SOCIALINĖS APLINKOS ĮTAKA PAAUGLIŲ NUSIKALSTAMUMUI

Turinys

Įvadas..............................3-4
Šeima..............................5-6
Mokykla..............................7
Kriminalinės Justicijos institucijos..............................7-8
Neformalios grupės..............................8
Žiniasklaida..............................8-9
Išvados..............................10
Literatūros sąrašas..............................11

ĮVADAS
.

VRM duomenimis 2000 m. nustatyta 3,6 tūkst. 14-17 metų amžiaus nepilnamečių kaltinamų padarius nusikaltimus. Tai sudaro 14 visų kaltinamų asmenų. Jų skaičius per pastaruosius 5 metus beveik nepakito. Nusikalsta maždaug kas 62-64 šios amžiaus grupės jaunuolis. Daugiausia nusikaltėlių (95) tarp vaikinų.
Nepilnamečiams būdingesnis grupinis nusikalstamumas (beveik 2/3 nepilnamečių nusikalto grupėje).
Daugiau nei 1/3 14-17metų amžiaus nusikaltėlių niekur nedirba ir nesimoko. Beveik visiškai išnyko dirbančių nepilnamečių nusikalstamumas, tačiau besimokančiųjų nusikalstamumas didėja(2000m. – 2147, 2001m. –2266). Nusikaltimus padarę moksleiviai paskutiniaisiais metais sudaro apie 60 proc. iš bendro nusikaltusių vaikų skaičiaus. Mažiau nuusikaltimų padarė nedirbantys ir nesimokantys vaikai (2000m. – 3003, 2001m.- 2655).
2000 m. 14-17 metų amžiaus nepilnamečiai padarė 5,5 tūkst. nusikaltimų, tai 2 kartus daugiau negu 1990 m.

Didėja apsvaigusių nuo narkotikų paauglių padarytų nusikaltimų skaičius-2001 m. lyginant su 2000m.šis skaičius padidėjo 3 kartus t.y., nuo 21-2000m. iki 64-2001m.
Sistemingai daugėja paauglių padarytų pakartotinių nusikaltimų (2000m.-2116, 2001m.-2222).
Pažymėtina tai, kad beveik 20 proc. sumažėjo neblaivių nepilnamečių padarytų nusikaltimų (2001 m. – 730, 2000 m. – 910).
Nežymiai sumažėjo paauglių grupinių nusikaltimų skaičius, tačiau vis daugiau nusikaltimų paaugliai padaro kartu su suaugusiais.
Taigi paauglių nusikaltimai – svarbi visuomenės problema. Tokių nusikaltimų skkaičius yra išaugęs, apie tai daug kalbama ir rašoma. Tačiau diskusijose dažniausiai akcentuojamas tik pats faktas ir jo mąstai, pamirštant, kad yra ir kita pusė – šį reiškinį lemiantys veiksniai. Nors šiai temai Lietuvoje kol kas dar nėra skiriama pakankamai dėmesio, tačiau, no

orint išspręsti šią problemą, visų pirma būtina žinoti nepilnamečių nusikaltimus lemiančius veiksnius.
Beje, 1999 metų gruodžio mėnesį atlikta nepilnamečių nusikalstamumo priežasčių ir sąlygų bei prokurorinės kontrolės būklės analizė parodė, kad nepilnamečių nusikalstamumą sąlygoja konkretaus nepilnamečio ar jo šeimos bloga materialinė padėtis, neužimtumas ir nepriežiūra, neigiama socialinė aplinka ir netinkamas auklėjimas, nusikalstamų elementų įtaka bei nusikalstamo elgesio propagavimas, reikiamos prevencijos nebuvimas, o taip pat ir valstybės ekonominė bei finansinė ūkinė padėtis.
Praktiškai kiekvieną nepilnamečio padaromą nusikaltimą sąlygoja ne viena konkreti priežastis, bet kelios, o dažniausiai visas kompleksas aukščiau išvardintų priežasčių ir sąlygų.
Šiame referate bus aprašomi socialiniai veiksniai, galintys lemti paauglių nusikalstamą elgesį, bet tai nereiškia, kad tik šie veiksniai yra reikšmingi ir vieninteliai. Taip pat reikia pabrėžti ir tai, kad aptariamos priežastys nebūtinai veeda prie nusikaltimo – iš vienos pusės, ne visi asmenys, patyrę jų poveikį, nusikalsta, kita vertus, yra asmenų, kurie padaro nusikaltimus ir be aptariamų veiksnių įtakos. Veiksnių buvimas tik rodo padidėjusią tikimybę nusikalsti.

