TURINYS
Įvadas………………………………………………………………………………………………………………..31. Darbo ištekliai…………………………………………………………………………………………………32. Nedarbas ir gyventojų užimtumas………………………………………………………………………….42.1 Darbo užmokesčio įtaka nedarbui…………………………………………………………………42.2 Nedarbo rodikliai……………………………………………………………………………………….52.3 Nedarbo rūšys……………………………………………………………………………………………62.4 Nedarbo pasekmės……………………………………………………………………………………..82.5.Bedarbiai…………………………………………………………………………………………………103. Nedarbo mažinimo priemonės…………………………………………………………………………11Išvados…………………………………………………………………………………………………………….14Naudota literatūra……………………………………………………………………………………………..14ĮVADASViena svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų Lietuvoje, tai – nedarbo problema. Ši problema susijusi su šalies ekonomikos išsivystymo lygiu ir gamybos augimu. Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo išteklių sąvoka. Todėl, kalbant apie nedarbą, būtinas supratimas apie darbo išteklius.
1. DARBO IŠTEKLIAI
Darbo išteklius valstybėje būtina įvertinti kokybinėmis ar kiekybinėmis charakteristikomis. Darbo išteklių įvertinimas imlumo aspektu leidžia sugretinti darbo išteklių poreikį ir pasiūlą. Darbo išteklių struktūra ir kiekis kaip kintančios ekonominės charakteristikos gali transformuotis tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai dėl išorinių ir vidinių paskatų. Būtina atkreipti dėmesį į konkretų diskretiško darbo išteklių potencialo šaltinį – žmogų. Ekonominės sistemos plėtojimosi tendencijos ir rezultatai apibrėžiami visuminiais darbo ištekliais Visuminiai darbo ištekliai laikomi integruotų žmonių darbiniu potencialu. Ne pats žmogus yra „darbo ištekliai”, o fizinis ir intelektualinis jo potencialas.Natūraliomis ekonominės situacijos plėtojimosi sąlygomis visuminiai darbo ištekliai nėra vienalyčiai, nes ekonominėje sistemoje integruotos yra asmenų specifinės fizinės bei intelektualinės charakteristikos. Tačiau integruotoms žmonių grupėms būdinga specifinių bruožų visuma. Todėl derėtų išskirti visuomeniškai organizuotas bei neorganizuotas darbo išteklių grupes.Neorganizuotai darbo išteklių grupei priskiriami tie integruoti asmenys, kurie dėl fizinio bei intelektualinio išsivystymo lygio nesugeba sąmoningai efektyviai dalyvauti ūkinėje veikloje, pavyzdžiui, mažamečiai vaikai, invalidai, senyvo amžiaus žmonės. Seni žmonės, nors ir ribotai, tačiau dar dirba asmeniniame ūkyje (daržininkystė, gyvulių auginimas), dalyvauja paskirstant ūkinės veiklos produktus (turgūs) .Plėtojant ekonominę sistemą, didžiausią įtaką turi visuomeniškai organizuoti darbo ištekliai. Ji aprėpia darbingąją visuomenės dalį, kuri laikui bėgant dėl įvairių priežasčių kinta tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai. Bet kurioje ekonominėje sistemoje vyksta natūralūs žmonių gimimo, augimo bei mirties procesai. Tai natūraliai atsiliepia ir darbo išteklių kitimui visoje ekonominėje sistemoje nuo jos gimimo, augimo ir iki mirties. Vertinant visuomeniškai organizuotos darbo išteklių kitimą, būtina atsižvelgti į ekonominėje sistemoje integruotų žmonių bendrąsias vystymosi tendencijas, o ne į vienetinius diferencijuotus poslinkius.Visuomeniškai organizuoti darbo ištekliai sąlyginai skirstomi į aktyviuosius, pasyviuosius ir rezervinius. Aktyvieji darbo ištekliai – tai darbinis potencialas tų žmonių, kurie pagal savo galimybes integruojasi į ūkinę veiklą. Tai visą darbo dieną dirbantys žmonės.Pasyviesiems darbo ištekliams priskirtini bedarbiai arba asmenys, dirbantys ne visą darbo dieną, arba nedirbantys savo noru. Kintant ekonominėms sąlygoms, pasyvieji darbo ištekliai gali būti transformuoti į aktyviuosius, ir atvirkščiai. Tačiau tai susiję su socialinėmis bei psichologinėmis problemomis.Rezerviniai darbo ištekliai – tai asmenys, dalyvaujantys ūkinėje veikloje, tačiau dėl natūralių bei ekonomiškai pagrįstų priežasčių pasitraukę iš jos. Tai darbingi pensininkai, prižiūrinčios mažamečius vaikus, motinos, studentai. Šie žmonės gali būti efektyviai pasitelkti, prireikus plėsti ūkinę veiklą, o jos neplečiant išstumiami iš veiklos.2. NEDARBAS IR GYVENTOJŲ UŽIMTUMASDarbo ištekliai yra darbingo amžiaus (nuo 18 m.) dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo ištekliais nelaikomi ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės, nors jų darbas gali būti daug sunkesnis už dirbančių firmose ir įstaigose, t.y. tiesiogiai gamyboje.Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirb…ti.
