2006 mokyklinė interprecija(įžangos)

B. Radzevičius yra iškiliausias penktojo dešimtmečio kartos rašytojas.
Suėmęs tradicinius epopėjinius romano elementus (gausūs aprašymai,
dienoraščių citatos), B. Radzevičiaus kūrinys juda į vieną magnetinį centrą
– kaip kaimo aplinkoje, kolektyviniame žmonių buvime, nuo pat kūdikystės
dienų formuojasi būsimo literato asmenybė, jo pažinimo resursai, pojūčiai
jautrumas, vertybių nuovoka, perskaitytų knygų atverti horizontai , noras
pačiam prabilti. Herojus siekia pajusti save kaip tėvynės, gimtinės,
giminės žmogų ir kaip autonomišką asmenybę, laisvą kūrėją. Romano
„Priešaušrio vieškeliai“ pasakojimo būdas artimas eseistikai: tai lyrinė
refleksija ir intelektuali analizė. O novelėse atsiskleidžia sudvasintas
tikrovės paveikslas.
Kazys Bradūnas – ryškiausias žemininkų ideologijos pooetas. Jis išleido
nemažai lyrikos rinkinių: „Vilniaus varpai“, „Pėdos arimuose“, „Svetimoji
duona“, „Maras“ , „Apeigos“ ir kitus, jiems būdingas gimtosios žemės
svarbumas. K. Bradūnui labai svarbi jo gimtinės Lietuvos, ateitis,
istorija, jis yra žemės, kultūros ir istorijos poetas. K. Bradūno kūrybai
didelę reikšmę turėjo K. Donelaitis, M. K. Čiurlionis. Visos K. Bradūno
kūrybos pagrindinė tema – gyvenimas svetimoje žemėje, toli nuo tėvynės, nuo
namų. Žemės ilgesys poeto kūryboje poetizuojamas. Šiame eilėraštyje, kaip
ir daugelyje kitų, labai svarbi žemės tema. Čia tėvynės žemė yra viskas, be
jos neverta gyventi, o jei gyveni, taai tik egzistuoji.
Vincas Mykolaitis – Putinas buvo pirmas ryškus intelektualinės –
filosofinės lyrikos kūrėjas lietuvių literatūroje. Jis yra išbandęs visas
literatūros rūšis ir pagrindinius žanrus. Lyrika ir romanas „Altorių
šešėly“ yra V. M. Putino viršukalnė. V. M. Putino kūryboje buvo trys
lyrikos periodai ankstyvasis (jaučiama Ma

aironio įtaka, turtingų emocinių
išgyvenimų skalė, gamtos vaizdai, kaip nuoroda į žmogaus sielą, vidinį
pasaulį) , simbolistinis (poetas atsigręžia į regimąjį pasaulį, fiksuoja
išorinę jų įvairovę, tačiau vaizduoja simboliais) ir brandusis
(svarbiausias dėmesys žmogaus sielos dramatizmui, sprendžiamos būties
problemos). Jo kūrybos pasaulio žmogus dažnai atsiduria proto ir jausmų
susikirtimo kryžkelėje, išgyvena dvasines abejones, patiria vidinius
konfliktus, nes nori rasti tiesą ir likti „ištikimas žmogui ir sau pačiam“.

Juozas Grušas – vienas didžiausių XX a. Lietuvių dramaturgų, kaip
prozininkas debiutavęs dar prieš antrą pasaulinį karą. Jis lietuvių
dramaturgijoje įteisino tragedijos žanrą („Herkus Mantas“) sukūrė moralinio
teismo teatrą ir savitą dramos tipą, kuriame jungiama tradicinės ir
šiuolaikinės dramos tendencijos. Rašytojas darė įtaką , vėlesnei Just.
Marcinkevičiaus, J. Glinskio, K. Sajos dramaturgijai. Rašydamas J. Grušas
ieškojo paralelių istorijoje, kūrė sudėtingą perkeltinių prasmių tekstą,
naudodamas groteską, paradokso, absurdo elementus. J. Grušo dramos labai
įvairios: tragedija „HHerkus Mantas“, tragikomedija „Pijus nebuvo
protingas“, istorinės – poetinės dramos „Barbora radvilaitė“ ir
„Švitrigaila“. Istorinėse dramose intensyviai mąstė apie savo pavergtas
tautas, valstybės ir atskiro žmogaus likimą, bei laisvės viltis. Poetinėje
dramoje „Barbora Radvilaitė“ svarbiausia ne politiniai įvykiai, ne
istorinis tikroviškumas, ne epochos buitis ir dvasia, o dviejų istorinių
asmenybių meilė. Grušui aukščiau už viską humanistinė žmogaus egzistencijos
prasmė, jo vieta gėrio ir blogio kovoje.
