Bendruomeninė gyvensena

Bendruomenė ir žemėvalda

Žemdirbių bendruomenė mažai tyrinėta. Agrarinės visuomenės tyrinėjimas atskleidė, kad kaimo bendruomenė formavosi XI – XII a. Vakarų Europos valstybėse. Jos formavimasi lėmė žemės ūkio ir teisinės reformos bei struktūriniai gyvenviečių pokyčiai. Vakarų Europos dalyje XI – XII a. pereita prie trilaukės sėjomainos, kuri Karolingųjų dinastijoje pradėta taikyti jau IX – X a. Vidurio Europoje XIII a. taip pat pereita prie daugialaukio ūkininkavimo, kuris buvo naudojamas pagal trilaukę sėjomainą. Ši žemės ūkio naujovė skatino kurti sėslią bendruomenę, kuri turėjo laikytis bendrų žemdirbystės taaisyklių, nes ariamoji žemė turėjo būti tvarkoma pagal visuotinę kaimo žemėvaldą. Po XIV a. badmečių, burboninio maro Vakarų ir Vidurio Europoje liko daug nedirbamos žemės plotų, gyventojai migravo ne tik iš miesto į kaimą, bet ir iš kaimo į kaimą, ieškodami derlingesnės žemės, ir tai turėjo įtakos bendruomenės raidai. Bendruomenės, turinčios visus jai būdingus bruožus, baigė formuotis tik vėlyvaisiais viduramžiais. Rytų Europoje trilaukė sistema pradėta taikyti XVI a. Trilaukė sėjomaina neplito tik ten, kur javai negalėjo būti intensyviai auginami. Pritaikius trilaukę sėjomainą, attsirado daug naujų potvarkių ir taisyklių. Bendruomenei, kurią sudarė kaimiečių šeimos, reikėjo derinti sėjos planus, sėjos ir derliaus nuėmimo terminus, įvairių bendrųjų darbų atlikimą, kelių per bendruomenės teritoriją tiesimą ir kitus reikalus. Bendruomenės formavimąsi Vakarų ir Vidurio Europoje paprastino ir ba

audžiavinės sistemos panaikinimas bei permainos valdymo sistemoje. Kaimo bendruomenė anksčiausiai iširo XVII a. Anglijoje, prasidėjus agrarinei revoliucijai. Čia valstiečiai, skverbiantis kapitalistiniams santykiams į žemės ūkį, juridiškai iš baudžiavos nebuvo paleisti, tačiau žemvaldžiai vykdė „ aptvėrimų “ politiką. Tai vertė valstiečius parduoti žemę žemvaldžiams, o patiems tapti samdiniais.
Visų agrarinių visuomenių pagrindinė gamybos priemonė buvo žemė. Žemės nuosavybės santykių ypatumus nulėmė bendruomeninė žemė. Azijinėje bendruomenėje žemės savininkas buvo kolektyvas. Žemės nuosavybės savininkas buvo kolektyvas. Žemės nuosavybės teisės atskiras bendruomenės narys neturėjo, ją tik naudojosi. Slaviškoje bendruomenėje, žemės sklypai buvo naudojami individualiai, tačiau žemė periodiškai buvo perskirstoma.
Vakarų Europoje brandžiaisiais viduramžiais, dvaro žemė būdavo dalinama į dvi dalis. Viena dalis buvo vadinama domenu – feodalo žemės valda. Ją dirbdavo priklausomi valstiečiai. Kitą žemės dalį iš dvarininko nuomojosi baudžiauninkai. Valstiečių šeeimos gyveno kaimuose, o kaimą sudarė 150 – 300 gyventojų.
Žemvaldys naudodavosi įvairiomis teisėmis. Paprastai jis vienas galėdavo turėti kepyklą, alaus daryklą. Kaimo bendruomenėje valstiečių šeimos dirbdavo žemę bendrai. Jos kartu planuodavo arimo, sėjos ir derliaus nuėmimo darbus.
II m. e. amžiaus pradžioje plinta kupetiniai kaimai. Šie kaimai kūrėsi ne prie piliakalnių, o užvaldant nenaudojamus žemės plotus, patogiose gyventi vietose. Tokie kaimai buvo paplitę visoje Lietuvos teritorijoje. Šiuos kaimus sudarė sodybos ir sodybų grupės išsidėsčiusios padrikai be jokios sistemos. Kaimai turėjo netaisyklingą formą. Atstumai nuo vi
ienos sodybos iki kitos įvairūs, žemės rėžiai netaisyklingų formų. Tokiuose kaimuose sodybos išdėstytos laisvai, kurių statymo nenulėmė nei keliai, nei upės. Daugiau įtakos turėjo reljefas, apželdinimas ir kitos landšafto ypatybės.
Greta padrikų kaimų egzistavo dar viena gyvenvietė forma – vienkiemiai. Manoma, kad vienkiemiai atsirado didėjant gyventojų skaičiui ir palaipsniui užvaldant neapgyventas miško teritorijas, kurie iki valakų reformos niekam nepriklausė, ir niekas nedraudė jose kurti sodybas. Lietuva buvo miškinga ir pelkėta, žemdirbystei tinkamų žemių buvo nedaug, todėl jas atkovodavo kirsdami ir degindami miškus. Tokie sklypai buvo įvairiausių formų, didumo, neretai net neturėjo pastovių ribų. Ganyklos, ariamos žemės buvo išsimėčiusios tarp nepriklausomų plotų. Sklypai buvo toli vienas nuo kito. Ilgainiui laisvų, žemių mažėjo, teko naudotis ir prastesnėmis žemėmis arba atkovoti iš miško.
1557 m. paskelbta Žygimanto Augusto Valakų reforma pakeitė tuometinio kaimo vaizdą. Valakų reformos nuostatai padalijo palivarkų ir valstiečių žemę santykiu 1 : 7. matyt, vidutinis santykis buvo dar palnkesnis valstiečiams. XVIII a. santykis tarp palivarko ir valstiečių arimų buvo 1 : 4. Šios reformos dėka buvo panaikinta netvarkinga žemėvalda, įvestas visam kaimui bendras trilaukis. Taip atsirado nauja taisyklingos gyvenvietės forma – gatvinė rėžinė gyvenvietė. Kaimo ariamoji žemė buvo atmatuojama rėžiais pagal turtinį pajėgumą ir darbingų narių skaičių ir dalinama į tris laukus – vasarojui, žiemkenčiams, pūdymui. Valstiečių žemės buvo padalintos šniūrais, kurie buvo ju
uostų pavidalo ir nusidriekę nuo vieno lauko galo iki kito. Kaimo kiemui tekdavo op vieną rėžį kiekviename iš trijų laukų. Rėžiais padalinta tik ariamoji žemė ir pievos, o ganyklos buvo bendros. Iki reformos kupetiniai kaimai ir atskiri vienkiemiai buvo išsimėtę pamiškėse, paupiuose. Dėl šių žemės valdymo pertvarkymų esmės pasikeitė kraštovaizdis. Vietoj smulkių netvarkingi išmėtytų laukų pradėjo vyrauti dideli, vienodomis kultūromis apsėti, taisyklingos formos, rėžiais padalinti žemės plotai. Valakų reforma sudarė galimybes žymiai geriau įdirbti žemes.
XVI a. Lietuvos valstybėje buvo įvykdyta svarbių reformų – feodalų klasė virto vienu privilegijuotu luomu – bajorų luomu. Valakų reforma galutinai nustatė įvairių valstiečių klasės grupių pavertimą feodalams priklausančių valdinių luomui. Reformos ir Liublino unija pakeitė ir valstybės organizaciją, ir jos formą taip, kad Lietuvos valstybė įžengė į naują feodalinės valstybės vystymosi faze.
XV a. feodalų žemės nuosavybė buvo visiškai išsivysčiusi. Ji buvo trijų formų:
1. Tėvonijos
2. Suteiktiniai arba ištarnauti turtai
3. Pirktiniai turtai
Savo valdos valstiečiams feodalas buvo aukščiausias valdovas.
Žemėvalda Lietuvoje keitėsi XIX a. pradžioje. Užnemunėje įsigalėjo Napoleono kodeksas, kuriame Napoleonas grąžino per revoliucija panaikinta bajorystę. Pats imperatorius suteikdavo titulus žymiems valstybės veikėjams ir karvedžiams. Taip formavosi naujoji bajorija. Napoleono kodeksas turėjo teisiškai įtvirtinti pergale prieš feodalistinę santvarką ir garantuoti privatines nuosavybės teises.
XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje Lietuvoje žemė priklausė valstybei, dvarininkams ir dvasininkijai. Ne
edidelę jos dalį turėjo magdeburginiai miestai. Visų kategorijų valstiečiai neturėjo savos žemės. Jie naudojosi ją už nustatytas prievoles žemvaldžiams. Lietuvos dvarininkai turėjo didžiules valstybines valdas. Nežiūrint į didžiules pajamas, žemės magnatai neišlaikė savo dvarų. Didžiulės magnatų pajamos ėjo į jų asmeninę kasą ir labai maža alis ūkio gerinimui. Lėšos buvo eikvojamos prabangai, išvykoms į užsienį, politikai, papirkimams ir teismų procesams. Skolos neretai viršijo pajamas, taigi dvarus išgrobstė ir išsidalijo kreditoriai. Baudžiavos esmę sudarė žemės padalijimas į palivarką ir valstiečių žemę. Jos santykį nustatė dvarininkas. Nuo šio santykio priklausė asmeninės priklausomybės didumas ir renta. Palivarkų plotai XVII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje, be abejonės didėjo.
Daugumoje Žemaitijos seniunijų XVIII a. visai nebuvo palivarkų arba jie buvo labai menki.
Kaip matome, valstiečių ir palivarko žemės santykis atskiruose dvaruose buvo nevienodas. Palivarkų plotai buvo plečiami, įdirbant nenaudojamą žemę. Todėl neatrodo, kad valstiečių dirbama žemė būtų buvus kiek labiau ribojama ar jei nuvaromi nuo žemės.
Masiškai valstiečius nuvaryti nuo žemės pradėta, ėmus svarstyti baudžiavos panaikinimo klausimą ir vykdant 1861 m. reformą.
1861 m. reformą pradėjo vykdyti caro vyriausybė, sąlygos jai pribrendo pačioje santvarkoje. Ėmė plisti samdomas darbas, valstybė ėmė kištis į dvarininkų ir valstiečių reikalus ir reformomis iš viršaus ėmė naikinti baudžiavą. XVIII a. Lietuvos valstiečių luomui būdingas pusvalakis žemės, o jau XIX a. pradžioje jau valakas ar daugiau. Valstiečio šeima savo jėgomis nebepajėgė įdirbti tiek žemės, ėmė naudoti samdomąjį darbą ir taip turtėti. Susidarė bežemių valstiečių kategorija, teikianti darbo jėgą turtingiems valstiečiams. Šių reikšmių nebuvo ankstyvajame ar įsigalėjusios baudžiavos etape. Tai jos žlugimo požymiai. Po 1861 m. žemės reformos valstietis gavo teisę išpirkti visą žemę, turėtą iki reformos. Už bendras ganyklas ir krūmus mokesčių mokėti nereikėjo.
Dvarininkai reiškė nepasitenkinimą bežemių daugėjimu. Dvaras iš jų nedaug teturėjo naudos. Kampininkas paprastai atlikdavo per metus 8 lažo dienas. Dvaras siekė pasodinti sodybose su žeme kuo daugiau kampininkų ir siuntė juos dirbti nedirbamą žemę, kad gautų pilną rentą. Bet dvaras negalėjo sustabdyti objektyvaus proceso – bežemių daugėjimo. Bežemiai buvo nebūdingas ankstyvojo ir subrendusio feodalizmo Lietuvoje reiškinys. Bežemių skaičiaus augimas Lietuvoje nuo XVIII a. pabaigos liudijo, jog lažinis – baudžiavinis ūkis irsta .
Nuo XVIII a. pabaigos pastebimas palivarkų plotų plėtimas, atiminėjant žemę iš valstiečių ir įdirbant tuščią. Taigi išaugo dvarininkų aktyvumas, jų versliškumas.
Po sunkių kovų susikūrusioje valstybėje, kurios gyventojų absoliuti dauguma – valstiečiai, kurioje plačios dvasininkų žemės valdos ir stipri jos politinė įtaka, o svarbiausias naujos valdžios uždavinys – stabilizuoti politinę ir ekonominę krašto padėtį, žemės reforma dėsningai tapo itin aktualiu ir visiems aiškiu dalyku.
1919 m. Lietuvos dvasininkams priklausė virš 1300 ha. žemės. Vienam dvarui teko po 490 ha, kai tuo tarpu Estijoje plotas buvo žymiai didesnis, apie 2110 ha, o Latvijoje net 2507 ha. Bežemiai valstiečiai sudarė 21 proc. 1919m. žemės ūkyje dirbusių gyventojų. Žemės pasiskirstymo netolygumas ir socialinis neteisingumas, nors ir mažesnis nei Latvijoje ar Estijoje, buvo akivaizdus. Tomis aplinkybėmis tik didesnę ar mažesnę dvarų žemės dalį išdalinus tūkstančiams jos troškusių bežemių ir mažažemių, valdžia galėjo tikėtis suburti apie save platesnius valstietijos sluoksnius ir sustiprinti valstybę. Per rinkimus į steigiamąjį seimą visos demokratijos partijos sutarė, kad dvarus apkarpyti reikia, tik nesutarė kokia tvarka nusavinti dvaro žemę, kaip ją paskirstyti ir kokio maksimalaus dydžio ūkius palikti.
Kitas reformos būtinumo aspektas buvo susijęs su ekonominio pobūdžio sumetimais. Pastarieji susiję ir su kaimų skirstymu į vienkiemius, kas dažnai buvo laikoma sudėtine, o kartais net svarbiausia žemės reformos dalimi ir dvarų žemės nusavinimu bei jų dalies išdalijimu valstiečiams. Krašto žemės ūkio politikos vairuotojai ne be reikalo manė, kad smulkiame ūkyje kuriame daugiau lemia savininko ir jo šeimos narių darbas gamyba turėtų atsipirkti greičiau negu dvaruose, kur reikalingas kapitalas.
1922 m. žemės reformos įstatymas numatė nusavinti didesnių kaip 80 ha ūkių žemę, paliekant savininkams 80 ha ūkių žemę. Žemės riba buvo pasirinkta neatsitiktinai, tai buvo riba tarp sulenkėjusių dvarininkų ūkių ir tų stambių ūkių kuriuos XIX a. pabaigoje įsigijo lietuvių inteligentija. Kaimyninėje Estijoje buvo nustatyta kad ūkiai iki 50 ha dydžio yra neliečiami. Jei dvaras didesnis tai perviršis nusavinamas, tačiau estams ūkininkauti galėjo būti paliekami ir didesni nei 100 ha ūkiai. Latvijos Steigiamojo seimo elgtasi analogiškai ir nustatyta, kad nusavinamos dvarininkų žemės norma – 50 ha, kitų piliečių – 100 ha.
Kita žemės reforma pradėta 1991m. Šiame etape žemės tvarkymo procesą apsunkina sudėtinga, dažnai besikeičianti teisinė bazė, kvalifikuotų žemėtvarkos specialistų trūkumas, žemės reformos darbų ir žemėtvarkos tarnybų neritmingas finansavimas. Per praėjusius 13 m. Kaimo vietovėse nuosavybės teisės į žemę atkurtos 90 proc.pateikusių prašymus piliečių bei dviem trečdaliams priimti sprendimai atkurti nuosavybėsteises į miestuose turėtą žemę. Suaktyvėjo valstybės žemės pardavimas.Ši žemės reforma dar tebevyksta, todėl apie jos pasekmes kalbėti sunku. Per šį laikotarpį stipriai atsigavo kaimas, tačiau jis dabar kitokios formos nei anksčiau. Dabar kaimuose vystomas stambus ūkiai(smulkiems ūkininkams išsilaikyti sunku) ir vis labiau populerėja kaimo turizmas.

