N organizacija ir etika

N ORGANIZACIJA IR ETIKA

Bendraujant realūs santykiai turi vertybinės reikšmės, nes jais žmogus
išreiškia ir realizuoja save kaip asmenybę, veikia visuomeninį gyvenimą,
stiprina arba silpnina ryšius. Būtina tam sąlyga – kad moralės, kultūros ir
etiketo normas verslininkai ir kiti asmenys ne tik įsisavintų, bet laisva
valia jas taikytų savo kasdienėje veikloje. Etišką bendravimą suprantame
kaip klasikinės etikos, teorinių teiginių, moralės normų, aukštos kultūros
ir etiketo taisyklių studijas bei praktiškąjį jų panaudojimą.

Verslo etika – tai etikos sritis, besiremianti moralės principų ir
verslo pasaulyje veikiančių standartų visuma, atsirandanti sąveikaujant
verslui ir etikai. Tai eetikos kodeksų kūrimas verslo organizacijose,
įmonėse ir bendrovėse, visuomenės priimtų etiketo taisyklių taikymas,
moralinio švietimo ir pilietiškumo ugdymo gerinimas. Be to, tai ir
machinacijų versle atskleidimas bei viešas paskelbimas, vartotojų interesų
gynėjų, „žaliųjų“ ir kitų organizacijų veiklos aktyvinimas prieš aplinkos
teršimą, nesaugius produktus ir kt.

Specialistai atkreipia dėmesį į šias bendravimo ir verslo etikos
problemų grupes:

– etiško bendravimo normų nesilaikymas;

– apgavystė;

– korupcija;

– piktnaudžiavimas,

– interesų konfliktas;

– seksualinis priekabiavimas.

Etiškas bendravimas. Verslininkas neturi užmiršti, kad visuomenėje bei
rinkos erdvėje jis veikia ne vienas ir todėl privalo paisyti moralės bei
etiketo normų, siekti kultūringo bendravimo ir per tai – naudingos
partnerystės. Etiškas bbendravimas, moralus verslas ekonomiškai yra
naudingas tiek pačiam verslininkui, tiek valstybei, nes civilizuoto verslo
taisyklių (etiketo normų, duoto žodžio, prisiimtų įsipareigojimų ir t.t.)
laikymasis garantuoja pelną pačiam verslininkui, o valstybei – pajamas.
Tokia bendravimas atspindi asmeninės moralės principus ir profesines
vertybes, o nesilaikant jų rekomenduojami draudimai ir

r nuobaudos. Gyvenime
šios vertybės yra susipynusios, nes dėmesys skiriamas ne tik profesinei,
bet ir bendražmogiškai etikai. Verslininko asmeninė moralė turėtų remtis
aukščiausiais garbės, dorybės, teisingumo, sąžiningumo, integralumo,
mandagumo, nešališkumo standartais. Profesinės vertybės reikalauja tarnauti
visų žmonių geriausiems interesams, siekti profesinio tobulumo, tarnauti
visuomenei.

Apgavystė – tai žodžiai ar veiksniai, kuriais sąmoningai norima
nuslėpti, iškreipti (ar tik iš dalies atskleisti) tiesą, suklaidinti ,
siekiant savanaudiškų tikslų. Tai informacijos slėpimas ar iškreipimas,
melas, šmeižtas, agentų bei provokatorių naudojimas, „fiktyvių įrodymų“
sukūrimas ir kt. Viena plačiausiai pasklidusi apgaulės forma – melas. Ar
tai būtų „garbingas melas“ ir „baltasis melas“, „šventas melas“ – tai
blogybės.

Korupcija – tai veiksmai, atlikti naudojantis turima valdžia,
pažeidžiant teisės normas, visuomenės interesus bei moralės standartus, ir
kuriais siekiama asmeninės ar grupinės naudos. Vienas iš realiausių būdų
sumažinti korupciją yra asmeninės atsakomybės nustatymas, dažnesnis auditas
ir kontrolė. Tam padeda neseniai prriimtas LR Antikorupcijos įstatymas.

