Sąžinė – vidinis teisėjas

TURINYS

ĮVADAS 3
I. TOMO AKVINIEČIO SĄŽINĖS PROBLEMATIKA 4
I. 1. „Conscientia“ ir „synderesis“ 4
I. 1. 1. Žinojimas sąžinėje 4
I. 1. 2. Sąžinė prieš ir po veiksmo 6
I. 2. Lex naturalis 7
I. 2. 1. Tomas Akvinietis ir Kantas 7
I. 3. Sąžinės autonomija 8
I. 4. Teisinga ir klystanti sąžinė 9
I. 4. 1. Vėlesnės sąžinės neapibrėžtis 10
II. Mokslinis sąžinės supratimas 11
II. 1. Sąžinė ir viešoji nuomonė 12
IŠVADOS 14
LITERATŪRA 14Įvadas
Sąžinė yra labai veiksmingas mūsų poelgių vertintojas ir teisėjas. Nuo
jos žmogus negali nei pabėgti, nei pasislėpti. Apie tai vaizdingai rašė
rusų poetas A. Puškinas poemoje „Borisas Godunovas“:

„Kaip plaktuku tau priekaištas daužys

Ausis, irr vemti vers, ir svaigs galva.

Norėtųs bėgti, bet kurgi?.. Kaip baisu!

Taip, vargšas tas, kam sąžinė juoda.”

Sąžinė yra vienas nuostabiausių žmogaus dvasinio pasaulio fenomenų.
Sutepę sąžinę, nerandame vietos, kankinamės, negalime nusiraminti. Tiesa,
žmonės pasižymi labai nevienodu sąžinės jautrumu. Ramią sąžinę turi ne tik
dorovingi žmonės, neretai sąžinės priekaištų nepatiria ir piktos valios
žmonės, griaunantys kitų laimę, nusižengiantys ne tik dorovei, bet ir
teisėtumui. Sąžinės nejautrumas bei dorovinis aklumas neretai būdingas
žmonėms linkusiems į savanaudiškumą ir karjerizmą, pernelyg dideliems
savimyloms.

Jau nuo seno žmones jaudino klausimas: kas yra tas vidinis mūsų
kaltintojas, taas nenumaldomas, nuolat budintis jausmas? Senovės graikų
mitologijoje sąžinei buvo suteiktas rūstaujančių keršto deivių – erinijų –
pavidalas. Jos persekiojo ir baudė nusikaltėlius, bet buvo atlaidžios
tiems, kurie gailėjosi, bloga padarę.

Taigi, šioje apžvalgoje ir aptarsime ką apie šį jausmą manė senovės
filosofai ir ar šis jausmas ti

ikrai yra tarsi vidinis mūsų teisėjas.

I. Tomo Akviniečio sąžinės problematika

Aiškinantis sąžinės sąvoką remsimės istoriškai reikšminga Vakarų
etikos pozicija – Tomu Akviniečiu (1225 – 1274), žymiausiu brandžios
scholastikos mąstytoju. Tomo Akviniečio moksle nėra žodžio, tiksliai
nusakančio tai, ką lietuvių kalboje reiškia „sąžinė“. Sąžinės problematiką
jis gvildena dviem aspektais. Mes juos abu aptarsime. Vienas aspektas
terminologiškai apibūdinamas sąvokomis conscientia bei synderesis, kitas –
lex naturalis sąvoka. I. 1. „Conscientia“ ir „synderesis“

I. 1. 1. Žinojimas sąžinėje.
Tomas Akvinietis sąžinę apibrėžia kaip kokio nors žinojimo taikymą
konkrečiam veiksmui („applicatio scientiae ad aliquem actum particularem,“)
1).Egzistuoja dvi taikymo galimybės:

• Vienu atveju taikymas atliekamas kaip konstatavimas, kad veiksmas

vyksta arba įvyko. Taigi šiuo atveju kalbama apie refleksiją, kai mes

suvokiame šiuo metu atliekamą arba ką tik atliktą veiksmą. Šis

taikymas savaime dar nėra moraliniu požiūriu svarbus.

• Kitu atveju taikymas atliekamas kaip svarstymas arba konstatavimas, ar

veiksmas moraliniu požiūriu yrra teisingas, ar neteisingas. Šiuo atveju

kalbama apie refleksiją, kai veiksmas vertinamas moraliniu požiūriu.