Just. Marcinkevičius yra klasikinių lietuvių poezijos tradicijų tęsėjas,
netikėčiausių paralelių ir palyginimų meistras, poemų ir poetinių dramų
kūrėjas. Poetas priklausė „trisdešimtųjų metų gimimo“ poetų kartai, kuri
ideologinis de

eformacijos metais literatūrai sugrąžino bendražmogiškąsias
vertybes, atgaivino tautinę savimonę, neoromantinę lyrikos tradiciją,
estetinius literatūros vertės kriterijus. Just. Marcinkevičiaus poezijos
centre – Lietuva, tauta, kalba ir visos su šiomis sąvokomis susijusios
vertybės. Poetas gerai jaučia lietuviškumo atramos: įsiklausimą į gamtą ,
dramatišką istorijos pojūtį, gal todėl pradėjo kurti lietuvių kultūros
poetinę istoriją, daug dėmesio skirdamas istorinėms asmenybėms (Mindaugui,
Donelaičiui, L. Stuokai Gucevičiui ir Mažvydui). Dramos „Mažvydas“ –
antroji Just. Marcinkevičiaus trilogijos dalis (jo vieta tarp „Mindaugo“
ir „Katedros“), kurioje dominuoja mintis ir žodis, veiksmą lemia ne
istoriniai charakterių ir situacijų konfliktai, o vidiniai vienos asmenybės
išgyvenimai, mintys ir idėjos.
Balys Sruoga – įvairiapusio talento rašytojas, palikęs ryškų pėdsaką
daugelyje mūsų literatūros ir kultūros sričių. Sruoga buvo užsidegęs
lietuvių dramos ir teatro atnaujinimo aistra – spaudoje analizavo ir
kritikavo spektaklių režisūrą, aktorių vaidybą, teatro repertuarą, teatro
vizija, įkūnijo dramų kūryboje, – sukūrė trylika įvairių žanrų kurinių.
Rašytoją labai domino buitinės komedijos statistika, farso elementai, kurie
atsispindi keturiose nedidelėse komedijose „Uošvė“, „Prančišiuko
marškinėliai“, „Pagunda“, „Dobilėlis penkialapis“. B. Sruoga tęsė
Materlinko, Čechovo ir kitų dramos novatorių pradėta, naujosios dramos
tradiciją – XX a. Antroje pusėje žmogaus ir aplinkos antagonizmas tapo
viena pagrindinių dramaturgijos temų. Romantika yra naujo tipo, kupina
kartėlio, ironijos ir sarkazmo, širdgėlos ir tragizmo. Išorinės kronikos
žanras – viena esminių B. Sruogos dramaturgijos ypatybių. Pats žymiausias
šio žanro kūrinys yra „Milžino paunksmė“ , kuriame pagrindiniai konfliktai
slypi ne tarp atskirų asmenybių, o tarp personažo ir jį su
upančios aplinkos.
Vincas Krėvė – prozininkas ir dramaturgas, savo raštais sukūręs Lietuvos
legendą, kuri XX a. Pradžioje teikė stiprių impulsų lietuvių nacionalinės
kultūros ir valstybingumo kūrybai, atgaivino lietuvių valstybingumo idėją.
Kaip ir jo dramų vaidilos ir kriviai , V. Krėvė buvo savotiškas lietuvių
dainius ir žynys, romantiškais kūriniais siekęs prikelti praeities milžinų
dvasią. Lietuviškosios dvasios V. Krėvė ieškojo tautosakoje, liaudies
išmintyje, taip pat ir Rytų filosofiniuose, religiniuose tekstuose
atrasdamas juose panašumo su lietuvių tikėjimais, bei senojo kaimo žmogaus
pasaulėjauta. Šalia tradicinės valstietiškosios literatūros vertybių –
Donelaičio, Žemaitės, Vaižganto kaimo buities vaizdų, graudoko žemdirbio
gyvenimo poetizavimo, darbštumo ir kuklumo garbinimo – V. Krėvė iškėlė
herojiškąjį ir dvasinį tautos egzistencijos aspektą: vaizdavo arba kaimo
išminčius, arba praeities didvyrius. V. Krėvės proza („Šiaudinėj pastogėj“,
„Raganius“) turi realizmo bruožų, apsakymuose vaizduodamas tuometinį kaimo
gyvenimą. Dramoms „Šarūnui“ ir „Skirgaila“ maximalistiškas ir
konfliktiškas, romantinio demoniškumo bei antžmogio bruožų turintis
personažas.
