ĮVADAS
Kas yra moralė? Išvertus iš lotyniško žodžio “moralis” – tai dorovė, žmonių elgesi reguliuojančios normos,principai, viena visuomeninės sąmonės formų. Jei bandyčiau parašyti jos apibrėžimą, jis skambėtų maždaug taip: moralė yra žmonių tarpusavio santykius reglamentuojančių elgesio normų sistema. Skamba labai sausai. Aš manau, kad moralė yra kiekvieno žmogaus viduje. Mano požiūris į kitus žmones parodo mano žmogiškumą. Aš į kitą žmogų žvelgsiu kaip į daiktą tik tada, jei užmiršiu jo, o drauge ir savo orumą , nepripažinsiu jo ir savo panašumo į Dievo paveikslą. Taigi kitas žmogus, požiūris į jį, yra mano kaip žmogaus matas. Moralė, kuri kyla iš tokio požiūrio į kitą, išsaugo tiesą apie žmogų ir jo orumą. Moralę galima tapatinti su Biblijos įsakymu: „Mylėk savo artimą kaip pats save”. Tik save priimantis ir mylintis žmogus mylės kitą su jo silpnybėm. Tokia būtų žmogiška patirtis ir meilė, kuri tikrai neatkartos Dievo, ateinančio į mąstymą. Mano artimas, kaip ir kiekvienas žmogus turi kūną, sielą ir dvasią, bet anaiptol jis nėra toks kaip aš. Dievas kuria tik „vienetinius egzempliorius”. Kiekvienas yra vienintelis ir nepakartojamas. Nelengva filosofiškai išdėstyti tai, kas išoriškai atrodo labai aišku. Juk tereikia su kitais žmonėmis elgtis taip, kaip norėtum, kad jie su tavimi elgtųsi. I. Kantas išdėstė moralės koncepciją, kad kiekvienas individualiai gali susikurti moralines taisykles, tačiau vėliau jis skatino pripažinti žmogiškumą, į asmenybės individualumą. Aristotelis nagrinėjo gėrio sampratą kaip siekiamybę, atėjusią iš Dievo, tačiau neužsiminė apie blogį, lyg jo nebūtų. Tomas Akvinietis dėstė, kad sprendimui vien proto neužtenka, dar reikalinga valia, kad pasirinkimas būtų teisingas. Kitaip sakant žmogus turi norėti daryti gėrį. Nuo netinkamų sprendimų mus sulaiko sąžinė, kuri liudija, sulaiko, skatina, kaltina, kankina ir prikaišioja. Žmogaus asmenybę tobulina jo dorybės: išmintis, kilnumas, teisingumas, tvirtumas, santūrumas. Žmogaus valios gerumas priklauso nuo Dievo. Jei žmonės laikytųsi Dekalogo, pasaulis būtų tobulas.
Vydūnas apibūdina žmogų kaip “aukščiausią ir tobuliausią regimo pasaulio gyvį”, kartu pažymi, jog tasai “tobulumas nesiranda pavidale ir toje gyvybėje, neigi jo sąmonėje”, t.y. jog žmogaus esmės nėra jo kūne. Toji esmė glūdi dvasinėje būtyje. Žmoguje, anot Vydūno, telpa visa visata: “Mes esame pasaulio dalelė, o vėl visas pasaulis yra mumyse” (2, 137). “Žmogaus asmuo yra sudėtas dalykas. Jame randasi visi tie gyvenimo skyriai, kurie šiuomi dabar ir pasaulyje” (1, 259). Žmogumi kartu esanti pasiekta dabartinė aukščiausia pakopa – per jį, jo savimonę, dvasingumą absoliutas yra suvokęs save patį. Žmogus, sąmoningai siekia dvasinio šviesumo, žino kaip jo siekti ir įgauna galią jį pasiekti yra absoliutan beveik sugrįžusi jo dalelė. Tas grįžimas yra viso gamtos vyksmo tikslas. Remdamasis ne tik indiškaisiais šaltiniais, bet ir vieno iš savo betarpiškų mokytojų pagrindinio imanentinės filosofijos atstovo V.Šupės mintimis, Vydūnas tvirtina: “Taip matyti, jog gamta, ką steigiasi apsireikšti, ant aukštesnio laipsnio sąmone, galutinai nori apsireikšti išmanymu, sąžine, išmintimi. Tad pasirodo todėl viso pasaulio gyvenimo tikslu” (1, 56). Tuo tarpu žmogui gamtiškąją savo dalį reikia valdyti pačiam, tapti jos šeimininku, o ne vergu. Čia esanti jo visokeriopo, ypač dorovinio, tobulėjimo prasmė. O šį tobulėjimą mūsų mąstytojas susieja su pasaulio tobulėjimu, t.y. jo dvasine evoliucija. Sfera, kuria į tą evoliuciją įsijungia žmonija, Vydūno yra traktuojama kaip kultūros sfera. Vydūnas į pirmą planą iškėlė žmogaus dvasinį tobulumą ir tvirtumą.
