KRIKŠČIONYBĖS AUŠRA

Kas yra religija? Esama daug apibrėžimų. Vieni tiesiog sako, jog tai „tikėjimas dvasinėmis būtybėmis“. Kiti mėgina išsamiau ją apibūdinti remdamiesi tikėjimais ir apeigomis. Tarptautinių žodžių žodyne šis terminas aiškinamas taip: religija yra tikėjimas, kad egzistuoja antgamtinės jėgos (Dievas arba dievai, dvasios); tikyba ir su ja susiję kulto veiksniai, apeigos, organizacijos, moralės principai. Norėčiau pateikti kai kuriuos požiūrius į religiją:
• Antropologai aprašo gyvų bendruomenių religinius tikėjimus ir apeigas. Religija padeda žmones suvienyti bendrai patirčiai ir gyvenimo tikslui. Ji sukuria žmogaus elgesio modelį, daažnai pritaikytą gyvenimo netikėtumams.
• Sociologai pabrėžia socialinę religinių idėjų svarbą. Religija pagrindžia sutartą pasaulėžiūrą. Individui suteikia tikslo ir prasmės jausmą.
• Istorikai religiją vaizduoja tikėjimų sukeltais įvykiais.
• Teologams rūpi patys tikėjimai, jų teisingumas ar klaidingumas ir žmonių reagavimas į juos.

Viena pagrindinių civilizacijos funkcijų yra išlaikyti, puoselėti ir tęsti tradicijas. Religija irgi remiasi tradicija, daugelio kartų patirtimi, suteikia šios patirties normoms sakralinį pobūdį. Vadinasi, religija, kaip tradicija plačiąja prasme, tarsi sukuria nepramušamą skydą, saugant civilizaciją nuo išorinių griaunamųjų jėgų poveikio. Tokį vaidmenį vaidino religija ir senovės Ryytų tautų gyvenime.

Sunku tiksliai apibūdinti visas Rytų politeistines religijas, nes gentys ir tautos migravo, keitėsi savo dvasiniais ir materialiniais turtais. Todėl ir jų religinės sistemos nebuvo statiškos ir grynos. Vis dėlto egzistavo ir tam tikri bendri principai:
• Bendrai buvo tikima, kad pa

asaulis yra daugybės dievų veiklos rezultatas, tų dievų valdomas;
• Pagrindinė žmogaus prievolė dievams – aukojimas;
• Šventovės skirtos ne religiniams žmonių poreikiams, o dievams įsikurti.
Religiniai, arba maginiai, institutai buvo svarbus senovės Rytų visuomenių minties valdymo aparatas. Senovės egiptiečių ir tautų religijos šventino elito privilegijas ir valdžią. Jos palaikė dievišką valdovo kilmę ir mokė: visatos pusiausvyrai reikia, kad prastuomenė priklausytų kilmingiesiems ir dieviškos prigimties asmenims. Religija taip pat naudota įtikinti žmones priimti netektį kaip būtinybę, materialinio atpildo tikėtis pomirtiniame gyvenime ir būti dėkingiems už aukštesniųjų malones. Paklusnumo siekta ir kviečiant solidarizuotis su valdančiuoju elitu, ir gėrėtis valstybės įvykių iškilmingumu. Tam naudoti tokie vieši spektakliai kaip religinės procesijos, karūnavimai ir pergalės pradai. Senovės Rytų religijose viešpatavo tam tikra hierarchija. Dievai pagal įvairius kriterijus (pvz., lokaliniai, vietiniai, paagrindiniai, visos šalies) skirstyti pagal laipsnius ir rangus. Laikui bėgant, pastebimas giminingų dievų sujingimo į vieną dievybę procesas (pvz., Amono ir Ra susiliejimas Egipte). Vykstant šiam procesui, senovės Rytuose atsirado monoteizmo tendencija. XIV amžiuje pr. Kr. Faraonas Echnatonas Egipte mėgino įvesti viendievystę. Jis uždraudė visų dievų kultus ir paskelbė vienintelio saulės dievo Atono kultą. Kiek vėliau panašus mėginimas vyko Naujojoje Babilono karalystėje, mėginant įtvirtinti dievo Sino kultą. Iki šiol ginčijamasi dėl Zoroastro (Persija, apie VI a. pr. Kr.) mokymo pobūdžio, kaip jį
į vertinti: kaip dualistinį ar monoteistinį?

