Kauno Petrašiūnų vid.m-kla
Darbą atliko:
Jonas Jonaitis
Kaunas 2005
Budizmas – 300 milijonų Pietryčių Azijos gyventojų religija. Ji pagrįsta princo Sidhartos Gautamos, Budos, mokymu; jis gyveno šiaurės rytų Indijoje
563-483 m. per. Kr. Buda didžiai sielvartavo dėl žmogaus kančių. Ilgai mąstęs padarė išvadą, jog kančia kylanti iš geismų ir pernelyg stipraus žmogaus prieraišumo. Kad išsivaduotume nuo skausmo, privalome atsižadėti visų geidulių ir pasiekti ramybės būseną, vadinamą nirvana, žengdami aštuoneriopu keliu,, kuriuo veda supratimas, teisingas nusiteikimas, kalbėjimas, poelgiai, veikla, pastangos, suvokimas ir meditacija. Budistai tiki, jog po mirties visi atgimstame naujame kūne. Gyvenimo tėkmė priklauso nuo karmos – tai yra nuo mūsų elgesio tiek šiame, tiek ankstesniame gyvenime.
Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi Indijoje I tūkstantmečio pr. Kr.
viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir
Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama, pramintas Buda. Doktrinos pagrindą sudaro Budos suformuluotos „keturios kilnios tiesos“:
1) yra kančia;
2) yra kančios priežastis;
3) yra kančios įveikimas;
4) yra kelias kančiai įveikti.
Budizmas rekomenduoja eiti „kilniuoju aštuongubiu keliu“, kurį sudaro:
1) teisingas žinojimas (keturių „kilniųjų tiesų“ žinojimas);
2) teisingas nusiteikimas (vengimas visko, kas susiję su jusliniais malonumais, neapykanta ir pykčiu);
3) teisingas kalbėjimas (susilaikymas nuo melo ir tuščiažodžiavimo);
4) teisinga veikla (susilaikymas nuo žudymo, vogimo…);
5) teisingas gyvenimo būdas (susilaikymas nuo visko, kas kenkia kitoms gyvoms būtybėms);
6) teisingos pastangos (tokia valios kontrolė, kuri priešinasi viskam, kas bloga, ir skatina gėrio plitimą ir tvirtėjimą);
7) teisinga dėmesio koncentarcija (aiškus ir ryškus mąstymas, kalbėjimas, veikla ir jutimas);
8) teisinga meditacija (sąmonės būsena, kurioje sąmonės nedrumsčia jokie pašaliniai veiksniai).
Budos įkurtas ortodoksinis budizmas, kuris šiandien reiškiasi hinajanos („mažoji važiuoklė“) arba theravados („senolių kelias“)
pavidalu, buvo veikiau ne religija, o Budos kelias, leidžiantis žmogui dar šiame gyvenime visiems laikams sutaukyti reinkarnacijų grandinę. Tai asmeninis kelias, paremtas atsižadėjimu, nesusisaistymu su pasauliu. Juo žmogus eina vienas; dievai ir kosmosas veikiau yra trukdžiai, o ne pagalbininkai šiame kely. Patys dievai jame įstrigę, ir Buda aukštenis už juos, nes jis pasiekė nirvaną, galutinį išsivadavimą iš kančios.
Rado palaimintos nebūties būklę. Budos mokymas postulavo individualų išsilavinimo kelią, tai ne religinė doktrina. Vis dėl to, hinduizmo apsupty gyvavęs budizmas neišlaikė gana niūraus ir blaivaus Budos požiūrio ir perėjo į mahajanos stadiją. Buda ir budos tapo dievais, jiems imta aukoti, siekiant pasiekti ne nirvaną, o dangiškos nirvanos būklę (patekti į rojų). Dar labiau nuo Budos mokymo nutolo tos Tolimųjų Rytų budizmo atmainos, kurios perėmė daug vietos religinių reikalavimų.
Mūsų amžius neabejoja (ne taip kaip praėjęs), kad „istorinis“
Buda, budizmo tikėjimo pradininkas, iš tikrųjų gyveno. Jo gyvenimas apipintas gausiomis legendomis; tradicija išsaugojo mums ne detalią biografiją, bet veikiau portreto idealo, kokiu būti turėtų stengtis kiekvienas budistas. Bet kai kuriuos jo gyvenimo faktus visgi pavyko nustatyti pakankamai aiškiai.