Piktnaudžiavimas – tai asmens tarnybinių pareigų netinkamas atlikimas,
pažeidžiant objektyvius profesinius reikalavimus. Piktnaudžiavimas gali
būti tarnybine padėtimi, organizacijos turtu ir lėšomis, sprendimų
šališkumu, pavaldžių specialistų veikla, turimu pasitikėjimu ir kt.

Interesų konfliktas – situacija, kai gali susidurti privatūs darbuotojo
ir jo artimųjų (įskaitant šeimos narius, gimines ir draugus) ir visuomenės
interesai, kuriems jis turi atstovauti, eidamas savo tarnybą. Specialistai
turi laikytis keturių visuomeninės tarnybos principų: paklusti įstatymams
ir juos įgyvendinti, tarnauti visuomenės interesui, prisiimti asmeninę
atsakomybę ir vengti daryti žalą.

Seksualinis priekabiavimas – tai užgaulus, žodžių ar fizinių veiksmų
išreikštas seksualinio po
obūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo,
tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai.

Rinkos mechanizmas veikia pagal savus ekonomikos dėsnius. Įtraukdamas
subjektą į “rinkos erdvę”, jis kartu suteikia jam galimybę ir verčia
rinktis. Todėl į rinkos mechanizmą galima žiūrėti ne tik kaip į
“instrumentą”, geriausiai atitinkantį žmogaus ir visuomenės poreikius bei
padedantį individui įgyvendinti savo sumanymus, bet ir kaip į socialinį
kultūrinį fenomeną, kurį galima vertinti moralės požiūriu. Verslininkas,
kaip rinkos subjektas, yra šio fenomeno dalis. Jo elgesys, moralės
principai, normos, vertybės ir yra verslo etikos objektas. Moralės
principų, normų, taisyklių, padedančių elgtis verslo pasaulyje, visuma ir
leidžia kalbėti apie verslininko, o plačiau – apie verslo etiką. Etiniu
požiūriu verslą galima vertinti 5 aspektais:

– Pirma, verslininko charakterio bruožai (dorumas, lojalumas,

kruopštumas) gali būti pavyzdžiu kitiems, skatinti ir burti žmones

sumanymui realizuoti;

– Antra, verslininko veiksmai kuriant turtą, žmonių gerovę,

veiksmingai panaudojant išteklius, diegiant ekologiškai saugias

technologijas ir kt.;

– Trečia, firmos veiksmai (vartotojų interesų paisymas, gaminamų

prekių ir paslaugų saugumas ir kt.) ir principai, kuriais grindžiama

jos veikla;

– Ketvirta, firmos darbuotojų elgesys (su kolegomis, klientais);

– Penkta, firmos, verslo organizacijos santykiai su kitomis firmomis

bei verslo organizacijomis.

Verslininkas valdo įmonę, organizuoja jos veiklą ir atsako už jos
sėkmę. Pastaroji priklauso ne tik nuo verslininko įgūdžių bei mokėjimo
naudotis tam tikrais įrankiais, bet ir gebėjimo priimti sprendimus, remtis
visuomenės pripažintomis vertybėmis. Kitaip tariant, matyti progas ten, kur
kiti mato tik sunkumus, neužmiršti ir etikos taisyklių, kuriomis grindžiama
krikščioniškoji moralė.

Verslininko et

tika – tai etikos sritis, nustatanti reikalavimus bei
normas, kurių turi laikytis tos profesijos atstovai. Jei profesinės etikos
apimtis apsiriboja tos profesijos asmenų elgesiu (santykiai su klientu,
kitais tos srities atstovais ir kt.), tai etiškas bendravimas išplečia
specialisto etikos sampratą.

Pagrindinės verslininko etiškos veiklos nuostatos:

1. Verslas neturi kelti ir didinti kitų žmonių skausmo. Verslas –
viena iš žmogaus veiklos rūšių. Pirmiausia jis privalo tarnauti žmogaus
gerovei. Antra vertus, verslas padeda tobulėti ir pačiam žmogui – suteikia
naujų įgūdžių. Verslininko tikslas – stengtis patenkinti visuomenės
poreikius ir gauti pelną už iniciatyvumą ir riziką, nors tai ne visada
pavyksta.

