Skirtingi požiūriai į laukinę gamtąVis dėlto šiuolaikinis požiūris į gamtą, kaip į sferą, į kurią nesikiša žmonija, jau savaime yra kišimasis į ją. David McDonald iš Kanados Queen universiteto pateikia pavyzdį apie Pietų Afriką, kur yra suderintas žmogaus ir natūralios gamtos santykis. Paklausti, ką jie mano apie aplinkosaugines problemas, dauguma baltosios rasės žmonių minėjo nacionalinius parkus, dirvožemio eroziją, reiškė susirūpinimą dėl miesto pramonės ir atliekų. Visiškai priešingai mano juodosios rasės darbininkai, jiems svarbiausia – cheminis užterštumas, darbo vietų saugumas, kanalizacijos įrengimas jų miesteliuose. Pastariesiems gamta ir gamtosauga yra susijusios su jų kasdienybe ir supančia aplinka. Idėja, grąžinti gamtai laukinį gyvenimą, jiems atrodo bauginanti. Jų supratimu ištekliai panaudojami norint išlaikyti gamtą “senovine” tik tam, kad ji pritrauktų turtingus turistus. Jie pastebi daug skirtumų tarp gamtos ir žmogaus interesų.
Reikia keisti požiūrįKol mes apibrėšime “gamtos” sąvoką kaip kaimišką idilę, tai miestas bus suvokiamas, kaip didelis gamtos priešas. Tokio požiūrio pažangumas yra labai abejotinas. Jį pagimdė žmogaus atitolimas nuo gamtos. Į mus supančią aplinką reikia žvelgti kur kas plačiau. Negalima įsivaizduoti gamtos tik kaip medžių, bičių ir drugelių pasaulio. Jame turi dalyvauti ir žmogus. Gamta turi supti žmogų visur, kur jis gyvena, dirba, žaidžia. Ji neturi būti kažkas atskira. Reikia, kad ji būtų lyg didelis, platus raizginys, kurio dalis yra ir žmogus. Taip pat, gamta turi tapti ir miesto gyvenimo dalimi. Kol į miestus bus žiūrima tik kaip į didžiausius gamtos priešus, tol ir patys miestiečiai bus suvokiami kaip nejautrūs gamtai. Šiandien tik keli iš daugybės miesto gyventojų moka dirbti žemę. Tyrimai Vokietijoje parodė, kad vaikai, gyvenantys miestuose, geriau pažįsta automobilių markes nei gėles. Augmenijos trūkumas miestuose yra rimta problema, tačiau tai, kad miestiečiai neišmano apie medžius, gėles ir dirvožemį, dar nereiškia, kad jie patys yra nutolę nuo gamtosauginių problemų ir, kad jiems nerūpi gamta plačiąja prasme.
Miestiečiams rūpi gamtaBet kokios vietinių laikrasčių apklausos, bendruomenių susitikimai, pokalbiai su praeiviais gatvėje patvirtina, kad miestų gyventojams rūpi tai, kas juos supa. Pateikiami keli pavyzdžiai iš Edinburgo. Paskutiniais mėnesiais Edinburgo gyventojai yra smarkiai susirūpinę savo aplinka ir įvairiais būdais reiškia nepasitenkinimą dėl naujų kelių tiesimo miesto pietuose, medinių suolelių panaikinimo centriniame miesto parke. Miestiečiai protestuoja prieš draudimą vedžioti šunis mažajame parke, kuris yra pagrindinė vietinių vaikų žaidimo vieta. Gyventojai reiškia susirūpinimą dėl užterštumo, kuris atsirado po chemijos fabriko gaisro, kai į aplinką pateko nuodingos dujos. Visa ši žmonių veikla akivaizdžiai parodo, kad jie yra giliai susirūpinę, juos supančios aplinkos apsauga, ir, kad jie į tai žiūri labai rimtai.
Kurkime žalius miestusLaikas liautis priešinti gamtą ir miesto gyvenimą. Vietoj to, kad galvotume, kaip išvengti urbanizacijos, verčiau pamąstykime kokius turėtume statyti ir kurti miestus, kad juose vyrautų “žalia”, t.y. natūrali, harmoninga atmosfera. Galima pastebėti, kad nepaisant priešiško požiūrio į miestus, jie yra daug stabilesni už kaimo vietoves. Miestuose didėja užterštumas dėl to, kad dauguma žmonių gyvena juose. Vis dėlto žaliųjų taip laukiamus dviračių takus, vietines parduotuves yra daug lengviau įkurti miestuose, o ne mažesnėse gyvenvietėse. Jei mes norime būti neabejingi gamtai, mums yra reikalingi miestai. Dabartinis miesto gyvenimo būdas yra problema, tačiau jie taip pat yra ir gamtosauginio sprendimo dalis. Mes negalime grįžti prie savo šaknų į pirmykštę benduomeninę santvarką, tačiau galime padaryti taip, kad natūrali gamta būtų neatskiriama visų mūsų miestietiško gyvenimo dalis.Likimas miško ir žmogaus Antanas Baranauskas – vienas žymiausių lietuvių poetų. Šiais metais minime 100-ąsias jo mirties metines. Antano Baranausko kūrybos viršūnė – tai Anykščių šilelis”, kuris visiems laikams įėjo į lietuvių grožinę literatūrą kaip idėjiškai reikšmingas ir giliai poetiškas kūrinys. Anykščių šilelis” lietuvių literatūros istorijoje lieka nepralenktas poetinis Lietuvos gamtos vaizdas, be galo giliai sukaupęs savyje daug tauriausių liaudies jausmų, įsikūnijęs didžią mūsų liaudies meilę gamtai ir gimtajai žemei, kupinas liaudies kūrybos elementų.
