Savižudybės

Visais laikais savižudybė buvo ir tebėra sukrečiantis, prieštaringas, daug diskusijų keliantis reiškinys. Ji sukelia labai įvairias reakcijas, simbolizuoja labai įvairius dalykus: tragediją, šoką, siaubą, įniršį, nesupratimą, paguodą, palengvėjimą, gėdą, pagalbos šauksmą, skausmo išvengimą, bausmę, protestą, teisingumą, teisėtą pasirinkimą, ginklą, politinę poziciją, neviltį, liūdesį, klaidą, nerimą, dramą, įžeidimą, išsisukinėjimą, pribloškimą, neatleidimą ir kt..

Savižudybių tipai
• Istorijoje žinomos privalomos savižudybės, kai visuomenėje vyraujančios nuostatos ir normos griežtai reikalauja to savo narių. Indijoje nuo seno žinomas našlių susideginimas po vyro mirties. Baltų ir indoeuropiečių žeemėse randami poriniai kapai netiesiogiai patvirtina būtą tradiciją po vyro mirties nusižudyti ir žmonai. Istoriniuose šaltiniuose nemažai liudijimų, kad kartu su kilmingu mirusiuoju lietuviai sudegindavo ir jam artimus žmones. 1389 m. Philippo de Meziereso veikale “Senojo maldininko sapnas” aprašytos karaliaus laidotuvės, istorikų teigimu, buvo didžiojo kunigaikščio Gedimino laidotuvės. Jų metu karalius sudeginamas ne tik kartu su žirgu, tarnu, bet ir su geriausiu bičiuliu. Japonijoje buvo populiari “junshi” – mokinio savižudybė mirus mokytojui; drastiškasis “charakiri” – samurajų reakcija į įžeistą garbę, ištikimybė savo valdovui, protestas prrieš pažeminimą.

• Daugelyje kultūrų savižudybė buvo laikoma geriausia išeitimi nepajėgiančiam kovoti, priešintis blogiui. Buvo manoma, kad tinkamai įvykdyta savižudybė apgina gerą vardą ir atminimą. Masinė savižudybė vyko Masadoje (Izraelis) 73 m. po Kr. Romėnų legionieriams užpuolus Masados tvirtovę, 960 gynėjų nusprendė gyvi ne

epasiduoti. Jų vadas Eleazaras ben Yairsas kreipėsi į žmones: „Argi mes sau garbės nenuplėšime laisva valia baisias kančias užsitraukdami? Laikau ypatinga Dievo malone, kad jis mus pajėgius daro žūti kaip laisvus žmones.“ Apsupti Masados gyventojai sudegino savo turtą, nužudė moteris ir vaikus, paskui išsirinko dešimt vyrų, kurie turėjo nužudyti visus kitus, o paskui dar vieną, kuris nužudė visus kitus ir nusižudė pats. Ryškiausias Lietuvos istorijoje pralaiminčių karių savižudybės pavyzdys – Pilėnų pilies gynėjų žūtis. 1336 m. kryžiuočiai apgulė Pilėnų pilį ties Nemunu, prie kurios buvo per keturis tūkstančius pagonių. Matydami pralaimėjimą “lietuviai pasiryžo geriau sulaukti baisiausio galo negu atiduoti pilį ir patekti priešams į rankas, ypač dėl jiems svetimos priešo religijos. „.uždegė didelį laužą, sumetė visą turtą, paskui pasmaugė moteris ir vaikus, sumetė juos į ugnį, po to vienas kitą išžudė, didžioji jų dalis laikė savo vyriausiam vadui Margiriui atkišę galvas, kad jis vieną po kitos jas nukirstų. Vyriausias vadas Margiris, didelis stiprus milžinas, iš paskutiniųjų priešinosi, ir dar ne vienas padėjo galvą . Galiausiai, kai jis jau nebegalėjo laikytis, šoko paskubom į tamsų rūsį ar olą, kur buvo paslėpęs savo žmoną, vienu kalavijo smūgiu ją perkirto, po to pats sau tą kalaviją įsmeigė į pilvą, kad pasileido žarnos, krito šalia žmonos ir nelaimingai mirė”.
• Daug savižudybių yra po
olitinio protesto forma: 1963 m. budistų vienuolių susideginimas Vietname, 1969 m. čekų studento Jano Palacho susideginimas, protestuojant prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją, 1972 m. kauniečio Romo Kalantos susideginimas, protestuojant prieš sovietų okupaciją ir kt.

• Savižudybės gali paskatinti kultinės, mistinės aplinkybės. Baltų krivių krivaičiai dažnai susidegindavo dievų garbei: “Visų nuostabiausia lietuvių šventė dievų garbei buvo paties Krivių Krivaičio aukojimas. Vyriausias Krivaitis iškilmingai atsisveikindavo su susirinkusiaisiais, kurie džiūgaudavo, dėkodami dievams ir aukai, o tada liepsna prarydavo kilniausią jų dovaną” (A. M. Benedictsen). Viduramžiais dvasininkai ir jų sekėjai nusiskandindavo vandenyne, tikėdami taip pasieksią Budos šalį, kuri esanti vakariniame žemės pakraštyje. 1978 m. Pietų Amerikoje, Gajanos miškuose, įvyko 912 religinės sektos žmonių savižudybė. 1993 m. Teksase nusižudė 85 sektantai – Saulės kulto garbintojai. 1994 m. įvyko jų masinės savižudybės Šveicarijoje, 1995 m. – Prancūzijoje.

• Savižudybės gali būti epideminio pobūdžio. Kai kurias sukelia jų propaguotojai. Antai filosofas Hegesijas, pramintas Peisithanatos (gr. “įkalbinėjantis mirti”), savo kalbomis sukėlė savižudybių protrūkį, todėl buvo ištremtas iš Aleksandrijos. 1774 m. Goethe knygoje “Jaunojo Verterio kančios” aprašęs jaunuolio savižudybę sukėlė epidemiją Saksonijoje, Milane, Danijoje. Mūsų amžiuje savižudybių protrūkius sukėlė tokių įžymių žmonių, kaip S. Jesenino, E. Hemingway, M. Monroe ir kt. savižudybės. Pirmasis apie savižudybės imitacijos fenomeną aprašė E. Durkheimas, vėliau D.P.Philipsas (1974) šį perdavimo fenomeną pavadino „Verterio efektu“. Žinoma labai daug atvejų, kai viena savižudybė su

ukelia visą tokių pat savižudybių grandinę. Garsusis Auksinių Vartų tiltas San Franciske (JAV) labai dažnai pasirenkamas savižudybių vieta.
• Savižudybė būdavo priimtina žmogui sunkiai sergant. Tai buvo reglamentuota net įstatymais. 523 m. prūsų valdovai Vaidevutis ir Brutenis įvedė įstatymus, kurių sąvade buvo teigiama: „Jei žmogus apsunkintas sergančiomis moterimis, vaikais, broliais, seserimis, giminėmis ar pats sirgtų, tai yra jo valioje ir mes leidžiame juos sudeginti ar jiems susideginti, nes mūsų dievų tarnautojai turi ne dejuoti, o juoktis“ (G. Beresnevičiaus citata). Pastaraisiais metais pasaulyje populiarėja gražios, lengvos mirties – eutanazijos – idėja, jeigu žmogaus situacija beviltiška, nepakeičiama, jeigu jis serga mirtina liga, kenčia didelį fizinį ir/ar psichinį skausmą ir kt.
Tokios idėjos populiarinamos įvairių Amerikoje įsikūrusių organizacijų: “Pasirinkimas mirštant”, “Amerikiečiai už orią mirtį”, Hemlock draugija, Gailestingumo mirštančiajam draugija ir kt. O Mičigano valstijos gydytojas Jackas Kevorkianas, sukūręs mirties mašiną, Amerikoje vadinamas daktaru Mirtimi. Kai kuriose šalyse, pvz., Nyderlanduose, aktyvi eutanazija ir savižudybė su pagalba jau įteisintos.

• Pateikti pavyzdžiai rodo, kad tam tikromis sąlygomis savižudybė galėjo būti pateisinama, tačiau kitomis sąlygomis – tai nusižengimas Dievui, visuomenei, įstatymui, kriminalinis aktas. Pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčia savižudžiui atsisakydavo teikti bažnytines apeigas, drausdavo laidoti šventintose kapinėse. 1917 m. “Bažnyčios teisyne” buvo numatyta, kad mėginęs nusižudyti vyras užsitraukia kliūtį, jei norėtų siekti kunigystės, o jau ku

unigu esantis ir ėmęsis priemonių savo gyvybei nutraukti praranda teisę dirbti kunigu, kol vyskupas išteisina“. Nuo seniausių laikų visoms tautoms savižudžiai keldavo baimę. Ypač bijota mirusiojo kūno, manyta, kad jis apsėstas piktųjų dvasių, besistengiančių pereiti į gyvuosius. Senovės Graikijoje savižudžiui būdavo nukertama dešinė ranka, kad jis negalėtų užpulti. Kai kurios Afrikos tautos pakaruoklio kūną sudegindavo kartu su medžiu, ant kurio pasikorė.
• Žaidimai. Azartiniai žaidimai neretai sukelia socialines krizes, provokuoja psichikos sutrikimus, suicidinį elgesį. JAV nustatyta, kad esant patologiniam azartui, mėgina žudytis kas penktas žmogus. Nemažai gyvybių paaukota žaidžiant “Rusišką ruletę”, sadomazochistinius erotinius žaidimus, siekiant orgazmo trumpalaikės asfiksijos būdu.