Svarbiomis nedarbo priežastimis pripažįstama tikroji karo tarnyba, mokymasis mokymo įstaigose (tik valstybinėse ar savivaldybių), pensinis amžius, invalidumas, gydymasis stacionarinėje gydymo įstaigoje (ne trumpiau kaip mėnesį), šeimos nario ar giminaičio slauga (slaugomasis turi būti I ar II grupės invalidas, vaikas invalidas, neveiksnus asmuo), moterų nėštumas. Buvo tariama analizuojant, kad kuriant produktą ir plečiantis ekonomikoje dalyvauja visi darbingi žmonės. Tikrovėje taip nėra. Rinkos ekonomikai būdingas nedarbas. Darbingų gyventojų dalis darbo atžvilgiu yra tam tikrame judėjime. Vieni darbuotojai išeina iš darbo, kiti įsidarbina, kiti ieško darbo. Šis pastovus darbo išteklių judėjimas į nedarbą ir iš jo apsprendžia, kad dalis darbuotojų tam tikrą laiką yra nedarbo būsenoje. L – visuminė darbo jėga; E – dirbančių žmonių skaičius; U – neturinčių darbo žmonių skaičius. L = E + U; U/L = nedarbo lygis (%)Tariama L yra pastovi. Atmetamas natūralus gyventojų skaičiaus prieaugis. Tada schematiškai ryšys tarp užimtumo ir nedarbo :S – užimtųjų dalis, kuri kiekvieną mėnesį netenka darbo. f – bedarbių dalis, kuri kiekvieną mėnesį įsidarbina.Jei jie pastovūs, tai lems nedarbo lygį, įdarbintų skaičius turi atitikti įdarbintų skaičių.fU = SE ; Pastovus nedarbo lygis nustatomas :E = L – U; fU = S(L – U) /:L F(U/L) = S(1 – U/L) U/L = S/(S + f) Nedarbo lygis priklauso nuo S (atleidimo iš darbo lygio) ir f (įdarbinimo lygio). Kuo didesnis S, tuo didesnis nedarbas. Tokia natūrali užimtumo ir nedarbo priklausomybė.2.1 Darbo užmokesčio įtaka nedarbuiTiesioginę įtaką nedarbui turi darbo užmokestis, kuris negali greitai ir lanksčiai prisitaikyti prie darbo jėgos D ir S pokyčių. Teoriškai pagal rinkos modelį darbo D ir S turi balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja darbo kainą (užmokestį). Tačiau realusis darbo užmokestis taip greit kaip D ir S nekinta. Neretai jis yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra.Realus darbo užmokestis yra virš pusiausvyros lygio. Darbo D viršija darbo S. Realus darbo užmokestis nemažėja ir įmonėms tenka mažinti darbuotojų skaičių. Kuo W/P bus didesnis, tuo aukštesnis nedarbo lygis. Nedarbas, kurį iššaukia realaus darbo užmokesčio nesugebėjimas prisitaikyti prie darbo D ir S pusiausvyros lygių pokyčių, vadinamas laukimo nedarbu. Faktinis darbo užmokesčio lygis viršija darbo D ir S pusiausvyros lygį. Kodėl darbo rinka ne pusiausvyroje ? Darbdaviai gali sumažinti darbo užmokestį ir susidarytų darbo jėgos D ir S pusiausvyra, bet įmonė to padaryti negali, nes :1. visose valstybėse yra minimalaus darbo užmokesčio įstatymas2. veikia profsąjungos, turinčios monopolinę valdžią darbo rinkoje3. darbo užmokesčio dydžiu įmonė skatina savo darbuotojus geriau dirbtiDaugumoje šalių darbo užmokestis atsižvelgiant į darbo sudėtingumą ir darbuotojų kvalifikaciją yra įstatymiškai diferencijuotas. Be to, atsižvelgiant į infliaciją, darbo užmokestis yra indeksuojamas. Profesinės sąjungos ir darbdaviai sudaro kolektyvines sutartis, kuriose numatomos ne tik darbo sąlygos, bet ir užmokestis. Įmonės, suinteresuotos išlaikyti geresnius darbuotojus, moka didesnį užmokestį.2.2 Nedarbo rodikliaiNedarbas matuojamas. Kiekvieną nedarbo lygį tenka apskaičiuoti. Darbo išteklius sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje, skaičius. Nedarbo lygis apskaičiuojamas užregistruotų bedarbių ir visos darbo išteklių santykiu procentais:
X 100%bedarbių skaičius Nedarbo lygis = darbo išteklių skaičius
Kitas nedarbo rodiklis – nedarbo trukmė priklauso nuo nedarbo formos. Jei nedarbas trumpalaikis, tai turi frikcinę formą ir yra neišvengiamas (išėjimas iš darbo ir įsidarbinimas kitur). Ilgalaikis nedarbas – laukimo nedarbo forma. Šie nedarbo trukmės duomenys skaičiuojami, nes jie labai svarbūs valstybinei nedarbo politikai rengti. Nedarbo lygis įvairiose gyventojų grupėse pagal lytį ir amžių nevienodas. Moterų nedarbingumas didesnis nei vyrų 20-30m, 50-60m grupėse. Svarbus rodiklis yra nedarbo struktūros pokyčiai ir dinamika. Tai struktūrinio nedarbo charakteristika. Sparčiai vystantis naujovėms kinta atskirų ūkio šakų struktūra ir kinta darbo jėgos D ir S atskirose šakose. Vyksta gamybos techninio aprūpinimo didėjimas, kuriam reikia aukštesnės kvalifikacijos darbuotojo. Be to, ekonomika vystosi cikliškai, todėl minimuose nedarbas padidėja. Bendra tendencija – nedarbas auga. Tai bandoma aiškinti : gerėja darbuotojų sveikata, mokslo, technikos pažanga.
