Sąžinė – vidinis teisėjas

Įvadas

Sąžinė yra labai veiksmingas mūsų poelgių vertintojas ir teisėjas. Nuo jos žmogus negali nei pabėgti, nei pasislėpti. Apie tai vaizdingai rašė rusų poetas A. Puškinas poemoje „Borisas Godunovas“:

„Kaip plaktuku tau priekaištas daužys

Ausis, ir vemti vers, ir svaigs galva…

Norėtųs bėgti, bet kurgi?.. Kaip baisu!

Taip, vargšas tas, kam sąžinė juoda.”

Sąžinė yra vienas nuostabiausių žmogaus dvasinio pasaulio fenomenų.

Sutepę sąžinę, nerandame vietos, kankinamės, negalime nusiraminti. Tiesa, žmonės pasižymi labai nevienodu sąžinės jautrumu. Ramią sąžinę turi ne tik dorovingi žmonės, neretai sąžinės priekaištų nepatiria ir piktos valios žmonės, griaunantys kitų laimę, nusižengiantys ne tik dorovei, bet ir teisėtumui. Sąžinės nejautrumas bei dorovinis aklumas neretai būdingas žmonėms linkusiems į savanaudiškumą ir karjerizmą, pernelyg dideliems savimyloms.

Jau nuo seno žmones jaudino klausimas: kas yra tas vidinis mūsų kaltintojas, tas nenumaldomas, nuolat budintis jausmas? Senovės graikų mitologijoje sąžinei buvo suteiktas rūstaujančių keršto deivių – erinijų –

pavidalas. Jos persekiojo ir baudė nusikaltėlius, bet buvo atlaidžios tiems, kurie gailėjosi, bloga padarę.

Taigi, šioje apžvalgoje ir aptarsime ką apie šį jausmą manė senovės filosofai ir ar šis jausmas tikrai yra tarsi vidinis mūsų teisėjas.

I. tomo akviniečio sąžinės problematika

Aiškinantis sąžinės sąvoką remsimės istoriškai reikšminga Vakarų etikos pozicija – Tomu Akviniečiu (1225 – 1274), žymiausiu brandžios scholastikos mąstytoju. Tomo Akviniečio moksle nėra žodžio, tiksliai nusakančio tai, ką lietuvių kalboje reiškia „sąžinė“. Sąžinės problematiką jis gvildena dviem aspektais. Mes juos abu aptarsime. Vienas aspektas terminologiškai apibūdinamas sąvokomis conscientia bei synderesis, kitas –

lex naturalis sąvoka.

I. 1. „Conscientia“ ir „synderesis“

I. 1. 1. Žinojimas sąžinėje

Tomas Akvinietis sąžinę apibrėžia kaip kokio nors žinojimo taikymą konkrečiam veiksmui („applicatio scientiae ad aliquem actum particularem,“)

1).Egzistuoja dvi taikymo galimybės:

• Vienu atveju taikymas atliekamas kaip konstatavimas, kad veiksmas vyksta arba įvyko. Taigi šiuo atveju kalbama apie refleksiją, kai mes suvokiame šiuo metu atliekamą arba ką tik atliktą veiksmą. Šis taikymas savaime dar nėra moraliniu požiūriu svarbus.

• Kitu atveju taikymas atliekamas kaip svarstymas arba konstatavimas, ar veiksmas moraliniu požiūriu yra teisingas, ar neteisingas. Šiuo atveju kalbama apie refleksiją, kai veiksmas vertinamas moraliniu požiūriu.

Tas taikymas atitinka tai, ką mes vadiname „sąžine“. Moralinė refleksija, viena vertus, gali sietis su dar neatliktu, tačiau įsivaizduojamu, svarstomu, planuojamu veiksmu; tokiu atveju kalbama apie ankstesnę sąžinę. Kita vertus, moralinė refleksija gali sietis su jau atliktu veiksmu; tada kalbėsime apie vėlesnę sąžinę.

Kokį žinojimą, moraliniu požiūriu taikydama, sąžinė taiko veiksmui? T.