Sidharta Gautama, vėliau išgarsėjęs kaip Buda (praregėjusysis, nušvitusysis), gimė apie 560–483 m. pr. Kr., Liumbini kaime, netoli dabartinės Indijos ir Nepalo sienos. Jo tėvas Šudodama buvo tenykštės kunigaikštystės radža. Pagal legendą, remiantis reinkarnacijos idėja, priešpaskutinis buda žvilgtelėjęs žemyn iš „Tušido dangaus“, pasirinko
Šudodamos šeimą naujojo budos gimimui. Tėvai berniukui parinko Sidhartos vardą, kuris reiškė „tasai, kurs pasiekė tikslą“. Vėliau, pagal kilmingų indų šeimų paprotį, jis pasirinko antrą vardą – Gautama, taip pagerbdamas garsų induizmo mokytoją, kurio mokiniu ir pasekėju yra laikomas budos vardas, kuriuo jis vėliau žinomas, iš tiesų yra garbės titulas.
Pirmieji jo gyvenimo aprašymai atsirado ne anksčiau kaip praėjus dviem šimtam metų nuo jo mirties. Jaunąjį princą augino jo motinos sesuo Mahaparadžati prabangoje. Jis išmoko humanitarinių bei tiksliųjų dalykų, daug dėmesio skyrė fiziniam pasiruošimui.
Kaip vėliau pats Gautama prisipažino (pagal budistų raštus): „dieną, naktį virš manęs laikydavo baltą skėtį nuo saulės. Žiemą leisdavau vienuose rūmuose, o vasarą – kituose. Jis vedė mergaitę vardu Gopa. Vienintelį savo sūnų pavadino Rahula, kas reiškia „grandinės“, mat jis nors ir gyveno prabangoje, jautėsi kaip sukaustytas.
Sulaukęs 29 metų, vidinio poreikio skatinamas, Gautama iškeitė išorinę rūmų prabangą į benamio šventojo gyvenimą. Tais laikais Indijoj benamio klajoklio gyvenimas buvo pripažintas kaip tikras būdas siekti dvasinės tiesos ir realybės. Gautama vadovavosi religijos mokytojų nurodymais, tačiau išėjęs iš namų, pirmuosius 7 metus, kaip spėjama, daugiausia praleido pasirinkęs dvasinio tobulinimosi metodus. Tačiau religinės pratybos darėsi vis asketiškesnės, sušlubavo jo sveikata. Ilgainiui
Gautama pasirinko kraštutinio asketizmo dvasinį ir moralinį beprasmiškumą. Jis pasirinko kiek nuosaikesnius meditacijos bei tikėjimo išpažinimo metodus. Gautama pradėjo mokyti kitus ir netrukus įgijo mokinių, kurie sekė jį pasirinkę benamio gyvenimą ir misionieriaus dalią.
Budos ir jo pasekėjų mokymas buvo skirtas paprastiems šio pasaulio žmonėms, o ne tiems, kurie ketina rinktis vienuolio gyvenimą. Visa jų grupė gyvenimo medituodama bei misionieriaudama, o gyvybę palaikė rinkdami išmaldą. Jis keliavo po Gango upės baseiną ir visą savo gyvenimą skelbė žmones išlaisvinančią tiesą apie dharmą ir nirvaną. Budos doktrina buvo paprasta ir žemiška. Visų kančių priežastis esąs geismas.
Valdžios, sėkmės, turto, patogumų troškimas – viso blogio priežastis. Todėl išganymas (nirvana) – tai visų geidulių išsižadėjimas. Nebūtina tapti atsiskyrėliu, bet viską reikia daryti be jokios aistros.
Taigi praktikuojantis budistas stengiasi išsiugdyti ramią, giedrą asmenybę, bet kartu su asmeniniais norais išrauna ir gero kitam, socialinio teisingumo troškimą. Buda neigė meilę sau, todėl neliko meilės ir kitam.
