PRATARMĖAtmintisSkiriamos trys atminties posistemės: sensorinė, trumpalaikė ir ilgalaikė. Sensorinėje atminties posistemėje labai trumpai (paprastai trumpiau nei sekundę) laikoma jutimo organais gauta ir jutimiškai apdorota, t.y. suvokta, informacija. Ji gali būti išskirstoma pagal jaudinimo pobūdį, pvz., regimoji, girdimoji ir t.t. Manoma, jog sensorinėje atmintyje vyrauja fiziniai informacijos požymiai. Trumpalaikė atmintis, kitaip dar operatyvinė atmintis, yra tokia atminties posistemė, kurioje jutimo organų ir ilgalaikės atminties duomenys trumpam fiksuojami ir operatyviai pertvarkomi. Kad įsimenamoji informacija iš sensorinės atminties patektų į trumpalaikę, būtina atkreipti į ją dėmesį. Duomenų trumpam įsiminimui svarbiausia yra vidinis jų įvardijimas ir aktyvus kartojimas (paprastai vidine kalba). Skiriamos dvi kartojimo rūšys. Vienas kartojimas yra iš dalies mechaninis (akustinis-artikuliacinis) ir kartojant duomenys beveik nepertvarkomi. Toks kartojimas padeda išlaikyti informaciją trumpalaikėje atmintyje, bet jo nepakanka, kad informacija patektų į ilgalaikę atmintį. Ilgam laikui įsiminti galima tik kartojant kitu būdu, kuris pagrįstas laikomosios informacijos įtraukimu į asociacinių ryšių sistemą (pvz., didinami informacijos vienetai – nuo pavienių raidžių pereinama prie žodžių, nuo žodžių – prie sakinių ir pan.). Įvyksta tartum informacijos diskretinimas, t.y. didinama informacinio (įsimenamo) elemento apimtis. Trumpalaikė atmintis nuo ilgalaikės skiriasi tuo, kad joje gali būti laikomas tik nedidelis informacijos kiekis – ne daugiau kaip 7 2 elementai. Ši apimtis tolygi dėmesio apimčiai. Pastarojo meto tyrimai rodo, kad trumpalaikės atminties ribos netrukdo įsiminti gausybės prasminių vaizdų (gamtos vaizdų, veidų, meno kūrinių ir kt.). Ilgalaikės atminties posistemė ilgai (valandas, metus, net dešimtmečius) išlaiko informaciją – žinias, mokėjimus, įgūdžius. Duomenys į ilgalaikę atmintį dažniausiai perkeliami ir fiksuojami kartojimu, kuris vyksta trumpalaikėje atmintyje. Vien mechaninio kartojimo ilgalaikiam įsiminimui nepakanka. Be to, mechaniniu kartojimu ilgalaikėje atmintyje galima užfiksuoti tik žodinę arba lengvai paverčiamą žodine informaciją. Lemiamą reikšmę turi prasminis naujos informacijos aiškinimas, ryšių tarp jos ir to, kas žmogui jau žinoma, nustatymas. Todėl, užmiršus išorinę įsimenamo dalyko formą, pvz., tikslią žodžių tvarką sakinyje, jo prasmė išlieka ilgai. Manoma, kad ilgalaikėje atmintyje informacija tvarkoma dviem būdais. Vienas jų – semantinė informacija sugrupuojama į hierarchines struktūras (sąvokos skirstomos į abstraktesnes, giminines ir rūšines). Kitu būdu dažniau tvarkomos buitinės kategorijos – sąvokos grupuojamos apie vieną ar keletą kategorijų, vadinamųjų prototipų. Kartu ilgalaikėje atmintyje laikomoje semantinėje informacijoje atsispindi tos informacijos vertinimas. Be to, ilgalaikėje atmintyje saugomi tiesioginiai potyriai – fiziniai informacijos požymiai ir įspūdžiai. Ilgalaikė atmintis yra mūsų patirties saugykla. Žinoma, jog atminties informacinė apimtis didžiulė. Skirtingi tyrinėtojai pateikia įvairius, neabejotinai didžiulius skaičiavimus nuo maksimalaus – 10 23 informacijos bitų, tačiau net vidutinės reikšmės žymi 10 15 bitų. Nesileisime į sąvokos “informacijos bitas” prasmę, nes tai nedaug padės suvokti mūsų atminties apimtį. Pastebėsime, jog daugybos lentelė apima tik 1500 informacijos bitų, o žmogaus atminties apimtis keletu laipsnių didesnė už šiuolaikinių kompiuterių atminties apimtį ir, matyt, didesnė už Valstybinės Lenino bibliotekos Maskvoje informacinę apimtį (Korsakov I.A., Korsakova N.K. O pamiati i duše. 1992). Akivaizdu, jog tinkamai organizuojant informaciją mūsų atmintis beribė. Informacijos organizavimas – svarbiausias įsiminimo proceso elementas. Įsiminimas – procesų, įgalinančių išlaikyti informaciją atmintyje, visuma, – svarbiausia vėlesnio žinių atsiminimo sąlyga. Įsiminimo sėkmė priklauso pirmiausia nuo to, kaip pasiseka įjungti naujas žinias į prasminių ryšių sistemą. Pagal įsiminimo procesų vietą veiklos struktūroje skiriami valingasis ir nevalingasis įsiminimas. Nevalingai įsimenama tada, kai žmogus neturi tikslo įsiminti kokį nors dalyką ir atmintis atlieka kitiems objektams skirtas operacijas. Todėl įsimenama tarsi tiesiogiai, be specialių valios pastangų, iš anksto nepasirenkant įsimenamo dalyko ir kokių nors sąmoningų mnemoninių veiksmų (mnemonika, mnemotechnika – tai įvairūs būdai, palengvinantys įsiminimą ir papildomomis asociacijomis praplečiantys atmintį). Pvz., įsimenamam objektui mintyse surandama vieta gerai pažįstamoje, pagal tam tikrą principą padalytoje įsivaizduojamoje erdvėje. Tai vadinamasis lokuso, arba kitaip vietos, metodas. Arba kitas būdas – spalvų eilė spektre įsimenama naudojantis sakiniu, kurio žodžių pirmosios raidės atitinka spalvų pavadinimų pirmąsias raides (“Rado Onutė gražiai žydintį želmenį, mėta vadinamą”) ir t.t. Remdamiesi mnemonika, jau senovės Graikijoje kai kurie žmonės sugebėdabvvo įsiminti daugelį dalykų (dažnai beprasmiškų pašaliniam stebėtojui) ir savo gebėjimą demonstruodavo publikai. Kai kas mano, jog atminties lavinimas mnemonikos būdais turi tik pagalbinę reikšmę, nes įsimenant svarbiausia yra ne dirbtiniai, o loginiai prasminiai įsimenamos medžiagos ryšiai. Bet ši kritika neturi pagrindo, nes pagalbiniai ryšiai tik sustiprina reikiamos informacijos įsiminimą. Kartu tam tikru aspektu duomenų prasmingumas priklauso kaip tik nuo asociacijų skaičiaus, t.y. kuo daugiau bendrai asociacijų sukurta ar sukuriama, tuo dalykas prasmingesnis. Tačiau ir nevalingasis įsiminimas priklauso nuo veiklos tikslo ir motyvų. Nevalingasis įsiminimas yra daug sėkmingesnis, kai įsimenamas dalykas yra susijęs su veiksmo tikslu. Svarbi yra ir sprendžiamo uždavinio specifika. Orientuojantis į prasminius, semantinius ryšius, įsimenamas dalykas geriau suvokiamas ir nevalingai įsimenama ilgesnį laiką. Valingasis įsiminimas – tai specialus veiksmas, turintis konkretų tikslą: įsiminti tiksliai, kuo ilgesniam laikui ir vėliau atsiminti ar tiesiog atpažinti. Nuo šio tikslo priklauso įsiminimo būdai ir priemonės, kartu ir įsiminimo rezultatas. Tiek valingajam, tiek nevalingajam įsiminimui būdinga sudėtinga tarpinė struktūra. Paprastai vartojami šie valingojo įsiminimo būdai: planavimas, prasminių elementų išskyrimas, įsimenamų dalykų semantinis ir erdvinis grupavimas, regimo jų vaizdo susidarymas, jų gretinimas su turimomis žiniomis.