Jaunimo bendruomenės

Bendruomenė Lietuvoje . kaip ir rytų Europoje, pradėjo formuotis tik 16 amžiuje, įvykdžius žemės reformą ir įvedus trilaukę sėjo-mainą žemės ūkyje.
Valstiečiai gyveno sodžiais ir vienkiemiais. Valstybei buvo labai sunku apmokestinti valstiečius mokesčiais, todėl buvo nutarta juos sukelti į formuojamus gatvinius kaimus, taip pat buvo numatyta, kad kilusius kaimo bendruomenėje ginčus spręs dvaro teismas.
Kaimo sueiga

Visus bendrus vienkiemiais neišsiskirsčiusių rėžinių kaimų reikalus tvarkė kaimo vyrų sueiga, vadinta carinės Rusijos okupacijos metais iš rusų kalbos atėjusiu žodžiu – skodas . Senasis lietuviškas kaimo sueigos pavadinimas kuopa Žiobiškio apylinkėse jau buvo pamirštas. Dalyvauti kaimo sueigoje ir priimti sprendimus galėjo (t.y. turėjo balso teisę ) žemės valdžiusių kiemų šeimų galvos – vyrai. Mirus vyrui , ši teisė atitekdavo našlei. Jeigu našlė ište- kėjo ir ūkį perrašė savo vyrui ( taip paprastai buvo daroma ), balso teisę įgydavo užkurys. Nusenę tėvai , ūkį perduodami sūnui ar dukters vyrui ( jeigu sūnų nebuvo ), kartu perduodavo ir balso teisę. Kada šeimos galva būdavo kur nors išvykęs , kiti šeimos nariai į sueigą nueidavo tik pasiklausyti, kad žinotų, kokie klausimai buvo svarstomi ir, svarbiausia, kokie sprendimai buvo priimti.

Kiekvienas kaimas turėjo savo autoritetų- sumaniausių ūkininkų, kurie imdavosi iniciatyvos sušaukti kaimo sueigą. Šaltuoju metų laiku pas juos dažniausiai sueigos ir rinkdavosi. Gražiu oru vasarą vyrai toje pačioje sodyboje, kaip ir žiemą (ar kitoje) tardavosi susėdę lauke ant prieklėčių , tvorų ar įsitaisę ant žolės sode.

Kaimo sueigai svarstytinų klausimų iškildavo kasmet prasidedant pavasario ar vasaros darbų ciklui. Pirmiausia,- tai kolektyvinės sutarties su užstovu sudarymas, kitaip sakant, užstovo samdymas. Žodžiu sudaromoje sutartyje buvo aptariamos ganymo sąlygos, sutariama užstovo alga (pinigais ,grūdais). Toje pačioje sueigoje taip pat buvo numatoma kiekvieno kiemo galis rudenį sudedant užstovo algą , užstovo maitinimo, apnakvindinimo tvarka, piemenų siuntimas. Jeigu niekas nesikeitė, liko “kaip pernai” , pastarieji klausimai galėjo būti ir neaptarinėjami .

Kaimo sueigoje, atsižvelgiant į pašarų atsargas ir pavasario žolės būklę, buvo tariamasis dėl ganymo pradžios dienos (kartu primenama kiekvieno kiemo pareiga sutvarkyti laukų tvoras), dėl atskirų kaimo bandų ganymo vietų , dėl jų keitimo , dėl karvių bandos buliaus įsigijimo( o jeigu jį laikė kuris nors ūkininkas,- dėl ganymo lengvatų tam ūkininkui ) ir kiti dėl ganymo susiję klausimai.

Kaip anksčiau minėjome.kaimo sueigoje buvo tariamasis dėl dobilų sėjimo, bulvių sodinimo vietos, dėl kaimo žemių sausinimo, tiltų statybos, šienapjūtės ir panašiai.Pabandyme įsivaizduoti Žiobiškio bažnytkaimio senolių atsakomybę parinkti tokią šienapjūtės dieną, po kurios dvi trys dienos būtų giedros , be lietaus ,- kad visas kaimas suskubtų nupjautą žolę sudžiovinti ir suvežti į daržines. Jie privalėjo puikiai išmanyti tradicinę meteorologiją , būti patyrę orų prognozuotojai . Apsirikimas galėjo turėti liūdnų pasekmių, jeigu supūtų arba apipūtų viso kaimo šienas- pagrindinis gyvulių pašaras žiemą.

Kaimo jaunimo bendruomeninė veikla XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje
Norėdarni suvokti Lietuvos kaimo gyventojų jaunystę sinchroniniu ir diachroniniu aspektais, apžvelgsime svarbiausius tiriamojo laikotarpio jaunimo bendruomeninius susiėjimus. Jo darbinė veikla dažnai neatsiejama nuo pramogų, pašnekesių darbo pertraukų metu, todėl jaunimo susiėjimai bus skaidomi į dvi dalis: darbo ir poilsio. Susiėjimas arba jo dalis, kurio metu darbavosi tik vienos lyties jaunimo nariai, o kitos lyties atstovai darbą stebėjo ar net trukdė, skiriamas prie darbo susiėjimų grupės, o pasilinksminimai po darbo – prie laisvalaikio susiėjimų grupės (1 lent.).

Neintensyvaus darbo gamybiniai susiėjimai skirstomi į vakarones, naktinį drobių saugojimą ir naktigonę. Vakarodamas ar saugodamas drobes jaunimas susiburdavo artimos kaimynystės principu, o naktigonėje dalyvavo iš kiekvienos kaimo šeimos. XX a. pradžioje naktigonė ir vakaronės buvo intensyviausios Rytų Lietuvoje, ,,blėkių vaktavimas” – Vakarų Lietuvoje. Iš visų šios grupės sambūrių didesnę socialinę reikšmę turėjo drobių saugojimas Klaipėdos krašte, kur jaunimas gyveno uždarą socialinį gyvenimą, ir tai buvo viena iš nedaugelio jų pramogų.

Tarp darbo ir pramogos balansavo taip pat neintensyvaus darbo gavybiniai susiėjimai, skirstomi į laukinės augmenijos vaisių gavybos ir laukinės gyvūnijos gavybos. Reikšmingiausi buvo uogavimo, riešutavimo ir žirniavimo sambūriai, žymiai rečiau specifiniu jaunimo darbu galima pavadinti Dzūkijoje net komercinį pobūdį įgijusius grybavimą ir vaistažolių rinkimą. Šiuos darbus dažniausiai nudirbdavo pavieniui ar nedidelėmis grupėmis. Dar mažesnę socialinę reikšmę turėjo laukinės gyvūnijos gavyba: žūklė, medžioklė ar laukinių paukščių kiaušinių rinkimas. Iš jaunimo šiais neintensyviais darbais kiek dažniau užsiimdavo tik naktogoniai.

