TURINYS
ĮVADAS 3I. TOMO AKVINIEČIO SĄŽINĖS PROBLEMATIKA 4I. 1. „Conscientia“ ir „synderesis“ 4I. 1. 1. Žinojimas sąžinėje 4I. 1. 2. Sąžinė prieš ir po veiksmo 6I. 2. Lex naturalis 7I. 2. 1. Tomas Akvinietis ir Kantas 7I. 3. Sąžinės autonomija 8I. 4. Teisinga ir klystanti sąžinė 9I. 4. 1. Vėlesnės sąžinės neapibrėžtis 10II. Mokslinis sąžinės supratimas 11II. 1. Sąžinė ir viešoji nuomonė 12IŠVADOS 14LITERATŪRA 14ĮvadasSąžinė yra labai veiksmingas mūsų poelgių vertintojas ir teisėjas. Nuojos žmogus negali nei pabėgti, nei pasislėpti. Apie tai vaizdingai rašėrusų poetas A. Puškinas poemoje „Borisas Godunovas“: „Kaip plaktuku tau priekaištas daužys Ausis, ir vemti vers, ir svaigs galva… Norėtųs bėgti, bet kurgi?.. Kaip baisu! Taip, vargšas tas, kam sąžinė juoda.” Sąžinė yra vienas nuostabiausių žmogaus dvasinio pasaulio fenomenų.Sutepę sąžinę, nerandame vietos, kankinamės, negalime nusiraminti. Tiesa,žmonės pasižymi labai nevienodu sąžinės jautrumu. Ramią sąžinę turi ne tikdorovingi žmonės, neretai sąžinės priekaištų nepatiria ir piktos valiosžmonės, griaunantys kitų laimę, nusižengiantys ne tik dorovei, bet irteisėtumui. Sąžinės nejautrumas bei dorovinis aklumas neretai būdingasžmonėms linkusiems į savanaudiškumą ir karjerizmą, pernelyg dideliemssavimyloms. Jau nuo seno žmones jaudino klausimas: kas yra tas vidinis mūsųkaltintojas, tas nenumaldomas, nuolat budintis jausmas? Senovės graikųmitologijoje sąžinei buvo suteiktas rūstaujančių keršto deivių – erinijų –pavidalas. Jos persekiojo ir baudė nusikaltėlius, bet buvo atlaidžiostiems, kurie gailėjosi, bloga padarę. Taigi, šioje apžvalgoje ir aptarsime ką apie šį jausmą manė senovėsfilosofai ir ar šis jausmas tikrai yra tarsi vidinis mūsų teisėjas.
I. Tomo Akviniečio sąžinės problematika
Aiškinantis sąžinės sąvoką remsimės istoriškai reikšminga Vakarųetikos pozicija – Tomu Akviniečiu (1225 – 1274), žymiausiu brandžiosscholastikos mąstytoju. Tomo Akviniečio moksle nėra žodžio, tiksliainusakančio tai, ką lietuvių kalboje reiškia „sąžinė“. Sąžinės problematikąjis gvildena dviem aspektais. Mes juos abu aptarsime. Vienas aspektasterminologiškai apibūdinamas sąvokomis conscientia bei synderesis, kitas –lex naturalis sąvoka. I. 1. „Conscientia“ ir „synderesis“ I. 1. 1. Žinojimas sąžinėje.Tomas Akvinietis sąžinę apibrėžia kaip kokio nors žinojimo taikymąkonkrečiam veiksmui („applicatio scientiae ad aliquem actum particularem,“)1).Egzistuoja dvi taikymo galimybės: • Vienu atveju taikymas atliekamas kaip konstatavimas, kad veiksmas vyksta arba įvyko. Taigi šiuo atveju kalbama apie refleksiją, kai mes suvokiame šiuo metu atliekamą arba ką tik atliktą veiksmą. Šis taikymas savaime dar nėra moraliniu požiūriu svarbus. • Kitu atveju taikymas atliekamas kaip svarstymas arba konstatavimas, ar veiksmas moraliniu požiūriu yra teisingas, ar neteisingas. Šiuo atveju kalbama apie refleksiją, kai veiksmas vertinamas moraliniu požiūriu. Tas taikymas atitinka tai, ką mes vadiname „sąžine“. Moralinė refleksija, viena vertus, gali sietis su dar neatliktu, tačiau įsivaizduojamu, svarstomu, planuojamu veiksmu; tokiu atveju kalbama apie ankstesnę sąžinę. Kita vertus, moralinė refleksija gali sietis su jau atliktu veiksmu; tada kalbėsime apie vėlesnę sąžinę. Kokį žinojimą, moraliniu požiūriu taikydama, sąžinė taiko veiksmui? T.Akviniečio teigimu, tas žinojimas aprėpia tris plotmes, kurias jis vadinataip: synderesis, sapientia ir scientia.