Tas taikymas atitinka tai, ką mes vadiname „sąžine“. Moralinė

refleksija, viena vertus, gali sietis su dar neatliktu, tačiau

įsivaizduojamu, svarstomu, planuojamu veiksmu; tokiu atveju kalbama

apie ankstesnę sąžinę. Kita vertus, moralinė refleksija gali sietis su

jau atliktu veiksmu; tada kalbėsime apie vėlesnę sąžinę.

Kokį žinojimą, moraliniu požiūriu taikydama, sąžinė taiko veiksmui? T.
Akviniečio teigimu, tas žinojimas aprėpia tris plotmes, kurias jis vadina
taip: synderesis, sapientia ir scientia.

pirmieji moraliniai prigimtinis habitas

principai bendras visiems

žmonėms

pagrindinė pasaulėžiūros įgytas habitas

orientacija

kintamas

situacijos sąlygotas įgytas habitas

faktų žinojimas kintamas

Taigi sąžinė taiko apriorinę dorovinę sąmonę, t.y. prigimtinį
synderesis habitą, ji diferencijuojama vadovaujantis esamais pasaulėžiūros
įsitikinimais (sapientia) ir konkretizuojama vadovaujantis esamomis
empirinėmis žiniomis (scientia), pritaikoma konkrečiam veiksmui konkrečioje
situacijoje.

Pavyzdžiui, teismo teisėjas svarsto, ar verta priimti kyšį iš
kaltinamojo asmens už jam palankų sprendimą. Apriorinė dorovinė sąmonė
(synderesis) atskleidžia tik bendrą moralinę perspektyvą: reikėtų elgtis
gerai ir nesielgti blogai, nereikėtų gal būt pakenkti kitiems. – Kokia
tesėjui atrodys moralinė apsisprendimo situacija, priklausys nuo jo
pasaulėžiūrinio įsitikinimo (sapientia): kokią vertę jo pasaulėžiūros
orientacijoje turi kyšio paėmimas? Kaip savo darbo interesus jis suderina
su kyšio paėmimo perspektyva? – Apsisprendimo situaciją galiausiai
konkretizuoja ypatingų duotybių ir aplinkybių žinojimas (scientia): ar
labai didelis nusižengimas paimti kyšį? Kiek nukentės žmonių? Kokie yra
įstatymai? Svarstymas, ar konkretus veiksmas moraliniu požiūriu yra
teisingas, ar neteisingas, visada atliekamas kaip minėto trijų pakopų
žinojimo taikymas.

Tą tripakopį žinojimo sąžinėje darinį galime pavadinti žmogaus
motyvacijos horizontu, taigi rėmais, kuriems esant žmogus save motyvuoja ir
jam išnyra moralumo problemos. Sykiu reikia atminti štai ką: kadangi
kalbant apie pasaulėžiūros nuostatą (sapientia) ir empirinį faktų žinojimą
(scientia) iš esmės susiduriame su įgytomis žiniomis, tai individualūs
žmonių motyvacijos horizontai dažnai gali įvairiopai skirtis. Dėl
pasaulėžiūrinio pobūdžio bei žinojimo lygio jie priklauso nuo tam tikros
socialinės bei istorinės aplinkos, todėl kultūriniu ir biografiniu požiūriu
skiriasi. Taigi, individualios sąžinės sutampa synderesis aspektu;
kiekvienas žmogus yra sąžinę turintis moralinis subjektas. Tačiau s

sapientia
bei scientia aspektu, pasaulėžiūrine nuostata bei empiriniu žinių lygiu,
žmonės gali išsiskirti.