Energingas verslininkas ugdo naujų prekių bei paslaugų poreikį
visuomenėje, suteikia galimybę rinktis ir plečia jos narių “rinkos erdvę”.
Labai svarbu, kad verslas neteiktų skausmo kitiems.

Pirma, verslo teikiamos paslaugos neturėtų kenkti žmogaus sveikatai,
prieštarauti jo prigimčiai, naudotis silpnybėmis, liga. Ryškiausias tokio
verslo pavyzdys – narkotikų biznis. Tai bene pelningiausias užsiėmimas.
Vien JAV prekyba narkotikais per metus duoda 200 mlrd. dolerių pelno. Šio
biznio užuomazgų esama ir Lietuvoje. Prognozuojama, kad dar po metų kitų
jis labai suklestės.

Šis “verslas” pavojingas dėl dviejų priežasčių: pirma, vartoti
narkotikus pratinami jauni, dar socialiai neapsaugoti asmenys, taigi
kėsinamasi į jų prigimtines teises; antra, visuomenei iškyla naujų rūpesčių
– kaip gydyti narkomanus, juos socializuoti. Tam reikia nemaža lėšų. Dėl
narkomanijos išplitimo mažėja galimybių rasti neturinčių šių žalingų
įpročių patikimų ir kvalifikuotų darbuotojų perspektyviems projektams
įgyvendinti. Tenka kviestis specialistus iš užsienio ir mokėti jiems u


darbą žymiai brangiau.

2. Verslas neturėtų pažeisti ir juo labiau naikinti žmogaus
(visuomenės) ekologinės ir ekonominės erdvės, kenkti sveikatai. Taršios
gamybos plėtotė ir jos pasekmės – ryškiausias visuomenės ekologinės ir
ekonominės erdvės pažeidimo pavyzdys.

Kenkia sveikatai ir prekyba ekologiškai nešvariais produktais. Jų
labai daug įvežama į tas šalis, kuriose silpna kontrolė. Lietuvoje
tikrinama tik 30 proc. įvežamų maisto produktų kokybė. Nesant objektyvios
ir išsamios informacijos apie įvežamą prekę, vartotojai tampa apsukrių,
nesąžiningų verteivų aukomis. Tokia prekyba yra žalinga ne tik sveikatai.
Menkėja verslo reputacija visuomenėje. Be to, kompromituojama ir šalis, iš
kurios ekologiškai nešvari produkcija įvežama.

3. Verslininkas turi mokėti dorai užsidirbti pinigų. Pelnas, gautas
nedoru būdu, pažeidus įstatymus, yra moraliai žalingas dvejopai. Pirma,
neišvengiamai supriešina verslininką su įstatymu. Jeigu nesilaikoma
įstatymų, verslininko įvaizdis visuomenėje menkėja. Dalis visuomenės
tokiame jo elgesyje įžvelgiama ekonominio nestabilumo kaltininką ir linkusi
palaikyti valdininkijos pastangas perskirstyti verslininkų uždirbtas lėšas
dėl socialiai remtinųjų. Tačiau kaip rodo patirtis, tokia praktika
neefektyvi: nepadeda sukurti naujų darbo vietų, neugdo iniciatyvumo,
skatina valstybės išlaikytinių nuotaikas.

Antra, neteisėtu būdu gautam pelnui paslėpti tenka išeikvoti per daug
jėgų, energijos, kuri galėtų būti panaudojama verslui plėtoti. Be to,
sprendžiant tokio pelno legalizavimo klausimus neretai tenka pasinaudoti
nusikalstamų struktūrų paslaugomis. O šios rūšies paslaugos labai susieja
verslo žmones su nusikalstamu pasauliu. Iškyla pavojus verslui patekti
nusikalstamų struktūrų įtakon. Ši tendencija ryški visose pokomunistinėse
šalyse, kur verslo plėtrą reguliuojantys įstatymai netobuli, o pagunda juos
apeiti kartais tampa beveik neišvengiama.