Kai kitos sąlygos vienodos, valingasis įsiminimas produktyvesnis už nevalingąjį, pats procesas sistemingesnis, sąmoningesnis ir labiau valdomas. Svarbus įsiminimo mechanizmas yra kartojimas – įgytų žinių atsiminimas tam, kad jos būtų geriau įsimintos, ir veiksmų dažnas atlikimas tam, kad jie būtų geriau išmokti. Kartojant išmoktą medžiagą, atrandami prasminiai ryšiai, atskleidžiami nauji santykiai toje pačioje informacijoje, aktualizuojami vieni ar kiti veiklos būdai. Kartojimu išmokstama geriau atlikti veiksmus, pritaikyti juos įvairioms aplinkybėms. O daug kartų stereotipinėmis sąlygomis kartojamas veiksmas automatizuojamas. Jis pailgina informacijos poveikio trukmę ir padeda plėtoti valingąjį įsiminimą. Tyrimai įrodo, kad žmogus labai svarbią informaciją ilgesnį laiką įsimena ir be kartojimo. Nagrinėjant atmintį, parankus modelis, skirstantis ilgalaikę atmintį į tris sluoksnius: aktyvųjį, pasyvųjį ir latentinį. Aktyviajame sluoksnyje visa informacija, žinios, kuriomis naudojamės kasdien – su profesine veikla susijusi informacija, kolegos, buitinė informacija. Skiriamasis bruožas – šiai informacijai prisiminti nereikia jokių pastangų, prisimename automatiškai. Pasyviajame sluoksnyje informacijai, kuria naudojamės daug rečiau, prisiminti būtinos pastangos. Pasyvusis sluoksnis didėja mažėjant aktyviajam, t.y. mažiau aktuali informacija, jei ja rečiau naudojamės, pereina į pasyvųjį sluoksnį. Latentinis sluoksnis pats didžiausias. Jis didėja mažėjant pasyviajam sluoksniui. Jame esančią informaciją sunku prisiminti, reikia ypatingų priemonių. Taip pat jame nemaloni informacija, kuri tarytum išstumta iš sąmonės pasitelkus aktyviojo išstūmimo procesą. Ten užmiršti traumuojantys išgyvenimai, nemalonūs atsitikimai. Remiantis šiuo modeliu galima teigti, jog dažnai problemos iškyla stengiantis “išgauti” informaciją iš pasyviojo sluoksnio. Sukaupta daug liudijimų, jog ypatingomis sąlygomis, pvz., dirginant elektrodais tam tikras smegenų žievės sritis ar hipnozės seanso metu, žmonės gali pakankamai ir net labai ryškiai prisiminti, regis, seniai užmirštus dalykus su tokiomis smulkmenomis, kurių nesuvokė net būdami toje situacijoje. Vadinasi, pati informacija niekur nedingsta, mes užmirštame galbūt ne ją, bet būdą jai prisiminti.Moksleiviai, turintys specifinių atminties sutrikimųBENDRAS APIBŪDINIMAS. Šios grupės moksleiviams mokytis trukdo prasta atmintis. Benmdrieji intelektiniai jų gebėjimai pakankami: vaikų suvokimas, mąstymas, kalba, dėmesys nesutrikę. Tačiau bet kokią protinę veiklą riboja isimintos informacijos skurdumas.Mūsų mokyklose, kur vaiko mokymosi sėkmę ir gerus ivertinimus lemia gebėjimas greitai įsiminti ir atkurti mokytojo pateiktą medžiagą, mokiniai, turintys specifinių atminties sutrikimų, pasmerkti nuolatinei nesėkmei. Dažniausiai neatsižvelgiama į kitus vaiko gebčjimus – pilna¬vertiškai suvokti matomą ar girdimą informaciją, ją analizuoti, vertin¬ti, savarankiškai parinkti būdą uždavinio sprendimui, ką nors perdirbti ir kt. – ir nesistengiama juos plėtoti. Todėl prasta atmintis neišvengia¬mai turi neigiamos įtakos ir bendram vaiko vystymuisi.
SPECIFINIAI ATMINTIES SUTRIKIMAI. Visišku atminties praradimu skundžiasi nedaug vaikų. Tokie atvejai pasitaiko po didelių traumų, todėl vaikai ilgą laiką globojami ir gydomi medicinos dar¬buotojų. Mokyklose būna vaikų, turinčių dalinių, spe¬cifinių, įvairaus pobūdžio ir laipsnio sutrikimų. Aptarsime dažniausiai pasitaikančius.Mokiniai gali turėti trumpalaikės atminties sutrikimų. Tokie vaikai negali nieko pasakyti apie ką tik trumpai matytą pa¬veikslėlį: neprisimena spalvos, formos, jame vaizduojamų daiktų ir kt. Negali pakartoti ką tik girdėtų faktų, vardų, datų, telefono nume¬rių, skaičių grupių. Čia pat užmiršta mokytojo nurodymus, paaiškinimus, instrukcijas, todėl jų nevykdo ir negali atlikti mokyklinių užduočių; mėgindami jas atlikti, padaro ne taip, klaidingai. Mokytojo ką tik pateiktos informacijos negali perduoti draugams; negali pagal jo nuorodas paruošti klasės pamokai, patys pasiruošti. Tuoj pat pamiršta ką tik skaityto teksto prasmę, todėl nesugeba atsakyti į klausimus, dalyvauti diskusijoje. Negali rašyti diktantų, jei mokytojas tik vieną ar du kartus perskaito sakinius, nes pamiršta sakinio pabaigą. Negali skaičiuoti mintyse, tik vieną ar du kartus išgirdę uždavinio sąlygą, nes “pameta” skaičius.Kitiems vaikams mokytis trukdo ilgalaikės atminties sutrikimai. Mokiniai sunkiai įsimena, išlaiko ir atkuria būtiną informaciją. Sunkiai įsimena bet kokią informaciją – raidžių, skaitmenų formą, daugybos lentelę, daiktų pavadinimus, sąvokas, faktus, ivykius, datas ir kt. Kad įsimintų, reikia daugiau kartojimų, nei įprasta. Sunkiai išmoksta eilėraščius, skaičiuotes, dainas (kai kurie moki¬niai išvis jų neišmoksta). Išmoktą medžiagą greitai pamiršta. Pamiršta, ką reikia atsinešti į mokyklą darbelian1s, šventei, kokios bus pamokos. Kol nueina į mokyklą, nebeprisimena, ką tėvai prašė perduoti mokytojai, ir atvirkščiai. Nebeprisimena jau išmoktų raidžių, taisyklių, reikalavimų ir pan. Įsidėmėtą, įsimintą, išmoktą informaciją sunkiai, atkuria: negali at¬kurti dienos įvykių sekos, išvykos eigos, perskaitytos istorijos įvykių nuoseklumo ir kt.
