Charakteris, Temperamentas

Charakteris

Žmogaus savitumo prielaidos

Pasaulyje nėra dviejų visai vienodų žmonių. Visi mes kažkuo skiriames.
Kiekviena asmenybė nepakartojama, pasižymi jai vienai būdinga idividualių
psichinių savybių visuma – charakteriu. Tai labai sudėtingas darinys, tam
tikromis gyvenimo aplinkybėmis sąlygojąs tipišką žmogaus elgesį. Žinodami
savo draugo charakterį, mes sakome: “Aš jį pažįstu. Esu įsitikinęs, kad
tokiu ir tokiu atveju nesusilaikys, bus šiurkštus, prikalbės nereikalingų
dalykų, o paskui gailėsis, krimsis.” Vadinasi, mes žinome tipiškas žmogaus
savybes ir progrnozuojame jo elgesį tipiškomis sąlygomis. Kiekvienas
charakterio bruožas išreiškia žmogaus santykį su tam tikrais gyvenimo
reiškiniais.

Sakydami, kaad jauonuolis yra tokio ar kitokio charakterio, mes turime galvoje
jo santykius su žmonėmis (nuoširdus, draugiškas, ciniškas, žiaurus,
nesąžiningas, pagarbus, ir pan.), požiūrį į darbą (darbštus, tingus, taupus,
punktualus ir pan.), ir į save patį (kuklus, išdidus, egocentriškas, nesavikritiškas
ir pan.). Elgesys (tipiškas, įprastinis) yra priemonė šiai sistemai išreikšti.
Vadinasi, jei jaunuolis negerbia žmonių, nedraugiškas, tingus, nesavarankiškas, jis ir
elgiasi šiurkšciai, nemandagiai, neatsakingai. Taip besielgiančius jaunuolius mes
smerkiame, skatiname taisytis.

Daugelis charakterio bruožų skatina žmogų veikti, sąlygoja jo veiksmus, poelgius.
Pavyzdžiui, du studentai turi vienodas mokymosi sąlygas, jiems būdingas teeigiamas
požiūris į studijas, pasirinktą profesiją, tačiau jų charakteriai skiriasi ir todėl
bendrų tikslų jie siekia skirtingai. Vienas mokosi kasdien, tuo paciu metu, kruopščiai
susiplanuodamas literaturą visam semestrui. Antrasis studijuoja priešokiais, be
aiškesnio plano, daugiau dėmesio skirdamas probleminiams klausimams, o ne faktų
įsiminimui. Ji

is pats nepatenkintas savo mokymosi pobudžiu, bet kitaip dirbti nepajėgia.
Psichologų tyrimai rodo, kad kai kurie žmonės labiausiai vertina savo darbo pasiekimus,
o nesėkmiu ne itin bijo. Todėl jie renkasi sunkius uždavinius, nors ir jaučia, kad gali
ju neišspręsti, nepagrįstai rizikuoja. Kiti, priešingai, labai bijo nesėkmiu, o savo
pasiekimus mažiau vertina. Todel jie atsargūs, viskq apsvarstantys, renkasi lengvesnius
uždavinius, nors žino, kad galetų atlikti ir sunkesnius. Toks ne visai pagrįstas, bet
nuo charakterio priklausantis veiklos būdas gali pasireikšti mokymesi, darbe,
bendraujant su žmonėmis. Ypač ryškiai jis pasireiškia didelės įtampos būsenoje. Iš
tikrųjų charakterį geriausiai galima pažinti sunkiose, konfliktinese situacijose.
Nepasisekė darbe ar mokykloje, išdavė draugas ar draugė, atsirado kliūčių siekiant
gyvenimo tikslų – štai šiomis aplinkybėmis labiausiai ir išryškėja charakterio
savybės – optimizmas, tikėjimas žmonėmis, valingumas ar, priešingai, abejingumas,
nepasitikėjimas, irzlumas, kerštingumas ir paan.

