TURINYS
ĮVADAS 3I. KANTAS – VISŲ LAIKŲ MĄSTYTOJAS 4KANTO ETIKOS TEORINĖS PRIELAIDOS 4DOROVĖ – ŽMOGAUS GERA VALIA 3GALIA – SAVYBĖ AR SUGEBĖJIMAS? 5KATEGORINIAI IMPERATYVAI 5AUTONOMIJA 6MORALUMAS 6LITERATŪRA 9ĮvadasImanuelis Kantas (1724 – 1804), lietuvių kilmės vokiečių filosofas, vienas iš didžiausių visų laikų mąstytojų. Imanuelis Kantas yra žymiausias Naujųjų laikų filosofas, gyvenęs ir dėstęs Karaliaučiuje, pirmasis žmogiškąjį orumą ir žmogiškosios vertės jausmą parodęs esant moralės pagrindu.kanto etika yra principų, moralės pagrindų teorija, o ne elgesio taisyklių sąvadas. Jam daug svarbesnis yra poelgių vidinis neprieštaringumas, poelgio teisingumo suvokimas, o ne išorinis, atsitiktinis jo pateisinimas. I. Kantas gimė Karaliaučiuje smulkiųjų miestelėnų šeimoje. Ši kilmė paveikė jo asmenybę: įpratino laikytis gyvenime griežtos tvarkos, paremtos nuosaikumo ir vidinės drausmės dorybėmis, išmokė neprieštaraujant susitaikyti su sunkumais, spręsti konfliktus labiau pasikliaujant protu, gerai apgalvojus, o ne pasiduodant aistroms, kad sprendimai galėtų atlaikyti sąžinės teismą, skatino atkakliai pajungti savo mokslinį gyvenimą vienam tikslui, atsargiai ir santūriai žiūrėti į viską, kas nepriklauso savų interesų sričiai ir kompetencijai, ir laisvai, nešališkai bei savarankiškai spręsti apie savo srities dalykus.
I. Kantas – visų laikų mąstytojas
I.Kantas buvo nuoseklus tyrinėtojas. Jaunystėje jis labai domėjosi gamta. Subrendęs ėmėsi proto tyrimų. Proto atžvilgiu jis buvo nusiteikęs labai kritiškai, tačiau niekada nepamiršo, kad būtent protas yra žmogaus žmogiškumo pamatas. Tyrinėdamas gamtą, I.Kantas norėjo rasti visų laikų mąstytojų taip trokštą paaiškinimą, kaip galima materialybė ir idealybė, kokia jų esmė ir kaip jos egzistuoja pasaulio pavidalu. Jo sukurtą Saulės sistemos išsivystymo teoriją mokslas žino kaip Kanto-Laplaso teoriją. Ją kurdamas, I.Kantas įsitikino: jeigu materiją suprasi mechaniškai, t.y. kaip negyvą, inertišką masę, o jos kitimą – kaip Visatos pakeitimą, tai ir gyvasties, ir proto šitokia materialybė pagimdyti negali. Idealumas turi egzistuoti šalia materialumo. Kas yra idealumas, kokia jo kilmė – paslaptis, tačiau jo skirtingumas nuo materialumo – faktas, į kurį negalima nekreipti dėmesio. Tai buvo nepaprastai svarbi I.Kanto gamtos tyrinėjimų sąlygota švada – ja buvo paremta visa proto tyrimų programa. I.Kanto išskirtos moralės charakteristikos tapo pagrindu formuojantis daugumai vėlesnių etinių sistemų. Etinis intuityvizmas, analitinė etika, fenomenologinė vertybių teorija, egzistencializmo ir neoprotestantizmo etika vienaip ar kitaip remiasi kantiškąja moralės samprata.