Pašaukti atsakinėti, rašydami kontrolinį darbą, laikydami egzaminą negali prisiminti būtent jiems reikalingų žinių, nors prieš tai ar po to reikalingi faktai, žinios “išnyra” iš atminties. Naujai išmokstamą medžiagą sunkiai sieja su ankstesne patirtimi. Kai kurių vaikų regimoji ar girdimoji atmintis ryškiai vyrauja kitos atžvilgiu.Vyraujant regimajai atminčiai, mokiniams gerai sekasi pirmosiose klasėse ir tik kai kurie dalykai – vyresniosiose. Jiems sunku greitai ir tiksliai atkurti žodinę informaciją ir atsakyti į mokytojo klausimus.Vyraujant girdimajai atminčiai, vaikams gali prasčiau sektis pir¬moje ir antroje klasėje, bet vėliau jiems sekasi puikiai, ypač humani¬tariniai dalykai. Jie gali klupti ten, kur reikia erdvinio vaizdinio modeliavimo įgūdžių. Yra vaikų, kurių atmintis nesutrikusi, tačiau jie nėra išsiugdę įsiminimo ir atkūrimo strategijų. Jie ne atidūs, nesusikaupę, klausydamiesi arba apžiūrinėdami pateiktą medžiagą nesistengia jos pakartoti, įsidėmėti, kad išmoktų. Nesugeba skaidyti informacijos į mažesnius prasminius vienetus (pavyzdžiui, telefono numerio 727054 į 72-70-54). Nenaudoja išmokti padedančių būdų: isivaizdavimo, ryšių atradi¬mo ir įsidėmėjimo, grupavimo, užuominų, asociacijų sudarymo, esmi¬nių eleinentų išskyrimo, pabraukimo, paryškinimo, informacijos per¬frazavimo, plano, santraukos, schemos parengimo, eilėraščio stulpelio pirmųjų eilučių įsidėmėjimo, naujos informacijos siejimo su jau žino¬ma, su asmenine patirtimi ir pan. Įsiminimo ir atkūrimo strategijų neturėjimas vaikams kartais truk¬do tiek pat, kiek ir atminties sutrikimai.MOKYMOSI SKAITYTI, RAŠYTI, MATEMATIKOS IR KT. SUNKUMAI. Vaikai. turintys specifInių atminties sutrikimų, pa¬tiria sunkumų, mokydamiesi beveik visų dalykų.Jie lėčiau nei jų bendraamžiai išmoksta skaityti, nes ilgai neįsimena raidžių, išmoktąsias greit pamirš¬ta, ir vėl reikia jas kartoti. Vieną kartą perskaitę teks¬tą, neprisimena veikėjų, įvykių, jų nuosek1umo, datų, todėl negali tiksliai atsakyti į klausimus, perpasakoti, ką skaitę (tačiau skaitomą sakinį, pastraipą supranta gerai ir tuoj pat paklausti gali pa¬aiškinti jų esmę). Mokiniai labai vargsta, mokydamiesi eilėraščių, dai¬nų, ištraukų mintinai.Taip pat lėtai jie mokosi rašyti, nes sunkiai įsidėmi, įsimena rašy¬tines raides. Nurašo teisingai, be didesnių klaidų. Gerai parašo tuos žodžius, kuriuos užtenka skirti klausa. Daugiausia klaidų daro ten, kur reikia pritaikyti sužinotą taisyklę. Pradėjus daugiau rašyti (antroje ir trečioje kIasėje), gali visiškai susipainioti rašybos taisyklėse ir daryti dešimtis klaidų. Rašant diktantus, jiems reikia daug kartų kartoti sakinius, antraip jie neprisimena ir neparašo jų pabaigos. Mokantis matematikos, ilgai nesiautomatizuoja paprasčiausi sudė¬ties, atimties veiksmai, vaikai neišmoksta daugybos lentelės, “pameta” skaičius ir uždavinio sąlygą, kai reikia spręsti mintyse. Vyresnėse klasėse sunkiai sekasi tie dalykai, kur reikia įsiminti daug faktinės medžiagos, pavyzdžiui, istorija, geografija. Greitai ir tiksliai atlikti užduotis trukdo mokytojo nuorodų, instrukcijų, reikalaujamos tvarkos ir kt. nesilaikymas, juos greitai pamiršus.MOKYMO PROGRAMŲ IR DARBO BŪDŲ INDIVIDUALIZAVIMAS. Pritaikant grupines ir sudarant individualias pro¬gramas šios grupės vaikams, būtina atsižvelgti į jų ne¬galės prigimtį ir laikytis tam tikrų nuostatų.Būtina mažinti faktinės medžiagos, skirtos įsimin¬ti, kiekį. Vaikai gali visai nesimokyti eilėraščių arba išmokti tik dvieilį, ketureilį. Galima atsisakyti nelabai svarbių faktų, datų, detalių mokymosi ir vaikui už jų nežinojimą nera¬šyti prastų pažymių. Žinių, mokėjimų, įgūdžių sistemą reikėtų sudaryti taip, kad esminę informaciją reikėtų ne tiesiog įsiminti, bet “atrasti” samprotaujant, lyginant, analizuojant, arba kad mokinys būtų igudęs tuoj pat ją susirasti žinynuose, enciklopedijose, chrestomatijose ir pan. Vaiko žinioms patikrinti turėtų būti naudojami probleminiai, “atviri”, o ne vienintelio teisingo, tiksliai isiminto atsakymo reikalaujantys klau¬simai.Itin svarbu pasirūpinti, kad prasta atmintis netrukdytų mokiniui la¬vinti visus kitus gebėjimus, t.y. kad visa mokytis reikalinga informaci¬ja būtų jam po ranka: jei vaikas niekaip neišmoksta daugybos lentelės, jam turi būti leidžiama ja naudotis; jei neisidėmi kokios nors tvarkos, rašybos taisyklių; veiksmų sekos – turi būti parengtos atmintinės, san¬traukos, iliustracijos ir mokinys mokomas dirbti, remiantis jomis; gali būti parengti į tų metų programą įeinančių sąvokų žodynėliai, datų, faktinės medžiagos išklotinės; klasėje turi būti chrestomatijų, enciklo¬pedijų, žinynų ir kt.Aukštesnių klasių mokinius būtina pratinti ivairiai kompensuoti sa¬vo atminties trūkumus: o atidžiai klausyti, sekti, skaityti; o pakartoti; o pa¬sižymėti esminę informaciją; o perklausti, jei iškart neįsidėmėjo, nesu¬prato; o pasirengti asociacijų, užuominų atmintinę, santrauką, planą;
o pa¬braukti, paryškinti, “pagyvinti” būtinus isiminti faktus, datas, detales; o mokytojo skirtai užduočiai atlikti pratimus; o kaupti informaciją iš įvai¬rių šaltinių, stengtis, kad ji būtų išsami; o lankytis pas mokyklos psichologą, specialųji pedagogą isiminimo strategijoms ugdytis.Mokant vaiką, turintį atminties sutrikimų, būtina pateikti trumpus, nuoseklius nurodymus; užduotis galima formuluoti raštu, kad mokinys galėtų nuolat pasitikrinti, ar daro tai, ko prašomas; vaikui klystant, svarbu isitikinti, ar jis nesugeba suprasti, protauti, ar jau pamiršo, ką reikia daryti; svarbu neapkrauti jo nauja, nežinoma informacija, bet nuosekliai papildyti žinias, ugdyti gebėjimus, igūdžius; vaikui ko nors neprisimenant, būtina pagelbėti užuominomis, tam tikros situacijos, reikš¬mingo elemento priminimu, galima patarti, kur ieškoti pamirštos infor¬macijos.Svarbu paskatinti mokinį nuolat lavinti atmintį, pavyzdžiui, siekti asmeninio rezultato, vis tiksliau ir daugiau isimenant skaitmenų, in¬strukcijų, ivykių, vardų, datų, eilėraščio eilučių ir kt.