ŠIUOLAIKINĖS MORALĖS PRINCIPAI
Dabartinė, viešpataujanti, moralė remiasi trimis pagrindinėmis prielaidomis: 1) lygybės prielaida: visi yra lygūs, visų teisės ir pareigos yra vienodos; 2) laisvės prielaida: kiekvienas privalo būti laisvas ir nevaržyti kitų laisvės;
3) moralinės vertybės prielaida: moralinė vertybė yra besąlygiška, ir nebūtinąją pagrįsti nurodant, kad ji yra reikalinga gyvybei ar sveikatai, nes ji nėra priemonė, ji yra galutinis tikslas. Šitomis prielaidomis remiasi atskiri dabartinės moralės principai, pirmiausia tokie: 1) teisingumo principas: kiekvienam priklauso tokios pat teisės ir gėrybės; 2) naudingumo principas: reikia elgtis taip, kad būtų sukurta kuo daugiau gėrybių; 3) altruizmo ir artimo meilės principas: reikia galvoti ir apie kitų žmonių gerovę; 4) gailestingumo principas: darant gera kitiems, pirmenybę reikia teikti tiems, kurie reikalingi pagalbos, nelaimingi, silpni; 5) dvasinio gėrio viršenybės principas: dvasinis gėris yra aukštesnis už materialines gėrybes, ir juo reikia rūpintis pirmiausia; 6) visumos viršenybės principas: visumos gerovė yra svarbesnė už individo gerovę, ir ja reikia rūpintis labiausiai; 7) intencijos principas: esmiškiausią poelgio vertę sudaro ne jo rezultatas, o jo motyvas, ar iš tikrųjų tuo elgesiu siekiama daryti gera kitam, ar siekiama dvasinio gėrio, visumos gėrio; 8) auklėjimo principas: reikia negailėti pastangų minėtam gėriui pasiekti ir rūpinantis juo reikia auklėti save ir kitus; 9) atpildo ir bausmės principas: už dorą elgesį būna atlyginta, jei ne šiame, tai būsimajame gyvenime; doras elgesys pats savaime jau yra atlygis, nes jis teikia vidinį pasitenkinimą, o nedoras elgesys sulaukia bausmės, ir jame pačiame jau savaime slypi bausmė tai sąžinės priekaištai.MORALĖ PAGAL NYČĘ
Friedrichas Nietzsche (1844 – 1900) sakė, kad nėra objektyvios, visuotinai įpareigojančios moralės; kiekvieno moralė yra tokia, kokia reikalinga jo gyvenimiškiems tikslams ir kokia atitinka jo jausmus, simpatijas. Vieno moralė yra tokia, kuri jo paties akyse pateisina tai, ko jam norisi; kito tokia, kuri jam teikia taip trokštamą ramybę; dar kito tokia, kuri jam leidžia atkeršyti priešams. Žmonės gali to net nežinoti, tačiau iš tiesų jų moralės šaltiniai yra tik tokie.
Kiekvieno moralė yra tokia, kokia yra jo prigimtis. Esmiškiausiu žmonių skirtumu Nietzsche laikė tai, kad vienų prigimtis yra stipri, o kitų silpna. Dėl to skiriasi stipriųjų ir silpnųjų moralė, arba, kaip pasakytų Nietzsche, yra ponų moralė ir vergų moralė. Stipriųjų prigimčiai būdinga vertinti asmeninę garbę ir gerą vardą, ryžtingumą, tvarkingumą, veiklos patikimumą, ryžtingą savo užmojų įgyvendinimą, tokie yra esminiai jų pranašumai. Visai kitokie silpnieji; jie privalo vertinti tai, kas jiems gali padėti jų silpnume, gailestingumą, geraširdiškumą, meilę, altruizmą, saikingumą. Paties Nietzsche’s požiūris minėtoji ponų moralė visais atžvilgiais buvo visiškai priešingas tuomet vyraujančiai moralei. Pagrindinės jo prielaidos buvo tokios:1) gyvenimo vertingumo prielaida: tik gyvenimas yra besąlygiškai vertingas, ir iš jo atsiranda visa, kas yra apskritai vertinga; 2) stipriojo laisvės prielaida: laisvas gali būti tik tas, kuris turi pakankamai jėgos užsitikrinti sau laisvę; 3) nelygybės prielaida: žmonės nėra lygūs, yra geresni ir blogesni priklausomai nuo to, kiek jie turi savyje gyvybingumo ir jėgos. Šios prielaidos lėmė Nietzsche’s požiūrį į tuometinės moralės principus tas požiūris buvo kritiškas. Teisingumo principas