Vis dėlto senovės Rytai davė ir pirmąją neabejotinai monoteistinę religiją – judaizmą. Judaizmas – seniausioji iš trijų didžiųjų monoteistinių religijų, krikščionybės ir islamo prosenelė. Izraelio tauta praturtino pasaulį vieno neregimojo Dievo ir jo valios apreiškimo žmonėms samprata.

Dvasinis helenizmo bankrotas, ypač išryškėjęs po to, kai į Romos imperiją buvo įjungti graikai, davė šansą misionieriškoms religijoms iš Rytų. Jos imponavo mistiniu pobūdžiu, paslaptingumu. Dar paskutiniaisiais Respublikos metais plačiai paplito frygų Didžiosios Motinos Kybelės, Dionisijaus – Bakcho kultai. Romos senatas bandė kovoti su kai kuriais Rytų kultais, manydamas, kad jie ardo oficialią, su Romos valstybės galia susijusią religiją. Pavyzdžiui, 186 m. pr. Kr. buvo uždraustos bakchanalijos .

Įsigalėjus kitai valdymo formai, monarchijai , padėtis pasikeitė. Pilietinių karų baisumus romėnai laikė dievų atpildu. Iš pradžių istorikų Livijaus, Varono dėka atgimė senųjų dievų garbinimo tradicijos. Jas ypač skatino Livijai Klaudijai. Lūžis įvyko Nerono ir pirmųjų Flavijų (Vespasiano, Tito, Domiciano) valdymo metais. Jų laikais paplito, bet oficialiosios religijos neišstūmė stikizmas, Rytų kultai, astrologija ir magija. Ėmė šviesti aušra iš Judėjos.

Paprastai romėnai leisdavo nukariautoms tautoms garbinti savus dievus. Bet to negalime pasakyti apie jų elgesį su žydais ir krikščionimis. Žydai tikėjo, kad dievas jiems atsiųs Išganytoją, vadinamą Mesiju. Žydų nebuvo tiek daug kaip helenų, ir jie nebuvo tokie civilizuoti. Ta
ačiau valdovai, matydami jų solidarumą, turėjo su jais skaitytis: žydai galėjo pagelbėti, suteikti paskolų; jie galėjo būti ir įvairių neramumų iniciatoriai. Pačios Judėjos saugumas visą laiką kybojo ant plauko. Priešai tris kartus buvo užėmę Jeruzalę, dukart sugriovę jos šventovę. Tik galingos diasporos padedama ši nedidelė valstybė išsilaikė nenušluota nuo žemės paviršiaus iki 70 m. pr. Kr. Romėnai, versdami žydus garbinti savo dievus, nieko nelaimėjo: šie liko nepalenkiamais monoteistais. Bet ir tarp žydų buvo tikėjimo skirtumų. Fariziejai (atsiskyrėliai), būdami ortodoksai, labai griežtai laikėsi net ir menkiausių įstatymų. Pasakojama, kad tik dėl jų kaltės Jeruzalė buvo sugriauta Pompėjaus, nes šeštadienį jie nestojo ginti savo gimtojo miesto. Tačiau sadukėjai, ieškantys kompromiso su viešpataujančiomis tautomis, būtų leidęsi net helenų asimiliuojami. Dar buvo esenų sekta. 1947 m. klajokliai beduinai Negyvosios jūros šiaurės vakarų pakrantėje rado senų raštų ritinėlį. Juos ištyrus paaiškėjo, kad nedidelėje Kumrano gyvenvietėje tarp 150 m. pr. Kr. Ir 70 m. po Kr. gyvenusi esenų sekta, kuriai priklausė rastieji dokumentai. Iš jų matyti, kad Kumrano bendruomenė, vadinusis „Naująja sąjunga“ („Naujuoju testamentu“), išpažino vieną Dievą, propagavo eschatologines (tikėjimo pasaulio pabaiga), mesianistines (tikėjimo ateisiančiu išganytoju) mintis. Esenų religija laikoma tarpine tarp ortodoksinio jadaizmo ir krikščionybės. Radiniai įrodo Jėzaus Kristaus istoriškumą. „Jėzus“ – tai asmens vardas. Jis reiškia: „Dievas yra išgelbėjimas“. „K
Kristus“ nėra asmenvardis, o pašaukimo ar pareigos įvardijimas. Jis reiškia Dievo pašventintą ir vykdantį Dievo užmojus asmenį. Lietuviškai jį galima vadinti “Pateptuoju“.