Temperamentas

Žmogaus charakteris glaudžiai susijes su temperamentu. Šias sąvokas ne visi aiškiai
skiria. Todel pirmiausiai ir aptarsime, kas yra temperamentas, koks jos ryšys su
charakteriu. Temperamentas – tai pastoviausia psichinė savybė, įgimta ir mažai
kintanti. Ji sudaro pagrindą greičiau ar lėčiau formuotis įvairiems charakterio
bruožams. Norint gerai save pažinti, reiktų skirti temperamentq ir charakterį, kad
gerai žinodami temperamento ypatumus, galėtume įžvelgti, kokie charakterio bruožai
greičiau ir lengviau atsiranda, o kokie tik didelių pastangų dėka išsiugdomi.
Psichologai pabrėžia svarbiausiq temperamento ypatybę – žmogaus psichinės veiklos
dinamikq, dažnai jq lygindami su upėmis. Vi

iena jų srauni, vingiuota, greita,
putojanti kriokliais, o kita rami lygumos upė. Jos labai skiriasi savo tėkmės greičiu,
triukšmingumu, veržlumu ir kitomis savybėmis, priklausančiomis nuo gamtinių sąlygų.
Kalbėdami apie temperamentq, turime galvoje psichiniu procesų kilimio greitį ir trukmę:
greitai ar lėtai suvokiama, susikoncentruojama, ar išlaikomas dėmesys, įsimenama,
išlaikomi vaizdiniai atmintyje ir pan. Be to, temperamentas išreiškia psichinių
procesų intensyvumą, t.y. vieno temperamento žmogaus jausmai ir valia gali būti
labai stiprus, o kito, priešingai, ir jausmai, ir valia silpni. Nuo temperamento
priklauso ir psichinės veiklos kryptingumas į tam tikrus apibrėžtus objektus
(pavyzdžiui, vieno temperamento žmogus ryškiai linkęs aktyviai veiklai, imlus
naujiems ispūdžiams, pažintims, tuo tarpu kito temperamento žmogus labiau susikaupęs
savyje, įsigilinęs į savo mintis, išgyvenimus).
Temperamentu žmonės domisi nuo seno. Žodis “temperamentas” reiškia “dalių santykį”,
proporcijas. Mat senovės mokslininkai manė, kad temperamentas priklauso nuo
žmogaus organizme esančiu skysčių (kraujo, tulžies, gleivių) santykio. Žmogaus,
kurio organizmo skysčių sudėtyje vyravo kraujas (lotynų kalbos žodis “sanquis”),
temperamentas buvo pavadintas sangviniškuoju. Mišinys, kuriame vyravo gleivės
(graikų kalbos žodis “flegma”), pavadintas flegmatiškuoju temperamentu. Organizme
vyraujant geltonajai tulžiai (graikų kalbos žodis “chole”), turėsime choleriškąjį
temperamenta, o vyraujant juodajai tulžiai (iš graikų kalbos žodžio “melaina chole”)
– melancholiškąjį temperamentq.
Suprantama, ši antikinio mokslo sudaryta klasifikacija nepaaiškina temperamento
pagrindo.Tačiau mėginimas išskirti žmonių tipus yra įdomus, beje, tai daroma
iki šiol. Bandymų suklasifikuoti žmones į tipus buvo ir yra įvairiausių. Šiuo
metu da
augiausia aiškinama, kad temperamentas priklauso nuo fizinės žmogaus
konstrukcijos, vidaus sekrecijos liaukų veiklos (vokiečių psichologas E. Krečmeris,
amerikietis V. Šeldonas) arba nuo nervų sistemos savybių santykio (I. Pavlovas).
Ilgus metus tyrinėjęs aukštąją nervinę veiklą, I. Pavlovas padarė išvadą, kad yra