Anykščių šilelis” – įkvėpta jausminga giesmė apie senosios Lietuvos grožį. Su didele poetine jėga, su apčiuopiamu konkretumu Antanas Baranauskas savo kūrinyje pavaizduoja senovės Lietuvos miško gyvenimą. Didžia poeto meile apgaubtas jo apdainuojamas Anykščių šilelis. Jaunas poetas į savo kūrinį sugebėjo įdėti tą giliausią gamtos jausmą, kuris skambėjo jau K. Donelaičio Metuose” ir S. Daukanto Lietuvos girių aprašyme. Poetas stipriai jautė gimtojo krašto gamtą, mylėjo ją didele meile, giliai išgyveno subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus. Nerasime mūsų poezijoje labiau niuansuotų gamtovaizdžių už tuos, kuriuos randame Anykščių šilelyje”. Medžių, žolių, uogų, samanų, grybų, paukščių ir miško žvėrelių karalystė poeto pavaizduota su nepralenkiamu garsų, spalvų, kvapų įvairumu, su darnia ir drauge įvairia gamtos reiškinių dinamika. Anykščių šilelyje” plačiai atsiskleidžia liaudies žmogaus pasaulėvaizdis. A. Baranauskas savo poemoje parodo, kaip glaudžiai žmogaus gyvenimas siejasi su gamta. Anykščių šilelyje” vaizduojamas gimtosios žemės grožis, išreiškiamas džiaugsmas, meilė gimtajam kampeliui. Pateikiamos glaudžiausios žmogaus ir gamtos ryšių paslaptys. Anykščių šilelis” – tai kūrinys apie visą Lietuvą, lietuvių tautą, žmogų. (…) lietuviai su medžiais vis zgadoj gyvenę, Jaunystėj pasižinę ir draugėj pasenę.” Senovėje miškas buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti. Visi gerbė miškus. Į mišką ėjo kiekvienas, kuris jautėsi gamtos dalelė. Galėjo pasiklausyti jo ošimo, pasigrožėti ir pailsėti po sunkių dienos darbų. Miškas buvo ištikimas lietuvių draugas net pačiomis sunkiausiomis dienomis – bado metais. Gamtoje žmonės ieškojo prieglobsčio, paguodos, džiaugsmo. (…) miškas lietuvį kaip tiktai galėjęs, Taip visados raminęs, visados mylėjęs: Žvėrim, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs.” Girioje būdamas žmogus jautėsi kaip namie. Ten, kur knibždėte knibždėjo žvėrys, čiulbėjo paukščiai, dūzgė bitės, žmogus nejautė nei bado, nei šalčio, nei baimės. Girios buvo žmogaus pastogė, visų naudų klėtis”. Miškas žmogų gelbėjo maro ir karų metais. Giriose glūdėjo ne tik dideli materialiniai turtai, bet ir liaudies žmogui sunkiai suvokiamos gamtos jėgos. Giliai išgyventas gamtos grožis pažadino paprasto žmogaus sieloje susitelkusius jausmus, skatino susimąstyti. Tačiau laikas nestovi vietoje, jis nenuilstamai bėga pirmyn. Bėga metai, kiti… Viskas keičiasi. Ir žmonių požiūris į tuos pačius dalykus jau kitoks. Žmogus įsibrovė į šventovę kaip ponas, kaip miško savininkas. Sunaikino pačią šauniausią krašto brangenybę (mišką) dėl pinigų. Pradėjo kirsti medžius, niokoti viską, ką taip saugojo protėviai. Prisimenu Simono Daukanto veikaluose nupieštą senovės Lietuvos gamtos peizažą. Senovėje girios buvo tankios, be tarpkrūmių ir niūksojo lyg jūra. Pušynus, beržynus, eglynus, ąžuolynus buvo išvagoję upeliai ir upės. Visas kraštas kaip viena giria niūksojo. Į girios tankmę ne tik gyvulys, bet ir žmogus negalėjo įžengti. 