BENDRAVIMO SVARBA ŽMOGAUS GYVENIME
Bendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau asmenų. Bendraudami žmonės ne tik sąveikauja, bet ir pažįsta vienas kitą. Bendraujant gera būtų prisiminti tris principus. Pirmausia – empatija – gebėjimas įsijausti į kito vidinį pasaulį, pažvelgti jo akimis į aplinką ir save. Tik reikia atsiminti, jog svarbiausia empatijoje – kito supratimas. Tam tinkamai pasitarnauja autentiškumo principas: nuostata kiekviename bendravimo akte likti savimi, tikruoju aš, nesidangstančiu jokiomis kaukėmis. Bendravimas tampa lygiavertis, kai neužmirštame ir trečiojo, labai svarbaus akceptatijos principo: turimas galvoje kito žmogaus priėmimas, be jokių išankstinių nuostatų ir prietarų. Iš visų žmogaus savybių gebėjimas bendrauti yra pats svarbiausias. Bendraudami mes galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvoame ar jaučiame, kokiais matome save ir mūsų aplinką. Bendravimas tiesiogiai siejasi su jausmais, mat bendraudami patiriame įvairių emocijų: tiek teigiamų, tiek neigiamų. Bendravimas – vertybė. Vertybe vadiname tai, kas, žmogaus manymu, jo gyvenime yra svarbiausia, jei mes ką labai vertiname (nesvarbu, ar tai būtų kiti žmonės, daiktai, idėjos ar veikla), tuomet manome, kad verta šito siekti, tai daryti ar turėti. Tai, ką mes laikome vertybėmis, padeda tenkinti svarbiausius poreikius. Amerikiečių psichologas A. Maslow sukūrė teoriją, pagal kurią visi žmogaus poreikiai yra išsidėstę tam tikra tvarka, sudaro savitą piramidę. Nepatenkinus paprastų poreikių, sunku siekti aukštesnių.• Fiziologiniai poreikiai• Saugumo poreikiai• Meilės ir priklausomybės poreikiai• Savęs vertinimo poreikiai• Saviraiškos poreikiai Pirmiausia žmogus stengiasi patenkinti savo fiziologinius poreikius: miego, kvėpavimo, maitinimosi ir panašiai. Tik tada, kai šie poreikiai bus patenkinti, jis pradės siekti auštesnės pakopos – saugumo poreikių tenkinimo ir taip iki aukščiausiosios pakopos – saviraiškos poreikų. Bendrvimo būdų yra daug ir įvairių. Dažniausiai kasdieniniame gyvenime minėdami bendravimą, turime galvoje visų pirma bendravimą žodžiais. Jis mums geriausiai žinomas. Tačiau psichologiniai tyrimai parodė, jog įprasto, normalaus pokalbio tarp dviejų žmpnių metu tik apie trečdalį informacijos perduodame ir priimame žodžiais, o maždaug du trečdalius – kitais būdais.
Iš jų svarbiausi yra:1. asmeninės erdvės valdymas;2. akių kontaktas;3. veido išraiška;4. gestai;5. kūno kalba;6. apranga bei išvaizda;7. mūsų turimi daiktai;8. prisilietimai;9. garsiniai būdai;Asmeninė erdvė – tai tam tikra nematoma siena aplink mus, kurią sąmoningai ar nesąmoningai, stengiamės išlaikyti. Psichologai yra tyrę ir žodinio bandravimo formas bei turinį, t.y. apie ką žmonės dažniausiai šnekasi. Jų manymu galima išskirti penkis pagrindinius bendravimo būdus, apimančius apie 80% viso mūsų žodinio bandravimo laiko. Šia prasme bendravimas gali būti:1. Įvertinamasis (kai bendraudami stengiamės įvertinti kokį nors daiktą ar reiškinį: ir išsakome, geras jis ar blogas, teisingas ar neteisingas, tinkamas ar netinkamas.)2. Aiškinamasis (kai pasakome pašnekovui, ką, mūsų nuomone, reiškia vienas ar kitas reiškinys, ta ar kita situacija.)3. Palaikomasis (kai siekiama aplinkiniams parodyti, kad norime jiems gero, stengiamės padėti – tiesiog palaikome.)4. Tyrinėjamasis (kai siekiama gauti kuo daugiau informacijos iš pašnekovo. Neretai, norėdami daugiau sužinoti, mes skatiname diskusiją mums rūpimu klausimu.)5. Suprantamasis (kai stengiamės kuo geriau suprasti, ką kitas žmogus sako ar jaučia. Neretai tai gali būti tiesiog atkartojimas to, ką pasakė mūsų pašnekovas.) Bene svarbiausia bendraujant yra nepamiršti, jog bendravimas – tai abipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abi pusės. Turi būti informacijos pateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas ir klausytojas. Jei bent viena iš pusių blogai funkcionuos – bendravimas sutriks. Pastebėta, jog dauguma žmonių, kuriems nesiseka bendrauti, pirmiausia yra prasti klausytojai. Jie mėgsta kalbėti, tačiau nemėgsta klausyti. Pasitaiko ir prastų kalbėtojų. Jie kalba pernelyg trumpai, lakoniškai, šneka apie neinkamus arba aplinkinius erzinančius dalykus. Bendravimui gali trukdyti bet kokie kraštutinumai. Būna, kad žmonės šneka taip tyliai, jog jų sunku klausytis. Jei šnekama vienodu, monotonišku balsu, darosi sunku suprasti, kurias kalbos vietas norima pabrėžti, kokia tikroji pašnekovo išsakomų žodžių svarba. Nesėkmingas bendravimas išsiskiria ir tuo, kad neduoda pašnekovui tinkamo atlygio. Nesulaukiama padėkos, komplimentų, simpatijos, paramos išreiškimo ir pan. Nemokantys tinkamai bendrauti žmonės nepaaiškina ir neatsiprašo už savo įsiterpimus į kito šneką ar už pokalbio metu padarytas klaidas.