• Kitas svarbus savižudybių aspektas – psichikos sutrikimai. “Bažnyčios teisyne” ir moralinės teologijos veikaluose nuo seno surašytos aplinkybės, mažinančios žmogaus atsakomybę (visa, kas apsunkina sąmoningą sprendimą), pavyzdžiui, pašlijusi psichikos sveikata ar „pertempti“ nervai“. R. Burtonas (1577-1640) veikale “Melancholijos anatomija” teigė, kad savižudybė gali būti sunkios depresijos (melancholijos) pasekmė. XIX-XX a. savižudybė ypač plačiai analizuojama medicininiu aspektu. Daug dėmesio skiriama įvairių psichikos sutrikimų tyrimams ir kokia jų įtaka savižudiškam elgesiui. Prancūzų psichiatras J.E.D. Eskirolis teigė: “Žmogus kėsinasi į savo gyvybę tik pasimaišius protui, o visi savižudžiai yra psichiniai ligoniai”. Sovietiniu laikotarpiu psichikos sutrikimų įtaka savižudybei taip pat buvo suabsoliutinta, t.y. teigta, kad žudytis gali tik psichiškai nesveikas asmuo. Vengta tyrinėti kitas savižudybių priežastis, sąlygotas socialistinio gyvenimo konfliktų. Pastaruoju metu didelis dėmesys skiriamas ne tik medikamentiniam gydymui, bet ir socialinei psichiatrijai, psichikos ligonių integracijai, psichiatrijos destigmatizacijai. Ieškoma specifinių biologinių savižudybės žymeklių.

Savižudybės fenomeną nagrinėjo ir mėgino aiškinti psichologai, psichoterapeutai. Dvidešimtas amžius išsiskyrė psichologinių hipotezių gausa. Pavyzdžiui, psichoanalitikai didelį vaidmenį teikia dviejų jėgų – Eros (gyvenimo jėgos, lemiančios žmogaus išlikimą) ir Thanatos (griovimo jėgos, mirties instinkto) santykiui. Per visą žmogaus gyvenimą nuolat vyksta šių jėgų sąveika. S. Freudo veikale “Gedėjimas ir melancholija” (1917) aprašyta depresijos psichodinamika, ryšys tarp savižudiškų veiksmų ir mylimo asmens praradimo ar nusivylimo juo. Zilboorg (1937) teigė, kad pagrindinės savižudybės priežastys yra kerštas, baimė, pyktis, pabėgimo fantazijos. K. Menninger (1938) rašė, kad savižudybė sudaryta iš trijų psichologinių komponentų: noro žudyti, noro būti nužudytam ir noro mirti. Savižudybę jis vadino “180 laipsnių žmogžudyste”. A. Beck (1979) pabrėžė dichotominio mąstymo svarbą savižudiškiems sprendimams – “viskas arba nieko”, “juoda arba balta”. Pvz.: “neverta gyventi, jeigu negaliu susigrąžinti mylimo žmogaus”. Tai sukelia kognityvinį rigidiškumą, lemiantį siaurą problemų sprendimo variantų pasirinkimą. Amerikos suicidologų asociacijos įkūrėjas E.S. Shneidmanas rašė, kad kiekviena savižudybė iš esmės yra psichologinė, o psichologinis skausmas – pagrindinė sudedamoji savižudybės dalis. Mintis: “galiu nutraukti šį skausmą – galiu nusižudyti”, yra savižudybės esmė” .

Socialinės savižudybių teorijos pamatus padėjo prancūzų sociologas E. Durkheimas. Jo teigimu, svarbi socialinė integracija ir reguliacija. Jis nurodė keturis savižudybių tipus: egoistinį, altruistinį, anominį, fatalinį. Jis rašė “Labiausiai paplitęs savižudybės tipas yra egoistinė savižudybė. Būdingas jos bruožas – depresijos bei apatijos būsena, kylanti dėl perdėto individualizmo. Individas nebrangina savo gyvybės, nes jis nepakankamai paiso vienintelio jį su tikrove siejančio tarpininko – visuomenės. Perdėtai sureikšmindamas save ir savo vertę, jis nori būti pats sau tikslas, bet kadangi toks tikslas negali jo tenkinti, jis puola į neviltį ir tampa abejingas gyvenimui, kuris jam atrodo beprasmis“. Praėjus daugiau kaip 50 metų Henry ir Short knygoje “Savižudybė ir žmogžudystė” nagrinėjama ekonominių veiksnių įtaka savižudybėms ir iškeliama prielaida, kad verslas kuria individų ir grupių socialinių statusų įvairovę, o frustracija ir agresija atsiranda dėl trinties, žmonėms siekiant išlaikyti ir pagerinti savo socialinį statusą. Savižudišką elgesį skatina netinkama globa, auklėjimas, savižudiško elgesio pavyzdžiai.

Pastaraisiais metais imta plačiai kalbėti apie žmogaus ekosistemą. Asmuo yra kelių mikrosistemų narys: šeimos, draugų, mokyklos, sporto, darbo kolektyvų. Gyvenimas skiriasi įvairiais mikrosistemų deriniais ir mikrosistemų tarpusavio ryšiais. Makrosistemų komponentai apima tokias sistemas, kaip ekonomika, socialinė sfera, švietimas, teisė, politika. Visa tai kuria suicidinio elgesio kontekstą.

Pagrindiniai savižudiško elgesio rizikos faktoriai

Daugelis teorijų bando paaiškinti savižudybės fenomeną, sukurti sistemą, išsiaiškinti kokį nors savižudybės aspektą. E.S.Shneidmanas (1993) teigia, kad neįmanoma sukurti savižudybių teorijos, paaiškinančios savižudybės fenomeną taip, kad visiškai atitiktų šio autodestruktyvaus elgesio įvairovę ir sudėtingumą. Čia aptariami svarbiausi genetiniai, biologiniai, psichosocialiniai, medicininiai faktoriai.

Genetika, paveldimumas, šeima. Suicidologijoje daugėja įrodymų, kad savižudiškam elgesiui turi įtakos ir genetika. Savižudybės šeimoje skatina kitų šeimos narių savižudišką elgesį. Beveik pusės mėginančių nusižudyti žmonių šeimose yra buvę savižudybių. Atlikti dvynių savižudybių tyrimai rodo, kad tarp monozigotinių dvynių konkordiškumas yra ženkliai didesnis nei tarp dizigotinių. Įvaikintų vaikų gyvenimo analizė parodė, jog asmenys, kurių giminėje yra buvę savižudybių, žudosi dažniau nei tie, kurių giminėje tokių atvejų nepasitaikė.
Molekulinės genetikos laimėjimai leidžia teigti, kad savižudiškas elgesys susijęs su genais, reguliuojančiais serotonino sintezę. Vienas iš svarbių genų yra triptofano hidroksilazės genas, galintis sukelti mažesnę serotonino sintezę, o tai gali sąlygoti depresijas, impulsyvų elgesį, agresiją ir savižudybę.

Biologinės priežastys. Kiekvienais metais daug mokslo darbų skiriama savižudybės priežasčių paieškoms. Tyrimais siekiama nustatyti sąryšį tarp savižudybių ir depresijos, agresijos, impulsyvumo, streso. Rezultatai rodo, kad daug reikšmės turi neuromediatorių apykaita: serotoninerginės sistemos sutrikimai, noradrenerginiai, dopaminerginiai, gliutaminerginiai sutrikimai. Nurodoma ir hipotaliaminės–pituitrininės–adrenalininės ašies hiperaktyvumo įtaka. Linkusiems į savižudybę pacientams stebėta cholesterolio koncentracijos sutrikimų ir kt. Gauti rezultatai gan prieštaringi. Specifinių biologinių savižudiško elgesio rodiklių kol kas nenustatyta, tačiau manoma, kad netrukus pavyks rasti biologinius sutrikimus, padėsiančius savižudiško elgesio diagnostikai ir prevencijai.