4. Verslininkas neturi užmiršti, kad rinkos erdvėje jis veikia ne
vienas, ir todėl privalo paisyti kito interesų, siekti ne sunaikinti
konkurentą, bet ieškoti abipusiai naudingos partnerystės. Rinkos ekonomika
– viena iš visuomenės ekonominio gyvenimo organizavimo formų. Objektyviai
rinka nėra neišvengiama, kaip neretai teigiama. Ji kuriama visų visuomenės
narių pastangomis. Šia prasme ji yra visų mūsų “rankų darbas”, kaip ir
demokratija. Savo ruožtu ji savaip paliečia kiekvieno iš mūsų laisvės
ribas. Rinkoje mes negalime būti visiškai laisvi: mūsų laisvė turi ribas –
“kito nosį”, t.y. mes turime elgtis pagal galiojančias rinkos taisykles ir
normas taip, kad nepažeistume kito teisių. Vadinasi, verslininkas neatsako
už viską, kas vyksta rinkoje, o tik už savo konkrečius poelgius. Atsakomybė
rinkoje įgyja konkretų adresatą – ji tampa realia. Taigi galima sakyti, jog
rinkos “moralinis veidas” – rinkos subjektų veiksmų, priimtų sprendimų bei
elgesio rezultatas.

Konkurencija – neatsiejamas rinkos požymis. Ji skatina pažangą
įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Tačiau konkurencija turi būti
sąžininga, civilizuota – kova iki konkurento sunaikinimo rinkoje – praeitas
etapas. Civilizuota verslo šakose totalinę konkurenciją keičia abipusiai
naudingos partnerystės paieškos.

Tuo tarpu Lietuvoje dar tik įsiliepsnoja “ laukinės” konkurencijos
aistros. Sprogdinimai, barbariškas susidorojimas su konkurentais jau tampa
kasdienybe.

Kodėl toji kova iki konkurento sunaikinimo yra nenaudinga ir
neperspektyvi? Pirma, visų konkurentų sunaikinti neįmanoma. Antra,
totalinis konkurentų “šalinimas iš kelio” reikalauja didelių pastangų,
energijos ir lėšų, nukreipia dėmesį nuo savo verslo reikalų. Be to,
pasiektas rezultatas ne visada pateisina lūkesčius. Trečia, tokia
konkurencija didina visuomenėje nestabilumą, ugdo žmonių socialinį ir
psichologinį diskomfortą, nesaugumo jausmą ir tuo sudaro palankią dirvą
“tvirtos ir teisingos valdžios rankos” šalininkų ideologijoms tapti. Taigi
ne konkurento sunaikinimas, o abipusiai naudingos partnerystės paieškos
turėtų būti verslininkų dėmesio centre.

5. Verslininkas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus
partneriams ir siekti, kad šie taip pat elgtųsi jo atžvilgiu. Skirčiau
dvejopo tipo įsipareigojimus: verslo partneriui ir valstybei.
Įsipareigojimų verslo partneriui vykdymas reiškia sutartyje numatytų sąlygų
laikymąsi. Jas pažeidus, atsiranda įtampa, nepasitikėjimas ir galiausiai
bendradarbiavimas nutrūksta, kas neišvengiamai didina rinkos santykių
įtampą. Verslo etikos normų pažeidėjas patiria ne tik materialinių
nuostolių. Nukenčia ir jo reputacija.

Todėl neatsitiktinai Vakarų Europos šalių stambesnėse firmose įkurti
specialūs skyriai, kurie stebi ir analizuoja, ar pati firma ir jos žmonės
nepažeidžia verslo normų, vykdo įsipareigojimus partneriams. Taip pat
uoliai stebi, ar tolygiai jos atžvilgiu elgiasi kompanionai. Jeigu tokių
pažeidimų užfiksuojama, stengiamasi išsiaiškinti ir susitarti gražiuoju,
apsaugoti visuomenę nuo aistrų kaitinimo ir nepagrįstų gandų, kurie gali
turėti neigiamos įtakos konkretaus verslo plėtotei. Tik išmėginus visus
būdus ir nepavykus susitarti, pasikliaujama teismo autoritetu.

