B. Radzevičius yra iškiliausias penktojo dešimtmečio kartos rašytojas.Suėmęs tradicinius epopėjinius romano elementus (gausūs aprašymai,dienoraščių citatos), B. Radzevičiaus kūrinys juda į vieną magnetinį centrą– kaip kaimo aplinkoje, kolektyviniame žmonių buvime, nuo pat kūdikystėsdienų formuojasi būsimo literato asmenybė, jo pažinimo resursai, pojūčiaijautrumas, vertybių nuovoka, perskaitytų knygų atverti horizontai , noraspačiam prabilti. Herojus siekia pajusti save kaip tėvynės, gimtinės,giminės žmogų ir kaip autonomišką asmenybę, laisvą kūrėją. Romano„Priešaušrio vieškeliai“ pasakojimo būdas artimas eseistikai: tai lyrinėrefleksija ir intelektuali analizė. O novelėse atsiskleidžia sudvasintastikrovės paveikslas.Kazys Bradūnas – ryškiausias žemininkų ideologijos poetas. Jis išleidonemažai lyrikos rinkinių: „Vilniaus varpai“, „Pėdos arimuose“, „Svetimojiduona“, „Maras“ , „Apeigos“ ir kitus, jiems būdingas gimtosios žemėssvarbumas. K. Bradūnui labai svarbi jo gimtinės Lietuvos, ateitis,istorija, jis yra žemės, kultūros ir istorijos poetas. K. Bradūno kūrybaididelę reikšmę turėjo K. Donelaitis, M. K. Čiurlionis. Visos K. Bradūnokūrybos pagrindinė tema – gyvenimas svetimoje žemėje, toli nuo tėvynės, nuonamų. Žemės ilgesys poeto kūryboje poetizuojamas. Šiame eilėraštyje, kaipir daugelyje kitų, labai svarbi žemės tema. Čia tėvynės žemė yra viskas, bejos neverta gyventi, o jei gyveni, tai tik egzistuoji.Vincas Mykolaitis – Putinas buvo pirmas ryškus intelektualinės –filosofinės lyrikos kūrėjas lietuvių literatūroje. Jis yra išbandęs visasliteratūros rūšis ir pagrindinius žanrus. Lyrika ir romanas „Altoriųšešėly“ yra V. M. Putino viršukalnė. V. M. Putino kūryboje buvo tryslyrikos periodai ankstyvasis (jaučiama Maironio įtaka, turtingų emocinių
išgyvenimų skalė, gamtos vaizdai, kaip nuoroda į žmogaus sielą, vidinįpasaulį) , simbolistinis (poetas atsigręžia į regimąjį pasaulį, fiksuojaišorinę jų įvairovę, tačiau vaizduoja simboliais) ir brandusis(svarbiausias dėmesys žmogaus sielos dramatizmui, sprendžiamos būtiesproblemos). Jo kūrybos pasaulio žmogus dažnai atsiduria proto ir jausmųsusikirtimo kryžkelėje, išgyvena dvasines abejones, patiria vidiniuskonfliktus, nes nori rasti tiesą ir likti „ištikimas žmogui ir sau pačiam“.Juozas Grušas – vienas didžiausių XX a. Lietuvių dramaturgų, kaipprozininkas debiutavęs dar prieš antrą pasaulinį karą. Jis lietuviųdramaturgijoje įteisino tragedijos žanrą („Herkus Mantas“) sukūrė moralinioteismo teatrą ir savitą dramos tipą, kuriame jungiama tradicinės iršiuolaikinės dramos tendencijos. Rašytojas darė įtaką , vėlesnei Just.Marcinkevičiaus, J. Glinskio, K. Sajos dramaturgijai. Rašydamas J. Grušasieškojo paralelių istorijoje, kūrė sudėtingą perkeltinių prasmių tekstą,naudodamas groteską, paradokso, absurdo elementus. J. Grušo dramos labaiįvairios: tragedija „Herkus Mantas“, tragikomedija „Pijus nebuvoprotingas“, istorinės – poetinės dramos „Barbora radvilaitė“ ir„Švitrigaila“. Istorinėse dramose intensyviai mąstė apie savo pavergtastautas, valstybės ir atskiro žmogaus likimą, bei laisvės viltis. Poetinėjedramoje „Barbora Radvilaitė“ svarbiausia ne politiniai įvykiai, neistorinis tikroviškumas, ne epochos buitis ir dvasia, o dviejų istoriniųasmenybių meilė. Grušui aukščiau už viską humanistinė žmogaus egzistencijosprasmė, jo vieta gėrio ir blogio kovoje.Just. Marcinkevičius yra klasikinių lietuvių poezijos tradicijų tęsėjas,netikėčiausių paralelių ir palyginimų meistras, poemų ir poetinių dramųkūrėjas. Poetas priklausė „trisdešimtųjų metų gimimo“ poetų kartai, kuriideologinis deformacijos metais literatūrai sugrąžino bendražmogiškąsiasvertybes, atgaivino tautinę savimonę, neoromantinę lyrikos tradiciją,estetinius literatūros vertės kriterijus. Just. Marcinkevičiaus poezijoscentre – Lietuva, tauta, kalba ir visos su šiomis sąvokomis susijusios
