Budizmas

Kauno Petrašiūnų vid.m-kla

Darbą atliko:
Jonas Jonaitis

Kaunas 2005

Budizmas – 300 milijonų Pietryčių Azijos gyventojų religija. Ji pagrįsta
princo Sidhartos Gautamos, Budos, mokymu; jis gyveno šiaurės rytų Indijoje
563-483 m. per. Kr. Buda didžiai sielvartavo dėl žmogaus kančių. Ilgai
mąstęs padarė išvadą, jog kančia kylanti iš geismų ir pernelyg stipraus
žmogaus prieraišumo. Kad išsivaduotume nuo skausmo, privalome atsižadėti
visų geidulių ir pasiekti ramybės būseną, vadinamą nirvana, žengdami
aštuoneriopu keliu,, kuriuo veda supratimas, teisingas nusiteikimas,
kalbėjimas, poelgiai, veikla, pastangos, suvokimas ir meditacija. Budistai
tiki, jog po mirties visi atgimstame naujame kūne. Gyvenimo tėkmė priklauso
nuo karmos – tai yra nuo mūsų elgesio tiek šiame, tiek ankstesniame
gyvenime.

Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi Indijoje I tūkstantmečio pr. Kr.
viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir
Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama,
pramintas Buda. Doktrinos pagrindą sudaro Budos suformuluotos „keturios
kilnios tiesos“:

1) yra kančia;

2) yra kančios priežastis;

3) yra kančios įveikimas;

4) yra kelias kančiai įveikti.
Budizmas rekomenduoja eiti „kilniuoju aštuongubiu keliu“, kurį sudaro:

1) teisingas žinojimas (keturių „kilniųjų tiesų“ žinojimas);

2) teisingas nusiteikimas (vengimas visko, kas susiję su jusliniais

malonumais, neapykanta ir pykčiu);

3) teisingas kalbėjimas (susilaikymas nuo melo ir tuščiažodžiavimo);

4) teisinga veikla (susilaikymas nuo žudymo, vogimo.);

5) teisingas gyvenimo būūdas (susilaikymas nuo visko, kas kenkia kitoms

gyvoms būtybėms);

6) teisingos pastangos (tokia valios kontrolė, kuri priešinasi viskam,

kas bloga, ir skatina gėrio plitimą ir tvirtėjimą);

7) teisinga dėmesio koncentarcija (aiškus ir ryškus mąstymas, kalbėjimas,

veikla ir jutimas);

8) teisinga meditacija (sąmonės būsena, kurioje sąmonės nedrumsčia

jokie pašaliniai veiksniai).

Budos įkurtas or

rtodoksinis budizmas, kuris šiandien reiškiasi
hinajanos („mažoji važiuoklė“) arba theravados („senolių kelias“)
pavidalu, buvo veikiau ne religija, o Budos kelias, leidžiantis žmogui
dar šiame gyvenime visiems laikams sutaukyti reinkarnacijų grandinę. Tai
asmeninis kelias, paremtas atsižadėjimu, nesusisaistymu su pasauliu. Juo
žmogus eina vienas; dievai ir kosmosas veikiau yra trukdžiai, o ne
pagalbininkai šiame kely. Patys dievai jame įstrigę, ir Buda aukštenis už
juos, nes jis pasiekė nirvaną, galutinį išsivadavimą iš kančios. Rado
palaimintos nebūties būklę. Budos mokymas postulavo individualų
išsilavinimo kelią, tai ne religinė doktrina. Vis dėl to, hinduizmo
apsupty gyvavęs budizmas neišlaikė gana niūraus ir blaivaus Budos
požiūrio ir perėjo į mahajanos stadiją. Buda ir budos tapo dievais, jiems
imta aukoti, siekiant pasiekti ne nirvaną, o dangiškos nirvanos būklę
(patekti į rojų). Dar labiau nuo Budos mokymo nutolo tos Tolimųjų Rytų
budizmo atmainos, kurios perėmė daug viietos religinių reikalavimų.

Mūsų amžius neabejoja (ne taip kaip praėjęs), kad „istorinis“
Buda, budizmo tikėjimo pradininkas, iš tikrųjų gyveno. Jo gyvenimas
apipintas gausiomis legendomis; tradicija išsaugojo mums ne detalią
biografiją, bet veikiau portreto idealo, kokiu būti turėtų stengtis
kiekvienas budistas. Bet kai kuriuos jo gyvenimo faktus visgi pavyko
nustatyti pakankamai aiškiai.