Akviniečio teigimu, tas žinojimas aprėpia tris plotmes, kurias jis vadina taip: synderesis, sapientia ir scientia.

pirmieji moraliniai prigimtinis habitas principai bendras visiems žmonėms

pagrindinė pasaulėžiūros įgytas habitas orientacija kintamas

situacijos sąlygotas įgytas habitas faktų žinojimas kintamas

Taigi sąžinė taiko apriorinę dorovinę sąmonę, t.y. prigimtinį synderesis habitą, ji diferencijuojama vadovaujantis esamais pasaulėžiūros įsitikinimais (sapientia) ir konkretizuojama vadovaujantis esamomis empirinėmis žiniomis (scientia), pritaikoma konkrečiam veiksmui konkrečioje situacijoje.

Pavyzdžiui, teismo teisėjas svarsto, ar verta priimti kyšį iš kaltinamojo asmens už jam palankų sprendimą.

Apriorinė dorovinė sąmonė (synderesis) atskleidžia tik bendrą moralinę perspektyvą: reikėtų elgtis gerai ir nesielgti blogai, nereikėtų gal būt pakenkti kitiems. – Kokia tesėjui atrodys moralinė apsisprendimo situacija, priklausys nuo jo pasaulėžiūrinio įsitikinimo (sapientia): kokią vertę jo pasaulėžiūros orientacijoje turi kyšio paėmimas?

Kaip savo darbo interesus jis suderina su kyšio paėmimo perspektyva? – Apsisprendimo situaciją galiausiai konkretizuoja ypatingų duotybių ir aplinkybių žinojimas (scientia): ar labai didelis nusižengimas paimti kyšį? Kiek nukentės žmonių? Kokie yra įstatymai? Svarstymas, ar konkretus veiksmas moraliniu požiūriu yra teisingas, ar neteisingas, visada atliekamas kaip minėto trijų pakopų žinojimo taikymas.

Tą tripakopį žinojimo sąžinėje darinį galime pavadinti žmogaus motyvacijos horizontu, taigi rėmais, kuriems esant žmogus save motyvuoja ir jam išnyra moralumo problemos. Sykiu reikia atminti štai ką: kadangi kalbant apie pasaulėžiūros nuostatą (sapientia) ir empirinį faktų žinojimą (scientia) iš esmės susiduriame su įgytomis žiniomis, tai individualūs žmonių motyvacijos horizontai dažnai gali įvairiopai skirtis. Dėl pasaulėžiūrinio pobūdžio bei žinojimo lygio jie priklauso nuo tam tikros socialinės bei istorinės aplinkos, todėl kultūriniu ir biografiniu požiūriu skiriasi. Taigi, individualios sąžinės sutampa synderesis aspektu;

kiekvienas žmogus yra sąžinę turintis moralinis subjektas. Tačiau sapientia bei scientia aspektu, pasaulėžiūrine nuostata bei empiriniu žinių lygiu, žmonės gali išsiskirti.

Aptarinėjant Tomo Akviniečio sąžinės supratimą, reiktų paminėti filosofą I. Kantą. Nes I. Kantas taip pat teigė, kad sąžinė – t…ai praktinis protas, primenąs pareigas, tai vidinis mūsų teisėjas. Tačiau skirtingai nei

T.Akvinietis teigė, kad šis teisėjas nepriklauso nuo žmogaus, nes negali būti vienas ir tas pats kaltintojas ir kaltinamasis. Sąžinei, jo nuomone, nedaro įtakos sąlygos, kuriomis žmogus gyvena, ji nėra kažkas įgyjama.

Kiekvienas žmogus, kaip dorovinė būtinybė, turįs savyje sąžinę jau nuo gimimo. I. Kanto kritikų buvo, tačiau juos paminėsime vėliau.

I. 1. 2. Sąžinė prieš ir po veiksmo

Matėme, kad to tripakopio žinojimo moralinis taikymas gali būti susijęs, su įvyksiančiu, būsimu veiksmu ir kartu su jau įvykusiu veiksmu.