Jis parodė naują kelią į išsilaisvinimą, kurį pats nusakė kaip „užgesimą“, (nirvaną). Užgesinti reikia troškimą gyventi, kuris ir laiko žmogų prikaustęs prie giminių rato su paties žmogaus poelgių padariniais.
Jei troškimas yra toji priežastis dėl kurios žmonija kenčia, tai aišku, jog tik užgesinus šį troškimą, įmanoma išsilaisvinti ir pasiekti nirvaną.
Nirvana – tai šalis, kurioje nėra nei vandens, nei oro. Tačiau nėra nei tuštumos. Tai ne siena tarp to kas atpažįstama ir tarp to kas neatpažįstama. Niekas ten nei ateina, nei išeina. Ši šalis be pagrindo, be tęsinio ir be pabaigos. Tai visiškas kančios nebuvimas. Nirvanos būsena galima patirti per meditaciją, esant gyvam.
Nirvana yra suprantama kaip viena iš dharmų – tai yra kelias, kuriuo einama į nirvaną. Tai lyg asmens dinamizmas, kuris suteikia individui vidinę stiprybę, o jo gyvenimui naują kokybę. Buda kalbėdamas apie dharmą mokė, kad religinio gyvenimo esmė slypi draugystėje, meilėje gėriui. Budizmo filosofijos branduolį sudaro keturios tauriosios tiesos ir „aštuongubas kelias“.
1. Pirmoji tiesa – kančios pažinimas. Ji sako, jog visa individo egzistencija tėra vien skausmas. Ankstyvieji budistų raštai teigia, jog pats Buda yra pasakęs: „gimimas – kančia, liga – kančia, senėjimas – kančia, rūpestis, neviltis – kančia, negalėjimas pasiekti to ko trokšti – kančia“.
2. Antroji tiesa byloja, kad kančia turi priežastį – tai aistra ir nemokšiškumas.
3. Trečioji tiesa teigia, kad kančią galima įveikti. Ją reikia įveikti ir sunaikinti. Svarbiausias budizmo tikslas amžinai išsivaduoti iš kentėjimo. Tai reiškia išsilaisvinti iš nesibaigiančio atgimimo ciklo ir įžengti į palaimintą būseną – nirvaną.
4. Ketvirtoji tiesa nurodo kaip įveikti kančią. Tai įmanoma einant tauriuoju aštuongubu keliu. Šie aštuoni priesakai ir sudaro
Gautamos mokymo esmę apie budisto gyvenimo prasmę. Aštuongubas kelias tai yra:
• Teisingas žinojimas – tai reiškia keturių tiesų žinojimą.
• Teisingas nusiteikimas, arba geravališka dvasinė nuostata;
taikingumas, vengimas visko, kas susiję su jusliniais malonumais, neapykanta, pykčiu.
• Teisingas kalbėjimas. Susilaikymas nuo melo, tuščiažodžiavimo, apkalbinėjimo. Kalba privalo būti išmintinga, teisinga, lenkianti prie susilaikymo.
• Teisingi poelgiai – moralūs poelgiai. Draužiama vogti, žudyti, svetimauti.
• Teisinga veikla. užsidirbti pragyvenimui žmogus privalo nedarydamas žalos kitiems.
• Teisingos pastangos. Piktus polinkius žmogus privalo nuslopinti, o gerus puoselėti; taip individas tampa kilnus mintimis, žodžiais ir darbais.
• Teisinga dėmesio koncentracija, arba suvokimas. Tai susikaupimas ir atidumas; laisvas nuo aistrų, aiškus mąstymas, kalbėjimas, veikimas ir emocijos.
• Teisinga meditacija – intensyvus susikaupimas, kuris išlaisvina žmogų nuo visko, kas trukdo jam kelyje į išsivadavimą.