Paauglių elgesys daugiausiai priklauso nuo socializacijos proceso sėkmės. Socializacija – tai procesas, kurio metu individai išmoksta ir internalizuoja tam tikros kultūros tinkamus požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Šis procesas vyksta visą gyvenimą. Individą veikia iš esmės visi veiksniai, tačiau sociologai labiau linkę akcentuoti tik tam tikrus socializacijos institutus, turinčius yp
pač didelę reikšmę individo formavimuisi – tai šeima, mokykla, žiniasklaida, draugai. Sociologai diskutuoja, kuris iš šių socializacijos faktorių yra reikšmingiausias, tačiau tikriausiai nekyla abejonių, kad šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti tam tikrus elgesio modelius. Todėl reikia atkreipti dėmesį į šeimos įtaką atliekant nepilnamečių nusikaltimų prevenciją ar, atvirkščiai, paskatą nusikalsti.

ŠEIMA
Šeima – vienas iš svarbiausių agentų, lemiančių asmenybės formavimąsi. Šeima perduoda socialines vertybes, moko dorovės, moralės ir t.t., Vaikai mokosi iš tėvų. Tėvai savo ruožtu saugo vaiką nuo socialiai nepriimtinų normų perėmimo. Tačiau tai gali ir neįvykti, ir tokiu atveju vaikas gali būti orientuotas visuomenei nepriimtina linkme. Šeimos įtaka vaikui didžiausia pirmaisiais jo gyvenimo metais, po to ši įtaka silpnėja, tačiau tai, ką vaikas patyrė šeimoje, ko ten išmoko, ko buvo iš jo tikimasi, turi didelę reikšmę jo elgesiui.
Taigi siekti tikslo visuomenei nepriimtinais būdais nepilnametis gali pradėti dėl šeimos kontrolės, apsaugos, auklėjimo funkcijų susilpnėjimo jo atžvilgiu, t. y., kai tėvai neskiria pakankamai dėmesio savo vaikams, nežino, ką jie veikia, kur būna, kaip elgiasi, su kuo bendrauja ir pan. Prie auklėjimo sutrikimo galima priskirti tokį tėvų elgesį, kaip jėgos naudojimas šeimoje (tai matydamas vaikas gali imti manyti, kad teisus tik stipresnis), tikslo siekimo bet kokiomis priemonėmis pateisinimas ir pan. Tokiose šeimose nepilnamečiui neužtikrinamos sąlygos no