Aptarinėjant Tomo Akviniečio sąžinės supratimą, reiktų paminėti
filosofą I. Kantą. Nes I. Kantas taip pat teigė, kad sąžinė – t.ai praktinis
protas, primenąs pareigas, tai vidinis mūsų teisėjas. Tačiau skirtingai nei
T.Akvinietis teigė, kad šis teisėjas nepriklauso nuo žmogaus, nes negali
būti vienas ir tas pats kaltintojas ir kaltinamasis. Sąžinei, jo nuomone,
nedaro įtakos sąlygos, kuriomis žmogus gyvena, ji nėra kažkas įgyjama.
Kiekvienas žmogus, kaip dorovinė būtinybė, turįs savyje sąžinę jau nuo
gimimo. I. Kanto kritikų buvo, tačiau juos paminėsime vėliau. I. 1. 2. Sąžinė prieš ir po veiksmo
Matėme, kad to tripakopio žinojimo moralinis taikymas gali būti
susijęs, su įvyksiančiu, būsimu veiksmu ir kartu su jau įvykusiu veiksmu.
Taigi šiuo požiūriu skyrėme ankstesnę ir vėlesnę sąžinę, arba sąžinę prieš
ir po veiksmo. Galima paklausti, kuri sąžinė turi lemiamos reikšmės
moralinei veiksmo vertei. Ir T.Akvinietis, ir Kantas yra įsitikinę, kad
veiksmo moralinė kokybė galiausiai priklauso nuo vidinio valios akto, kuris
lemia veiksmą. Tačiau vidinio valios akto moralinė kokybė priklauso ir nuo
objekto, taigi nuo valios motyvo. O moralinė objekto kokybė save apibrėžia
sąžinėje, kuri minėto tripakopio žinojimo moraliniu taikymu nurodo, kuris
veiksmo motyvas, kuris objektas arba kuris veiksmas yra geras ir teiktinas,
o kuris blogas ir draudžiamas. Tada laisvu apsisprendimu valia pasirenka
objektą, kurį veikdama nori įgyvendinti. Būtent taip ji save nuskiria g
gerai
arba blogai valiai nuo tos valios moralinės kokybės priklauso veiksmo
moralinė kokybė.

Taigi T.Akviniečio teigimu vėlesnė sąžinė visada atlieka dvejopą
funkciją:

• Jei veiksmas yra geras, tai sąžinė pateisina veikėją jį gindama

arba jam atleisdama.

• Jei veiksmas yra blogas, sąžinė prikaišioja veikėjui kaltinimais

bei „sąžinės graužimu“.

Apibendrinant, sąžinė po veiksmo veda veikėją į akistatą su prieš jo
atlikto veiksmo moraline kokybe, moraliniu požiūriu tą veiksmą susiedama su
veikėjo atsakomybe.

Sąžinė prieš veiksmą lemia veiksmo motyvo moralinę kokybę ir įsakmiai
ragina linkti į gėrį bei drausdama atmeta blogį.

Formuluotės, kuriomis T. Akvinietis apibūdina sąžinės funkcijas prieš
ir po veiksmo, aiškiai parodo sąžinės fenomene glūdintį ypatingą dvilypumą.
Aš (kaip sąžinė) tam tikra prasme esu prieš save patį (kaip veikėją). Tą
dvilypumą mini ir Kanto formuluotė – sąžinė esanti žmogui jo „pareigą
primenantis praktinis protas“, taigi šiuo požiūriu „vidinio teisėjo
balsas“. I. 2. Lex naturalis
Tomas Akvinietis šios sąvokos plačios diferenciacijos kontekste
gvildena pagrindinius sąžinės sampratos klausimus. Jis nagrinėja problemą
teologiniu aspektu.

Aptardamas sąžinę antruoju aspektu, Tomas skiria du kūrinijos
dalyvavimo amžinajame įstatyme (dieviškajame pasaulio plane) būdus:

1. Bendrasis dalyvavimas. Visos būtybės turi savo rūšį atitinkančių

prigimtinių polinkių

2. Atskirasis dalyvavimas. Protingos būtybės taip pat įtrauktos į tą

bendrą dalyvavimą. Tačiau amžinajame įstatyme jos dalyvauja

ypatingu būdu savo proto dėka. Pačios (praktiniu) protu tvarkydamos

savo praktikos sferą bei numatymu ir įstatymo nuskyrimu ją

reguliuodamos.

Tą amžinojo įstatymo dalyvavimą protingoje būtybėje T.Akvinietis
vadina prigimtiniu įstatymu (lex naturalis).

Praktiniam protui (sąžinei) aprioriškai yra aišku, kad reikia elgtis
gerai ir nesielgti blogai. Konkretizuodamas lex naturalis, protas remiasi
prigimtiniais žmogaus polinkiais (pirmas dalyvavimo būdas); įvairių
gyvenimo sričių natūraliai nevienodų egzistencinių tikslų bei poreikių
erdvę jis privalo pajungti visuotinio gėrio idėjai ir tą erdvę sunormuoti.

