N organizacija ir etika

N ORGANIZACIJA IR ETIKA

Bendraujant realūs santykiai turi vertybinės reikšmės, nes jais žmogusišreiškia ir realizuoja save kaip asmenybę, veikia visuomeninį gyvenimą,stiprina arba silpnina ryšius. Būtina tam sąlyga – kad moralės, kultūros iretiketo normas verslininkai ir kiti asmenys ne tik įsisavintų, bet laisvavalia jas taikytų savo kasdienėje veikloje. Etišką bendravimą suprantamekaip klasikinės etikos, teorinių teiginių, moralės normų, aukštos kultūrosir etiketo taisyklių studijas bei praktiškąjį jų panaudojimą. Verslo etika – tai etikos sritis, besiremianti moralės principų irverslo pasaulyje veikiančių standartų visuma, atsirandanti sąveikaujantverslui ir etikai. Tai etikos kodeksų kūrimas verslo organizacijose,įmonėse ir bendrovėse, visuomenės priimtų etiketo taisyklių taikymas,moralinio švietimo ir pilietiškumo ugdymo gerinimas. Be to, tai irmachinacijų versle atskleidimas bei viešas paskelbimas, vartotojų interesųgynėjų, „žaliųjų“ ir kitų organizacijų veiklos aktyvinimas prieš aplinkosteršimą, nesaugius produktus ir kt. Specialistai atkreipia dėmesį į šias bendravimo ir verslo etikosproblemų grupes: – etiško bendravimo normų nesilaikymas; – apgavystė; – korupcija; – piktnaudžiavimas, – interesų konfliktas; – seksualinis priekabiavimas. Etiškas bendravimas. Verslininkas neturi užmiršti, kad visuomenėje beirinkos erdvėje jis veikia ne vienas ir todėl privalo paisyti moralės beietiketo normų, siekti kultūringo bendravimo ir per tai – naudingospartnerystės. Etiškas bendravimas, moralus verslas ekonomiškai yranaudingas tiek pačiam verslininkui, tiek valstybei, nes civilizuoto verslotaisyklių (etiketo normų, duoto žodžio, prisiimtų įsipareigojimų ir t.t.)laikymasis garantuoja pelną pačiam verslininkui, o valstybei – pajamas.Tokia bendravimas atspindi asmeninės moralės principus ir profesinesvertybes, o nesilaikant jų rekomenduojami draudimai ir nuobaudos. Gyvenimešios vertybės yra susipynusios, nes dėmesys skiriamas ne tik profesinei,bet ir bendražmogiškai etikai. Verslininko asmeninė moralė turėtų remtis

aukščiausiais garbės, dorybės, teisingumo, sąžiningumo, integralumo,mandagumo, nešališkumo standartais. Profesinės vertybės reikalauja tarnautivisų žmonių geriausiems interesams, siekti profesinio tobulumo, tarnautivisuomenei. Apgavystė – tai žodžiai ar veiksniai, kuriais sąmoningai norimanuslėpti, iškreipti (ar tik iš dalies atskleisti) tiesą, suklaidinti ,siekiant savanaudiškų tikslų. Tai informacijos slėpimas ar iškreipimas,melas, šmeižtas, agentų bei provokatorių naudojimas, „fiktyvių įrodymų“sukūrimas ir kt. Viena plačiausiai pasklidusi apgaulės forma – melas. Artai būtų „garbingas melas“ ir „baltasis melas“, „šventas melas“ – taiblogybės. Korupcija – tai veiksmai, atlikti naudojantis turima valdžia,pažeidžiant teisės normas, visuomenės interesus bei moralės standartus, irkuriais siekiama asmeninės ar grupinės naudos. Vienas iš realiausių būdųsumažinti korupciją yra asmeninės atsakomybės nustatymas, dažnesnis auditasir kontrolė. Tam padeda neseniai priimtas LR Antikorupcijos įstatymas. Piktnaudžiavimas – tai asmens tarnybinių pareigų netinkamas atlikimas,pažeidžiant objektyvius profesinius reikalavimus. Piktnaudžiavimas galibūti tarnybine padėtimi, organizacijos turtu ir lėšomis, sprendimųšališkumu, pavaldžių specialistų veikla, turimu pasitikėjimu ir kt. Interesų konfliktas – situacija, kai gali susidurti privatūs darbuotojoir jo artimųjų (įskaitant šeimos narius, gimines ir draugus) ir visuomenėsinteresai, kuriems jis turi atstovauti, eidamas savo tarnybą. Specialistaituri laikytis keturių visuomeninės tarnybos principų: paklusti įstatymamsir juos įgyvendinti, tarnauti visuomenės interesui, prisiimti asmeninęatsakomybę ir vengti daryti žalą. Seksualinis priekabiavimas – tai užgaulus, žodžių ar fizinių veiksmųišreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo,tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai.

