Renesansas

Kauno Ryšininkų mokykla

REFERATAS
RENESANSAS

Atliko:

K04/1 gr.moksleivė

2004
Kaunas
Renesansas
(XV – XVI amžiai, Lietuvoje – XVI amžius)

Renesansas – Vakarų ir Centrinės Europos šalių kultūros ir visuomeninės minties raidos epocha – pereinamasis laikotarpis nuo vidurinių amžių prie naujųjų amžių kultūros (Italijoje – XIV-XVI a., daugelyje kitų šalių – XV-XVI a.). Renesansui būdinga ryškus mokslo ir meno pakilimas, jų pasaulietinimo tendensijos, vadavimasis iš katalikų bažnyčios ideologinio ir moralinio diktato, antikos kultūrinių tradicijų gaivinimas.
Mes manome, kad tai didžiausio kultūros ir mokslo pakilimo laikotarpis. Tačiau yra kita nuomonė. Cambridge’o universiteto Emmanuelio koledžo profesorius Peter Buurke, vienas iš autoritetingiausių Renesanso epochos tyrinėtojų, savo knygoje “Renesansas” pateikia savitą kultūrologinę šios epochos interpretaciją, atkreipdamas dėmesį į daugelį nežinomų Renesanso bruožų. Kita vertus jo žodžio “renesansiškas” supratimas apsiriboja reikšme “Antiką megžiojantis” – Renesansui priskiriama tik tai, kas rėmėsi Antika, nepriskiriant Renesansui, pavyzdžiui, reformacijos judėjimo. Peter Burke teigia, kad Renesanso įvaizdis tėra mitas, sukurtas XIX a. viduryje prancūzų istoriko Jules Michelet, kritiko Johno Ruskino ir šveicarų mokslininko Jacobo Burchardto. “Renesansiniai žmonės” buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni neei mes linkę manyti ar jie patys tarėsi esą. Dvi garsiausios XVI a. Italijos knygos, Castiglione’s “Dvariškio knyga” ir Machiavelli “Valdovas” yra artimos viduramžiams, nes remiasi tų laikų kūrinais ar priklauso viduramžiais paplitusiam knygų tipui. Be to istorikai medievistai yra su