keturi pagrindiniai nervų sistemos tipai:
1) stiprus, nepusiausviras (jaudinimasis stipresnis už slopinimą);
2) stiprus, pusiausviras, judrus;
3) stiprus, pusiausviras, lėtas;
4) silpnas.
Šie nervų sistemos tipai ir sudaro fiziologinį temperamentų pagrindą.
Žinoma, minimi keturi tipai dar neapibūdina visų nervų sistemos savybių, tiesiogiai
nepaaiškina, kodėl temperamentui būdinga viena ar kita savybė, bet vis dėlto
leidžia paaiškinti temperamento priklausomybę nuo nervų sistemos tipo. Pavyzdžiui,
jei žmogus gimė stiprus, nepusiausviro nervų sistemos tipo, jis turi prielaidas
choleriškajam temperamentui, kuriam būdinga aktyvumas, energija, aistringumas,
bet psichinė veikla stokoja pusiausvyros, jis dažnai nesusivaldo.
Nervų sistemos tipas yra paveldėtas, tačiau gyvenimo, auklėjimo (ypač ankstyvoje
vaikystėje) įtakoje gali kiek keistis.
Štai prgrindinės savybės, pagal kurias yra skiriami temperamento tipai:
1. Senzityvumas. Apie šią savybę sprendžiama iš to, kaip jautriai žmogus reaguoja į
silpnus dirgiklius, koks jo reakcijos greitis. Jei senzityvumas aukštas – greitai
ir stipriai reaguojama į silpnus aplinkos poveikius (fizinius dirgiklius, žodžius),
o jei žemas – reikia stipresnio poveikio, kad sukeltų reakciją.
2. Reaktyvumas. Ši savybė rodo reakcijų į aplinką nevalingumo laipsnį. Žmonių
reakcijos į įžeidimą, kritiką, netikėtus įvykius yra nevalingos, tačiau nevalingumo
laipsnis įvairių temperamentų žmonių nevienodas.
3. Aktyvumas. Apie šios savybės apraiškas temperamente sprendžiama iš to, kaip
aktyviai žmogus veikia aplinką ir
r nugali sunkumus. Nevienodai aktyviai siekiama
tikslo, susikaupiama darbui ir pan.
4. Reaktyvumo ir aktyvumo santykis. Apie šią savybę sprendžiama pagal tai, nuo
ko daugiau priklauso žmogaus veikla: nuo atsitiktinių aplinkybių (nuotaikų,
situacijų, įvykių) ar nuo žmogaus įsitikinimų, tikslų, gyvenimo planų.
5. Reakcijos tempas. Čia turima galvoje psichinių procesų, reakcijų greitis:
įsiminimo, suvokimo greitis, kalbos, judesių tempas ir pan.
6. Plastiškumas ir rigidiškumas. Plastiškumas – sugebėjimas lengvai ir greitai
prisitaikyti prie aplinkos, o rigidiškumas – priešinga savybė, pasireiškianti
įpročių, sprendimų, elgesio pastovumu, vienodumu arba lėtu kintamumu.
7. Ekstroversija ir introversija. Šios savybės nusako, į ką orientuota žmogaus
veikla, į ką jis daugiau linkęs – į išorinį pasaulį ar į savo vidų. Ekstrovertiško
žmogaus reakcijos, veikla priklauso nuo išorinių įspūdžių, o introvertiško –
nuo jo paties minčių, vaizdinių apie praeitį ir ateitį ir pan.
8. Emocinis jautrumas. Tai savybė, rodanti, kaip greitai kyla emocinės reakcijos
į silpnus poveikius.
Pagal šiuos požymius ir galima nustatyti savo ir kitų temperamentą, t.y.
išsiaiškinti, kiek žmogus senzityvus, reaktyvus, aktyvus, koks jo reakcijos tempas,
plastiškas jis ar rigidiškas, ekstrovertiškas ar introvertiškas ir pan.