Sidharta Gautama, vėliau išgarsėjęs kaip Buda (praregėjusysis,
nušvitusysis), gimė apie 560–483 m. pr. Kr., Liumbini kaime, netoli
dabartinės Indijos ir Nepalo sienos. Jo tėvas Šudodama buvo tenykštės
kunigaikštystės radža. Pagal legendą, remiantis reinkarnacijos idėja,
priešpaskutinis buda žvilgtelėjęs žemyn iš „Tušido dangaus“, p
pasirinko
Šudodamos šeimą naujojo budos gimimui. Tėvai berniukui parinko Sidhartos
vardą, kuris reiškė „tasai, kurs pasiekė tikslą“. Vėliau, pagal kilmingų
indų šeimų paprotį, jis pasirinko antrą vardą – Gautama, taip pagerbdamas
garsų induizmo mokytoją, kurio mokiniu ir pasekėju yra laikomas budos
vardas, kuriuo jis vėliau žinomas, iš tiesų yra garbės titulas. Pirmieji
jo gyvenimo aprašymai atsirado ne anksčiau kaip praėjus dviem šimtam metų
nuo jo mirties. Jaunąjį princą augino jo motinos sesuo Mahaparadžati
prabangoje. Jis išmoko humanitarinių bei tiksliųjų dalykų, daug dėmesio
skyrė fiziniam pasiruošimui. Kaip vėliau pats Gautama prisipažino (pagal
budistų raštus): „dieną, naktį virš manęs laikydavo baltą skėtį nuo
saulės. Žiemą leisdavau vienuose rūmuose, o vasarą – kituose. Jis vedė
mergaitę vardu Gopa. Vienintelį savo sūnų pavadino Rahula, kas reiškia
„grandinės“, mat jis nors ir gyveno prabangoje, jautėsi kaip sukaustytas.
Sulaukęs 29 metų, vidinio poreikio skatinamas, Gautama iškeitė išorinę
rūmų prabangą į benamio šventojo gyvenimą. Tais laikais Indijoj benamio
klajoklio gyvenimas buvo pripažintas kaip tikras būdas siekti dvasinės
tiesos ir realybės. Gautama vadovavosi religijos mokytojų nurodymais,
tačiau išėjęs iš namų, pirmuosius 7 metus, kaip spėjama, daugiausia
praleido pasirinkęs dvasinio tobulinimosi metodus. Tačiau religinės
pratybos darėsi vis asketiškesnės, sušlubavo jo sveikata. Ilgainiui
Gautama pasirinko kraštutinio asketizmo dvasinį ir moralinį
beprasmiškumą. Jis pasirinko kiek nuosaikesnius meditacijos bei tikėjimo
išpažinimo metodus. Gautama pradėjo mokyti kitus ir netrukus įgijo
mokinių, kurie sekė jį pasirinkę benamio gyvenimą ir misionieriaus dalią.
Budos ir jo p
pasekėjų mokymas buvo skirtas paprastiems šio pasaulio
žmonėms, o ne tiems, kurie ketina rinktis vienuolio gyvenimą. Visa jų
grupė gyvenimo medituodama bei misionieriaudama, o gyvybę palaikė
rinkdami išmaldą. Jis keliavo po Gango upės baseiną ir visą savo gyvenimą
skelbė žmones išlaisvinančią tiesą apie dharmą ir nirvaną. Budos doktrina
buvo paprasta ir žemiška. Visų kančių priežastis esąs geismas. Valdžios,
sėkmės, turto, patogumų troškimas – viso blogio priežastis. Todėl
išganymas (nirvana) – tai visų geidulių išsižadėjimas. Nebūtina tapti
atsiskyrėliu, bet viską reikia daryti be jokios aistros. Taigi
praktikuojantis budistas stengiasi išsiugdyti ramią, giedrą asmenybę,
bet kartu su asmeniniais norais išrauna ir gero kitam, socialinio
teisingumo troškimą. Buda neigė meilę sau, todėl neliko meilės ir kitam.
Jis parodė naują kelią į išsilaisvinimą, kurį pats nusakė kaip
„užgesimą“, (nirvaną). Užgesinti reikia troškimą gyventi, kuris ir laiko
žmogų prikaustęs prie giminių rato su paties žmogaus poelgių padariniais.
Jei troškimas yra toji priežastis dėl kurios žmonija kenčia, tai aišku,
jog tik užgesinus šį troškimą, įmanoma išsilaisvinti ir pasiekti nirvaną.