Atskirų profesijų, organizacijų nariams privalu laikytis priimtų
moralės normų ir tam tikro elgesio draudimų: piktnaudžiavimo tarnybine
padėtimi, interesų konflikto, neteisėto visuomeninių lėšų pasisavinimo ir
kt. Tai įrašoma organizacijos etikos kodekse.

Verslininkų etikos kodeksai adresuojami: profesijos nariams, jų
bendruomenėms, klientams ar paslaugų pirkėjams bei institucijoms,
turinčioms reikalų su ta profesija ar organizacija. Etikos kodeksas – tai
dokumentas, atspindintis asmeninės moralės reikalavimus, profesines
vertybes bei teisinius draudimus atskirų profesijos atstovų ar
organizacijos darbuotojų sprendimams bei veiklai ir tarnaujantis kaip tam
tikras elgesio gidas.

Etikos kodeksas organizacijoje skirtas:

– Apibrėžti priimtas veiklos normas;

– Užtikrinti aukštus praktikos standartus;

– Profesionalumui įvertinti.

Etikos kodekso tikslai:

– Informavimas;

– Švietimas;

– Drausminimas;

– Normatyvinis (apibrėžti, verbalizuoti taisykles);

– Instrumentinis (išspręsti problemą, dilemą);

– Apsauginis (apsaugoti nuo konfliktinių situacijų ir neetiško

elgesio).

Atskirose šalyse akcentuojami skirtingi etikos kodekso elementai.
Kiekviena kodekso funkcija ir elementai turi būti diegiami sistemiškai.
Etikos kodekso efektyvumas priklauso nuo to, ar jis bus įgyvendintas,
suprastas ir pastoviai taikomas. Etikos kodeksas skatina gerą elgesį,
užkerta kelią korupcijai ir blogam elgesiui. Etikos kodeksai yra priemonė
prieš korupciją, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, išteklių eikvojimą,
kyšininkavimą, nepotizmą, prievartą.

Dauguma mūsų įsitikinę, kad verslininkai puikiai elgiasi , yra
mandagūs žmonės. Galų gale jie visi buvo auklėti, taigi gali suprasti, kaip
reikia gerai ir tinkamai elgtis draugijoje. Pvz., prie stalo. Dauguma
vidurio Europos gyventojų sugeba daugmaž vikriai manipuliuoti peiliu ir
šakute. Jie nesiremia alkūnėmis į stalą ir valgydami sriubą nesiurbia. Jie
žino, kad draugijoje nemandagu gerti litrais šampaną, o atsiraugėti po gerų
vaišių mūsų platumose nuo Liuterio laikų jau irgi nebeleidžiama. Bet ar
užtenka šių pagrindinių žinių norintiems kopti karjeros laiptais? Ar
netrūksta elgesio sistemos, norint tvirtai žengti visuomeniniu – profesiniu
parketu? Be gerų manierų šiandien kopti profesijos laiptais beveik
neįmanoma. Kalbame ne tik apie žinojimą, kada ir kaip reikia elgtis pagal
taisykles, bet ir apie tai, kad tas taisykles privalu įgyvendinti kaip
savaime suprantamą dalyką. Manierų galima išmokti ir paversti jas savo
asmenybės dalimi. Tai savotiškas medis, iš kurio “pjaustomos”
nuostabiausios karjeros.

Šiandieną, kai į gerą darbą kartais pretenduoja 250 norinčiųjų,
turinčių pakankamą kvalifikaciją, kiti kriterijai lemia, kas gaus vietą, o
kas – ne. Varžybas dažnai lemia simpatijos veiksnys. Svarbiausia, kad
žiežirba – kaip ir pirmojo pasimatymo metu – peršoka, koks paliekamas
įspūdis ir tuo pačiu padedamas profesinės sėkmės kertinis akmuo. Ko
šiandien nori personalo skyrių vadovai, – tai nusimanančių ir žavingų
pretendentų (pretendenčių), pasitikinčių savimi ir malonios išvaizdos.
Tačiau svarbiausias dalykas – kad žmonės būtų harmoningi, gerai jaustųsi
fiziškai ir tai galėtų visiems parodyti.