Jaunimą, kaip socialiai integruotą ir kultūriniu požiūriu autonomišką bendriją, vienijo ir kartu atliekami intensyvūs darbai. Bendrą darbą lėmė du veiksniai: poreikis ar įprotis konkretų darbą nudirbti per trumpą laiką ir darbo teritorijos vientisumas. Jei darbo specifika reikalavo daugiau darbininkų negu jų buvo išplėstinėje šeimoje, suburdavo talką, o kompastiškas kaimo suplanaviams (žemės padalijimas rėžiais gatviniuose ir kupetiniuose kaimuose, bendros pievos) sąlygojo vienu metu atliekamus tam tikrus darbus. Talkos būdingesnės vakarinei, barbas vientisoje teritorijoje – rytiniai krašto daliai. Darbo įgūdžius ne tik iš tėvų, bet ir iš bendraamžių jaunimas perimdavo mėšlavežio, rugiapjūtės, linarovio, linamynio, kūlimo, kiek rečiau ir kitų darbų metu.

Kiek kitaip negu suaugusiųjų, jaunimo pagrindinė socialinė ir iš dalies kultūrinė veikla sietina su laisvalaikiu. Apeiginiai laisvalaikio susiėjimai skirstomi į jaunimo gyvenimo eigos ir bendruomenės gyvenimo ciklo. Socialine ir psichologine prasme individui svarbiausi vienintelį kartą gyvenime jam atliekami veiksmai. Tai įėjimo į jaunimo bendriją ir išėjimo iš jos apeigos. Įėjimas pažymėtinas brandos apeigų, o išėjimas – dažniausiai priešvestuvinio vakaro (pintuvių, mergvakario ir pan.) metu. Kiek skyrėsi ir jaunuolių laidotuvės (ypač Pietvakarių Lietuvoje). Taip pat kai kada minėdavo ir laikiną pasitraukimą iš jaunimo bendrijos teritorijos (emigraciją, išėjimą į kariuomenę, rečiau ir sezoninį išvykimą tarnauti į kitą kaimą, valsčių ar net valstybę žemės ūkio darbams, mokytis). Didelėje Lietuvos dalyje jaunolio brandą pažymėdavo pobūviu ir kasmet – vardadienio, kai kur gimtadienio metu.

Žymiai intensyvesni apeiginiai bendruomenės gyvenimo ciklo susiėjimai. Beveik visoje Lietuvoje jaunimas susiburdavo per metines šventes: Kalėdas, Velykas ir Sekmines. Aktyvus jis buvo ir per Andriejų, Kūčias, Naujuosius metus, Tris karalius, Užgavėnes, Jurgines, Šeštines, Devintines, Jonines, Žolinę, Martyną ir kitas kalendorines bei tautines ir valstybines šventes, atlaidus. Lyginant vaikinų ir merginų socialinį bei sakralinį aktyvumą per šias šventes, itin akivaizdus patarųjų aktyvumas pavasario bei vasaros pradžios švenčių metu.

Gana svarbias apeigines funkcijas jaunimas atlikdavo ir šeimos šventėse. Dzūkijoje merginoms palikdavo naktimis saugoti nekrikštytą kūdikį, kartais jaunimas eidavo krikšto ir sutvirtnimo sakramento su tėvais. Svarbias apeigines funkcijas vestuvėse atlikdavo ir jaunikio vyresnysis pabrolys bei jaunosios vyresnioji pamergė, mažesnes – ir kiti kviestieji, ir net neprašyti vestuvininkai. Jaunimo, kaip autonomiškos amžiaus grupės, socialinę svarbą liudija ir apeiginės funkcijos darbų metu: rugiapjūtės ar linorovio vainiko nešimo papročiai, samčio metimas į šalinę per kūlę, Kuršio nešimas per linamynį, vaidinimai šio darbo metu ir pan.

Jaunimo socializacijos procese reikšmingiausi buvo apeiginių bruožų neturintys pasilinksminimai šventadieniais, per šeimos šventes ir po darbo. Visus šiuos žodžius galima apibūdinti vienu žodžiu ,,vakarėlis” (dažniausiai vadintas ,,vakaruška”). Daugiausia per metus surenkdavo šventadienių vakarėlių: šeštadieniais, sekmadieniais ir per didesnes šventes – visus metus, išskyrus adventą ir gavėnią (draudimas negaliojo evangelikams liuteronams ir reformatams; advento ir gavėnios metu vietoj įprastinių vakarėlių jaunimas susiburdavo pažaisti ramesnius žaidimus). Pradėjęs aktyviai lankytis šiame susiėjime, paauglys tapdavo jaunuoliu. Intensyviausi tokie sambūriai rytinėję Lietuvos pusėje. Kai kur pavasarį ir vasarą jaunimo laisvalaikį paįvairindavo sekmadieniniai, rečiau ir kasdieniniai apeiginę prasmę praradę susitelkimai prie sūpuoklių. Itin retai aptinkama šiuo laiku vykusių šeštadienio naktinio kolektyvinio merginų lankymo papročių. Rudenį ir mėsėdžio metu pagausėdavo vestuvių. Net ir tarpukariu didesnėje Lietuvos dalyje į tokį vakarėlį galėdavo ateiti ir į vestuves nekviestas jaunimas. Vakarų Lietuvoje per vestuves galėjo linksmintis tik kviestieji, tačiau į pasilinksminimą galėjo susiburti ir persirengėliai. Šiame regione vasarą ir rudenį jaunimas – taip pat nedirbęs ir nekviestas – linksmindavosi po talkų. Kitur Lietuvoje tokie vakarėliai vykdavo rečiau, pasilinksminti dažnai galėjo tik dirbusieji. Tarpukariu juos dažniausiai rengė po kūlės ir linamynio, gerokai rečiau – po mėšlavežio, linarovio, bulviakasio, rugiapjūtės, linų brukimo, plunksnų plėšymo, retkarčiais ir po kitų darbų.

Tradiciniuose pasilinksminimuose dažniausiai dalyvavo vieno kaimo merginos ir kelių kaimų vaikinai. Daug kur net ir tarpukariu merginos nuėjimas į kito kaimo pasilinksminimą buvo smerkiamas; išimtis – per atlaidus vykę vakarėliai. XX a. pradžioje merginų kultūrinės veiklos plėtrai didžiulę reikšmę turėjo jaunimo laisvalaikio inovacijos – gegužinės ir vieši vakarėliai su vaidinimais. Juos rengė tiek organizacijų nariai, tiek neorganizuotas kaimo jaunimas.
Ir į neorganizuoto jaunimo, ir į organizacijų rengiamus vakarėlius bei gegužines be apribojimų galėjo ateiti ir gretimų kaimų merginos. Galimybė lygiai su vaikinais dalyvauti jaunimo ir suaugusiųjų organizacijų veikloje, be apribojimų vykti į kitų kaimų jaunimo susiėjimus sumažino abiejų lyčių socialinio ir kultūrinio aktyvumo skirtumus. Šiam procesui taip pat nemažą reikšmę turėjo ir kita bažnytinių bei pasaulietinių visuomeninių institucijų veikla bei iš anksto numatyti ar atsitiktiniai kasdieniniai ir šventadieniniai susibūrimai, kurių metu jaunimas taip pat galėjo susipažinti ar aptarti naujienas bei planuoti tolesnę veiklą. Vis didesnę lasivalaikio dalį vaikinai ir merginos praleisdavo už savo kaimo ribų. Šventadieninių susiėjimų traukos centru tapdavo artimiausias bažnytkaimis, miestelis.
Šeimoje atliktos brandos apeigos
1. Pažymima fiziologinė branda
Daugelyje kultūrų merginos brandos pradžią siejo su pirmųjų menstruacijų pasirodymu. Įvairaus kultūrinio lygio tautose šį faktą paminėdavo brandos apeigomis. Pirmykštėse tautose menstruojanti mergina suvokiama kaip pavojus, rečiau – kaip palaimos šaltinis. Dažnai po pirmųjų menstruacijų merginos brandą įtvirtindavo apeigomis, izoliacija nuo visuomenės.
Lietuvoje moterys taip pat patirdavo nemažų kultūrinių apribojimų. Dauguma jų turėjo racionalų pagrindą ir buvo susiję su elementariais higienos bei sveikatos saugos reikalavimais. Jau XVII ar XVIII a. įsigalėjo draudimas menstruacijų metu eiti į bažnyčią, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje – eiti į pirtį, sėti daržoves ir pan. Kiek sunkiau būtų paaiškinti draudimą su sergačia moterimi žiūrėti į veidrodį.
Lietuvije XIX a. pabaigoje – XX a. pusėje pirmąsias menstruacijas pažymėdavo tik šeimoje. XX a. IV dešimtm. – V dešimtm. pradžios aprašai liudija, kad patyrusi pirmąsias dukters ,,moteriškas bėdas”, motina jai suduodavo per veidą, kad jis būtų raudonas ir gražus. Tam tikri tikėjimai susiję ir su nuo išteptų rūbų skalbimo likusiu vandeiu: tą vandenį pylė į krikštasuolę – ,,bus su slovu mergina” – ar ant trobos, ne ankščiau kaip trečias sienijų vainikas: ,,svečiai [menstruacijos] ilgiau trijų dienų”. Šiais apeiginiais veiksmais siekiama nelemti merginos fiziologinį vystymąsi. Atlanto apylinkėse (Utenos aps.) tikėta, kad ,,kai pirmos rūbinės [menstruacijos], motina dukrai turi leisti greit iš trobos išnešti ližę, tada merginą dažnai į krūmas ar vestuves (pamerge) prašys”. Šis magiškas veiksmas rodo, kad motulė siekdavo užtikrinti ir socialinę brandą – greitas vedybas. Pirmųjų menstruacijų ir būsimojo vedybinio gyvenimo sąsajas liudija nepasirašytame Lietuvių enciklopedijos straipsnyne pateikta medžiaga. Tvirtinama,kad Valkininkuose (Varėnos raj.) ir Mirolave (Alytaus raj.) per veidą suduodavo todėl, kad laiku ištekėtų. Luokės (Telšių raj.) ir Viduklės (Raseinių raj.) apylinkėse merginos turėjo įmesti į šaltinį ar upelį žolių. Tarp išvardytų šių veiksmų motyvacijų minimi tikėjimai, kad, atlikus šį veiksmą, bernai mylės, greitai ištekės.
Po pirmųjų menstruacijų mergina vadinama ,,gyva mergina”. Jį į suaugusiųjų moterų pirties bendriją galėjo nešioti mergystės simbolį – rūtų vainikėlį. Pirmosios menstruacijos įeinant į jaunimo bendriją turėjo dudelė reikšmę.
Žymiai dažniau kaip fiziologinės jaunystės simbolis minimos vėlesnės fiziloginės brandos apraiškos – krūtų išaugimas (merginoms) ir ūsų išaugimas (vaikinams). Stambi raudonskruostė merginadidele krūtine atitiko daugelio XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vaikinų grožo idealą.
Kelių XIX a. pabaigos realijas apibūdinančių informacijų liudijimu, pereinant į jaunimo amžių svarbus gaktos plaukų išaugimas (,,apsiplunksnavimas”). Kai kur kupiškėnuose šis fiziologinės brandos požymis turėjo reikšmę ,,priimant į vakaruškas”, neturinčias jo mergaites vadino ,,ietkomis” ir pan.
2. Pirmoji duona
Duonos kepimas – išimtinai moters darbas. Sakralinę reikšmę turėjo duonos rūgštis. Kriauza, aprašinėdamas XIX a. pusės kupiškėnų duonos kepimo paročius, pastebėjo, kad pats duonos minkymas buvo laikomas subrendimo ženklu, garbe. Nesubrendusioms merginoms to daryti neleisdavo. Net jaunamartė dar ilgai kovojusi su ,,rastomis sesutėmis”, nes jos bijojo, kad ši gali duoną pagadinti, o jaunoji vis norėdavo parodyti savo ,,rūgštį”. Plačiausią ir išsamiausią pirmosios duonos kepimą aprašo Mažulis. Jau galinčios tekėti merginos ją kepdavo šeštadieniais, kad galėtų susirinkusioms moterims pirtyje duoti paragauti savo duonos rūgšties. Prieš maišant duoną motina atnešdavo įrankius ir, juos įduodama, pabučiuodavo dukrą. Pašovus duoną ir iškepus specialiai padarytam mažam duonos kepaliukui, motina sukviesdavo visus šeimos narius, artimiausią kaimynę ir visus apdalydavo ,,dukters rūgštimi”. Paragavęs tėvas dukrą pabučiuodavo ir su suoliuku, ant kurio ji sėdėjo, apsukdavo durų link. Tai reiškė, kad duoną kepti ji moka ir gali ir gali tekėti. Kartais jaunimas su duonos kampeliu merginą išnešdavo pro duris – ,,į martelias”. Po to motina vėl pabučiuodavo dukrą ir perduodavo jai duonos kepimą, tėvas paskirdavo dalį. Pirtyje motina kaimynes apdalydavo duona ir paskelbdavo dalies dydį.