Kanto etikos teorinės prielaidos Etika 1. Mokslas tiriantis moralę; 2. Žmonių elgesio normų visuma. Kantas žmogų apibrėžia kaip protingą baigtinę būtybę. ”Proto” sąvoka ypač svarbi visai jo filosofijai. Protas yra bet kokio pažinimo sąlyga. Tai, kad mes pasaulyje įžvelgiame tvarką, be kurios pažinimas būtų neįmanomas, yra proto nuopelnas. Jis suteikia mums galimybę pažinti gamtą, kuri pati savaime nėra tvarkinga ir kurios dėsningumai nėra jai būdingi, tai proto duodamas gamtos matymo būdas. Mums stebint ir tiriant gamtą, protas mums uždeda dėsningumų ” akinius”. Todėl mes gamtą pažįstame ne pačią savaime, o sutvarkytą mūsų sugebėjimo protauti. “Grynojo proto kritikoje” I.Kantas formuoja tris pagrindinius proto interesus išreiškiančius klausimus:1. “Ką aš galiu žinoti?”2. “Ką aš privalau daryti?”3. “Ko aš galiu tikėtis?”Atsakyti į šiuos klausimus – reiškia parodyti, kaip galimi žmogaus teorinės ir praktinės veiklos būdai – mokslas ir dorovė.Tradiciškai į antrąjį klausimą atsako moralės filosofija. Klausimas “Ką aš privalau daryti?” neišvengiamai atveda prie kito klausimo – “Kodėl aš privalau tai daryti”. Atrodytų, labiausiai priimtinas atsakymas – kad būtum laimingas. Toliau klausti tarsi beprasmiška, akivaizdu, kad laimė yra tai, ko trokšta kiekvienas žmogus. Tokiu atveju etika – praktinė disciplina, atsakanti į klausimą: “Ką aš privalau daryti, kad būčiau laimingas?”I.Kantui toks atsakymas į pagrindinį klausimą nepriimtinas, prieštaraujantis pačiai klausimo esmei. …Žodis “privalau” asocijuojasi su prievarta, o argi laimės siekimas žmogui nebūdingas natūraliai, argi nekeista žmogų versti būti laimingą? I.Kanto manymu, moralė nurodo, kaip mes privalome tapti verti laimės, o ne kaip mes privalome tapti laimingi. Taip pirmąkart etikos istorijoje buvo tiesiogiai iškelta dorovinės vertybės specifikos problema.Atsakymą į klausimą, kame glūdi šis moralinis vertingumas, galįs duoti “įprastinis žmogaus protas”; todėl moralės tyrimas turįs vadovautis tokiu metodu: analitiniu keliu eiti nuo kasdieniško pažinimo prie aukščiausio principo apibrėžimo ir, tiriant tą principą ir jo šaltinius, sintetiniu keliu vėl eiti atgal iki kasdieniško pažinimo, kuriame jis taikomas.
Dorovė – žmogaus gera valiaEtika moko, kaip žmogus turi elgtis su kitais žmonėmis. Etikos objektas yra dorovė – toks žmonių bendrabūvis, kuris gali būti laikomas gėrio apraiška. Visuotinės reikšmės dorovė yra galima, jeigu jos principų bus ieškoma ne praktinio gyvenimo išmintyje (nes patirtis teduoda atsakymą apie vieną kurį atvejį), o grynajame prote, kuris gali duoti vieną visus veiksmus gėrio požiūriu bendravardiklinantį principą.Pagrindas dorovei yra žmogaus gera valia. Gera valia, kuri vadovaujasi pareiga, niekad netaps blogiu: pareiga visada įjungia privalėjimą dorai elgtis kitų žmonių atžvilgiu. Pareigos šaltinis, kuris valiai iškyla kaip liepinys arba, anot I.Kanto, imperatyvas yra protas. Esama dviejų rūšių imperatyvų – hipotetinių ir kategorinių.Hipotetiniu imperatyvu vadovaudamiesi, mes siekiame kokio nors išorybėje esančio tikslo – naudos, sėkmės ar pan. – veiksime teisėtai, teisingai, net kilniai – t.y. dorai, bet tai nebus besąlygiška dorovė, nebus absoliutus moralumas.Visiška dora galima tik vadovaujantis kategoriniu imperatyvu – proto liepiniu valiai elgtis dorai ne dėl kokio nors išorinio tikslo, o dėl pačios doros kaip tikslo. Atskiro žmogaus atžvilgiu kategorinis imperatyvas reikalauja elgtis taip, kad kitas žmogus būtų ne priemonė, o tikslas. Visų žmonių atžvilgiu jis reikalauja elgtis taip, kad elgesys vieno žmogaus atžvilgiu galėtų tapti visuotine elgesio norma. Valstybės atžvilgiu kategorinis imperatyvas reikalauja elgtis taip, kad elgesys neprieštarautų valstybės įstatymams.