Taigi šiuo požiūriu skyrėme ankstesnę ir vėlesnę sąžinę, arba sąžinę prieš ir po veiksmo. Galima paklausti, kuri sąžinė turi lemiamos reikšmės moralinei veiksmo vertei. Ir T.Akvinietis, ir Kantas yra įsitikinę, kad veiksmo moralinė kokybė galiausiai priklauso nuo vidinio valios akto, kuris lemia veiksmą.

Tačiau vidinio valios akto moralinė kokybė priklauso ir nuo objekto, taigi nuo valios motyvo. O moralinė objekto kokybė save apibrėžia sąžinėje, kuri minėto tripakopio žinojimo moraliniu taikymu nurodo, kuris veiksmo motyvas, kuris objektas arba kuris veiksmas yra geras ir teiktinas, o kuris blogas ir draudžiamas.

Tada laisvu apsisprendimu valia pasirenka objektą, kurį veikdama nori įgyvendinti. Būtent taip ji save nuskiria gerai arba blogai valiai nuo tos valios moralinės kokybės priklauso veiksmo moralinė kokybė.

Taigi T.Akviniečio teigimu vėlesnė sąžinė visada atlieka dvejopą funkciją:

• Jei veiksmas yra geras, tai sąžinė pateisina veikėją jį gindama arba jam atleisdama.

• Jei veiksmas yra blogas, sąžinė prikaišioja veikėjui kaltinimais bei „sąžinės graužimu“.

Apibendrinant, sąžinė po veiksmo veda veikėją į akistatą su prieš jo atlikto veiksmo moraline kokybe, moraliniu požiūriu tą veiksmą susiedama su veikėjo atsakomybe.

Sąžinė prieš veiksmą lemia veiksmo motyvo moralinę kokybę ir įsakmiai ragina linkti į gėrį bei drausdama atmeta blogį.

Formuluotės, kuriomis T. Akvinietis apibūdina sąžinės funkcijas prieš ir po veiksmo, aiškiai parodo sąžinės fenomene glūdintį ypatingą dvilypumą.

Aš (kaip sąžinė) tam tikra prasme esu prieš save patį (kaip veikėją). Tą dvilypumą mini ir Kanto formuluotė – sąžinė esanti žmogui jo „pareigą primenantis praktinis protas“, taigi šiuo požiūriu „vidinio teisėjo balsas“.

I. 2. Lex naturalis

Tomas Akvinietis šios sąvokos plačios diferenciacijos kontekste gvildena pagrindinius sąžinės sampratos klausimus. Jis nagrinėja problemą teologiniu aspektu.

Aptardamas sąžinę antruoju aspektu, Tomas skiria du kūrinijos dalyvavimo amžinajame įstatyme (dieviškajame pasaulio plane) būdus:

1. Bendrasis dalyvavimas. Visos būtybės turi savo rūšį atitinkančių prigimtinių polinkių

2. Atskirasis dalyvavimas. Protingos būtybės taip pat įtrauktos į tą bendrą dalyvavimą. Tačiau amžinajame įstatyme jos dalyvauja ypatingu būdu savo proto dėka. Pačios (praktiniu) protu tvarkydamos savo praktikos sferą bei numatymu ir įstatymo nuskyrimu ją reguliuodamos.

Tą amžinojo įstatymo dalyvavimą protingoje būtybėje T.Akvinietis vadina prigimtiniu įstatymu (lex naturalis).

Praktiniam protui (sąžinei) aprioriškai yra aišku, kad reikia elgtis gerai ir nesielgti blogai. Konkretizuodamas lex naturalis, protas remiasi prigimtiniais žmogaus polinkiais (pirmas dalyvavimo būdas); įvairių gyvenimo sričių natūraliai nevienodų egzistencinių tikslų bei poreikių erdvę jis privalo pajungti visuotinio gėrio idėjai ir tą erdvę sunormuoti.

I. 2.1. Tomas Akvinietis ir Kantas

Nagrinėdami Tomo mokymą apie lex naturalis, žvilgtelėkime į Kanto filosofiją.