I. 2.1. Tomas Akvinietis ir Kantas

Nagrinėdami Tomo mokymą apie lex naturalis, žvilgtelėkime į Kanto
filosofiją.

• Pasiremkime Kanto kategorinio imperatyvo savaiminio tikslo

formule bei tikslų viešpatijos idėja. Kanto nuomone, tikrinti

maksimas pagal visuotinio dėsnio idėją reiškia tai, kad jomis

kiekvieną asmenį pripažintume esant laisvą arba autonomišką,

taigi kad jį visada traktuotume kaip tikslą savaime, o ne tik

kaip priemonę savo subjektyviems tikslams pasiekti. Taigi

universalizavimo centre yra asmeninės autonomijos savitarpio

pripažinimo požiūris. Susiduriame su tikslų viešpatijoje

glūdinčiu kiekvieno žmogaus autonomiškų tikslų nustatymo

suderinamumu, atsižvelgiant į kiekvieno asmens dalyvavimą

kuriant dėsnį. Dėl to svarbiausias čia yra distributyvaus

teisingumo formalus požiūris.

• Lex naturalis priesakams taip pat rūpi universalizmo galimybė.

Tiesa, čia svarbiausias yra bona humana aspektas; kalbama apie

gėrį žmogui kaip žmogui, t.y. apie „žmogaus vertą“ gėrį,

reikalaujamą iš bendros žmogaus (natura humana) sąvokos. Šitas

gėris turi apibrėžti protą kaip sąžinę, kuris siejasi su iš

prigimties nevienodais žmogiškos būties polinkiais ir tuos

polinkius formuoja bei tvarko pagal idėją. Tad T. Akviniečio

teigtas proto autonominio įstatymo sukūrimas (labiau negu Kanto

mokymas) atspindi antropologinį, į žmogaus poreikių bei

egzistencinių tikslų sistemą atsižvelgiantį aspektą.

Be abejo, T. Akvinietis ir Kantas skirtingus dalykus pabrėžia dėl to,
kad pastarasis yra tipiškas Naujųjų laikų mąstytojas, o Naujaisiais laikais
„pasukus subjekto link“ imta pabrėžti mąstymo autonomiją; iki moderniame T.
Akviniečio mąstymo kontekste autonomija nėra svarbiausia problema. Šiaip ar
taip, įmanoma parodyti, kad abu požiūrius galima susieti ir kad jie vienas
kitą papildo.

I. 3.Sąžinės autonomija

Matėme, kad moralinės gėrio ir blogio kokybės galiausiai yra
veikiančiojo valios kokybės. Tai, ar valia yra gera, ar bloga, priklauso
nuo veikiančiojo atitikimo sąžinei, taigi nuo to, ar jis „pagal protą ir
sąžinę“ vadovaujasi tuo, ką kiekvieno žmogaus protas bei sąžinė laiko
pareigą, ar jis, priešingai sąžinei, vadovaujasi tokiu polinkio motyvu,
kurį kiekvieno žmogaus sąžinė laiko blogiu. Tai reiškia, kad kategoriškai
įpareigojantis moralinis nomos (gr. – įstatymas) iš esmės yra nomos,
pasireiškiantis ir ta.mpantis konkrečiu kiekvieno žmogaus sąžinėje. Todėl
turime pasakyti taip: sąžinės atžvilgiu joks išorinis įstatymas negali
reikšti pretenzijų, ar galima (taip sakant, „už sąžinės akių“) spręsti apie
mūsų motyvavimo ir veiksmų moralumą. Moralumas tikslia ir tikra prasme
reiškia valios atitikimą sąžinei, o ne valios arba elgesio konformiškumą
išorinių objektų verčių (valstybiniai įstatymai, Bažnyčios įstatymai,
viršininkų, visuomenėje priimtų papročių reikalavimai) atžvilgiu. Tokios
išorinės objektyvios vertės tikslią moralinę reikšmę įgauna tik tada, kai
jas pripažįsta, pasisavina, internalizuoja kiekvieno žmogaus sąžinė, taigi
tuo būdu, kad jų heteronominis išorinis pobūdis perkeliamas į sąžinės
autonomiją. Tačiau tai gali padaryti tik pats asmuo.