Taigi mergina tampa potencialia nuotaka. Apie jos brandą tiesiogiai sužinodavo kaimynės, kai kada ir kaimo jaunimo bendrija. Netrukus žinai apie socialinę merginos brandą – pasiruošimą tekėti – išplisdavo visame kaime, dvare ar net parapijoje. Apie pasogos dydį sužinodavo apylinkės piršliai, jaunikiai ir jų tėvai.

Jaunimo bendrijos atliktos apeigos

Jaunimo bendrijos atliktas apeigas galime laikyti perėjimo į automišką jaunimo socialinę bendriję apeigomis. Jomis pabrėžiama ne žmogaus fizinės būsenos ar socialinio statuso kaita, o įėjimas į teritorijos, amžiaus ir bendrų interesų požiūriu uždarą bendriją. Tačia pats įėjimas buvo susijęs su esminiu pokyčiu žmogaus socisliniame gyvenime: vaikinas pradėdavo ,,bernauti”, t.y. tapdavo jaunuoliu. Jo brandą tisiogiai pripažindavo tėvai, kaimynai, jaunimas, kai kada ir kaimo bendruomenė. Kaip ir atliekamos kaimo bendruomenėje, jaunimo bendrijos apeigos vyko pagal tuos pačius dėsnius, tačiau žymiai jų struktūros ir simbolikso formų įvairovė.
1. Brandos apeigų socialinės ištakos: bendraamžių bendrija

Jaunimo socializacijos procece bendraamžių bendrija yra svarbiausia. Ji – unikalus kultūros fenomenas, todėl neretai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Europos kaimo jaunimo bendraamžių bendrijos sietos su pirmykštėmis vyrų sąjungomis, nors šias realijas skiria tūkstantmečius siekianti laiko arba milžiniška santykio su šiuolaikiniu civilizuotu pasauliu praraja.

Šiame amžiaus tarpsnyje galima įžvelgti svarbiausių socializuojančių institutų kaita (šeima – bendraamžių bendrija). G. ir M.F. Kalugerių žodžiais, ,,išsilaisvinimas” iš tėvų įtakos yra universalus paauglystės tikslas, ir šeima pamažu praranda savo trauką, bendraamžių bendrija tampa elgesio normų, vertybių sistemos ir konkretaus statuso šaltiniu.

Kaimo jaunimą, kaip teritorinę bendraamžių bendriją, nusako trys lygmenys: amžius, teritorija bei asmeninių ir bendrų interesų bandrumas.
a) amžius
Vienas iš svarbiausių kaimo jaunimo bendrijos egzistavimo požymių – amžiaus cenzas jaunimo rengtuose laisvalaikio susiėjimuose. Vakarėlius galėdavo pradėti lankyti vidutiniškai 16,32 merginos ir 17,94 m. vaikinai ,t.y. sulaukus mergos (berno), rečiau pusmergės (pusbernio) amžiaus.
Pasak Mažulio, atskiras bendruomenes sudarydavo ir berniukai (6–14 m.), paaugliai (15 – 18 m.) bei pusberniai (19-20 m.). Labiausiai šios bendrijos išsiskyrė didesniuose kaimuose. Kaip rodo tyrimai, dar ir tarpukariu didesniuoe sodžiuose rengti atskiri pusberių-pusmergių ir net piemenų laisvalaikio pasilinksminimai. Neretai jie menkai skyrėsi nuojauimo sueigų
b) teritorinis identitetas
Vienas iš kultūros bendrumą skatinančių veiksnių gali būti teritorija. Tą bendrumą sutvirtina kiekvienai bendrijai būdingi ryšiai. Kaimo suplanavimas buvo vienas iš pagrindinių socialinės integracijos šaltinis. Pati akivaizdžiausia teritorinį jaunimo bendrijos suverinitetą apibūdinanti realija – jaunimo grumtynės. Jaunimo susirėmimimai skirstomi į 4 tipus: apeiginių, vieno kaimo, gretimų kaimų, skirtingiems etnosams priklausančio jaunimo. Gretimų kaimų jaunimo muštynės tarpukariu labiausiai buvo paplitusios Suvalkijoje, šiaurės vakarų Žemaitijoje ir vietomis Rytų Lietuvoje.
Daug kur čia stodavo visi vieno kaimo vaikinai prieš visus kito kaimo. To paties kaimo jaunimo muštynės nebuvo toleruojamos. Tarpbendruomeninės grumtynės dažniausiai vykdavo parapijos susiėjimuose – atlaidų vakarėliuose, gegužinėse po atlaidų, Rytų Lietuvoje ir kelių kaimų jaunimo susiėjime – per vestuves vykstančio vakarėlio metu. Tose vietovėse, kur kaimo jaunimo bendrijos išsaugojo teritorinį ir amžiaus suverinitetą, vaikinų brandos apeigos turėjo didžiausią iniciacinę veiklą.

c) interesų bendrumas
Teritorinį bendrijos pobūdį lėmė ir bendri kiekvieno kaimo jaunimo interesai. Dar tarpukario Lietuvos rytinėje dalyje gyvavo skirstymas I ,,tamsius” ir ,,šviesius”, ,,gerus” ir ,,blogus” kaimus. Skirstymas neturėjo etninio ir konfesinio pagrindo ir buvo susijęs su kaimo, kaip teritorinio vieneto, žmonių garbės suvokomu. Vietomis Rytų, kai kada ir Pietų Lietuvoje, rinkdamiesi vedybų partnerį, atsižvelgdavo ne tik į žmogaus bei jo giminių moralines savybes, bet ir į kaimo, kuriame jaunuolis (-ė) augo, statusą. Ne visi kaimai buvo lygūs. Kai kurie neigiamo statuso kaimai turėjo net pravardes, pavyzdžiui, Juodnugarių, tačiau daugeliu atvejų tokie sodžiai vadinti ne pravardėmis, bet įvardijami, nusakant jų jaunimui būdingas savybes: ,,girtuokliai”, ,,tinginiai”, ,,razbaininkai”, mušeikos”, ,,paleistuvės”. Blogos kelių to kaimo jaunuolių savybės buvo suabsoliutinamos ir pateikaimos kaip stereotipai. Driskius Mielagėnų (Ignalinos raj.) apylinkėse užrašė, kad aukštą statusą turinčio Salomenkos kaimo merginos laikė negarbe ištekėti už dviejų kaimų vyrų, nes šie buvo mušeikos, labai negražūs ir nemandagūs; gerbė Tverečiaus, Mielagėnų vaikinus. Dažnai į tokį kaimą tekėti nenorėjone ne tik ,,gero” kaimo merginos, – iš čia žmonų imti nenorėjo ir ,,garbingų” kaimų vaikinai. Tokio kaimo merginos paprastai tekėjo savame kaime. Apie tai pasakojo Reškutėnų (Švenčionių raj.), Vidiškių ( Ignalinos raj.), Rodūnios (Baltarusija), Želvos (Ukmergės raj.) parapijose. Vidiškių parapijoje į prastą šlovę turinčius kaimus dukterų neleisdavo tėvai. Želvos parapijoje ,,prastesnių” kaimų vaikinai ir merginos buvo nepageidautini net teigiamo statuso kaimo jaunimo pasilinksminimuose.
Jaunimo statusą lėmė ir turtas. Gero kaimo jaunimas nenorėjo bendrauti su neturtingų, apskurusių, atsilikusių, ,,senybinių” kaimų jaunimu. ,,Negarbinguose” kaimuose gyveno ,,biedni”, nevalyvi, tinginiai. Šių kaimų vaikinai nemokėjo gerai šokti ir su jais nebuvo apie ką šnekėti. Gerų kaimų vaikinai ,,labiau moka elgtis, gražiau apsieina ir su mergaitėmis bendrauja suvisu kitaip”. Jei merginą šokti vesdavo garsesnio kaimo vaikinai, tai ją ,,gerai apkalbėdavo”. Nors Ceikinių (Ignalinos raj.) parapijoje vieno kaimo vaikinai buvo ir gražūs, bet už jų merginos nenorėjo tekėti ir dėl prastų žemių.
nai neatsiejama nuo pramogq, pasnekesii^ darbo pertraukij metu, todel jaunimo susiejimai bus skaidomi j dvi dalis: darbo ir poilsio. Susiejimas ar jo dalis, kurio metu darbavosi tik vienos lyties jaunimo nariai, o kitos lyties atetovai darb^ stebejo ar net trukde, skiriamas prie darbo susiejimu gru-pes; e pasilinksminimai po darbo – prie laisvalaikio susiejimu grupes (1 lent.).
Žmogus negali pasirinkti gimimo vietos, tačiau kaimo statusą formavo ir jo bendravimas su grelimu kaimų jaunimu bei suaugusiaisiais. Kaimo garbės, gero vardo palaikymo būtinumas turėjo didelę reikšmę jaunimo bendruomeniniams papročiams.Šio amžiaus I pusėje kai kurių Rytų ir Pietų Lietuvos kaimų jaunuomenė save idenlifikuodavo kaip konkretaus kaimo ribojamos jaunimo bendrijos narį. Didesnę laisvalaikio dalį jaunimas praleisdavo vakarėliuosc, patalkiuose, gegužinėse,vestuvese. Šiuose susiėjimuose ir virė bendruomenės gyvcnimas, čia atsirado dauguma jos papročių, kiekvienas jaunuolis turėjo asmeninių tikslų – pasilinksminti, su draugais susitikti, gyvenimo draugo ieškoti. Juos vienijo bendras tikslas – būtinybė palaikyti gerą savo kaimo jaunimo vardą.valdymo struktūros

Nors jaunimo bendruomeninis gyvenimas dažniausiai buvo susijęs su laisvalaikiu, o suaugusiųjų su darbu, kai kurie jaunimo bendruomeniniai papročiai panašūs į pastarųjų. Pagrindinis jaunuomenės susiėjimas savotiškai dubliavo suaugusiųjų sueigos funkcijas. Tai liudija ir Mažojoje Lietuvoje vartotas terminas – krivūlė. Jaunimo bendrijoje ,,bendruomeninės mokyklos” funkciją galima užčiuopti gretimų tautų papročiuose. XVI ar XVII a. Slovakijoje iš jaunimo išrinktas ,,Sekminių karalius” trims dienoms perimdavo viso kaimo vykdomosios valdžios funkcijas. Matyt, panašaus pobūdžio būta ir Lietuvoje per Sekmines gyvavusio jaunikio ir nuotakos rinkimo papročio. Jie iš jaunimo buvo išskiriami pagal aukštą statusą jaunimo bendrijoje.

