Mokslas ir tikėjimas

Evoliucijos pinklės
„Dievas žino, ką žmonės pagalvos“, – rašė Ch. Darwinas, mąstydamas apie savo knygos „Rūšių kilmė“ poveikį žmonėms. Viena vertus, paprastų žmonių nuomonė mokslininkui ne itin rūpėjo, nes jis pirmiausia troško įtikinti gamtininkus, kad tokios gausybės gyvūnų rūšių sukūrimui yra aiški alternatyva. Kita vertus, jam toji nuomonė turėjo būti svarbi, nes tais laikais sutikti, kad egzistuoja rūšių kintamumas, buvo beveik tolygu prisipažinti įvykdžius žmogžudystæ. Ką pagalvos žmonės Ch. Darwinui turėjo rūpėti dar ir dėl to, kad jo žmona priklausė tai visuomenės daaliai, kurios religinius įsitikinimus tokios teorijos galėjo labai įžeisti.
Kaip mokslininkas turėtų reaguoti į tikinčiųjų įsitikinimus, kurie gali labai skirtis nuo jo asmeninių įsitikinimų? Nepaisyti jų ar stengtis tikinčiuosius perkalbėti? O gal ieškoti kokio nors alternatyvaus dvasingumo? Į tai nelengva atsakyti. Dar IV ir V a. sandūroje gyvenæs šv. Augustinas įžvalgiai pastebėjo, kad jeigu Šventąjį Raštą interpretuotume remdamiesi naujausiais mokslo pasiekimais, plėtojantis mokslui, Biblijos reikšmė menkėtų. Ir jis buvo teisus – spartėjant mokslo pažangai, primityviai Dievą supratusiems žmonėms Kūrėjo reikšmė ėmė mažėti.
Kalbant moksliniais teerminais, mokslas ir pažinimas yra du skirtingi dalykai. Skirtumas tarp jų radosi XVII a., kai Europoje susikūrė pirmosios mokslinės draugijos, savo nariams buvusios tarsi savisaugos priemonė nuo Bažnyčios įtakos. XIX a. tarp mokslo ir pažinimo jau buvo nubrėžtos aiškios ribos. Ke

embridžo universiteto geologas Adamas Sedgwikas rašė: „Jei mes peržengsime savo ribas, eisime į mums nepriklausančias sritis ir atversime duris niūriai laukinei politikai, bjaurus nesantaikos demonas nedelsdamas ras kelią į mūsų filosofijos rojų“. Mokslas žadėjo sutarimo rojų. Politika, sumišusi su religija, priminė inkvizicijos šėtoną. Mėginimai apsaugoti mokslo interesus prieš pat nosį užtrenkiant tam šėtonui duris, mokslą vis labiau skyrė nuo tikėjimo. Evoliucijos teorijoje religijos gynėjai įžvelgė pinkles, nes iki Ch. Darwino niekas nedrįso suabejoti pasaulį globojančio Kūrėjo buvimu. Pasirodžius „Rūšių kilmei“, mokslo ir religijos santykiai virto tikromis priešiškumo pratybomis, kuriose viena šalis visą laiką laimi kitos sąskaita.

Mokslas be tikėjimo – luošas
Ar moksliniai tyrinėjimai gali būti suderinami su religiniais žmogaus įsitikinimais? Tai sudėtingas klausimas, tad Lietuvoje tiek mokslo, tiek Bažnyčios atstovai stengiasi jo viešai neeaptarinėti. Tik ar iš tikro mokslininkai bei dvasininkai neturi apie ką kalbėtis ir yra atsidūræ priešinguose pažinimo poliuose? Pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatas fizikas Albertas Einsteinas manė, kad mokslas be tikėjimo yra luošas, o religija be mokslo – akla.
„Saugok tau patikėtą turtą, vengdamas pasaulio tuščiažodžiavimo ir tariamojo pažinimo prieštaringų teigimų, nes kai kurie, jį pamėgæ, nuklydo nuo tikėjimo“, – perspėjama Naujajame Testamente (1 Tim 6, 20–21). Šios mokslui skirtos Biblijos eilutės davė priešišką toną, kuris dviejų tūkstantmečių Bažnyčios istorijoje įamžintas raganų medžioklių ir daugelio mokslininkų, ta