ormaliam vystymuisi, vaikai gali nelankyti mokyklų, atsilikti nuo savo bendraamžių, ieškoti į save panašių draugų ir pan. Kartais net pati šeima gali įtraukti vaiką į nusikalstamą veiklą. Beje, prie padidėjusios rizikos asmenų grupės priskiriami ir vaikai iš struktūriškai nedarnių šeimų, taip pat nepilnamečiai iš sunkios ekonominės padėties, vos galinčių pragyventi šeimų, nes jie turi mažiau galimybių, dėl pinigų stygiaus, patenkinti savo poreikius legaliu būdu.
Taigi kokio pobūdžio šeimos aplinka labiausiai skatina paauglius įsitraukti į nusikalstamą veiklą?
Mokslinėje literatūroje galima pastebėti, kad buvo atlikta nemažai tyrimų, siekiančių nustatyti, kokie yra šeimos veiksniai, skatinantys nepilnamečius nusikalsti.
Yra siūlomos įvairios šeimų, iš kurių yra kilę nepilnamečiai nusikaltėliai, tipologijos:
-Tipinė tradicinė šeima; vaikai dažniausiai nusikalsta atsitiktinai, dėl aplinkos, t.y. draugų, kitų suaugusiųjų neigiamos įtakos (10-15 %).
-Šeima su tam tikra struktūrine ar kitokio pobūdžio (dažniausiai kultūrine) deformacija; kurioje kriminogeninė grėsmė vaikams yra pusantro karto didesnė negu tipinėje šeimoje (60 %).
-Šeima, kuriai būdinga visiška struktūrinė ir moralinė deformacija. Jose yra didelė kriminogeninė rizika vaikams. Šio tipo šeimų Lietuvoje daugėja.
Paauglių polinkį į deviantinį elgesį gali skatinti įvairūs veiksniai. Nėra vienintelio veiksnio, kuris padėtų nuspėti, kokios šeimos susidurs su nepilnamečių nusikalstamumo problema. Greičiau šių veiksnių kombinacija padeda įvertinti polinkį į nusikalstamumą.Ypač didelę įtaką paauglių nusikalstamumui turi tokie veiksniai kaip nepilnos šeimos, nusikalstamumas šeimose, smurtas prieš vaikus, dirbančių mo
otinų problema.
Iširę, nepilnos šeimos .Šeimos pokytis, nulemtas tėvų skyrybų, vieno iš tėvų ar abiejų tėvų mirties, mokslininkų yra laikomas vienu svarbiausių veiksnių, galinčių turėti įtakos nepilnamečių nusikalstamumui.
Vieni mokslininkai yra linkę manyti, kad tarp iširusių šeimų ir nepilnamečių nusikalstamumo egzistuoja tiesioginis ryšys. JAV atlikti tyrimai parodė, kad 30 % nepilnamečių nusikaltėlių berniukų ir 50 % nusikaltėlių mergaičių buvo kilę iš iširusių šeimų; tuo tarpu tik 14 % visos populiacijos nepilnamečių buvo kilę iš nepilnų šeimų. Reikia pažymėti, kad dauguma vaikų, kurie vėliau tapo nepilnamečiais nusikaltėliais, dar neturėjo 5-erių metų, kai iširo jų šeimos. Remiantis psichologinėmis teorijomis, asmens elgesio modeliai ir psichikos struktūra beveik galutinai susiformuoja iki penktųjų gyvenimo metų.
Tačiau yra kriminologų, linkusių manyti, kad iširusios šeimos nėra vienas svarbiausių veiksnių, skatinančių nepilnamečius nusikalsti. Silpną ryšį,jų nuomone, tarp nepilnamečių nusikalstamumo ir nepilnos šeimos galima paaiškinti remiantis keliais aspektais:
(1) Pirma, iširusios šeimos gali žymiai daugiau paskatinti nepilnamečius užsiimti tam tikra kriminaline veikla. Tyrimai rodo, kad vaikai, augantys be tėvo, labiau linkę vartoti alkoholį bei narkotikus, bėgti iš namų, muštis. Tačiau šeimos struktūra praktiškai neturi įtakos tokiems nepilnamečiams, kurie vagia automobilius.
(2) Antra, pastebėta, kad nepilnos šeimos įtaka skiriasi priklausomai nuo nepilnamečių amžiaus, lyties. Sociologiniai tyrimai atskleidė, kad iširusių šeimų sindromas labiau skatino nusikalsti mergaites nei berniukus. Taip pat buvo pastebėta, kad daugiau nusikalsdavo jaunesnio amžiaus paaugliai (10-13 m.) iš nepilnų šeimų. Beje, tiek pilnose, tiek nepilnose šeimose berniukų kontrolė yra gana silpna. Tačiau mergaitės pilnose šeimose yra labai kontroliuojamos, o šeimai iširus ši kontrolė staiga sumažėja ir tai gali lemti mergaičių deviantinį elgesį. Tačiau nėra vieningos nuomonės dėl iširusių šeimų įtakos skirtingos lyties vaikams, nes kai kurie tyrimai rodo, kad ryšys tarp iširusių šeimų ir nusikalstamo paauglių elgesio yra toks pat, nepriklausomai nuo lyties.
(3) Trečioji svarbi argumentų grupė, neigianti koreliacinį ryšį tarp nepilnų šeimų ir nepilnamečių deviacijos, susijusi su nepilnamečių nusikalstamumo matavimu, registravimu. Ypač ankstyvųjų mokslinių darbų autoriai pirmiausiai atkreipdavo dėmesį į nepilnamečius, kurie buvo areštuojami ir patraukiami į teismą. Tačiau pastebėta, kad vaikai, kurie yra kilę iš nepilnų šeimų, yra žymiai dažniau areštuojami ir patraukiami į teismą, palyginus su paaugliais, kurie taip pat nusikalto, tačiau kilę iš pilnų šeimų. Pastebėta, kad teisėsaugos atstovai yra labiau linkę patraukti baudžiamojon atsakomybėn vaikus iš nepilnų šeimų. Todėl tvirtinti, kad dažniausiai nepilna šeima lemia nepilnamečio nusikalstamumą, būtų netikslu ir nepagrįsta. Tokios nuomonės laikosi ir šiuolaikiniai kriminologai.
(4) Ketvirtasis argumentas, neigiantis iširusių šeimų ir nepilnamečių nusikalstamumo ryšį, yra tas, jog svarbiausia yra ne šeimos struktūra, bet jos pobūdis, vidinė atmosfera. Pastebėta, kad nepilnamečių berniukų ir mergaičių nusikalstamumas yra didesnis iš nelaimingų (48 %), tačiau pilnų šeimų, palyginus su nepilnamečiais iš nepilnų šeimų (36 %).