pirmieji moraliniai prigimtinis habitas principai bendras visiems žmonėms
pagrindinė pasaulėžiūros įgytas habitas orientacija kintamas
situacijos sąlygotas įgytas habitas faktų žinojimas kintamas
Taigi sąžinė taiko apriorinę dorovinę sąmonę, t.y. prigimtinįsynderesis habitą, ji diferencijuojama vadovaujantis esamais pasaulėžiūrosįsitikinimais (sapientia) ir konkretizuojama vadovaujantis esamomis
empirinėmis žiniomis (scientia), pritaikoma konkrečiam veiksmui konkrečiojesituacijoje. Pavyzdžiui, teismo teisėjas svarsto, ar verta priimti kyšį iškaltinamojo asmens už jam palankų sprendimą. Apriorinė dorovinė sąmonė(synderesis) atskleidžia tik bendrą moralinę perspektyvą: reikėtų elgtisgerai ir nesielgti blogai, nereikėtų gal būt pakenkti kitiems. – Kokiatesėjui atrodys moralinė apsisprendimo situacija, priklausys nuo jopasaulėžiūrinio įsitikinimo (sapientia): kokią vertę jo pasaulėžiūrosorientacijoje turi kyšio paėmimas? Kaip savo darbo interesus jis suderinasu kyšio paėmimo perspektyva? – Apsisprendimo situaciją galiausiaikonkretizuoja ypatingų duotybių ir aplinkybių žinojimas (scientia): arlabai didelis nusižengimas paimti kyšį? Kiek nukentės žmonių? Kokie yraįstatymai? Svarstymas, ar konkretus veiksmas moraliniu požiūriu yrateisingas, ar neteisingas, visada atliekamas kaip minėto trijų pakopųžinojimo taikymas. Tą tripakopį žinojimo sąžinėje darinį galime pavadinti žmogausmotyvacijos horizontu, taigi rėmais, kuriems esant žmogus save motyvuoja irjam išnyra moralumo problemos. Sykiu reikia atminti štai ką: kadangikalbant apie pasaulėžiūros nuostatą (sapientia) ir empirinį faktų žinojimą(scientia) iš esmės susiduriame su įgytomis žiniomis, tai individualūsžmonių motyvacijos horizontai dažnai gali įvairiopai skirtis. Dėlpasaulėžiūrinio pobūdžio bei žinojimo lygio jie priklauso nuo tam tikrossocialinės bei istorinės aplinkos, todėl kultūriniu ir biografiniu požiūriuskiriasi. Taigi, individualios sąžinės sutampa synderesis aspektu;kiekvienas žmogus yra sąžinę turintis moralinis subjektas. Tačiau sapientiabei scientia aspektu, pasaulėžiūrine nuostata bei empiriniu žinių lygiu,žmonės gali išsiskirti. Aptarinėjant Tomo Akviniečio sąžinės supratimą, reiktų paminėtifilosofą I. Kantą. Nes I. Kantas taip pat teigė, kad sąžinė – t…ai praktinisprotas, primenąs pareigas, tai vidinis mūsų teisėjas. Tačiau skirtingai neiT.Akvinietis teigė, kad šis teisėjas nepriklauso nuo žmogaus, nes negalibūti vienas ir tas pats kaltintojas ir kaltinamasis. Sąžinei, jo nuomone,nedaro įtakos sąlygos, kuriomis žmogus gyvena, ji nėra kažkas įgyjama.Kiekvienas žmogus, kaip dorovinė būtinybė, turįs savyje sąžinę jau nuogimimo. I. Kanto kritikų buvo, tačiau juos paminėsime vėliau. I. 1. 