Kauno Petrašiūnų vid.m-kla
Darbą atliko:Jonas Jonaitis
Kaunas 2005
Budizmas – 300 milijonų Pietryčių Azijos gyventojų religija. Ji pagrįstaprinco Sidhartos Gautamos, Budos, mokymu; jis gyveno šiaurės rytų Indijoje563-483 m. per. Kr. Buda didžiai sielvartavo dėl žmogaus kančių. Ilgaimąstęs padarė išvadą, jog kančia kylanti iš geismų ir pernelyg stiprausžmogaus prieraišumo. Kad išsivaduotume nuo skausmo, privalome atsižadėtivisų geidulių ir pasiekti ramybės būseną, vadinamą nirvana, žengdamiaštuoneriopu keliu,, kuriuo veda supratimas, teisingas nusiteikimas,kalbėjimas, poelgiai, veikla, pastangos, suvokimas ir meditacija. Budistaitiki, jog po mirties visi atgimstame naujame kūne. Gyvenimo tėkmė priklausonuo karmos – tai yra nuo mūsų elgesio tiek šiame, tiek ankstesniamegyvenime.
Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi Indijoje I tūkstantmečio pr. Kr.viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje irTolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama,pramintas Buda. Doktrinos pagrindą sudaro Budos suformuluotos „keturioskilnios tiesos“: 1) yra kančia; 2) yra kančios priežastis; 3) yra kančios įveikimas; 4) yra kelias kančiai įveikti.Budizmas rekomenduoja eiti „kilniuoju aštuongubiu keliu“, kurį sudaro: 1) teisingas žinojimas (keturių „kilniųjų tiesų“ žinojimas); 2) teisingas nusiteikimas (vengimas visko, kas susiję su jusliniais malonumais, neapykanta ir pykčiu); 3) teisingas kalbėjimas (susilaikymas nuo melo ir tuščiažodžiavimo); 4) teisinga veikla (susilaikymas nuo žudymo, vogimo…); 5) teisingas gyvenimo būdas (susilaikymas nuo visko, kas kenkia kitoms gyvoms būtybėms); 6) teisingos pastangos (tokia valios kontrolė, kuri priešinasi viskam, kas bloga, ir skatina gėrio plitimą ir tvirtėjimą); 7) teisinga dėmesio koncentarcija (aiškus ir ryškus mąstymas, kalbėjimas, veikla ir jutimas); 8) teisinga meditacija (sąmonės būsena, kurioje sąmonės nedrumsčia jokie pašaliniai veiksniai). Budos įkurtas ortodoksinis budizmas, kuris šiandien reiškiasi
hinajanos („mažoji važiuoklė“) arba theravados („senolių kelias“)pavidalu, buvo veikiau ne religija, o Budos kelias, leidžiantis žmoguidar šiame gyvenime visiems laikams sutaukyti reinkarnacijų grandinę. Taiasmeninis kelias, paremtas atsižadėjimu, nesusisaistymu su pasauliu. Juožmogus eina vienas; dievai ir kosmosas veikiau yra trukdžiai, o nepagalbininkai šiame kely. Patys dievai jame įstrigę, ir Buda aukštenis užjuos, nes jis pasiekė nirvaną, galutinį išsivadavimą iš kančios. Radopalaimintos nebūties būklę. Budos mokymas postulavo individualųišsilavinimo kelią, tai ne religinė doktrina. Vis dėl to, hinduizmoapsupty gyvavęs budizmas neišlaikė gana niūraus ir blaivaus Budospožiūrio ir perėjo į mahajanos stadiją. Buda ir budos tapo dievais, jiemsimta aukoti, siekiant pasiekti ne nirvaną, o dangiškos nirvanos būklę(patekti į rojų). Dar labiau nuo Budos mokymo nutolo tos Tolimųjų Rytųbudizmo atmainos, kurios perėmė daug vietos religinių reikalavimų. Mūsų amžius neabejoja (ne taip kaip praėjęs), kad „istorinis“Buda, budizmo tikėjimo pradininkas, iš tikrųjų gyveno. Jo