Nusikalstamumas namuose.Viena iš akivaizdžiausių sąlygų, nulemiančių vaikų polinkį nusikalsti – kitų šeimos narių kriminalinis elgesys. Tyrimai rodo, kad 87 % nepilnamečių nusikaltėlių buvo kilę būtent iš tokių šeimų. Pastebėta, kad tikimybė, jog jauni vaikinai taps nusikaltėliais, padidėja net keturis kartus, jeigu jo šeimoje yra du asmenys, turintys kriminalinę patirtį.
Egzistuoja bent du ryšio tarp nusikaltėlių tėvų ir jų vaikų deviacinio elgesio paaiškinimai. Pirma, nusikaltėliai tėvai vaikus augina žymiai skurdžiau, palyginus su kitais tėvais. Taip dažniausiai yra dėl to, kad jie gauna mažus atlyginimus, dažnai susiduria su nedarbo problema. Antrasis aiškinimas remiasi tuo, kad nusikaltėlių tėvų elgesys daro blogą įtaką vaikams. Dažniausiai tėvai tiesiogiai neskatina savo vaikų nusikalsti, tačiau jų požiūris, vertybinė orientacija turi įtakos vaiko pasaulėžiūros susidarymui.
Smurtas prieš vaikus yra viena esminių priežasčių, skatinančių jaunuolius nusikalsti.
Galima išskirti tris smurto prieš vaikus kategorijas: fizinis smurtas, emocinis smurtas ir seksualinė prievarta.
Dažniausiai pirmieji, oficialiai susiduriantys su vaikais, patyrusiais smurtą, yra gydytojai. 1994 m. Lietuvos gydymo įstaigose gydytas 141 vaikas, patyręs smurtą. Iš jų – 111 patyrę fizinį smurtą, 11 – seksualinę prievartą ir 14 – psichologinę prievartą, 15 vaikų mirė. Tačiau šie skaičiai neabejotinai yra žymiai mažesni už realią situaciją. Artimieji tokio pobūdžio informaciją slepia, tai yra sunkiai įrodoma.
Smurtą prieš vaikus pirmiausiai lemia socialinė-ekonominė padėtis visuomenėje. Lietuvoje smurtui prieš vaiką yra palankios sąlygos: būstų problema (1995 m. 95 tūkstančiai šeimų kreipėsi paramos į valstybę dėl aprūpinimo gyvenamuoju plotu), aukštas bedarbystės lygis , alkoholizmo problema (apie 80 tūkstančių asmenų yra medicinos įstaigų įskaitose). Glaudžiai susiję yra smurtas ir nesirūpinimas vaikais. 1994 m. 95 % visų įvykių, susijusių su vaikais iki vienerių metų, įvyko dėl nesirūpinimo. Neprižiūrimi arba emocinę prievartą patyrę vaikai yra labiau linkę nesimokyti, patologiškai elgtis, tapti kriminaliniais nusikaltėliais.
1995 m., norint ištirti vaikų fizinio smurto paplitimą šeimose, Vilniuje buvo atlikta sociologinė mokinių apklausa. Tyrimas parodė, kad beveik pusė vaikų buvo gąsdinami, jog bus nubausti fizinėmis bausmėmis ar patyrė suaugusiųjų šeimos narių įvairų fizinį smurtą. Dažniausias fizinis smurtas prieš vaikus – mušimas kokiu nors daiktu (diržu ir pan.). Vaikai nurodė, kad dažniausiai smurtinių priemonių imasi tėvas. Tyrimas parodė, kad dažniausiai fizinį smurtą naudoja (1) žemesnio išsilavinimo ar praradę darbą tėvai; (2) skurdas skatina tėvų agresyvumą; ir (3) fizinės prievartos prieš vaikus atvejai yra dažnesni šeimose, kuriose vartojamas alkoholis.
Dirbančios motinos ir nepilnamečių nusikalstamumas Dirbančių motinų reiškinys yra gana svarbus atsižvelgiant į nepilnamečių nusikalstamumą. Nuo II Pasaulinio karo sparčiai didėjo moterų užimtumas. JAV 1980 m. surašymo duomenimis, 62 % visų ištekėjusių moterų, turinčių mokyklinio amžiaus vaikų, dirbo.
Viena svarbiausių problemų – kas ir kaip turi tinkamai rūpintis vaikų priežiūra? Nors daugelis moterų dirba, tačiau vis dėlto neegzistuoja adekvačios socialinės rūpybos sistemos, galinčios prižiūrėti vaikus. JAV atlikti tyrimai parodė, kad tik 10 % dirbančių ir turinčių nepilnamečių vaikų moterų pasinaudojo kuriais nors specialios paskirties priežiūros centrais. Taigi daugelis vaikų iš mokyklos grįžta į tuščius namus, o tai sąlygoja užsiimti netinkama veikla.
Kita vertus, tikimybė, kad vaikai nusikals mažesnė tada, kai grįžusi iš darbo motina, kompensuodama nebuvimą kartu darbo metu stengiasi daugiau praleisti laiko su savo vaikais, negu tada, kai motina, nedirba ir sėdi namie, bet mažai būna su savo vaikais.
Pastaraisiais metais Klaipėdoje buvo atlikta sociologinė nepilnamečių nusikaltėlių ir jų tėvų apklausa. Rezultatai teigia, kad tėvai su paaugliais laisvalaikiu nuolat bendrauja tik 10 % (tėvų nuomone) ir 4 % (paauglių nuomone); retkarčiais bendrauja – 51 % (tėvų nuomone) ir 20 % (paauglių nuomone); dauguma paauglių (67 %) mano, kad tėvai su jais visai nebendrauja, tačiau tokios nuomonės yra tik 39 % jų tėvų. Panaši tendencija akivaizdi ir kalbant apie bendravimą buityje.
Tačiau vieningos nuomonės, ar moterų užimtumas turi įtakos nepilnamečių nusikalstamumui, nėra.
Taigi šeima nepilnamečiams yra viena svarbiausių socialinės įtakos grupių. Moksliniai tyrimai rodo, jog yra ryšys tarp nepilnamečių nusikaltimų ir šeimos ypatumų. Tad norint sukurti veiksmingas nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos programas, reikėtų daug dėmesio skirti ir šeimos bei nepilnamečio santykių problemoms spręsti.