Nedarbo lygis – tai ekonominis rodiklis, rodantis kuri darbo išteklių dalis neužimta, tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, santykio su visais darbingais gyventojais, procentinė išraiška. Nedarbo lygis parodo, koks yra visų darbo išteklių bedarbių procentas. Nedarbo mastas kyla, kai pritekėjimas (t,y. nauji bedarbiai) viršija nuotėkį (t.y. žmones, gaunančius darbą). Dirbantieji tampa bedarbiais, ieškodami kito darbo, jo atsisakę arba atleisti laikinai, taip pat išėję iš jo priverstinai, pavyzdžiui, kai į prekių bei paslaugų paklausos sumažėjimą verslininkai reaguoja ne kainų ir darbo užmokesčio, bet gamybos apimties ir darbuotojų skaičiaus mažinimu. Nedarbo mastai padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo pirmą kartą (daugiausia – baigusių mokyklas).Nedarbo nuotėkio srautas susidaro, kai vieni asmenys sugrįžta į ankstesnes darbovietes, kiti – naujai parsisamdo, treti – pasiekia pensinį amžių arba, ilgai ieškoję, bet neradę darbo, nusivilia, ir jau niekada nebedirba.Nedarbo lygio įvertinimo praktinės problemos gana komplikuotos ir ne visuomet statistikos darbuotojams pavyksta parodyti tikrąjį nedarbo vaizdą. Nedarbo problemomis užsiima solidžios vyriausybinės įstaigos. Statistikos departamentas, pateikdamas įvairius klausimus, pavyzdžiui, kas iš šeimos narių dirba, kas liko be darbo, ieško jo ar neieško ir t.t, ir naudodamas atrankinių tyrimų būdą, kas mėnesį apklausia daugelį šalies šeimų. Aišku, jog atsakymai į tokius klausimus paprastai būna labai nevienareikšmiai.2.3 Nedarbo rūšysVisuomeniniuose reiškiniuose, kaip ir gamtoje, negali būti vienodumo, todėl, kalbant apie nedarbą, reikia pripažinti, kad ir jam būdinga sava įvairovė, Taigi kokios yra nedarbo rūšys, lemiančios nedarbo lygio nustatymo paklaidas? Visų pirma tai prislėgtasis nedarbas. Kas tai?Pavyzdžiui žmogus kurį laiką neturi darbo. Aktyviai jo ieško, apėjo visas galimas įdarbinimo įstaigas, bet viskas veltui. Tada tenka pasikliauti giminių, draugų, darbo biržos globa. Kadangi nuotaika subjurusi, jis jaučiasi prislėgtas, tai darbo paieškas nutraukia kaip beviltiškas. Todėl natūralu, kad į oficialios statistikos klausimą, ar ieškote darbo, atsakys – ne. Taigi jis kaip bedarbis, aktyviai neieškantis darbo, neįsiregistravęs į darbo biržą ir nelaikomas bedarbiu. Vadinasi, oficiali statistika, neįtraukdama į bedarbių grupę darbuotojų, nusivylusių ir praradusių viltį gauti darbą, sumažina nedarbo lygį. Faktiškas nedarbo lygis bus mažesnis nei realus, ir paprastai „prislėgtieji” sudaro apie 0,1% – 0,5% darbo išteklių.Antra vertus, plaukti pasroviui likimo upe gali ne visi. Reikia išlaikyti šeimą, mokėti už butą, paslaugas ir pan. Tenka ieškoti bet kokio darbo. Ir tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, darbas žemesnės kvalifikacijos nei turima. Toks nedarbas vadinamas paslėptuoju nedarbu, jis į oficialiąją statistiką taip pat neįtraukiamas. Išsivysčiusiose šalyse „paslėptojo” nedarbo lyginamasis svoris visų darbo ištekliams priskirtinų gyventojų skaičiuje sudaro nuo 6 iki 9%. Faktiškai šie asmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai, tačiau oficialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų, vėl sumažina nedarbo lygį.Trečia, būna ir priešingai – nedarbo lygis gali būti ir padidintas. Bedarbio statusas dažnai suteikiamas ir nenusipelniusiems tokios „garbės”. Dalis nedirbančių respondentų (apklausiamųjų asmenų) tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės. Tai daryti dažnai skatina nedarbo kompensacija arba socialinio aprūpinimo pašalpa, kurios gali priklausyti nuo tariamų darbo paieškų. Pavyzdžiui, moteriai pravartu apgauti inspektorių, kad gautų bedarbio pašalpą ir galėtų ramiai auginti vaikus. Juk pakanka tik keletą kartų per mėnesį nueiti į darbo biržą! Toks nedarbas vadinamas šešėliniu. Oficialųjį nedarbo lygį gali padidinti ir „šešėlinė ekonomika”. Visiškai tikėtina, kad prekiaujantys narkotikais arba dirbantys mafijai žmonės pavadins save bedarbiais.Lietuvoje susiformavo specifinė darbo rinkos struktūra, kuri nuo tradicinės (užimtumas – nedarbas) skiriasi tuo, kad joje yra du segmentai: paslėptasis nedarbas ir neoficialus užimtumas. Tai nekontroliuojama darbo rinkos dalis. Paslėptasis nedarbas ir neoficialus užimtumas apima 15-20 proc. ekonomiškai aktyvių Lietuvos gyventojų. Vadinasi, nedarbo lygio įvertinimas, nors atranka atliekama kruopščiai ir patikimais apklausos metodais, yra sunki problema.Vieni nedarbo statistikos rodikliai apima tik tuos, kurie ieško darbo, o kiti – visus tuo momentu nedirbančius gyventojus. Gautoji statistinė informacija kai kurių ekonomistų kritikuojama, nes ji neparodo tikrojo nedarbo lygio.Bedarbiais žmonės tampa dėl labai įvairių priežasčių. Galbūt laikinai būti be darbo arba „tarp darbų” atitinka kai kurių žmonių poreikius. O gal apskritai mažėja tam tikrų specialybių darbuotojų poreikis. Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo tipus: frikcinį (tekamąjį), struktūrinį ir ciklinį, arba nepakankamos paklausos.Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas Terminą „tekamasis” arba „frikcinis” nedarbas ekonomistai vartoja kalbėdami apie tokius darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį greitai gauti artimiausioje ateityje. Šis terminas tiksliai atspindi reiškinio esmę: darbo rinka funkcionuoja nelanksčiai, neužtikrina, kad darbo vietų skaičius atitiktų darbuotojų skaičių. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas, kiekv…ienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria „tarp darbų”. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai, kiti ieško naujo darbo atleisti iš ankstesniojo, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Pavyzdžiui, darbuotojams pakeisti vieną darbą į kitą užtrunka tam tikrą laiką. Kol jie pradės dirbti, vyriausybės statistiniuose duomenyse jie bus įteisinti kaip bedarbiai. Bedarbiais laikomi ir tie jauni žmonės, kurie ieško darbo pirmąsyk gyvenime.Sezoniniai darbuotojai nedirba keletą mėnesių per metus savo noru. Tarp jų yra, pavyzdžiui, virėjų, padavėjų ar pardavėjų, kurie užsidirba gyvenimui vasaros ir žiemos kurortuose. Jų laikinasis nedarbas rudens ir pavasario laikotarpiais taip pat prisideda prie nedarbo statistikos.Manoma, kad tekamasis (frikcinis) nedarbas – neišvengiamas k tam tikru mastu net pageidautinas. Kodėl pageidautinas? Todėl, kad daugelis žmonių, atsiradę „tarp darbų” savo valia, pereina iš menkai apmokamo ir žemo produktyvumo darbo į geriau apmokamą, produktyvesnį darbą. Dėl to padidėja žmonių pajamos, tampa racionalesnis darbo išteklių pasiskirstymas, vadinasi, išauga ir realiojo nacionalinio produkto apimtis. Praktiškai šis nedarbo tipas nuolatos egzistuoja.Struktūrinis nedarbas — nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų.Tekamasis nedarbas labai susijęs su struktūriniu. Terminą „struktūrinis” ekonomistai vartoja sudėties prasme. Laikui bėgant vartotojų paklausa ir technologija gerokai pakinta, o tai savo ruožtu keičia visuminės paklausos darbo ištekliams sudėtį. Dėl tokių ūkinės veiklos pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, o paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Pavyzdžiui, buvo laikotarpis, kai daugelis liftų pastatuose kilnojosi kartu su „lifto operatoriais”, o šiandien liftuose – savitarna. Liftininkai, praradę darbą dėl to, kad buvo įdiegti savaeigiai liftai, tapo struktūriniais bedarbiais ir tokiais bus tol, kol susiras naujus darbus.Technologijos pokyčiai – ne vienintelė struktūrinio nedarbo priežastis. Ilgalaikiai vartotojų preferencijų (lot. praeferenta -pirmenybė, t.y. subjekto teikiamas dalykui pranašumas dėl to dalyko prioriteto pagal kuriuos nors požymius arba jų visumą) pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas (darbo vietų perkėlimas iš vieno regiono ar šalies į kitą), sąlygojantis žmonių migraciją, gali sukelti struktūrinį nedarbą. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo išteklių struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Išryškėja, kad dalis net ir kvalifikuotų darbuotojų neturi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jų patyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai ekonomikai. Todėl tokie darbuotojai priversti persikvalifikuoti arba keisti gyvenamąją vietą, ar ilgam tapti bedarbiais. Tai ypač sunku senyvo amžiaus žmonėms. „Iškritę” iš aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų jaunuoliai dabar irgi sudaro struktūrinių bedarbių dalį.Struktūrinį nedarbą atskirti nuo tekamojo (frikcinio) nelengva. Esminis skirtumas tas, kad „frikciniai” bedarbiai turi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos jie gali parduoti, o „struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo – jiems reikia persikvalifikuoti, papildomai mokytis, o kartais k pakeisti gyvenamąją vietą. Be to, frikcinis nedarbas – trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės.Ciklinis nedarbas – nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio.Ūkinės veiklos ciklo pasikeitimai taip pat sąlygoja nedarbą. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių (bendrųjų) išlaidų nepakankamumas. Tai gamybos mažinimo k nuosmukio laikotarpis, kai visuminė paklausa prekėms k paslaugoms mažėja, krinta užimtumas k nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar …vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficitu.2.4 Nedarbo pasekmėsSocialines ir ekonomines nedarbo pasekmes galima vertinti siaurąja k plačiąja prasme. Pirmuoju atveju turimas galvoje nedarbo poveikis tiesiogiai žmogui, o antruoju – visai šalies ekonomikai.Nagrinėjant nedarbo pasekmes siaurąja prasme, pirmiausia kategoriją „darbo ištekliai” būtina personifikuoti, t.y. įasmeninti, o antra, pažymėtina, kad prarandama dalis darbuotojo pajamų. Nors bedarbių pašalpos išsivysčiusiose šalyse dabar smarkiai kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, bet jų išmokėjimas turi griežtas išlygas, o išmokų dydis niekada nepasiekia turėtų pajamų lygio.