Sąžinės autonomijos mokymui tikintieji dažnai priešina tokį argumentą:
žmogus savo valią privaląs kreipti ne pagal savo paties protą (sąžinę), o
pagal Dievo valią bei įstatymus. Taigi vietoj autonomijos koncepcijos
turėtų būti teonomijos koncepcija. Galima pamanyti, kad sąžinės autonomija
atveria duris nedrausmingumui ir savivalei, o moralumą išstumia malonumo-
nemalonumo motyvacija. Bet taip nėra. Turėdami prieš akis sąžinės sąvoką,
kurią apibrėžėme remdamiesi T. Akviniečiu bei Kantu, galime pasakyti, kad
sąžinei rūpi, viena vertus, remiantis grynuoju protu apibrėžti tikrąjį
gėrį, o, kita vertus, tą gėrį mūsų atžvilgiu padaryti kategoriškai
įsipareigojantį. Todėl tikinčiajam autonomija ir teonomija turi sutapti.
Kiekvieno žmogaus sąžinė jam yra toji vienintelė vieta, kur tiesiogiai ir
konkrečiai išgirstama Dievo valia. Jis žino, kad būtent sąžine Dievas jį
pašaukia būti atsakingu, todėl kategorinį sąžinės reikalavimą jis laiko
„Dievo balsu“. Tiesą sakant, tada Dievo valią ir įstatymus žmogus supranta
ne kaip sąžinės atžvilgiu išorines vertybes; veikiau tikinti sąžinė regi
save kaip Dievui priklausančią ir Dievo įgaliotą galutinę instanciją kitų
išorinių objektyvių vertybių, reikalavimų bei autoritetų atžvilgiu; kalbant
apie pastaruosius, teisingi yra žodžiai: „Dievo reikia klausyti daugiau
negu žmonių“. I. 4. Teisinga ir klystanti sąžinė
Ar sąžinė gali klysti? Gėris tikslia moraline prasme yra valios
atitikimas sąžinei – jam esant valia tampa gera. Vadinasi, tiksliai
moraliniu požiūriu sąžinė niekada negali klysti, nes ji yra išimtinis
moralumo mastelis. Jei tartume, kad yra įmanoma moraliniu požiūriu
klystanti sąžinė, tai tada nebeliktų savarankiškos moralumo reikšmės.

Ne moraliniu požiūriu, kalbėjimas apie klystančią sąžinę yra visiškai
pagrįstas ir parodo neabejotinai galimas ir net dažnai sutinkamas
aplinkybes. Pamėginkime trimis pastraipomis apibūdinti teisėtą kalbėjimo
apie klystančią sąžinę variantą.

• Kalbėjimas apie klystančią sąžinę dažnai suponuoja, kad kokiame nors

konkrečiame socialiniame kontekste tam tikri masteliai arba

neklaidingumo standartai yra žinomi ir didžiąja dalimi pripažįstami.

Pagal juos gali būti matuojami subjektyvūs įsitikinimai. Jeigu jie su

standartais sutampa, juos vadiname „teisingais“, jeigu nesutampa –

kalbame apie klaidą.

• II. 1. 1. skyrelyje sąžinę apibūdinome kaip tripakopio žinojimo

taikymą veiksmui (synderesis, sapientia, scientia). Sutapdamos

synderesis aspektu, sąžinės dviem kitais aspektais gali išsiskirti;

pastaruosius apibūdinome kaip pasaulėžiūros nuostatą (sapientia) ir

kaip empirinį žinių lygį (scientia).

• Žmonės dažniausiai gyvena socialiniuose kontekstuose, kur – ir

pasaulėžiūros nuostatų, ir empirinių žinių lygio sferose – vyrauja

pripažinti neklaidingumo standartai. Tačiau vieno ar kito asmens

įsitikinimai bei nuomonės su tais standartais gali nesutapti.

Vadovaudamiesi tais standartais, kiti asmenys tuos nukrypimus gali
laikyti klaidomis.