gyvenimasapipintas gausiomis legendomis; tradicija išsaugojo mums ne detaliąbiografiją, bet veikiau portreto idealo, kokiu būti turėtų stengtiskiekvienas budistas. Bet kai kuriuos jo gyvenimo faktus visgi pavykonustatyti pakankamai aiškiai. Sidharta Gautama, vėliau išgarsėjęs kaip Buda (praregėjusysis,nušvitusysis), gimė apie 560–483 m. pr. Kr., Liumbini kaime, netolidabartinės Indijos ir Nepalo sienos. Jo tėvas Šudodama buvo tenykštėskunigaikštystės radža. Pagal legendą, remiantis reinkarnacijos idėja,priešpaskutinis buda žvilgtelėjęs žemyn iš „Tušido dangaus“, pasirinkoŠudodamos šeimą naujojo budos gimimui. Tėvai berniukui parinko Sidhartosvardą, kuris reiškė „tasai, kurs pasiekė tikslą“. Vėliau, pagal kilmingųindų šeimų paprotį, jis pasirinko antrą vardą – Gautama, taip pagerbdamasgarsų induizmo mokytoją, kurio mokiniu ir pasekėju yra laikomas budosvardas, kuriuo jis vėliau žinomas, iš tiesų yra garbės titulas. Pirmiejijo gyvenimo aprašymai atsirado ne anksčiau kaip praėjus dviem šimtam metųnuo jo mirties. Jaunąjį princą augino jo motinos sesuo Mahaparadžatiprabangoje. Jis išmoko humanitarinių bei tiksliųjų dalykų, daug dėmesioskyrė fiziniam pasiruošimui. Kaip vėliau pats Gautama prisipažino (pagalbudistų raštus): „dieną, naktį virš manęs laikydavo baltą skėtį nuosaulės. Žiemą leisdavau vienuose rūmuose, o vasarą – kituose. Jis vedėmergaitę vardu Gopa. Vienintelį savo sūnų pavadino Rahula, kas reiškia„grandinės“, mat jis nors ir gyveno prabangoje, jautėsi kaip sukaustytas.Sulaukęs 29 metų, vidinio poreikio skatinamas, Gautama iškeitė išorinęrūmų prabangą į benamio šventojo gyvenimą. Tais laikais Indijoj benamioklajoklio gyvenimas buvo pripažintas kaip tikras būdas siekti dvasinėstiesos ir realybės. Gautama vadovavosi religijos mokytojų nurodymais,tačiau išėjęs iš namų, pirmuosius 7 metus, kaip spėjama, daugiausiapraleido pasirinkęs dvasinio tobulinimosi metodus. Tačiau religinėspratybos darėsi vis asketiškesnės, sušlubavo jo sveikata. IlgainiuiGautama pasirinko kraštutinio asketizmo dvasinį ir moralinįbeprasmiškumą. Jis pasirinko kiek nuosaikesnius meditacijos bei tikėjimoišpažinimo metodus. Gautama pradėjo mokyti kitus ir netrukus įgijomokinių, kurie sekė jį pasirinkę benamio gyvenimą ir misionieriaus dalią.Budos ir jo pasekėjų mokymas buvo skirtas paprastiems šio pasauliožmonėms, o ne tiems, kurie ketina rinktis vienuolio gyvenimą. Visa jųgrupė gyvenimo medituodama bei misionieriaudama, o gyvybę palaikėrinkdami išmaldą. Jis keliavo po Gango upės baseiną ir visą savo gyvenimąskelbė žmones išlaisvinančią tiesą apie dharmą ir nirvaną. Budos doktrinabuvo paprasta ir žemiška. Visų kančių priežastis esąs geismas. Valdžios,sėkmės, turto, patogumų troškimas – viso blogio priežastis. Todėlišganymas (nirvana) – tai visų geidulių išsižadėjimas. Nebūtina taptiatsiskyrėliu, bet viską reikia daryti be jokios aistros. Taigipraktikuojantis budistas stengiasi išsiugdyti ramią, giedrą asmenybę,bet kartu su asmeniniais norais išrauna ir gero kitam, socialinioteisingumo troškimą. Buda neigė meilę sau, todėl neliko meilės ir kitam.Jis parodė naują