N ORGANIZACIJA IR ETIKA
Bendraujant realūs santykiai turi vertybinės reikšmės, nes jais žmogus išreiškia ir realizuoja save kaip asmenybę, veikia visuomeninį gyvenimą, stiprina arba silpnina ryšius. Būtina tam sąlyga – kad moralės, kultūros ir etiketo normas verslininkai ir kiti asmenys ne tik įsisavintų, bet laisva valia jas taikytų savo kasdienėje veikloje. Etišką bendravimą suprantame kaip klasikinės etikos, teorinių teiginių, moralės normų, aukštos kultūros ir etiketo taisyklių studijas bei praktiškąjį jų panaudojimą.
Verslo etika – tai etikos sritis, besiremianti moralės principų ir verslo pasaulyje veikiančių standartų visuma, atsirandanti sąveikaujant verslui ir etikai. Tai etikos kodeksų kūrimas verslo organizacijose, įmonėse ir bendrovėse, visuomenės priimtų etiketo taisyklių taikymas, moralinio švietimo ir pilietiškumo ugdymo gerinimas. Be to, tai ir machinacijų versle atskleidimas bei viešas paskelbimas, vartotojų interesų gynėjų, „žaliųjų“ ir kitų organizacijų veiklos aktyvinimas prieš aplinkos teršimą, nesaugius produktus ir kt.
Specialistai atkreipia dėmesį į šias bendravimo ir verslo etikos problemų grupes:
– etiško bendravimo normų nesilaikymas;
– apgavystė;
– korupcija;
– piktnaudžiavimas,
– interesų konfliktas;
– seksualinis priekabiavimas.
Etiškas bendravimas. Verslininkas neturi užmiršti, kad visuomenėje bei rinkos erdvėje jis veikia ne vienas ir todėl privalo paisyti moralės bei etiketo normų, siekti kultūringo bendravimo ir per tai – naudingos partnerystės. Etiškas bendravimas, moralus verslas ekonomiškai yra naudingas tiek pačiam verslininkui, tiek valstybei, nes civilizuoto verslo taisyklių (etiketo normų, duoto žodžio, prisiimtų įsipareigojimų ir t.t.)
laikymasis garantuoja pelną pačiam verslininkui, o valstybei – pajamas.
Tokia bendravimas atspindi asmeninės moralės principus ir profesines vertybes, o nesilaikant jų rekomenduojami draudimai ir nuobaudos. Gyvenime šios vertybės yra susipynusios, nes dėmesys skiriamas ne tik profesinei, bet ir bendražmogiškai etikai. Verslininko asmeninė moralė turėtų remtis aukščiausiais garbės, dorybės, teisingumo, sąžiningumo, integralumo, mandagumo, nešališkumo standartais. Profesinės vertybės reikalauja tarnauti visų žmonių geriausiems interesams, siekti profesinio tobulumo, tarnauti visuomenei.
Apgavystė – tai žodžiai ar veiksniai, kuriais sąmoningai norima nuslėpti, iškreipti (ar tik iš dalies atskleisti) tiesą, suklaidinti , siekiant savanaudiškų tikslų. Tai informacijos slėpimas ar iškreipimas, melas, šmeižtas, agentų bei provokatorių naudojimas, „fiktyvių įrodymų“
sukūrimas ir kt. Viena plačiausiai pasklidusi apgaulės forma – melas. Ar tai būtų „garbingas melas“ ir „baltasis melas“, „šventas melas“ – tai blogybės.
Korupcija – tai veiksmai, atlikti naudojantis turima valdžia, pažeidžiant teisės normas, visuomenės interesus bei moralės standartus, ir kuriais siekiama asmeninės ar grupinės naudos. Vienas iš realiausių būdų sumažinti korupciją yra asmeninės atsakomybės nustatymas, dažnesnis auditas ir kontrolė. Tam padeda neseniai priimtas LR Antikorupcijos įstatymas.