Nirvana – tai šalis, kurioje nėra nei vandens, nei oro. Tačiau
nėra nei tuštumos. Tai ne siena tarp to kas atpažįstama ir tarp to kas
neatpažįstama. Niekas ten nei ateina, nei išeina. Ši šalis be pagrindo,
be tęsinio ir be pabaigos. Tai visiškas kančios nebuvimas. Nirvanos
būsena galima patirti per meditaciją, esant gyvam. Nirvana yra suprantama
kaip viena iš dharmų – tai yra kelias, kuriuo ei

inama į nirvaną. Tai lyg
asmens dinamizmas, kuris suteikia individui vidinę stiprybę, o jo
gyvenimui naują kokybę. Buda kalbėdamas apie dharmą mokė, kad religinio
gyvenimo esmė slypi draugystėje, meilėje gėriui. Budizmo filosofijos
branduolį sudaro keturios tauriosios tiesos ir „aštuongubas kelias“.

1. Pirmoji tiesa – kančios pažinimas. Ji sako, jog visa individo

egzistencija tėra vien skausmas. Ankstyvieji budistų raštai teigia,

jog pats Buda yra pasakęs: „gimimas – kančia, liga – kančia,

senėjimas – kančia, rūpestis, neviltis – kančia, negalėjimas

pasiekti to ko trokšti – kančia“.

2. Antroji tiesa byloja, kad kančia turi priežastį – tai aistra ir

nemokšiškumas.

3. Trečioji tiesa teigia, kad kančią galima įveikti. Ją reikia įveikti

ir sunaikinti. Svarbiausias budizmo tikslas amžinai išsivaduoti iš

kentėjimo. Tai reiškia išsilaisvinti iš nesibaigiančio atgimimo

ciklo ir įžengti į palaimintą būseną – nirvaną.

4. Ketvirtoji tiesa nurodo kaip įveikti kančią. Tai įmanoma einant

tauriuoju aštuongubu keliu. Šie aštuoni priesakai ir sudaro

Gautamos mokymo esmę apie budisto gyvenimo prasmę. Aštuongubas

kelias tai yra:

• Teisingas žinojimas – tai reiškia keturių tiesų žinojimą.

• Teisingas nusiteikimas, arba geravališka dvasinė nuostata;

taikingumas, vengimas visko, kas susiję su jusliniais malonumais,

neapykanta, pykčiu.

• Teisingas kalbėjimas. Susilaikymas nuo melo, tuščiažodžiavimo,

apkalbinėjimo. Kalba privalo būti išmintinga, teisinga, lenkianti

prie susilaikymo.

• Teisingi poelgiai – moralūs poelgiai. Draužiama vogti, žudyti,

svetimauti.

• Teisinga veikla. užsidirbti pragyvenimui žmogus privalo nedarydamas

žalos kitiems.

• Teisingos pastangos. Piktus polinkius žmogus privalo nuslopinti, o

gerus puoselėti; taip individas tampa kilnus mintimis, žodžiais ir

darbais.

• Teisinga dėmesio koncentracija, arba suvokimas. Tai susikaupimas ir

atidumas; laisvas nuo aistrų, aiškus mąstymas, kalbėjimas, veikimas

ir emocijos.

• Teisinga meditacija – intensyvus susikaupimas, kuris išlaisvina

žmogų nuo visko, kas trukdo jam kelyje į išsivadavimą.