kelią į išsilaisvinimą, kurį pats nusakė kaip„užgesimą“, (nirvaną). Užgesinti reikia troškimą gyventi, kuris ir laikožmogų prikaustęs prie giminių rato su paties žmogaus poelgių padariniais.Jei troškimas yra toji priežastis dėl kurios žmonija kenčia, tai aišku,jog tik užgesinus šį troškimą, įmanoma išsilaisvinti ir pasiekti nirvaną.Nirvana – tai šalis, kurioje nėra nei vandens, nei oro. Tačiaunėra nei tuštumos. Tai ne siena tarp to kas atpažįstama ir tarp to kasneatpažįstama. Niekas ten nei ateina, nei išeina. Ši šalis be pagrindo,be tęsinio ir be pabaigos. Tai visiškas kančios nebuvimas. Nirvanosbūsena galima patirti per meditaciją, esant gyvam. Nirvana yra suprantamakaip viena iš dharmų – tai yra kelias, kuriuo einama į nirvaną. Tai lygasmens dinamizmas, kuris suteikia individui vidinę stiprybę, o jogyvenimui naują kokybę. Buda kalbėdamas apie dharmą mokė, kad religiniogyvenimo esmė slypi draugystėje, meilėje gėriui. Budizmo filosofijosbranduolį sudaro keturios tauriosios tiesos ir „aštuongubas kelias“. 1. Pirmoji tiesa – kančios pažinimas. Ji sako, jog visa individo egzistencija tėra vien skausmas. Ankstyvieji budistų raštai teigia, jog pats Buda yra pasakęs: „gimimas – kančia, liga – kančia, senėjimas – kančia, rūpestis, neviltis – kančia, negalėjimas pasiekti to ko trokšti – kančia“. 2. Antroji tiesa byloja, kad kančia turi priežastį – tai aistra ir
nemokšiškumas. 3. Trečioji tiesa teigia, kad kančią galima įveikti. Ją reikia įveikti ir sunaikinti. Svarbiausias budizmo tikslas amžinai išsivaduoti iš kentėjimo. Tai reiškia išsilaisvinti iš nesibaigiančio atgimimo ciklo ir įžengti į palaimintą būseną – nirvaną. 4. Ketvirtoji tiesa nurodo kaip įveikti kančią. Tai įmanoma einant tauriuoju aštuongubu keliu. Šie aštuoni priesakai ir sudaro Gautamos mokymo esmę apie budisto gyvenimo prasmę. Aštuongubas kelias tai yra: • Teisingas žinojimas – tai reiškia keturių tiesų žinojimą. • Teisingas nusiteikimas, arba geravališka dvasinė nuostata; taikingumas, vengimas visko, kas susiję su jusliniais malonumais, neapykanta, pykčiu. • Teisingas kalbėjimas. Susilaikymas nuo melo, tuščiažodžiavimo, apkalbinėjimo. Kalba privalo būti išmintinga, teisinga, lenkianti prie susilaikymo. • Teisingi poelgiai – moralūs poelgiai. Draužiama vogti, žudyti, svetimauti. • Teisinga veikla. užsidirbti pragyvenimui žmogus privalo nedarydamas žalos kitiems. • Teisingos pastangos. Piktus polinkius žmogus privalo nuslopinti, o gerus puoselėti; taip individas tampa kilnus mintimis, žodžiais ir darbais. • Teisinga dėmesio koncentracija, arba suvokimas. Tai susikaupimas ir atidumas; laisvas nuo aistrų, aiškus mąstymas, kalbėjimas, veikimas ir emocijos. • Teisinga meditacija – intensyvus susikaupimas, kuris išlaisvina žmogų nuo visko, kas trukdo jam kelyje į išsivadavimą.Tad iš esmės „aštuongubas kelias“ reikalauja iš žmogaus trejopųpastangų: moralumo (teisingas kalbėjimas, teisingi poelgiai, teisingaveikla); dvasinės drausmės (teisingos pastangos, teisinga dėmesiokoncentracija, teisinga meditacinė laikysena) ir įžvalgos (teisingasžinojimas, teisinga nuostata). Ši gyvensena ypač griežtai žmogausnesuvaržo. Tai nuosaikus vidurio kelias, kuriuo einant atsisakoma tiekkraštutinio savęs marinimo bei asketizmo, tiek kraštutinio jaudulingumo,vergavimo kiekvienam įgeidžiui. Tačiau šio nuosaikaus kelio nederėtųvadinti kompromisu, tai – žmogui reiklus, bet praktiškas ir išlaikantispusiausvyrą žmogaus tikslas. Keista, tačiau savo tėvynėj, Indijoj, budizmas neįsitvirtino. Nuo