Piktnaudžiavimas – tai asmens tarnybinių pareigų netinkamas atlikimas, pažeidžiant objektyvius profesinius reikalavimus. Piktnaudžiavimas gali būti tarnybine padėtimi, organizacijos turtu ir lėšomis, sprendimų šališkumu, pavaldžių specialistų veikla, turimu pasitikėjimu ir kt.
Interesų konfliktas – situacija, kai gali susidurti privatūs darbuotojo ir jo artimųjų (įskaitant šeimos narius, gimines ir draugus) ir visuomenės interesai, kuriems jis turi atstovauti, eidamas savo tarnybą. Specialistai turi laikytis keturių visuomeninės tarnybos principų: paklusti įstatymams ir juos įgyvendinti, tarnauti visuomenės interesui, prisiimti asmeninę atsakomybę ir vengti daryti žalą.
Seksualinis priekabiavimas – tai užgaulus, žodžių ar fizinių veiksmų išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai.
Rinkos mechanizmas veikia pagal savus ekonomikos dėsnius. Įtraukdamas subjektą į “rinkos erdvę”, jis kartu suteikia jam galimybę ir verčia rinktis. Todėl į rinkos mechanizmą galima žiūrėti ne tik kaip į “instrumentą”, geriausiai atitinkantį žmogaus ir visuomenės poreikius bei padedantį individui įgyvendinti savo sumanymus, bet ir kaip į socialinį kultūrinį fenomeną, kurį galima vertinti moralės požiūriu. Verslininkas, kaip rinkos subjektas, yra šio fenomeno dalis. Jo elgesys, moralės principai, normos, vertybės ir yra verslo etikos objektas. Moralės principų, normų, taisyklių, padedančių elgtis verslo pasaulyje, visuma ir leidžia kalbėti apie verslininko, o plačiau – apie verslo etiką. Etiniu požiūriu verslą galima vertinti 5 aspektais:
– Pirma, verslininko charakterio bruožai (dorumas, lojalumas, kruopštumas) gali būti pavyzdžiu kitiems, skatinti ir burti žmones sumanymui realizuoti;
– Antra, verslininko veiksmai kuriant turtą, žmonių gerovę, veiksmingai panaudojant išteklius, diegiant ekologiškai saugias technologijas ir kt.;
– Trečia, firmos veiksmai (vartotojų interesų paisymas, gaminamų prekių ir paslaugų saugumas ir kt.) ir principai, kuriais grindžiama jos veikla;
– Ketvirta, firmos darbuotojų elgesys (su kolegomis, klientais);
– Penkta, firmos, verslo organizacijos santykiai su kitomis firmomis bei verslo organizacijomis.
Verslininkas valdo įmonę, organizuoja jos veiklą ir atsako už jos sėkmę. Pastaroji priklauso ne tik nuo verslininko įgūdžių bei mokėjimo naudotis tam tikrais įrankiais, bet ir gebėjimo priimti sprendimus, remtis visuomenės pripažintomis vertybėmis. Kitaip tariant, matyti progas ten, kur kiti mato tik sunkumus, neužmiršti ir etikos taisyklių, kuriomis grindžiama krikščioniškoji moralė.
Verslininko etika – tai etikos sritis, nustatanti reikalavimus bei normas, kurių turi laikytis tos profesijos atstovai. Jei profesinės etikos apimtis apsiriboja tos profesijos asmenų elgesiu (santykiai su klientu, kitais tos srities atstovais ir kt.), tai etiškas bendravimas išplečia specialisto etikos sampratą.
Pagrindinės verslininko etiškos veiklos nuostatos:
1. Verslas neturi kelti ir didinti kitų žmonių skausmo. Verslas –
viena iš žmogaus veiklos rūšių. Pirmiausia jis privalo tarnauti žmogaus gerovei. Antra vertus, verslas padeda tobulėti ir pačiam žmogui – suteikia naujų įgūdžių. Verslininko tikslas – stengtis patenkinti visuomenės poreikius ir gauti pelną už iniciatyvumą ir riziką, nors tai ne visada pavyksta.