• Pasiremkime Kanto kategorinio imperatyvo savaiminio tikslo formule bei tikslų viešpatijos idėja. Kanto nuomone, tikrinti maksimas pagal visuotinio dėsnio idėją reiškia tai, kad jomis kiekvieną asmenį pripažintume esant laisvą arba autonomišką, taigi kad jį visada traktuotume kaip tikslą savaime, o ne tik kaip priemonę savo subjektyviems tikslams pasiekti. Taigi universalizavimo centre yra asmeninės autonomijos savitarpio pripažinimo požiūris. Susiduriame su tikslų viešpatijoje glūdinčiu kiekvieno žmogaus autonomiškų tikslų nustatymo suderinamumu, atsižvelgiant į kiekvieno asmens dalyvavimą kuriant dėsnį. Dėl to svarbiausias čia yra distributyvaus teisingumo formalus požiūris.

• Lex naturalis priesakams taip pat rūpi universalizmo galimybė.

Tiesa, čia svarbiausias yra bona humana aspektas; kalbama apie gėrį žmogui kaip žmogui, t.y. apie „žmogaus vertą“ gėrį, reikalaujamą iš bendros žmogaus (natura humana) sąvokos. Šitas gėris turi apibrėžti protą kaip sąžinę, kuris siejasi su iš prigimties nevienodais žmogiškos būties polinkiais ir tuos polinkius formuoja bei tvarko pagal idėją. Tad T. Akviniečio teigtas proto autonominio įstatymo sukūrimas (labiau negu Kanto mokymas) atspindi antropologinį, į žmogaus poreikių bei egzistencinių tikslų sistemą atsižvelgiantį aspektą.

Be abejo, T. Akvinietis ir Kantas skirtingus dalykus pabrėžia dėl to, kad pastarasis yra tipiškas Naujųjų laikų mąstytojas, o Naujaisiais laikais „pasukus subjekto link“ imta pabrėžti mąstymo autonomiją; iki moderniame T.

Akviniečio mąstymo kontekste autonomija nėra svarbiausia problema. Šiaip ar taip, įmanoma parodyti, kad abu požiūrius galima susieti ir kad jie vienas kitą papildo.

I. 3. Sąžinės autonomija

Matėme, kad moralinės gėrio ir blogio kokybės galiausiai yra veikiančiojo valios kokybės. Tai, ar valia yra gera, ar bloga, priklauso nuo veikiančiojo atitikimo sąžinei, taigi nuo to, ar jis „pagal protą ir sąžinę“ vadovaujasi tuo, ką kiekvieno žmogaus protas bei sąžinė laiko pareigą, ar jis, priešingai sąžinei, vadovaujasi tokiu polinkio motyvu, kurį kiekvieno žmogaus sąžinė laiko blogiu.

Tai reiškia, kad kategoriškai įpareigojantis moralinis nomos (gr. – įstatymas) iš esmės yra nomos, pasireiškiantis ir ta…mpantis konkrečiu kiekvieno žmogaus sąžinėje.

Todėl turime pasakyti taip: sąžinės atžvilgiu joks išorinis įstatymas negali reikšti pretenzijų, ar galima (taip sakant, „už sąžinės akių“) spręsti apie mūsų motyvavimo ir veiksmų moralumą.

Moralumas tikslia ir tikra prasme reiškia valios atitikimą sąžinei, o ne valios arba elgesio konformiškumą išorinių objektų verčių (valstybiniai įstatymai, Bažnyčios įstatymai, viršininkų, visuomenėje priimtų papročių reikalavimai) atžvilgiu.

Tokios išorinės objektyvios vertės tikslią moralinę reikšmę įgauna tik tada, kai jas pripažįsta, pasisavina, internalizuoja kiekvieno žmogaus sąžinė, taigi tuo būdu, kad jų heteronominis išorinis pobūdis perkeliamas į sąžinės autonomiją. Tačiau tai gali padaryti tik pats asmuo.