UŽDUOTYS ATMINČIAI LAVINTI:
1. Užduoties tikslas: atminties tipo išaiškinimas įvairiai suvoktų žodžių atgaminimo metodu.Užduoties instruktažas: užduočiai reikalingos 4 kortelės su jose užrašytais žodžiais:
A) Girdimąjam įsiminimui
VINISRATASLEMPAANTISVYRASSPYNABATASMEDUSDUOBĖKNYGA
B) Regimąjam įsiminimui
AUDRALAŠASSŪRISRAGASŠUKOSMĖNUOŽIEMANAMAS RANKATĖVAS
C) Girdimąjam – motoriniam įsiminimui
GULBĖTAKASKLASĖVĖJASDUONALAPASROGĖS PLYTARĖTISSIENAD) Kombinuotam įsiminimui
SESUOBANGAŽVAKĖ PIEVADURYSMEŠKAŽUVISLENTASAULĖMEDIS
Mokytojas skaito mokiniam vieną eilę žodžių (intervalas tarp žodžių 5 sek.). Po 10 sek. pertraukos mokiniai užrašo žodžius, kuriuos atsiminė, ir 10 min ilsisi. Po to mokytojas rodo aiškiai parašytus antros eilutės žodžius, o mokiniai iš atminties juos užrašo. Mokiniams 10 min pailsėjus, mokytojas garsiai skaito trečios eilutės žodžius, o mokiniai kiekvieną žodį kartoja pašnibždomis, „užrašo“ ore, po to surašo lape atsimintus žodžius. Po 10 min mokytojas rodo ir garsiai skaito ketvirtos eilutės žodžius. Mokiniai kiekvieną žodį kartoja pašnibždomis, o vėliau popieriaus lape užrašo įsimintus žodžius. Tokia užduotimi nustatome mokinių atminties tipą.
2. Užduoties tikslas: loginės ir mechaninės atminties produktyvumo nustatymas. Užduoties instruktažas: surašomos dvi eilės žodžių. Pirmos eilės žodžių poros susietos prasminiais ryšiais, antros – nesusietos.
I eilė1. Lėlė – mergaitė2. Višta – kiaušinis3. Galva – kepurė4. Knyga – mokinys5. Žiema – sniegas6. Karvė – pienas7. Gatvė – mašina8. Lėkštė – sriuba9. Namas – stogas10. Vakaras – lempa
II eilė1. Plyta – rytas2. Žirklės – kalnas3. Langas – raidė4. Smėlis – dovana5. Krosnis – mėnuo6. Laivas – daržas7. Raktas – šukos8. Žuvis – durys9. Obelis – stiklas10. Šulinys – tiltas
Mokytojas perskaito tiriamajam 10 pirmos eilės žodžių porų (intervalas tarp porų 5 sek.). Po 10 sek. pertraukos skaitomi kairieji pirmos eilutės žodžiai (su 10 sek.intervalais), o mokinys užrašo atsimintus dešinės pusės žodžius. Analogiškas darbas atliekamas su antros eilės žodžiais.
3. Užduoties tikslas: nustatyti mokinio valingo įsiminimo ypatybes.Užduoties instruktažas: mokiniui siūloma išmokti kokį nors trumpą eilėraštuką. Pavyzdžiui:
Stovi ąžuolas, uosisIr berželis šalia.Čia eglelė siūbuos visViršūnėle žalia.(P. Širvys)
Nuplasnojo vasarėlėŽalaiasparnėPaskui pempę, paskai gervęPaskui garnį.(K. Kubilinskas)
Mokytojas aiškiai, neskubėdamas padeklamuoja ketureilį, po to paprašo mokinį pakartoti. (Po neteisingo mokinio atgaminimo tyrėjas vėl kartoja tekstą. )Įsiminimo greitumo kriterijus – pakartojimų skaičius. Apie įsiminimo kokybę sprendžiama iš klaidų skaičiaus. Užduoties pagrindu daromos išvados apie įsiminimo greitį, kokybę, būdą (pažodinis įsiminimas, medžiagos struktūrinimas ir kt.)
4. Užduoties tikslas: nustatyti mokinio atgaminimo ypatybes. Užduoties instruktažas: mokytojas aiškiai, neskubėdamas perskaito tįekstą, kurį tiriamasis tuojau po įsiminimo (tiesioginis įsiminimas) arba praėjus kuriam laikui (uždelstas atgaminimas) turi atgaminti. Tada suskaičiuojama, kiek prasminių teksto vienetų (pažymėtų skliausteliuose) mokinys atsiminė. Užduoties pagrindu daromos išvados apie mokinio verbalinės medžiagos atgaminimo ypatybes. Pradinių klasių mokiniai sugeba atgaminti 5 ± 2 prasminius vienetus.
Teksto pavyzdys. Nykštukas – visų mažiausias Lietuvos paukštelis, sveriantis kokius 5 – 6 gramus (1). Paukštelio viršugalvis – geltonas arba oranžinis, perbrauktasdviem juodais dryžiais (2), švarkelis – žalsvai pilkas (3). Snapelis juodas (4). Sunkiausias laikotarpis šiam paukšteliui – žiemos vidurys, kai esti trumpiausios dienos. Per dieną nykštukas turi susirasti tiek maisto, kad būtų sotus visą ilgą žiemos naktį. Maistas paukštelio kūnui suteikia šilumos, kitaip jis sustingtų į ledą (5). Nykštukų balsai labai panašūs į zylių. Jie ciksi, cypia plonais, švelniais balseliais ir netoli tesigirdi (6). Nykštukai – labai draugiški paukšteliai. Jie įsimaišo į zylių, kukučių pulkelius, kartu ieško maisto, o jeigu pasirodo pelėda – kartu gena ją tolyn (7).
(Pagal L. Grudzinską)5. Užduoties tikslas: nustatyti mokinio tiesioginio įsiminimo ypatybes.Užduoties instruktažas: mokytojas siūlo mokiniui paklausyti teksto, kurį reikės atgaminti tuojau po įsiminimo arba praėjus kuriam laikui. Tada aiškiai, neskubėdamas perkaito tekstą. Po to prašo mokinio atsiminti ir pasakyti, kiek metų kokie paukščiai gyvena. Tada suskaičiuojama, kiek prasminių teksto vienetų (pažymėtų skliausteliuose) mokinys atsiminėUžduoties pagrindu daromos išvados apie atgaminimo ypatybes. (suaugusiojo žmogaus trumpalaikės atminties apimtis 7 ± 2 objektai. )
Teksto pavyzdys: Kiek metų gyvena paukščiai? Kike jiem lemta džiaugtis pasauliu, laisvai plasnoti, sukti lizdus, perėti vaikus? Savo giesmėmis, skrydžiu žavėti mūsų klausą ir akis, skaidrinti sielą?..Pempė savo gyvenime mus pasveikina su pavasariu 15 – 16 kartų, bet nelaisvės visai nepakelia ir miršta iš ilgesio (1). Slanka kokius dvidešimt metų gieda savo vakarines giesmes (2). Jerubė – gražioji miškų vištelė – ir septintos žiemos kartais nesulaukia (3). Karvelis – kokius 10 – 12 metų pamiškės gyventojams buria ankstyvą žirnių sėją (4). Šelmeninė kregždė 15 metų pragyvena savo pamėgtoje sodyboje, jei nepakliūna į vanago nagus (5). Dvidešimt metų narvelyje savo giesmėmis mus linksmina kanarėlė (6). Geltonkuodė kakadu sulaukia gražaus amželio – 80 metų (7). Strazdas giesmininkas gyvena 13 (8), kikilis – 14 (9), didžioji zylė – apie 10 metų (10). (Pagal L. Grudzinską)
6. Užduoties tikslas: nustatyti vaiko atpažinimo ypatybes.Uždavinio instrukcija: mokiniui rodoma lentelė su 9 geometrinėmis figūromis (8 pieš.) ir prašoma įsidėmėti joje nupieštas figūras. Lentelė demonstruojama 10 – 15 sekundžių. Po to rodoma lentelė su 15 geometrinių figūrų (9 pieš.) ir mokinys turi joje parodyti tas geometrines figūras, kurias jis matė pirmojoje lentelėje. Tada uždavinio protokole užrašoma, kiek figūrų mokinys atpažino.Daromos išvados apie atgaminimo ypatybes (atgaminimo medžiagos apimtį, tikslumą, greitį, kurį galima nustatyti sekundmačiu).