Rinkos mechanizmas veikia pagal savus ekonomikos dėsnius. Įtraukdamassubjektą į “rinkos erdvę”, jis kartu suteikia jam galimybę ir verčiarinktis. Todėl į rinkos mechanizmą galima žiūrėti ne tik kaip į

“instrumentą”, geriausiai atitinkantį žmogaus ir visuomenės poreikius beipadedantį individui įgyvendinti savo sumanymus, bet ir kaip į socialinįkultūrinį fenomeną, kurį galima vertinti moralės požiūriu. Verslininkas,kaip rinkos subjektas, yra šio fenomeno dalis. Jo elgesys, moralėsprincipai, normos, vertybės ir yra verslo etikos objektas. Moralėsprincipų, normų, taisyklių, padedančių elgtis verslo pasaulyje, visuma irleidžia kalbėti apie verslininko, o plačiau – apie verslo etiką. Etiniupožiūriu verslą galima vertinti 5 aspektais: – Pirma, verslininko charakterio bruožai (dorumas, lojalumas, kruopštumas) gali būti pavyzdžiu kitiems, skatinti ir burti žmones sumanymui realizuoti; – Antra, verslininko veiksmai kuriant turtą, žmonių gerovę, veiksmingai panaudojant išteklius, diegiant ekologiškai saugias technologijas ir kt.; – Trečia, firmos veiksmai (vartotojų interesų paisymas, gaminamų prekių ir paslaugų saugumas ir kt.) ir principai, kuriais grindžiama jos veikla; – Ketvirta, firmos darbuotojų elgesys (su kolegomis, klientais); – Penkta, firmos, verslo organizacijos santykiai su kitomis firmomis bei verslo organizacijomis. Verslininkas valdo įmonę, organizuoja jos veiklą ir atsako už jossėkmę. Pastaroji priklauso ne tik nuo verslininko įgūdžių bei mokėjimonaudotis tam tikrais įrankiais, bet ir gebėjimo priimti sprendimus, remtisvisuomenės pripažintomis vertybėmis. Kitaip tariant, matyti progas ten, kurkiti mato tik sunkumus, neužmiršti ir etikos taisyklių, kuriomis grindžiamakrikščioniškoji moralė.

Verslininko etika – tai etikos sritis, nustatanti reikalavimus beinormas, kurių turi laikytis tos profesijos atstovai. Jei profesinės etikosapimtis apsiriboja tos profesijos asmenų elgesiu (santykiai su klientu,kitais tos srities atstovais ir kt.), tai etiškas bendravimas išplečiaspecialisto etikos sampratą.

Pagrindinės verslininko etiškos veiklos nuostatos:

1. Verslas neturi kelti ir didinti kitų žmonių skausmo. Verslas –viena iš žmogaus veiklos rūšių. Pirmiausia jis privalo tarnauti žmogausgerovei. Antra vertus, verslas padeda tobulėti ir pačiam žmogui – suteikia

naujų įgūdžių. Verslininko tikslas – stengtis patenkinti visuomenėsporeikius ir gauti pelną už iniciatyvumą ir riziką, nors tai ne visadapavyksta.