Sąžinės autonomijos mokymui tikintieji dažnai priešina tokį argumentą:

žmogus savo valią privaląs kreipti ne pagal savo paties protą (sąžinę), o pagal Dievo valią bei įstatymus. Taigi vietoj autonomijos koncepcijos turėtų būti teonomijos koncepcija. Galima pamanyti, kad sąžinės autonomija atveria duris nedrausmingumui ir savivalei, o moralumą išstumia malonumo-

nemalonumo motyvacija. Bet taip nėra. Turėdami prieš akis sąžinės sąvoką, kurią apibrėžėme remdamiesi T. Akviniečiu bei Kantu, galime pasakyti, kad sąžinei rūpi, viena vertus, remiantis grynuoju protu apibrėžti tikrąjį gėrį, o, kita vertus, tą gėrį mūsų atžvilgiu padaryti kategoriškai įsipareigojantį. Todėl tikinčiajam autonomija ir teonomija turi sutapti.

Kiekvieno žmogaus sąžinė jam yra toji vienintelė vieta, kur tiesiogiai ir konkrečiai išgirstama Dievo valia. Jis žino, kad būtent sąžine Dievas jį pašaukia būti atsakingu, todėl kategorinį sąžinės reikalavimą jis laiko

„Dievo balsu“. Tiesą sakant, tada Dievo valią ir įstatymus žmogus supranta ne kaip sąžinės atžvilgiu išorines vertybes; veikiau tikinti sąžinė regi save kaip Dievui priklausančią ir Dievo įgaliotą galutinę instanciją kitų išorinių objektyvių vertybių, reikalavimų bei autoritetų atžvilgiu; kalbant apie pastaruosius, teisingi yra žodžiai: „Dievo reikia klausyti daugiau negu žmonių“.

I. 4. Teisinga ir klystanti sąžinė

Ar sąžinė gali klysti? Gėris tikslia moraline prasme yra valios atitikimas sąžinei – jam esant valia tampa gera. Vadinasi, tiksliai moraliniu požiūriu sąžinė niekada negali klysti, nes ji yra išimtinis moralumo mastelis. Jei tartume, kad yra įmanoma moraliniu požiūriu klystanti sąžinė, tai tada nebeliktų savarankiškos moralumo reikšmės.

Ne moraliniu požiūriu, kalbėjimas apie klystančią sąžinę yra visiškai pagrįstas ir parodo neabejotinai galimas ir net dažnai sutinkamas aplinkybes. Pamėginkime trimis pastraipomis apibūdinti teisėtą kalbėjimo apie klystančią sąžinę variantą.

• Kalbėjimas apie klystančią sąžinę dažnai suponuoja, kad kokiame nors konkrečiame socialiniame kontekste tam tikri masteliai arba neklaidingumo standartai yra žinomi ir didžiąja dalimi pripažįstami.

Pagal juos gali būti matuojami subjektyvūs įsitikinimai. Jeigu jie su standartais sutampa, juos vadiname „teisingais“, jeigu nesutampa –

kalbame apie klaidą.

• II. 1. 1. skyrelyje sąžinę apibūdinome kaip tripakopio žinojimo taikymą veiksmui (synderesis, sapientia, scientia). Sutapdamos synderesis aspektu, sąžinės dviem kitais aspektais gali išsiskirti;

pastaruosius apibūdinome kaip pasaulėžiūros nuostatą (sapientia) ir kaip empirinį žinių lygį (scientia).

• Žmonės dažniausiai gyvena socialiniuose kontekstuose, kur – ir pasaulėžiūros nuostatų, ir empirinių žinių lygio sferose – vyrauja pripažinti neklaidingumo standartai. Tačiau vieno ar kito asmens įsitikinimai bei nuomonės su tais standartais gali nesutapti.

Vadovaudamiesi tais standartais, kiti asmenys tuos nukrypimus gali laikyti klaidomis.

Pagal aptartus variantus sąžinė klysta tada, kai jos motyvacijos horizonte esti pasaulėžiūrinės arba empirinės sampratos, kurios – matuojant visuomenės didžiąja dalimi pripažintais standartais – yra klaidingos.

