Eutanazija
Didžiausia žmogiška vertybė – gyvenimas ir gyvybė. Šių dienų visuomenei, leidusiai įsikeroti konsumizmui ir hedonizmui, tenka nuolat priminti šias neįkainojamas vertybes – gyvenimą ir gyvybę, gaunamas iš Dievo rankų, ir, kaip tokias, gerbtinas ir puoselėtinas. Katalikų Bažnyčios pozicija dėl žmogaus gyvybės visada buvo aiški ir vienareikšmiška – žmogaus gyvybė yra neliečiama nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties. Tačiau sekuliarizmo persmelktoje visuomenėje vis akivaizdesne tampa tendencija žmogaus gyvenimą prilyginti bet kokiam kitam vartojamam daiktui. Teigiama, kad žmogus yra savo gyvenimo savininkas bei šeimininkas ir gali bei turi teisę to gyvenimo atsisakyti, kada jis tampa nebetinkamas. Bažnyčia tiki, kad gyvenimas iš esmės skiriasi nuo visų kitų žmogaus vartojamų produktų ar daiktų: gyvenimas kyla iš Dievo ir žmogus nėra gyvenimo savininkas. Šią Katalikų Bažnyčios poziciją norime dar kartą priminti po Olandijoje priimtų eutanazijos įstatymo pataisų, leidžiančių nusižudyti su medikų pagalba netgi vaikams. Olandijoje eutanaziją leidžiantis įstatymas įsigaliojo 2002 metais. Beje, po šio įstatymo priėmimo Olandijos parlamente, Vatikano spaudos tarnybos direktorius Šventojo Sosto poziciją ir nuomonę dėl eutanazijos išsakė specialiame pareiškime. Jo žodžiais tariant, tai įstatymas, kuris pažeidžia žmogaus asmens orumą ir prieštarauja kiekvieno žmogaus sąžinėje įrašytam prigimtiniam įstatymui. Be to, Olandijos įstatymas, reguliuojantis eutanazijos praktiką, kertasi su 1948 metų Ženevos deklaracija, kurią pasirašė Pasaulinė medikų asociacija, bei su europietiškos medicininės etikos principais, Europos Sąjungos medikų priimtais 1987 metais. Olandijoje jau dvejus metus galiojančiame įstatyme dėl eutanazijos taikymo vieninteliai reikalavimai, kad pacientas galėtų kreiptis į gydytoją ir savo noru būtų numarintas, yra „nepakenčiamas skausmas ir vilties pasveikti nebuvimas“. Beje, įstatyme numatyta, kad tas nepakeliamas skausmas nebūtinai turi būti fizinis – gali būti ir psichologinis.
2002 metais Olandijos įstatymų leidėjai nepriėmė įstatymo projekte numatytos nuostatos, kad prašytis būti numarintais gali ir paaugliai, netgi be tėvų sutikimo. Priimtame įstatyme buvo nurodyta, kad tėvų sutikimas būtinas… Dabar gi įstatymas dar „patobulintas“, ir Groningeno miesto universitetinėje klinikoje eutanaziją bus galima taikyti ir vaikams, įskaitant naujagimius, sergančius „nepagydomomis ligomis” ir „kenčiančius nepakeliamus skausmus”. Numatyta, kad eutanazija vaikams galės būti taikoma tik „laikantis labai griežtų taisyklių”. Tiesa, italų katalikų dienraštyje išspaudintoje informacinėje žinutėje sakoma, jog vargu ar bus įmanoma pritaikyti praktikoje eutanaziją vaikams. Tos pačios Groningeno universitetinės klinikos pediatrijos skyriaus vyriausiasis gydytojas teigė, kad Olandijos įstatymai nesuteikia teisės tėvams prašyti eutanazijos vaikams, nes numatyta, kad pats pacientas prašytųsi būti numarinamas. Taigi techniškai nelabai aišku, kaip būtų galima apiforminti tokį eutanazijos atvejį. Belgija yra antroji šalis pasaulyje po Olandijos, kur įstatymais įteisinta eutanazija.Dėl teisybės reikia pastebėti, kad Belgijoje priimtas eutanazijos įstatymas yra griežtesnis nei to paties įstatymo olandiškasis variantas. Šešiolika Belgijos eutanazijos įstatymo straipsnių numato, kad gydytojas negalės būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl ligonio numarinimo, jei laikysis šių normų: 1. Pirmiausia ligonis, prašantis eutanazijos, turi būti pilnametis, t.y. sulaukęs 18 metų. 2. Prašymo, kuris turi būti pateiktas raštu, sudarymo momentu ligonis turi būti visiškai sąmoningas ir veiksnus. Prašymas gali būti surašytas iš anksto, numatant būsimą negalią. 