VII a. budizmą nustelbė induizmas, kurio orientacija į dievobaimingąpamaldumą geriau atitiko paprastų žmonių religinius poreikius. Tačiaupastaraisiais metais, daktaras Ambedkaras atvertė į budizmą daugybęparijų „neliečiamai klasei“ priklausančių asmenų. Archeologiniaikasinėjimai bei senovės paminklai liudija, kad budizmas klestėjęsCentrinėj Azijoj, ypač Rytų Turkistane. Tačiau IX a. šis pakilimasbaigėsi. Terevados budizmas, seniausioji budizmo religijos atmainaišpažįstama iki mūsų dienų – iš dalies net kaip „valstybinė religija“ –pvz.: Šri Lankoje (Ceilone), taip pat Birmoje, Laose, Tailande,Kampučijoje. Kituose Tolimųjų Rytų regionuose labiau paplitusi budizmoatmaina, kuri žinoma kaip mahajanos mokykla ir kiti variantai. Čia galimapaminėti Kiniją, Tibetą, Korėją, Japoniją, Vienamą, Mongoliją. Sunkususkaičiuoti kiek budizmo išpažinėjų yra pasaulyje. Juk Kinijoj, Tibete,Mongolijoj, o ypač Japonijoj seniai neliko aiškių ribų tarp religijų.Taip yra todėl, kad nuo seniausių laikų budizmas dažnai susilieja čia suviena, čia su kita religija. Todėl kartais neįmanoma atskirti kurpasibaigia budizmas ir prasideda daosizmas ar sintoizmas. Manoma, kadbudistų yra apie 200 milijonų. Į šį skaičių neįeina Kinijos budistai irtos mažos grupelės, kurios gyvena ne Tolimuosiuose Rytuose ir šiambendram skaičiui beveik nedaro įtakos. Kai kurie tyrinėtojai spėja, kadtoji „nesuskaičiuojama minia“ budistų gali du kart viršyti nurodytąjįskaičių. Tad bendras pasaulinės budistų bendruomenės skaičius gali siektiapie 600 milijonų. Kas lėmė tokį budizmo populiarumą, ko gi mokė Buda. Apibendrinant,galima teigti, kad budistinis mąstymas nepripažįsta vieno žmogaus ardievo garbinimo. Buda nėra nei dievas, nei dievo siųstas tarpininkas, jisnegali nei išganyti, nei atpirkti kitų. Kur kas svarbesnė už patį Budosasmenį šiame tikėjime yra mokymo, dharmos idėja. Budistai tiki, jog pernušvitimą Gautama perėjo į išsilaisvinusiojo būseną. Vadinasi, budizmenušvitimas ir išsilaisvinimas neatsiejami. Budizmas neteikia reikšmėsstebuklams, o ir pats Buda yra žmogiška būtybė, kuri pabudo iš paklydimųtamsos ir todėl jis iškilo aukščiau už žmogaus prigimtį į tokį dvasinįlygmenį, kuris suteikė jam netgi magiškų galių. Nors Budos asmenybėistorijoj unikali, šis tikėjimas ragina ir paprastus mirtinguosiuspasukti Budos nurodytu keliu. Tegul senųjų mokymas ir sako, jog tiksląpasieks ir nedaugelis, Budos pavyzdys ragina įkvėptuosius siekti tikrojopripažinimo ir pačius tapti Budomis. Apibendrinant, Budos mokyme galime išskirti šiuos pagrindinius budizmoterminus: 1. Karma – karmos dėsnis (priežasties ir pasekmės dėsnis) pasireiškia tiek morališka, tiek fizine žmogiško gyvenimo dimensija. Geri ir pikti žmogaus darbai sukausto jį karmos grandinėmis ir pririša prie atgimimo ciklo. 