Henrikas Radausko poezija laužo lietuvių literatūros tradicijas. Jo kūryba
negali būti supainiota su niekieno kito. H. Radauskas – lietuviško
eilėraščio meistras. Jo eilėraštis – sudėtingos struktūros, kuri iš pirmo
žvilgsnio atrodo paprasta.. Eilėraščio struktūra siejasi su mitais,
kultūros, meno vaizdais. Metamorfozė yra ir eilėraščio veiksmas, ir
metaforos principas. Svarbus netikėtumo efektas. Būdingos spalvų, garsų
asociacijos, perėjimai iš aukštojo stiliaus į žemąjį, įvairūs derinimai,
jungimai, ironija. H. Radauskas buvo poetas Formalistas, nes kalbėjo ne
kiek širdimi, kiek dailia eilėraščio plunksna.Jis siekė eilėraščius
konstruoti, iš žodžių kaip daiktą. Poetas labiau pasikliovė ne
e jausmais, o
intelektu ir vaizduote. Jausmas liejasi laisvai, tiesiogiai, o intelektas
ieško pastovesnių formų.
Vytautas Mačernis buvo „žemės“ poetas. Jis rašė sonetus, vizijas,
trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius. V. Mačernis buvo
filosofas, todėl jis jautė kaimo žmogaus pasaulėjautos vientisumą ir
kultūrinį reikšmingumą, kartu gilinasi ir į pasaulio kultūrą. Jam buvo
svarbūs mirties ir būties klausimai. „Vizijos“ – vienas V. Mačernio kūrybos
polių. Antras polius – sonetai, griežtos formos kūriniai. „Vizijos labai
vaizdžios, o sonetuose daugiau tiesioginės minties, teigimo arba klausimo.
V. Mačerniui būdinga abstraktoka kalba, polinkis į alegoriją.
Kristijonas Donelaitis yra lietuvių nacionalinės literatūros pradininkas,
sukūręs pirmąjį meninį kūrinį – poemą“Metai“, patį geriausią ir, regis,
patį reikšmingiausią visoje lietuvių literatūros istorijoje. Jis yra
valstiečių gyvenimo ir gamtos poetas. Dirbdamas Tolminkiemio parapijoje
klebonu, jis artimai bendravo su baudžiauninkais, domėjosi: jų gyvenimu,
stengėsi padėti, apšviesti, pamokyti. Iš didelės meilės paprastam kaimo
žmogui gimė poema „Metai“. Poemą sudaro keturios dalys: „Pavasario
linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“.
“Metams” įtakos turėjo ir Europos literatūros tradicija, vietinė rytų
Prūsijos literatūrinė aplinka. Gamtinė tematika, keturių metų laikų ciklo
siužetas, švietėjiška medžiaga bei didaktiniai-moraliniai pamokymai “Metus”
sieja su literatūros tradicija.
Maironis – tautinio atgimimo poetas. Jis rašė ne tik eilėraščius, bet ir
poemas, dramas, satyras, balades. Tėvynės meilė, gamta, tėvynės santykis su
žmogumi, istorinė Lietuvos praeitis tai Maironiui svarbiausios temos. Jo
eilėraščiuose juntama istorinė praeitis, didelė meilė tėvynei, ryškus
žmogaus ir gamtos santykis. Maironis kalba kaip poetas šauklys. Tautos
pranašas.
Antanas Vaičiulaitis laikomas rašytoju estetu, poetinio realizmo atstovu,
kurio prozoje nerasime gyvenamojo laiko aktualijų, vienadienių politinių ar
socialinių problemų, klampaus buities aprašinėjimo, didaktikos ir atvirai
deklaruojamų idėjų. Jam rūpi didieji būties klausimai, amžinybės
perspektyva, nekintančios dvasinės vertybės, labai svarbi gamta (ypač
romane „Valentina“) . A. Vaičiulaitis rašė ne tik prozą, bet ir literatūros
kritiką. Romanas „Valentina“ svarbiausias rašytojo kūrinys.A. Vaičiulaitis
– rašytojas, turėjęs stiprią estetinę pagavą ir ją branginęs. Rašytojui
svarbu tekste atsirandanti potekstė, tas ypatingas minties ir dvasios
energijos punktyras, kuris vestų skaitytoją gilyn ir tolyn.
Jonas Biliūnas, pirmasis lietuvių rašytojas, ištobulinęs apsakymą, suteikęs
jam europietišką formą. J. Biliūnas rašė publicistinius straipsnius,
eilėraščius, apsakymus. Didžiausios rašytojo vertybės buvo teisybė, dora ir
laisvė. Jis sukūrė lyrinio pasakojimo būdą, visažinį epinį pasakotoją
pakeitęs pasakotoju kuris dalyvauja kūrinyje užjausdamas, suvokdamas,
prisiimdamas atsakomybę. Atrodo, kad už regimų įvykių, vaizdų vyksta kažkas
svarbiau, negu vyksta iš tikrųjų. J. Biliūno kūriniuose atsiveria potekstė.