vertybės. Poetas gerai jaučia lietuviškumo atramos: įsiklausimą į gamtą ,dramatišką istorijos pojūtį, gal todėl pradėjo kurti lietuvių kultūrospoetinę istoriją, daug dėmesio skirdamas istorinėms asmenybėms (Mindaugui,Donelaičiui, L. Stuokai Gucevičiui ir Mažvydui). Dramos „Mažvydas“ –antroji Just. Marcinkevičiaus trilogijos dalis (jo vieta tarp „Mindaugo“ir „Katedros“), kurioje dominuoja mintis ir žodis, veiksmą lemia neistoriniai charakterių ir situacijų konfliktai, o vidiniai vienos asmenybėsišgyvenimai, mintys ir idėjos.Balys Sruoga – įvairiapusio talento rašytojas, palikęs ryškų pėdsakądaugelyje mūsų literatūros ir kultūros sričių. Sruoga buvo užsidegęslietuvių dramos ir teatro atnaujinimo aistra – spaudoje analizavo irkritikavo spektaklių režisūrą, aktorių vaidybą, teatro repertuarą, teatrovizija, įkūnijo dramų kūryboje, – sukūrė trylika įvairių žanrų kurinių.Rašytoją labai domino buitinės komedijos statistika, farso elementai, kurieatsispindi keturiose nedidelėse komedijose „Uošvė“, „Prančišiukomarškinėliai“, „Pagunda“, „Dobilėlis penkialapis“. B. Sruoga tęsėMaterlinko, Čechovo ir kitų dramos novatorių pradėta, naujosios dramostradiciją – XX a. Antroje pusėje žmogaus ir aplinkos antagonizmas tapoviena pagrindinių dramaturgijos temų. Romantika yra naujo tipo, kupinakartėlio, ironijos ir sarkazmo, širdgėlos ir tragizmo. Išorinės kronikosžanras – viena esminių B. Sruogos dramaturgijos ypatybių. Pats žymiausiasšio žanro kūrinys yra „Milžino paunksmė“ , kuriame pagrindiniai konfliktaislypi ne tarp atskirų asmenybių, o tarp personažo ir jį supančios aplinkos.Vincas Krėvė – prozininkas ir dramaturgas, savo raštais sukūręs Lietuvoslegendą, kuri XX a. Pradžioje teikė stiprių impulsų lietuvių nacionalinėskultūros ir valstybingumo kūrybai, atgaivino lietuvių valstybingumo idėją.Kaip ir jo dramų vaidilos ir kriviai , V. Krėvė buvo savotiškas lietuviųdainius ir žynys, romantiškais kūriniais siekęs prikelti praeities milžinųdvasią. Lietuviškosios dvasios V. Krėvė ieškojo tautosakoje, liaudiesišmintyje, taip pat ir Rytų filosofiniuose, religiniuose tekstuoseatrasdamas juose panašumo su lietuvių tikėjimais, bei senojo kaimo žmogauspasaulėjauta. Šalia tradicinės valstietiškosios literatūros vertybių –Donelaičio, Žemaitės, Vaižganto kaimo buities vaizdų, graudoko žemdirbiogyvenimo poetizavimo, darbštumo ir kuklumo garbinimo – V. Krėvė iškėlėherojiškąjį ir dvasinį tautos egzistencijos aspektą: vaizdavo arba kaimoišminčius, arba praeities didvyrius. V. Krėvės proza („Šiaudinėj pastogėj“,„Raganius“) turi realizmo bruožų, apsakymuose vaizduodamas tuometinį kaimogyvenimą. Dramoms „Šarūnui“ ir „Skirgaila“ maximalistiškas irkonfliktiškas, romantinio demoniškumo bei antžmogio bruožų turintispersonažas.Henrikas Radausko poezija laužo lietuvių literatūros tradicijas. Jo kūrybanegali būti supainiota su niekieno kito. H. Radauskas – lietuviškoeilėraščio meistras. Jo eilėraštis – sudėtingos struktūros, kuri iš pirmožvilgsnio