Energingas verslininkas ugdo naujų prekių bei paslaugų poreikį visuomenėje, suteikia galimybę rinktis ir plečia jos narių “rinkos erdvę”.
Labai svarbu, kad verslas neteiktų skausmo kitiems.
Pirma, verslo teikiamos paslaugos neturėtų kenkti žmogaus sveikatai, prieštarauti jo prigimčiai, naudotis silpnybėmis, liga. Ryškiausias tokio verslo pavyzdys – narkotikų biznis. Tai bene pelningiausias užsiėmimas.
Vien JAV prekyba narkotikais per metus duoda 200 mlrd. dolerių pelno. Šio biznio užuomazgų esama ir Lietuvoje. Prognozuojama, kad dar po metų kitų jis labai suklestės.
Šis “verslas” pavojingas dėl dviejų priežasčių: pirma, vartoti narkotikus pratinami jauni, dar socialiai neapsaugoti asmenys, taigi kėsinamasi į jų prigimtines teises; antra, visuomenei iškyla naujų rūpesčių
– kaip gydyti narkomanus, juos socializuoti. Tam reikia nemaža lėšų. Dėl narkomanijos išplitimo mažėja galimybių rasti neturinčių šių žalingų įpročių patikimų ir kvalifikuotų darbuotojų perspektyviems projektams įgyvendinti. Tenka kviestis specialistus iš užsienio ir mokėti jiems už darbą žymiai brangiau.
2. Verslas neturėtų pažeisti ir juo labiau naikinti žmogaus (visuomenės) ekologinės ir ekonominės erdvės, kenkti sveikatai. Taršios gamybos plėtotė ir jos pasekmės – ryškiausias visuomenės ekologinės ir ekonominės erdvės pažeidimo pavyzdys.
Kenkia sveikatai ir prekyba ekologiškai nešvariais produktais. Jų labai daug įvežama į tas šalis, kuriose silpna kontrolė. Lietuvoje tikrinama tik 30 proc. įvežamų maisto produktų kokybė. Nesant objektyvios ir išsamios informacijos apie įvežamą prekę, vartotojai tampa apsukrių, nesąžiningų verteivų aukomis. Tokia prekyba yra žalinga ne tik sveikatai.
Menkėja verslo reputacija visuomenėje. Be to, kompromituojama ir šalis, iš kurios ekologiškai nešvari produkcija įvežama.
3. Verslininkas turi mokėti dorai užsidirbti pinigų. Pelnas, gautas nedoru būdu, pažeidus įstatymus, yra moraliai žalingas dvejopai. Pirma, neišvengiamai supriešina verslininką su įstatymu. Jeigu nesilaikoma įstatymų, verslininko įvaizdis visuomenėje menkėja. Dalis visuomenės tokiame jo elgesyje įžvelgiama ekonominio nestabilumo kaltininką ir linkusi palaikyti valdininkijos pastangas perskirstyti verslininkų uždirbtas lėšas dėl socialiai remtinųjų. Tačiau kaip rodo patirtis, tokia praktika neefektyvi: nepadeda sukurti naujų darbo vietų, neugdo iniciatyvumo, skatina valstybės išlaikytinių nuotaikas.
Antra, neteisėtu būdu gautam pelnui paslėpti tenka išeikvoti per daug jėgų, energijos, kuri galėtų būti panaudojama verslui plėtoti. Be to, sprendžiant tokio pelno legalizavimo klausimus neretai tenka pasinaudoti nusikalstamų struktūrų paslaugomis. O šios rūšies paslaugos labai susieja verslo žmones su nusikalstamu pasauliu. Iškyla pavojus verslui patekti nusikalstamų struktūrų įtakon. Ši tendencija ryški visose pokomunistinėse šalyse, kur verslo plėtrą reguliuojantys įstatymai netobuli, o pagunda juos apeiti kartais tampa beveik neišvengiama.