Ne vienas atsidus – tokie dideli reikalavimai! Tačiau tai, ko
reikalaujama, iš tikrųjų labai lengva pasiekti. Nepatartina nenatūraliai
elgtis, – reikia ne dirbtinių asmenų, o asmenybių:

– žmonių, kurie žino, kad jie veikia kitus, tačiau nėra išpuikę,

– žmonių, kurie turi charakterį ir kurio neslepia darbe,

– žmonių, kurie teigiamai naudoja gyvenimišką patirtį darbe.

Tam tikri asmens charakterio bruožai yra nuo mažumės “užprogramuoti”.
Kiekvienas žmogus turi gerų ir blogų savybių, kurios gyvenime ir kaupiant
patirtį stiprėja arba silpnėja. Be to, charakterio bruožai – vertinimo
dalykas ir, priklausomai nuo profesinės veiklos srities, gali būti
interpretuojami kaip teigiami arba neigiami. Smalsumas tarp žurnalistų yra
labai vertinama savybė, tuo tarpu bankininkas, trokštantis viską žinoti,
tik be reikalo išsiskirs. Plepūs tipai turi paklausą visose pardavimo ir
konsultacijų sferose, tačiau ten, kur reikia pasitikėjimo ir mokėjimo
laikyti paslaptį, pvz., pas gydytoją, plepūs netinka. Kūrybingi žmonės,
drįstantys turėti neįprastų idėjų, ieškomi reklamos srityje, tačiau
visiškai netinkami žinyboje, turinčioje griežtas taisykles. Aišku,
kiekvienas ieškosi profesijos, labiausiai atitinkančios jo privalumus.

Bet joks žmogus, juo labiau dirbantis, nėra atskira sala. Kiekvienas
savo darbo vietoje susitinka su kitais žmonėmis – viršininkais, kolegomis
ir klientais. Tačiau bendras darbas ir dalijimasis gyvenimu gali
funkcionuoti tik tuomet, kai atsižvelgiama į tam tikras bendro gyvenimo
žaidimo taisykles. Tinkamas tonas, susijęs su tam tikromis elgesio
normomis, sukuria atmosferą, kai įmanoma maloniai bendrauti. Tas, kuris dėl
savo charakterio ypatybių sunkiai prisitaiko prie tam tikrų taisyklių,
apsunkina kitiems gyvenimą ir kartais jį daro išvis neįmanomą. Mandagumas,
kai laikomasi tam tikrų elgesio taisyklių, beveik automatiškai tarp kolegų
sukuria malonią distanciją, leidžiančią kasdieniniame bendravime apsieiti
“be emocijų”. Šitaip protingai duodamas kelias daugeliui žmogiškų
bendravimo problemų. Antra vertus, tam tikras elgesys nėra vienos krypties
eismas, kur kiti tave priima taip, kaip tu elgiesi.

Korektiškas elgesys tik tuomet veikia kitus, kai ir jūs pats
įsitikinęs savo elgesio korektiškumu. Manieros turi derėti prie asmenybės,
o ne būti plaktos grietinėlės šaukštas, užkrėstas ant torto. Tikras menas
geras manieras padaryti savo asmenybės dalimi. Jeigu jums pasiseks, labai
greitai išsiugdysite pojūtį tinkamiems žodžiams tinkamu laiku.

Asmenybė iš mažų dalelyčių susideda į individualų ir nepakartojamą
derinį. Žavesį ir charakterio savybes atsinešame užgimdami. Prie jų
prisideda gyvenimiška patirtis, kurią kaupiame gyvenimo bėgyje. Iš šių
trijų komponentų ir susideda mūsų asmenybė. Gyvenimiška patirtis – kažkas,
ką mes įgyjame kas dieną, nepriklausomai nuo to, ar mums aštuoneri, ar
aštuoniasdešimt metų. Ji keičia mus ir lemia mūsų tolesnį tobulėjimą.

LITERATŪRA

1. V.Misevičius „Verslo etikos ir bendravimo organizavimo pagrindai“

, Kaunas, 2003 m.

2. D.Vyšniauskaitė, V.Kundrotas „Verslo etika“, Kaunas, 1999 m.

3. V.Prunskus „Verslo etika“, Vilnius, 2003 m.

Leave a Comment