2. Sąžinė prieš ir po veiksmoMatėme, kad to tripakopio žinojimo moralinis taikymas gali būtisusijęs, su įvyksiančiu, būsimu veiksmu ir kartu su jau įvykusiu veiksmu.Taigi šiuo požiūriu skyrėme ankstesnę ir vėlesnę sąžinę, arba sąžinę priešir po veiksmo. Galima paklausti, kuri sąžinė turi lemiamos reikšmėsmoralinei veiksmo vertei. Ir T.Akvinietis, ir Kantas yra įsitikinę, kadveiksmo moralinė kokybė galiausiai priklauso nuo vidinio valios akto, kurislemia veiksmą. Tačiau vidinio valios akto moralinė kokybė priklauso ir nuoobjekto, taigi nuo valios motyvo. O moralinė objekto kokybė save apibrėžiasąžinėje, kuri minėto tripakopio žinojimo moraliniu taikymu nurodo, kurisveiksmo motyvas, kuris objektas arba kuris veiksmas yra geras ir teiktinas,o kuris blogas ir draudžiamas. Tada laisvu apsisprendimu valia pasirenkaobjektą, kurį veikdama nori įgyvendinti. Būtent taip ji save nuskiria geraiarba blogai valiai nuo tos valios moralinės kokybės priklauso veiksmomoralinė kokybė. Taigi T.Akviniečio teigimu vėlesnė sąžinė visada atlieka dvejopąfunkciją: • Jei veiksmas yra geras, tai sąžinė pateisina veikėją jį gindama arba jam atleisdama. • Jei veiksmas yra blogas, sąžinė prikaišioja veikėjui kaltinimais bei „sąžinės graužimu“. Apibendrinant, sąžinė po veiksmo veda veikėją į akistatą su prieš joatlikto veiksmo moraline kokybe, moraliniu požiūriu tą veiksmą susiedama suveikėjo atsakomybe. Sąžinė prieš veiksmą lemia veiksmo motyvo moralinę kokybę ir įsakmiairagina linkti į gėrį bei drausdama atmeta blogį. Formuluotės, kuriomis T. Akvinietis apibūdina sąžinės funkcijas priešir po veiksmo, aiškiai parodo sąžinės fenomene glūdintį ypatingą dvilypumą.Aš (kaip sąžinė) tam tikra prasme esu prieš save patį (kaip veikėją). Tądvilypumą mini ir Kanto formuluotė – sąžinė esanti žmogui jo „pareigąprimenantis praktinis protas“, taigi šiuo požiūriu „vidinio teisėjobalsas“. I. 2. Lex naturalisTomas Akvinietis šios sąvokos plačios diferenciacijos kontekstegvildena pagrindinius sąžinės sampratos klausimus. Jis nagrinėja problemąteologiniu aspektu. Aptardamas sąžinę antruoju aspektu, Tomas skiria du kūrinijosdalyvavimo amžinajame įstatyme (dieviškajame pasaulio plane) būdus: 1. Bendrasis dalyvavimas. Visos būtybės turi savo rūšį atitinkančių prigimtinių polinkių 2. Atskirasis dalyvavimas. Protingos būtybės taip pat įtrauktos į tą bendrą dalyvavimą. Tačiau amžinajame įstatyme jos dalyvauja ypatingu būdu savo proto dėka. Pačios (praktiniu) protu tvarkydamos savo praktikos sferą bei numatymu ir įstatymo nuskyrimu ją reguliuodamos. Tą amžinojo įstatymo dalyvavimą protingoje būtybėje T.Akvinietisvadina prigimtiniu įstatymu (lex naturalis). Praktiniam protui (sąžinei) aprioriškai yra aišku, kad reikia elgtisgerai ir nesielgti blogai. Konkretizuodamas lex naturalis, protas remiasiprigimtiniais žmogaus polinkiais (pirmas dalyvavimo būdas); įvairiųgyvenimo sričių natūraliai nevienodų egzistencinių tikslų bei poreikiųerdvę jis privalo pajungti visuotinio gėrio idėjai ir tą erdvę sunormuoti.I. 2.1. Tomas Akvinietis ir Kantas
Nagrinėdami Tomo mokymą apie lex naturalis, žvilgtelėkime į Kantofilosofiją. • Pasiremkime Kanto kategorinio imperatyvo savaiminio tikslo formule bei tikslų viešpatijos idėja. Kanto nuomone, tikrinti maksimas pagal visuotinio dėsnio idėją reiškia tai, kad jomis kiekvieną asmenį pripažintume esant laisvą arba autonomišką,