4. Verslininkas neturi užmiršti, kad rinkos erdvėje jis veikia ne vienas, ir todėl privalo paisyti kito interesų, siekti ne sunaikinti konkurentą, bet ieškoti abipusiai naudingos partnerystės. Rinkos ekonomika
– viena iš visuomenės ekonominio gyvenimo organizavimo formų. Objektyviai rinka nėra neišvengiama, kaip neretai teigiama. Ji kuriama visų visuomenės narių pastangomis. Šia prasme ji yra visų mūsų “rankų darbas”, kaip ir demokratija. Savo ruožtu ji savaip paliečia kiekvieno iš mūsų laisvės ribas. Rinkoje mes negalime būti visiškai laisvi: mūsų laisvė turi ribas –
“kito nosį”, t.y. mes turime elgtis pagal galiojančias rinkos taisykles ir normas taip, kad nepažeistume kito teisių. Vadinasi, verslininkas neatsako už viską, kas vyksta rinkoje, o tik už savo konkrečius poelgius. Atsakomybė rinkoje įgyja konkretų adresatą – ji tampa realia. Taigi galima sakyti, jog rinkos “moralinis veidas” – rinkos subjektų veiksmų, priimtų sprendimų bei elgesio rezultatas.
Konkurencija – neatsiejamas rinkos požymis. Ji skatina pažangą įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Tačiau konkurencija turi būti sąžininga, civilizuota – kova iki konkurento sunaikinimo rinkoje – praeitas etapas. Civilizuota verslo šakose totalinę konkurenciją keičia abipusiai naudingos partnerystės paieškos.
Tuo tarpu Lietuvoje dar tik įsiliepsnoja “ laukinės” konkurencijos aistros. Sprogdinimai, barbariškas susidorojimas su konkurentais jau tampa kasdienybe.
Kodėl toji kova iki konkurento sunaikinimo yra nenaudinga ir neperspektyvi? Pirma, visų konkurentų sunaikinti neįmanoma. Antra, totalinis konkurentų “šalinimas iš kelio” reikalauja didelių pastangų, energijos ir lėšų, nukreipia dėmesį nuo savo verslo reikalų. Be to, pasiektas rezultatas ne visada pateisina lūkesčius. Trečia, tokia konkurencija didina visuomenėje nestabilumą, ugdo žmonių socialinį ir psichologinį diskomfortą, nesaugumo jausmą ir tuo sudaro palankią dirvą “tvirtos ir teisingos valdžios rankos” šalininkų ideologijoms tapti. Taigi ne konkurento sunaikinimas, o abipusiai naudingos partnerystės paieškos turėtų būti verslininkų dėmesio centre.
5. Verslininkas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus partneriams ir siekti, kad šie taip pat elgtųsi jo atžvilgiu. Skirčiau dvejopo tipo įsipareigojimus: verslo partneriui ir valstybei.
Įsipareigojimų verslo partneriui vykdymas reiškia sutartyje numatytų sąlygų laikymąsi. Jas pažeidus, atsiranda įtampa, nepasitikėjimas ir galiausiai bendradarbiavimas nutrūksta, kas neišvengiamai didina rinkos santykių įtampą. Verslo etikos normų pažeidėjas patiria ne tik materialinių nuostolių. Nukenčia ir jo reputacija.
Todėl neatsitiktinai Vakarų Europos šalių stambesnėse firmose įkurti specialūs skyriai, kurie stebi ir analizuoja, ar pati firma ir jos žmonės nepažeidžia verslo normų, vykdo įsipareigojimus partneriams. Taip pat uoliai stebi, ar tolygiai jos atžvilgiu elgiasi kompanionai. Jeigu tokių pažeidimų užfiksuojama, stengiamasi išsiaiškinti ir susitarti gražiuoju, apsaugoti visuomenę nuo aistrų kaitinimo ir nepagrįstų gandų, kurie gali turėti neigiamos įtakos konkretaus verslo plėtotei. Tik išmėginus visus būdus ir nepavykus susitarti, pasikliaujama teismo autoritetu.
Atskirų profesijų, organizacijų nariams privalu laikytis priimtų moralės normų ir tam tikro elgesio draudimų: piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, interesų konflikto, neteisėto visuomeninių lėšų pasisavinimo ir kt. Tai įrašoma organizacijos etikos kodekse.