Pagal aptartus variantus sąžinė klysta tada, kai jos motyvacijos
horizonte esti pasaulėžiūrinės arba empirinės sampratos, kurios – matuojant
visuomenės didžiąja dalimi pripažintais standartais – yra klaidingos.
Minėtus variantus pailiustruokime dviem pavyzdžiais:

• Pasaulėžiūros standartais, didžiąja dalimi pripažintais mūsų

visuomenėje, galėtume vadinti žmogaus teisių etosą arba

Vokietijos Federacinės Respublikos konstitucijos etosą. Jeigu

koks nors teroristas sąžine būtų įsitikinęs, kad yra įpareigotas

šaudyti bankininkus, idant taip išlaisvintų visuomenę, taip jo

įsitikinimas prieštarautų mūsų didžiąja dalimi pripažintiems

pasaulėžiūros standartams; pagrįstai sakytume, kad sąžinės

įsitikinimai klaidingi.

• Empirinių žinių lygio standartą mūsų visuomenėje dažniausiai

įtvirtina empiriniai mokslai. Beje, vargu ar atsiras asmenų,

visose praktiškai reikšmingose srityse atitinkančių visus

minėtus standartus. Tačiau tam tikri standartai vis dėlto

paplinta. Pavyzdžiui, jeigu koks nors tėvas manytų, jog,

auklėdamas savo vaikus, privalo jiems dažnai ir smarkiai perti

kailį, tai toks įsitikinimas prieštarautų plačiai pripažintam,

pedagogų, psichologų, medikų ir kt. atstovaujamam standartui.

Čia taip pat galime sakyti, kad tėvo sąžinės įsitikinimas yra

neteisingas arba klaidingas.

Moralės požiūriu net ir klystanti sąžinė funkcionuoja kaip galutinė
instancija. Net ir susidurdami su klystančia sąžine motyvuota valia yra
nemorali, nes taip apskritai paneigtume moralumo reikšmę. Beje, čia iškyla
sąžinės formavimo aspektas, kuris yra svarbus.

Nei teroristui, nei vaikus vaduojančiam tėvui negalime prikišti
nemoralumo vien dėl to, kad jie elgiasi ne pagal standartus, nors mums jų
sąžinės įsitikinimai ir nepriimtini, nors jais bodimės ir juos laikome
klaidingais, nors ir esame įsitikinę, kad yra juridiškai pateisinama kovoti
su tokiu elgesiu. Sąžinė yra galutinė instancij.a, tačiau sykiu ir bedugnė,
nes ji kartais suklysta. I. 4. 1. Vėlesnės sąžinės neapibrėžtis
Parodėme, kad vėlesnė sąžinė veda veikėją į akistatą su jo atlikto
veiksmo moraline kokybe ir šią susieja su jo atsakomybe. Tačiau nuolatos
patiriame, kad šitaip reaguojame tik į vieną vėlesnės sąžinės komponentą.
Be jo yra mažiausiai dar du:

• Matyt. Vėlesnei sąžinei, be aptartos su poelgiu susijusios moraliniu

požiūriu pateisinančios arba apkaltinančios reikšmės, dar būdinga ir

preventyvi, į ateitį orientuota reikšmė. Kaip „nerami sąžinė“, ji

ragina pasitaisyti; taigi ji funkcionuoja ne tik kaip priekaištas ir

gailėjimasis, nes buvo nusikalsta, bet ir kaip raginimas ateityje

daugiau nebenusikalsti.

• Sužinome, kad vėlesnė sąžinė dažnai siejasi su pasekmėmis daug

labiau, negu tai leistų daryti moraliniu požiūriu vertinama veiksmo

kokybė.

Pavyzdys: Ponia Sofija vairuoja automobilį sąžiningai laikydamasi
eismo taisyklių. Staiga į gatvę išbėgęs vaikas trenkiasi į jos automobilį.
Nelaimingo atsitikimo metu vaikas labai susižaloja ir lieka invalidas.
Tikslia moraline prasme ponia Sofija sau negali nieko prikišti, – sėdėdama
už vairo, buvo labai atidi. Tačiau dėl įvykusios nelaimės ją kankina
graužatis. Poniai Sofijai neduoda ramybės įsitikinimas, kad ji yra kalta
dėl žmogų ištikusios nelaimės.