Žmogus, kaip mąstanti ir pažįstanti būtybė, mėgina intelekto formomis, logikos dėsniais apimti duotą stebinių įvairovę, taip pat ir savų dvasinių išgyvenimų, “vidinio jutimo” duotybės įvairovę. Tačiau kaip norinti, veikianti būtybė, žmogus jaučiasi pajungtas dėsniui, besąlygiškai įsipareigojančiam kategoriniam moralės principui. Gėrio ir blogio moraline prasme esama tik tada, jei esama tokio principo, jei esama “kategorinio imperatyvo”. Šis dorovinio privalėjimo imperatyvas įsako elgtis taip, kaip įsakyta būtent iš pagarbos pačiam principui; kiekvienas mėginimas jį interpretuoti kaip “sumanumo taisyklę”, kaip priemonę tam tikriems tikslams arba vertybėms įgyvendinti, yra tikrosios dorovės esmės, dorovinių vertybių esmės nesupratimas, t.y. nesupratimas vertės dorovingumo, kuris pats, kaip dorovinio paklusnumo vertybė, suponuoja imperatyvą, principą, o ne yra pastarojo suponuojamas. Laimingi mes norime būti, dori būti privalome, paskutinysis dalykas nuo pirmojo nepriklauso ir yra jam subordinuotas. Ir laimė mums gali būti gėris tik tada, jei tas, kas ją turi, yra ir jos vertas.
Tačiau dorovinis principas negali kilti iš būtybės, kuri yra išorinė mūsų atžvilgiu, nes kiekvienas išorinis, taip pat kiekvienas apibrėžto “materialaus” turinio principas tuojau kelia klausimą tam, kam jis adresuotas: kodėl jis turėtų klausyti šios esybės, kaodė jis turėtų daryti būtent tai, o ne ką nors kitą. Šis principas susaisto mus su atpildo ir bausmės pažadais arba su visuotiniais tikslais bei vertybėmis, kurioms dorovinis poelgis yra priemonė. Šitaip dorovinio principo besąlygiškas privalėjimas virsta sąlygišku, “hipotetiniu” išminties taisyklės imperatyvu. Tikrasis kategorinis imperatyvas gali būti tik reikalavimas, kuris kyla iš mūsų pa…čių, kuriame mes patys sau, “autonomiškai” duodame dėsnį, esame principo subjektas ir objektas, ir jis gali tik reikalauti, kad kiekvieną akimirką mes darytume tai, ko mes patys norime visiems kaip visuotinio dėsnio: “Elkis taip, kad tu visuomet galėtum norėti, jog tavo elgesio maksima taptų visuotiniu dėsniu”. Paaiškinimui pasitarnaus Kanto pavyzdys: ar aš galiu duoti pažadą, ketindamas jo nesilaikyti, ar aš galiu pažadėti bet ką, net jei aš žinau, kad pažado ištęsėti negalėsiu? Aiškai apsvarstę suvokiame, kad jei kiekvienas taip elgtųsi, pažadai apskritai prarastų prasmę, pažadų niekas nebeduotų ir nebesilaikytų. Šiaip jau yra tas pats, ar esama pažadų kaip žmogiškojo bendravimo formos, ar ne, bet jei aš pats naudojuosi pažadu, taigi jei aš noriu, kad pažadų būtų, tai aš taip pat turiu norėti, kad jie būtų duodami tik tada, jeigu esama valios juos tęsėti. Jeigu aš neturiu tokios valios, tai šiuo atveju aš save išskiriu iš elgesio, kokio aš pats noriu ir privalau norėti kaip visuotinės taisyklės. Kaip tik tai ir yra nedorovingumas. Kanto “pareigos moralės” esmė – sau neleisti to, ko nepripažįstame kitiems, iš kitų nereikalauti to, ko nepasirengę daryti patys, ir visa