Bendroji Etikos analizė

Planas :

1. Įžanga .
2. Sofistų ir stoikų etika :
a) sofistai ,
b) stoikai .
3. Pabaiga – Išvados .
4. Išnašos .
5. Naudotos literatūros sąrašas .

Žmogaus laikyseną ir veiklą tiek antikos , tiek šių dienų gyvenime apsprendžia mokėjimas sugyventi su kitais žmonėmis . Už kai kuriuos poelgius mus peikia , už kai kuriuos – giria . Vertiname save ir aplinkinių poelgius ir t .t . Visa tai mums nutinka kasdien. Filosofuodami žmonės ieškojo atsakymo į klausimus , kas yra būtis ir ar pasaulis yra pažinus . Etika yra praktinė filosofija . Filosofinė etika – tai lyg vienas bandymų abstrakčiai apmąstyti turtingą žmogaus ggyvenimo patirtį . Apmąstymus skatina klausimas , kaip žmogus turėtų gyventi . Atsakymo į šį klausimą ieškojo įvairių kultūrų bei laikmečių filosofai , rašytojai , religiniai autoritetai ir t .t . Antikos filosofija kėlė klausimą apie pasaulio pirminį pradą . Taip pat buvo domimasi žmogaus prigimtimi ir jo dorovine paskirtimi . Būtent gvildenant gėrio ir dorybės klausimą , imta spręsti ir teoriškai pagrįsti praktinę filosofijos pusę – etiką . Sąvoka “moralė “ ( dora ) yra vartojama realiems žmonių santykiams apibūdinti . Etika – tai teorija , pokalbis , kuris svarsto moralės klausimus . Šio darbo tikslas – susipažinti su kelių antikos ffilosofinės etikos mokyklų – krypčių : sofistų ir stoikų mokymu . Kokį indėlį jie įnešė etikos moksle .
Antikos filosofijos raidą galima suskirstyti į kelias epochas :
1 . Ikisokratikai – perėjimas prie filosofijos . Jiems priskiriama miletiečių gamtos filosofija 7 – 6 a . pr . m . e . (Talis Miletietis , Anaksimandras , Anaksimenas ) , Pitagoro mokykla (

(Demokritas) , elėjiečiai , Herakleitas . Ikisokratikais laikomi ir sofistai , kuriems rūpėjo žmogus ir visuomenė .
2 . Klasikinis periodas . Jį suformavo Sokratas , Platonas ir Aristotelis .
3 . Helenistinė filosofija . Tai Aleksandro Makedoniečio imperijos susikūrimo ir žlugimo bei Romos imperijos laikotarpis , kuriame išsiskiria dvi reikšmingiausios koncepcijos : stoicizmas ir epikūrizmas , kuriems būdingas ypatingas etikos sureikšminimas . Be šių koncepcijų buvo ir kitos helenistinės filosofijos srovės : skepticizmas , eklektizmas (Ciceronas), neoplatonizmas .1
Pradiniu etikos filosofijos postūmiu Graikijos visuomenėje buvo suvokimas , jog nerasime atsakymo į kai kuriuos iškeltus dorovės klausimus , kol neišsiaiškinsime kai kurių filosofijos klausimų .
Susiformavus miestams – valstybėms , išryškėjo skirtumas tarp visatos ir socialinės santvarkos . Pirmieji filosofai , kurie pareiškė , kad ne kosmosas , o žmogus yra visa ko matas buvo 5 a.pr.m.e. sofistai .2
Sofistai ir priskiriami viduriniajai antikos filosofų kartai . Jie visatos centre įkurdino žmogų ir ssupriešino jį su kosmosu .
Penktojo amžiaus vidurio ir ketvirtojo amžiaus pr.m.e. pabaiga – tai klasikinės graikų vergovinės demokratijos suklestėjimo laikotarpis . Iškyla Atėnų miestas , kuris tampa jūrinės sąjungos , apjungusios visus pagrindinius graikų miestus ir kolonijas , lyderiu . Laisvieji piliečiai tampa lygūs , sprendžiant polio reikalus . Tam reikėjo specifinių žinių . Dėl to sustiprėjo lavinimo poreikis . Šiuo laikotarpiu pasirodo pirmieji profesionalūs visuomenės mokytojai . Jie mokė ne tik iškalbos meno (retorikos) , bet ir politikos , laivų statybos pagrindų bei kitų praktinių dalykų , kurių galėjo prireikti kasdieniame gyvenime . Žmonės ,
kurie 5 a.pr.m.e. visuomenėje už atlyginimą teikė išsilavinimą , vadinami sofistų (išminties mokytojų) vardu .
Vertinant sofistų pažiūras , susiduriame su problema . Praktiškai nėra išlikę jų raštų . Jie pasirodo Platono tekstuose kaip Sokrato dialogų partneriai . Jie nesiekė sukurti vieningos ir išbaigtos minčių sistemos . Jų pagrindiniu uždaviniu buvo išmokyti diskusijos ir polemikos metu pasinaudoti sužinotais dalykais . Iš čia ir kyla pagrindinis dėmesys retorikai .6
Sofistų kaip mokytojų profesija reikalavo , kad jie būtų naujoviški žmonės , kad jų mokymas atitiktų laiko dvasią , todėl , galima sakyti , kad jų pažiūros reprezentuoja epochą.