atrodo paprasta.. Eilėraščio struktūra siejasi su mitais,kultūros, meno vaizdais. Metamorfozė yra ir eilėraščio veiksmas, irmetaforos principas. Svarbus netikėtumo efektas. Būdingos spalvų, garsųasociacijos, perėjimai iš aukštojo stiliaus į žemąjį, įvairūs derinimai,jungimai, ironija. H. Radauskas buvo poetas Formalistas, nes kalbėjo nekiek širdimi, kiek dailia eilėraščio plunksna.Jis siekė eilėraščiuskonstruoti, iš žodžių kaip daiktą. Poetas labiau pasikliovė ne jausmais, ointelektu ir vaizduote. Jausmas liejasi laisvai, tiesiogiai, o intelektasieško pastovesnių formų.Vytautas Mačernis buvo „žemės“ poetas. Jis rašė sonetus, vizijas,trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius. V. Mačernis buvofilosofas, todėl jis jautė kaimo žmogaus pasaulėjautos vientisumą irkultūrinį reikšmingumą, kartu gilinasi ir į pasaulio kultūrą. Jam buvosvarbūs mirties ir būties klausimai. „Vizijos“ – vienas V. Mačernio kūrybospolių. Antras polius – sonetai, griežtos formos kūriniai. „Vizijos labaivaizdžios, o sonetuose daugiau tiesioginės minties, teigimo arba klausimo.V. Mačerniui būdinga abstraktoka kalba, polinkis į alegoriją.Kristijonas Donelaitis yra lietuvių nacionalinės literatūros pradininkas,sukūręs pirmąjį meninį kūrinį – poemą“Metai“, patį geriausią ir, regis,patį reikšmingiausią visoje lietuvių literatūros istorijoje. Jis yravalstiečių gyvenimo ir gamtos poetas. Dirbdamas Tolminkiemio parapijojeklebonu, jis artimai bendravo su baudžiauninkais, domėjosi: jų gyvenimu,stengėsi padėti, apšviesti, pamokyti. Iš didelės meilės paprastam kaimožmogui gimė poema „Metai“. Poemą sudaro keturios dalys: „Pavasariolinksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“.“Metams” įtakos turėjo ir Europos literatūros tradicija, vietinė rytųPrūsijos literatūrinė aplinka. Gamtinė tematika, keturių metų laikų ciklosiužetas, švietėjiška medžiaga bei didaktiniai-moraliniai pamokymai “Metus”sieja su literatūros tradicija.Maironis – tautinio atgimimo poetas. Jis rašė ne tik eilėraščius, bet irpoemas, dramas, satyras, balades. Tėvynės meilė, gamta, tėvynės santykis sužmogumi, istorinė Lietuvos praeitis tai Maironiui svarbiausios temos. Joeilėraščiuose juntama istorinė praeitis, didelė meilė tėvynei, ryškusžmogaus ir gamtos santykis. Maironis kalba kaip poetas šauklys. Tautospranašas.Antanas Vaičiulaitis laikomas rašytoju estetu, poetinio realizmo atstovu,kurio prozoje nerasime gyvenamojo laiko aktualijų, vienadienių politinių arsocialinių problemų, klampaus buities aprašinėjimo, didaktikos ir atviraideklaruojamų idėjų. Jam rūpi didieji būties klausimai, amžinybėsperspektyva, nekintančios dvasinės vertybės, labai svarbi gamta (ypačromane „Valentina“) . A. Vaičiulaitis rašė ne tik prozą, bet ir literatūroskritiką. Romanas „Valentina“ svarbiausias rašytojo kūrinys.A. Vaičiulaitis– rašytojas, turėjęs stiprią estetinę pagavą ir ją branginęs. Rašytojuisvarbu tekste atsirandanti potekstė, tas ypatingas minties ir dvasiosenergijos punktyras, kuris vestų skaitytoją gilyn ir tolyn.Jonas Biliūnas, pirmasis lietuvių rašytojas, ištobulinęs apsakymą, suteikęsjam europietišką formą. J. Biliūnas rašė publicistinius straipsnius,eilėraščius, apsakymus. Didžiausios rašytojo vertybės buvo teisybė, dora irlaisvė. Jis sukūrė lyrinio pasakojimo būdą, visažinį epinį pasakotojąpakeitęs pasakotoju kuris dalyvauja kūrinyje užjausdamas, suvokdamas,prisiimdamas atsakomybę. Atrodo, kad už