7. Užduoties tikslas: palyginti atgaminimo ir atpažinimo procesus.Užduoties instrukcija: vaikui perskaitoma iš eilės 10 nesusietų tarpusavyje žodžių ir prašoma juos atgaminti bet kokiu nuoseklumu, pavyzdžiui:
Voverė SmėlisDangusGamyklaLangasLaikraštisKepurėNaktisPuodasDviratis.
Atgaminti elementai pažymimi „+“ protokole. Po to mokytojas skaito eilę jau iš 20 žodžių. Šioje eilėje atsitiktine tvarka išdėstyti ir pirmos eilės žodžiai. Pavyzdžiui:
PopieriusMėnulisNaktisLaikraštisLėktuvasDangusStogasVėliavaGamyklaLangasVoverė Riešutas DūmaiKaminasStiklasDviratisKepurėSmėlisAkiniaiPuodas
Kai tiriamasis išgirsta pirmos eilutės žodį, turi pasakyti „taip“. Mokytojas pažymi „+“ atpažintus žodžius.Teisingai atgamintų ir atpažintų žodžių skaičius apskaičiuojamas pagal formulę:K = v / n, Kur K – atgaminimo ar atpažinimo koeficientas, v – teisingai atgamintų ar atpažintų žodžių skaičius, n – elementų skaičius eilėje.
8. Užduoties tikslas: tapriško įsiminimo ypatybių nustatymas.Užduoties instrukcija: mokytojas prieš mokinį padeda 10 – 20 kortelių su paveikslėliais. Pateikiama tokia instrukcija: „Aš pasakysiu žodžius, kuriuos reikės įsiminti. Kai pasakysiu žodį, pažiūrėkite į paveikslėlius ir iš jų pasirinkite tokį, koks padėtų tą žodį atsiminti. Paveikslėlį padėkite į šalį“.Naujas žodis skaitomas tada, kai mokinys pasirenka paveikslėlį ir atideda į šalį. Mokytojas pažymi, kokį paveikslėlį mokinys pasirinko duotam žodžiui įsiminti. Taip pat fiksuojamas mokinio elgesys, kalbinės reakcijos, pasirenkant paveikslėlį. Vėliau mokinys ima iš eilės po vieną paveikslėlį ir sako įsimintinus žodžius. Atsakymai užrašomi protokole. Teisingai atgaminti žodžiai pažymimi „+“, klaidingai – „-“. Kiekvienąkartą mokinio klausiama, kaip jis atsiminė žodį ir kodėl žodžio prisiminimui pasirinko tą, o ne kitą paveikslėlį. Atsakymai užrašomi protokole. Apskaičiuojamas tarpiško įsiminimo koeficientas:C = k / n,kur k – teisingų atsakymų skaičius, n – pateiktų žodžių skaičius.Po visų skaičiavimų daromos išvados apie žodžių įsiminimo ir atgaminimo būdą, asociaciją tarp žodžių ir paveikslėlių.
9. Užduoties tikslas: tarpiško įsiminimo tyrimas laisvų grafinių asociacijų metodu.Užduoties instrukcija: mokytojas duoda mokiniui tuščią popieriaus lapą, pieštuką ir siūlo išklausyti ir įsiminti keletą žodžių bei žodžių junginių:
Linksma šventėKurčia senelėPikta mokytojaMergaitei šaltaLigaIšsiskyrimas
VystymasisPabėgimasViltisPavydasGailestisSvajonė
Mokinys, išklausęs žodį, turi grafiškai (piešiniu, piktograma) jį pažymėti. Po piešiniais rašyti negalima. Įspėjama, kad piešinio kokybė neturi reikšmės. Piešinys skiriamas tik žodžių įsiminimui. Perskaičius visus žodžius, po kiekviena piktograma, pradedant pirmąja, tiriamasis turi užrašyti žodį, kurį jis turėjo įsiminti. Atlikus užduotį, mokytojas pagal formulę:C = k / n,kur c – atminties apimtis, k – atgamintų žodžių skaičius, n – pateiktų įsiminti žodžių skaičius.
11. Užduoties tikslas: lavinti atmintį ir įsiminti daiktų pavadinimusUžduoties instrukcija: mokytojas duoda vaikui korteles su pvz.: gyvūnais, paukščiauis, augalais, daiktais ir t.t. vienos rūšies daiktų turi būti po 2 egzempliorius. Korteles išmaišomos ir sudedamos ant stalo. Moksleivis per 20 sekundžių turi įsidėmėti, kur kokios kortelės sudėtos. Tada ta pačia tvarka jos užverčiamos, ir mokinys atvertęs vieną kortelę, turi atsiminti, kur yra kita tokios rūšies kortelė. Jei suklysta, viską užverčia ir verčia kitą kortelę. Jei atverčia 2 vienodas korteles, jas padeda nuošaliau, ir ieško kitų kortelių.
12. Užduoties tikslas: lavinti atmintį ir plėsti literatūrines žinias Užduoties instrukcija: mokytojas, pagal mokinių amžių, turi parinkti atitinkamus eilėraščius, ir kelis kartus į mėnesį užduoti mokiniams juos išmokti mintinai.
Pvz.: „Varvekliuko ašarytės“ Atsimerkė upeliukas: – Ar miegojau taip ilgai?Ašaroja varvekliukas,Juokias stogas ir langai.