Psichosocialinės priežastys. Psichosocialinių problemų, konfliktų, krizių įvairovės neįmanoma aprašyti ne tik dėl jų gausybės, individualumo, bet ir dėl prieštaringų požiūrių. Pateikiame dažniausiai minimas ir savižudybių rizikos požiūriu daugelio tyrėjų sutartinai laikomas svarbiomis situacijas:
1. Vienatvė. Savižudybės grėsmė ypač reali tiems, kurie gyvena vieni, atsiskyrę, prie nieko neprisirišę, neturintys pareigų, – visko, kas padėtų jiems išlikti gyviems. Dažniau tai būna vyresnio amžiaus žmonės. Vienišumas, pojūtis, kad esi niekam nereikalingas ar net našta kitiems, gali kilti ir kai šeimoje nėra santarvės, kai žmogus nesuprantamas, žeminamas.
2. Šeimos statusas. Savižudybės rizika mažėja tokia tvarka: našlių (didžiausia), išsiskyrusių, viengungių, vedusių be vaikų, vedusių su vaikais (mažiausia).
1. Gyvenimo stereotipo lūžis dažniau pasireiškia persikėlus gyventi kitur, pradėjus mokslus naujoje mokymo įstaigoje, išėjus į pensiją, pasikeitus darbo specifikai ir kt.
2. Ankstesni mėginimai nusižudyti arba savižudis giminėje – tai veiksniai, tarsi panaikinantys “draudimą” žudytis. Jeigu šeimoje yra buvę savižudžių, nesistengiama kovoti su savimi, pasiduodama įsitikinimui, kad tai – “šeimos likimas”. Pavyzdžiui, nusižudė ne tik E. Hemingway, bet ir jo tėvas, brolis, sesuo, anūkė.
3. Tendencijas žudytis skatina pažįstamų arba reklamuojamų žmonių savižudybės. Kito elgesys gali ne tik išmokyti naujų elgsenos būdų, bet ir sustiprinti jau turimą polinkį į tam tikras reakcijas. Jaunimas ypač linkęs mėgdžioti, kopijuoti. Po jauno žmogaus savižudybės bendraamžių savižudybės rizika išauga 6–7 %, suaugusiųjų – 2–3 %. Senieji psichiatrai teigia: jeigu ligoninėje kas nors nusižudė, reikia laukti dar vienos savižudybės, taigi ir imtis visų atsargumo priemonių. Tyrimų duomenys rodo, kad pavyzdžiai veikia trejopai:
1) skatina pasirinkti tam tikrą nusižudymo būdą, t.y. pamėgdžioti;
2) skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sunkios situacijos;
3) diegia požiūrį, kad savižudybė yra priimtinas problemų sprendimo būdas.
4. Konfliktai, stresai, krizės – būklės, dažnai susijusios su santykiais šeimoje, darbinėmis, teisminėmis, išsilavinimo problemomis, sustiprėjančiomis egzaminų laikymo metu.
5. Finansinės–ekonominės problemos didina savižudybės riziką. Amerikos mokslininkų duomenimis, ekonominiai stresoriai nustatyti 24 % savižudybių.
6. Bedarbystė – savižudybės rizika padidėja 4-5 kartus.
7. Socialinis statusas. Daugelyje šalių 3-8 kartus daugiau savižudybių pasitaiko tarp žemiausio sluoksnio žmonių. Lyginant profesijas, nustatyta didesnė stomatologų, medikų, vaistininkų, policininkų, teisininkų, meno žmonių, psichologų savižudybių rizika.
8. Agresyvumas, impulsyvumas. JAV savižudybių po prieš tai įvykdytos žmogžudystės yra 0,2–0,3.
9. Gyvenimo prasmės praradimas sukelia egzistencinę neviltį. Tai gali įvykti bet kuriuo amžiaus tarpsniu, bet ypač dažnai – paauglystės ir senyvo amžiaus.
10. Psichikos ligos. Kartais psichikos sutrikimai gali būti svarbiausia savižudiško elgesio priežastis ne tik tiesiogiai dėl psichopatologinių veiksnių (kliedesių, imperatyvių haliucinacijų, sujaudinimo ar depresijos), bet ir dėl ligos sukeliamų psichosocialinių, ekonominių, socialinių problemų. Įvairių mokslininkų atlikti nusižudžiusiųjų psichologinės autopsijos tyrimų duomenys, rodantys psichikos sutrikimų ir savižudybės sutapimą, labai skiriasi. Jie svyruoja nuo 88 % iki 100 %.