2. Reinkarnacija – visos žmogiškos būtybės gerų ar piktų savo poelgių pasėkmes patiria per reinkarnaciją arba naują gimimą. Jų poelgiai ankstesniuose gyvenimuose nulemia naujo įsikūnijimo aplinkybes. 3. Išsivadavimas iš karmos – jei žmogus suvokia teisingai savo žmogišką situaciją – jog jis įkalintas karmos rate ir jei paklūsta teisingiems reikalavimams, jis gali peržengti žmogišką situaciją. Tačiau jis karmos nepanaikina, o tik išsilaisvina iš vidinių karmos gniaužtų, pakeisdamas savo gyvenimo orientaciją. Tuomet ir prasideda naujas procesas, kurio metu galima pelnyti teigiamą karmą. 4. Nirvana – gyvenimo tikslas. Nirvana nėra susinaikinimas, o atvirkščiai – transformuota žmogaus sąmonės būsena. Tai priešingybė materialiam pasauliui, tai amžinybės karalija. 5. Dharma – kelias, kuriuo einama į nirvaną. Tai asmens dinamizmas, kuris suteikia individui vidinę stiprybę, o jo gyvenimui naują kokybę. Buda patraukliai kalbėjo apie dharmą. Jis mokė, kad religiniogyvenimo esmė slypi draugystėj, brolybėj, meilėje gėriui. Meilė gėriui –tai pirmutinė sąlyga ir tam, kuris dar pradėjo eiti „aštuongubą kelią“,ir tam, kuris tolokai juo nužengė. Nors ir nemažai krikščionių patraukia Rytų dvasingumas, visginedaugelis jų tampa tikraisiais budizmo pasekėjais. Dažniausiai žmonėspuola ieškoti knygų apie budizmą grįžę iš kelionės į Tolimuosius Rytus,ar apsilankę muziejuose. Juos paprastai patraukia vis tie patys kelibudizmo aspektai. Budizmas atrodo itin tolerantiška religija. Jis savoišpažinėjų nevaržo, neslegia, nepamokslauja. Argi tai ne idealipasaulėžiūra skeptikui arba abejojančiam. Žmones žavi budistinės sistemosteisingumas: ką pasėsi, tą ir pjausi. Doram bus atlyginta, nedorėlissulauks atpildo. Palankiai nuteikia budizmo etika, moralumas. Kassugalvotų kokį moralinį priekaištą keturių tiesų koncepcijai arba„aštuongubo kelio“ priesakams. Taip pat patraukli galimybė pasiektinirvaną. Juk nirvanos doktrina tvirtina, kad galutinis žmogaus tikslasišnykti, nebūti. Budizmo išpažinėjas išganymo siekia pats. Krikščioniškų pažiūrų žmogusnegali savęs išgelbėti – laukti išganymo jis gali tik iš Dievo. Tadkrikščionys kalba ne tik apie teisingumą, bet pirmiausia apie Dievomalonę ir gailestingumą. Krikščioniškoji moralė remiasi nuodėmiųatleidimu; čia ir slypi didžioji šios religijos vertė žmogui. Mesgyvename gėryje tiktai tuomet, kai Jėzus Kristus suteikia mums naujągyvenimą. Jei ne – mes liekame bejėgiai ir neįstengiame padaryti to, kąprivalėtume, nes visiškai neturime jėgų išsiveržti iš nuodėmės ir mirtiesciklo. Bet Dievas neatstumia savo sukurto žmogaus; Jis nori suteikti šiampilnavertį gyvenimą, tokia tad ir yra tikroji išganymo prasmė. Tad kokiapesimistiška atrodo nirvanos idėja, palyginus su gerąja naujiena apienuodėmių atleidimą ir naująjį gyvenimą Jėzuje Kristuje. Budizmas ir krikščionybė iš esmės skiriasi ne tik požiūriais į pasaulįir žmogų, bet ir pačia Dievo samprata.Informacija apie religiją-budizmas paimta:
Iš interneto tinklapio: www.google.comIš enciklopedijos.