arp jų ir Galilėjaus Galilėjo, religinių persekiojimų. Tačiau gal dėl šiltnamio efekto, o gal dėl kitų, ne taip aiškiai pastebimų priežasčių, tūkstantmečių sandūroje abipusis mokslo ir tikėjimo priešiškumas ėmė tirpti. Vatikanas pagaliau formaliai atsiprašė dėl Galilėjaus persekiojimo, o prieš kelerius metus popiežius Jonas Paulius II atsargiai pavadino evoliuciją „daugiau nei vien hipoteze“. Fulerio teologinės seminarijos Pasedonoje (JAV) konservatyviųjų protestantų intelektualinis centras prieš penkerius metus pripažino natūralią žmonių giminės medžio kilmæ.
Mokslo pasaulyje vyksta labai spartūs pokyčiai. Kasdien padaroma naujų atradimų apie mikropasaulį, visatą ir žmogų. JAV Nacionalinė mokslų akademija ir Amerikos mokslo pažangos asociacija sukūrė projektus dialogui tarp mokslo ir religijos palaikyti. Jie leidžia nutiesti tiltus tarp šių dviejų sričių. Čikagoje pradėjo veikti Religijos ir mokslo centras, Berklyje – Teologijos ir gamtos mokslų centras. Kembridžo ir Prinstono universitetai įsteigė profesorių etatus sąlyčio taškams tarp mokslo ir tikėjimo ieškoti.
Kitas ženklas, kad priešiškumas tarp mokslo ir tikėjimo mąžta – dažnėjantys vieši didžių mokslininkų pareiškimai apie jų religinius įsitikinimus. Prieš penkerius metus Džordžijos universitete atlikti tyrimai parodė, kad 40 proc. fizikų ir biologų – tai bene labiausiai į gamtos paslaptis įsiskverbæ mokslininkai – yra tvirtai tikintys žmonės. Be to, Vakarų šalyse tarp mokslininkų tampa madinga kalbėti apie Dievą. Štai Kembridžo universiteto fizikas Stephenas Hawkingas rašo, kad Didžiojo sprogimo ko
osmologija gali atskleisti „Dievo mintį“, o Berklio Nacionalinės laboratorijos astrofizikas George’as Smoothas mano, jog iš visatos sklindantis mikrobangų spinduliavimas yra „Dievo raštas“. Mokslo ir Bažnyčios dialogą skatina ne tik keblūs etiniai klausimai, kuriuos iškėlė klonavimas, genų inžinerija bei kiti atradimai, bet ir pragmatiniai motyvai. Tarp išsilavinusių žmonių ieškodami tikėjimo šalininkų, dvasininkai ne tik parodo juos suprantą, bet ir turi progą dar labiau sustiprinti šiuolaikinių žmonių tikėjimą.
Tiesa, pirmieji atlydžio ženklai anaiptol nereiškia, kad ledynmetis baigėsi. Dar ir dabar daugelis mokslininkų yra nepakantūs religijai, kaip kažkada Bažnyčia buvo netolerantiška mokslui. Į tikinčius mokslininkus žiūrima kaip į nepakankamai išsilavinusius. Kai 1994 m. fizikas Leonas M. Ledermanas išleido knygą apie elementariąsias daleles – bozonus, pavadinæs ją „Dievo dalelė“, Amerikos fizikų draugijos nariai sukritikavo jį dėl piktnaudžiavimo žmonių religiniais įsitikinimais.

Besielis mokslas – nežmoniškas
Objektyviai veikiantys natūralios selekcijos ir kiti gamtos dėsniai mokslo skeptikus skatina nepripažinti aukštesnės galios. „Kuo labiau visata atrodo suprantama, tuo labiau ji atrodo beprasmė“, – kadaise rašė Nobelio premijos laureatas fizikas Stevenas Weinbergas. Šiandien jis papildo: „Aš neatsiimu savo žodžių, tik priduriu, kad žmonės gali užsitarnauti pagarbą gyvenime mylėdami vieni kitus, tirdami visatą ir darydami kitus prasmingus darbus“. Apie mokslo pažangą jis mano taip: „Kaip žinome, fizikos dėsniai yra šaltai objektyvūs ir nepalieka net užuominos apie prasmæ ir ti