Tad iš esmės „aštuongubas kelias“ reikalauja iš žmogaus trejopų pastangų: moralumo (teisingas kalbėjimas, teisingi poelgiai, teisinga veikla); dvasinės drausmės (teisingos pastangos, teisinga dėmesio koncentracija, teisinga meditacinė laikysena) ir įžvalgos (teisingas žinojimas, teisinga nuostata). Ši gyvensena ypač griežtai žmogaus nesuvaržo. Tai nuosaikus vidurio kelias, kuriuo einant atsisakoma tiek kraštutinio savęs marinimo bei asketizmo, tiek kraštutinio jaudulingumo, vergavimo kiekvienam įgeidžiui. Tačiau šio nuosaikaus kelio nederėtų vadinti kompromisu, tai – žmogui reiklus, bet praktiškas ir išlaikantis pusiausvyrą žmogaus tikslas.
Keista, tačiau savo tėvynėj, Indijoj, budizmas neįsitvirtino. Nuo
VII a. budizmą nustelbė induizmas, kurio orientacija į dievobaimingą pamaldumą geriau atitiko paprastų žmonių religinius poreikius. Tačiau pastaraisiais metais, daktaras Ambedkaras atvertė į budizmą daugybę parijų „neliečiamai klasei“ priklausančių asmenų. Archeologiniai kasinėjimai bei senovės paminklai liudija, kad budizmas klestėjęs
Centrinėj Azijoj, ypač Rytų Turkistane. Tačiau IX a. šis pakilimas baigėsi. Terevados budizmas, seniausioji budizmo religijos atmaina išpažįstama iki mūsų dienų – iš dalies net kaip „valstybinė religija“ –
pvz.: Šri Lankoje (Ceilone), taip pat Birmoje, Laose, Tailande,
Kampučijoje. Kituose Tolimųjų Rytų regionuose labiau paplitusi budizmo atmaina, kuri žinoma kaip mahajanos mokykla ir kiti variantai. Čia galima paminėti Kiniją, Tibetą, Korėją, Japoniją, Vienamą, Mongoliją. Sunku suskaičiuoti kiek budizmo išpažinėjų yra pasaulyje. Juk Kinijoj, Tibete,
Mongolijoj, o ypač Japonijoj seniai neliko aiškių ribų tarp religijų.
Taip yra todėl, kad nuo seniausių laikų budizmas dažnai susilieja čia su viena, čia su kita religija. Todėl kartais neįmanoma atskirti kur pasibaigia budizmas ir prasideda daosizmas ar sintoizmas. Manoma, kad budistų yra apie 200 milijonų. Į šį skaičių neįeina Kinijos budistai ir tos mažos grupelės, kurios gyvena ne Tolimuosiuose Rytuose ir šiam bendram skaičiui beveik nedaro įtakos. Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad toji „nesuskaičiuojama minia“ budistų gali du kart viršyti nurodytąjį skaičių. Tad bendras pasaulinės budistų bendruomenės skaičius gali siekti apie 600 milijonų.
Kas lėmė tokį budizmo populiarumą, ko gi mokė Buda. Apibendrinant, galima teigti, kad budistinis mąstymas nepripažįsta vieno žmogaus ar dievo garbinimo. Buda nėra nei dievas, nei dievo siųstas tarpininkas, jis negali nei išganyti, nei atpirkti kitų. Kur kas svarbesnė už patį Budos asmenį šiame tikėjime yra mokymo, dharmos idėja.
Budistai tiki, jog per nušvitimą Gautama perėjo į išsilaisvinusiojo būseną. Vadinasi, budizme nušvitimas ir išsilaisvinimas neatsiejami. Budizmas neteikia reikšmės stebuklams, o ir pats Buda yra žmogiška būtybė, kuri pabudo iš paklydimų tamsos ir todėl jis iškilo aukščiau už žmogaus prigimtį į tokį dvasinį lygmenį, kuris suteikė jam netgi magiškų galių.
Nors Budos asmenybė istorijoj unikali, šis tikėjimas ragina ir paprastus mirtinguosius pasukti Budos nurodytu keliu. Tegul senųjų mokymas ir sako, jog tikslą pasieks ir nedaugelis, Budos pavyzdys ragina įkvėptuosius siekti tikrojo pripažinimo ir pačius tapti Budomis.
Apibendrinant, Budos mokyme galime išskirti šiuos pagrindinius budizmo terminus:
1. Karma – karmos dėsnis (priežasties ir pasekmės dėsnis) pasireiškia tiek morališka, tiek fizine žmogiško gyvenimo dimensija. Geri ir pikti žmogaus darbai sukausto jį karmos grandinėmis ir pririša prie atgimimo ciklo.