Šiandien žodis „nedarbas” daugeliui asocijuojasi su individo (šeimos) finansiniais sunkumais. Tačiau tai tik vienas reiškinio aspektas. Socialiniai nedarbo nuostoliai anaiptol nereiškia vien valstybės ar individo (Šeimos) išlaidų didėjimo ar pajamų sumažėjimo. Žmogus, ištiktas priverstinio nedarbo, kenčia ir psichologiškai, ko ekonomistai nesugeba (nes praktiškai neįmanoma) išmatuoti. Nedarbas demoralizuoja žmogų ir skatina netikrumą rytojumi, psichines ligas, savižudybes, nusikaltimus, skyrybas ir pan.Teigiamas koreliacinis ryšys tarp nedarbo ir socialinių sutrikimų skaičiaus verčia visus rimtai susimąstyti, o ypač – visuomeninės gamybos struktūros keitimo perspektyvos aspektu. Tačiau nedarbo nuostoliai nėra vien psichologinio ar finansinio pobūdžio. Dar viena nedarbo pasekmė žmogui -darbinės patirties praradimas, o ši patirtis – taip pat vertingas turtas. Netekęs darbo, darbuotojas ne tik nebekaupia naujų darbo įgūdžių, bet silpnėja bei atrofuojasi ir turėtieji sugebėjimai, žinios.Kai kurie ekonomistai pažymi, kad nedarbas, atsiradęs laisva valia, t.y. savanoriškas, žmogui yra net naudingas. Be pašalpos, jis teikia žmogui tokią vertybę kaip laisvalaikis. Atsisakydami nuo darbo, kai kurie žmonės mano. kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Be to, žmonės tiki, kad po kiekvienos nedarbo pertraukos jie gaus geresnį darbą ir kartu didesnį atlyginimą.Plačiąja prasme į nedarbą galima pažvelgti kaip į vieną svarbiausių neefektyvaus darbo išteklių ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kai ekonomika nepajėgi sukurti pakankamai darbo vietų visiems norintiems ir galintiems dirbti, tai šalis netenka dalies nacionalinio produkto – jis lieka nepagamintas. Įžymus makroekonomikos tyrinėtojas Artūras Okanas (A.Okun) pirmasis 1962 m. nustatė nedarbo lygio ir BNP atsilikimo ryšį. Šis ryšys pavadintas autoriaus vardu ir dabar vadinamas Okano dėsniu.Okano dėsnis- tai empirinė priklausomybė tarp nedarbo ir realaus ekonominio augimo (BNP) tempų, pagal kurią realiojo BNP 2% – 3% pokytis siejamas su 1% nedarbo lygio pokyčiu priešinga kryptimi.Šis dėsnis parodo, kad, nedarbui pakitus 1%, t.y. kai faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį vienu procentu, tai reali gamybos apimtis pasikeis 2% – 3%, o kitaip sakant, realusis BNP atsilieka nuo galimo (potencialaus) lygio vidutiniškai 2,5%. Santykis l : 2,5, arba 2 : 5, t.y. nedarbo lygio santykis su BNP atsilikimu, leidžia apskaičiuoti absoliučius produkcijos nuostolius, susijusius su bet kuriuo nedarbo lygiu.Nuostoliai dėl nedarbo tautos ūkyje susidaro ne tik dėl nepagamintų prekių ir paslaugų, bet ir dėl išmokėtų nedarbo pašalpų. Visi dirbantieji moka nedarbo draudimui iš savo darbo užmokesčio, ir vyriausybė kompensuoja bedarbiams pajamų sumažėjimą. Moka draudimui visi, tuo tarpu pašalpas gauna tik bedarbiai. Tačiau tai nėra pagrindinis ekonominis nedarbo nuostolis, ir kai ekonomika negali aprūpinti visų norinčių dirbti darbo vietomis, prarandamas vertingas resursas: potencialios prekės ir patarnavimai. Tai ir yra svarbiausias ekonominis nedarbo nuostolis.