MOKYKLA

Mokykla -tai antras nepilnamečio socializacijos agentas. Pasitaiko atvejų, kai mokykla nulemia paauglių nusikalstamą elgesį. Tokio elgesio tikimybė padidėja, kai tiek mokykla, tiek ir šeima nesugeba suteikti nepilnamečiams žinių, įgūdžių, nesuformuoja įsitikinimų, kurie pakreiptų vaiką visuomenei priimtina kryptimi. Mokykloje svarbus yra ir jos darbo organizavimas, mokytojų požiūris į mokinius (ypač į nepažangius). Jei mokinys patiria pažeminimą, pedagogų priekaištus, jis ir pats save gali pradėti blogiau vertinti. Maža to, gali susiformuoti priešiškumas mokyklai ir jos aplinkai, antivisuomeniško elgesio pakraipos. Problema iškyla ir tada, kai mokinys yra pašalinamas iš mokyklos už nusižengimus, ir jis paprasčiausiai neturi kur dėtis.
Problematiška ir tai, kad ne visi turi galimybę įgyti aukštesnį išsilavinimą, o visuomenėje pastaruoju metu vis labiau vertinamas mokslas. Gali kilti konfliktas tarp to, kas yra vertinama visuomenės ir realių galimybių tam pasiekti. Todėl pripažinimo gali būti bandoma siekti kitais – neteisėtais – būdais.