Jaunimo bendrijoje, kaip ir suaugusiųjų kaimo bendruomenėje, egzistavo savotiška bendrijos vidinius ir tarpbendruomeninius santykius reguliuojanti valdžia. Pagal Maciekaus tyrimus, su valstybine valdžia susijusiems reikalams aptarti sušauktai sueigai vadovavo seniūnas, kitoms – kaimo autoritetai. Buvo išrenkami turtingesni, sumanūs, protingi, paprastai raštingcsni už kitus (nors pasitaikydav’o ir beraščių) kaimo vyrai. Jaunimo teritorinėjė bendraamžių bendrijoje turtas turėjo menkesnę rcikšmę. Svarbiau, kad lyderis būtų vyrcsnis, stipresnis, kai kada už kitus mokytesnis, gudresnis.
e) bendruomeninių papročių dinamika ir savitumai
XX a. pradžios socialiniai procesai lėmė merginų kultūrinės veiklos erdvės kaitą. Miestuose, vėliau ir kaimuose pradėjus rengti gegužines, viešus vakarus (,,lošimus”) merginos įgydavo galimybiu dalyvauti kitų kaimų jaunimo susiėjimuose. XX a. IV dešimtm. į kaimo jaunimo laisvalaikį sparčiai skverbiantis jaunimo ir su augusiuųjų| organizacijoms, mokykloms, merginos galėdavo vis dažniau organizuoti jaunimo bendrijos veiką. Neretai ,,jaunime” merginų socialinis aktyvumas viršydavo vaikinų – atvirkščiai negu suaugusiųjų sueigose. Organizacijų veikla mokykloje ir sparčiai plintanti jaunimo spauda formavo tautinį ir valstybinį identitetą, taip pat paskatino ir kitus jaunimo bendruomeninių papročių dinamiką lėmusius veiksnius. Bendraamžių bendrijos daugelyje kaimų prarado teritorinį uždarumą, o brandos apeigos – senają iniciacinę prasmę. Jos jau nebuvo privalomos visiems kaimo vaikinams; didesnė reikšmė nebeteikiama pirmajam apsilankymui vakarėlyje. Šiam procesui nemažą reikšmę turėjo ir ekonominės realijos: skirstymas į vienkiemius ir sparčiai intensyvejantis žemės ūkis. Teritorinis bendrijų pobūdis net parapijose nyko labai nevienodai. Svarbią įtaką turėjo kaimo dydis, atstumas iki kultūros židinio, jaunimo išsilavinimo lygis, kaimo kompaktiškumas ir kt., todėl brandos apeigš nykimo procesas net 50-ia, o galbūt ir dar daugiau metų.
2. Vaikinų barandos apeigos
Absoliučia dauguma atvejų apeigų pavadinimas siejosi su rašymo veiksmu: dažniausiai vartotas ,,irašymas, inrašymas į bernus, vyrus, į bernų ar senbernių knygą”. Labiausiai buvo paplitęs į pietus nuo Neries ir Nemuno esančiose teritorijose. Kiek rečiau negu prirašymo terminą taip apeigas vadino Šiaurės rytų ir Šiaures Lietuvoje. Šiaures rytų dalyje taip pat žinomi untrašymas bei lotyniškos kilmės skribcijos, inskribcijos (lot. scribere – rašyti ).
Sporadiškai paplitę pakėlimo, įvesdinimo priėmimo terminai; Žemaitijoje ir Klaipėdos krašte apeigas vadino įšventinmu, pietryčių Lietuvos lenkai – vosviencienijie. Kadangi dažniausias įrašymo į bernus pavadinimas, taip įvardysime ir visas šias apeigas.
,,Įrašymo į bernus” apeigų dalyviai, vieta ir laikas
Jau minėjome, kad jaunimo bendrijoje dažniausiai pažymėdavo vaikinų brandą. Jaunimo susiėjimuose merginių brandą apeigomis įtvirtindavo Pietryčių Lietuvoje – itin dažnai Varėnos rajono ribose, kur gyvavo paprotys pakelti į merginas vyres-niosios sesers vestuvių metu. Autonomiška jaunimo bendrija ne visada pripažindavo platesniame sociume – kaimo bendruo-menėje – paminėta branda. Iniciacinė merginų apeigų reikšmė ir atlikimo priežastys (analogijos principas: pažymima vaikino branda – pažymima merginos branda) tolygios vestuvėse atliekamų vaikinų apeigų reikšmei ir priežastims. Neabejotinai aktyvesnes vestuvių dalyvės ir šios šventes ritualo žinovės buvo moterys (tai simbolizuoja ir žymiai sudėtingesnės apeigos jau-nosios pusėje), tuo tarpu jaunimo bendruomeninės veiklos ir elgesio stereotipų palaikytojas – vyras. Merginos iėjimo į jaunimo bendriją apeigose visada dalyvavo ir vaikinai (jie ir organizavo), o pastarųjų apeigose merginos – ne visada; ypač retai – Užnemuneje – tik 50 % tirtų vietovių. Apie ,,įrašytus į bernus” merginoms vaikinai dažnai pranešdavo vėliau, primindami, kad naujokai jau ,,bernai”, ir, jiems pakvietus, nebus galima atsisakyti šokti. Apeigose dažniausiai dalyvavo tik to kaimo jaunimas, suaugusiųjų būdavo retai, daugiausiai tik trobos šeimininkas (jei apeigos vyko trobojc).
Fizinis subrendimas ir daugelis kultūros sąlygotų veiksnių nulėmė labai skirtingą iėjimo į jaunimo bendriją amžių. Vaikinų apeigų atlikimo laikas svyravo tarp 14-22 m.: ypač didelių priimamųjų šio pobūdžio skirtumų užfiksuota Suvalkijoje.
Apeigas Lietuvoje vidutiniškai atlikdavo 17 m. ir 9 mėn. amžiaus vaikinams. Laiko perspektyvoje šis vidutinis amžius buvo gana stabilus. XIX a. Šis brandos cenzas, ko gero, buvo didEsnis, nes neretai vyrai piemenaudavo iki 20 ar net daugiau metŲ (piemuo Į jaunimĄ eiti negalĖjo), vaikinai vėliau subręsdavo ir fiziškai. ,,Įrašydavo į mergas” nuo 14 iki 18 m. (vidutiniškai sulaukus 16,71 m.). Taigi vaikinų ir merginų ,,bernavimo” ir ,,mergavimo” laikas skyrėsi apie metus, nors merginų duomenys nereprezentatyvūs.
Dažniausiai apeigas atlikdavo pagrindiniame kaimo jaunimo bendrijos susiėjime – vakarėlyje, kuris būdavo rengiamas eili-nio savaitgalio metu troboje, rečiau lauke, retkarčiais smuklėje, klojime, jaujoje ar klėtyje. Kai kada jas rengdavo vestuvių pasilinksminimo metu (jaunieji irašomiesiems galėjo būti negiminės), kartais ir po talkos vakarėlyje – patalkyje. Tik kada ne kada į bernus irašydavo naujokų namuose daromame vakarėlyje ar rinkdavosi i būrį tik pažymėti šią progą. Tada merginos nedalyvaudavo. Žinomas tik vienas atvejis, kai į bernus įrašė vardadienio metu.
Labai įvairus ir apeigų atlikimo laikas. Dauguma atvejų didesnės reikšmės tam neteikta. Žinomi tik keli aprašai, kuriuose minima, kad apeigos atliekamos griežtai nustatytą dieną (trys atvejai per Sekmines, du – per Velykas, po vieną – per Jonines, Užgavėnes, Naujuosius metus. Galima nustatyti tik vieną įrašymo į bernus papročių dėsningumą – dažniausiai jie vykdavo šiltuoju metų laiku. Duomenys patvirtina, kad vaikinų brandos apeigos atlikinėtos pabudus gamtai, jaunimo bendrijos veiklai išplitus į atvirą erdvę. Tuo tarpu dauguma aptartų merginų brandos apeigų vykdavo rudenį uždaroje patalpoje. Šiuo metu pakeldavo į mergas pirtyje, rudeni prasidėdavo linamynis, neretai tu mtu keldavo vestuves – po jų jaunesnioji sesuo tapdavo ,,mergautine” dukra.

Socialinė prievarta Žiaurūs kankinimai, fizinės jėgos išbandymai būdingi daugeliui klasikinių iniciacijų ir sietini su mirties bei atgimimo įvaizdžiu. Kita vertus, pasak vokiečių psichologo Friedharto Klixo: ,,Kankinimai iniciacijų metu tampa savotišku įrodymu, kad jaunuolis sugebės įveikli jo laukiančius rūsčius išmėginimus ir pati iniciacija yra pirmas tiesioginis susidūrimas su socialine prievarta. Toks staigus nerūpestingo, giedro vaiko gyvenimo supurtymas turi gilią prasmę, kuriant naują tolesnio gyvenimo atskaitos sistemą”.
Pamažu apeigos prarado senąją sakralinę prasmę, bet liko santykis su bendruomene. Jos prarado pirmykštį turinį, tačiau išlaikė tam tikrus formos segmentus. Iki šių laikų kai kurie socialinės prievartos elementus išsaugoje papročiai atlieka sociali-nio solidarumo palaikymo, naujoko statuso kaitos dramatizavimo ir individo chronologinės saviidentifikacijos.

Lietuvos kaime dar tarpukariu kai kur ,,iniciacinę būseną”, įrašydami i bernus, sukeldavo gana grubiomis, asmens orumą žeminančiomis formomis. Pasak Krušinskaitės, Krušinskų kaime (Kauno raj.) apeigos prasidėdavo vaišėmis.

Kiek išgėrę vaukinai eidavo imtynių. Piemuo turėjo įveikti nors vieną berną. Vėliau nepratusį prie degtinės jaunuolį nugirdydavo, išrengdavo nuogai, visą kūną, ypač ūsus ir gaktos plaukus ištepdavo derva. Nors tai galima traktuoti kaip tam tikrą moralinio nuosmukio apraišką – buvo daroma visiems, ir toks išventinimas ugdė jaunimo bendrijos socialinį solidarumą.

Kiek kitaip tų pačių socialinių tikslų siekta Klaipėdos krašte. Kaimo naujokus ,,įšventindavo” naktį. Vyiesnieji liepdavo belstis į merginų langus, kad įleistų. Vienas iš vyresniųjų persirergdavo šeimininko rūbais ir naujokus mušdavo lazda arba bizūnu, tuo tarpu vartai būdavo užrišti. Atsibudęs tikrasis šeimininkas dar pradėdavo šaudyti iš medžioklimo šautuvo. Tokiu būdu patikrindao vaikinų drąsą ir vikrumą. Vėliau jaujoje (ten vyko vakarėliai) vyresnieji juokdamiesi mokė, ,,kaip eiti pas mergas”, kad šeimininkas nepriluptų.