Energingas verslininkas ugdo naujų prekių bei paslaugų poreikįvisuomenėje, suteikia galimybę rinktis ir plečia jos narių “rinkos erdvę”.Labai svarbu, kad verslas neteiktų skausmo kitiems.

Pirma, verslo teikiamos paslaugos neturėtų kenkti žmogaus sveikatai,prieštarauti jo prigimčiai, naudotis silpnybėmis, liga. Ryškiausias tokioverslo pavyzdys – narkotikų biznis. Tai bene pelningiausias užsiėmimas.Vien JAV prekyba narkotikais per metus duoda 200 mlrd. dolerių pelno. Šiobiznio užuomazgų esama ir Lietuvoje. Prognozuojama, kad dar po metų kitųjis labai suklestės.

Šis “verslas” pavojingas dėl dviejų priežasčių: pirma, vartotinarkotikus pratinami jauni, dar socialiai neapsaugoti asmenys, taigikėsinamasi į jų prigimtines teises; antra, visuomenei iškyla naujų rūpesčių– kaip gydyti narkomanus, juos socializuoti. Tam reikia nemaža lėšų. Dėlnarkomanijos išplitimo mažėja galimybių rasti neturinčių šių žalingųįpročių patikimų ir kvalifikuotų darbuotojų perspektyviems projektamsįgyvendinti. Tenka kviestis specialistus iš užsienio ir mokėti jiems uždarbą žymiai brangiau.

2. Verslas neturėtų pažeisti ir juo labiau naikinti žmogaus(visuomenės) ekologinės ir ekonominės erdvės, kenkti sveikatai. Taršiosgamybos plėtotė ir jos pasekmės – ryškiausias visuomenės ekologinės irekonominės erdvės pažeidimo pavyzdys. Kenkia sveikatai ir prekyba ekologiškai nešvariais produktais. Jųlabai daug įvežama į tas šalis, kuriose silpna kontrolė. Lietuvojetikrinama tik 30 proc. įvežamų maisto produktų kokybė. Nesant objektyviosir išsamios informacijos apie įvežamą prekę, vartotojai tampa apsukrių,nesąžiningų verteivų aukomis. Tokia prekyba yra žalinga ne tik sveikatai.Menkėja verslo reputacija visuomenėje. Be to, kompromituojama ir šalis, iškurios ekologiškai nešvari produkcija įvežama.

3. Verslininkas turi mokėti dorai užsidirbti pinigų. Pelnas, gautasnedoru būdu, pažeidus įstatymus, yra moraliai žalingas dvejopai. Pirma,neišvengiamai supriešina verslininką su įstatymu. Jeigu nesilaikomaįstatymų, verslininko įvaizdis visuomenėje menkėja. Dalis visuomenėstokiame jo elgesyje įžvelgiama ekonominio nestabilumo kaltininką ir linkusipalaikyti valdininkijos pastangas perskirstyti verslininkų uždirbtas lėšasdėl socialiai remtinųjų. Tačiau kaip rodo patirtis, tokia praktikaneefektyvi: nepadeda sukurti naujų darbo vietų, neugdo iniciatyvumo,skatina valstybės išlaikytinių nuotaikas. Antra, neteisėtu būdu gautam pelnui paslėpti tenka išeikvoti per daugjėgų, energijos, kuri galėtų būti panaudojama verslui plėtoti. Be to,sprendžiant tokio pelno legalizavimo klausimus neretai tenka pasinaudotinusikalstamų struktūrų paslaugomis. O šios rūšies paslaugos labai susiejaverslo žmones su nusikalstamu pasauliu. Iškyla pavojus verslui patektinusikalstamų struktūrų įtakon. Ši tendencija ryški visose pokomunistinėsešalyse, kur verslo plėtrą reguliuojantys įstatymai netobuli, o pagunda juosapeiti kartais tampa beveik neišvengiama.