Minėtus variantus pailiustruokime dviem pavyzdžiais:

• Pasaulėžiūros standartais, didžiąja dalimi pripažintais mūsų visuomenėje, galėtume vadinti žmogaus teisių etosą arba

Vokietijos Federacinės Respublikos konstitucijos etosą. Jeigu koks nors teroristas sąžine būtų įsitikinęs, kad yra įpareigotas šaudyti bankininkus, idant taip išlaisvintų visuomenę, taip jo įsitikinimas prieštarautų mūsų didžiąja dalimi pripažintiems pasaulėžiūros standartams; pagrįstai sakytume, kad sąžinės įsitikinimai klaidingi.

• Empirinių žinių lygio standartą mūsų visuomenėje dažniausiai įtvirtina empiriniai mokslai. Beje, vargu ar atsiras asmenų, visose praktiškai reikšmingose srityse atitinkančių visus minėtus standartus. Tačiau tam tikri standartai vis dėlto paplinta. Pavyzdžiui, jeigu koks nors tėvas manytų, jog, auklėdamas savo vaikus, privalo jiems dažnai ir smarkiai perti kailį, tai toks įsitikinimas prieštarautų plačiai pripažintam, pedagogų, psichologų, medikų ir kt. atstovaujamam standartui.

Čia taip pat galime sakyti, kad tėvo sąžinės įsitikinimas yra neteisingas arba klaidingas.

Moralės požiūriu net ir klystanti sąžinė funkcionuoja kaip galutinė instancija. Net ir susidurdami su klystančia sąžine motyvuota valia yra nemorali, nes taip apskritai paneigtume moralumo reikšmę. Beje, čia iškyla sąžinės formavimo aspektas, kuris yra svarbus.

Nei teroristui, nei vaikus vaduojančiam tėvui negalime prikišti nemoralumo vien dėl to, kad jie elgiasi ne pagal standartus, nors mums jų sąžinės įsitikinimai ir nepriimtini, nors jais bodimės ir juos laikome klaidingais, nors ir esame įsitikinę, kad yra juridiškai pateisinama kovoti su tokiu elgesiu. Sąžinė yra galutinė instancij…a, tačiau sykiu ir bedugnė, nes ji kartais suklysta.

I. 4. 1. Vėlesnės sąžinės neapibrėžtis

Parodėme, kad vėlesnė sąžinė veda veikėją į akistatą su jo atlikto veiksmo moraline kokybe ir šią susieja su jo atsakomybe. Tačiau nuolatos patiriame, kad šitaip reaguojame tik į vieną vėlesnės sąžinės komponentą.

Be jo yra mažiausiai dar du:

• Matyt. Vėlesnei sąžinei, be aptartos su poelgiu susijusios moraliniu požiūriu pateisinančios arba apkaltinančios reikšmės, dar būdinga ir preventyvi, į ateitį orientuota reikšmė. Kaip „nerami sąžinė“, ji ragina pasitaisyti; taigi ji funkcionuoja ne tik kaip priekaištas ir gailėjimasis, nes buvo nusikalsta, bet ir kaip raginimas ateityje daugiau nebenusikalsti.

• Sužinome, kad vėlesnė sąžinė dažnai siejasi su pasekmėmis daug labiau, negu tai leistų daryti moraliniu požiūriu vertinama veiksmo kokybė.

Pavyzdys: Ponia Sofija vairuoja automobilį sąžiningai laikydamasi eismo taisyklių. Staiga į gatvę išbėgęs vaikas trenkiasi į jos automobilį.

Nelaimingo atsitikimo metu vaikas labai susižaloja ir lieka invalidas.

Tikslia moraline prasme ponia Sofija sau negali nieko prikišti, – sėdėdama už vairo, buvo labai atidi. Tačiau dėl įvykusios nelaimės ją kankina graužatis. Poniai Sofijai neduoda ramybės įsitikinimas, kad ji yra kalta dėl žmogų ištikusios nelaimės.

Taigi čia veiksmas suvokiamas ne tikrąja moraline reikšme, o dėl savo pasekmių. Jeigu pasekmės tragiškos, tai tada jos sąžinę slegia daug labiau negu tai, už ką reikia moraliniu požiūriu atsakyti. Jeigu pasekmės „laimingos“, tada panašiai jos gali nuraminti.