Kaip matome, šiuo atveju lytinė priklausomybė akcentuojama kiek kitaip, neminimas pirmuoju alveju akcentuotas jėgų bandymas patikrinant, ar naujokas vertas patirti šią ,,apeigą”. Maziulis, aprašydamas XIX a. II pusės pasartiškių (Rokiškio raj.) vaikinų brandos apeigas, pateikė kitokį jų modelį. Jo teigimu, per Jonines naujokai turėjo parodyti ne tik vyriską jėgą, bet ir išdaigas, po kurių nemenkai nukentėdavo suaugę kaimo bendruomenės nariai – nerasdavo žagrių, vežimų, pirčių. Greičiausiai ir šiuo atveju manifestuojamas lyties idenlitetas. Apraše nurodoma, kad pirtyse ieškoma pasislėpusių merginu, tam tikrais preparatais stengiamasi jas ,,apgirdyli” (kai kada apnuodyta), galbūt ir šioje srtyje terėjo pasižymėti naujokai.Tiriamuoju laikotarpiu socialinės prievartos veiksmai užtikrino bendraamžių bendrijos teritorinį, amžiaus suverenumą, kaimų jaunimo grumtynės siekiant palaikyti aukštą bendrijos statusą atliko ir jaunuolių socialinės integracijos funkcijas, todėl dėsninga, kad socialine prievarta patikrinamas jaunuolio tinkamumas hendrijai. Ilgiausiai, net iki XX a. vidurio, gana grubiai šitai buvo daroma Pielvakarių Lietuvoje.
Kai kur paprasčiausiai mušdavo. Pošnios kaime (Lazdijų raj) iš vakarėlio vejamas pauglys, kuris neišlaikė ,,egzamino” būti bendrijos nariu, turėjo pereiti diržais apsiginklavusių ,,bernų” eilę. Kai kur mušė paguldę ant suolo, ,,skeldavo į ausį” ir jeigu vaikinas nenuvirsdavo – į savo benriją priimdavo. Mušdavo šlapiu ranšluoščiu ir pan. Ki kur naujokas su kitais eidavo imtis, lenkdavo ranką, turėdavo pakelti kitą bendraamžį.Vienintelis iki tarpukario kompaktiška paplitimo arealą išlaikęs fizinės brandos, vikrumo patikrinimo veiksmas – šokdinimas per suolą, užf iksuotas daugiausia Suvalkijoie. Šokant suduodavo diržu, bizūnu, rankšluoščiu sumegztu galu. Kartais mušdavo tik tada, jeigu neperšokdavo suolo, reikalavo, kad peršoktų iš pirmo karto, trukdė. Kai kurr už arealo ribų šokdinama per žarsteklį. Šuolį sutvirtindavo kitais apeiginiais veiksmais, dažniausiai užgėrimu. Lygiai tokiu pačiu būdu buvo išvejami per jauni.
Batakių apylinkėse (Taurages raj.), į vakarėlį atėjusį naujoką priimdavo merginos. Mažintų kaime į bernus įrašydavo mušdamos susuktais rankšluoščiai ir vaikiną truputį pašokdindamos. Paskui naujokas, kaip ir išvytasis, turėdavo eiti namo. Tai vienas is nedaugelio atvejų, kai ,,įrašymo” apeigose iniciatyvos ėmesi merginos ir vienintelis žinomas, kada jos panaudojo socialinę prievartą vaikino atžvilgiu.
,,Šviesesniuose”, modernius kultūringos elgsenos stereptipus parėmusiuose kaimuose dažnai grubų fizinio subrendimo patikrinimą pakeisdavo žodinis, be tiesoginės socialinės prievartos egzaminas. Tam tikra tarpinė forma matyti XIX a. pabaigos vėžioniškių (Prienų raj.) papročiuose: jaunuoliai turėjo mokėti suaugusiojo darbus, šokti, atsikirsti į senbernių užgauliojimus ir pan. Egzaminą išlaikę turėjo pavaišinti,o neišlaikiusieji patirdavo smurtą ir būdavo pervaromi per ,,šaarangą” – dvi eiles vaikinų su diržais. Šie paaugliai turėjo piemenauti dar metus. Kaip matome,socialinę prievartą patirdavo tik neišlaikiusieii fizinės ir socialinės brandos patikrinimo egzamino, kuriame dalyvavo viso kaimo žmonės; panašiai būdavo ir piemenėms, tik, greičiausiai, ,,neperėjusioms konkurso”, fizinių veiksmų netaikydavo, – jos turėjo ganyti iki kito egzamino, iki kitų Sekminių.

Vėlesni aprašai liudija, kad buvo aptariamos naujokų gerosios savybes. Pavyzdziui, Dauguose (Alytaus raj.) žiurėjo, ar vaikinas ,,neplepys”, gražiai šoka, jaunuoliai smulkiai gvildendavo naujoko gerąsias ir blogąsias puses. Panašiai priimdavo ir merginas, tik jos turėjo atsižvelgti ir į vaikinų nuomone. Kai kur buvo tikrinamas jaunuolio sąmojingumas, mokėjimas minti mįsles, kartais reikėjo paslėpti daiktą, kad kiti nerastų ir pan. Vienam kitam kaime naujokams iškrėsdavo ir nedidelį pokštą- apipildavo vandeniu, ištepdavo veiksmų neatlikdavo suodžiais ir pan. Vienas iš pagrindinių tokių ,,egzaminų” – brandos apeigų – bruožų – panašiai priimdavo ir vaikinus, ir merginas. Dažnai po jų jokių kitų naujų amžiaus tarpsnį įtvirtinančių apeiginių neatlikdavo
Pančio nupjovimas
Pasak XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės realijas liudijančių Bielinio aprašų, vaikinui atėjus į vakarėlį (,,kuokynę”) pirmą kartą, vienas iš bernų prieidavo prie muzikanto, nutraukdavo muziką bei viešai paskelbdavo, kad bus ,,prirašoma” Vienas iš jaunuolių perpjaudavo simbolinį pantį tarp kojių ir vaikiną pakilnodavo. Kai kuriuose kaimuose (Didžiasalyje, Kliukuose (Ignalirnos raj.), Karališkėje (Švenčionių raj.)) po šito vaikiną įrašydavo į ,,bernų knygą”. Naujokui, liudininkams pasirašius ir muzikantams pagrojus marša, įrasytasis privalėjo duoti pinigų vaišėms. Kitame apraše tvirtinama, kad dar senesniais laikais (matyt, XIX a. pabaigoje), nurišus pantį, vaikino sesuo ar kita giminaitė nurišdavo nuo pusiaujo trinyčių pantį ar kitokią virvelę ir sujuosdavo savo išausta juostele bei jį pabučiuodavo. Juosta atsidėkodavo ir pirmą kartą vakarėlyje išvesta šokti mergina. Ją dovanodavo pirmajam ją šokdinančiam. Pančio nupjovimą Bielinis aiškina dvejopai: 1. pantis atrišamas, kad vaikinas galetų sokti, 2. pantis simbolizuoja besąlygišką paklusnumą tėvui ir, jį nupjovus, vaikinas įgyja didesnes teises, daugiau savarankiškumo, teisių šokdinti merginas ir joms meilintis. Taigi antruoju aiškinimu pabrėžiama vyraujancio socializacinio instituto (seima -bendraamžių bendrija) kaita.
Pirmasis šokis
Šokis ir lankymasis jaunimo vakarėliuose tiriamuoju laiku buvo vienas iš pagrindinių jaunystės simbolių rytinėje Lietuvos pusėje. Pietryčių Lietuvoje, kur tarpukariu panašiai žymėdavo merginų bei vaikinų socialinę brandą, apeigos pradedamos šokiu. Vienodi tiek lietuvių, tiek Lietuvos kitataučių papročiai. jaunuolio. Bet koks paaugli pasirodymas jaunimo vakarėliuose buvo rizikingas – susijęs su galimais smurto veiksmais ir patyčiomis. Tapatų psichologinį sukrėtimą sukeldavo ir pirmasis legalus šokis. Pasak Bielinio, pradedantiems bernauti ,,prirašymas” buvo labai didelis įvykis, ir dėl to jie labai pergyvendavo. Pirma kartą išvesti mergaitę šokti buvo labai baisu, sarmata, todėl daugelis stengdavosi pašokti su giminaite. Merginoms pirmasis šokis buvo taip pat savotiškas socialines brandos išbandymas, prilygstantis mušimui ar nesmurtiniam socialinės brandos patikrinimo ,,egzaminui”. Dažniausiai vaikinas merginą pakviesdavo šokti pats. Tik kai kada partnerę parinkdavo vyresnieji. Pasak Marcinkevičienės, vyresnieji bernai išvesdavo šokti merginą ir vėliau perduodavo šokti naujokui. Tik kai kur pimajam šokiui kviesdavo mergina. Tokiu būdu ptikrindavo, ar naujokas ,,nešlubas”. Šakių rajono Katinėlių kaime, atėjus naujokui, šoko specialų šokį jam su kitu vaikinu susikabinus ,,kriukiais” (,,kriukis” – lazda, vienas iš Suvalkijos jaunimo atributų. Kitais atvejais buvo šokamas įprastas šokis.
Kai kur pirmasis šokis tapdavo lemtingu. Laukelių kaime (Ukmergės rai.), jam nepavykus, ,,prirašymo prie kaimo” apeigas atidėdavo kitiems metams (jas atlikinėdavo apie Naujuosius metus). Kiek kitoks požiūris į pirmąjį šokį gyvavo Suvalkiečiuose. Cibave (Marijampolės raj.) vaikiną stengdavosi pažeminti – liepdavo šokti su pačia ,,prasčiausia mergina”. Šokis taip pat turėjo ir kitą, funkcinę israišką. Kai kada jaunuoliai turėjo šokti su visais priešingos lyties asmenimis, paprastai apeigų pabaigoje (ne pradžioje, kaip pirmasis šokis su vienu pasirinktu ar parinktu asmeniu). Šis veiksmas – so-cialinio solidarumo išraiška – simbolinio įvedimo į naująją, socialinę struktūrą apeiga.

Ritualinis kilnojimas

Tai vienas iš labiausiai paplitusių vaikinų brandos apeigų veiksmų. Kilnojama po pirmojo šokio. Jei šokis į brandos apeigų struktūrą neįėjo, kartais ,,įrašymas i bernus” kėlimu prasidėdavo. Absoliučia dauguma atvejų kilnodavo prieš apeiginį užgėrimą, jeigu tai darė po jo – kėlimas prarasdavo iškilmingumą ir buvo atliekamas kaip naujoko pasveikinimas. Tada dažniausiai kilnojo ne su kėde ar suolu, bet pamėtydavo ant rankų. Neapibrežtą naujoko buseną paįvairindavo vyresniųjų pastangos stuklelti jo pakaušį į lubas, kai kada įrašytąjį apipildavo vandeniu. Kaip ir merginu apeigose, pakelę vaikiną, šaukė ,,ura!”,valio!”.! Kai kada po ritualinio pakėlimo eidavo naujajį statusą pabrėžiantis įrašymas į ,,bernų knygą”.
Įrašymas į ,,bernų knygą”
Įrašymo į ,,bernų knygą” veiksmą atlikdavo simboliškai arba realiai. Dažnai įrašą parašu užtvirtindavo ir pats naujokas. Tverečėnuose turėjo pasirašyti ir liudininkai. Kai kada simboliškai ar realiai įrašydavo ne tik vaikino pavardę, bet ir jo naujajį socialinį statusą apibūdinantį tekstą: ,,kad iš piemenystės išeina”. Kur ne kur rašymą į knygą lydėjo apeiginės formulės, pavyzdžiui, Žydiškių kaime (Kaišiadorių raj.) sakydavo: ,,statyk bonką, mes tave pastatome, kad tu jau pilnas vyras, tu jau pilna galva. Iš juodos knygos į baltą irašome” .
Kai kuriose Suvalkijos vietovėse brandos apeigos galėjo sisidaryti iš vieno veiksmo – priesaikos ir sukalbamų poterių. Įrašymą rengė vyriausias kaimo nevedęs vyras – ,,vienuolis”. Kybartų aplinkėse (Vilkaiškio raj.) vaikinai ir merginos buvo prisiekti kiekviename kaime, į kurį eidavo.
Apeiginis užgėrimas, vaišės