Temperamento tipai

Norėdami išsamiau charakterizuoti temperamentą, mėginame apibūdinti atskirus jo
tipus.

Sangvinikas. Jo pagrindą sudaro stiprus, pusiausviras, judrus nervų sistemos tipas.
Sangvinikui būdingas žemas senzityvumas, aukštas reaktyvumas ir aktyvumas, elgesio
pusiausvyra. Jis plastiškas, ekstrovertiškas, jo reakcijų tempas greitas, o
emocinis jautrumas padidintas. Ryškūs sangvinikai buvo rašytojas Petras Cvirka,
Vincas Mickevičius-Krėvė.

Situacija. Štai septyniolikmetės Vidos L., ryškios sangvinikės, dešimtos klasės
mokinės, charakteristika. Vida gyva, judri mergaitė. Ji nuolat juda pertraukos
metu, prieidama čia prie vienos draugų ar draugių grupelės, čia prie kitos, ir iš
karto įsijungia į pokalbį; bet neilgam. Pamokų metu suole taip pat nenusėdi, dairosi,
kalbasi su suolo drauge ir sėdinčia už jos mokine, reaguodama i kiekvieną
smulkmeną. Greitakalbe atsakinėjant pamokas, mokytojai dažnai prašo jos neskubėti.
Pamokos medžiaga greitai susidomi, skuba atlikti užduotis, bet kartu nesiliauja
domėtis aplink sėdinčiais mokiniais. Labiau susikaupusi literatūros, anglų kalbos
pamokose, o per matematiką, fiziką išsiblaškiusi, netgi žiovauja. Jos jausmai,
nuotaikos nepastovios. Gavusi nepatenkinamą pažymį, labai nusimena, vos neverkia,
bet per pertrauką atgauna pusiausvyrą, pamiršta. Mokykloje ir už jos ribų turi
daug draugų, pažįstamų, lengvai su jais bendrauja, yra mėgstama. Lengvai adaptuojasi
naujoje aplinkoje (9-oje klasėje keitė mokyklą). Mėgsta keliauti, ypač su draugais,
patiria daug įspūdžių, kuriuos gyvai, vaizdžiai pasakoja. Dalyvauja saviveikloje ir
dviejų dalykinių būrelių užsiėmimuose.
Kas Vidos elgesyje būdinga sangviniškajam temperamentui..?

Jos senzityvumas nėra aukštas, todėl smulkesnių poveikių ji net nepastebi, į juos
nereaguoja. O reaktyvumas, priešingai, padidintas, todėl ji gyvai reaguoja į mokyklos
įvykius, draugų tarpusavio santykius, jautri įspūdžiams; visada jų pilna. Sangviniko
aktyvumas padidintas, todėl Vida domisi kelionėmis, mėgsta saviveiklą, o ir per
pamokas aktyvi, ypač jeigu jos į domios. Tarp jos reaktyvumo ir aktyvumo yra
pusiausvyra, todėl mergaitė drausminga, laikosi elgesio taisykių, valdo savo emocijas,
jausmus. Greita kalba, judri laikysena rodo, kad jos reakcijos tempas intensyvus.
Plastiškumas sangvinikei Vidai padėjo greitai adaptuotis naujoje mokykloje, lengvai
prisitaikyti prie skirtingų didelio draugų būrio elgesio reikalavimų. Iš
charakteristikos ryškėja, kad mergaitė ektrovertiška – jautriai reaguoja į aplinkos
įspūdžius, domisi aplinkos gyvenimu, mažai teskirdama dėmesio savo išgyvenimams,
savianalizei.