Tas ypatingas minėtų komponentų susipynimas sąlygoja tipišką vėlesnės sąžinės neapibrėžtį, išryškėjančią patyrime.

II. Mokslinis sąžinės supratimas

Taigi, I. Kanto filosofijoje sąžinė kažkoks nežemiškas, autonominis ir nekintamas reiškinys. Filosofas G. Hegelis, kritikuodamas I. Kantą, aiškino, kad sąžinė vis tik priklausanti nuo visuomeninės dorovės, kad pastaroji ir sudaro jos esmę. Tačiau Hegelis dorovę suprato kaip besivystančią idėją, realiems doroviniams santykiams suteikė mistinį pavidalą, todėl ir sąžinę aiškino kaip absoliučios dvasios produktą.

Panašiai apie sąžinę rašė ir rašo daugelis kitų filosofų idealistų.

Kaip susiformavo žmogaus sugebėjimas vertinti savo poelgius, kokia sąžinės jausmų prigimtis? Sąžinė nėra įgimta arba duota žmogui iš „anapus“.

Ji nėra nekintama ir amžina. Sąžinė atsirado ir vystėsi, besiformuojant žmogui kaip visuomeninei būtybei.

Sąžinė atsirado ir išsivystė, atsiradus sąmonei, kuri formavosi ir vystėsi žmogaus gamybinės ir visuomeninės veiklos procese. Jau pirmykštis kolektyvas, siekdamas išsilaikyti kovoje dėl būvio, turėjo reguliuoti savo narių veiksmus, nukreipti juos bendriems tikslams. Taip atsirado pirmieji draudimai ir reikalavimai, kurie iš pradžių atskiram individui buvo primetami kaip išorinė kolektyvo valia.

Vėliau, besivystant sąmonei, pirmykštis žmogus vis labiau ėmė suvokti tų reikalavimų būtinybę, suprasti savo elementarias priedermes kolektyvui. Suvokdamas savo santykį su kitu žmogumi, jis ima vertinti savo poelgius kolektyvo keliamų reikalavimų požiūriu. Šis pirminis sugebėjimas vertinti savo poelgius ir buvo pagrindas sąžinei susiformuoti.

Vadinasi, sąžinė – istoriškai susiformavęs žmogaus sugebėjimas vertinti poelgius ir išgyventi jų vertę, tam tikra emocine forma reaguoti į dorovinius faktus. Būtent ši emocinė reakcija sąžinėje dažnai dominuoja, ypač kai žmogui tenka vertinti įprastus dorovinio gyvenimo reiškinius, su kuriais jis jau ne kartą buvo susidūręs, juos vienaip ar kitaip patyręs ar išgyvenęs. Tokiais atvejais sąžinės jausmas veiksmingai padeda pasirinkti dorovingus poelgius.

Labai glaudus ryšys yra tarp atsakomybės ir sąžinės. Galima sakyti, kad dorovinė atsakomybė yra sąžinės pagrindas, nes sąžinė, kaip savęs vertinimo būdas, formuojasi, remdamasi dorovinės atsakomybės jausmu. Nors atsakomybė iš pradžių iškyla taip pat kaip išorinis faktorius, bet asmenybės dorovinio tobulėjimo procese ji perauga į vidinį, subjektyvųjį sąžinės jausmą. Todėl sąžinė kartais dar apibūdinama kaip žmogaus dorovinė atsakomybė prieš save patį.

Sąžinė glaudžiai siejasi su žmogaus orumu bei garbe. Orumą ir garbę žmogus iškovoja sąžiningais veiksmais ir poelgiais, padoriu gyvenimu. Kita vertus, orumas ir garbė neleidžia žmogui elgtis nesąžiningai. Šia prasme orumas ir garbė taip pat išreiškia žmogaus atsakomybę už savo poelgius prieš save patį. Orumas ir garbė remiasi sąžiningumu, o sąžinė reikalauja nepažeminti savo arba kito žmogaus orumo ir garbės.