yra blogas: teisės ir gėrybės priklauso garbingiems, veikliems, stipriems, o ne silpniems, bedaliams gamtos nuskriaustiems padarams. Tikras teisingumas remiasi ne lygybės, bet labiausiai nelygybės principu: kiekvienam priklauso pagal nuopelnus. „Lygybė yra nuosmukio ženklas”. Naudingumo principas yra blogas: labiausiai turi rūpėti ne gėrybių gamyba, o gyvenimas, kuris yra didžiausias gėris. Altruizmo principas blogas: jei turime savo didelius tikslus, jie yra svarbesni už kitų tikslus. Nereikia gailėtis artimo, viskas yra geriausiajam. „Garbingųjų savimeilė yra šventas dalykas”. Galų gale altruizmas taip pat yra egoizmas, tik silpnųjų egoizmas. Gailestingumo principas blogas: rūpindamiesi silpnais ir išsigimusiais, tik veltui švaistytume energiją. Stiprusis turi turėti „distancijos aistrą”, kitaip sakant, jausti savo padėtį kad jis yra aukštesnis. Dvasinių vertybių prioriteto principas yra blogas: visa ko pamatas yra kūnas, gyvenimas yra kūno reikalas, dvasia yra tik kūno antstatas. Visumos prioriteto principas yra blogas: vertingos yra tik didžiosios asmenybės; jei visuomenė ir yra vertinga, tai tik kaip didžiųjų žmonių kopija, kaip jų įrankis arba kaip kliūtis, kuri juos paskatina veikti; pagaliau, kaip sakė Nietzsche, „kad ją kur velnias, ir statistika”. Auklėjimo principas blogas: ko nėra organizme, gyvybinėse jėgose, instinktuose, to neatstos joks auklėjimas. Pagaliau atlygio ir bausmės principas yra blogas: atlygis ir bausmė nėra svarbūs dalykai; atlygis suprantamas kaip laimė, o bausmė kaip nelaimė, bet svarbiau už laimės jausmą yra gyventi visavertį ir garbingą gyvenimą. Laimė taip pat yra vienas iš viešpataujančios moralės idealų, nelaisvų žmonių reikalas, vertas pasmerkimo. Nietzsche ypač kovojo su bet kokiais apsiribojimais, visokia askeze, visokiais mėginimais užsisklęsti idealų sferoje; tik išsigimęs gyvenimas reikalauja atsižadėjimų, draudimų, askezės, religinių ir dorovinių idealų. Nietzsche’s kaltinimai tuometinei moralei buvo trejopi: 1) kad ji remiasi klaidinga psichologija ir todėl neatsižvelgia į įgimtus instinktus, dėl to jos principai neatitinka prigimties; 2) kad jos pamatai yra fiktyvūs ji kalba apie poelgius, kokių nebūna, apie valią, kokios nėra, apie sąžinę, kurios nėra, būtent: apie neegoistiškus poelgius, apie laisvą valią ir apie moralinį sąžiningumą; 3) kad praktinės jos pasekmės yra neigiamos ji ugdo vidutinybes. Nietzsche, kaip pats yra sakęs, ėmėsi „perkainoti visas vertybes”. O tai reiškė: parodyti, kad nevertinga yra visa, kas visuotinai pripažįstama vertinga, ir todėl reikia užleisti vietą teisingoms vertybėms. Jis dar sakydavo, kad jo filosofija yra „anapus gėrio ir blogio”. Tai reikia suprasti štai kaip: ji turi būti anapus „moralinio” gėrio ir blogio, grindžiamo altruizmo, dvasios viršenybės, visumos, intencijos, auklėjimo principais. Jis buvo vadinamas „amoralistu”, ir pats save taip vadino. Pirmiausia jis buvo viešpataujančios moralės priešas. Bet jis priešinosi ir bet kokiai moralei arba bet kokioms pastangoms aukščiau už gyvenimą iškelti kokias nors dvasines vertybes ir padaryti gyvenimą pavaldų joms. Tačiau plačiąja prasme tai, ką jis skelbė, taip pat buvo moralė, nes tai buvo žmonių elgesio vertinimas ir norminimas. Galima sakyti, kad jis sukūrė ne tik naują etiką, arba naują moralės teoriją, bet ir naują moralę. Jei prisiminsime didžiuosius praeities mąstytojus Platoną ar Aristotelį, Augustiną, Tomą Akvinietį ar Kantą, turėsime pripažinti, kad jų aspiracijos nesiekė taip toli: jie kūrė naują etiką, o ne naują moralę. Jie tik stengėsi išreikšti sąvokomis savo laikų ir savo aplinkos moralę, parodyti jos savybes, prielaidas, išvadas. Kai vienas iš kritikų prikišo Kantui, kad šis pateikė tik „naują moralės formulę”, pastarasis atsakė, kad toks, ir tik toks, buvo jo ketinimas. Apskritai moralę kūrė ne filosofai, ją kūrė religijos ir visuomeniniai sąjūdžiai, o filosofai jau sukurtą moralę tik apdorodavo. Nietzsche nuėjo toliau: užsimojo sukurti naują moralę.http://vyduno.draugija.com/R. Ozolas “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją”
[…] VYDŪNAS daugiau nukreipia žvilgsnį vidun, prašo nurimti mūsų dvasią, įsiklausyti į vidinį žmogaus balsą, eiti ten, kur veda ne protas, ne aistros, bet širdis – toji maža liepsnelė, tartum žvakutė uždegta prie amžinai žėruojančio didžiojo slėpinio ugnies ir trokštanti per amžius jon sugrįžti.Rimvydas Šilbajoris
VYDŪNO SVEIKATOS FILOSOFIJA
Vydūno sveikatos filosofija žmogų labiausiai orientuoja kreiptis į patį autoritetingiausią gydytoją ir patikimiausią sveikatos saugotoją – dvasinį pradą pačiame savyje. Tik stipri dvasia tegali suteikti jėgų kūnui, tinkamai sureguliuoti gyvybinius procesus jame, pasiekti darnos psichikos reiškinių pasaulyje, sąlygoti produktyvų ir šviesų minčių darbą. Toji dvasia ir yra patsai žmogus, jo esmingasis aš, o visa kita – to esmingojo aš pasireiškimo priemonės. Dvasią, Vydūno aiškinimu, dar galima apibūdinti kaip šeimininką, o kūną, gyvybę, psichiką, mintis – kaip tarnus jo valiai vykdyti. Aišku, kad viskas priklauso nuo šeimininko galios bei valios, nuo jo pajėgumo tinkamai vadovauti tarnams, o taip pat nuo sugebėjimo jais rūpintis, su jais sugyventi. Sveikatos sampratos pagrindan Vydūnas deda visų žmoguje veikiančių galių hierarchiją ir harmoniją. Tos hierarchijos ir harmonijos pažeidimas, arba disharmonija, yra esmingiausioji nesveikatos, arba ligos, priežastis. Visos žmogaus problemos išsisprendžia, kai jame laisvai gali reikštis Dvasia – Siela, t.y. Esmingasis aš. Tačiau taip nebūna savaime. Laisvam dvasinės esmės reiškimuisi pasiekti reikia didelių pastangų. Tą laisvę varžo gamtiškosios žmoguje veikiančiosios sferos. Būtent jos, stengdamosi užgožti dvasinį pradą, stiprina žmoguje savo valdžią, reikalauja kuo didesnio savęs patenkinimo. Jeigu žmogus nesuranda jėgų tai gamtiškumo ekspansijai savyje pažaboti, jis skursta, silpsta kaip dvasinė esybė. Vis labiau jį užvaldo aktyviausios gamtos galios, kurios priklauso gyvuliškumui. Tų galių užvaldytas žmogus ima tarnauti geiduliams. Tą jis daro, siekdamas kuo daugiau malonumų ir kuo didesnio bei rafinuotesnio jų patenkinimo
Tam uždaviniui įgyvendinti mąstytojas siūlo tarsi dvejopą ėjimą vienu metu – vienas ėjimas iš viršaus į apačią, o kitas iš apačios į viršų. Pirmasis ėjimas reiškia dvasinio prado galios stiprinimą, dėmesio koncentravimą į jį, visų darbų ir poelgių pašventimą jam. Sustiprėjusi dvasia savo šviesa pasiekia ir žemesniąsias sferas, pati savaime taurina gamtiškąsias žmoguje veikiančias jėgas, harmonizuoja jų sąveiką. Tai yra didžiulė parama sveikatai, pagrindinė jos prielaida. Ėjimo iš apačios į viršų pirmąjį etapą sudaro tinkama kūno priežiūra ir aprūpinimas, sukūrimas kuo palankesnių sąlygų jo gyvybiniams procesams normaliai vykti. Tolesnis etapas – pačių psichikos galių (jausmų, geismų, instinktų) suvaldymas, aukštos kultūros jų veikloje pasiekimas. Jo sėkmė daug priklauso nuo to, kaip stengiamasi pirmajame etape, t.y. nuo to, kaip laikomasi kūno kultūros.