Kokių problemų kyla Vidai galvojant apie savo elgesį, bendraujant su žmonėmis,
dirbant darbą, kuris jai nėra įdomus? O tikių darbų gyvenime pasitaiko kiekvienam.
Be abejonės, teigiamas dalykas, kad ji lengvai bendrauja su žmonėmis, palaiko
gerus santykius. Tačiau šitaip ji gali nueiti ir paviršutiniškų ryšių keliu, prie
nieko ilgiau nesusimąstydama. Jai labai svarbu būti pastovesnei, atlikti darbą iki
galo, susikaupus, nors jis ir mažiau įdomus, išsiugdyti patvarius, tvirtus
interesus, vengti paviršutiniškumo bendraujant su žmonėmis.

Cholerikas. Jo pagrindą sudaro stiprus nepusiausviras (stiprus jaudinimas ir silpnas
slopinimas) nervų sistemos tipas. Cholerikui būdinga žemas senzityvumas, aukštas
reaktyvumas. Jis rigidiškas, ekstrovertiškas, jo reakcijų tempas pagreitintas,
emocinis jautrumas padidintas. Choleriškojo temperamento buvo rašytojas Balys
Sruoga.

Situacija. Ryški cholerikė yra aštuoniolikmetė Rūta K., primojo kurso studentė.
Vaikystėje buvo užsispyrusi, nemėgo žaisti su lėlėmis, o su berniukais spardė futbolą,
žaidė karą. Staigi, energinga, veikli. Greitai ir stipriai susijaudina, garsiai kalba. Judesiai
staigūs, kalboje girdisi įsakymo gaidos. Greitai susiginčija, nemėgsta prisipažinti buvusi
neteisi. Su draugėmis ir artimaisiais gana dažnai konfliktuoja. Dar daugiau konfliktų
pasitaiko šeimoje. Pyksta ilgai. Dirba, mokosi energingai, greitai. Nemėgsta namų ruošos
darbų, nes jie monotoniški. Aktyvi visuomenininkė, ji mėgsta ir sugeba vadovauti. Gera
sportininkė. Atkakliai siekia tikslo, nebijo sunkumų, ryžtingai juos stengiasi nugalėti.

Cholerikui būdinga reaktyvumas, aktyvumas, greitos reakcijos. Tai pasireiškia ir Rūtos
elgesyje. Ji nesusivaldo, nekantri, nemėgsta vienodos veiklos. Cholerikas rigidiškas, todėl
jos interesai pastovesni negu Vidos L., ji nuosekliau ir atkakliau siekia užsibrėžtų
tikslų.

Didelis choleriko aktyvumas, atkaklumas dažnai padeda jam gerai dirbti, mokytis, būti
aktyviam visuomenininkui. Tačiau cholerikui sunkiau valdyti savo elgesį, išlaikyti pusiausvyrą,
išvengti konfliktų. Šalia ryžtingumo, atkaklumo, iniciatyvumo ir kitų lengvai besiformuojančių
choleriko charakterio bruožų greitai atsiranda ir šiukštumo, piktumo, užsispyrimo, negatyvizmo
požymių jo elgesyje. Bene svarbiausia būtų cholerikui išsiugdyti “elgesio stabdžius”, t.y.
išmokti valdyti savo jausmus, kontroliuoti poelgius.

Flegmatikas. Jo fiziologinį pagrindą sudaro stiprus, pusiausviras, lėtas nervų sistemos tipas. Flegmatiškojo temperamento senzityvumas ir aktyvumas yra žemas, tačiau reaktyvumas aukštas. Reakcijos sulėtintos. Introvertiškas, emocinis jautrumas nedidelis.