Ne visi sofistai buvo filosofai , bet tarp jų buvo keletas žymių mąstytojų , tokių kaip Protagoras , Gorgijas , Hipijas . Jų veikla truko gana ilgai ,. Protagoras ir Gorgijas buvo vyresni už Sokratą . Dar po Aristotelio sofistai buvo veiklūs . Vis tik brandžiausias sofistikos metas buvo jos pradžia : Protagoro ir Gorgijo laikai . Sofistai tapo ir intelektualiniu Graikijos elitu . Tačiau ilgainiui palankus graikų požiūris į sofistus pasikeitė . Aristokratinis visuomenės sluoksnis jiems priekaištavo , kad moko už pinigus ; graikų supratimu , tai žemino protinį darbą . Prieš juos pasisakė ir Platonas . Sofistų raštai dingo , vėlesnės kartos apie juos žinojo tik iš Platono pasisakymų ir žiūrėjo į juos pastarojo akimis . Pats žodis “sofistas “, kuris pradžioje turėjo teigiamą prasmę , įgijo neigiamą : jei pradžioje reiškė mokslininką , tai vėliau – pseudomokslininką . Sofistikos sąvoka tapo samprotavimo ,
kuris neteisingam teiginiui suteikia teisingumo regimybę , sinonimu . Sofistai piktnaudžiavo retorika , bet tada taip elgėsi visi 3.