Dažniausiai nurodomi afektiniai sutrikimai (28–70 %). Sergant didžiąja depresija savižudybės rizika 20 % didesnė, dvipoliu afektiniu sutrikimu – 16 %, distimija – 12 %. Depresija – tai sutrikimas, kurio vienas iš pagrindinių diagnostikos kriterijų yra savižudiškas elgesys. Nustatyta, kad apie 50 % depresija sergančių pacientų mintys savižudiškos. 50 % tarp mėginančių nusižudyti žmonių serga depresija. Sergant depresija savižudiškų minčių juo daugiau, juo sunkesnė depresijos forma (esant nevilčiai, savęs nevertinimui, savikaltai, pasireiškiant kliedesiams ir sutrikus suvokimui). Tačiau savižudiškas elgesys nėra tiesiogiai susijęs su depresijos sunkumo laipsniu. Suomių mokslininkai, ilgą laiką stebėję neurozine ir psichozine depresija sergančius pacientus, per metus nustatė didesnį savižudybių skaičių sergant neurozine depresija, o per trejus metus savižudybių santykis buvo vienodas. Daugelis mokslininkų priėjo prie išvados, kad savižudybės grėsmė didesnė depresijai slūgstant. Itin didelė rizika būna pirmą savaitę išėjus iš stacionaro, didelė ji išlieka visus metus. Nusižudžiusiųjų tyrimai rodo, kad nesant kito sveikatos sutrikimo, depresija būna tik 15 % atvejų, pavyzdžiui, depresija ir priklausomybė nuo alkoholio sutampa 28 %, depresija ir asmenybės sutrikimai – 31 %, depresija ir somatiniai sutrikimai – 49 %. Savižudybės rizika labai išauga ir kitais komorbidiniais atvejais, pavyzdžiui, sutapus depresijai ir nerimui, depresijai ir miego sutrikimams, depresijai ir hipochondrijai, depresijai ir obsesiniam–kompulsiniam sutrikimui ir kt. Esant ryškioms abejonėms ir dėmesio koncentracijos sutrikimams sergant depresija savižudybės rizika taip pat padidėja.
Savižudybės rizikai turi įtakos metų laikas. Nustatyta, kad Vasaros tipo depresijos kur kas pavojingesnės nei Žiemos. pasikartojančios depresijos metu pavojingiausi yra pirmi trys epizodai; pavojus dar labiau išauga, jeigu depresija virsta lėtine, nepasiduodančia gydymui. Kita pavojinga būklė – mišrus afektas, kurio metu dažnai pasireiškia disforinės reakcijos, pyktis, agresija. Tokių būklių metu savižudiškos mintys apninka nuo 26– 55 %.
Alkoholis – daugelyje šalių tai populiariausias piktnaudžiavimo objektas, sukelianti priklausomybę toksinė medžiaga, dėl kurios kyla įvairių sveikatos sutrikimų, nelaimingų įvykių, nusikaltimų, mirčių ir kt.. Gausus alkoholio vartojimas gali būti savižudiškas, o alkoholis vartojamas kaip nusižudymo priemonė. Apgirtus nusižudoma gan dažnai. Vilniaus krašte atlikti tyrimai rodo, kad 55 % Vilniaus mieste nusižudžiusių vyrų buvo girti, o rajonuose tokių buvo net 70–90 %. Psichologinės autopsijos duomenimis, priklausomybė nuo alkoholio tarp nusižudžiusiųjų yra antras pagal dažnumą psichikos sutrikimas – 15–54 %. Mažiausia trečdalis visų nusižudžiusių vyrų ir septintadalis moterų sirgo alkoholizmu. Iš jų beveik dviem trečdaliams nustatyta komorbidinė depresija. Ypač pavojinga būklė – afektiniai sutrikimai ir priklausomybė nuo alkoholio. Amerikoje nustatyta, kad savižudybės rizika pati didžiausia, praėjus 19–20 metų nuo pirmosios alkoholio sukeltos problemos pasireiškimo. Daugelis šių pacientų nusižudo sulaukę 45–60 metų. Šį tarpsnį labai trumpina piktnaudžiavimas vaistais ir priklausomybė nuo jų. Priklausomų nuo alkoholio asmenų gydymas stacionare, kitaip nei kai kurių psichikos ligonių gydymas, yra labai svarbus veiksnys mažinantis savižudybės riziką. Nustatyta, kad izoliavus šiuos pacientus didžiausia rizika būna pirmas 24 val. Apie 4/5 nusižudžiusiųjų alkoholikų informavo aplinkinius apie ketinimą, 40 % yra mėginę žudytis, 50 % buvo patyrę svarbaus tarpasmeninio ryšio netektį, 2/3 buvo socialiai apleisti, 50 % bedarbiai, 50 % sergantys somatinėmis ligomis, 38 % vieniši. Tarp mėginančių žudytis sunki priklausomybė alkoholiui nustatyta 10 % vyrų ir 7 % moterų, o žalingas alkoholio vartojimas atitinkamai yra 24 % ir 17 %.
Trečias psichikos sutrikimas, sukeliantis didelę savižudybės grėsmę yra šizofrenija. Sergančiųjų šia liga nusižudo apie 10–15 %, o tarp visų nusižudžiusiųjų būna 2-12 % šizofrenijos atvejų. Šie pacientai dažniausiai nusižudo ligos pradžioje, būdami jauno amžiaus, jų premorbidinė charakteristika gera, intelektas aukštas, jie turi didelių mokslo, darbo laimėjimų, gerą karjeros perspektyvą. Nusižudo dėl skausmingo konflikto tarp įsivaizduojamos normalios ateities ir ateities turint nuolatinę negalią, dažnai prisidėjus depresijai, piktnaudžiavimui alkoholiu, klinikinio pagerėjimo metu pirmą mėnesį, rečiau esant persekiojimo kliedesiams, imperatyvioms haliucinacijoms. Labai didelė savižudybės rizika sietina su tais ligoniais, kurie informuoja apie savo ketinimus, nuolat išgyvena egzistencinę neviltį.
Asmenybės sutrikimai yra toks pat svarbus rizikos veiksnys kaip depresija ir šizofrenija. Atliktų psichologinių autopsijų duomenimis, 31–57 % nusižudžiusiųjų buvo asmenybės sutrikimų. Asmenybės sutrikimai dažnai būna kartu su kitu psichikos sutrikimu. Depresija su asmenybės sutrikimu nustatyta 31 %, priklausomybė nuo alkoholio su asmenybės sutrikimu – 42 % atvejų. Dažniausiai nurodomas ribinio tipo asmenybės sutrikimas, tarp kurio diagnostikos kriterijų yra autoagresyvus elgesys ir antisocialaus tipo sutrikimai. Impulsyvumas, agresyvumas ir nusikalstamumas labai susiję su savižudišku elgesiu. Neretai nurodomas ir uždarumas, socialinis atsiribojimas, skatinantis savižudišką elgesį bei kitos savybės.
Kitų psichikos sutrikimų (valgymo, nerimo, organinių) metu savižudybės rizika taip pat pastebimai didėja. Ji ypač didelė sutapus keliems sutrikimams, pavyzdžiui, nervinei anoreksijai ir depresijai, nerimui ir priklausomybei nuo alkoholio. Kai kurių tyrimų duomenimis, komorbidinės būklės nustatomos net 95 % nusižudžiusiųjų.
11. Somatinės ligos. Sergant lėtine liga iškyla daug fizinių, psichologinių ir socialinių problemų. Somatinės ligos dažnai sukelia skausmą, negalią, bedarbystes riboja socialinį gyvenimą, ir pan. Ypač didelė krizė išgyvenama diagnozės nustatymo metu: netikėjimas (negi esu ligonis?), nerimas (kokia liga sergu, kokia prognozė, kokia tikimybė pasveikti.). Gali apimti neigimas, priešinimasis, nusivylimas savimi, ligos eiga, gydymu, gausėjančiomis socialinėmis-ekonominėmis problemomis. Somatinės ligos dažnai didina psichikos sutrikimų, pvz., depresijų, nerimo, nemigos, kognityvinių funkcijų, organinio psichosindromo, psichozių, piktnaudžiavimo vaistais, alkoholiu ir kt. riziką. Mėginimų nusižudyti studijos rodo, kad sergant somatinėmis ligomis žudomasi 27 % iki 50 % atvejais. Iš pacientų su somatiniais skundais 50 % sudarė reumatoidinės, 22 % – neurologinės, 19 % – virškinimo, 15 % – širdies ligos. Skausmu skundėsi 13–21 % pacientų: tarp jų galvos – 50 %, sąnarių – 31 %, raumenų – 38 %, nugaros – 31 %, skrandžio – 14 %.
Savižudybės riziką gan smarkiai didina onkologinių ligų sukeliama neviltis dėl blogos prognozės, sunkaus gydymo, ekonominių priežasčių, o neretai – ir dėl depresijų, pavyzdžiui, depresiją išgyvena 50 % pacientų, sirgusių kasos vėžiu. Moterų, sirgusių onkologinėmis ligomis, standartizuotas mirtingumo dėl savižudybės rodiklis yra 0,9–2,2, o vyrų – 1,3–3,6. Sergant išsėtine skleroze savižudybės rizika didėja, moterų standartizuotas mirtingumo dėl savižudybės rodiklis yra 2,12, o vyrų – 3,12. Diagnozavus šią ligą, didžiausia savižudybės rizika yra pirmus penkerius metus. Įvairių autorių duomenimis, savižudybės rizika yra 2–7,5 karto didesnė. Sergant epilepsija, ji padidėja apie 5 kartus, o sergant rezistentiška gydymui epilepsija – net 25 kartus; dažniau nei sergant kitomis ligomis būna asmenybės sutrikimų, daugiau mėginimų žudytis. Smegenų insultai 13 kartų padidina savižudybės riziką. Pirmaisiais metais po insulto 50 % žmonių pasireiškia depresijos, tačiau jos retai būna diagnozuojamos ir tinkamai gydomos. Sergant AIDS, savižudybės rizika būna nuo 7,4 iki 36 kartų didesnė. Manoma, kad pastaraisiais metais savižudybės rizika mažėja dėl gydymo veiksmingumo didėjimo ir socialinės žymos mažėjimo.
Lėtinės somatinės ligos sukelia daug veiksnių, skatinančių autodestruktyvų elgesį, nuo kelių iki kelesdešimt kartų didina savižudybės riziką.
Taigi savižudybė – įvairialypis veiksmas, visais laikais svarbus tiek individualiu, tiek visuomeniniu požiūriu. Tai opi ne tik psichikos sveikatos, bet apskritai visuomenės sveikatos problema.

Dėl kokių priežasčių žudosi studentai?

Akvilė Kamarauskaitė
Milda Auglytė
„Studentų era”, Nr. 4

Prie vis didėjančio savižudybių skaičiaus, rodos, esame įpratę. Bet kai tai nutinka arti mūsų, dažnas krūpteli – juk savo noru iš gyvenimo pasitraukė mūsų bendraamžis, jaunas ir besišypsantis žmogus, toks pat kaip ir mes. Tuomet belieka tik retoriškai klausti – kodėl, kada, kas kaltas. Kas jauną žmogų gali pastūmėti link savižudybės? Studijos, meilė, visuomenės spaudimas ar nepritapimas prie jos, o gal viskas kartu?

Pro memoria I
Turbūt dar daugelis prisimena Vilniaus universiteto studentą, kuris prieš kelis metus iš gyvenimo pasitraukė savo noru. Pasak jo kursioko Tomo, III kurso istorijos studentas S. buvo labai originali ir išsilavinusi asmenybė, niekas net neabejojo, kad jis pasiliks universitete ilgesniam laikui ir sieks mokslo aukštumų, bet. Staigi ir netikėta mirtis privertė susimąstyti ne tik jo draugus, bet ir visą universiteto bendruomenę. Viena iš versijų, kodėl perspektyvus studentas pasirinko šuolį nuo aukšto Valakampių tilto, yra studijos. Besimokant tik labai gerai, gautas neigiamas įvertinimas buvo per daug skaudus gyvenimo smūgis. O mokytis buvo tikrai sunku, nes universitete atsirado nauja istorijos kryptis – antropologija, beveik visa literatūra buvo anglų kalba, o dėstytojai su dideliu entuziazmu (tai reiškė ir didelį krūvį – aut. past.) dėstė paskaitas. Mokslą ir linksmybes mokėjusio suderinti studento pasirinkimas privertė susimąstyti VU dėstytojus. Antropologija iš pagrindinio vaidmens buvo priversta pasitraukti.

Pro memoria II
Praėjusiais metais Šv. Jonų bažnyčioje pasikorė pirmakursis studentas. Lietuvos teisės (LTU) bei Vilniaus (VU) universitetuose dirbantis kunigas Antanas Saulaitis prisiminė šį nemalonų įvykį: „studentas kovojo su depresija, turėjo psichologinį gydymą, bet blogiau negu pati mirtis buvo tai, kad laikraščiai šį įvykį aprašė visiškai neteisingai. Rašė, kad studentą paliko mergina, nors jie iki pat mirties draugavo labai gražiai, taip pat minėjo, kad vaikinas slapstėsi bažnyčioje, nors jis naktimis ten dirbdavo sargu. Tai ypač įskaudino jo visą šeimą“. Pasak kunigo, tai parodo du pagrindinius dalykus: tai, kad būna tų savižudybių ir labai sunkus tai paaiškinti, suprasti bei priimti ir taip pat rodo, kokį didelį vaidmenį turi žiniasklaida.
Skaudžių pavyzdžių galima surasti ne vieną, bet apie šiuos dviprasmiškus žingsnius kalbėti gali ne visi. Sunku įvardinti priežastis, kodėl taip atsitinka, nes dažnai kiekvienas žmogus pateikia savo versiją, o mirusiojo juk nepaklausi. Psichologai dažnai išskiria kelis pagrindinius dalykus, kodėl jaunimas gali pasiryžti tokiam žingsniui.