J. Biliūnas yra puikus stilistas: graudumo, užuojautos, gailesčio
situacijas ir būsenas jis sukuria kalbėdamas ramiu, santūriu
tonu.Pagrindinis rašytojo žanras – trumpa lyrinė psichologinė novelė. Savo
kūrinius J. Biliūnas yra vadinęs „psichologiniais piešinėliais“, tai rodo,
kad jis sąmoningai stengėsi vaizduoti ne tik išorinius, bet ir vidinius
žmogaus dvasios įvykius.
Salomėja Nėris – neoromantikė, lyrikė, mažųjų lyrinių formų (eilėraščių,
miniatiūrų) kūrėja. Ankstyvojoje lyrikoje ji atskleidė jaunystės polėkį,
brandžiausiuose eilėraščiuose įkūnijo būties trapumo jausmą. Poetės lyrika
– daininga ir melodinga. Daina yra jos eilėraščių pirmavaizdis. Tautosakos
patirtis S. Nėries lyriką pasiekė per gamtos išgyvenimą, moteriškumo šilumą
ir meilės ilgesį. S. Nėries lyrinės ypatybės: nuoširdumas, paprastumas,
dainiškumas, stiprus gyvenimo džiaugsmas, jaunystės pojūtis.Labai gražiai į
rinkinius įsilieja vaiko, vaikystės tema.
Antanas Škėma – didelis rašytojas, prozininkas ir dramaturgas. Jis ėjo
lietuvių literatūros nepramintais takais, laužydamas tradicines normas.
Stambiausias veikalas – romanas „Balta drobulė“. Svarbus A. Škėmos žmogaus
dvasinio tobulėjimo ženklas yra kančia, didžiausia vertybė meilė. A. Škėmos
kūryba tragiška ir ironiška. Jo poetika vadinama siurrealistine:
iracionalūs vaizdai, pasąmonės srautas, kuriame vyrauja praeities
fragmentai, vizijos, sapnai. Išorinis pasaulis – absurdiškas ir ydingas –
vaizduojamas natūralistiškai. Tačiau tikroviškos tik detalės. Visuma
alogiška.
Janina Degutytė yra tūkstantis devyni šimtai trisdešimtųjų kartos
romantikė, klasikų atstovė. Savita ir subtili lyrikė, ryškiausia S. Nėries
tradicijų puoselėtoja, lyrinio atvirumo kūrėja, ieškojusi jungčių tarp
gamtos, kultūros, tarp žmogaus būvimo tėvynėje ir pasaulyje. Poetė
išaukština tikrą meilę, ištikimybę, tėvynę, pareigą, atmintį, tiesos
svarbumą žmogui.
Juozas Aputis – žymus novelistas. Jo kūriniai turi ryškų epinį pagrindą –
konkretų aplinkos piešinį ir nuoseklius personažų veiksmus. Teksto
lyriškumą lemia emocionalus, atvirai mąstantis kontaktų su skaitytojais
ieškantis pasakotojas. Epinį vaizdą jis pakelia virš kasdienybės,
sureikšmina, supoetina. Žmogiškumą ir dvasingumą J. Aputis laiko
patikimiausiomis vertybėmis, kurias męs turėtume perduoti ateities kartoms.
Daugelis kūrinių pagrįsti vaikystės prisiminimais, kurie lemia liūdesio,
graudulio, susimąstymo intonacijas. Greta tragiško B. Radzevičiaus J.
Apučio kūryba atrodo skaidresnė, šviesesnių, objektyvesnių tonų. Novelių
struktūra racionalesnė.
Marija Pečkauskaitė, slapyvardžiu pasirinkusi Šatrijos Ragana, XX a.
Pradžioje rašė apie amžinas vertybes: kultūrą, knygą, dvasingumą. Ji savo
kūrybon dažnai įpina meilė, pasiilgimo, ilgesio, nerimo ir liūdesio
motyvus. Ji atskleidė iki tol mažai tepažįstamą bajorijos, dvaro gyvenimą,
bajorus nutolusius nuo lietuvių kalbos, kvietė bendriems tautos rūpesčiams.
Šatrijos Raganai realybė – siela. Jausmas – didžiausia vertybė.
Romualdas Granauskas yra realistinės krypties atstovas. Jis rašė noveles,
apysakas, daugiausia vaizduojančias lietuvišką kaimą ir jo žmogų. R.
Granausko novelėse labai svarbu gamtos grožis ir jos galią veikti žmogų.
Jis, kaip ir jo herojai, žiūri ne į save, o į pasaulį, kuris yra
pripildytas daiktų. Pagrindinė R. Granausko kūrybos tema – dabarties ir
praeities priešprieša.

Leave a Comment