Sofistų nuopelnas tas , jog jie pirmieji iškėlė problemas , kurios iki šiol svarstomos filosofinėje etikoje . Iš Platono dialogų sužinome apie sofistus : Gorgijų , Protagorą , Kaliklį . Taip pat ir Trasimachas su kuriuo vardu siejama teisingumo , kaip galios samprata . Platono veikalo “Valstybė” pirmoje knygoje Sokratas iškelia pirmą svarstytiną klausimą : ar galima teisingumu vadinti tiesos sakymą ir grąžinimą tą , ką esi paėmęs .Į pokalbį įsitraukęs Trasimachas pateikia sofistinę teisingumo sampratą : ”.teisingumas yra tai, kas naudinga stipresniajam.Kiekvienoje valstybėje viešpatauja tas , kuris turi valdžią . Kiekviena valdžia leidžia įstatymus savo pačios naudai.Valdžia yra jėga . Todėl.išeina , kad teisingumas visur yra tas pats – tai , kas naudinga stipresniajam.”7 Trasimachas nori pasakyti , jog jautrus ir išmintingas žmogus paiso tik savo paties interesų . Kodėl reikia apriboti savo interesus kitų labui ? Tai tapo pagrindiniu visų laikų etikos klausimu . Trasimachas Sokratą vadina naivuoliu ir siūlo jam atkreipti dėmesį į tai , kad teisuolis , kitaip nei neteisingas žmogus , visada pralaimi . Teisingas pralaimi valstybei , nes sąžiningai moka mokesčius , o neteisingas atiduoda valstybei mažiau . “ Kai vienas ir kitas užima kokią nors vietą valdžioje , net jei teisingasis neturėtų jokių kitų nuostolių , nukenčia jo namų reikalai , nes jis neturi laiko jais užsiimti , o iš valstybės reikalų jis negali p
pasipelnyti , nes yra teisingas.”8 Trasimachas tvirtina , kad žmonės iš prigimties siekia galios ir malonumų . Kiekvienam rūpi tik savi interesai , nors ir kitų interesais žmogus gali domėtis , bet tik tada, kai nusilpsta jo paties galia , ribojama kitų žmonių didesnės galios . Teisingumas tampa instrumentu patenkinti egoistinius troškimus , kurių nelemia joks etinis požiūris .9 Stebint Trasimacho minčių eigą , iškyla šių dienų , tarkim , Lietuvos politikų elgesys . Kyla klausimas, ar toli Lietuvos valdžios atstovų politinė kultūra pažengė lyginant su vergovine – demokratija senovės Graikijoje ?
Pasak sofistų , moralinės vertybės egzistuoja ne natūraliai , o dėl susitarimų . Todėl skirtingose vietose ir įvairiu laiku jos yra nevienodos . Sofistas turi mokyti to , kas kiekvienoje atskiroje valstybėje laikoma teisinga . Negalima kelti klausimo , kas yra teisingumas Atėnuose ? ar kas yra teisingumas Korinte ? Pagal skirtingus įvairių valstybių kriterijus žmogus turi pats pasirinkti ir nuspręsti , ar gerbti vyraujančius tos vietos įstatymus, kur jam tenka gyventi . Tokiu būdu atsiranda nauja vartosena , skirianti prigimtinę teisę nuo susitarimo ir įstatymo . Prigimtinės žmogaus teisės yra žinomos nuo seno . Dorovingumas šiuo atveju aiškinamas kaip būtinas kompromisas . Abipusis interesas skatina žmones vienytis ir nustatyti ribojančias taisykles , kurti galios institucijas . Po Trasimacho priedanga vaizduojamam prigimties žmogui būdingi du pagrindiniai bruožai . Išskirtiniai jo tikslai yra galia ir malonumas . Norėdamas gauti ko nori , šis vilkas turi įlįsti į susitartų dorovės vertybių avies kailį . Siekdamas asmeninių tikslų , žmogus turi užsimaskuoti , panaudodamas dorovės žodyną . Taigi taip retorikos pagalba reikia formuoti žmonių nuomonę .7
Sofizmo pagrindėju laikomas Protagoras (apie 480 – 410 m.pr.m.e.) .Jam priskiriami traktatai “ Tiesa “, “Apie būtį “, “ Didžioji kalba “, “ Apie dievus “, ir kiti . Mąstytojas buvo įsitikinęs , kad galima įrodyti visiškai skirtingus dalykus , žiūrint kokie yra įrodinėtojo interesai . Pasak Protagoro , daiktai egzistuoja tokie , kokius juos matome . Jis išgarsėjo savo teze , jog žmogus yra visų daiktų matas – esančių , kad jie yra , o nesančių , kad jų nėra . Visi vaizdiniai ir visos nuomonės yra teisingi , kadangi kiekvienas vaizdinys ar nuomonė egzistuoja tik tam žmogui . Vieningos nuomonės , pagal Protagorą , negali būti nes kiekvienas vieną ar kitą reiškinį mato skirtingu aspektu .8
Iš retorinės veiklos kilęs reliatyvus požiūris : žymiausiu sofistu laikomas Protagoras teigia, jog kiekvieną dalyką galima svarstyti iš dviejų pusių : už ir prieš . Galiausiai visa tai reiškia , kad apskritai nėra objektyvių turinių . Iš čia ir garsus Protagoro teiginys , kad žmogus – visų daiktų matas . Ir visa , kas yra , yra subjektyvu ir kintama . Garsiosiose Gorgijo trijose tezėse sofistinė abejonė pasiekia kulminaciją :