taigi kad jį visada traktuotume kaip tikslą savaime, o ne tik kaip priemonę savo subjektyviems tikslams pasiekti. Taigi universalizavimo centre yra asmeninės autonomijos savitarpio pripažinimo požiūris. Susiduriame su tikslų viešpatijoje glūdinčiu kiekvieno žmogaus autonomiškų tikslų nustatymo suderinamumu, atsižvelgiant į kiekvieno asmens dalyvavimą kuriant dėsnį. Dėl to svarbiausias čia yra distributyvaus teisingumo formalus požiūris. • Lex naturalis priesakams taip pat rūpi universalizmo galimybė. Tiesa, čia svarbiausias yra bona humana aspektas; kalbama apie gėrį žmogui kaip žmogui, t.y. apie „žmogaus vertą“ gėrį, reikalaujamą iš bendros žmogaus (natura humana) sąvokos. Šitas gėris turi apibrėžti protą kaip sąžinę, kuris siejasi su iš prigimties nevienodais žmogiškos būties polinkiais ir tuos polinkius formuoja bei tvarko pagal idėją. Tad T. Akviniečio teigtas proto autonominio įstatymo sukūrimas (labiau negu Kanto mokymas) atspindi antropologinį, į žmogaus poreikių bei egzistencinių tikslų sistemą atsižvelgiantį aspektą. Be abejo, T. Akvinietis ir Kantas skirtingus dalykus pabrėžia dėl to,kad pastarasis yra tipiškas Naujųjų laikų mąstytojas, o Naujaisiais laikais„pasukus subjekto link“ imta pabrėžti mąstymo autonomiją; iki moderniame T.Akviniečio mąstymo kontekste autonomija nėra svarbiausia problema. Šiaip artaip, įmanoma parodyti, kad abu požiūrius galima susieti ir kad jie vienaskitą papildo.I. 3.Sąžinės autonomija
Matėme, kad moralinės gėrio ir blogio kokybės galiausiai yraveikiančiojo valios kokybės. Tai, ar valia yra gera, ar bloga, priklausonuo veikiančiojo atitikimo sąžinei, taigi nuo to, ar jis „pagal protą irsąžinę“ vadovaujasi tuo, ką kiekvieno žmogaus protas bei sąžinė laikopareigą, ar jis, priešingai sąžinei, vadovaujasi tokiu polinkio motyvu,kurį kiekvieno žmogaus sąžinė laiko blogiu. Tai reiškia, kad kategoriškai
įpareigojantis moralinis nomos (gr. – įstatymas) iš esmės yra nomos,pasireiškiantis ir ta…mpantis konkrečiu kiekvieno žmogaus sąžinėje. Todėlturime pasakyti taip: sąžinės atžvilgiu joks išorinis įstatymas negalireikšti pretenzijų, ar galima (taip sakant, „už sąžinės akių“) spręsti apiemūsų motyvavimo ir veiksmų moralumą. Moralumas tikslia ir tikra prasmereiškia valios atitikimą sąžinei, o ne valios arba elgesio konformiškumąišorinių objektų verčių (valstybiniai įstatymai, Bažnyčios įstatymai,viršininkų, visuomenėje priimtų papročių reikalavimai) atžvilgiu. Tokiosišorinės objektyvios vertės tikslią moralinę reikšmę įgauna tik tada, kaijas pripažįsta, pasisavina, internalizuoja kiekvieno žmogaus sąžinė, taigituo būdu, kad jų heteronominis išorinis pobūdis perkeliamas į sąžinėsautonomiją. Tačiau tai gali padaryti tik pats asmuo. Sąžinės autonomijos mokymui tikintieji dažnai priešina tokį argumentą:žmogus savo valią privaląs kreipti ne pagal savo paties protą (sąžinę), opagal Dievo valią bei įstatymus. Taigi vietoj autonomijos