Aptarus nedarbo tipus ir socialines bei ekonomines jo pasekmes, pagrįstai kyla klausimas apie visišką užimtumą. Kaip ir visi žmonės, ekonomistai norėtų išvengti nedarbo, arba, kitaip sakant, jie norėtų matyti ekonomiką, veikiančią visiško užimtumo sąlygomis. Tačiau, kalbėdami apie visišką užimtumą, jie neturi galvoje visiško nedarbo l…ikvidavimo.Jau matėme, kad tekamasis (frikcinis) nedarbas, o dinamiškų ūkio pokyčių sąlygomis ir struktūrinis nedarbas, yra neišvengiamas, ir nors statistikai įtraukia juos į nedarbo lygį, tačiau visiškai jų išvengti, bent jau didesnės jų dalies, neįmanoma. Dėl to ekonomistai, apibūdindami visišką užimtumą, visus tekamojo ir kai kuriuos struktūrinio nedarbo duomenis atmeta. Vadinasi, visiškas užimtumas negali būti šimtaprocentinis. Konkrečiai – visišku užimtumu ekonomistai laiko padėtį, kai nedarbo lygis sudaro 4 – 5%.Visiškas užimtumas – ekonomikos situacija, kai nedarbo lygis yra kuo žemiausio lygio ir nesąlygoja infliacijos padidėjimo; tai maksimalus gyventojų (darbo išteklių) ekonominio panaudojimo lygis.Kitaip sakant, šiuolaikinės ekonomikos teorijoje visiškas užimtumas yra sąvoka, apibūdinanti šalies ekonomikos būklę, kada nėra nedirbančių ne savo valia. Praktiškai tokia būsena nereali. Dėl darbo išteklių kaitos ir dėl to, kad žmonės kurį laiką nedirba, ieškodami ir rinkdamiesi naują darbą, taip pat dėl struktūrinių ekonomikos pokyčių – darbo vietų sumažėjimo, mažėjant kai kurių profesijų paklausai, – visuomet neišvengiamai esama daugiau ar mažiau bedarbių. Dėl išvardytųjų priežasčių žmonės priversti pereiti į naują darbą tose srityse, kurios plečiasi ir stiprėja. Todėl būtų daug tikriau apibrėžti taip: visiškas užimtumas pasiekiamas tada, kada registruotų bedarbių skaičius atitinka laisvų darbo vietų skaičių. Tačiau ir šitoks apibūdinimas nėra visiškai tikslus, nes tam tikrų žmonių grupės, pavyzdžiui, namų šeimininkės ar senyvo amžiaus žmonės, nesiregistruoja kaip bedarbiai, jei darbo vieta, kuri yra laisva, nežada jiems nieko gero, nors iš esmės tie žmonės ir nori dirbti („paslėptinis” nedarbas). Tačiau dėl makroekonomikos politikos tikslų daugelio šalių vyriausybės nustato visišką užimtumą, kai leistinas tam tikras „planinis” nedarbo lygis. Panaikinti nedarbą ir pasiekti visišką užimtumą – vienas pagrindinių makroekonomikos politikos tikslų. Ir tai yra visų civilizuotų šalių ekonominės politikos tikslas. Tačiau realiai rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo, nes jis negali darbo vietomis aprūpinti visų norinčių dirbti. Taigi visų šalių vyriausybės susiduria su nedarbo mažinimo problemomis.Kaip buvo minėta, užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkus, bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami ir tie dirbantieji, kurie ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbų trūkumo, prastovų, vaiko priežiūros skirtų nemokamų atostogų, iki jiems sukaks 3 m., bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darboviete. Užimtumo lygis – tiriamosios užimtų gyventojų grupės ir tos amžiaus grupės gyventojų skaičiaus santykis procentine išraiška.čia: UL – užimtumo lygis; Bu – tiriamosios užimtų gyventojų grupės skaičius; D – tiriamosios gyventojų grupės skaičius.Svarbu įvertinti ne tik esamą užimtumo lygį, bet ir gyventojų užimtumo perspektyvas. Gyventojų užimtumo prognozė sudaroma, vadovaujantis kompleksiniu požiūriu į gyventojų užimtumo priklausomybę nuo įvairių demografinių, ekonominių ir socialinių procesų. Apibendrintai tai galima išreikšti formule:
čia: D – darbingo amžiaus gyventojai; km- ekonominio aktyvumo koeficientas; Ub – bedarbiai; Ud – dirbantys pensinio amžiaus žmonės.
2.5 Bedarbiai
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Bedarbių rėmimo įstatymo 5 straipsniu bedarbiais yra laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Šis bedarbio apibrėžimas pakeitė anksčiau galiojusį apibrėžimą, kuomet bedarbiais buvo laikomi darbingi piliečiai neturintys uždarbio dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių ir užsiregistravę darbo biržoje kaip norintys ir galintys dirbti ta…m tikrą darbą arba pasirengę mokytis bei persikvalifikuoti. Remiantis šiuo apibrėžimu, bedarbiais yra laikomi ir oficialiai nedirbantys bei niekur nesimokantys asmenys, tačiau turintys pragyvenimo šaltinį, taip pat asmenys, užsiimantys verslu. Bedarbiu laikomas ne asmuo, kuris neturi darbo plačiąja prasme (neturi pajamų), o asmuo, kuris neturi darbo siaurąja prasme – nėra įforminęs darbo santykių, neturi personalinės įmonės ar nėra išsipirkęs veiklos patento (t.y. nedirba savarankiškai). Tokiu būdu apibrėžtas bedarbio statusas apima ne tik valstybės remtinus asmenis- asmenis, neturinčius pragyvenimo šaltinio bei turto.