KRIMINALINĖS JUSTICIJOS INSTITUCIJOS

Šios institucijos taip pat susiję su paauglių nusikalstamu elgesiu. Pereinamuoju laikotarpiu Lietuvos teisinėje sistemoje atsirado spragų, t. y. pereinant iš totalitarinio režimo į demokratinį, įvyko daug pokyčių ir teisinėje sistemoje. Šis laikotarpis – savotiškas suirutės periodas, kai kūrėsi naujos institucijos, natūraliai neturėjusios darbo su nusikaltusiais nepilnamečiais patirties arba įgaliojimų imtis atitinkamų veiksmų. Tokia padėtimi pasinaudojo į teisės pažeidimus linkę nepilnamečiai.
Kalbant apie teisinę sistemą, pastebima ir tai, kad kovos su nepilnamečių nusikaltimais priemonės nėra efektyvios. Dažnai taikomos per griežtos bausmės (laisvės atėmimo bausmė), kurios problemos neišsprendžia. Atlikus bausmę, nepilnamečiui sunku pritapti visuomenėje ir taip gali susidaryti užburtas ratas, kai vėl imamasi neteisėtų priemonių ir vėl nusikalstama.
NEFORMALIOS GRUPĖS

Tai nepilnamečių, kartais ir vienmečių kompanijos, kurios gali turėti paaugliui didelę reikšmę, ypač kai jis turi problemų namuose ar mokykloje. Tokiose grupėse bendravimas vyksta tarp sau lygių, požiūris į daugelį dalykų yra panašus, jos tenkina daugelį paauglio poreikių, o ir patys paaugliai čia jaučiasi laisviau, gali daryti tai, ką namie draudžia tėvai. Ar bus daromi nusikaltimai ar ne, priklauso nuo grupės kryptingumo. Tokios grupės gali būti orientuotos į nusikaltimus, tačiau nepilnametis čia randa šeimos, mokyklos „pakaitalą“, todėl jis čia ir pasilieka. Kai nusikaltimas yra įvykdomas, tokią grupę sujungia ne tik bendri interesai, bet ir bendra paslaptis. Grupė gali ir nebūti tiesiogiai orientuota į nusikalstamą elgesį, tačiau jos nariai nusikalsta, pavyzdžiui, neturėdami ką veikti. Padaryti nusikaltimą paauglį gali paskatinti ir noras įsitvirtinti neformalioje grupėje, o kai kuriose grupėse tai gali būti savo autoriteto (valdžios) įtvirtinimo priemonė.
Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad dažnai paaugliai gali būti įtraukiami į neformalias grupes ir suaugusiųjų, kadangi jie dar neturi baudžiamajai atsakomybei atsirasti reikalingo amžiaus. Šia priežastimi gali pasinaudoti suaugusieji, paskatindami paauglį antisocialiems veiksmams, žinodami, kad už tai jis nebus nubaustas.

NEUŽIMTUMAS

Šiuo metu tai ypač dažnai socialinėje aplinkoje pasitaikantis reiškinys. Tai ir įdarbinimo, ir laisvo laiko organizavimo problema. Yra manoma, kad nusikaltimai padaromi tada, kai turima pernelyg daug laisvo laiko. Bet ar bus padarytas nusikaltimas ar ne, priklauso ne vien nuo laisvo laiko turėjimo. Čia reikšmės turi dar ir tai, kur, su kuo, kokioje aplinkoje yra praleidžiamas laikas. Nepilnamečiai dažniausiai neturi galimybių arba nenori išreikšti save kokioje nors srityje, o kartą teistiems tai ypač sunku padaryti, nes susiaurėja ir taip menkos galimybės susirasti darbą arba įsitraukti į kažkokią veiklą, jei apie jo teistumą žino kiti.