4. Verslininkas neturi užmiršti, kad rinkos erdvėje jis veikia nevienas, ir todėl privalo paisyti kito interesų, siekti ne sunaikintikonkurentą, bet ieškoti abipusiai naudingos partnerystės. Rinkos ekonomika– viena iš visuomenės ekonominio gyvenimo organizavimo formų. Objektyviairinka nėra neišvengiama, kaip neretai teigiama. Ji kuriama visų visuomenėsnarių pastangomis. Šia prasme ji yra visų mūsų “rankų darbas”, kaip irdemokratija. Savo ruožtu ji savaip paliečia kiekvieno iš mūsų laisvėsribas. Rinkoje mes negalime būti visiškai laisvi: mūsų laisvė turi ribas –“kito nosį”, t.y. mes turime elgtis pagal galiojančias rinkos taisykles irnormas taip, kad nepažeistume kito teisių. Vadinasi, verslininkas neatsakouž viską, kas vyksta rinkoje, o tik už savo konkrečius poelgius. Atsakomybė

rinkoje įgyja konkretų adresatą – ji tampa realia. Taigi galima sakyti, jogrinkos “moralinis veidas” – rinkos subjektų veiksmų, priimtų sprendimų beielgesio rezultatas. Konkurencija – neatsiejamas rinkos požymis. Ji skatina pažangąįvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Tačiau konkurencija turi būtisąžininga, civilizuota – kova iki konkurento sunaikinimo rinkoje – praeitasetapas. Civilizuota verslo šakose totalinę konkurenciją keičia abipusiainaudingos partnerystės paieškos.

Tuo tarpu Lietuvoje dar tik įsiliepsnoja “ laukinės” konkurencijosaistros. Sprogdinimai, barbariškas susidorojimas su konkurentais jau tampakasdienybe.

Kodėl toji kova iki konkurento sunaikinimo yra nenaudinga irneperspektyvi? Pirma, visų konkurentų sunaikinti neįmanoma. Antra,totalinis konkurentų “šalinimas iš kelio” reikalauja didelių pastangų,energijos ir lėšų, nukreipia dėmesį nuo savo verslo reikalų. Be to,pasiektas rezultatas ne visada pateisina lūkesčius. Trečia, tokiakonkurencija didina visuomenėje nestabilumą, ugdo žmonių socialinį irpsichologinį diskomfortą, nesaugumo jausmą ir tuo sudaro palankią dirvą“tvirtos ir teisingos valdžios rankos” šalininkų ideologijoms tapti. Taigine konkurento sunaikinimas, o abipusiai naudingos partnerystės paieškosturėtų būti verslininkų dėmesio centre.

5. Verslininkas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimuspartneriams ir siekti, kad šie taip pat elgtųsi jo atžvilgiu. Skirčiaudvejopo tipo įsipareigojimus: verslo partneriui ir valstybei.Įsipareigojimų verslo partneriui vykdymas reiškia sutartyje numatytų sąlygųlaikymąsi. Jas pažeidus, atsiranda įtampa, nepasitikėjimas ir galiausiaibendradarbiavimas nutrūksta, kas neišvengiamai didina rinkos santykiųįtampą. Verslo etikos normų pažeidėjas patiria ne tik materialiniųnuostolių. Nukenčia ir jo reputacija. Todėl neatsitiktinai Vakarų Europos šalių stambesnėse firmose įkurtispecialūs skyriai, kurie stebi ir analizuoja, ar pati firma ir jos žmonėsnepažeidžia verslo normų, vykdo įsipareigojimus partneriams. Taip patuoliai stebi, ar tolygiai jos atžvilgiu elgiasi kompanionai. Jeigu tokiųpažeidimų užfiksuojama, stengiamasi išsiaiškinti ir susitarti gražiuoju,

apsaugoti visuomenę nuo aistrų kaitinimo ir nepagrįstų gandų, kurie galiturėti neigiamos įtakos konkretaus verslo plėtotei. Tik išmėginus visusbūdus ir nepavykus susitarti, pasikliaujama teismo autoritetu.