Studijos
Studijų metai bene svarbiausias gyvenimo tarpas. Norisi aprėpti viską – nulėkti į klubą, pasimatyti su draugais, apsilankyti parodoje, praverti bibliotekos duris, kartais grįžti į namus. Rodosi visur leki galvotrūkčiais, tačiau vis tiek visko nespėji pamatyti ir padaryti. Susikaupia begalė neatliktų darbų ir reikalų, kad neretai norisi į viską spjauti. Vieni vis dėlto sugeba išbristi iš užgriuvusių rūpesčių, o kiti savo noru pasitraukia Anapilin. Tačiau, pasak kun. A.Saulaičio, „studijos nėra savižudybės priežastis, tai tik aplinkybė. Yra didelis spaudimas ne tik studentams, bet ir moksleiviams, kad jie geriau mokytųsi, gautų stipendiją. Ir tuomet pamirštamas žmogus, mokslas tampa preke, o vis dėlto žmogus yra brangesnis net už mokslą ir kitus dalykus“. Kalbinta VU akademinių reikalų prorektorė doc. Birutė Pociūtė teigė, kad „studentai, kurie skundžiasi dideliu studijų krūviu, galbūt nemoka išnaudoti savo laiko racionaliai, juk jie savo noru įstojo į universitetą. Beje, kartais ir patys studentai nesirūpina savo studijomis, o dėmesį į mokslus atkreipia, kai jau būna išbraukti iš sąrašų“.

Tėvų įtaka
Kiekvienas tėvas ar motina tikisi, kad jų vaikas ateityje padarys stulbinamą karjerą ir „nuvers kalnus“. Labai dažnai tėvai išleidžia sūnų ar dukterį į didmiestį su viltimi, jog jie daug pasieks gyvenime. Dažnai būna taip, kad vos ne kasdien kelis kartus per dieną skambina tėtis ar mama vis tuo pačiu klausimu: „Kaip sekas? Ką veiki, kaip mokslai?“. VPU lietuvių kalbą studijuojanti mergina pasakojo, kad jai mama skambinusi dieną prieš egzaminą, prieš patį egzaminą, po egzamino ir taip tęsėsi visą sesiją. Studentė sakė jautusi spaudimą ir labai bijojusi neišlaikyti kurio nors egzamino, nes mama iš paskutinių savo lėšų išleido savo dukrą mokytis į universitetą.

Meilė
Ar gali studentas nusižudyti dėl meilės? Žinoma, kad gali. Prasideda susižavėjimai, vėliau ir įsimylėjimai. Gerai, jei viskas gerai baigiasi, tačiau. Jei įsimyli, bet be atsako arba tave palieka mergina ar vaikinas. Ką tuomet daryt? Ar verta žudytis? Studentė, nepanorusi pasakyti savo vardo, teigė žinanti tokį atvejį, kai panelė nusižudė dėl vaikino. Mergina įstojo į universitetą, o jos vaikinas pasiliko gimtajame mieste, negana to, jis dar pareiškė ultimatumą – arba jis, arba studijos. Kiekvienas pasirinktų sau labiau tinkantį variantą, o ši mergina pasirinko savižudybę.

Pagalba
Vienintelis dalykas, kuo tikrai galime padėti savo artimui ar draugui, yra kalbėjimas. Nereikia gailėti laiko išklausyti asmenį. „Paskatinkite jį išsakyti savo jausmus ir mintis. Neteiskite jo už tai, ką sako. Neteisingai nežadėkite, kad viskas greitai susitvarkys. Nesileiskite priverčiami pažadėti, kad niekam nesakysite“ – taip teigia psichologai. Pagalbos ieškantys asmenys gali kreiptis ir į psichologus, soc.darbuotojus ar bažnyčią, svarbu laiku pastebėti depresija sergančių žmonių siunčiamus ženklus ir nebijoti prieiti prie jų.

Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas labai daugelio dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį.

Mitai ir tiesos apie savižudybes
Pasakojimai apie savižudybes pilni visokių įdomybių. Štai keletas mitų ir tikrovės faktų apie savižudybes:
Mitas Tikrovė
Tie, kurie kalba apie savižudybę, nesižudo. Iš 10 nusižudžiusiųjų 8 siunčia nedviprasmiškus išankstinius žodinius perspėjimus apie savo ketinimus.
Dažniausiai savižudybė būna netikėta.

Daugeliu tyrimų įrodyta, kad savižudžiai ne kartą perspėja aplinkinius apie ketinimus nusižudyti. Tačiau tai nereiškia, kad visi savižudžiai visada apie tai užsimena.

Savižudžiai iš tikrųjų nori mirti.

Dauguma savižudžių svyruoja tarp noro gyventi ir mirti. 9 iš 10 atvejų tai – pagalbos šauksmas. Kalbant apie jaunesnius negu 12 metų vaikus (be abejo tai priklauso ir nuo konkretaus vaiko patirties), reikia žinoti, kad dauguma jų mirtį suvokia kaip laikiną reiškinį, pilnai neįsisąmoninę jos negrįžtamumo. Kartais bandymas žudytis yra lyg mirties loterija, savižudžiai tiesiog palieka viską spręsti kitiems – gal bus išgelbėti, o gal ne.

Jei jau žmogus linkęs žudytis, tai toks jau ir liks. Tie, kurie nori žudytis, taip jaučiasi tik tam tikrą laiką. Kitaip sakant, beveik visada žmogus tik laikinai nori žudytis.
Pagerėjimas po suicidinės krizės reiškia, kad savižudybės rizikos nebėra. Dažniausiai žmonės nusižudo per 3 pirmuosius mėnesius nuo „pagerėjimo” pradžios – tada, kai įgauna jėgų savo niūrioms mintims ir jausmams įvykdyti.
Žudosi tik turtingi ar, atvirkščiai, tik vargšai. Savižudybė nėra nei išskirtinai turtingųjų, nei vargšų liga. Ji labai „demokratiška” ir proporcingai paplitusi visuose socialiniuose sluoksniuose.
Savižudybė paveldima. Dažniausiai nebūna į savižudybę linkusių šeimų. Tai individualus dalykas, tačiau gali būti ir išmoktas elgesys, ypač iš tėvų. Bet net jei kieno nors abu ar vienas iš tėvų nusižudė, tai dar nereiškia savižudybės paveldimumo.
Vaikai, paaugliai nesižudo. Deja, žudosi ne tik suaugę žmonės.
Klausinėdami žmogų apie jo savižudiškas mintis, galima paskatinti jį nusižudyti. Priešingai. Paskatinę žmogų kalbėti, galime sumažinti jo emocinę įtampą, kuri jam darosi nebepakeliama. Tik labai svarbu, kad prakalbinę žmogų, nepaliktume jo be pagalbos, nesumenkintume jo rūpesčių, neišjuoktume, nekaltintume ir nesmerktume. Dar vienas svarbus faktas – savižudybė – “užkrečiama”, ypatingai paauglystėje. Jeigu vaiką supančioje aplinkoje kas nors nusižudo, vaikui gali atrodyti, kad savižudybė – priimtinas problemų sprendimo būdas.

Visi savižudžiai – psichiniai ligoniai, o savižudybė – visada psichotiško individo veiksmas. Šimtų savižudybių atsisveikinimo laiškų tyrimai rodo, kad nors savižudis – be galo nelaimingas žmogus, jis visai nebūtinai yra psichinis ligonis.
parengta pagal Kauno visuomeninės sveikatos centro leidinius

Vaikų savižudybės
Suaugusieji dažniausiai linkę manyti, kad vaikai nesižudo. Neretai jie mąsto stereotipiškai – vaikystė – laimingiausias žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsnis, todėl sunku patikėti, kad vaikai gali taip kentėti, jog pasirenka mirtį. Tačiau liūdna statistika sako ką kita: kasmet Lietuvoje nusižudo apie 50 mokyklinio amžiaus vaikų. Dešimteriopai daugiau – bandžiusių nusižudyti. Savižudybė – viena dažniausių vaikų mirties priežasčių.
Ką turi žinoti tėvai, sprendžiant šią problemą?
Norint laiku ir tinkamai padėti, svarbu susiformuoti realistišką požiūrį į reiškinį, įgauti svarbiausių žinių apie jo priežastis bei požymius, kuriuos pastebėjus, reikėtų susirūpinti ar vaikas neturi ketinimų nusižudyti, ir pagalbos būdus.

Savižudybė dažniausiai neįvyksta staiga, nors nusižudžiusiojo artimiesiems šis jo veiksmas beveik visada būna netikėtas, šokiruojantis.
Savižudybė tai – procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiau augantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti sunkumus. Šį procesą sudaro trys etapai:
1. Mintys apie savižudybę;
2. Ketinimas nusižudyti;
3. Bandymas nusižudyti (veiksmas).
Konkretus savižudybės veiksmas paprastai įvyksta per 48 valandas, tačiau kartais toks sprendimas gali būti ir labai greitai priimtas, ypač tai būdinga jaunesniems vaikams, kurie linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau.