Upeliukui tik dairytis,Begt į priekį vis tolyn…Varvekliuko ašarytėsĮ balutę din dilin…
13. Užduoties tikslas: lavinti atminį ir plėsti literatūrines žinias. Užduoties instrukcija: mokytojas paseka arba paskaito įdomią pasaką. Tada duoda mokiniams patiems paskaityti arba pats dar kelis kartus paskaito. 2 – 3 kartus išgirdę pasaką, vaikai turėtų pasekti ją be jokios pagalbos. Pasaka apie skraidantį vikšrąVieną kartą prieš daug daug metų ant vieno seno medžio gyveno vikšrų šeimyna. Jie išsirisdavo iš kiaušinių, per savo gyvenimą suvalgydavo labai daug lapų ir baigdavo jį pavirsdami lėliukėmis. Vikšrai nežinojo, iš kur jie atsiranda. Tik įsivaizdavo, kad atsiranda iš kiaušinių, nes matė, kaip jų mažieji broliai iš jų išsirita. Vikšrų regėjimas buvo labai išsivystęs, bet jie net nenumanė, iš kur atsiranda kiaušiniai, kadangi drugeliai savo kiaušinius dėjo naktį.Net jeigu vikšrai ir būtų galėję matyti naktį, jie vis tiek nebūtų pamatę drugelių, nes vikšras žiūri tik žemyn, tik į tą lapelį, kurį valgo. O drugeliai mėgo skraidyti aukščiau lapų ir labai retai vos vos prie jų prisiliesdavo savo letenėlių galiukais. Dauguma vikšrų visiškai nesidomėjo, iš kur atsiranda kiaušiniai, nesidomėjo jie ir tuo, ar lėliukės gyvena toliau. Jie buvo užsiėmę žaliausių lapelių valgymu. Ir jų pokalbiai iš esmės apsiribodavo svarstymais, kaip geriau pasiekti medžio pakraštį, kur auga patys šviežiausi ir skaniausi lapai. Sėkmingiausiu buvo laikomas tas vikšras, kuris sugebėjo pasiekti patį tolimiausią, patį žaliausią lapą.Retkarčiais vikšrai būdavo priversti palikti senąjį šilkmedį ir leistis varginančion kelionėn į kaimyninį medį. Juk kaimyno lapas visad atrodo žalesnis! Bet po trumpo poilsio jie su didžiausiu džiaugsmu grįždavo į seną, pažįstamą medį, prie to įprasto skonio, kurį mėgo jų tėvai, tėvų tėvai… Iš tikrųjų vikšrai bijojo tiktai dviejų dalykų: stipraus vėjo ir plėšriųjų paukščių. Staigus gūsingas vėjas galėjo stipriai supurtyti medžio lapus ir net ploniausias šakeles. Jaunas, nepatyręs, dar nemokantis tinkamai laikytis vikšras galėjo staiga pasijusti trumpiausiu keliu besklendžiąs motulės žemės link.Ne daugelis iš likusių gyvų po smūgio iš paskutiniųjų rangėsi atgal ir įsijungdavo į šeimą, tačiau jau niekad nebesugrįždavo į savo ankstesnę būseną. Jie tapdavo keistuoliais: kai kurie iš jų pasakodavo apie visokias skraidančias figūras, kurias matė krisdami. Jie vadino jas “drugeliais”.Jie nupasakojo jų formą ir spalvą taip, kad nė vienas vikšras, netgi pats seniausias, negalėjo suprasti, apie ką kalbama. Užuot darę tai, kas svarbiausia – lipę į viršų, jie pakeldavo akis aukštyn ir imdavo uždavinėti keistus klausimus: iš ko padarytas kiaušinis, kas nutinka senam persisotinusiam vikšrui po to, kai virsta lėliuke ir t.t. Dažnai kiti už akių šiuos vikšrus vadino skraidančiais.Plėšrūs paukščiai atsirasdavo iš niekur. Būdavo, kad tu ir tavo bičiulis ramiai bebaigią skanauti ypatingai žalią lapelį, ir staiga, be jokio perspėjimo pamatai, kaip didžiulis snapas čiumpa jį už sprando ir nusitempia dangun. Tada gali būti tikras, kad niekada daugiau jo nebeišvysi, nes iš dangaus nepavyko sugrįžti nė vienam, netgi pačiam gudriausiam vikšrui.Vikšrai težinojo vieną būdą, kaip apsisaugoti nuo paukščių: seniai mokė jaunimą, kaip neišsiskirti.– Gali laikytis apatinės lapo pusės, – sakė senis savo jaunam mokiniui, – ten paukščiai tavęs nematys, bet tu neabejotinai nukrisi su lig pirmu vėjo gūsiu. Antroji taisyklė, kurią tau verta prisiminti yra ta, kad medžio pakraštyje esi labiau pastebimas, todėl geriau likti medžio tankmėje, vidury.
– O jei aš noriu patekti į viršų ir paragauti jaunų žalių lapelių? – klausia jaunasis mokinys.– Tada turi žinoti, kad labai rimtai rizikuoji, – atsako senis, – gali ir nukristi, ir būti suvalgytas. – Ir trečioji taisyklė, – kartojo seniai, – judėk lėtai. Joks lapas nuo tavęs nepabėgs. Prisiminki: kas skuba gali atsisveikinti su gyvenimu.Avri išsirito iš pilko kiaušinio. O tai tikrai žadėjo būsimus sunkumus. Dauguma iš pilkų kiaušinių išsiritusių vikšrų taip ir netapo lėliukėmis. Ir tikrai, pirmasis klausimas, kurį Avri uždavė vos išvydęs pasaulį, buvo, kaip trumpiausiu keliu pasiekti viršūnę. Senieji vikšrai bandė jį sulaikyti, bet, deja, veltui. Jis norėjo kuo greičiau užaugti, ir todėl darė visas klaidas, kurias tik gali daryti vikšras.Jis judėjo greitai ir pakeliui valgė lapus iš viršaus. Jis tiesiog neturėjo laiko lįsti po jais, į apačią. Priešais jo akis nuolatos buvo vienut vienutėlis tikslas – nusigauti į pakraštį. Beveik kiekvienas kelyje jo sutiktas vikšras patarė sumažinti tempą, nusiraminti, pailsėti, pasaugoti save, bet jis neklausė. Dvi su puse savaitės jis ropštėsi į viršų, kildamas nuo šakos ant šakos. Jo kojytės sustiprėjo, žandikauliai sutvirtėjo, nagučiai paaštrėjo. Jis buvo liesas, nes nespėdavo prisivalgyti ir visą savo energiją sunaudodavo lipimui. Bet kuo aukščiau jis lipo, tuo skaisčiau švietė saulė ir tai jį drasino.Lapai buvo vis žalesni ir tarp jų žiojėjo mėlyno dangaus lopinėliai. Jis matė daug vikšrų, kurie pasiekę medžio vidurį pasiliko ten. Mažiau buvo vikšrų, pasiekusių viršutinį ketvirtį ir tuo pasitenkinusių. Ir tik keletas beveik pasiekė pačią viršūnę ir pasiliko ten. – Jūs sunaudojote tiek daug energijos, – tarstelėjo eidamas pro juos Avri, – tai kodėl jums dar truputį nepasistengus ir neparagavus viršūnės skonio?Atsakydavo jam visokiausiais pasiteisinimais: aš neturiu jėgų, aš noriu valgyti, čia ir taip patys žaliausi lapai, kuriuos kada nors mačiau, šitas medis apskritai neturi jokios viršūnės, medis auga greičiau, negu mes lipame į viršų ir kitus panašius niekus. Pasiekęs aukščiausiąjį lapą, jis pamatė seną storą vikšrą, ramiai žiaumojantį to lapo kraštą.– Ar galėčiau prisijungti? – mandagiai pasiteiravo jis.