Atskirų profesijų, organizacijų nariams privalu laikytis priimtųmoralės normų ir tam tikro elgesio draudimų: piktnaudžiavimo tarnybinepadėtimi, interesų konflikto, neteisėto visuomeninių lėšų pasisavinimo irkt. Tai įrašoma organizacijos etikos kodekse.

Verslininkų etikos kodeksai adresuojami: profesijos nariams, jųbendruomenėms, klientams ar paslaugų pirkėjams bei institucijoms,turinčioms reikalų su ta profesija ar organizacija. Etikos kodeksas – taidokumentas, atspindintis asmeninės moralės reikalavimus, profesinesvertybes bei teisinius draudimus atskirų profesijos atstovų arorganizacijos darbuotojų sprendimams bei veiklai ir tarnaujantis kaip tamtikras elgesio gidas. Etikos kodeksas organizacijoje skirtas: – Apibrėžti priimtas veiklos normas; – Užtikrinti aukštus praktikos standartus; – Profesionalumui įvertinti. Etikos kodekso tikslai: – Informavimas; – Švietimas; – Drausminimas; – Normatyvinis (apibrėžti, verbalizuoti taisykles); – Instrumentinis (išspręsti problemą, dilemą); – Apsauginis (apsaugoti nuo konfliktinių situacijų ir neetiško elgesio). Atskirose šalyse akcentuojami skirtingi etikos kodekso elementai.Kiekviena kodekso funkcija ir elementai turi būti diegiami sistemiškai.Etikos kodekso efektyvumas priklauso nuo to, ar jis bus įgyvendintas,suprastas ir pastoviai taikomas. Etikos kodeksas skatina gerą elgesį,užkerta kelią korupcijai ir blogam elgesiui. Etikos kodeksai yra priemonėprieš korupciją, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, išteklių eikvojimą,kyšininkavimą, nepotizmą, prievartą. Dauguma mūsų įsitikinę, kad verslininkai puikiai elgiasi , yramandagūs žmonės. Galų gale jie visi buvo auklėti, taigi gali suprasti, kaipreikia gerai ir tinkamai elgtis draugijoje. Pvz., prie stalo. Daugumavidurio Europos gyventojų sugeba daugmaž vikriai manipuliuoti peiliu iršakute. Jie nesiremia alkūnėmis į stalą ir valgydami sriubą nesiurbia. Jiežino, kad draugijoje nemandagu gerti litrais šampaną, o atsiraugėti po gerųvaišių mūsų platumose nuo Liuterio laikų jau irgi nebeleidžiama. Bet ar

užtenka šių pagrindinių žinių norintiems kopti karjeros laiptais? Arnetrūksta elgesio sistemos, norint tvirtai žengti visuomeniniu – profesiniuparketu? Be gerų manierų šiandien kopti profesijos laiptais beveikneįmanoma. Kalbame ne tik apie žinojimą, kada ir kaip reikia elgtis pagaltaisykles, bet ir apie tai, kad tas taisykles privalu įgyvendinti kaipsavaime suprantamą dalyką. Manierų galima išmokti ir paversti jas savoasmenybės dalimi. Tai savotiškas medis, iš kurio “pjaustomos”nuostabiausios karjeros. Šiandieną, kai į gerą darbą kartais pretenduoja 250 norinčiųjų,turinčių pakankamą kvalifikaciją, kiti kriterijai lemia, kas gaus vietą, okas – ne. Varžybas dažnai lemia simpatijos veiksnys. Svarbiausia, kadžiežirba – kaip ir pirmojo pasimatymo metu – peršoka, koks paliekamasįspūdis ir tuo pačiu padedamas profesinės sėkmės kertinis akmuo. Košiandien nori personalo skyrių vadovai, – tai nusimanančių ir žavingųpretendentų (pretendenčių), pasitikinčių savimi ir malonios išvaizdos.Tačiau svarbiausias dalykas – kad žmonės būtų harmoningi, gerai jaustųsifiziškai ir tai galėtų visiems parodyti. Ne vienas atsidus – tokie dideli reikalavimai! Tačiau tai, koreikalaujama, iš tikrųjų labai lengva pasiekti. Nepatartina nenatūraliaielgtis, – reikia ne dirbtinių asmenų, o asmenybių: – žmonių, kurie žino, kad jie veikia kitus, tačiau nėra išpuikę, – žmonių, kurie turi charakterį ir kurio neslepia darbe, – žmonių, kurie teigiamai naudoja gyvenimišką patirtį darbe.

