Pienė
Piene, piene – nuostabi gėlele,Ko tu rymmai vėjų pabarėly? – Kur priglausi baltąją galvelę?Kur užsnūsi vėlų vakarėlį?
Pučia vėjas, plaukeliu kedena,Baltus plaukus nuo galvelės rauna.Per dirvoną, rudenio laukelįNeša pienės baltąjį pūkelį.
Piene, piene – mano tu gėlele,Gaila tavo man baltos galvelėsGaila man vargo jaunystėlės – Išblaškytos vėjų pabarėlį.
Kad pavirstau pilku lauko smėliu, – Kad giliau žemelėje gulėtau!Kad nugrimztau šaltu akmenėliu, – Nemunėlis kad viršum tekėtų – – –
Eilėraščio analizė:
Baltapūkė pienė – tai trumpalaikio gyvybės triumfo ir grožio simbolis. Bet eilėraštyje – tai ne abstrakti metafora, o pulsuojanti akimirka tarp amžinybės ir nebūties, laikinumo džiugesys, susipynęs su ateities negandų nuojauta. Atrodo, ne vėjas, o nežinomybė plėšo baltąjį žiedą. Lyrinis subjektas atrodo išgąsdingas gyvenimo nepastovumo, nusivylęs sūkuriuota lemties tėkme, dejuoja tarsi rudens blaškomas lapas.Pienės ir lyrinio sublekto panašumas skleidžiasi trečioje strofoje, kur įvardį „tu“ palaipsniui pakeičia įvairios „aš“ formos. Šis posmelis iš dalies atkartoja pirmąjį. Taip įtvirtinamos ir pabrėžiamos prasminės dominantės – „gėlelė“, „vėjų pabarėlis“, „baltoji galvelė“. Moters ir gėlės pararelė – viena svarbiausių eilėraštyje. Jas sieja tas pats neryžtingas stiebimasis saulės, gėrio link, bejėgis trapumas, negebėjimas priešintis gyvenimo vėtroms. Vienintelis jų rūpestis – vaikai, iškeliaujantys į neaprėpiamus pasaulio dirvonus. Gal ir „baltoji galvelė“ simbolizuoja nuo rūpesčių pražilusius motinos plaukus? Tačiau laukų pienė – ne vien pasigerėjimo objektas. Ji laikoma piktžole ir yra negailestingai naikinama ūkininkų. Puikus sugretinimas su menininko gyvenimu materializmą garbinančioje visuomenėje. Finasų herbicidai ir mokesčių kauptukai sėkmingai naikina bet kuriuos aukštesniųporeikių protrūkius, ir tik pavieniai donkichotai atsilaiko negailestingame verslo uragane, lyg pienės pūkus jie sėja į aplinkinių širdis eilėraščius, paveikslus, muziką…
Ramus, liūdnokas liaudies dainas primenantis deminutyvų bangavimas, lengvai taškydamasisDainavos krašto tarmybių purslais, plukdo eilėraščio luotą neišvengiamos pabaigos link. Pasaulis yra žiaurus tiems, kurie nepaklūsta jo bedvasiams dėsniams. Jis nesuteikia užuovėjos keliantiems savo baltas galvas virš pilko minios smėlio. Todėl ir lyrinis subjektas iš susidariusios priešpriešos terandą vieną išeitį – ištrūkti iš gyvenimo srovės, pasitraukti, pasiduoti aplinkos šalčiui, susigūž pirmapradėje žemės stichijoje. O tą, kuris nemato kitos išeities, kaip tik atlaikyti visus lemties vėjus, tesaugo viltis, kad jo skleidžiami įdėjų pūkeliai ras saugų prieglobstį ir sudygs. Ir neklauskime – kur, kada, ar.