Savižudybė – daugiaveiksnis reiškinys, dažniausiai iššauktas keleto susikaupusių problemų – vaikas susiduria su problemų kalnu. Tas paskutinis įvykis, kuris dažniausiai vertinamas kaip pasitraukimo iš gyvenimo priežastis, iš tikro yra tik paskutinis narelis nesėkmių grandinėje.
Pagrindinės vaikų savižudybių priežastys:
Patirta seksualinė, fizinė, emocinė prievarta ar nesirūpinimas (šeimoje, mokykloje, kitoje aplinkoje).
Egzaminų baimė.
Artimo žmogaus mirtis.
Draugo ar kito artimo žmogaus savižudybė.
Tėvų skyrybos.
Nelaiminga meilė.

Neviltis išspręsti problemą: vaikas negali jos išspręsti, nes susiklosčiusi situacija, menkas gyvenimiškas patyrimas ir problemų sprendimo įgūdžių stoka apriboja jo pasirinkimą, kiekvienas bandymas ką nors daryti sukelia vis naujas problemas, o tuo pačiu vis mažesnį pasitikėjimą savimi, vis stipresnį bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmą.
Ne kiekvienos skyrybos, tėvų mirtis ar kitos išvardintos priežastys, net jei jos susikaupia kelios, skatina save žalojantį elgesį, vienodai paveikia kiekvieną vaiką. Didelės reikšmės turi asmenybės savybės, jos santykiai su aplinka. Svarbu, kokios yra vaiko nuostatos, tikėjimas, patirtis. Išskirtos rizikos grupės, kurioms priklausantys vaikai gali dažniau išgyventi savižudybės krizę:

Lytis (dažniau nusižudo berniukai, mergaitės dažniau bando žudytis).
Psichiniai sutrikimai. Šeimos psichinių sutrikimų istorija.
Nepilna šeima.
Nedarni šeima.
Labai griežti tėvai.
Vaikas šeimoje jaučiasi nemylimas, nereikalingas abiem ar vienam tėvų.
Vaikas patyrė daug stresinių situacijų.
Anksčiau buvę bandymai nusižudyti (taip pat ir demonstratyvūs).
Somatinės ligos.
Išgyvenama depresija.
Menkas savęs vertinimas.
Mokymosi negalė ir mokymosi sunkumai.
Vaiko ketinimą nusižudyti galime pastebėti iš jo elgesio, pasisakymų, emocinės būsenos.

Ypatingai turite būti atidūs staigiems ir ryškiems vaiko elgesio pasikeitimams, pvz., gyvas, judrus ar net triukšmingas vaikas staiga pasidarė tylus, užsidaręs arba, atvirkščiai, buvęs ramus, džiaugsmingas vaikas pradėjo elgtis neįprastai aktyviai ar agresyviai, priešiškai, bėga iš namų, mokyklos. Neretai nutrūksta draugystė su bendraklasiais, pablogėja mokymasis, susiaurėja interesų ratas (nustoja sportavęs, meta būrelius), elgiasi nesaugiai (vaiko elgesys kelia pavojų jo paties gyvybei). Vaikas gali pradėti išgėrinėti ar gerti daugiau negu visada, rūkyti, griebtis narkotikų, rodyti atsisveikinimo ženklus: grąžina skolintus daiktus, gautas dovanas ir pan.
Pasisakymuose galima išgirsti užuominas apie nenorą gyventi, beviltiškumą, bejėgiškumą, vienišumą (neretai tokias mintis galima rasti rašiniuose, piešiniuose, išgirsti diskusijose), neįprastus atsisveikinimus.
Emocinėje būsenoje pasireiškia: nerimas, dirglumas, pyktis, susikaustymas, netikėti emocijų protrūkiai, ryškūs nuotaikos svyravimai, išsiblaškymas, pasyvumas, liūdnumas, prislėgtumas.
Galima pastebėti, kad supančią aplinką, save patį ir savo gyvenimišką situaciją vaikas mato ir vertina labai vienpusiškai, siaurai, pvz. ”niekas manęs nesupranta”, ”niekas nepasikeis”, “jie visuomet taip elgsis” ir t.t. Sutrinka miegas ir apetitas.

Suaugusiųjų reakcija į įvykusią savižudybę turi būti santūri. Svarbu ne tik neigiamai įvertinti tokį kieno nors poelgį, bet ir aptarti su vaiku kitokias elgesio galimybes. Jokiu būdu nekalbėkite nepagarbiai apie nusižudžiusiojo asmenybę (tai tiktai sukels vaiko pasipriešinimą jūsų nuomonei, ypač, jei tai buvo vaikui sektinas asmuo), jūsų kritiška reakcija turi būti nukreipta tik į nepriimtiną savižudžio poelgį.

Kaip pagelbėti savo dukrai ar sūnui, jei įtariate savižudybės pavojų?
Pirmiausiai prisiminkite svarbiausius ŠEŠIS NE ,ruošiantis kalbėtis su vaiku:
• Neišsigąskit, neparodykit, kad esat šokiruoti, ką jis besakytų.
• Nesumenkinkit vaiko skausmo, nors jo kančios priežastis Jums, žvelgiančiam iš suaugusiojo pozicijų, ir atrodo menka (tokie teiginiai, kaip “Tai nėra priežastis žudytis”, tik parodo, kad Jūs jo nesuprantate ).
• Nesistenkit pralinksminti, vaikui “skauda”, parodykite, kad suprantate jį.
• Nenaudokite emocinio šantažo, nebandykite jam iššaukti kaltės jausmo.
• Nežadėkite laikyti paslaptyje savižudybės plano (Jūs galite pažadėti išlaikyti paslaptyje problemos turinį, bet ne ketinimą nusižudyti ).
• Neklausinėkite įkyriai.

Kalbantis su vaiku būkite nuoširdūs, parodykite savo susirūpinimą, skirkite pakankamai laiko pokalbiui, pasirūpinkite, kad jums niekas netrukdytų, neskubėkite, atidžiai klausytės, leiskite išsikalbėti.
Pradėti pokalbį Jums gali padėti trijų dalių klausimas: 1) “Aš pastebėjau”.(. “pastaruoju metu tu atrodai liūdnas(-na).” – išvardinkite įspėjamuosius ženklus, kuriuos pastebėjote 2) “ir esu labai susirūpinęs(-usi)“, “norėčiau su tavimi pasikalbėti.”, 3) “ar būna taip, kad net nenori gyventi?”, “ar tu galvojai apie savižudybę.” ( Prisiminkim, kad kalbėjimas apie savižudybę nėra paskatinimas žudytis.)
Visus vaikų ketinimus nusižudyti reikia vertinti rimtai.
NEPALIKITE vaiko vieno, ypač, jei matote, kad savižudybės galimybė labai konkrečiai apsvarstyta. Kuo skubiau kreipkitės į specialistus – psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus. NELAUKITE, kol viskas savaime susitvarkys. Delsimas gali per daug brangiai kainuoti.

Nusižudžiusių vaikų skaičius Lietuvoje

Amžius
5-9 m. Amžius 10-14 m. Amžius 15-19 m.
2001 metais – 9 56
2002
metais 1 4 66
2003
metais – 4 49

Kas 40 sekundžių pasaulyje nusižudo vienas žmogus!!!
Kas 3 sekundes pasaulyje kas nors bando nusižudyti!!!
Kiekviena savižudybė skaudžiai paliečia mažiausiai dar 6 žmones!!!
Sunku išmatuoti psichologines, socialines bei finansines savižudybes pasekmės šeimai ir visuomenei!!!
Visuomenės problema: savižudybė
Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Nors savižudybė nėra pagrindinė padidėjusio mirtingumo priežastis, tačiau tokiu būdu iš gyvenimo pasitraukia gana didelis skaičius žmonių.
Kadangi bendra visuomenės nuomonė apie savižudybę neigiama, savižudybių statistika nėra itin patikima. Apibrėžiant mirties priežastį, dalyvauja įvairūs vietinių ir valstybinių įstaigų atstovai. Tyrimai rodo, kad, nustatydami mirties priežastį, – natūrali mirtis, žmogžudystė ar savižudybė – pareigūnai dažnai neturi vieningos nuomonės. Prieinami šaltiniai, taikomos procedūros, įstatymai, pareigūnų noras įtariamą savižudybę traktuoti kaip atsitiktinę mirtį, artimųjų bei draugų polinkis klastoti įrodymus – visi šie veiksniai prisideda prie tikros situacijos iškraipymo, todėl “oficialios” savižudybių statistikos tyrinėjimai turi remtis tam tikru atsargumu.
Bandančių nusižudyti žmonių yra tikrai daug. Tyrimai rodo, jog moterys bando nusižudyti net du kartus dažniau nei vyrai. Visgi vyrai iš tiesų nusižudo dažniau . Pavyzdžiui, remiantis Jungtinės Karalystės bei Airijos respublikos duomenimis, net 75 % savižudžių – vyrai (1997 metų duomenys). Šiose šalyse žmonės nusižudo kas 82 minutes. 1996 metais JAV užfiksuotos 30 903 savižudybės (tai yra, 84,4 savižudybių per dieną). Tarp savižudžių – 24 998 vyrai, 5 905 moterys. 5 855 savižudžiai – vyresnio amžiaus asmenys (65 metų ir vyresni), 4 358 – jauni žmonės (15-24 metų amžiaus).
Lietuva pasižymi dideliu savižudybių skaičiumi. Pastaraisiais metais ypač pastebima savižudybių augimo tendencija (žr. 1 lentelė). 1997 metais Lietuvoje nusižudė 1348 vyrai ir 284 moterys. Tarp nusižudžiusių vyrų didžiausią dalį sudaro 45-54 metų amžiaus vyrai, tarp moterų – 65 metų ir vyresnės moterys.