2. Reinkarnacija – visos žmogiškos būtybės gerų ar piktų savo poelgių pasėkmes patiria per reinkarnaciją arba naują gimimą. Jų poelgiai ankstesniuose gyvenimuose nulemia naujo įsikūnijimo aplinkybes.
3. Išsivadavimas iš karmos – jei žmogus suvokia teisingai savo žmogišką situaciją – jog jis įkalintas karmos rate ir jei paklūsta teisingiems reikalavimams, jis gali peržengti žmogišką situaciją.
Tačiau jis karmos nepanaikina, o tik išsilaisvina iš vidinių karmos gniaužtų, pakeisdamas savo gyvenimo orientaciją. Tuomet ir prasideda naujas procesas, kurio metu galima pelnyti teigiamą karmą.
4. Nirvana – gyvenimo tikslas. Nirvana nėra susinaikinimas, o atvirkščiai – transformuota žmogaus sąmonės būsena. Tai priešingybė materialiam pasauliui, tai amžinybės karalija.
5. Dharma – kelias, kuriuo einama į nirvaną. Tai asmens dinamizmas, kuris suteikia individui vidinę stiprybę, o jo gyvenimui naują kokybę.
Buda patraukliai kalbėjo apie dharmą. Jis mokė, kad religinio gyvenimo esmė slypi draugystėj, brolybėj, meilėje gėriui. Meilė gėriui –
tai pirmutinė sąlyga ir tam, kuris dar pradėjo eiti „aštuongubą kelią“, ir tam, kuris tolokai juo nužengė.
Nors ir nemažai krikščionių patraukia Rytų dvasingumas, visgi nedaugelis jų tampa tikraisiais budizmo pasekėjais. Dažniausiai žmonės puola ieškoti knygų apie budizmą grįžę iš kelionės į Tolimuosius Rytus, ar apsilankę muziejuose. Juos paprastai patraukia vis tie patys keli budizmo aspektai. Budizmas atrodo itin tolerantiška religija. Jis savo išpažinėjų nevaržo, neslegia, nepamokslauja.
Argi tai ne ideali pasaulėžiūra skeptikui arba abejojančiam. Žmones žavi budistinės sistemos teisingumas: ką pasėsi, tą ir pjausi. Doram bus atlyginta, nedorėlis sulauks atpildo. Palankiai nuteikia budizmo etika, moralumas. Kas sugalvotų kokį moralinį priekaištą keturių tiesų koncepcijai arba „aštuongubo kelio“ priesakams. Taip pat patraukli galimybė pasiekti nirvaną. Juk nirvanos doktrina tvirtina, kad galutinis žmogaus tikslas išnykti, nebūti.
Budizmo išpažinėjas išganymo siekia pats. Krikščioniškų pažiūrų žmogus negali savęs išgelbėti – laukti išganymo jis gali tik iš Dievo. Tad krikščionys kalba ne tik apie teisingumą, bet pirmiausia apie Dievo malonę ir gailestingumą. Krikščioniškoji moralė remiasi nuodėmių atleidimu; čia ir slypi didžioji šios religijos vertė žmogui.
Mes gyvename gėryje tiktai tuomet, kai Jėzus Kristus suteikia mums naują gyvenimą. Jei ne – mes liekame bejėgiai ir neįstengiame padaryti to, ką privalėtume, nes visiškai neturime jėgų išsiveržti iš nuodėmės ir mirties ciklo. Bet Dievas neatstumia savo sukurto žmogaus; Jis nori suteikti šiam pilnavertį gyvenimą, tokia tad ir yra tikroji išganymo prasmė. Tad kokia pesimistiška atrodo nirvanos idėja, palyginus su gerąja naujiena apie nuodėmių atleidimą ir naująjį gyvenimą Jėzuje Kristuje.
Budizmas ir krikščionybė iš esmės skiriasi ne tik požiūriais į pasaulį ir žmogų, bet ir pačia Dievo samprata.
Informacija apie religiją-budizmas paimta:
Iš interneto tinklapio: www.google.com
Iš enciklopedijos.