urinkę argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burchardtas ir jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaita. Viduramžiais buvo įvairiausių “renesansų”, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Abiem atvejais literatūriniai ir meniniai pasiekimai ėjo kartu su domėjimosi klasikiniais mokslais atgijimu ir abiem atvejais ažþininkai apibūdino savąją epochą kaip atgimimo ir atsinaujinimo amžių. Vis dėl to Renesanso laikotarpiu vyko tam tikri pokyčiai kultūroje, prasidėję Italijoje. Būdingiausias bruožas – beatodairiškas mėginimas atgaivinti kitą kultūrą, daugelyje sričių ir žanrų, imituoti Antiką. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant detalėmis. Daug garsių architektų (Filippo Brunelleschi, Donato Bramante, Andrea Palladio) vyko į Romą studijuoti ir mėgdžioti Antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Daugelis to meto architektų rėėmėsi išlikusiu Vitruvijaus traktatu apie architektūrą. Skulptūros srityje, nors ir nebuvo išlikę traktatų apie jį, klasikiniai modeliai turėjo milžinišką reikšmę. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti išlikusias antikines marmurines skulptūras, kurių pavyzdžiu sekdavo visi skulptoriai. Atgijo antikiniai skulptūros žanrai. Tapyboje antikinių pavyzdžių išlikę nebuvo, ir dailininkai norėdami mėgdžioti galėdavo tik naudotis antikinių paveikslų aprašais arba bandyti piešti stiliumi, būdingu skulptūroms. Vienu svarbiausiu dalyku menininkai laikė vaizduojamų daiktų realumą, ką skatino ir tuo metu atrasti perspektyvos dėsniai. Renesanso metu bu
uvo atgaivinta klasikinė lotynų kalba. Viduramžių lotynų kalbą (žodyną, rašybą) imta laikyti barbariška. Atgijo senovės Romos pagrindiniai literatūros žanrai: epas, odė, pastoralė ir k.t. Vienas pirmųjų tokių kurinių buvo Toskanos poeto ir mokslininko XIV a. viduryje sukurtas lotyniškas epas “Afrika”, kuris buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus “Eneidos” imitacija. Tragedijos pradėtos rašyti melodramatine Senekos maniera, komedijos mėgdžiojo senovės Romos dramaturgus Plautą ir Terencijų. Lotyniškoje renesansinės Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marcialą ir pastoralių sekant Vergilijaus “Eklogomis”. Buvo kuriamos miestų istorijos sekant Livijaus Romos istorija. Renesanso atsirado ir išsivystė humanizmas – siekimas tobulinti žmogų. Įsivyravo idėja, kad žmogus nuo kitų gyvūnų visų pirma skiriasi sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Pagrindinius humanistų principus atspindi jų teiginiai apie keturias egzistavimo pakopas: egzistuoti kaip akmeniui, gyventi kaip augalui, jausti kaip arkliui ir suprasti kaip žmogui. Be to buvo laikoma, jog kontempliatyvusis gyvenimas yra viršesnis už aktyvujį. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo “imitacija” – didžiųjų rašytojų ir menininkų mėgdžiojimas: Renesanso laikų kūrėjai nuolat pabrėždavo, kad jie seka geriausiais antikiniais pavyzdžiais. Mes linkę manyti, jog renesansas – naujumo ir originalumo metas. Bėgant laikui Renesanso idėjos negalėjo nesikeisti. Jau XVI a. trečiajame dešimtmetyje Italijoje prasidėjo perėjimas nuo aukštojo Renesanso prie meno istorikų taip vadinamo “manierizmo” –
tendencijos neįprastai pabrėžti stilių, akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Didieji menininkai, tokie kaip Michelangelo, nustojo aklai sekti pavyzdžiais, jie norėjo realizuoti savo idėjas. Pirmiausia šitos tendencijos pasireiškė architektūroje, skulptūroje, tapyboje. Literatūroje ir muzikoje vis dar vyravo antikinis stilius (čia kalbama tik apie kai kurias Italijos vietoves – visoje Europoje Renesansas buvo tik prasidėjęs). Kita vertus čia Renesanso pabaiga suprantama kaip Antikos mėgdžiojimo pabaiga, kultūros požiūriu tai buvo tikras Renesansas, kitų dar vadinamas vėlyvuoju. Profesorius Peter Burke Renesansą apibrėžia siaurai, laikydamas ją tik sąjūdžiu (ne laikotarpiu), akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką (išskyrus dailę). Pagal jį, svarbu tai, kad beveik visas kitas savybes, dažnai laikomas būdingomis Renesansui, galima rasti ir Viduramžiais, kuriems jis dažnai priešinamas. Nemažai mokslininkų vysto teoriją, pagal kurią bando sutalpinti tai kas atsititiko XIV a. Florencijoje, XV a. Italijoje ir XVI a. Europoje (Renesansą), į ilgį tarpusavyje susijusių pakitikimų seką tarp 1000 ir 1800 metų, apibūdindami šį ilgalaikį vystymąsi kaip “Vakarų vesternizaciją” ta prasme, kad po truputį bent jau aukštesniųjų klasių europiečiai išsiskyrė iš kitų tautų – tai vėliau parodė didesnės pasaulio dalies “atradimų” ar nukariavimų istorija.
Pačio Renesanso atsiradimas aiškinamas tuo, kad daugelis “naujų” problemų, atsiradusių tarp XI ir XVIII amžių, jau buvo iškilusios Antikoje. Be to naujam sąjūdžiui išplisti sąlygas sudarė technikos pa
ažanga (spausdinimo išradimas).
Renesansas toli gražu ne antikos kūrinių kopijavimas, o naujas, sudėtingesnis meno ir statybos technikos raidos etapas. Renesanso menininkai, perėmę visą kas geriausia antikos kultūroje, atsisakę viduramžių taisyklių ir tradicijų, įgyvendino novatoriškas ir revoliucingas idėjas. Retas ano meto menininkas darbavosi kurioje nors vienoje srityje. Užtektų paminėti vieną menininką – Leonardą da Vinčį: dailininkas, skulptorius, anatomas, inžinierius. Visose srityse, kuriose bandė savo jėgas, pasiekė rezultatų, stulbinančių ne tik amžininkus, bet ir XXI amžiaus žmones.
Humanizmas
Vienas iš pagrindinių Renesanso bruožų yra humanizmas: žmogus tapo aukščiausia vertybe. Humanizmas įsiskverbė į visas sritis. Tiek praktiniame, tiek dvasiniame gyvenime menkai tebuvo paisoma viduramžių tradicijų. Religinės pažiūros nustumiamos į antrą planą, iškilo mąstantis žmogus, kuris vietą visuomenėje išsikovojo savo energija ir talentu. Literatūroje atsisakoma lotyniško rašto ir imama puoselėti tautines kalbas. Turtingos šeimos prašydavo menininkų jas įamžinti drobėje, marmure, pastatyti kuo gražesnius ir modernesnius rūmus.