Tam tikri asmens charakterio bruožai yra nuo mažumės “užprogramuoti”.Kiekvienas žmogus turi gerų ir blogų savybių, kurios gyvenime ir kaupiantpatirtį stiprėja arba silpnėja. Be to, charakterio bruožai – vertinimodalykas ir, priklausomai nuo profesinės veiklos srities, gali būtiinterpretuojami kaip teigiami arba neigiami. Smalsumas tarp žurnalistų yralabai vertinama savybė, tuo tarpu bankininkas, trokštantis viską žinoti,tik be reikalo išsiskirs. Plepūs tipai turi paklausą visose pardavimo ir

konsultacijų sferose, tačiau ten, kur reikia pasitikėjimo ir mokėjimolaikyti paslaptį, pvz., pas gydytoją, plepūs netinka. Kūrybingi žmonės,drįstantys turėti neįprastų idėjų, ieškomi reklamos srityje, tačiauvisiškai netinkami žinyboje, turinčioje griežtas taisykles. Aišku,kiekvienas ieškosi profesijos, labiausiai atitinkančios jo privalumus. Bet joks žmogus, juo labiau dirbantis, nėra atskira sala. Kiekvienassavo darbo vietoje susitinka su kitais žmonėmis – viršininkais, kolegomisir klientais. Tačiau bendras darbas ir dalijimasis gyvenimu galifunkcionuoti tik tuomet, kai atsižvelgiama į tam tikras bendro gyvenimožaidimo taisykles. Tinkamas tonas, susijęs su tam tikromis elgesionormomis, sukuria atmosferą, kai įmanoma maloniai bendrauti. Tas, kuris dėlsavo charakterio ypatybių sunkiai prisitaiko prie tam tikrų taisyklių,apsunkina kitiems gyvenimą ir kartais jį daro išvis neįmanomą. Mandagumas,kai laikomasi tam tikrų elgesio taisyklių, beveik automatiškai tarp kolegųsukuria malonią distanciją, leidžiančią kasdieniniame bendravime apsieiti“be emocijų”. Šitaip protingai duodamas kelias daugeliui žmogiškųbendravimo problemų. Antra vertus, tam tikras elgesys nėra vienos kryptieseismas, kur kiti tave priima taip, kaip tu elgiesi. Korektiškas elgesys tik tuomet veikia kitus, kai ir jūs patsįsitikinęs savo elgesio korektiškumu. Manieros turi derėti prie asmenybės,o ne būti plaktos grietinėlės šaukštas, užkrėstas ant torto. Tikras menasgeras manieras padaryti savo asmenybės dalimi. Jeigu jums pasiseks, labaigreitai išsiugdysite pojūtį tinkamiems žodžiams tinkamu laiku. Asmenybė iš mažų dalelyčių susideda į individualų ir nepakartojamąderinį. Žavesį ir charakterio savybes atsinešame užgimdami. Prie jųprisideda gyvenimiška patirtis, kurią kaupiame gyvenimo bėgyje. Iš šiųtrijų komponentų ir susideda mūsų asmenybė. Gyvenimiška patirtis – kažkas,ką mes įgyjame kas dieną, nepriklausomai nuo to, ar mums aštuoneri, ar
aštuoniasdešimt metų. Ji keičia mus ir lemia mūsų tolesnį tobulėjimą.

LITERATŪRA

1. V.Misevičius „Verslo etikos ir bendravimo organizavimo pagrindai“ , Kaunas, 2003 m. 2. D.Vyšniauskaitė, V.Kundrotas „Verslo etika“, Kaunas, 1999 m. 3. V.Prunskus „Verslo etika“, Vilnius, 2003 m.