– Žinoma, – atsakė vikšras ir toliau graužė lapą.Ir tai buvo paskutinis jo žodis, nes staiga Avri pamatė, kaip jis greitai tolsta, spurdėdamas juodame snape. Avri taip išsigando, kad netgi stiprios kojos nebeišlaikė jo vietoj. Legenda pasakoja, kad snapas taip pat nuplėšė ir tą lapo dalį, ant kurios sėdėjo Avri, ir tai padėjo jam lengviau kristi.Atsidūręs ant žemės, jis pabandė suprasti, kas su juo atsitiko. Nors jis krito vos keletą sekundžių, bet per tą laiką nutiko tiek daug nuostabių dalykų, kad jis visiškai pamiršo baimę ir patyrė nepaprastą malonumą.Iš pradžių jis matė kitus vikšrus, kurie buvo užsiėmę lapų valgymu, jų galvos buvo nulenktos žemyn. Jis šaukė jiems, kad tie pažiūrėtų į jį, bet niekas jo neišgirdo. Triukšmingas žiaumojimas slopino visus kitus garsus. Paskui jis išvydo nuostabias įvairiaspalves būtybes, kurios plasnojo šalia jo ir tarp lapų. Jos glaudėsi viena prie kitos arba dėjo kiaušinius.– Tai tikriausiai drugeliai, – pamanė jis sau. Jis beveik galėjo prisiekti, kad girdėjo, kaip jie vienas su kitu kalba, arba, tiksliau, kaip dainuoja, ir jam buvo labai malonu girdėti šią dainą. Jis net pradėjo galvoti, kad mirė ir jau besąs aname pasaulyje, bet staiga pajuto stiprų smūgį ant lapų, kurie lyg kilimas dengė žemę. Tai gražino jį į tą realybę, kurią jis paliko vos prieš keletą sekundžių, ir kur jis – tik paprastas vikšras. Po ilgos kelionės, kuri verta atskiros istorijos, Avri vėl grįžo į vikšrų bendriją. Jis labai greitai suprato, kad nebeturi su kuo kalbėti. Jo daugiau nebedomino žali lapeliai, ir netgi viršūnė buvo praeitas etapas. Jis nusprendė, kad nori būti drugeliu.– Tau galvoj kažkas pasimaišė, kai kritai, – sakė jam, – palik mus ramybėje ir susisuk į lėliukę.Ir nors vikšrų pasaulyje tai prilygo keiksmažodžiui, Avri buvo ne iš tų, kurie į žodžius žvelgtų lengvabūdiškai, net ir į tuos ištartus supykus. Jis pradėjo stebėti, kaip tampama lėliuke. Prisiminė, kad drugeliai buvo labai panašūs į vikšrus, tik su sparneliais. Ar gali būti taip, kad tai ir yra vikšrai su sparnais?Nuo pat stebėjimo pradžios, jis aiškiai suprato, kad niekas iki jo šito netyrinėjo, ir tai buvo akivaizdu. Paprasčiausiai dėl to, kad nieko šitai nedomino. O jeigu jie būtų pradėję rimtai stebėti ir studijuoti visa tai, būtų pastebėję, kad iš vikšro lėliukės apvalkalo viduje nieko nelieka. Kas gi su juo atsitinka? Nejau jis tiesiog pradingsta?Avri nusprendė prisidėti prie senojo vikšro ir pasekti visą procesą. Jis stebėjo, kaip vikšras darėsi vis riebesnis ir sotesnis, girdėjo iš jo, kad jam nusibodo graužti lapus: net jei dabar kas atneštų šviežutėlį lapelį nuo medžio krašto, nelabai jį tesujaudintų. Ir štai tada Avri išgirdo iš jo (o šito ir reikėjo tikėtis), kad jis nori tapti lėliuke.– Tai normalus procesas, – pasakė vikšras ir ėmė austi tinklą.– Padaryk man paslaugą, – paprašė jo Avri, – jeigu po lėliukės tu tapsi drugeliu, ateik ir pašauk mane, gerai?– Pamiršk savo kvailystes – atsakė jam vikšras – juk mes abu žinome, kad lėliukė – tai pabaiga. Bet Avri maldavo toliau, kol vikšras galiausiai sutiko ir tik dėl to, kad šis netrukdytų austi tinklo. Po poros dienų senasis vikšras pasidengė apvalkalu, kuris vis apvalėjo ir apvalėjo, kol vikšras visai pranyko po juo.Avri nepasidavė. Pilkieji genai kurstė jo užsispyrimą ir jis iki galo naudojosi šia savybe. Dienas ir naktis jis leido šalia lėliukės, neklausydamas savo draugų, kurie įtikinėjo grįžti prie normalaus gyvenimo.– Aš nejaučiu jokio skonio grauždamas lapus, ir jeigu man skirta tapti lėliuke, tai bent noriu žinoti, kas su manimi bus.Jis beveik nemiegojo, baimindamasis, kad kažkas atsitiks, jei užsnūs. O tamsiomis naktimis, kai matomumas būdavo itin prastas, jis snūduriavo atsirėmęs į lėliukę taip, kad prabustų nuo menkiausio jos krustelėjimo.Ir tai įvyko! Kaip tik tada, kai pasirodė pirmieji nusivylimo ženklai, kai alkis beveik susuko jo tuščią pilvą, – lėliukė truputį sujudėjo.Šis vaizdas pakerėjo Avri. Palengva lėliukės apvalkale atsirado plyšelis. Jis vis didėjo ir didėjo, ir iš jo išlindo maža juoda galvutė. Po keleto sekundžių lėliukė taip sudrebėjo, kad Avri išsigandęs atšoko atgal. Lėliukė pasidalijo į dvi dalis, ir du spalvoti sparneliai, kaip tik tokie, kokius jis matė tada krisdamas, išsiskleidė į šalis visu savo gražumu. Lengvai suplasnojo ore ir nuskraidino nuostabų drugelį nuo lapo ant lapo žydram danguj.Avri nustėro, jo širdis ėmė pašėlusiai trankytis. Jis apsižvalgė, norėdamas pasidžiaugti su kitais vikšrais, bet niekas neišvydo to, kas atsitiko. Jie buvo užsiėmę lapų graužimu, bandė slapstytis nuo paukščių ir ieškojo naujų žalių lapelių. Jis troško šūktelti: – Žiūrėkite, aš buvau teisus! Bet žinojo, kad nieks jo neišgirs.Staiga Avri pajuto silpnumą, kuris užliejo visą jo kūną. Įtempto laukimo dienos, jaudinimasis ir nusivylimas dėl jį apėmusios vienatvės darė savo. Jis nebegalėjo išsilaikyti ant lapelio, pakėlė savo letenėles aukštyn, lyg prašytų pagalbos, ir viskam aplinkui abejingas pradėjo kristi žemyn.Atsigavęs, nesuprato, kur esantis. Jaudinančios muzikos garsai jam priminė pirmąjį kritimą, bet šįsyk jie sklido kur kas garsesni ir iš arčiau. Medžio lapai dideliu greičiu lėkė jam pro šalį, bet kad ir kaip bebūtų keista, jie judėjo iš kairės į dešinę, o ne iš viršaus žemyn. – Gal mane paukštis pačiupo, – pagalvojo jis, bet tada man skaudėtų, – kaipmat pats save nuramino.Jis atsigręžė ir pamatė akis, kurios jam pasirodė pažįstamos. Bet juk tai senojo, pavirtusio lėliuke, vikšro akys.– Aš pažadėjau tau ir laikausi žodžio, – uždainavo jis ir nusišypsojo.– Kodėl tu dainuoji? – paklausė jo Avri – ir apskritai, kur aš?– Aš dainuoju, nes dabar tai mano prigimtis, o tu mano letenėlėse ir mes skrendame kartu.Avri vargiai spėjo žiūrėti į jam besiveriančius vaizdus. Drugelis kilo vis aukščiau ir pirmąkart gyvenime Avri išvydo, kaip atrodo jo medis iš viršaus. Jis matė žalius ir nuvalgytus plotus, daugybę vikšrų, keletą pasiekusių viršūnę, matė netgi kaimyninius medžius.– Kur nori, kad tave nuleisčiau? – išdainavo drugelis.– O kas iš viso nori nusileisti? – atsakė Avri pamėgdžiodamas drugelio dainavimą.Netgi tada, kai jie nusileido ant vienos iš labiausiai apgyvendintų šakų, jų vis tiek niekas nepastebėjo. Visai netoliese įsitaisė senas drugelis, dedantis kiaušinius.