Tad iš esmės „aštuongubas kelias“ reikalauja iš žmogaus trejopų
pastangų: moralumo (teisingas kalbėjimas, teisingi poelgiai, teisinga
veikla); dvasinės drausmės (teisingos pastangos, teisinga dėmesio
koncentracija, teisinga meditacinė laikysena) ir įžvalgos (teisingas
žinojimas, teisinga nuostata). Ši gyvensena ypač griežtai žmogaus
nesuvaržo. Tai nuosaikus vidurio kelias, kuriuo einant atsisakoma tiek
kraštutinio savęs marinimo bei asketizmo, tiek kraštutinio jaudulingumo,
vergavimo kiekvienam įgeidžiui. Tačiau šio nuosaikaus kelio nederėtų
vadinti kompromisu, tai – žmogui reiklus, bet praktiškas ir išlaikantis
pusiausvyrą žmogaus tikslas.

Keista, tačiau savo tėvynėj, Indijoj, budizmas neįsitvirtino. Nuo
VII a. budizmą nustelbė induizmas, kurio orientacija į dievobaimingą
pamaldumą geriau atitiko paprastų žmonių religinius poreikius. Tačiau
pastaraisiais metais, daktaras Ambedkaras atvertė į budizmą daugybę
parijų „neliečiamai klasei“ priklausančių asmenų. Archeologiniai
kasinėjimai bei senovės paminklai liudija, kad budizmas klestėjęs
Centrinėj Azijoj, ypač Rytų Turkistane. Tačiau IX a. šis pakilimas
baigėsi. Terevados budizmas, seniausioji budizmo religijos atmaina
išpažįstama iki mūsų dienų – iš dalies net kaip „valstybinė religija“ –
pvz.: Šri Lankoje (Ceilone), taip pat Birmoje, Laose, Tailande,
Kampučijoje. Kituose Tolimųjų Rytų regionuose labiau paplitusi budizmo
atmaina, kuri žinoma kaip mahajanos mokykla ir kiti variantai. Čia galima
paminėti Kiniją, Tibetą, Korėją, Japoniją, Vienamą, Mongoliją. Sunku
suskaičiuoti kiek budizmo išpažinėjų yra pasaulyje. Juk Kinijoj, Tibete,
Mongolijoj, o ypač Japonijoj seniai neliko aiškių ribų tarp religijų.
Taip yra todėl, kad nuo seniausių laikų budizmas dažnai susilieja čia su
viena, čia su kita religija. Todėl kartais neįmanoma atskirti kur
pasibaigia budizmas ir prasideda daosizmas ar sintoizmas. Manoma, kad
budistų yra apie 200 milijonų. Į šį skaičių neįeina Kinijos budistai ir
tos mažos grupelės, kurios gyvena ne Tolimuosiuose Rytuose ir šiam
bendram skaičiui beveik nedaro įtakos. Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad
toji „nesuskaičiuojama minia“ budistų gali du kart viršyti nurodytąjį
skaičių. Tad bendras pasaulinės budistų bendruomenės skaičius gali siekti
apie 600 milijonų.

Kas lėmė tokį budizmo populiarumą, ko gi mokė Buda. Apibendrinant,
galima teigti, kad budistinis mąstymas nepripažįsta vieno žmogaus ar
dievo garbinimo. Buda nėra nei dievas, nei dievo siųstas tarpininkas, jis
negali nei išganyti, nei atpirkti kitų. Kur kas svarbesnė už patį Budos
asmenį šiame tikėjime yra mokymo, dharmos idėja. Budistai tiki, jog per
nušvitimą Gautama perėjo į išsilaisvinusiojo būseną. Vadinasi, budizme
nušvitimas ir išsilaisvinimas neatsiejami. Budizmas neteikia reikšmės
stebuklams, o ir pats Buda yra žmogiška būtybė, kuri pabudo iš paklydimų
tamsos ir todėl jis iškilo aukščiau už žmogaus prigimtį į tokį dvasinį
lygmenį, kuris suteikė jam netgi magiškų galių. Nors Budos asmenybė
istorijoj unikali, šis tikėjimas ragina ir paprastus mirtinguosius
pasukti Budos nurodytu keliu. Tegul senųjų mokymas ir sako, jog tikslą
pasieks ir nedaugelis, Budos pavyzdys ragina įkvėptuosius siekti tikrojo
pripažinimo ir pačius tapti Budomis.

Apibendrinant, Budos mokyme galime išskirti šiuos pagrindinius budizmo
terminus:

1. Karma – karmos dėsnis (priežasties ir pasekmės dėsnis) pasireiškia

tiek morališka, tiek fizine žmogiško gyvenimo dimensija. Geri ir

pikti žmogaus darbai sukausto jį karmos grandinėmis ir pririša prie

atgimimo ciklo.