ikslą“.
Tačiau ir šalti gamtos dėsniai gali atskleisti gilų tikslą. Sakydami, kad kosmologija atspindi Dievo mintį ar raštą, tyrėjai dieviškumui priskiria fizinæ visatos struktūrą. Nors ją ir svarbu išmanyti, ši struktūra nublanksta prieš žmogaus gyvenimo prasmæ. „Daug mokslininkų pasirengæ netgi sumenkinti savo vertæ, kad tik pajėgtų sunaikinti aroganciją, kurstančią religinæ neapykantą, – teigia astronomas Allanas Dressleris. – Sykiu antimokslinės nuotaikos šiandien randasi iš supratimo, kad garbindamas beprasmiškumą, mokslas tampa nežmoniškas“. Anot A. Dresslerio, mokslas susiduria su iššūkiu: „Žmonės nusikratė senojo tikėjimo, kad žmonija yra fiziniame visatos centre, bet dabar jiems reikia grįžti atgal ir įtikėti, jog jie yra prasmės centre“. O jau minėtas fizikas D. Scottas pažymi: „Dvi pagrindinės disciplinos, kurios ieško tiesos apie žmonijos esmæ, yra mokslas ir religija. Žmonių pastangomis jos kartą buvo sujungtos, bet humanitarų įstaigose dabar dominuoja postmodernistai, kuriems nieko nėra tikra – neegzistuoja absoliuti tiesa, tik konstruktyvizmas, vadovaujamas kultūrinio determinizmo“.
Pasaulyje veikia įšventintų į dvasininkus mokslininkų draugija, kurios nariai mano, kad „mokslas ir religija yra dvi intelektualinės jėgos. Išsekus postmodernistiniams kaprizams, jos vėl drauge ieškos tiesos“. Branduolinės fizikos mokslų daktaro, dabartinio Telšių vyskupo Jono Borutos paskaitos, daug metų skaitytos Vilniaus universiteto studentams, yra gražus pavyzdys Lietuvai, kaip reikia išvien ieškoti to, kas tikra. Mokslui taip pat reikalinga moralė, kuri be religijos yra tarsi medis be šaknų, upelis be jį maitinančio šaltinio ar namas ant smėlio, kuriame patogu gyventi tik iki pirmos audros. Užuot ėjæ skirtingais keliais, rytojaus mokslininkas ir teologas turėtų stengtis suprasti vienas kitą.
Ir šiais laikais tenka sutikti įvairių įsitikinimų mokslininkų. Vienas Bombėjaus profesorius tvirtino, kad už savo namų gerovæ ir šeimos sveikatą jis nuolat dėkoja dievui Šivai. Kitas Indijos profesorius savo namuose rodė altorių, prie kurio melsdamasis su šeima pradeda ir palydi kiekvieną dieną. Svečiuose pas vieną Šizuokos (Japonija) universiteto profesorių kalbėjomės apie tikėjimą ir mokslą. Profesorius sakė esąs budistas, jo žmona – sintoistė, o sūnus lankė katalikišką gimnaziją. Paklausiau, ar tikėdami skirtingus dievus, jie gerai sutaria. „Žinoma, – atsakė profesorius. – Juk kiekviena religija suformuoja tam tikras moralės, etikos ir elgesio normas, požiūrį į tai, kas yra gera ir bloga, ką žmogus gali ir ko negali daryti. Jeigu žinai, kokią religiją žmogus išpažįsta, išmanai ir kaip su juo bendrauti. Bet kaip bendrauti su tuo, kuris skelbiasi esąs netikintis? Kas jam leidžiama ir kas draudžiama? Gal jam nėra jokių moralinių varžtų ir jis laisvai gali vogti bei žudyti? Gal jo reikėtų bijoti?“
Kartą vienas Ajovos universiteto (JAV) profesorius katalikas man aiškino, kad viskas, ką mes darome – tiek gera, tiek bloga, vyksta Dievo valia, taigi mūsų geri ar blogi darbai priklauso ne nuo mūsų, o nuo Dievo. Esą jei žmogus ką pavogė ar nužudė, tokia buvusi Aukščiausiojo valia, nes be jo žinios ir plaukas žmogui nuo galvos nenukrenta. Šiuo klausimu būtų galima ilgai ginčytis, filosofuoti ir nerasti visiems priimtino atsakymo. Kad ir kaip būtų, gerbkime ir puoselėkime šią nuomonių įvairovæ, arogantiškai nežemindami jokių įsitikinimų, tarp jų – ir mokslo galios pažinti pasaulį, pradedant mikroskopinėmis dalelėmis bei visata ir baigiant mūsų pačių mintimis.