Verslininkų etikos kodeksai adresuojami: profesijos nariams, jų bendruomenėms, klientams ar paslaugų pirkėjams bei institucijoms, turinčioms reikalų su ta profesija ar organizacija. Etikos kodeksas – tai dokumentas, atspindintis asmeninės moralės reikalavimus, profesines vertybes bei teisinius draudimus atskirų profesijos atstovų ar organizacijos darbuotojų sprendimams bei veiklai ir tarnaujantis kaip tam tikras elgesio gidas.
Etikos kodeksas organizacijoje skirtas:
– Apibrėžti priimtas veiklos normas;
– Užtikrinti aukštus praktikos standartus;
– Profesionalumui įvertinti.
Etikos kodekso tikslai:
– Informavimas;
– Švietimas;
– Drausminimas;
– Normatyvinis (apibrėžti, verbalizuoti taisykles);
– Instrumentinis (išspręsti problemą, dilemą);
– Apsauginis (apsaugoti nuo konfliktinių situacijų ir neetiško elgesio).
Atskirose šalyse akcentuojami skirtingi etikos kodekso elementai.
Kiekviena kodekso funkcija ir elementai turi būti diegiami sistemiškai.
Etikos kodekso efektyvumas priklauso nuo to, ar jis bus įgyvendintas, suprastas ir pastoviai taikomas. Etikos kodeksas skatina gerą elgesį, užkerta kelią korupcijai ir blogam elgesiui. Etikos kodeksai yra priemonė prieš korupciją, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, išteklių eikvojimą, kyšininkavimą, nepotizmą, prievartą.
Dauguma mūsų įsitikinę, kad verslininkai puikiai elgiasi , yra mandagūs žmonės. Galų gale jie visi buvo auklėti, taigi gali suprasti, kaip reikia gerai ir tinkamai elgtis draugijoje. Pvz., prie stalo. Dauguma vidurio Europos gyventojų sugeba daugmaž vikriai manipuliuoti peiliu ir šakute. Jie nesiremia alkūnėmis į stalą ir valgydami sriubą nesiurbia.
Jie žino, kad draugijoje nemandagu gerti litrais šampaną, o atsiraugėti po gerų vaišių mūsų platumose nuo Liuterio laikų jau irgi nebeleidžiama. Bet ar užtenka šių pagrindinių žinių norintiems kopti karjeros laiptais? Ar netrūksta elgesio sistemos, norint tvirtai žengti visuomeniniu – profesiniu parketu?
Be gerų manierų šiandien kopti profesijos laiptais beveik neįmanoma. Kalbame ne tik apie žinojimą, kada ir kaip reikia elgtis pagal taisykles, bet ir apie tai, kad tas taisykles privalu įgyvendinti kaip savaime suprantamą dalyką. Manierų galima išmokti ir paversti jas savo asmenybės dalimi. Tai savotiškas medis, iš kurio “pjaustomos”
nuostabiausios karjeros.
Šiandieną, kai į gerą darbą kartais pretenduoja 250 norinčiųjų, turinčių pakankamą kvalifikaciją, kiti kriterijai lemia, kas gaus vietą, o kas – ne. Varžybas dažnai lemia simpatijos veiksnys. Svarbiausia, kad žiežirba – kaip ir pirmojo pasimatymo metu – peršoka, koks paliekamas įspūdis ir tuo pačiu padedamas profesinės sėkmės kertinis akmuo. Ko šiandien nori personalo skyrių vadovai, – tai nusimanančių ir žavingų pretendentų (pretendenčių), pasitikinčių savimi ir malonios išvaizdos.
Tačiau svarbiausias dalykas – kad žmonės būtų harmoningi, gerai jaustųsi fiziškai ir tai galėtų visiems parodyti.