2. Reinkarnacija – visos žmogiškos būtybės gerų ar piktų savo poelgių

pasėkmes patiria per reinkarnaciją arba naują gimimą. Jų poelgiai

ankstesniuose gyvenimuose nulemia naujo įsikūnijimo aplinkybes.

3. Išsivadavimas iš karmos – jei žmogus suvokia teisingai savo žmogišką

situaciją – jog jis įkalintas karmos rate ir jei paklūsta

teisingiems reikalavimams, jis gali peržengti žmogišką situaciją.

Tačiau jis karmos nepanaikina, o tik išsilaisvina iš vidinių karmos

gniaužtų, pakeisdamas savo gyvenimo orientaciją. Tuomet ir prasideda

naujas procesas, kurio metu galima pelnyti teigiamą karmą.

4. Nirvana – gyvenimo tikslas. Nirvana nėra susinaikinimas, o

atvirkščiai – transformuota žmogaus sąmonės būsena. Tai priešingybė

materialiam pasauliui, tai amžinybės karalija.

5. Dharma – kelias, kuriuo einama į nirvaną. Tai asmens dinamizmas,

kuris suteikia individui vidinę stiprybę, o jo gyvenimui naują

kokybę.

Buda patraukliai kalbėjo apie dharmą. Jis mokė, kad religinio
gyvenimo esmė slypi draugystėj, brolybėj, meilėje gėriui. Meilė gėriui –
tai pirmutinė sąlyga ir tam, kuris dar pradėjo eiti „aštuongubą kelią“,
ir tam, kuris tolokai juo nužengė.

Nors ir nemažai krikščionių patraukia Rytų dvasingumas, visgi
nedaugelis jų tampa tikraisiais budizmo pasekėjais. Dažniausiai žmonės
puola ieškoti knygų apie budizmą grįžę iš kelionės į Tolimuosius Rytus,
ar apsilankę muziejuose. Juos paprastai patraukia vis tie patys keli
budizmo aspektai. Budizmas atrodo itin tolerantiška religija. Jis savo
išpažinėjų nevaržo, neslegia, nepamokslauja. Argi tai ne ideali
pasaulėžiūra skeptikui arba abejojančiam. Žmones žavi budistinės sistemos
teisingumas: ką pasėsi, tą ir pjausi. Doram bus atlyginta, nedorėlis
sulauks atpildo. Palankiai nuteikia budizmo etika, moralumas. Kas
sugalvotų kokį moralinį priekaištą keturių tiesų koncepcijai arba
„aštuongubo kelio“ priesakams. Taip pat patraukli galimybė pasiekti
nirvaną. Juk nirvanos doktrina tvirtina, kad galutinis žmogaus tikslas
išnykti, nebūti.

Budizmo išpažinėjas išganymo siekia pats. Krikščioniškų pažiūrų žmogus
negali savęs išgelbėti – laukti išganymo jis gali tik iš Dievo. Tad
krikščionys kalba ne tik apie teisingumą, bet pirmiausia apie Dievo
malonę ir gailestingumą. Krikščioniškoji moralė remiasi nuodėmių
atleidimu; čia ir slypi didžioji šios religijos vertė žmogui. Mes
gyvename gėryje tiktai tuomet, kai Jėzus Kristus suteikia mums naują
gyvenimą. Jei ne – mes liekame bejėgiai ir neįstengiame padaryti to, ką
privalėtume, nes visiškai neturime jėgų išsiveržti iš nuodėmės ir mirties
ciklo. Bet Dievas neatstumia savo sukurto žmogaus; Jis nori suteikti šiam
pilnavertį gyvenimą, tokia tad ir yra tikroji išganymo prasmė. Tad kokia
pesimistiška atrodo nirvanos idėja, palyginus su gerąja naujiena apie
nuodėmių atleidimą ir naująjį gyvenimą Jėzuje Kristuje.

Budizmas ir krikščionybė iš esmės skiriasi ne tik požiūriais į pasaulį
ir žmogų, bet ir pačia Dievo samprata.

Informacija apie religiją-budizmas paimta:

Iš interneto tinklapio: www.google.com
Iš enciklopedijos.

Leave a Comment