– Tai štai kaip tai vyksta? – klaustelėjo Avri.Drugelis nusišypsojo jam, ir jo veidas suspindo iš laimės: – Kaip man pasisekė kalbėti su vikšru!– Kuria prasme? – paklausė Avri.– Dar niekad nekalbėjau su vikšru – atsakė jis, – tai yra nuo tos akimirkos, kai pats lioviausi būti vikšru.– Tai kodėl gi jums visų vikšrų nepaskraidinti virš medžio? – toliau domėjosi Avri. – Nėra nieko, ko mes trokštume labiau, – tarė drugelis – tačiau niekaip negalime šito padaryti.– O kaip su manimi galėjote? – nenurimo Avri.– Nes tu šito norėjai, – pasakė jis – tu pakėlei letenėles, nes troškai būtent šito ir nieko daugiau.Todėl aš ir galėjau sučiupti tave už iškeltų viršun letenėlių. Nepamirš šito, – pridėjo buvęs senasis vikšras ir nuskrido savo keliu.Po tos lemtingos dienos dar daug valandų skraidė Avri. Laikui bėgant jis išmoko daug įvairiausių gudrybių ir susidraugavo su daugeliu drugelių. Iš kiekvieno jų sužinojo ką nors nauja apie drugelių gyvenimą, patirdamas didžiulį malonumą.Netgi tada, kai jis vėl pradėjo graužti lapus, jis rado juose naują, niekada iki tol nejaustą skonį. Jis pavadino jį „tikslo skoniu“ arba „gyvenimo prasme“. Dabar pirmąsyk savo gyvenime jis matė prasmę tame vienodame lapų graužime. Jis žinojo, kad jei daug valgys, turės jėgų ilgai skraidyti, ir tuo pačiu jis suteiks didžiulį malonumą drugeliams, kurie jį skraidins dangaus padange. Jis mėgavosi tuo malonumu, kurį jiems suteikė ir nebuvo ribų jo laimei.Tačiau su kiekviena diena jis vis labiau ir labiau jaudinosi dėl savo draugų vikšrų. – Jei tik jie žinotų, ko netenka, – galvojo jis sau – tuoj pat pakeltų galvas ir pradėtų ieškoti drugelių sparnų, jie liautųsi graužę, kad išgirstų dainų skambėjimą ir pakeltų letenėles, visiškai pasitikėdami, kad nenukris. Juk neabejotinai vienas iš drugelių juos pagaus dar nepasiekus žemės.Jis jautė, kad kuo didesnis jo džiaugsmas ir laimė drugelių pasauly, tuo didesnė jo vienatvė tarp gentainių.– Aš įsitikinęs, kad jiems tai galima paaiškinti, – pagalvojo jis sielos gilumoje ir nusprendė pradėti naują darbą – papasakoti vikšrams apie drugelių gyvenimą.– Galbūt aš ir ypatingas vikšras, bet esu tikras, kad yra daugiau tokių kaip aš, kurie ieško, nežinodami, ko nori, klaidžioja tarsi akli migloje. Jiems aš ir parodysiu kelią. Aš nieko negaliu priversti, tačiau bent jau žinosiu, kad stengiausi padėti tiems, kurie ieško pagalbos.Ir štai atėjo Avri laikas, kada jis visiškai ramus pavirto lėliuke. Žinodamas, kad iki galo pasiekė savo kaip vikšro gyvenimo tikslą. Po savęs jis paliko smulkius medžio ir miško sandaros žemėlapius, artimiausių ir patogiausių kelių į viršūnę brėžinius, smulkią drugelių sandaros anatomiją, kiaušinių dėjimo ir išsiritimo iš jų schemas ir netgi rekomenduojamų ir saugių valgymo rajonų žemėlapius.Jis žinojo, kad jeigu gims dar vienas vikšras, geidžiantis skraidyti, tai galės pasinaudoti šiomis jo paliktomis žiniomis. Nors dauguma vikšrų žemėlapiais naudojosi tik tam, kad greičiau surastų žaliausių ir skaniausių lapų rajonus.Labai nedaug vikšrų su žemėlapiais ieškojo kelio į viršūnę. Dar mažiau iš jo darbų analizavo kiaušinių ir lėliukių sandarą. Ir tik vienetams kilo klausimas: „Kaip jis gavo šitas žinias? Iš kur atsirado tokie paprasti sudėtingų problemų sprendimai? Iš kur jis gavo šitas nuostabias dainas, kurias parašė? Ar mes galime semtis iš to pačio žinių šaltinio, kaip ir jis?“Avri buvo pirmas skraidančių vikšrų dinastijoje. Tie, kurie pasaulį išvydo po jo, nuėjo panašų kelią, ir kiekvienas jų vis papildydavo savo pirmtakų žinias. Jie aprašė drugelių pasaulį tiems, kas ateis po jų. Jie žinojo, kad drugeliai vikšrus myli labiau, nei šie gali įsivaizduoti.Jie taip pat žinojo, kad išauš tokia diena, kai visi vikšrai pakils į orą ir drugeliai jiems padės, ir tada bus begalinis džiaugsmas bei malonumas ir drugelių, ir vikšrų pasaulyje. Jie laukė šitos dienos ir visomis priemonėmis stengėsi ją priartinti.14. Užduoties tikslas: lavinti atmintį ir mokinti vaidybos Užduoties instrukcija: pagal kokią nors pasaką, įvykį ar pačių sugalvotą atsitikimą surengti spektaklį. Vaikam išmokti roles mintinai. Taip jie ir atmintį lavins, ir vaidybos sugebėjimus pademonstruos.
15. Užduoties tikslas: loginės ir mechaninės atminties lavinimas Užduoties instrukcija: visi vaikai susėda ratu. Paeiliui skaičiuojama 1, 2, 3… kai tik yra skaičius 7, jo kartotinis (7, 14, 21…) arba bet koks skaičius, kuriame yra skaitmuo 7 (17, 27…), vaikas, kuriam eilė sakyti, sako ne skaičių, o žodį PRETI. Po žodžio PRETI keičiasi skaičiavimo pusė. Viskas turėtų atrodyti taip: vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, PRETI (ir dabar tas kuris sakė šeši, sako aštuoni ir toliau tęsiasi viskas i tą pusę.
16. Užduoties tikslas:lavinti trumpalaikę atminį ir geriau pažinti bendraklasius. Užduoties instrukcija: vienas vaikas prisistato ir pasako tai, kas jam labiausiapatinka, nepatinka arba ką nors apie save papasakoja. Tada sekantis taip pat pasako apie save ką nors ir pakartoja, ką prieš tai kalbėjęs pasakė. Dar kitas vaikas papasakoja apie save ir apie tuos du kur pries tai pasakojo. Taip, kol pereina visą klasę.
17. Užduoties tikslas:lavinti atmintį ir priesiminti įvairias žinias. Užduoties instrukcija: mokytojas sugalvoja žodį ir pasako vaikams temą ir žodžio raidžių kiekį, pvz. Miestas, 9 raidės. Jei niekas ilgai neatspėja, tai palengvinimui pasako pirmą raidę. Tada vaikai galvoja mintyse visus miestus kokius tik žino iš tos raidės ir tinkamą raidžių kiekiui.atspėjęs gali atlikti mokytojo pareigas.
LITERATŪROS SĄRAŠAS:
1. Regina Giedrienė, Ona Monkevičienė „Kodėl nemiela mokykla“, Vilnius 1995m.2. Daniel P. Hallahan, James M. Kauffman „Ypatingieji mokiniai“, Alma littera 2003m.3. E. Zambacevičienė „Psichologijos metodai ir psichologijos tyrimo metodikos“, Vilnius 1989m. 4. Žurnalas vaikams „Penki“ 2006 m. Nr. 35. http://www.vsv.lt/mokymas/Ergonomika/1376.html