Taigi sąžinė – tai žmogaus sugebėjimas vertinti savo paties ir kitų poelgius, vadovaujantis visuomeninės dorovės požiūriu.

II. 1. Sąžinė ir viešoji nuomonė

Sąžinė neizoliuota nuo visuomenės dorovės, kuriai atstovauja ir kurią išreiškia viešoji nuomonė. Pastaroji pagrįsta kolektyviniu sprendimu, visuomeninė sankcija ir pasireiškia teigiamu arba neigiamu poelgių vertinimu. Dėl to viešoji nuomonė turi vertybinį sprendimų pobūdį ir daro didelę įtaką asmenybei, veiksmingai formuoja atskiro žmogaus sąžinę. Tiesa klasikinėje visuomenėje nėra vieningos viešosios nuomonės. Ji susiskaldžiusi ir dėl to negali būti labai veiksminga.

Žmogaus sąžinė formuojasi ir vystosi, glaudžiai sąveikaudama su savo epochos viešąja nuomone. Galima padaryti išvadą, kad žmogų sąžinė kankina tik tuomet, kai jo poelgiai prieštarauja nusistovėjusiai dorovinei normai ar tradicijai, įsisąmonintam teisingumo principui, už kurių galiausiai slypi visuomeninė dorovė. Galima sakyti, kad sąžinė padeda visuomenei kontroliuoti ir vertinti žmogaus poelgius jo paties sprendimais ir jausmais. Elgtis kitaip, negu reikalauja visuomeninė dorovė, reiškia elgtis ne tik prieš viešąją nuomonę, bet ir prieš savo paties sąžinę.

Išvados

Iš šių samprotavimų nederėtų daryti išvados, kad sąžinės grynumas yra tapatus nesudrumstai jos ramybei, priekaištų, prieštaravimų nebuvimui.

Šitokia sąžinės būsena vargu ar iš viso pasiekiama. Jautrios sąžinės , veiklus, kūrybingas žmogus nuolatos jaučia tam tikrą nepasitenkinimą savimi, savo darbu, savo elgesiu, kaip nuolatinį sąžinės balsą. Sąžinės balsas, kaip teigė L. Fojerbachas „tai atgarsis skausmingo šauksmo žmogaus, kurį aš nuskriaudžiau“ arba „kuris skriausdamas kitą, skriaudžia pats save“. Būdami labiau įsitraukę į mėgiamą darbą, jausdami didelę atsakomybę dėl jo, dažniausiai galime patirti sąžinės priekaištus dėl to, kad esame nepakankamai reiklūs sau, netinkamai išnaudojame savo laiką ir galimybes, lėtai tobulėjame kaip specialistai ir pan. tačiau šitokie sąžinės priekaištai yra kitokio pobūdžio, negu kankinantis kaltės jausmas, jie yra subjektyvi asmenybės augimo sąlyga.

Sąžinės graužimas, kylantis dėl kitiems padaryto blogio ar dėl gyvenimo klaidų, gali suteikti gilių dvasinių kančių, kurių nenuramina nei pasisekimai darbe, nei žmonių pagarba ar pripažinimas. Negryna sąžinė yra bene didžiausia nelaimė, daranti neprasmingą ir medžiaginę gerovę. Giliai prasmingas, nors žmonėse ir nepopuliarus yra dorovės požiūris, jog geriau pačiam patirti skriaudą ar neteisybę negu padaryti ją kitiems, geriau būti skriaudžiamu, negu skriaudėju. Patirta skriauda dažnai yra mažiau skausminga, negu nenykstantis kaltės jausmas. Deja dažnai elgiamasi visiškai priešingai.

Literatūra

1. Arno Anzebachen – Etikos įvadas, V., 1995.

2. B. Kuzmickas – Laimė, 1983.

3. R. Tidikis – Etika, 1974.

4. Emmanuel Levinas – Etika ir begalybė, c1994.

5. A. Šveiceris – Kultūra ir etika, 1989.[pic]

SYNDERESIS

SAPIENTIA

SCIENTIA