Dievas ir mokslas
Priešingai paplitusiai nuomonei, dievo egzistavimas nėra mokslinis klausimas. Mokslas tiria pasaulį, todėl jis apibūdina egzistuojančius ir įrodytus pasaulio objektus. Tuo tarpu dievo sąvoka, atvirkščiai, yra be jokio materialaus pagrindo, todėl mokslas čia neturi ką tirti ar juo labiau įrodinėti.
Kita plačiai paplitusi nuomonė, kad mokslas tik „kol kas“ nesugeba įrodyti dievo, tačiau vėliau, ištobulėjęs, jis tą padarys. Toks teiginys, vėlgi, yra visiškai be pagrindo. Jei dievas turi konkretų apibrėžimą su galimybe patikrinti – mokslas jau dabar gali tai patikrinti. Jei dievas apibrėžiamas taip, kad neįmanoma jo patikrinti (pavyzdžiui, „Dievas egzistuoja už mūsų visatos ribų ir niekaip nesikiša į mūsų visatos procesus nuo to laiko, kai ją sukūrė“), toks dievo apibrėžimas yra tautologiškas ir mokslo požiūriu beprasmis. Jei dievas neapibrėžtas niekaip, tiesiog „kažkas aukštesnio“, tada taip pat nėra ir nebus jokių galimybių patikrinti jo egzistavimą moksliniais metodais.
Kai kurie religijų atstovai, dauguma sektų ir kai kurių su dievais susijusių pseudomokslų atstovai teigia, kad mokslas „jau“ įrodė Dievą. Paprastai kaip argumentai pateikiamos pavienių mokslininkų „nuomonės“, kad dievas egzistuoja. Dar dažniau – apsišaukėlių mokslininkų nuomonės. Nei tikrų, nei juo labiau apsišaukėlių mokslininkų nuomonės nėra tas pats, kas objektyvūs moksliniai dievo įrodymai.
Kai kuriuos su dievu susijusius teiginius ar tikėjimus įmanoma moksliškai patikrinti. Pavyzdžiais galėtų būti Pasaulinis tvanas, tariamai dievo atliktas prieš kelis tūkstančius metų, pasaulio sukūrimas prieš apytiksliai 6000 metų (žr. kreacionizmas) ir panašiai.

Ar galima suderinti mokslą ir tikėjimą

Ar galima suderinti mokslą su religija ir kaip mokslininkas turėtų reaguoti į tikinčiųjų įsitikinimus?
Tai sudėtingas klausimas. Mums sako: Dievas mus myli. Tai kodėl šią vasarą 40 lenkų maldininkų su dviem kunigais, aplankę šventas vietas, patyrė tokią žiaurią avariją?
Kai prieš 150 metų Charlesas Darwinas paskelbė evoliucijos teoriją, pagal kurią žmogus atsirado natūralios atrankos būdu, daugybės mokslo sričių įrodymai pamažu įtvirtino evoliucijos idėją. Tikėjimui Dievo kūryba vietos lieka vis mažiau. Nepaisant to, apie 55 proc. Vakarų pasaulio žmonių ir šiandien tiki, kad Dievas sukūrė pasaulį. Tiesa, tarp baugusiųjų aukštąjį mokslą tuo tiki tik apie 30 proc. žmonių.
Šimtmečiais Bažnyčia ir vienuolynai buvo mokslo žinių ir kultūros židiniai. Jėzuitai steigė universitetus. Vėliau Bažnyčia pradėjo persekioti bet kokią šviesesnę mintį. Mokslas ir religija išsiskyrė XVII amžiuje, kai Europoje susikūrė pirmosios mokslinės draugijos. Jos buvo tarsi savisaugos priemonės nuo Bažnyčios įtakos. XIX amžiuje tarp mokslo ir religijos jau buvo nubrėžtos aiškios ribos. Mokslas žadėjo laisvų diskusijų rojų. Politika, sumaišyta su religija, priminė inkvizicijos šėtoną.
Ar gali būti moksliniai tyrinėjimai suderinami su žmogaus dvasiniais įsitikinimais? Dėl to Lietuvoje stengiasi viešai nediskutuoti nei mokslo, nei Bažnyčios atstovai.
Ką apie tai kalba garsūs pasaulio mokslininkai ir dvasininkai? Fizikas Albertas Einsteinas rašė, kad mokslas be religijos yra luošas, o religija be mokslo – akla.
Vatikanas pagaliau formaliai atsiprašė dėl Galilėjaus persekiojimo, o popiežius Jonas Paulius II pripažino evoliuciją “daugiau nei hipoteze”.

Po vienu stogu.

Tarp nemokšos ir mąstytojo.

Skirtingi dievai.

Mokslas sustiprintų tikėjimą.

Mokslas yra tikėjimas.
Tai yra tiesa. Mokslininkai tiki faktais, ir kuria hipotezes ar teorijas tam, kad tuos faktus paaiškintų. Pačios mokslinės teorijos, tačiau, nelaikomos faktais, o tiesiog yra tuos faktus paaiškinantys teiginiai. Jomis taip pat tikima, tačiau šis tikėjimas nėra aklas – jis remiasi objektyviais stebėjimų ir eksperimentų rezultatais. Tuo mokslas iš esmės skiriasi nuo visų kitų tikėjimo formų.

Leave a Comment