Tai dažniaisiai vaikinų brandos apeigu atributai. Kaip rodo surinkta medžiaga – apeiginis užgėrimas buvo net 87,1 % apeigų. Daugiau kaip pusėje visų Lietuvos kaimo vaikinų brandos apeigų (70 iš 139) užgėrimas ir vaišės jas ir tesudarė, likusiais atvejais, be vaišių, buvo atliekami ir kiti veiksmai. Kiek rečiau užgėrimu sutvirtindavo tik socialinę prievartą įkūnijusius ar nesmurtinius socialinės brandos patikrinimo veiksmus (pastaruosius dažniausiai atlikdavo abiejų lyčių jaunuoliams). Užsigėrimas, vaišės vyravo ir XIX a. II pusės jaunimo brandos apeigose. Tiriamuoju laikotarpiu vaišėms paprastai pasirūpindavo degtinės, Šiaures Lietuvoje ir kai kur kitur – alaus ir itin retais atvejais – vyno. Užkandžių ar saldainių merginoms būdavo gana retai. Vaišės – nedidelės, dažniausiai vienas 0,5 l neviršijantis stipraus gėrimo butelis. Ekonomiškai pajėgesnėje Šiaurės Lietuvoje šia proga alaus neretai buvo viena statinė, tačiau tai įprastas šven-tinis ir dažnai kasdieninis gėrimas, šiame regione juo gaivinosi ir merginos. Tuo tarpu degtinę netgi vaikinų apeigų metu merginos gerdavo retai ir tai vos prisiliesdamos lūpomis. Kai kada ir nuo šios pareigos mergaites išvaduodavo dovanojami saldainiai. Taigi šių veiksmų girtavimu pavadinti negalėtume, nes dideliam jaunimo būriui, net priimant kelis vaikinus iš karto, šis alkoholio kiekis turėjo tik simbolinę prasmę. Kick kitokio pobūdžio yra anksčiau minėtas naujoko nugirdymas, tačiau moraline prasme taip pat negalėtume traktuoti neigiamai. Veiksmas turėjo sakralinę prasmę, ir apeigos buvo atliekamos visiems vaikinams, nors, aišku, tarpukario laikų moralės lygio neatitiko.
Įgyjamos teisės ir pareigos
Absoliučia dauguma atvejų po apeigų vaikinas tapdavo jaunimo bendrijos nariu ir jam buvo suteikiamos visos jaunuolio teisės bei pareigps. Pagrindinė teisė – be apribojimų lankytis to kaimo (dažnai ir kitų) jaunimo sueigose. Vaikinas galėjo nebijoti būti nubaustas, asistuoti merginoms ir turėti draugę. Kiek vėliau įvairiais būdais apie naujoko statusą sužinodavo ir suaugusieji. Iškilus konfliktui tarp dviejų kaimų jaunuolių (savame ar svetimame so-dziuje), naujokas turėjo bendraamžių paramą, o prireikus pats turėjo ginti savo draugus. Jei bendrijoje gyvavo sudėtingesnė hierarchine struktūra, jaunuolis turėjo paklusti vyresniems, vykdyti jų nurodymus ir visada paklusti nusistovėjusiems bedravimo stereotipams. Samdant muzikantą reikėjo prisidėti pinigais, užsimokėti už apšvietimą. Mažesniuose kaimuose, kur bendrijai priklausė pusberniai ir bernai, apeigos simbolizavo vaikystės pabaiga ir jaunystės pradžią. Dar XIX a. pabaigoje aiškios lytinės priklausomybės neturėjęs piemuo tada pasijusdavo tikru vyru.
3. Merginų brandos apeigos

Pasak Mažiulio, merginos jaunimo bendruomenėje mažai pasireikšdavo, retai turėdavo savo sueigas (kaip ir suaugusios moterys). Dėl šios priežasties bendrijoje retai ir atlikdavo ,,įrasymo į mergas” apeigas. XIX a. pabaigoje Ilgininkų kaime (dabar Varėnos raj.) apeigos vyko neofitės namuose, turbūt iš anksto pripažinus merginos brandą, įėjęs į pirkią, apeigai vadovaujantis jaunuolis klausdavo, kur yra jų dukružėlė, ir paaiškindavo, kad atėjo jos aplankyti ir ,,inrašyti” į jaunimą. Motina atsakydavo, jog dukra dar jauna, neturi aštuoniolikos metų, tačiau vaikinas, išsitraukęs popieriaus lapą, sakydavo, kad motinėlė nemeluotų ir žiūrėtų į jų atsineštą ,,tikrą” metriką, kuri išrašė kunigas. Motina nusileisdavo ir atvesdavo dukrą į jaunimą, sakydama: ,,Jaunimėli ta valia, aik dukrele – būk slauna”. Tada vadovaujantysis prašydavo merginas pinti rūtų vainikėlį, sakydamas, jog ir bernaičiai joms padės – ,,saugos jį kiek cik galės”. Pindamos mergaitės dainavo. Tada vadovas kreipdavosi į vaikiną, kuris turėo pirmasis pašokdinti neofitę. Vėliau imdavo šokti visas jaunimas, per ratelius mergina pašokdavo su visais kaimo vaikinais. Po šokio naujokę kilnodavo ant suoliuko ar trinkos, o ji nusilenkdama padėkodavo. Tada vadovaujantysis kreipdavosi į motiną ir sakydavo, kad jos dukrelė jau merga, ir prašydavo už tai atsidėkoti vaišėmis. Dalyviai sėsdavo už stalo, tėvai kukliai pavaišindavo, jaunimas padainuodavo, pašokdavo, atsisveikindami priimtajį ar priimtają prašydavo lankytis jaunimo susiėjimuose.

Apeigose pastebima ir tverečėnių vaikinų apeigų metu tiesmukai akcentuojama vyraujančio socializacinio instituto kaita. Skirtumas – parodžius ,,metriką”, į jaunimą dukrą motina nuvesdavo pati, tuo tarpu, kerpant pančius, tėvas nedalyvavo, metrika išrašoma apeigų pabaigoje. ,,Perdavus” merginą, kaip ir mergvakario metu pinamas vainikėlis – jaunystės, kartu ir apotropėjinis apsaugos simbolis, rengiant merginą kitai ,,perėjimo” ritualo fazei. Matyt, uždėjus vainiką, mergaitė šoko pirmą šokį, vėliau – su visais jaunuoliais. Pašokusią rituališkai kilnojo ir naujajį statusą įtvirtindavo vaišėmis. Ritualo eiga tapati vaikinų brandos apeigų proceso dėsningumams, tik su visais priešingos lyties jaunimo atstovais šokama (socialinio solidarumo ir galutinio priėmimo į jaunimo bendriją simbolis) prieš kelimą, o ne po jo. Galbūt autorius, užrašydamas apeigą, kiek nukrypo nuo chronologinio principo ir, vengdamas pasikartojimų, nesąmoningai sugretino iš pirmo žvilgsnio tapačius (pirmas šokis = šokis su visais vaikinais) veiksmus. Šokis su priešingos lyties asmenimis – daugiau ,,moteriškas” apeiginis dažnai pakeisdavęs vaišes ar užgėrimą. Lietuvoje nusistovėję padorios elgsenos stereotipai netoleravo papročio merginoms vaišinti vaikinus alkoholiniais gėrimais, todėl dažniausiai net ir tuose kaimuose, kur merginų apeiginis užgėrimas paplitęs – vaišino pirmą kartą šokti ją išvedęs vaikinas, draugas ar jos brolis, kai kada mergina atsidėkodavo ne buteliu, o maistu – ,,bulka”, saldainiais.

Tai esminiai vaikinų ir merginų jaunimo bendrijoje atliktų brandos apeigų skirtumai; turimais duomenimis, labai panašios jos buvo tiek XIX a. pabaigoje, tiek XX a. viduryje. Kiti aprašai liudija, kad merginų branda pažymėta taip pat, kaip ir tame kaime vaikinų. Apeigas merginoms dažniausiai rengdavo ten, kur vaikinų brandos papročiai buvo daugiau simbolinis ceremonialas, nesisiejantis su konkretaus amžiaus tarpsnio kaita. Neretai merginų brandą įtvirtindavo tose vietovėse, kuriose tokios vaikinų apeigos buvo struktūriškai paprasčiausios, kai kada ir netipiškos, didesnio kompaktiško arealo nesudarancios.
Jaunimo bendrija merginų dalyvavimą ribojo gana retai. Nors po apeigų mergina tapdavo ,,merga”, ,,mergaite”, naująsias jos teises ir pareigas bendrijoje autoriaus klausinėtieji suvokė gana miglotai. Matyt, tokio tipo merginų brandos apeigos – vėlyvas kultūros reiškinys — sietinas su XIX a. pabaiga – XX a. pradžia.

Bendruomenė ir okupacinis rėžimas
Mano darbo tema – „Bendruomenė ir okupacinis rėžymas. Sovietų okupacijos laikotarpyje buvo įvykdytos dvi žemės ūkio reformos 1940m. – socialistinė žemės reforma ir 1949 – 1951m. Valstiečių ūkių kolektyvizacija. Kaimo žmonės iš vienkiemių buvo suvaryti į gyvenvietes. Kūrėsi kolūkiai.