koncepcijosturėtų būti teonomijos koncepcija. Galima pamanyti, kad sąžinės autonomijaatveria duris nedrausmingumui ir savivalei, o moralumą išstumia malonumo-nemalonumo motyvacija. Bet taip nėra. Turėdami prieš akis sąžinės sąvoką,kurią apibrėžėme remdamiesi T. Akviniečiu bei Kantu, galime pasakyti, kadsąžinei rūpi, viena vertus, remiantis grynuoju protu apibrėžti tikrąjįgėrį, o, kita vertus, tą gėrį mūsų atžvilgiu padaryti kategoriškaiįsipareigojantį. Todėl tikinčiajam autonomija ir teonomija turi sutapti.Kiekvieno žmogaus sąžinė jam yra toji vienintelė vieta, kur tiesiogiai irkonkrečiai išgirstama Dievo valia. Jis žino, kad būtent sąžine Dievas jįpašaukia būti atsakingu, todėl kategorinį sąžinės reikalavimą jis laiko„Dievo balsu“. Tiesą sakant, tada Dievo valią ir įstatymus žmogus suprantane kaip sąžinės atžvilgiu išorines vertybes; veikiau tikinti sąžinė regisave kaip Dievui priklausančią ir Dievo įgaliotą galutinę instanciją kitųišorinių objektyvių vertybių, reikalavimų bei autoritetų atžvilgiu; kalbantapie pastaruosius, teisingi yra žodžiai: „Dievo reikia klausyti daugiaunegu žmonių“. I. 4. Teisinga ir klystanti sąžinėAr sąžinė gali klysti? Gėris tikslia moraline prasme yra valiosatitikimas sąžinei – jam esant valia tampa gera. Vadinasi, tiksliaimoraliniu požiūriu sąžinė niekada negali klysti, nes ji yra išimtinismoralumo mastelis. Jei tartume, kad yra įmanoma moraliniu požiūriuklystanti sąžinė, tai tada nebeliktų savarankiškos moralumo reikšmės. Ne moraliniu požiūriu, kalbėjimas apie klystančią sąžinę yra visiškaipagrįstas ir parodo neabejotinai galimas ir net dažnai sutinkamasaplinkybes. Pamėginkime trimis pastraipomis apibūdinti teisėtą kalbėjimoapie klystančią sąžinę variantą. • Kalbėjimas apie klystančią sąžinę dažnai suponuoja, kad kokiame nors konkrečiame socialiniame kontekste tam tikri masteliai arba neklaidingumo standartai yra žinomi ir didžiąja dalimi pripažįstami. Pagal juos gali būti matuojami subjektyvūs įsitikinimai. Jeigu jie su standartais sutampa, juos vadiname „teisingais“, jeigu nesutampa – kalbame apie klaidą. • II. 1. 1. skyrelyje sąžinę apibūdinome kaip tripakopio žinojimo taikymą veiksmui (synderesis, sapientia, scientia). Sutapdamos synderesis aspektu, sąžinės dviem kitais aspektais gali išsiskirti; pastaruosius apibūdinome kaip pasaulėžiūros nuostatą (sapientia) ir kaip empirinį žinių lygį (scientia). • Žmonės dažniausiai gyvena socialiniuose kontekstuose, kur – ir pasaulėžiūros nuostatų, ir empirinių žinių lygio sferose – vyrauja pripažinti neklaidingumo standartai. Tačiau vieno ar kito asmens įsitikinimai bei nuomonės su tais standartais gali nesutapti. Vadovaudamiesi tais standartais, kiti asmenys tuos nukrypimus galilaikyti klaidomis. Pagal aptartus variantus sąžinė klysta tada, kai jos motyvacijoshorizonte esti pasaulėžiūrinės arba empirinės sampratos, kurios – matuojantvisuomenės didžiąja dalimi pripažintais standartais – yra klaidingos.Minėtus variantus pailiustruokime dviem pavyzdžiais: • Pasaulėžiūros