tai vien “iš pareigos”, iš pagarbos visuotinio dėsnio nepažeidžiamumui. Taip žmogus tuo pat metu yra ir dėsnio determinuota ir laisva autonominė būtybė, ir kaip toks jis pats yra objektas pagarbos, kurią mes rodome doroviniam dėsniui. Taigi pagarba asmeniui kitame, “žmonijai manyje ir kituose” gali būti apibrėžta ir kaip dorovinio poelgio motyvas (“Elkis taip, kad žmonija tavo ir kito asmenyje niekada nebūtų gryna priemonė, bet visuomet kartu tikslas”).Galia – savybė ar sugebėjimas?Galia išreiškia žmogaus praktinį santykį su tikrove. Žmogus turi tris fundamentalias galias: galią justi, galią norėti ir galią protauti. Galia justi teikia mums tai, kas yra apdorojama, apiforminama – mūsų pažintinės veiklos medžiagą, arba turinį. Galia norėti, kai ji, nukreipta į mūsų vidų, tampa sugebėjimu spręsti – parinkti juslių pavidalu mumyse egzistuojančiai medžiagai formą. Kai galia norėti nukreipta į išorę, ji tampa valia, organizuojančia ir vairuojančia visą mūsų veikimą. Galia protauti – tai sugebėjimas gaminti pažintines formas, pažintinę veiklą sąlygojantis jos formodaros procesą. Visi šie sugebėjimai yra žmogaus dvasios – idealybės ir materialybės junginio – savybės.Kategoriniai imperatyvaiVisi proto principai žmogaus valiai yra imperatyvai, išreiškiami privalomumo forma. Priklausomai nuo prievartos valiai nevienodumo, visi imperatyvai yra arba meistriškumo taisyklės (techniškieji), arba išmintingumo patarimai ( pragmatiniai, priklausantys gerovei), arba dorovės įsakymai (moraliniai). Pirmieji ir antrieji imperatyvai negali būti praktiniai dėsniai, nes juose formuluojamas tikslas susijęs su jusline žmogaus prigimtimi. Tokiuose principuose pasirinkimas remiasi įsivaizduojamu objektu ir tuo jausmu, kurį sukelia jo pasiekimas (malonumo ar nemalonumo jausmu). Apie tokį įsivaizduojamą objektą negalima žinoti, ar jis sukels malonumą, ar ne. Vadinasi, pasirinkimo pagrindas čia yra subjektyvus, empirinis, – kiekvieno individo skirtingai patiriamas malonumo jausmas. Todėl principas, kuris remiasi tik subjektyvia sąlyga – gebėjimu jausti malonumą ar jo nejausti, – gali būti maksima, tačiau ne praktiniu dėsniu. Visi hipotetiniai principai išreiškia valios heteronomiją – “valia ne pati nustato sau dėsnį, o jai duoda jį objektas per savo santykį su valia”. Parodęs, kad hipotetiniai imperatyvai negali būti moralės dėsniai, Kantas daro išvadą, kad tik kategorinis imperatyvas yra praktinio dėsnio išraiška. Kategorinis imperatyvas išreiškia absoliutų, besąlygišką įsakymą, kuris savo forma – visuotinis ir būtinas. Todėl pirmoji kategorinio imperatyvo formuluotė reikalauja: “elkis tik pagal tokią maksimą, kuria vadovaudamasis tu kartu galėtum norėti, kad ji taptų visuotiniu dėsniu”. Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas žmogus siekia savo individualių tikslų, antroje kategorinio imperatyvo formuluotėje, kuri liečia jo turinį, reikalaujama: “elkis taip, kad <…> niekada žmogaus nepanaudotum vien kaip priemonės, o visada kaip tikslą”. Trečioji kategorinio imperatyvo formuluotė, apimdama pirmąją ir antrąją, išreiškia “kiekvienos protingos būtybės valios, kaip visuotinius dėsnius nustatančios valios”, idėją, kuri atveda į protingų būtybių ryšį per bendrus dėsnius – tikslų viešpatijos savoką: “elkis pagal maksimas nario, kuris nustato visuotinius dėsnius galimai tikslų viešpatijai”.