Situacija. Šešiolikmečio Viliaus N., 9 klasės mokinio, charakteristikoje rašoma: „Vilius
Aukštas, stambus, gerai fiziškai išsivystęs. Tačiau nejudrus, mažakalbis, lėtų reakcijų. Sėdi paskutiniame suole, neaktyvus, atsakinėja vangiai. Mokosi gerai, bet viską daro lėtai, todėl mokykloje ne viską suspėja padaryti, ko reikalaujama. Pertraukų metu nekalbus, pats nekalbina kitų, nemėgsta triukšmingų išdaigų, susibūrimų. Jį sunku ir pajuokinti, ir supykinti. Draugų mažai turi, daugiau palaiko ryšį su berniuku, kuris irgi gyvena tame pačiame name. Visuomeninės veiklos nemėgsta. Domisi ir gerai žaidžia šachmatais. Daug bendrauja su tėvu – keliauja, lanko teatrą.“

Lyginant su anksčiau apibūdintais temperamento tipais, flegmatikas ryškiai skiriasi. Vilių sunku ir prajuokinti, ir supykinti todėl, kad jo reaktyvumas žemas. Viliaus jausmai mažai atsispindi veide, judesiuose, nes jo emocinis jautrumas menkas. Žinoma, tai nereiškia, kad flegmatikas visai nieko neišgyvena. Vien iš išorinės išraiškos apie jo jausmus spręsti yra sunku. Kadangi čia aktyvumas žymiai aukštesnis už reaktyvumą, flegmatikas yra kantrus, ištvermingas, susivaldantis. Jo psichinės veiklos tempas sulėtintas. Flegmatikas lėtai kalba, lėti jo judesiai, eisena, lėtas mąstymas, lėta dėmesio koncentracija ir pan. Jis ryškiai rigidiškas, sunkiai atsisako savo įprasto darbo režimo, darbo vietos ir kitų įpročių. Plastiškumas žemas, todėl sunkiai prisitaiko prie naujos aplinkos, naujų žmonių. Introvertiškumas Viliaus tipo žmonėms pasireiškia tuo, kad jie sunkiai reaguoja į aplinkos poveikius, ilgai prisimena ankstesnius išgyvenimus, vaizdus, užsidarę savyje.

Net ir konfliktinėje situacijoje flegmatiko ramybė, susikaupimas, pastovumas yra vertingos savybės, kurios leidžia gerai atlikti ilgiau trunkantį darbą, apsaugo nuo išsišokimų, nesusivaldymo. Tačiau jo lėtumas, mažas plastiškumas apsunkina bendravimą su vienmečiais ir suaugusiais, sudaro prielaidas pasyvumui, o neretai ir tingumui. Flegmatikui labai svarbu greitinti savo reakcijas, įsitraukti į aktyvią veiklą. Ypač jam naudinga sportuoti, prisiversti daugiau ir greičiau veikti.

Melancholikas. Jo fioziologinis pagrindas – silpnas nervų sistemos tipas. Melancholiko senzityvmas padidintas, todėl silpni poveikiai sukelia stiprias reakcijas. Reaktyvumas ir aktyvumas žemi. Rigidiškas. Introvertiškas. Padidintas emocinis jautrumas. Reakcijų tempas lėtas.

Melancholiškojo temperamento pavyzdžiu galėtų būti Prano Vaičaičio, Vinco Mykolaičio – Putino asmenybės.

Situacija. O štai penkiolikmečio Vytenio K., 8 klasės mokinio, charakteristika: „Fiziškai išsivystęs vidutiniškai, pabalęs, nejudrus. Pamokose sėdi ramiai, tačiau labai įsitempęs, sunerimęs. Pakviestas atsakinėti išsigąsta, nurausta. Atsakinėdamas varžosi, kalba tyliai, gniaužo rankas. Labai jautriai reaguoja į pastabas, tačiau ne iš karto. Pergyvena ilgai, skausmingai, nemiega, praranda apetitą. Sunkiai bendrauja su vienmečiais, draugų neturi, labai prisirišęs prie motinos. Mėgsta gamtą, namuose augina paukščius. Prastos nuomonės apie save, savo sugebėjimus. Jo siekimai neaukšti – baigti aštuonias klases ir eiti mokytis į profesinęs technikos mokyklą. Beje, jis mokosi gerai ir turi nemažai sugebėjimų“.