1564-1566 m. matininkai pačiuose Žemaičiuose paliko girias nematuotas todėl, nes žmogus tenai įlįsti ir su kirviu nieko padaryti neįstengė. Žolės tenai nebuvo, atžalos viena kitą dengė. Ąžuolai, augantys šimtus metų, savo šaknimis viens kitą ramstė. Eglės ir pušys taip stiebėsi į viršų, lyg būtų norėjusios pasiekti debesis. Girioje nebuvo jokio vieškelio, o žmogus galėjo keliauti tik vilkų ar meškų taku. Giria buvo tokia tanki, jog atrodė, kad joje visą laiką naktis viešpatauja. Nebuvę skirtumo tarp dienos ir nakties. Per lapus negalima buvo pamatyti dieną – saulės, o naktį – žvaigždžių. Žiemą sniegas neįstengė įsnigti – giria tokia tanki buvo! Žmonėms giria ne tik pirma pastogė nuo audrų ir didžiulių vėjų buvo, bet ir klėtis visų jų turtų. Bitės buvo jiems naudingiausi girių gyventojai, nes jos nešė medų ir vašką. Girioje augo daug uogų, grybų, kuriais daugiausia mito Lietuvos kaimo gyventojai. Be to, žmonės valgė paukščių ir žvėrių mėsą. Girioje augo apyniai, iš kurių buvo gaminamas alus. Iš beržų ir klevų žmonės leisdavo sulą. Visos šios miško gėrybės žmogui buvo labai reikalingos. Be jų jis niekaip negalėjo apsieiti. Girios šildė namus, maitino ir slėpė lietuvius nuo priešų. Žmonės girias labai gerbė. Kirto tik sausus medžius, šildėsi sausomis šakelėmis. Senovės giriose buvo šventos vietos, į kurias be kunigo žinios niekas negalėjo įžengti. Žmonės labiausiai garbino ąžuolus. Juos kūreno tik dievų garbei, todėl šiuos medžius kirsti galėjo tik kunigai šventais kirviais. Žmonės giriose meldėsi ir šventą ugnį kūreno. Žmonėms giria buvo tikrai svarbi, kone gyvenimo pagrindas. Nuo senų senovės žmogus buvo susigyvenęs su gamta. Gamta – tai tarsi antri namai. Žmogus čia galėjo rasti ramybę, grožį, paguodą. Dažnai gamtoje žmogus išsakydavo savo slapčiausias mintis, pasakodavo savo bėdas ir vargus. Poetai spalvotais” žodžiais jautriausiai nutapė miško gyvenimo nuotaiką. Miško vaizduose poetai pabrėžė džiaugsmą keliantį įspūdį. Gamtos gyvenimo pulsavimas ir žmogų užplūstančios jausmų bangos – tai žmogaus ir gamtos vienybė. Miškas žmogui suteikdavo didelę ramybę. Be miško, be gamtos lietuvių dūšios” palengva skursdavo. Žmogus taip buvo su gamta suaugęs, jog miškas žadino ne tik jausmus, bet ir kūrybines galias. Seniau žmonės ne tik naudojosi gamtos teikiamomis gėrybėmis, bet mokėjo su didele meile ir pagarba ja rūpintis ir ją tausoti. Žmogus yra neatskiriama gamtos dalis. Žmogus ir gamta tai vienas dalykas”, – pabrėžia A. Baranauskas. Kaip žmogus negali gyventi be tėvynės, taip ir be gamtos jis negyvuos. Žmogus, naikindamas gamtą, naikina ir save. Antanas Baranauskas Anykščių šilelyje” parodė, kokį atspindį žmogaus sieloje paliko krašto gamtos grožis. Poemoje objektyviai atsispindi kai kurie esminiai ano meto Lietuvos tikrovės reiškiniai. Anykščių šilelis” – tai kūrinys, vaizduojąs ne išimtinai gamtą. Jis turi plačios apibendrinančios prasmės. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad poemoje tapomi vien senovės Lietuvos miškų vaizdai. Iš tikrųjų ši tema analogijomis ir asociacijomis susipina su viso krašto, su baudžiavinio išnaudojimo ir carinės priespaudos naštą velkančios liaudies likimo tema. Poetiškuose miško ir jo likimo vaizduose iškyla gilus idėjinis turinys – didelis ir rūstus liaudies žmogaus protestas prieš nežmonišką viso krašto nualinimą, liaudies nuskurdinimą, pačių elementariausių jos žmogiškų teisių, jos gimtosios kalbos, papročių paniekinimą, nacionalinio savarankiškumo mindžiojimą. Senovės Lietuvos girių vaizdų potekstėje atsispindi gimtojo krašto meilė, pasididžiavimas savo tėvyne, paprastais žmonėmis ir jų kūryba. Poetas, apdainuodamas gamtos grožį, atvėrė kaimo žmogaus dvasios gelmes, parodė lietuvio valstiečio taurumą. Poemoje iškyla žmogaus gyvenimas, susirūpinimas Tėvynės ateitimi. Per žmogaus ir gamtos santykius poetas išaukština lietuvių dvasinį grožį, didžiulę teisingo gyvenimo meilę.