Kantas savo nuopelnu, apibrėžiant aukščiausią moralės principą, laiko tai, kad jam pavyko parodyti, jog žmogus per pareigą “paklūsta tik savo paties nustatytiems ir vis dėlto visuotiniams dėsniams”, t. y. moralės dėsnis išreiškia ne ką kita, o noro apskritai formą, t. y. valios autonomiją, jos ypatybę pačiai sau būti dėsniu.AutonomijaSvarbiausia protingos būtybės valios savybė – jos autonomija yra laisvė. Dorovinė laisvė yra sugebėjimas rinktis tik tai, ką protas pripažįsta geru. Laisvės idėja daro žmogų protu suvokiamo pasaulio nariu, kartu suteikdama transcendentalinei laisvės idėjai objektyvų realumą. Taigi valios ir reikalavimo besąlygiškai rinktis sintezė galima todėl, kad žmogus priklauso dviem pasauliams – jusliškai suvokiamam ir protu suvokiamam; žmogaus, kaip protu suvokiamo pasaulio narys, susieja empirinę valią su visuotiniu dėsniu. “ Žmogus, kad ir priklausydamas jutimais suvokiamam pasauliui, kur viskas griežtai determinuota, vertina savo ir kitų elgesį, tarsi jis būtų laisvas ir atsakingas. Antai, kaip mes žvelgiame į žmogų, kuris savo melu sukėlė sunkius padarinius? Galima paaiškinti tą jo poelgį aplinkybėmis, temperamentu ir pan. “Ir nors manoma, kad poelgis buvo sqlygotas tų priežasčių, vis dėlto kaltininkas smerkiamas”, “protas laikomas priežastimi, kuri galėjo ir turėjo žmogaus elgesį sąlygoti kitaip nepriklausomai nuo visų išvardytų empirinių sąlygų”; “dabar, tuo momentu, kai jis meluoja, kaltė visiškai krinta jam; taigi, nepaisant visų empirinių sąlygų, protas buvo visiškai laisvas.MoralumasŽmogus, kaip protinga būtybė, yra daiktas pats savaime, o daiktui pačiam savaime netaikomos erdvės ir laiko charakteristikos. Moralėje tai liudija sąžinės fenomenas. Nors neįmanoma padaryti įvykusio neįvykusiu, tačiau žmogus savo mintyse vėl ir vėl grįžta prie jo kaip laisvos būtybės orumą žeminančio poelgio; moralės pasaulis yra daiktų savaime pasaulis, kuriame nėra praeities ir ateities, o yra tik amžinas dabar. Protas – “besąlygiška kiekvieno valingo poelgio sąlyga”, “jame nėra ankstesnio būvio, kuris apibrėžtų paskesnį būvį”; “jis apibrėžia būvį, bet nėra būvio apibrėžiamas. Protu suvokiamas moralės pasaulis, kaip daiktų pačių savaime pasaulis, neprieinamas teoriniam pažinimui; moralės dėsnio analizė leidžia pasakyti tik tiek, kad jį nustato grynasis protas, kad tik juo remdamasis žmogus kaip protinga būtybė jaučiasi savimi, t.y. laisva būtybe; tačiau “visiškai neįmanoma išaiškinti, kaip ir kodėl mus domina maksimos kaip dėsnio visuotinumas, taigi dorovė”, – tai “galutinė viso moralės tyrimo riba”. Kitaip tariant Kantas teigia, kad etika pajėgi pateikti formulę, pagal kurią kiekvienas savarankiškai gali atsakyti į klausimą “Ką aš privalau daryti?”, tačiau iš esmės neįmanoma atsakyti į klausimą “Kodėl aš tai privalau daryti?” – tokie mėginimai neišvengiamai pažeistų valios autonomiją.Kanto etika yra jo filosofinės sistemos dalis ir tik kaip tokia gali būti suprasta. “Aukščiausio moralės principo ieškojimas ir nustatymas” yra kelias nuo dorovės egzistavimo fakto prie jo galimybės sąlygų. Šis tyrimo būdas remiasi tokiomis prielaidomis: egzistuoja apriorinis pažinimas, jo požymiai – visuotinumas ir būtinumas, šaltinis – grynasis protas. Reikšmingiausia Kanto etikoje yra moralės autonomijos pagrindimas, kuris