standartais, didžiąja dalimi pripažintais mūsų visuomenėje, galėtume vadinti žmogaus teisių etosą arba Vokietijos Federacinės Respublikos konstitucijos etosą. Jeigu koks nors teroristas sąžine būtų įsitikinęs, kad yra įpareigotas šaudyti bankininkus, idant taip išlaisvintų visuomenę, taip jo įsitikinimas prieštarautų mūsų didžiąja dalimi pripažintiems pasaulėžiūros standartams; pagrįstai sakytume, kad sąžinės įsitikinimai klaidingi. • Empirinių žinių lygio standartą mūsų visuomenėje dažniausiai įtvirtina empiriniai mokslai. Beje, vargu ar atsiras asmenų, visose praktiškai reikšmingose srityse atitinkančių visus minėtus standartus. Tačiau tam tikri standartai vis dėlto paplinta. Pavyzdžiui, jeigu koks nors tėvas manytų, jog, auklėdamas savo vaikus, privalo jiems dažnai ir smarkiai perti kailį, tai toks įsitikinimas prieštarautų plačiai pripažintam, pedagogų, psichologų, medikų ir kt. atstovaujamam standartui. Čia taip pat galime sakyti, kad tėvo sąžinės įsitikinimas yra neteisingas arba klaidingas. Moralės požiūriu net ir klystanti sąžinė funkcionuoja kaip galutinėinstancija. Net ir susidurdami su klystančia sąžine motyvuota valia yranemorali, nes taip apskritai paneigtume moralumo reikšmę. Beje, čia iškylasąžinės formavimo aspektas, kuris yra svarbus. Nei teroristui, nei vaikus vaduojančiam tėvui negalime prikištinemoralumo vien dėl to, kad jie elgiasi ne pagal standartus, nors mums jųsąžinės įsitikinimai ir nepriimtini, nors jais bodimės ir juos laikomeklaidingais, nors ir esame įsitikinę, kad yra juridiškai pateisinama kovotisu tokiu elgesiu. Sąžinė yra galutinė instancij…a, tačiau sykiu ir bedugnė,nes ji kartais suklysta. I. 4. 1. Vėlesnės sąžinės neapibrėžtisParodėme, kad vėlesnė sąžinė veda veikėją į akistatą su jo atliktoveiksmo moraline kokybe ir šią susieja su jo atsakomybe. Tačiau nuolatospatiriame, kad šitaip reaguojame tik į vieną vėlesnės sąžinės komponentą.Be jo yra mažiausiai dar du:• Matyt. Vėlesnei sąžinei, be aptartos su poelgiu susijusios moraliniu požiūriu pateisinančios arba apkaltinančios reikšmės, dar būdinga ir preventyvi, į ateitį orientuota reikšmė. Kaip „nerami sąžinė“, ji ragina pasitaisyti; taigi ji funkcionuoja ne tik kaip priekaištas ir gailėjimasis, nes buvo nusikalsta, bet ir kaip raginimas ateityje daugiau nebenusikalsti. • Sužinome, kad vėlesnė sąžinė dažnai siejasi su pasekmėmis daug labiau, negu tai leistų daryti moraliniu požiūriu vertinama veiksmo kokybė. Pavyzdys: Ponia Sofija vairuoja automobilį sąžiningai laikydamasieismo taisyklių. Staiga į gatvę išbėgęs vaikas trenkiasi į jos automobilį.Nelaimingo atsitikimo metu vaikas labai susižaloja ir lieka invalidas.Tikslia moraline prasme ponia Sofija sau negali nieko prikišti, – sėdėdamauž vairo, buvo labai atidi. Tačiau dėl įvykusios nelaimės ją kankinagraužatis. Poniai Sofijai neduoda ramybės įsitikinimas, kad ji yra kaltadėl žmogų ištikusios nelaimės. Taigi čia veiksmas suvokiamas ne tikrąja moraline reikšme, o dėlsavo pasekmių. Jeigu pasekmės tragiškos, tai tada jos sąžinę slegia dauglabiau negu tai, už ką reikia moraliniu požiūriu atsakyti. Jeigu pasekmės„laimingos“, tada panašiai jos gali nuraminti. Tas ypatingas minėtų komponentų susipynimas sąlygoja tipiškąvėlesnės sąžinės neapibrėžtį, išryškėjančią patyrime. II. Mokslinis sąžinės supratimas