Taigi čia veiksmas suvokiamas ne tikrąja moraline reikšme, o dėl
savo pasekmių. Jeigu pasekmės tragiškos, tai tada jos sąžinę slegia daug
labiau negu tai, už ką reikia moraliniu požiūriu atsakyti. Jeigu pasekmės
„laimingos“, tada panašiai jos gali nuraminti.

Tas ypatingas minėtų komponentų susipynimas sąlygoja tipišką
vėlesnės sąžinės neapibrėžtį, išryškėjančią patyrime. II. Mokslinis sąžinės supratimas
Taigi, I. Kanto filosofijoje sąžinė kažkoks nežemiškas, autonominis ir
nekintamas reiškinys. Filosofas G. Hegelis, kritikuodamas I. Kantą,
aiškino, kad sąžinė vis tik priklausanti nuo visuomeninės dorovės, kad
pastaroji ir sudaro jos esmę. Tačiau Hegelis dorovę suprato kaip
besivystančią idėją, realiems doroviniams santykiams suteikė mistinį
pavidalą, todėl ir sąžinę aiškino kaip absoliučios dvasios produktą.
Panašiai apie sąžinę rašė ir rašo daugelis kitų filosofų idealistų.

Kaip susiformavo žmogaus sugebėjimas vertinti savo poelgius, kokia
sąžinės jausmų prigimtis? Sąžinė nėra įgimta arba duota žmogui iš „anapus“.
Ji nėra nekintama ir amžina. Sąžinė atsirado ir vystėsi, besiformuojant
žmogui kaip visuomeninei būtybei.

Sąžinė atsirado ir išsivystė, atsiradus sąmonei, kuri formavosi ir
vystėsi žmogaus gamybinės ir visuomeninės veiklos procese. Jau pirmykštis
kolektyvas, siekdamas išsilaikyti kovoje dėl būvio, turėjo reguliuoti savo
narių veiksmus, nukreipti juos bendriems tikslams. Taip atsirado pirmieji
draudimai ir reikalavimai, kurie iš pradžių atskiram individui buvo
primetami kaip išorinė kolektyvo valia.

Vėliau, besivystant sąmonei, pirmykštis žmogus vis labiau ėmė
suvokti tų reikalavimų būtinybę, suprasti savo elementarias priedermes
kolektyvui. Suvokdamas savo santykį su kitu žmogumi, jis ima vertinti savo
poelgius kolektyvo keliamų reikalavimų požiūriu. Šis pirminis sugebėjimas
vertinti savo poelgius ir buvo pagrindas sąžinei susiformuoti.

Vadinasi, sąžinė – istoriškai susiformavęs žmogaus sugebėjimas
vertinti poelgius ir išgyventi jų vertę, tam tikra emocine forma reaguoti į
dorovinius faktus. Būtent ši emocinė reakcija sąžinėje dažnai dominuoja,
ypač kai žmogui tenka vertinti įprastus dorovinio gyvenimo reiškinius, su
kuriais jis jau ne kartą buvo susidūręs, juos vienaip ar kitaip patyręs ar
išgyvenęs. Tokiais atvejais sąžinės jausmas veiksmingai padeda pasirinkti
dorovingus poelgius.

Labai glaudus ryšys yra tarp atsakomybės ir sąžinės. Galima sakyti,
kad dorovinė atsakomybė yra sąžinės pagrindas, nes sąžinė, kaip savęs
vertinimo būdas, formuojasi, remdamasi dorovinės atsakomybės jausmu. Nors
atsakomybė iš pradžių iškyla taip pat kaip išorinis faktorius, bet
asmenybės dorovinio tobulėjimo procese ji perauga į vidinį, subjektyvųjį
sąžinės jausmą. Todėl sąžinė kartais dar apibūdinama kaip žmogaus dorovinė
atsakomybė prieš save patį.

Sąžinė glaudžiai siejasi su žmogaus orumu bei garbe. Orumą ir garbę
žmogus iškovoja sąžiningais veiksmais ir poelgiais, padoriu gyvenimu. Kita
vertus, orumas ir garbė neleidžia žmogui elgtis nesąžiningai. Šia prasme
orumas ir garbė taip pat išreiškia žmogaus atsakomybę už savo poelgius
prieš save patį. Orumas ir garbė remiasi sąžiningumu, o sąžinė reikalauja
nepažeminti savo arba kito žmogaus orumo ir garbės.