Šaltinis: Mirties priežastys 1997. – Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės, 1998

Jaunų žmonių savižudybės – rimta šiuolaikinių visuomenių problema. Pavyzdžiui, 1997 Jungtinėje karalystėje savižudybės sudarė 18 % visų jaunų asmenų mirčių; bandymų nusižudyti skaičius nuo 1985 metų Anglijoje ir Velse išaugo 172 %. Remiantis pasaulinės sveikatos organizacijos (World Health Organization) duomenimis, industrializuotose šalyse nusižudo maždaug 4 kartus daugiau jaunų vyrų nei moterų. Šis santykis skirtingose valstybėse svyruoja nuo 11 (Airijoje) iki 1 (Švedijoje). Lietuvoje jaunų vyrų nusižudo 7 kartus daugiau nei moterų. Japonija bei dauguma Vakarų Europos šalių pasižymi gana žemu jaunuolių savižudybių lygiu – mažiau nei 15 atvejų per metus 100 000 jaunų vyrų. Aukščiausias jaunuolių savižudybių lygis – daugiau nei 30 atvejų 100 tūkstančių – užfiksuotas Suomijoje, Latvijoje, Naujojoje Zelandijoje, Rusijos federacijoje, Slovėnijoje. Lietuva pasižymi didžiausiu jaunų vyrų savižudybių skaičiumi. 1994 metais “Task Force of Suicide” organizacijos Kanadoje atliktas tyrimas patvirtino, kad jaunų asmenų savižudybės susijusios su seksualine ir emocine prievarta, stresu, neplanuotu nėštumu, seksualinių orientacijų problemomis, bedarbyste, įkalinimu bei bėgimu nuo problemų namuose.
2 lentelė. Mirtys nuo savižudybių ir savo kūno žalojimo, tenkančios 100 tūkstančių 15-24 metų asmenų 1991 – 1993 metais

Vyrai Moterys Vyrų/moterų santykis (suapval.)
Graikija 3.8 0.8 5
Portugalija 4.3 2.0 2
Italija 5.7 1.6 4
Ispanija 7.1 2.2 3
Olandija 9.1 3.8 2
Švedija 10.0 6.7 1
Japonija 10.1 4.4 2
Izraelis 11.7 2.5 5
Jungtinė karalystė 12.2 2.3 5
Vokietija 12.7 3.4 4
Danija 13.4 2.3 6
Prancūzija 14.0 4.3 3
Bulgarija 15.4 5.6 3
Čekija 16.4 4.3 4
Lenkija 16.6 2.5 7
Ukraina 17.2 5.3 3
Vengrija 19.1 5.5 3
Austrija 21.1 6.5 3
Airija 21.5 2.0 11
Jungtinės valstijos 21.9 3.8 6
Baltarusija 24.2 5.2 5
Kanada 24.7 6.0 4
Šveicarija 25.0 4.8 5
Australija 27.3 5.6 5
Norvegija 28.2 5.2 5
Estija 29.7 10.6 3
Suomija 33.0 3.2 10
Latvija 35.0 9.3 4
Slovėnija 37.0 8.4 4
Naujoji Zelandija 39.9 6.2 6
Rusijos Federacija 41.7 7.9 5
Lietuva 44.9 6.7 7
Šaltinis: WHO, World Health Statistics Annual 1993 and 1994, 1994 and 1995.
JAV atlikti tyrimai rodo, kad tipiškas, bandantis nusižudyti asmuo yra vietinė baltoji moteris, jaunesnė nei 40 metų amžiaus, neišsiskyrusi arba vieniša. Ji bando nusižudyti stipriais migdomaisiais. Kaip pagrindines bandymo nusižudyti priežastis ji nurodo vedybinio gyvenimo sunkumus arba depresiją.
Tipiškas savižudis vyras – vietinis baltasis, vyresnis nei 40 metų amžiaus, vedęs, kvalifikuotas arba nekvalifikuotas darbininkas. Jis nusižudo nusišaudamas, pasikardamas arba nusinuodydamas anglies monoksidu. Kaip pagrindines nusižudymo priežastis jis nurodo prastą sveikatą, depresiją arba vedybinio gyvenimo sunkumus (pagal Marshal B. Clinard and R.E.Meier. Sociology of Deviant Behaviour. – New York, 1985)
Šio reiškinio tyrimai rodo, jog savižudybių lygis smarkiai išauga ekonominio šalies nuosmukio metais.
Socialiniai veiksniai ir savižudybė
Savižudybių lygiui įtakos turi keletas socialinių veiksnių. JAV atlikti savižudybių tyrimai parodė, jog aukštas savižudybių lygis susijęs su silpna atskiro laikotarpio ekonomika, dideliu senyvo amžiaus žmonių procentu populiacijoje, aukštu imigracijos bei žemu emigracijos lygiu, protestantizmu, aukštu urbanizacijos lygiu bei žema socialine integracija arba socialinio ryšio trūkumu. (P.B.Horton, G.R.Leslie, R.F.Larson. Sociology of Social Problems. – Prentice Hall, 1988)
Jau seniai pastebėta, kad socialinis ryšys turi įtakos savižudybei. Vienas didžiausių sociologijos autoritetų Emilis Durkheimas dar 1897 metais išleido savo knygą Le Suicide (Savižudybė), kurioje atskleidė ryšį tarp grupės sąlygų (socialinės integracijos, socialinio ryšio, autonomijos) bei savižudybės. Jis nustatė, jog savižudybė iš dalies priklauso nuo pačios grupės gyvenimo kokybės. Durkheimas teigia, jog savižudybė tampa priimtina silpnai integruotam į grupę asmeniui. Ji priimtina išeitis ir stipriai integruotiems grupės, kuri remia susinaikinimo tendencijas, asmenims. Autorius teigia, jog šis aktas tampa priimtina išeitimi individams, pasimetusiems dezorganizuotoje aplinkoje, nepateikiančioje aiškiai apibrėžtų reikšminių veiksmų ribų. Pirmuoju – silpnos integracijos atveju gali įvykti egoistinė savižudybė; antruoju – remiant grupei – galima altruistinė savižudybė; ir trečiuoju atveju – kuomet stinga aiškiai apibrėžtų, elgesį reguliuojančių “kelio ženklų” – įvyksta anominė savižudybė.
Savižudybės procesas
Žmonės paprastai savižudybę suvokia kaip būdą užbaigti nepakeliamą gyvenimo situaciją. Nors daugybė žmonių retkarčiais pagalvoja apie savižudybę, visgi tik gana nedidelė dalis žmonių nusižudo.
Tyrinėtojas Erwinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apima trijų pakopų procesą. Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdas išspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėl situacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas ir mintyse atlieka savižudybės aktą. (E.Ringel. The Presuicidal Syndrome. / Suicide and Life-Threatening Behavior, 6 (1977))
Savižudybė beveik visuomet susijusi su padidėjusia socialine izoliacija. Ją lemia ilga įvairių problemų grandinė. Tuomet įvyksta kažkas, kas lemia naujus sunkumus ar pagilina senąsias problemas. Asmuo negali išspręsti problemų, didėja jo socialinė izoliacija, pagaliau jis jaučiasi visiškai beviltiškai, o savižudybė tampa vieninteliu priimtinu būdu išsivaduoti iš sunkumų.
Dauguma autorių, kalbėdami apie savižudybę, ją traktuoja kaip socialinį procesą. Jai turi įtakos ir pavyzdys. Nesėkmingas bandymas nusižudyti dažnai lemia pakitusį kitų žmonių požiūrį į bandžiusį nusižudyti asmenį. Taigi savižudis gali bandyti žudytis, siekdamas atkreipti į save dėmesį, pakeisti kitų elgesį, užsitikrinti užuojautą ir panašiai. Beveik visuomet bandoma nusižudyti tuomet, kai netoliese esama žmonių.
Artimųjų reakcijos
Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje. Nusižudžius vaikui, tėvus dažnai kankina kaltė – jie kaltina save, kad nesugebėjo laiku suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo ir supratimo stokos. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaikai kaltina save. Kaltės jausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų. Vaikui paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiam. Suaugę geriau sugeba numalšinti savo kaltės jausmą. Yra žinoma, jog savižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni nei atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties. Tyrimai taip pat rodo, kad šie ir kiti šeimos narių simptomai išlieka daugybę mėnesių po savižudybės. (P.B.Horton, G.R.Leslie, R.F.Larson. Sociology of Social Problems. – Prentice Hall, 1988)

Įdomios mintys, posakiai, sentencijos.