Būdingas Vytenio temperamento bruožas – aukštas senzityvumas. Padidintas jautrumas aplinkos poveikiams sąlygoja berniuko nedrąsumą, naujos aplinkos baimę, įtampą, sunkią adaptaciją. Todėl jis dažnai vienišas, nedrįsta prieiti prie draugų, mažai jų turi. Jam ypač nedrąsu didesniame draugų būryje, nes varžosi, nepasitiki savimi. Žemas aktyvumas ir reaktyvumas pasireiškia tuo, kad jis dažnai blogos nuotaikos, retai juokiasi, greitai pasimeta, nedarbingas, greitai pavargsta. Vytenis rigidiškas ir introvertiškas. Mėgsta tuos pačius, prie kurių priprates, žmones, vietas, susikaupęs savyje, mažai kreipia dėmesio į aplinkinius. Didesnis įspūdžių srautas jį greitai nuvargina, paskui daug laiko praeina, kol nurimsta. Jam būdingas aukštas nerimo laipsnis.

Melancholikas yra jautrus, subtilių jausmų žmogus. Jis jautrus sau ir kitiems. Atsargus, apsisvarstantis. Dėl šių savybių melancholikas bendraujantiems su juo yra patrauklus. Tačiau jam pačiam nelengva. Jis, pavyzdžiui, gerai žino kultūringo elgesio taisykles, nori jų laikytis, tačiau dėl varžymosi, nepasitikėjimo introvertiškumo sunkiau bendrauti su žmonėmis.; tai gali sukelti nepasitenkinimą savimi, mažavertiškumo jausmą. Todėl labai svarbu melancholikui išsiugdyti aktyvumą, pasitikėjimą savo jėgomis.

Suprantama, ne visu žmones galima tiksliai suskirstyti į šiuos keturi temperamento tipus. Tik nedaugrlis yra gryni nurodytų tipų atstovai, o daugumos žmonių bruožai susimaišę. Vyraujančios temperamento savybės geriausiai išryškėja atsidūrus naujoje aplinkoje, konfliktinėje situacijoje, išgyvenant psichinę įtampą, traumą, stresinę būseną. Mat tokioje situacijoje suformuotos savybės (savitvarda, savikontrolė, mandagumas ir kt.) dažnai susilpnėja arba visai nustelbiamos, o labiau išryškėja įgimtos – temperamento savybės.

Kad ir koks būtų nervų sistemos tipas, temperamentas, jis neapibrėžia nei žmogaus dorovės, nei jo socialinio vertingumo. Nėra „gero“ ir „blogo“ temperamento, o kiekvienas jų tipas turi, kaip minėjome, ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Cholerikui lengviau, palyginti su flegmatiku, išsiugdyti veiksmų greitumą, ryžtingumą, betgi flegmatikui lengviau, palyginti su choleriku, išsiugdyti ištvermingumą, šaltakraujiškumą.

Temperamentas turi įtakos indivudualiam žmogaus gyvenimo stiliui, kuris pasireiškia įvairioje jo veikloje ir elgesyje. Dažnai sakoma: „Šis žmogus kūrybiškas“, „šis agresyvus“, „šis rigidiškas“. Rigidiškumas – tai tendencija išsaugoti savo nuostatas, principus, mąstymo būdą, nesugebėjimas pakeisti požiūrį į vieną ar kitą reiškinį, žmogų ar pan. Žmogaus savimonės vystymasis tartum sustoja apibrėžtoje stadijoje. Toks indivudualus stilius dažnai būdingas cholerikui, flegmatikui. Kiekvienas jų gali būti aukštos dorovinės kultūros, pasižymėti gražiu, kultūringu elgesiu. Tai pasiekti galima daug lengviau, jei daugiau pasinaudotume savo temperamento stipriosiomis pusėmis, sąmoningai koreguodami silpnąsias.

Vincentas Žemaitis “Elgesio kultūra”. Vilnius “Mintis”, 1980m.

Leave a Comment