3. Prašymas būti numarintam turi būti savanoriškas ir gerai apsvarstytas, negali būti jokio spaudimo iš kieno nors pusės. 4. Gydytojas, gavęs prašymą, turės įsitikinti, kad paciento klinikinė būklė yra tikrai beviltiška bei sukelia ligoniui nuolatinį, nepakeliamą skausmą, kylantį iš sunkios ir nepagydomos ligos, ir to skausmo neįmanoma pašalinti. Gydytojas privalės informuoti pacientą apie būklę, konsultuoti ligonį ir tik kartu galima prieiti išvadą, kad eutanazija yra vienintelė priimtina išeitis. Ligonio prašomas, gydytojas privalės konsultuotis su kitu gydytoju ar visu ligonį gydančiu ir slaugančiu personalu. Įstatyme pabrėžta, kad gydytojas negali būti verčiamas praktikuoti eutanaziją. Ši nuostata reikalinga, kad pacientą gydantis gydytojas galėtų išvengti bet kokio spaudimo tiek iš paties ligonio ar iš jo artimųjų pusės. Beje, šios nuostatos nėra olandiškajame eutanazijos įstatymo variante. Nuo prašymo pateikimo iki paties numarinimo momento Belgijos įstatymas numato bent vieno mėnesio laikotarpį, kurio metu ligonis galėtų gerai apsvarstyti savo pasirinkimą. Likus ne mažiau kaip keturioms dienoms iki eutanazijos įvykdymo, gydytojas privalės pateikti federalinei komisijai dokumentą su visais duomenimis, įgalinančiais komisiją, susidedančią iš medikų, juristų ir etikos srities ekspertų, įvertinti, ar tikrai nepažeista nė viena eutanazijos įstatymo nuostata. Jei du trečdaliai komisijos narių manytų, kad yra koks nors pažeidimas, atvejis perduodamas prokuratūrai ir sprendžiamas teisme. Kitose pasaulio valstybėse eutanazija kol kas nėra įteisinta įstatymais, tačiau kai kurios valstybės eutanaziją toleruoja ir dėl įstatymuose paliktų spragų jos visiškai nedraudžia. Danijoje nepagydomai sergančio ligonio artimieji gali nuspręsti nutraukti gydymo kursą. Švedijoje gydytojas gali nuspręsti, kada išjungti aparatūrą, dirbtinai palaikančią paciento gyvybę. Eutanazija neįteisinta įstatymu ir Didžiojoje Britanijoje, tačiau 1993 ir 1994 metais buvo atvejų, kai teismo sprendimu gydytojai buvo įgalioti išjungti aparatūrą, dirbtinai palaikiusią pacientų gyvybę. Jungtinėse Amerikos Valstijose federalinis įstatymas eutanaziją draudžia, tačiau Oregono valstija vienintelė yra priėmusi įstatymą, leidžiantį nepagydomai sergantiems ligoniams baigiamojoje ligos stadijoje prašyti medikų būti numarintiems. Valstijos Aukščiausiasis Teismas pasipriešino įstatymui, ir jis iki šiol nebuvo taikytas. Nuo 1998 metų Kinijoje ligoninėse gali būti taikomos išimtys nepagydomiems ir mirštantiems ligoniams, prašantiems būti numarintiems. Pagaliau Australijoje Šiaurinių teritorijų parlamentas 1996 metais buvo priėmęs eutanaziją įteisinantį įstatymą, kuris už kelių mėnesių federaliniu įstatymu buvo atšauktas. Visi, pasisakantys už vadinamąjį laisvą pasirinkimą – leisti naujai gyvybei išvysti pasaulio šviesą ar ne, arba eutanazijos šalininkai, vertina žmogaus gyvybę naudodamiesi vertingumo arba naudingumo kriterijais. Toks požiūris labai lengvai gali padaryti žmogaus gyvenimą priklausomą tiktai nuo socialinės arba ekonominės naudos, ir tai neišvengiamai atsispindi žmonių santykiuose. Individualistinis žmogaus teisių aiškinimas atmeta tarpusavio atsakomybę, kuri yra labai svarbi žmonių sambūviui, jų bendrumui. Jei bendrumas ir tarpusavio atsakomybė bus nuvertinti, už tai mokėti teks vargšams, silpniesiems ir atstumtiesiems. Nevalia atsiriboti nuo tų, kurie kenčia, o ir patys neturime bandyti atsiriboti nuo kitų savo kančioje. Olandijoje priimtas eutanaziją įteisinantis įstatymas įteisina ir sergančio žmogaus apleidimą pačiu sunkiausiu jam momentu. Nepakeliamas skausmas, žinoma, gali pastūmėti žmogų į nusivylimą ar visišką desperaciją, tačiau tokiu momentu reikia visokeriopai pagelbėti ligoniui, o ne jį apleisti ar net pasiūlyti ir padėti nusižudyti.