Šio darbo tikslas atsakyti į tokius klausimus: sovietinės žemės ūkio reformos, ar sistemoje išliko kaimo bendruomenė. Ar kolūkio susirinkimus galime prilyginti anksčiau egzistavusiai kaimo sueigai? Kokius klausimus spręsdavo kolūkių susirinkimuose? Kas susirinkimams vadovaudavo?
1940m. okupuotoje Lietuvoje Sovietų sąjunga pradėjo šalies ekonominio gyvenimo sovietizaciją. Sovietų sąjungoje nebuvo privačios pramonės, gamybos priemonių, nekilnojamojo turto, žemės nuosavybės, tad jos privalėjo nelikti ir Lietuvoje. 1940 m. liepos 22 dr. „liaudies seimas priėmė Žemės nacionalizavimo deklaraciją. Ji skelbė, kad visa žemė, jos gelmės, visi miškai ir naudmenys tampa valstybės nuosavybe, tai yra žemė negali būti nei perkama, nei parduodama. Lietuvos ūkininkai pasidarė žemės naudotojais, kaip buvo skelbiama, žemė perduota „amžinam valstiečių naudojimuisi. Vienam valstiečiui buvo leista naudotis 30 ha, visa kita – buvo konfiskuojama.
Žemės nacionalizavimas darė neigiama poveikį socialiniams santykiams kaime – ūkininkai ir bežemiai bei mažažemiai, kuriems buvo duota žemės, buvo supriešinti. Pastarieji pro pogandos buvo įvardijami kaip naujos valdžios atrama kaime. Žemės ūkio produkcijos kiekis smuko. Nulavinant, daugiausia žemės neteko produktyviausiajai ūkių grupei priskiriami ūkiai, turėję 30-50 ha žemės. Nacionalizavus bei konfiskavus čieš 30 ha turėtą žemę, buvo suardyta susiklosčiusi pasėlių struktūra, ūkininkams teko sumažinti gyvulių skaičių.
Užėmę Lietuvą sovietai likvidavo privačią žemėvaldą, žemę paskelbė valstybės nuosavybe bei nustatė naudoji mos žemės dydį. Konfiskavus dalį žemės bei inventoriaus šalyje buvo pakirsti ūkininkavimo pagrindai.
Lietuvos kaimas pirmuosius priverstinės sovietizacijos pokyčius pajuto nuo pat neokupacijos pradžios. Nustotas vartoti terminas „ūkininkas, kuris asocijavosi su privačiu ūkiu ir savarankišku darbu jame, o imtas plačiai vartoti žodis valstietis. Kaimo žmonės pradėti skirstyti į vargingus, darbo valstiečius ir buožes. Pastarieji būdavo įtraukiami į „buožių sąrašus ir tai reikšdavo neišvengiama tremtį. Kaimas tapdavo suskaidytas, viena socialinė grupė buvo supriešinta su kita. Socialinės įtampos sukėlimas ne tik lengvino sovietizaciją, bet ir turėjo pasitarnauti kaimo kolektyvizavimui. Kaimo socialinį veidą keitė žemės nulavinimas iš vienų ir išdalijimas kitiems. Tai supriešino ūkininkus, sukūrė smulkią žemės ūkio gamybą.
Sovietizuoti kaimą privalėjo atsiunčiami komunistai, kurie dažniausiai buvo skiriami valstiečių partorgais- partiniais organizatoriais, turėjusiais sukurti partines organizacijas iš vietos gyventojų.
Sovietinės žemdirbystės bruožus turėjo parodyti tarybiniai ūkiai, įsikūrę konfiskuotose dvaruose ir panaudoję žemės ūkio darbininkų jėgą. Viešai deklaruotu jų tikslu – buvo pratinti aplink ynius gyventojus prie kolektyvinio darbo valstybinėje žemėje.
Lietuvos kaimo socialinė struktūra radikaliausiu būdu buvo pakeista vykdant kolektyvizaciją. Jos metu iš Lietuvos buvo ištremti pasiturintys ūkininkai, nenorėjusieji eiti į kolūkius kritikavusieji asmenys. Pirmieji kolūkiai buvo sukurti 1947 m., sparčiausiai kolūkiai kurti 1949-1950metais. Sukurti kolūkiai buvo smulkūs, nes jie kurti vieno ar keleto aplinkinių kaimų pagrindu. Vėliau visą laiką stambinami. Lietuvoje sukurti kolūkiai privalėjo vadovautis sąjunginiais kolūkių įstatais. Į kolūkius suvaryti valstiečiai pradėti vadinti kolūkiečiais. Visa jų žemė atitekdavo kolūkiams, buvo nulavinama ir perduodama kolūkiams arkliai, karvės, kiaulės, avys. Kolūkiečiui buvo paliekamas asmeninis pagalbinis ūkis, kurį sudarė sodybinis žemės sklypas (60 arų), gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, karvė ir kiaulė su prieaugliais, naminiai paukščiai. Darbams atlikti buvo leidžiama turėti smulkų žemės ūkio inventorių. Atėmus žemę, sugriuvo nusistovėjusi kaimo gyvensena, ūkininkai tapo beteisiais kaimiečiais. Kolūkietis tapo kažkokia dvylikiu žmogumi, vienaip žiūrinčiu į kolūkinį darbą ar visuomeninį turtą, kitaip – į darbą sau. Kolūkinis darbas buvo ne toks našus, visuomeninio turto niekas netausojo, dažnai grobstė. Kolūkiečiai privalėjo išdirbti nustatytą darbadienių minimumą – vyrai 150, moterys – 100 dienų per metus. Už darbadienius buvo mokamas atlyginimas. 1955 m.oficialiais duomenimis už vieną darbadienį buvo mokėta 1,7 kg grūdų ir 0,04 ruk. pinigais. . Dėl šių priežasčių kolūkiečiai stengdavosi daugiau produktų išauginti asmeniniuose ūkiuose ir taip išvengti nepriteklių. Dalis kolūkiečių stengdavosi išvykti į miestą ir ten įsibarbinti, nors įmonių vadovams drausta tokius priimti į darbą. Kaime ėmė plisti negatyvūs reiškiniai: neliko pagarbos darbui, nyko meilė žemei, plito girtuokliavimas, vagystės. Dar viena sovietizavimo sfera, palietusi kaimo sanklodą buvo kolūkinių gyvenviečių kūrimas. Jau kolektyvizacijos metu aiškėjo, kad vienkiemyje gyvenęs ūkininkas gali ilgiau priešintis kolektyvizavimui, būti savarankiškesnis ir sabotuoti darbą kolūkyje. Todėl jau steigiant kolūkius, bandyta kurti ir gyvenvietes. Pirmosios kolūkių gyvenvietės pastatytos 1954 m., tačiau masinis vienkiemių likvidavimas, gyventojų perkėlimas į gyvenvietes buvo vykdomas nuo 1966 metų. Pradėjus ištisai melioruoti laukus, kolūkiečiai buvo skatinami ir netgi verčiami paliki senąsias sodybvietes ir keltis į kolūkines gyvenvietes. Daliai žmonių tai buvo įkadi moralinė trauma, o kita dalis į gyvenvietes kėlėsi noriai: Nauji mūriniai trobesiai, buitinio patogumai, įdomesnis gyvenimas. Juolab, kad besikuriantiems gyvenvietėse padėjo valstybė, kolūkis. Valstybė apmokėdavo už trobesius vienkiemyje ir skirdavo vienkartine pašalpą. Kolūkį sudarydavo ne vienas kaimas, o keletas. Kolūkio bendruomenes burdavo ir kolūki etišką gyvenimo būdą padėjo įtvirtinti ir gyvenvietės tipo kabami. Gyvenvietės tipo kaime buvo įkurtos kultūros įstaigos, buvo išplėtotas paslaugų sektorius.

Kolūkyje buvo kuriamos nedidelės komunistų partijos ir komjaunimo organizacijos. Partijos sekretoriai, instruktoriai, aktyvistai įvairiomis vilionėmis, pažadais skatino stoti į šias organizacijas, siūlydami geresnį darbą, geresnę vietą gyvenvietėje, naują traktorių ar kombainą ir pan. Tačiau šios organizacijos buvo nepopuliarios, primestos, jų nariai neturėjo autoriteto tarp žmonių. Sovietinė kaimo bendruomenė – kolūkiečių bendruomenė mažai kuo skyrėsi nuo viduramžiškosios bendruomenės. Ir vienoje ir kitoje bendruomenėje buvo šaukiami kaimo susirinkimai. Baudžiaviniais laikais buvo šaukiamos kaimo sueigos, kaimo reikalams aptarti. Kaimo reikalų svarstymui sueigoje paprastai vadovaudavo supratingesni, iškalbingesni, autoritetą turintys vyrai, jų pasiūmams vienu ar kitu klausimu paprastai priįtardavo visa sueiga, nes jie vadovavosi tradicine dorove, papročiais, siekė gerovės ne sau, visam kaimui. Ne visada tai buvo patys turtingiausi, daugiausia žemės kaime valdantys vyrai.
Kolūkio bendruomenės susirinkimai, kaip ir kaimo sueigos buvo šaukiamos kaimo reikalams aptarti, tačiau susirinkimui ir visai bendru omeniai vadovavo ne rinktas, autoritetingas asmuo, o kolūkio pirmininkas. Kolūkio pirmininkas vietoj įomo sueigų kviesdavo visuotinius kolūkiečių susirinkimus. Visuotinis kolūkiečių susirinkimas rinkdavo kolūkio valdybą, kurią sudarydavo 5-7 nariai. Iš kolūkio valdybos narių buvo renkamas kolūkio valdybos pirmininkas. Kolūkio pirmininkas buvo rankamas 3-4 metams priklausant nuo kolūkio įstatų. Kolūkio įstatus taip pat tvirtindavo visuotinis kolūkiečių susirinkimas. Taip pat iš kolūkio bendruomenės buvo renkami kolūkio įgaliotiniai, kurie atstovaudavo visą bendruomenę per kolūkio susirinkimus. Jei kaimo bendruomenę sudarė 500 narių tai buvo išrenkama 50 kolūkio įgaliotinių. Kolūkio susirinkimams vadovavo kolūkio valdybos pirminokas. Visuotiniai kolūkiečių susirinkimai buvo šaukiami renkant kolūkio pirmininką, prasidėjus pavasario darbams, rudenį baigus nuimti eglių. Kasmet buvo šaukiami atas kaitinai metiniai visuotiniai kolūkiečių susirinkimai. Šiuose susirinkimuose buvo aptariami metų rezultatai, įteikiami apidovanojimai socialistinio lenktyniavimo nugalėtojams. Socialistinio lenktyniavimo nugalėtojai būdavo oficialiai pagerbiami, gaudavo medalius pasirymo raštus, pinigines premijas, keliones po Sovietų sąjungą. Be kolūkiečių susirinkimų bendruomeninius ryšius stiprino ir kartu švenčiamos šventės: vestuvės, gimimo dienos, komunistinės- revoliucinės šventės. Iškilmingai buvo kenčiama kovo 8-oji. Po iškilmingos dalies apeigų dalyviai aplanko moterų rankdarbių ir savos gamybos patiekalų parodą ir tuojau pat susėda už stalų. Panašių sudėtinių švenčių audavo rengiama ir derliaus šventės proga, po kolūkio valdybos metinės ataskaitos, kartais pirmosios vagos šventės proga.
Lietuvoje kolektyvizacija buvo baigta per 2 – 3 metus, tai yra buvo vykdoma labai greitai. Visoje Sovietų Sąjungoje buvus kolūkinei santvarkai, ji pagreitintai buvo kuriama ir Lietuvoje. Be to, pavieniai ūkiai galėjo padėti aprūpinti maistu anti sovietinį ginkluotą pasipriešinimą. Todėl kolektyvizacijos sparta buvo susieta ir su sovietinio režimo kova prieš Laisvės kovotojus. Prievartinis kolektyvizacijos mechanizmas buvo išmėgintas Sovietų Sąjungoje 3–4 dešimtmečių sandūroje ir toks patyrimas įgalino greitai kolektyvizuoti Lietuvą. Kolektyvizacijos pasekmės Lietuvos krašte ūkininkams buvo daug skaudesnės nei Rusijoje. Lietuvoje nebuvo bendruomeninio žemės naudojimo, lietuviai buvo prisirišę prie savo žemės, individualus ūkininkavimas sudarė gyvenimo pagrindą ir esmę. Kolektyviniai ūkiai suardė seniai nusistovėjusią gyvenimo sanklodą, atvedė prie kaimo gyventojų dvasinio paleidžiamumo. Prievartinis darbas atimtoje žemėje nebuvo našus, smuko ne tik kolūkių gamybiniai rodikliai, bet ir visi Lietuvos žemės ūkio pasiekimai ar rezultatai. 5–6 dešimtmečių sandūroje Lietuvos gyventojus pavyko suvaryti į kolūkius, nes tauta pavargo, žmonės prisitaikė prie peršamų gyvenimo sąlygų bei pasidavė likimo valiai. Tokiu būdu, per kelis dešimtmečius Lietuvos kaimas buvo sovietizuotas. 8–9 dešimtmečiuose dalis kolūkių tapo ekonomiškai tvirtesniais, pagerėjo kolūkiečių gyvenimas. Jie gaudavo stabilų atlyginimą už darbą, prisidurdavo pajamų iš asmeniniame ūkyje augintų ir parduotų produktų bei galvijų. Tačiau visumoje žemdirbystė buvo nenaši, kolūkiečių suinteresuotumės menkas. Atkūrus Nepriklausomybę vieni kolūkiai iširo. Kiti – persitvarkė į žemės ūkio bendroves. Dalis kolūkiečių atgavo turėtą žemę ir vėl tapo ūkininkais.

Leave a Comment