Ne vienas atsidus – tokie dideli reikalavimai! Tačiau tai, ko reikalaujama, iš tikrųjų labai lengva pasiekti. Nepatartina nenatūraliai elgtis, – reikia ne dirbtinių asmenų, o asmenybių:
– žmonių, kurie žino, kad jie veikia kitus, tačiau nėra išpuikę,
– žmonių, kurie turi charakterį ir kurio neslepia darbe,
– žmonių, kurie teigiamai naudoja gyvenimišką patirtį darbe.
Tam tikri asmens charakterio bruožai yra nuo mažumės “užprogramuoti”.
Kiekvienas žmogus turi gerų ir blogų savybių, kurios gyvenime ir kaupiant patirtį stiprėja arba silpnėja. Be to, charakterio bruožai – vertinimo dalykas ir, priklausomai nuo profesinės veiklos srities, gali būti interpretuojami kaip teigiami arba neigiami. Smalsumas tarp žurnalistų yra labai vertinama savybė, tuo tarpu bankininkas, trokštantis viską žinoti, tik be reikalo išsiskirs. Plepūs tipai turi paklausą visose pardavimo ir konsultacijų sferose, tačiau ten, kur reikia pasitikėjimo ir mokėjimo laikyti paslaptį, pvz., pas gydytoją, plepūs netinka. Kūrybingi žmonės, drįstantys turėti neįprastų idėjų, ieškomi reklamos srityje, tačiau visiškai netinkami žinyboje, turinčioje griežtas taisykles. Aišku, kiekvienas ieškosi profesijos, labiausiai atitinkančios jo privalumus.
Bet joks žmogus, juo labiau dirbantis, nėra atskira sala. Kiekvienas savo darbo vietoje susitinka su kitais žmonėmis – viršininkais, kolegomis ir klientais. Tačiau bendras darbas ir dalijimasis gyvenimu gali funkcionuoti tik tuomet, kai atsižvelgiama į tam tikras bendro gyvenimo žaidimo taisykles.
Tinkamas tonas, susijęs su tam tikromis elgesio normomis, sukuria atmosferą, kai įmanoma maloniai bendrauti. Tas, kuris dėl savo charakterio ypatybių sunkiai prisitaiko prie tam tikrų taisyklių, apsunkina kitiems gyvenimą ir kartais jį daro išvis neįmanomą.
Mandagumas, kai laikomasi tam tikrų elgesio taisyklių, beveik automatiškai tarp kolegų sukuria malonią distanciją, leidžiančią kasdieniniame bendravime apsieiti “be emocijų”. Šitaip protingai duodamas kelias daugeliui žmogiškų bendravimo problemų. Antra vertus, tam tikras elgesys nėra vienos krypties eismas, kur kiti tave priima taip, kaip tu elgiesi.
Korektiškas elgesys tik tuomet veikia kitus, kai ir jūs pats įsitikinęs savo elgesio korektiškumu. Manieros turi derėti prie asmenybės, o ne būti plaktos grietinėlės šaukštas, užkrėstas ant torto. Tikras menas geras manieras padaryti savo asmenybės dalimi. Jeigu jums pasiseks, labai greitai išsiugdysite pojūtį tinkamiems žodžiams tinkamu laiku.
Asmenybė iš mažų dalelyčių susideda į individualų ir nepakartojamą derinį. Žavesį ir charakterio savybes atsinešame užgimdami. Prie jų prisideda gyvenimiška patirtis, kurią kaupiame gyvenimo bėgyje. Iš šių trijų komponentų ir susideda mūsų asmenybė. Gyvenimiška patirtis – kažkas, ką mes įgyjame kas dieną, nepriklausomai nuo to, ar mums aštuoneri, ar aštuoniasdešimt metų. Ji keičia mus ir lemia mūsų tolesnį tobulėjimą.
LITERATŪRA
1. V.Misevičius „Verslo etikos ir bendravimo organizavimo pagrindai“
, Kaunas, 2003 m.
2. D.Vyšniauskaitė, V.Kundrotas „Verslo etika“, Kaunas, 1999 m.
3. V.Prunskus „Verslo etika“, Vilnius, 2003 m.