Valstybės parama, vadovaujantis Bedarbių rėmimo įstatymu bei kitais teisės aktais, gali naudotis ne tik bedarbio sąvoką atitinkantys asmenys. Valstybės parama taikoma ir potencialiems bedarbiams, t.y. tiems, kurie gali netekti darbo arba yra neformalūs bedarbiai. Ši nuostata nėra tiesiogiai įtvirtinta, ji išaiškėja tik teisės aktų tekste ar taikomose programose. Siekiant pagrįsti valstybės poziciją, būtina tiksliai įvardinti tuos asmenis, kurie gali pretenduoti į valstybės paramą, o taip pat nurodyti, kokia parama teikiama bedarbiams, kuri – potencialiems ar neformaliems bedarbiams, kuri – visiems asmenims. Tuomet būtų aišku, jog valstybės parama yra taikoma tikslingai ir planuotai, o ne atsitiktinai. Valstybės parama, vadovaujantis Bedarbių rėmimo įstatymu bei kitais teisės aktais, gali naudotis ne tik bedarbio sąvoką atitinkantys asmenys. Valstybės parama taikoma ir potencialiems bedarbiams, t.y. tiems, kurie gali netekti darbo arba yra neformalūs bedarbiai.Bedarbiai gali pretenduoti į socialinę pašalpą tuomet, kai jie yra registruoti darbo biržoje ir gauna išmokas (bedarbio pašalpą, užmokestį už viešuosius darbus), arba kai šių išmokų laikas jau pasibaigęs. Taigi, tie bedarbiai, kurie neturi teisės į nedarbo išmokas arba atsisako dirbti viešuosius darbus ar mokytis, socialinės pašalpos gauti negali.3. NEDARBO MAŽINIMO PRIEMONĖS
Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbo pasiūla gali būti padidinta:1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą;2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą;3. Koreguojant valstybės pagalbą bedarbiams. Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį;4. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių.
Taigi šios išvardytos priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo pasiūlą. O kokios priemonės gali padidinti jos paklausą?1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse …su darbdaviais dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę.2.Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį „stok – eik” ciklą. Tokioje padėtyje, pavyzdžiui, buvo atsidūrusi Didžiosios Britanijos ekonomika, ilgesniu kaip 30 metų laikotarpiu (1945 – 1978m.). Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, i o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas — sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas „stok – eik” tęsiamas.
3. Papildomų darbo vietų karimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu.
4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms bei negalios ištiktiems asmenims.Šiuo metu pastovų užimtumo augimą gali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vyksta perėjimas „nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką”. Pastarajai ypač tinka mažosios ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti prie specifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis, vykstant tokiems poslinkiams darbo vietų paslaugų sferoje, daugėja maždaug 3 kartus sparčiau negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai, kad dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe, nes kai tam tikra gyventojų dalis ieško darbo, esama mažesnio spaudimo dėl atlyginimų kėlimo, ir dėl to galima kontroliuojama infliacija.Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo išteklių pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt. Lietuvos darbo birža – valstybinė institucija kuri teikia nemokamas paslaugas ir informaciją visiems darbo rinkos subjektams: bedarbiams ir dirbantiems asmenims kurie ieško darbo arba nori keisti darbą bei darbdaviams.Lietuvos darbo birža, įgyvendindama valstybines užimtumo garantijas darbo rinkoje, padeda ieškantiems darbo asmenims įsidarbinti ne tik Lietuvoje, bet ir kai kuriose užsienio šalyse legaliai, aprūpina darbdavius reikiama kvalifikuota darbo jėga, darbo biržoje registruotus asmenis įtraukia į gyventojų užimtumo programas: profesinį bei prevencinį mokymą, perkvalifikavimo bei kvalifikacijos kėlimo kursus, savo verslo organizavimą, įdarbinimą į užimtumo fondo …remiamus arba viešuosius darbus, subsidijuojamų darbo vietų steigimą, darbo klubų veiklą, moka bedarbiams pašalpas. Valstybinėje darbo biržoje registruotiems bedarbiams yra suteikiamos lengvatos gaunant patentus.Visuomeniniais pagrindais prie visų darbo biržų veikia trišalės komisijos, kurias sudaro: profesinės sąjungos, darbdaviai bei valstybės valdymo organų atstovų. Trišalė komisija periodiškai nagrinėja šalies bei teritorijų gyventojų užimtumo klausimus.Lietuvoje yra įsikūrusios ir privačios įdarbinimo agentūros. Jos Lietuvos darbo rinkoje užsiima tik asmenų įdarbinimu Lietuvoje bei užsienyje, įdarbinimas užsienyje dažniausiai būna nelegalus. Ir šios įdarbinimo agentūros dažniausiai neatsako už tai kas jų klientų laukia užsienyje.Kadangi socializmo laikotarpiu visi Lietuvos piliečiai turėjo garantiją į darbą. Nepriklausomai nuo to koks buvo išsilavinimas: pradinis, pagrindinis, vidurinis, profesinis, aukštesnysis ar aukštasis. Tad nelabai buvo suinteresuoti tuo, kad turėti aukštesnį išsilavinimą ar didesnę kvalifikaciją.Todėl dauguma Lietuvos asmenų buvo nepasiruošę naujiems darbo rinkoje pokyčiams. Kai kiekvienas asmuo yra pats atsakingas už tai, kad įsidarbintų. Tuo labiau, kad darbdaviai pageidauja išsilavinusių, aukštos kvalifikacijos darbuotojų.Nors kai kurie darbdaviai diskriminuoja jaunus tik ką baigusius mokymo įstaigas ir be darbinės patirties asmenis, bei vyresnio amžiaus panašiai nuo 35 – 40 metų moteris ir nuo 50 – 55 metų vyrus. Vyresnio amžiaus asmenys sudaro didžiąją daugumą ilgalaikių bedarbių (tai asmenys kurie darbo biržoje registruoti ilgiau kaip 2 metus).Ilgalaikiams bedarbiams, kad juos būtų lengviau įdarbinti vyriausybė patvirtino naują programą “Ilgalaikių bedarbių integracija į darbo rinką”. Su ilgalaikiais bedarbiais būna sudaroma mokymosi sutartis ir jie atnaujina savo kvalifikacinius įgūdžius. Tokiu būdu juos lengviau įdarbinti. Šitie asmenys įgyja didesnį pasitikėjimą savimi.