Nepilnamečių neužimtumo problemą šiuo metu yra bandoma išspręsti organizuojant vasaros stovyklas, naktinio krepšinio turnyrus, savaitgalinius užsiėmimus, tačiau neoficiali statistika teigia, jog apie 30 tūkstančių vaikų šiuo metu nelanko mokyklų.

ŽINIASKLAIDA
Pastebima, kad žiniasklaida perima vaidmenį, anksčiau priklausiusį šeimoms ir mokykloms – ji nulemia vertybes, tikslus, elgesio tipus. Ji moko visuomenę. Tačiau labai svarbu, kaip žiniasklaida pateikia informaciją apie nusikaltimus, juos įvykdžiusius asmenis, nes pasiekdama plačią auditoriją, ji formuoja nuomonę apie tuos žmones. Tada jiems ypač sunku pritapti visuomenėje, o nesugebėdamas pritapti, nepilnametis gali nusikalsti dar kartą. Tačiau apie žiniasklaidos įtaką yra mažai mokslinių tyrimų, ir jie neduoda vienareikšmio atsakymo apie jos įtaką nusikalstamam elgesiui.

Nesunku pastebėti, jog gyvenimo tempai pastarąjį dešimtmetį yra žymiai greitesni, nei ankščiau. Be to, mes išgyvename periodą, mokslinėje literatūroje vadinamą pereinamuoju, arba transformacijos laikotarpiu. Šiuo metu greta neigiamų socialinių ir politinių procesų – didėjančio alkoholizmo, narkomanijos, šeimų nestabilumo, įstatymų neatitikimo šių dienų aktualijoms – keičiasi ir visuomenės vertybinės orientacijos. Jaunimas yra jautrus minėtiems neigiamiems procesams. Ši visuomenės grupė gana sunkiai atsispiria pagundai savo poreikius ir visuomenės reikalavimus įgyvendinti neteisėtu būdu. Galima teigti, jog jaunas žmogus šiuo metu dažnai atsiduria tam tikrame įtampos lauke, kuomet visuomenėje egzistuojančios vertybės susiduria su nepilnamečio nesugebėjimu ar nepajėgumu jas užsitikrinti. Kuomet siekiai ir poreikiai yra didesni, nei galimybės, atsiranda pavojus, jog ieškodamas išeities, jaunas žmogus sulaužys įstatymą. Visa tai galima iliustruoti paprastais pavyzdžiais: dar vis galima teigti, jog mūsų visuomenėje neblėsta turto siekimo tikslas, o tuo pačiu ir noras būti turtingu. Sudėtinga šalies ekonominė situacija, didėjanti bedarbystė ir t..t vis labiau apriboja legalius šio tikslo siekimo būdus. Kaip parodė sociologinis tyrimas, atliktas Lietuvos įkalinimo įstaigose, kuo jaunesnis nuteistasis, tuo dažniau jo pirmas nusikaltimas buvo sąlygotas materialinių veiksnių. Taigi, dar neturinčiam 21 metų jaunuoliui yra labai svarbu turėti pakankamai pinigų, jų stoka ir siekimas neatsilikti nuo kitų visuomenės narių verčia žmogų nusikalsti. Tyrimai rodo, jog vyresnio amžiaus asmenys nusikaltimus dažniau įvykdo dėl neatsargumo, atsitiktinumo, draugų įtakos. Galima daryti prielaidą, jog jaunimas savo gyvenimo sėkmės šaltiniu laiko materialinę gerovę. Realizuojant savo susikurtą gyvenimo viziją atsirandantys sunkumai bandomi spręsti įstatymų laužymo būdu.
Taigi auksčiau išvardinti veiksniai yra lemiantys, tačiau toli gražu ne vieninteliai galintys turėti įtakos paauglių nusikalstamumui. Kaip matome, nepilnamečiai yra labai jautrūs socialinei aplinkai, jos pokyčiams ir jiems dažnai sunku orientuotis joje, priimti teisingus sprendimus, ypač kai atsiduriama dviprasmiškoje situacijoje: pavyzdžiui, kai šeima reikalauja elgtis vienaip, o neformali grupė – kitaip. Tokie prieštaravimai gali skatinti nusikalsti, vartoti narkotikus ir pan. Todėl labai svarbu, kad nepilnametis būtų teisingai orientuotas gyvenime ir kiek galima mažiau patirtų veiksnių, galinčių lemti apsisprendimą imtis neteisėtų priemonių.