Taigi, I. Kanto filosofijoje sąžinė kažkoks nežemiškas, autonominis irnekintamas reiškinys. Filosofas G. Hegelis, kritikuodamas I. Kantą,aiškino, kad sąžinė vis tik priklausanti nuo visuomeninės dorovės, kadpastaroji ir sudaro jos esmę. Tačiau Hegelis dorovę suprato kaipbesivystančią idėją, realiems doroviniams santykiams suteikė mistinįpavidalą, todėl ir sąžinę aiškino kaip absoliučios dvasios produktą.Panašiai apie sąžinę rašė ir rašo daugelis kitų filosofų idealistų. Kaip susiformavo žmogaus sugebėjimas vertinti savo poelgius, kokiasąžinės jausmų prigimtis? Sąžinė nėra įgimta arba duota žmogui iš „anapus“.Ji nėra nekintama ir amžina. Sąžinė atsirado ir vystėsi, besiformuojantžmogui kaip visuomeninei būtybei. Sąžinė atsirado ir išsivystė, atsiradus sąmonei, kuri formavosi irvystėsi žmogaus gamybinės ir visuomeninės veiklos procese. Jau pirmykštiskolektyvas, siekdamas išsilaikyti kovoje dėl būvio, turėjo reguliuoti savonarių veiksmus, nukreipti juos bendriems tikslams. Taip atsirado pirmiejidraudimai ir reikalavimai, kurie iš pradžių atskiram individui buvoprimetami kaip išorinė kolektyvo valia. Vėliau, besivystant sąmonei, pirmykštis žmogus vis labiau ėmėsuvokti tų reikalavimų būtinybę, suprasti savo elementarias priedermeskolektyvui. Suvokdamas savo santykį su kitu žmogumi, jis ima vertinti savopoelgius kolektyvo keliamų reikalavimų požiūriu. Šis pirminis sugebėjimasvertinti savo poelgius ir buvo pagrindas sąžinei susiformuoti. Vadinasi, sąžinė – istoriškai susiformavęs žmogaus sugebėjimasvertinti poelgius ir išgyventi jų vertę, tam tikra emocine forma reaguoti įdorovinius faktus. Būtent ši emocinė reakcija sąžinėje dažnai dominuoja,ypač kai žmogui tenka vertinti įprastus dorovinio gyvenimo reiškinius, sukuriais jis jau ne kartą buvo susidūręs, juos vienaip ar kitaip patyręs arišgyvenęs. Tokiais atvejais sąžinės jausmas veiksmingai padeda pasirinktidorovingus poelgius. Labai glaudus ryšys yra tarp atsakomybės ir sąžinės. Galima sakyti,kad dorovinė atsakomybė yra sąžinės pagrindas, nes sąžinė, kaip savęsvertinimo būdas, formuojasi, remdamasi dorovinės atsakomybės jausmu. Norsatsakomybė iš pradžių iškyla taip pat kaip išorinis faktorius, betasmenybės dorovinio tobulėjimo procese ji perauga į vidinį, subjektyvųjįsąžinės jausmą. Todėl sąžinė kartais dar apibūdinama kaip žmogaus dorovinėatsakomybė prieš save patį. Sąžinė glaudžiai siejasi su žmogaus orumu bei garbe. Orumą ir garbęžmogus iškovoja sąžiningais veiksmais ir poelgiais, padoriu gyvenimu. Kitavertus, orumas ir garbė neleidžia žmogui elgtis nesąžiningai. Šia prasmeorumas ir garbė taip pat išreiškia žmogaus atsakomybę už savo poelgiusprieš save patį. Orumas ir garbė remiasi