Darbdaviams padeda išsirinkti tinkamą specialistą tokia užimtumo programa, kaip remiami darbai. Per šią programą daugiausia yra įdarbinama absolventų, darbdavys 2 mėnesius gali stebėti priimta asmenį į darbą. Jeigu darbuotojas tinka tai gali priimti nuolatiniam darbui, o jeigu ne tai ieškomas kitas asmuo. Per laikotarpį kai asmuo dirba remiamus darbus Valstybinė darbo birža moka minimalią algą ir 33% mokesčių.Dar mažinti nedarbui nors laikinai yra užimtumo programa viešieji darbai. Ten daugiausia dalyvauja ilgalaikiai bedarbiai praradę kvalifikaciją. Darbdaviams būna apmokama puse minimalios darbuotojo algos ir 1% Sodros mokesčių.Tokiu būdu nedirbantiems asmenims būna galimybė nors trumpam užsidirbti. O darbdaviam jeigu reikia išsirinkti tinkamą darbuotoją nuolatiniam darbui.Dar yra užimtumo programa valstybinėse darbo biržose kaip darbo klubai. Juose būna mokoma kaip kalbėtis su darbdaviais, kaip parašyti CV (gyvenimo aprašymą) ir t.t. Paskaitas skaito psichologai, mokymo specialistai ir t.t.Viena iš nedarbą mažinančių užimtumo priemonių yra savo verslo organizavimas. Darbo birža pasirengusiems darbo rinkai bedarbiams, registruotiems valstybinėje darbo biržoje, suteikia beprocentines paskolas. Kurių dydis priklauso nuo verslo rūšies ir kur jis bus organizuojamas. Beprocentinė paskola yra pradedama grąžinti po metų, pagal sudarytą planą kuris būna suderintas su darbo birža. Kokiom sumom ir kokias terminais bus grąžinama.. Labiau remtinas verslas yra kaimo teritorijoje. Dar yra lengvatų registruojant įmonę. Ir kitos lengvatos kurias suteikia rajonų savivaldybės.Tam, kad neatleisti darbuotojų kurie nebeatitinka kvalifikacijos. Valstybinė darbo birža padeda darbdaviui išsiųsti šiuos asmenis kelti kvalifikaciją. Tam yra užimtumo programa prevencinis mokymas. Darbdaviui nereikia mokėti už darbuotojo mokymą ir gali palikti darbo vietoje jam patinkamą darbuotoją, jau su tokia kvalifikacija ar pakeitusiu profesiją į tokią kokios darbdaviui reikia.Kas dėl vyresnio amžiaus asmenų tai dauguma besiregistruojanč…ių darbo biržoje yra nekvalifikuoti (be profesijos) arba turintys žemės ūkio specialybes ar profesijas. Tam valstybinė darbo birža naudoja šias užimtumo programas: profesinis mokymas, kvalifikacijos kėlimas arba perkvalifikavimas, nors tai mažai kuom padeda šios kategorijos bedarbiams. Šitiems asmenims labai sunku konkuruoti darbo rinkoje su jaunesniais ir kvalifikuotesniais asmenimis. Todėl jų dauguma išvyksta į užsienį, nelegaliai dirbti įvairų nekvalifikuotą, mažai apmokamą darbą žemės ūkyje, pramonėje ir t.t.IŠVADOS
Nedarbo lygis priklauso nuo atleidimo iš darbo lygio ir įdarbinimo lygio. Kuo didesnis atleidimas iš darbo, tuo didesnis nedarbas. Tokia natūrali užimtumo ir nedarbo priklausomybė. Nedarbo lygis – tai ekonominis rodiklis, rodantis kuri darbo išteklių dalis neužimta, tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, santykio su visais darbingais gyventojais, procentinė išraiška.
Užimtumo lygis – tiriamosios užimtų gyventojų grupės ir tos amžiaus grupės gyventojų skaičiaus santykis procentine išraiška.
Tiesioginę įtaką nedarbui turi darbo užmokestis, kuris negali greitai ir lanksčiai prisitaikyti prie darbo jėgos pokyčių.
Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo išteklių pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių.
Bedarbiu laikomas ne asmuo, kuris neturi darbo plačiąja prasme (neturi pajamų), o asmuo, kuris neturi darbo siaurąja prasme – nėra įforminęs darbo santykių, neturi personalinės įmonės ar nėra išsipirkęs veiklos patento (t.y. nedirba savarankiškai).
NAUDOTA LITERATŪRA
1. B. Martinkus “Darbo ištekliai ir jų panaudojimas” 1998m.
2. B.Martinkus “Darbo išteklių ekonomika ir valdymas” 2003m.
3. Žurnalas „Darbo biržos naujienos“
4. Leidinys „Paslaugos darbdaviams“