IŠVADOS

Taigi, paaugliai, kaip viena aktyviausių visuomenės grupių, gana jautriai reaguoja į įvairius sociokultūrinius, ekonominius ir politinius pokyčius, vykstančius visuomenėje. Jauno žmogaus socializacija, vykstanti šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia nemažai laiko, įtakoja jo elgesį bei vertybines orientacijas, o taip pat ir nusikaltėlišką elgesį. Dažnai jaunimo elgesys ir veikimo būdai, neatitinkantys visuotinai priimtų socialinių normų ir vertybių, yra sąlygoti asmenybės brendimo ir vystymosi socializacijos proceso ypatumų, o sulaukus pilnametystės (tiksliau – socialinės brandos) toks jaunimo elgesys “spontaniškai” pasikeičia. Todėl labai svarbu ieškoti būdų, kaip sėkmingai derinti visuomenės ir jos vaikų interesus, kad vaikai nepriprastų prie nusikalstamo elgesio. Nepakankamą dėmesį užimtumui, papildomam ugdymui skiria mokyklos ir kitos švietimo, ugdymo bei vaikų globos įstaigos.
Visuomenėje nuolat iškeliamas klausimas, kas yra lengviau: daugiau valstybės biudžeto lėšų skirti įkalintųjų išlaikymui ir saugiau jaustis tuos keletą metų, kol žmogus atliks bausmę (nes tuo metu jis bus izoliuotas ir nekels grėsmės visuomenei), ar vis dėlto jam suteikti dar vieną galimybę, įtraukiant socialinius darbuotojus, psichologus, pedagogus, tėvus. Žinoma visuomenei būtų daug ramiau, jei visi tie, kurie nepakluso jos normoms ir įstatymams, būtų iš naujo “auklėjami” ir “taisomi” pataisos darbų kolonijose. Tačiau ar neatsitiktų taip, jog už grotų atsidurtų apie trečdalis visų gyventojų, nes beveik tiek asmenų per metus vienaip ar kitaip susiduria su teisėsaugos sistema. Taigi nereikia didelių matematinių sugebėjimų, norint suprasti, jog po kelerių metų būtų lengviau izoliuoti tuos kelis tūkstančius laimingųjų nuo visos likusios prasikaltusios visuomenės. Akivaizdu, jog vien tik asmenų, o ypač nepilnamečių, izoliacija visų problemų neišspręs. Be to, vis garsiau kalbama apie pilietinę visuomenę, kurioje kiekvienas žmogus gali laisvai kilti socialinio statuso laiptais. Jaunimui turėtų būti nubrėžiama starto linija, pateikiamos veiksmų realizavimo alternatyvos visų pirma švietimo bei užimtumo srityse, kad jaunam žmogui būtų įdomu ir prasminga stengtis bei siekti savo tikslo teisėtu būdu.
Apibendrinant reikia pažymėti, jog nepilnamečiai bei šiek tiek vyresni jų draugai yra savarankiška socialinė grupė, kurios narius sieja bendros teisės, pareigos, siekiai ir interesai. Nuo šios grupės socializacijos ir moralės priklausys ateities visuomenės transformacijos. Kriminologiniai samprotavimai verčia interpretuoti nepilnamečių nusikaltimus kaip specifinę nusikaltimų rūšį. Todėl ir jų prevencija yra viena esminių teisėtvarkos užtikrinimo krypčių. Svarbiausia, kad jauni žmonės neliktų vieni dėl kartais keistų ir “dideliems žmonėms” sunkiai suprantamų jų interesų ir norų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Nepilnamečių kriminalinė justicija.-Vilnius,2001.
2. Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka.-K,1997..
3. http://www.sociumas.lt/Lit/Nr3/nepilnameciai.asp
4. http://www3.lrs.lt/pls/inter/www_viewer.ViewDoc?p_int_tekst_id=4295&p_int_tv_id=1916 http://www.nplc.lt/lit/lit10.htm
5. http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/apzvalgos/sv01_9.pdf

Leave a Comment