Skulptūra

Bene ryškiausių laimėjimų Renesanso laikais pasiekė tapyba ir skulptūra. Renesanso menininkai iš pagrindų pakeitė požiūrį į žmogaus kūno vaizdavimą – judesiai nesuvaržyti, kūnai gražūs, apnuoginti, dingo viduramžių veidmainiškas drovumas. Kiekvienas žino Renesanso milžinų Mikelandželo, Leonardo da Vinčio, Rafaelio, Ticiano, Diurerio ir kitų tapybos ir skulptūros darbus ( iliustracijos – Mikelandželas. „Dovydas“; L. da Vinčis. „Mona Liza“; Rafaelis. „Nimfa Galatėja“; Ticianas. „Flora“; A. Diureris. „Autoportretas“ ).
Savitų bruožų įgijo renesansinė architektūra. Ją būtų galima apibūdinti žodžiais: racionali ir saikinga. Arkos statomos taisyklingo apskritimo formos, proporcingos ir erdvios. Tokios pat formos kupolai kyla į aukštį. Fasadus puošia antikinės kolonos, bet dažnai jos pakeičiamos ornamentuotais piliastrais. Ornamentais puošiama viskas, kas tik įmanoma. Šalia antikinių puošybos elementų sukuriama daug naujų: augaliniai ornamentai, fantastiniai padarai, kaukės, paukščiai ir vaisiai. Renesansinių bruožų įgijo ir mūriniai gyvenamieji namai. Ir šiandien kiekvienas turistas žavisi Venecijos biblioteka, 1536 m., Romos šv. Petro bazilika, XVI a., Šv. Petro koplyčia Romoje, 1502 m., Santa Marija dėl Fiorė katedra Florencijoje, 1296-1436 m. ir kitais . Lietuvoje taip pat gana daug brandžių renesansinių statinių, jiems įtakos turėjo Italijos ir Nyderlandų Renesansas bei lietuviškos gotikos tradicijos, plačiai buvo naudojamas baltas ir spalvotas tinkas. Žymiausi pastatai: Raudondvario rūmai, Vilniaus universiteto komplekso atskiri pastatai, šv. Mykolo bažnyčia, šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Šiauliuose, Vilniaus universiteto Didysis kiemas, Aušros vartai ir kiti.

(Italijoje XIV – XVI a., kitur XVI a.)