Taigi sąžinė – tai žmogaus sugebėjimas vertinti savo paties ir kitų
poelgius, vadovaujantis visuomeninės dorovės požiūriu. II. 1. Sąžinė ir viešoji nuomonė
Sąžinė neizoliuota nuo visuomenės dorovės, kuriai atstovauja ir kurią
išreiškia viešoji nuomonė. Pastaroji pagrįsta kolektyviniu sprendimu,
visuomeninė sankcija ir pasireiškia teigiamu arba neigiamu poelgių
vertinimu. Dėl to viešoji nuomonė turi vertybinį sprendimų pobūdį ir daro
didelę įtaką asmenybei, veiksmingai formuoja atskiro žmogaus sąžinę. Tiesa
klasikinėje visuomenėje nėra vieningos viešosios nuomonės. Ji
susiskaldžiusi ir dėl to negali būti labai veiksminga.

Žmogaus sąžinė formuojasi ir vystosi, glaudžiai sąveikaudama su savo
epochos viešąja nuomone. Galima padaryti išvadą, kad žmogų sąžinė kankina
tik tuomet, kai jo poelgiai prieštarauja nusistovėjusiai dorovinei normai
ar tradicijai, įsisąmonintam teisingumo principui, už kurių galiausiai
slypi visuomeninė dorovė. Galima sakyti, kad sąžinė padeda visuomenei
kontroliuoti ir vertinti žmogaus poelgius jo paties sprendimais ir
jausmais. Elgtis kitaip, negu reikalauja visuomeninė dorovė, reiškia elgtis
ne tik prieš viešąją nuomonę, bet ir prieš savo paties sąžinę. IŠVADOS
Iš šių samprotavimų nederėtų daryti išvados, kad sąžinės grynumas yra
tapatus nesudrumstai jos ramybei, priekaištų, prieštaravimų nebuvimui.
Šitokia sąžinės būsena vargu ar iš viso pasiekiama. Jautrios sąžinės ,
veiklus, kūrybingas žmogus nuolatos jaučia tam tikrą nepasitenkinimą
savimi, savo darbu, savo elgesiu, kaip nuolatinį sąžinės balsą. Sąžinės
balsas, kaip teigė L. Fojerbachas „tai atgarsis skausmingo šauksmo žmogaus,
kurį aš nuskriaudžiau“ arba „kuris skriausdamas kitą, skriaudžia pats
save“. Būdami labiau įsitraukę į mėgiamą darbą, jausdami didelę atsakomybę
dėl jo, dažniausiai galime patirti sąžinės priekaištus dėl to, kad esame
nepakankamai reiklūs sau, netinkamai išnaudojame savo laiką ir galimybes,
lėtai tobulėjame kaip specialistai ir pan. tačiau šitokie sąžinės
priekaištai yra kitokio pobūdžio, negu kankinantis kaltės jausmas, jie yra
subjektyvi asmenybės augimo sąlyga.

Sąžinės graužimas, kylantis dėl kitiems padaryto blogio ar dėl
gyvenimo klaidų, gali suteikti gilių dvasinių kančių, kurių nenuramina nei
pasisekimai darbe, nei žmonių pagarba ar pripažinimas. Negryna sąžinė yra
bene didžiausia nelaimė, daranti neprasmingą ir medžiaginę gerovę. Giliai
prasmingas, nors žmonėse ir nepopuliarus yra dorovės požiūris, jog geriau
pačiam patirti skriaudą ar neteisybę negu padaryti ją kitiems, geriau būti
skriaudžiamu, negu skriaudėju. Patirta skriauda dažnai yra mažiau
skausminga, negu nenykstantis kaltės jausmas. Deja dažnai elgiamasi
visiškai priešingai. LITERATŪRA
1. Arno Anzebachen – Etikos įvadas, V., 1995.

2. B. Kuzmickas – Laimė, 1983.

3. R. Tidikis – Etika, 1974.

4. Emmanuel Levinas – Etika ir begalybė, c1994.

5. A. Šveiceris – Kultūra ir etika, 1989.[pic]
———————–

SYNDERESIS

SAPIENTIA

SCIENTIA

Leave a Comment