regimų įvykių, vaizdų vyksta kažkassvarbiau, negu vyksta iš tikrųjų. J. Biliūno kūriniuose atsiveria potekstė.J. Biliūnas yra puikus stilistas: graudumo, užuojautos, gailesčiosituacijas ir būsenas jis sukuria kalbėdamas ramiu, santūriutonu.Pagrindinis rašytojo žanras – trumpa lyrinė psichologinė novelė. Savokūrinius J. Biliūnas yra vadinęs „psichologiniais piešinėliais“, tai rodo,kad jis sąmoningai stengėsi vaizduoti ne tik išorinius, bet ir vidiniusžmogaus dvasios įvykius.Salomėja Nėris – neoromantikė, lyrikė, mažųjų lyrinių formų (eilėraščių,miniatiūrų) kūrėja. Ankstyvojoje lyrikoje ji atskleidė jaunystės polėkį,brandžiausiuose eilėraščiuose įkūnijo būties trapumo jausmą. Poetės lyrika– daininga ir melodinga. Daina yra jos eilėraščių pirmavaizdis. Tautosakospatirtis S. Nėries lyriką pasiekė per gamtos išgyvenimą, moteriškumo šilumąir meilės ilgesį. S. Nėries lyrinės ypatybės: nuoširdumas, paprastumas,dainiškumas, stiprus gyvenimo džiaugsmas, jaunystės pojūtis.Labai gražiai įrinkinius įsilieja vaiko, vaikystės tema.Antanas Škėma – didelis rašytojas, prozininkas ir dramaturgas. Jis ėjolietuvių literatūros nepramintais takais, laužydamas tradicines normas.Stambiausias veikalas – romanas „Balta drobulė“. Svarbus A. Škėmos žmogausdvasinio tobulėjimo ženklas yra kančia, didžiausia vertybė meilė. A. Škėmoskūryba tragiška ir ironiška. Jo poetika vadinama siurrealistine:iracionalūs vaizdai, pasąmonės srautas, kuriame vyrauja praeitiesfragmentai, vizijos, sapnai. Išorinis pasaulis – absurdiškas ir ydingas –vaizduojamas natūralistiškai. Tačiau tikroviškos tik detalės. Visumaalogiška.Janina Degutytė yra tūkstantis devyni šimtai trisdešimtųjų kartosromantikė, klasikų atstovė. Savita ir subtili lyrikė, ryškiausia S. Nėriestradicijų puoselėtoja, lyrinio atvirumo kūrėja, ieškojusi jungčių tarpgamtos, kultūros, tarp žmogaus būvimo tėvynėje ir pasaulyje. Poetėišaukština tikrą meilę, ištikimybę, tėvynę, pareigą, atmintį, tiesossvarbumą žmogui.Juozas Aputis – žymus novelistas. Jo kūriniai turi ryškų epinį pagrindą –konkretų aplinkos piešinį ir nuoseklius personažų veiksmus. Tekstolyriškumą lemia emocionalus, atvirai mąstantis kontaktų su skaitytojaisieškantis pasakotojas. Epinį vaizdą jis pakelia virš kasdienybės,sureikšmina, supoetina. Žmogiškumą ir dvasingumą J. Aputis laikopatikimiausiomis vertybėmis, kurias męs turėtume perduoti ateities kartoms.Daugelis kūrinių pagrįsti vaikystės prisiminimais, kurie lemia liūdesio,graudulio, susimąstymo intonacijas. Greta tragiško B. Radzevičiaus J.Apučio kūryba atrodo skaidresnė, šviesesnių, objektyvesnių tonų. Noveliųstruktūra racionalesnė.Marija Pečkauskaitė, slapyvardžiu pasirinkusi Šatrijos Ragana, XX a.Pradžioje rašė apie amžinas vertybes: kultūrą, knygą, dvasingumą. Ji savokūrybon dažnai įpina meilė, pasiilgimo, ilgesio, nerimo ir liūdesiomotyvus. Ji atskleidė iki tol mažai tepažįstamą bajorijos, dvaro gyvenimą,bajorus nutolusius nuo lietuvių kalbos, kvietė bendriems tautos rūpesčiams.Šatrijos Raganai realybė – siela. Jausmas – didžiausia vertybė.Romualdas Granauskas yra realistinės krypties atstovas. Jis rašė noveles,apysakas, daugiausia vaizduojančias lietuvišką kaimą ir jo žmogų. R.Granausko novelėse labai svarbu gamtos grožis ir jos galią veikti žmogų.Jis, kaip ir jo herojai, žiūri ne į save, o į pasaulį, kuris yrapripildytas daiktų. Pagrindinė R. Granausko kūrybos tema – dabarties irpraeities priešprieša.