remiasi teorinio ir praktinio proto priešstata. Atsakymas į klausimą “Ką aš privalau daryti?” nepriklauso nuo atsakymo į klausimą “Ką aš galiu žinoti?”; tai, kas privalo būti, neišvedama iš to, kas yra. “Taisyklės ir nurodymai, kaip elgtis, kad būtum laimės dalininku ir tuo pačiu metu nepasirodytum jos nevertas, yra tik tavo prote; tai reiškia: tau nebūtina semtis tokių elgesio taisyklių iš patyrimo ar kitų žmonių pamokymų; tavo paties protas moko ir įsako tau būtent tai, ką tu privalai daryti”. Tam tikra prasme galima sakyti, kad Kantas atrado moralę. Be to, Kantas parodė, kad moralinė žmogaus pozicija negali būti mokslinio pažinimo rezultatas, o tai reikalavo naujai pažvelgti į moralę ir etikos objektą.. Kantas itin pabrėžia, kad tik moralinis dėsnis daro galimą gėrio sampratą, kad “gėrio ir blogio sąvokos turi būti apibrėžtos ne pirma moralės dėsnio, bet tik po jo ir juo”. Dorumas – tai moralinė mąstysena kovoje, išreiškiama per pareigą ir prievolę, o ne natūralus atsidavimas savo polinkiams. Natūraliai dorovės negali būti, ji egzistuoja tik kaip kiekvieno žmogaus pastanga įveikti savo juslinę prigimtį, ir šia prasme kiekvienas žmogus atsakingas prieš žmoniją. Vienintelis reikalavimas, kurį Kantas adresuoja žmogui, – “Turėk drąsos naudotis savuoju protu” – turbūt tiksliausiai išreiškia ne tik etikos, bet ir visos jo filosofinės sistemos dvasią.Etikoje Kanto laisvės ir asmenybės idėja, mintis apie dorovinį orumą, iškeliantį žmogų aukščiau “gamtos” bei gamtinio sąlygotumo, susilaukia gyvo pritarimo ir šalininkų, kurie daug prisidėjo skleidžiant Kanto filisofilą. Kita vertus, griežtas abstrakčios Kanto pareigos ir proto moralės rigorizmas sukelia daug prieštaravimų. Ryžtingas kantininkas yra Schilleris (Šileris), tačiau jis Kanto griežtos savidisciplinos, nuolat savo polinkius tramdančio pareigos žmogaus idealui negali nepriešstatyti savo “gražios sielos” idealo. Kantas žmogaus vertę įžvelgia charakteryje, bet jis mano, kad charakteris bręsta ugdant dvasią. Schleiermacheris (Šlėjermacheris), aptardamas Kanto etiką, kalba apie šaltą žiuri, kurią pareigos žmogus nuolat nešiojasi su savimi kaip savo veiklos “maksimų” teisėją. Žmogus, kuris veikia betarpiškai jausdamas ir galbūt suklysta, Schleiermacheriui atrodo sim…patiškesnis už griežtos savidisciplinos žmogų. Už visa to slepiasi individualizmas. Šis individualizmas siekia pabrėžti asmens charakterio, jo gyvos jausenos, jo autonomijos teisę. Tokiomis “asmenybėmis” tada tamps ir bendrijos, į kurias susiburia individai (santuoka) arba su kuriomis jie suaugę (tautos, nacijos).Kantiškoji moralės analizė sąlygojo tai, kad buvusi vieninga moralės filosofija suskilo į dvi savarankiškas tendencijas – formalistinę ir normatyvinę. Ir formalistinė ir natūralistinė etika, nors ir skirtingais keliais, atveda moralės filosofiją į reliatyvizmą. Tokioje teorinėje situacijoje amerikiečių filosofas Dž. Rolsas kuria šiuo metu plačiai žinomą teisingumo teoriją, kurioje mėgina suderinti moralės autonomijos idėją ir normatyvinės etikos galimybę, laikydamas tai Kanto praktinės filosofijos idėjų plėtote.LITERATŪRA1. I.Kanto filosofijos profiliai. V., 19882. Ernst von Aster. Filosofijos istorija. V., 19953. Tarptautinių žodžių žodynas. V., 19854. N. Putinaitė.Immanuelio Kanto etika.V.,1997