Dramatizmas Pradžioje harmonija, vėliau – stiprėjantis vidinis dramatizmas. Herojaus susidūrimas su išorine aplinka – jo jausmų, prigimties ir visuomenės nuomonės, tam tikro elgesio normų konfliktas sprendžiamas arba kolektyvo, arba individo naudai.
Santykis su laiku Laikas yra kintantis žemiškas procesas. Įtvirtinamas gamtinis, ciklinis laikas. Žmogus – gamtos laike. Ciklinis istorijos raidos aiškinimas. Grįžimo į praeitį idėja.
Santykis su aplinka Gyvenimą tvarko ne dievai, o pats žmogus, jo prigimtis. Žmogaus elgesį modifikuoja aplinkybės, jo charakteris nepriklauso nuo aplinkos. Agresyvus santykis su daiktiškąja realybe, kurioje norima išsikovoti patogią vietą. Tikrovės kontūrai neryškūs, susiliejantys su tuo, kas fantastiška.
Kiti estetikos principai Menas imituoja tikrovę; siekdamas perteikti jos grožį, menininkas pirmiausia turi orientuotis ne į pavienius tikrovės reiškinius, o į jos tvarką, harmoniją, atrinkdamas tai, kas ją išreiškia. Atsisakoma tiesioginės bei metafizinės būties suvokimo. Žmogus pasaulio centre. Teikiama žemiški žmogaus interesai, sveikų, natūralių instinktų pasireiškimas, džiaugsmas, pasitikėjimas ir optimizmas. Pasaulio meninio atkūrimo principas – vaizduoti tai, kas tikroviška, ir tai, ką įmanoma įsivaizduoti. Poetizuojama laisvė. Vaizduojama fantastiškos žmogaus galimybės, pabrėžiamas sumanumas, šmaikštumas, išradingumas, vikrumas. Universalus žmogus, nuolatinis žinių troškimas.Žmogus – neatskiriama gamtos dalis. Jis nepraradęs natūralumo. Meilė įgyja žemiškos pilnatvės, aistros, kūno grožio. Papročių ir elgesio laisvumas. Pastoralinė tematika Renesanso pabaigoje. Dėmesys nuotykiams, stebuklams, fantastikai. Materialistinis ir laisvamaniškas gyvenimo traktavimas. Idealų ir tikrovės prieštaravimas.Charakterių prieštaringumas, individualumas, dinamiškumas. Imitacija (mėgdžiojama labiau didžiųjų menininkų kūryba negu gamta).
Stiliaus bruožai Derinami buitiniai ir fantastiniai pradai, panaudojama mitologiniai ir bibliniai siužetai, folkloro tradicijos, siekiama meninės harmonijos.Nėra aiškios ribos tarp komiškumo ir tragiškumo.Filosofiniai ir psichologiniai elementai. Humoras, satyra ir groteskas. Natūralistiškumas, kritiškumas. Lyrinis jausmingumas. Fantastinė hiperbolė.Įvairių stilių samplaika. Liaudies kalbos jungimas su humanistine erudicija.
Žanrai Žanrinė įvairovė: novelė, romanas, pastoralė, sonetas, odė, poema, drama (tragikomedija, komedija, tragedija).
Atstovai F. Petrarka, Dž. Bokačas, F. Rablė, E. Spenseris, V. Šekspyras, M. de Servantesas, L. de Vega. Lietuvoje: M. Husovianas, M. Mažvydas, M. Daukša. Architektūros paminklai: Šv. Petro bazilika Romoje, Luvras, Biržų ir Panemunės pilys, Vilniaus universiteto rūmai (Didysis kiemas).

Meno naujovės

Renesanso menininkai išpuoselėjo tris tapybos žanrus: portretą, peizažą ir natiurmortą. Atsisakę viduramžių papročio vaizduoti daugiausia religines scenas, jie susidomėjo istorijos temomis ir graikų bei romėnų mitologija.
Dailininkai žavėjosi naujomis idėjomis ir pačių atrastais naujais tapybos būdais, jie jautė, kaip rašo Albertis, kad ,,panorėjęs žmogus gali viską”. Būdamas tipiškas renesanso laikų ,,universalusis žmogus” – architektas, poetas, dramaturgas, matematikas ir atletas, – Albertis taip samprotavo visai pagrįstai. Todėl renesanso tapytojų paveisluose daug nuogų gražių moterų ir patrauklių, raumeningų vyrų figūrų. Dailininkai daugiau dėmesio skyrė ir fonui, kuriame įkurdindavo savo herojus; net ir religiniuose paveisluose nevengė vaizduoti paprastų žmonių, naminių gyvūnų, apyvokos reikmenų, augalų, pastatų ir gamtos. Gotikiniai paveikslai baugino, buvo iškilmingi ir dažnai niūrūs, o renesanso tapytojų kūriniuose žmonės džiaugėsi gyvenimu.

Naudota literatūra;
· ,,Italų Renesansas’’ Džonas D. Kleras
· ,,Renesansas’’
· Interneto puslapiai:
o http://uligiman.tinklapis.lt/epochos_renesansas.htm.
o http://dangelis.mch.mii.lt/Alka/Intelektas/Humanizmas/trumpa.lt.htm.
o http://www.straipsniai.lt/articles.php?id=2738

§ Iliustracijos iš:
o Knygos „Italų renesansas“ .
o Interneto.

Leave a Comment