nieko nėra ;
jei kas ir būtų , žmogui būtų neįmanoma tai pažinti ;
jei net būtų galima pažinti , tai nebūtų galima to pažinimo perteikti kitam žmogui .
Žmogus visada lieka supančiotas žodžių ir nuomonių tinkle .
Sofistų reikšmė :
1. Žmogus tampa filosofinio rūpesčio centru .
2. Pats mąstymas tampa filosofijos tema .
3. Su šia tema susijusi kalbos problema , kuri sofizme vaidina ypatingą vaidmenį .
4. Tradicinių moralinių vertybių kritika mąstymui nutiesia kelią protu paremtai etikai .11
Stoicizmas , kaip antikinės filosofijos srovė , susiformavo senovės Graikijoje 4 a.pr.m.e. ir išpopuliarėjo Aleksandro Makedoniečio , o po to ir Romos imperijos epochoje . Ši srovė tapo aukštųjų ir viduriniųjų vergvaldinės visuomenės sluoksnių pasaulėžiūra .
Karai , po to įsigalėjęs despotizmas niekam negarantavo nei asmens , nei turto saugumo . Vienintelė sritis , kurioje žmogus galėjo jaustis laisvas ir nepriklausomas nuo išorinių aplinkybių , buvo jo paties dvasinis pasaulis . Žlugus ankstesnėms socialinėms vertybėms , pradėta propaguoti neturtą , saikingumą , materialinių poreikių apribojimą . Paguodos buvo ieškoma religijoje ir filosofijoje . Helenizmo laikotarpiu įtakingiausios buvo trys filosofinės mokyklos – epikūriečių , stoikų ir platonikų . Plačiai reiškėsi ir skepticizmas , plito filosofinis misticizmas . Stoicizmas – paskutinė originali klasikinės antikos filosofija , mėginusi pateikti savo amžininkams etikos pagrindus .
Filosofinė stoikų mokykla formavosi , Platono , Aristotelio ir ypač kinikų pažiūrų .12 Stoicizmas skirstomas :
1. ankstyvąjį stoicizmą . Mokyklos įkūrėjas Zenonas Kitionietis (apie 336 – 264) ,ir jo mokinys Kleantas bei Chrisipas (apie 281- 208) .
2. vidurinįjį stoicizmą . Jam atstovavo Panaitijas (apie 180 – 110) bei Poseidonijas ( apie 135 –51) , kurie platino stoicizmo idėjas Romoje .
3. vėlyvąjį stoicizmą . Tai visų pirma Seneka ( 4 m.pr.m.e – 65 m.e.m.) į laisvę paleistas vergas Epiktetas (apie 55 – 135 m.e.m.) bei imperatorius Markas Aurelijus . Šiuo laikotarpiu stoicizmas jau vertinamas kaip tam tikra populiari filosofija .
Stoikai filosofiją skirsto į logiką , fiziką ir etiką .
Kadangi mes niekada negalime disponuoti išorinėmis gėrybėmis , todėl vienintelis žmogui pavaldus dalykas – vidinė laikysena . Tai pagrindinė stoicizmo etikos idėja .13
Stoikų mokyklos įkūrėjas Zenonas iš Kitijo suformulavo mintį , jog pagrindinis žmonių tikslas – gyventi darniai su gamta , nes žmonija yra neatskiriama kosmoso dalis , pavaldi pasaulio protui . Stoikams filosofavimas yra mokymasis “gyventi “ – gyventi laisvai ir sąmoningai . Sąmoningai todėl , kad peržengiame individualumo ribas ir suvokiame save kaip proto persmelkto kosmoso dalį . Laisvai todėl , kad atsisakome troškimų , kurie nuo mūsų nepriklauso , o prisirišame tik prie to , kas nuo mūsų priklauso .14
Žmogaus gyvenimo tikslu stoikai laikė laimę ,o aukščiausia žmogaus paskirtimi – jo protinę veiklą . Dorybė ir išmintis yra aukščiausios vertybės , siekiant laimingo gyvenimo . Dorybė yra įgyjama lavinant protą ir praktiškai veikiant . Doras žmogus veikia ne baimės skatinamas , o žinodamas , kaip dera elgtis geram ir protingam . Stoikai skiria keturias pagrindines dorybes : išmintį , saikingumą , drąsą ir teisingumą . Ydų atsikratyti gali tik tobula išmintis ir dorybė . Iškėlę praktiškai nepasiekiamą išminties idealą , stoikai skatino valingą kiekvieno žmogaus dorovinį tobulėjimą . Visuomeninėje veikloje stoikai labiau vertino dvasinį visuomenės turtinimą , o ne materialių gėrybių kaupimą . Visuomeniška žmogaus prigimtis nuolatos būdavo pabrėžiama . Išminčius neturįs šalintis politinio gyvenimo , jis turįs stengtis sulaikyti bendrapiliečius nuo blogio , skatinti siekti dorybės , savo gyvenimu rodydamas jiems pavyzdį .Visuomeninės pareigos jiems buvo aukščiau už individualius interesus . Išmintingam ir doram žmogui nėra skirtumo tarp asmeninių ir visuomeninių interesų : kas gera ir naudinga visuomenei , yra gera ir naudinga kiekvienam jos nariui .15