Justinas Marcinkevičius
Atrandam, norim, troškam, siekiam savo laiką ir save pralenkti, einame ne milimetrais – sieksniais, tartum karštą plieną lankstom lemtį.
A. Kamiu
– Netekti gyvybės – menkas dalykas <.> bet matyti, kaip mūsų gyvybė netenka prasmės, kaip nyksta mūsų gyvenimo tikslas – štai kas napakeliama. Neįmanoma gyventi be tikslo.

S. Lazarevas

Meilė ir gyvybė mums duota ir mes neturime teisės į jas kėsintis.

Budizmas ZEN

Gyvenimas yra tarsi plaukiantis debesis, kuris atsiranda. Mirtis yra tarsi plaukiantis debesis, kuris išnyksta.

K. Kastaneda
Viskas, kas čia sutelpa, yra pasaulis: gyvenimas, mirtis, žmonės ir visa kita, kas mus supa. Pasaulis nesuvokiamas. Niekada jo nesuprasime; niekada neatskleisime jo paslapčių. Todėl priimkime pasaulį tokį, koks yra – gryna paslaptis.

K. Kastaneda

Kai ima atrodyti, kad tau niekas nesiseka, kad tu beveik žlugęs, atsigręžk į savo mirtį ir paklausk ar tai tiesa. Ir mirtis pasakys, kad tu klysti, kad viskas yra niekai išskyrus jos prisilietimą.

K. Kastaneda

Mūsų gyvenime nėra nieko svarbesnio už dvasios tobulinimą. Netobulinti dvasios reiškia siekti mirties, o tai reiškia nesiekti nieko, nes mirtis ir taip mus pasiims.
B. Keibelas

Optimistas sako, kad mes gyvename geriausiame iš visų pasaulių; pesimistas bijo, kad tai tiesa.
A. Kamiu

Jei viena iš siaubingų žmogaus privilegijų yra galimybė numirti vienam, tai ne mažiau žiauri ir neabejotina tiesa yra tai, kad iš tikrųjų žmogui vienam numirti neįmanoma.
V. Čerčelis

Pesimistas mato sunkumų kiekvienoje galimybėje, optimistas bet kokiame sunkume įžiūri galimybę.

K. Kastaneda

Vidutinis žmogus būna nugalėtojas arba nugalėtasis – priklausomai nuo to, jis tampa persekiotoju arba auka. Šios dvi būsenos dominuoja tol, kol jis nepamato. Matymas išsklaido pergalės, pralaimėjimo ar kančios iliuziją.
H. de Balzakas

Pripažinęs savo silpnumą žmogus tampa stiprus.
A. Šopenhaueris

Visos mūsų kančios kyla iš visuomenės, o dvasios ramybė šalia sveikatos sudaro svarbiausią mūsų laimės elementą.
B. Paskalis

Žmogus – ne angelas ir ne žvėris, ir nelaimė ta, kad, trokšdamas tapti angelu, jis tampa žvėrimi.

B. Prusas

Nėra žmogaus, kuriam gyvenimo loterijoje tektų tik laimėjimai.
A. Kamiu

Būti nemylimam – tai nesėkmė. Nemylėti – štai nelaimė!

Dao filosofija

Nelaimės gali smarkiai mus paveikti, bet jos praeina. Tik nuo mūsų priklauso tapsime pelenais, ar pakilsime kaip feniksai.

Dao filosofija

Nelaimė užgriūva savo laiku. Ji tokia pribloškianti, kad mums belieka su ja susitaikyti. Ji pakeičia mūsų dienų tvarką, mūsų darbą, net patį mąstymą. Nors kyla pagunda piktintis nelaime, iš to nėra jokios naudos.

E. A. Po

Žmogaus gyvenimas kupinas laimės daugiausia dėl to, kad žmogus amžinai laukia, jog netrukus bus laimingas.

H. de Balzakas

Laimė – tai mūsų sugebėjimų panaudojimas kasdieniniame gyvenime.

K. Kastaneda

Svarbi kiekviena akimirka. Gyvenimo ir mirties mūšyje sekundė virsta amžinybe – nuo jos gali priklausyti mūšio baigtis. Kovotojas siekia laimėti, todėl suslegia laiką, nešvaistydamas nė akimirkos.

K. Kastaneda

Intencija nėra mintis, objektas ar troškimas. Intencija yra tai, kas gali padėti žmogui laimėti, kai jo mintys sako jam, jog pralaimėjo. Ji veikia nepriklausomai nuo kovotojo silpnybių. Intencija yra tai, kas daro jį nepažeidžiamu. Intencija yra tai, kas pastūmėja šamaną pro sieną, per erdvę, į begalybę.

M. Heidegeris

Laimė – trumpa stotelė tarp ”per mažai” ir ”per daug”.

O būna ir taip ; )

Jaunimo pagalbos linija

ring-riinngg..ring-riinngg.ring-riinngg.ring-ri

– Alio.

– Alio, čia Jums skambina iš Jaunimo Linijos. Ar viskas tvarkoje?

– Kaip?

– Čia Jaunimo Linija. Mes skambiname tikrindami ar niekas neketina

žudytis.

– Ką! Trečią valandą ryto?

– Tai kaip tik tinkamas laikas tam. Tada žmonės būna labiausiai

pažeidžiami. Jūs pavyzdžiui! Jus kankina nemiga.

– Kas per nesąmonės.

– Na paklausykit, kiti žmonės tokiu laiku miega, o ne sėdi prie

telefono.

– Bet tai jūs man paskambinot.

– Kodėl Jūs taip tyliai kalbate? Vos galiu Jus suprasti.

– Tai dėl žmonos. Nenoriu jos žadinti.

– Ach. Turite paslapčių nuo savo žmonos? Kažkas netvarkoj jūsų

šeimoje?

– Nesąmonė. Viskas tvarkoje.

– Bet Jūs neturite jai ko pasakyti ar kaip? Tylėdamas gulite šalia jos

lovoje. Ir tai vadinate “viskas tvarkoje”?

– Yra trys valandos ryto!

– Žinau. Kol Jūsų žmona miega – priversta, nes Jūs neturite jai ko

pasakyti, neramiai vaikštote pirmyn atgal, nes Jūsų problemos

neleidžia Jums miegoti.

– Tai jūs neleidžiate man miegoti!!!

– Aha, dabar Jūs susinervinote! Vienas paprastas telefono skambutis

Jus sunervina, kai tuo tarpu žmonai jau savaites este abejingas. Jūs

tikriausiai turite krūvą problemų: darbe, seksualinių, sveikatos...

– Mano sveikata puiki!!

– Su nemiga ir nervinga būsena? Nusiraminkit. Jūs tikriausiai

pastoviai galvojate apie savižudybę? Nepastebite, kad Jūs drebate visu

kūnu?

– Taip, nes aš jau 5 minutes stoviu su pižama koridoriuje.

– Ko Jūs ieškote koridoriuje, nedarykit ko nors neapgalvoto

– Mūsų telefonas stovi čia.

– Turite migdomųjų namie?

– Nežinau. Juos laiko mano žmona.

– Tai pažadinkit savo žmoną. Dievulėliau! Tuoj pat pažadinkit! Ji turi

paslėpti tabletes. Nedarykit kvailysčių, dar kartą viską apgalvokit.

Gyvenimas gali būti toks gražus. Be abejo ne Jums, tokiam ligotam,

nusivylusiam, depresyviam, bet nesijaudinkit, aš Jums dar vėliau

paskambinsiu. Dabar turiu baigti, nes jau pakankami vėlu.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Dembinskas A. ir kt. Psichiatrija. V., 2003. 314-335 psl.
2. Dembinskas A. Depresija: psichopatologija, klasifikacija, gydymas. V., 1999. 60 p.
3. Gailienė D. Jie neturėjo mirti/Savižudybės Lietuvoje. V., 1998. 183 p.
4. Gailienė D. Savižudybių prevencijos idėjos. V., 2001. 210 p.
5. Shneidman E.S. Savižudžio sąmonė. V., 2002. 151 p.
6. Durkheim E. Savižudybė. V., 2002. 388 p.
7. Ronald W. Maris, Alan L. Berman, Morton M. Silverman. Comprehensive textbook of suicidology. The guildford press. New York, London. 2000. 650 p.
8. Bruce Bongar. Suicide:guidelines for assessment, management and treatment. Oxford university press. New York, Oxford. 1992. 292 p.
9. Edwin Shneidman. Suicide as psychache: a clinical approach to self-destructive behaviour. Jason Aronson inc. Nerthvale, New Jersey, London. 1993. 258 p.
10. John A. Chiles, Kirk D. Strosahl. The suicidal patient: principles of assessment, treatment and management. American psychiatric press. Washington, DC, London, England. 1995. 282 p.
11. Edwin Shneidman. Suicidology. Jason Aronson inc. Northvale, New Jersey, London. 1993. 418 p.
12. Keith Hawton, Kees van Heeringen. Suicide and attempted suicide. John Wiley and Son. New York. 2000. 756
13. Internetas

Leave a Comment