sąžiningumu, o sąžinė reikalaujanepažeminti savo arba kito žmogaus orumo ir garbės. Taigi sąžinė – tai žmogaus sugebėjimas vertinti savo paties ir kitųpoelgius, vadovaujantis visuomeninės dorovės požiūriu. II. 1. Sąžinė ir viešoji nuomonėSąžinė neizoliuota nuo visuomenės dorovės, kuriai atstovauja ir kuriąišreiškia viešoji nuomonė. Pastaroji pagrįsta kolektyviniu sprendimu,visuomeninė sankcija ir pasireiškia teigiamu arba neigiamu poelgiųvertinimu. Dėl to viešoji nuomonė turi vertybinį sprendimų pobūdį ir darodidelę įtaką asmenybei, veiksmingai formuoja atskiro žmogaus sąžinę. Tiesaklasikinėje visuomenėje nėra vieningos viešosios nuomonės. Jisusiskaldžiusi ir dėl to negali būti labai veiksminga. Žmogaus sąžinė formuojasi ir vystosi, glaudžiai sąveikaudama su savoepochos viešąja nuomone. Galima padaryti išvadą, kad žmogų sąžinė kankinatik tuomet, kai jo poelgiai prieštarauja nusistovėjusiai dorovinei normaiar tradicijai, įsisąmonintam teisingumo principui, už kurių galiausiaislypi visuomeninė dorovė. Galima sakyti, kad sąžinė padeda visuomeneikontroliuoti ir vertinti žmogaus poelgius jo paties sprendimais irjausmais. Elgtis kitaip, negu reikalauja visuomeninė dorovė, reiškia elgtisne tik prieš viešąją nuomonę, bet ir prieš savo paties sąžinę. IŠVADOSIš šių samprotavimų nederėtų daryti išvados, kad sąžinės grynumas yratapatus nesudrumstai jos ramybei, priekaištų, prieštaravimų nebuvimui.Šitokia sąžinės būsena vargu ar iš viso pasiekiama. Jautrios sąžinės ,veiklus, kūrybingas žmogus nuolatos jaučia tam tikrą nepasitenkinimąsavimi, savo darbu, savo elgesiu, kaip nuolatinį sąžinės balsą. Sąžinėsbalsas, kaip teigė L. Fojerbachas „tai atgarsis skausmingo šauksmo žmogaus,kurį aš nuskriaudžiau“ arba „kuris skriausdamas kitą, skriaudžia patssave“. Būdami labiau įsitraukę į mėgiamą darbą, jausdami didelę atsakomybędėl jo, dažniausiai galime patirti sąžinės priekaištus dėl to, kad esamenepakankamai reiklūs sau, netinkamai išnaudojame savo laiką ir galimybes,lėtai tobulėjame kaip specialistai ir pan. tačiau šitokie sąžinėspriekaištai yra kitokio pobūdžio, negu kankinantis kaltės jausmas, jie yrasubjektyvi asmenybės augimo sąlyga. Sąžinės graužimas, kylantis dėl kitiems padaryto blogio ar dėlgyvenimo klaidų, gali suteikti gilių dvasinių kančių, kurių nenuramina neipasisekimai darbe, nei žmonių pagarba ar pripažinimas. Negryna sąžinė yrabene didžiausia nelaimė, daranti neprasmingą ir medžiaginę gerovę. Giliaiprasmingas, nors žmonėse ir nepopuliarus yra dorovės požiūris, jog geriaupačiam patirti skriaudą ar neteisybę negu padaryti ją kitiems, geriau būtiskriaudžiamu, negu skriaudėju. Patirta skriauda dažnai yra mažiauskausminga, negu nenykstantis kaltės jausmas. Deja dažnai elgiamasivisiškai priešingai. LITERATŪRA1. Arno Anzebachen – Etikos įvadas, V., 1995. 2. B. Kuzmickas – Laimė, 1983. 3. R. Tidikis – Etika, 1974. 4. Emmanuel Levinas – Etika ir begalybė, c1994. 5. A. Šveiceris – Kultūra ir etika, 1989.[pic]———————– SYNDERESISSAPIENTIA
SCIENTIA