Stoikus domina laikysena gyvenimo atžvilgiu . Iš kur filosofija antikoje semiasi tiek galios ? Antikinė filosofinė etika intelektualistinė . Ji visa persmelkta optimistinio pasitikėjimo proto galia . Filosofija pajėgi išsklaidyti proto miglą , suteikti jam aiškumo ir gebėjimo , be jausmų priemaišos remtis pačiu savimi . Tai ir yra stoikų siekiamas didžiausias gėris – apatija . Protas teikia ramybę . Seneka nepritaria Aristotelio siūlymui numatyti proto ir jausmų dermės galimybę . Jo sprendimas radikalus – visiškas išgyvenimų nebuvimas . Dėmesys yra stoiko dvasios būsena – tai nuolatinis proto budrumas . Keliamas klausimas , kaip gintis nuo likimo nepastovumo , kur rasti saugumą ? Seneka pataria : pripažinti nepastovumą ir nelaukti saugumo . Priimti likimą tokį , koks jis yra . Stoikas nesitiki nei pagalbos , nei paguodos ; jis pasiruošęs bet kokiai negandai . Pagal Seneką turtas nėra blogis , nes jis priklauso ne savininkui , o likimui . Jį galima bet kada prarasti . Todėl prisirišimas prie turto , prie gyvenimo kelia baimę ir nerimą .16
Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus ( 121 – 180 m.e.m. ) filosofinės pažiūros reikšmingos keletu aspektų : pirma kaip vėlyvojo stoicizmo atstovo , propagavusio išskirtinį asmenybės vaidmenį pasaulio atžvilgiu ; antra – kaip išskirtinės asmenybės , Romos imperijos imperatoriaus asmeninė pozicija , kuri jo pažiūrose išryškėja kaip žmogaus ir valdovo , jo santykių su visuomene dorovinė panorama . Platono “Valstybėje” keliama filosofo ir valdovo problema imperatoriaus Marko Aurelijaus atveju tarsi įgauna konkrečią išraišką , tai tarsi teorinės problemos faktinė realizacija .
Kaip to laikotarpio etikas Markas Aurelijus nėra originalus . Tačiau kaip valdovas savo dorovinėmis nuostatomis kitų žmonių atžvilgiu nusipelno dėmesio . Despotiškai Romos imperatorių valdymo tradicijai Markas Aurelijus priešpastato humanišką ir filosofiškai motyvuotą humanistinį požiūrį . “Ar egzistuoja atomai , ar vieninga prigimtis , reikia atminti , kad esi prigimties valdomos visumos dalis ir kad esi susijęs su kitomis tos pačios rūšies dalimis .Kadangi esi susijęs su kitomis giminiškomis dalimis , nedarysi nieko , kas kenktų visų gerovei .Taip elgdamasis , be abejo , laimingai nugyvensi gyvenimą , nes juk laimingas yra gyvenimas piliečio , kuris užsiima kitiems naudinga veikla ir su malonumu priima visa , ką jam skiria valstybė .”17 Savo etine koncepcija Markas Aurelijus , kaip ir kiti stoikai , grindžia siaurai suvokiamą valios laisvės sampratą . Nieko negali pakeisti šiame pasaulyje , išskyrus save patį . Labai aiškiai įvardijamas “gėris” ir “blogis” .18 “ Žmonės yra gimę vienas kitam ; taigi arba mokyk juos , arba pakęsk .” Markas Aurelijus pabrėžia nuostatą , jog žmogiškosios laimės šaltinis yra “ laimė žmogui – daryti tai , kas tinka žmogaus prigimčiai . O tinka žmogaus prigimčiai štai kas : būti palankiam panašiems į save , niekinti kūno potraukius , atskirti teisingą nuomonę , stebėti visumos prigimtį ir jos veiklą “.19
Stoicizmas paruošė visuomenę dviejų epochų : antikos ir ateinančios krikščionybės susijungimui ta prasme , kad tiek Epikteto , tiek Senekos , tiek Marko Aurelijaus etinėse koncepcijose įsivyravo tradicija priešpriešinti individą , jo dvasinį pasaulį – didžiajam , tai yra gamtos , visatos begalinumui . Bendras – vėlyvojo stoicizmo ir krikščionybės vardiklis – pesimistinis ir fatalistinis tikrovės suvokimas bei traktavimas , kuriuo buvo grindžiamas tiek stoiškasis , tiek krikščioniškasis humanizmas .
Peržvelgę antikinės etikos raidą pastebėsime , jog kiekviena srovė ir mokykla perėmė kažką ir mokėsi iš prieš tai gyvavusių mokyklų . Jei sofistai pirmieji ėmė kelti filosofines problemas , tai stoikai ir kiti jau konkrečiai siūlė ir propagavo tam tikras elgesio normas . Visa antikinė etika intelektualistinė , iškėlusi žmogų ir jo protą į pirmąsias gretas . Stoikai (kaip , beje , sofistai ir skeptikai) skelbė visų žmonių moralinės lygybės idėją . Filosofija nieko neatstumia ir nieko nesirenka .Antikos pagarbą išminčiai krikščionybė pakeitė “tikėjimu , viltimi ir meile”. Krikščionybė istoriškai kilo iš antikinės kultūros , tačiau netęsė antikinės etikos tradicijų – ji kūrė naujas vertybes.

Išvados :
1. Sofistai – tai pirmieji filosofai pareiškę , jog ne kosmosas , o žmogus yra visa ko matas.
2. Visų filosofijos mokyklų manymu pagrindinė netvarkos ir žmonių kančių priežastis yra aistros , troškimai , baimės .
3. Sofistų nagrinėjimas problematiškas , nes jie nepaliko savo raštų . Apie juos reikia spręsti iš antrinių šaltinių .
4. Iškeldami retorikos (kalbos meno) reikšmingumą formuojant žmonių nuomonę , sofistai dažnai įsiveldavo į beprasmius kalbinius išvedžiojimus , nutoldami nuo esmės . Jie nesprendė problemos , jie tik iškeldavo ją .
5. Stoicizmas – paskutinė originali antikos filosofija , mėginusi pateikti etikos pagrindus .
6. Pagrindinė stoikų etikos idėja – tai , kad vienintelis žmogui pavaldus dalykas – vidinė laikysena .
7. Stoikams filosofavimas – tai mokymasis gyventi laisvai ir sąmoningai , pabrėžiant visuomenišką žmogaus prigimtį .
8. Antikos filosofija – tai visos Vakarų filosofijos ir kultūros lopšys .

.

Išnašos :
1. P . Kunzmann . Filosofijos atlasas . V . 2000 ., psl. 29 ,
2. A . MacIntyre . Trumpa etikos istorija . V . 2000 ., psl. 22 – 26 ,
3. J . Baranova . Etika : filosofija kaip praktika . V . 2002 ., psl. 39 – 43 ,
4. Ten pat ., psl. 60 – 64 ,
5. L . Anilionytė . Kinikų etika . V . 2000 ., psl. 13 – 15 ,
6. История философии в кратком изложении . M . 1991 ., psl. 122 – 123 ,
7. Platonas . Valstybė . V . 1981 ., psl. 38 – 39 ,
8. Ten pat ., psl. 45 – 46 ,
9. J . Baranova . Etika : filosofija kaip praktika . V . 2002 ., psl. 28 – 30 ,
10. A . MacIntyre . Trumpa etikos istorija . V . 2000 ., psl. 32 –34 ,
11. P . Kunzmann . Filosofijos atlasas . V . 2000 ., psl. 35 ,
12. E . Gendrolis . Stoikų etika . V . 1996 ., psl. 3 – 4 ,
13. P . Kunzmann . Filosofijos atlasas . V . 2000 ., psl. 55 – 57 ,
14. J . Baranova . Etika : filosofija kaip praktika . V . 2002 ., psl. 69 ,
15. E . Gendrolis . stoikų etika . V . 1996 ., psl. 7 – 12 ,
16. J . Baranova . Etika : filosofija kaip praktika . V . 2002 ., psl. 67 – 68 ; 73 – 74 ,
17. Markas Aurelijus . Sau pačiam . V . 1984 ., psl. 124 ,
18. J . Balčius . Markas Aurelijus – imperatorius ir etikas . V . 1997 ., psl. 3 ; 13 – 15 ,
19. Markas Aurelijus . Sau pačiam . V . 1984 ., psl. 109; 101 .

Naudotos literatūros sąrašas :

Šaltiniai :

1. Markas Aurelijus . Sau pačiam . V . 1984 ,
2. Platonas . Valstybė . V . 1981 .

Literatūra :
1. Anilionytė L . Kinikų etika . V . 2000 ,
2. Balčius J . Markas Aurelijus – imperatorius ir etikas . V . 1997 ,
3. Baranova J . Etika : filosofija kaip praktika . V . 2002 ,
4. Gendrolis E . Stoikų etika . V . 1996 ,
5. История философии в кратком изложении . Москва . 1991,
6. Kunzmann P . Filosofijos atlasas . V . 2000 ,
7. MacIntyre A . Trumpa etikos istorija . V . 2000 .

Leave a Comment