Kumrano radiniai tik patvirtino žydų istoriko Juozapo Flavijaus, romėnų istorikų Plinijaus, Svetonijaus, Tacito bei visos krikščioniškosios raštijos duomenų apie Jėzų iš Nazareto teisingumą. Manoma, kad Jėzus iš pradžių buvęs jono Krikštytojo sektos narys, bet netapęs mokytojo pasekėju, o pats ėmęs pamokslauti. Taigi beveik visų žinomų šaltinių nurodoma, kad valdant imperatoriui Tiberijui (14 – 37 m.) Judėjoje atsirado didis mokytojas. Jis vaikščiojo dulkėtais Judėjos keliais, valgė žmonių duodamą maistą. Trejus metus Jėzus klajojęs po visą kraštą, o 30 – aisiais metais, kai Judėjos prokuratoriumi buvo Pontijus Pilotas, atėjęs į Jeruzalę. Jo įžengimas į miestą buvęs taikos triumfas. Jėzaus pasitikti išėjusios didelės žmonių minios. Visą savaitę jis platino naujojo tikėjimo žodį, kolo vienas iš mokinių, Judas, jį išdavė. Evangelijuose smilkiai pasakojama, kaip Jėzus buvęs suimtas, kaip jį tardęs ir pasmerkęs Pontijus Pilotas, kaip romėnų kariai tyčiojęsi iš jo, kaip jis buvęs nukryžiuotas ant Golgotos kalno. Kuo gi neįtiko Jėzus žydams ir romėnams?

Romėnai, be abejo, nemėgo visų monoteizmo propaguotojų ir džiaugėsi bet kokiais jų tarpusavio nesutarimais. O vyriausieji Jėzaus kaltintojai buvo kaip tik žydų kunigai ir Jeruzalės ortodoksai. Jie bijojo, kad romėnai reikiamai nesupras Jėzaus propaguojamos naujosios Dievo Karalystės, ir jų rūstybė atsigręš prieš visą žydų tautą. Tai, ką skelbė Jėzus ir ko mokė senasis žydų tikėjimas, neįsigalinus atrodė be galo panašu. Abu tikėjimai grindė idėją, kad Dievas yra vienas, teigė žmogų turint realių moralinių priedermių Dievui. Bet Jėzaus iš Nazareto mokymas iš esmės reiškė didžiausią perversmą žmonijos minties istorijoje. Svarbiausia Jėzaus mokymo dalis buvo Dangaus Karalystės doktrina. Ji drąsiai ir bekompromisiškai reikalavo visiškai pakeisti ir apvalyti iš vidaus ir iš išorės karingos žmonių padermės gyvenimą. Žydai dogmatikai su įniršiu klausėsi Jėzaus, kuris žlugdė jų viltis ir svajones. Jų vienintelis Dievas, susitaręs su Abraomu, žydus išaukštino prieš visą pasaulį. Žydai tikėjo esantys Dievo išrinktoji tauta, jo favoritai. Tuo tarpu Jėzaus skelbiamoje Dangaus Karalystėje nebuvo išrinktųjų. Jo išpažįstamas Dievas – visos gyvybės tėvas, skleidžiantis begalinę meilę visiems. Jėzus mokė, kad jis bendrauja su žmonėmis nieko neišskirdamas, nes nėra mato Jo gerumui.

Jėzus kirto smūgį ne tik žydų patriotizmui. Jo mokyme nebuvo vietos materialinio gyvenimo gradacijoms, privačiam turtui. Pasak jo, visas pasaulis turįs būti atnaujintas, kad širdis galėtų užvaldyti Dangaus Karalystė. Prieš Jėzų susidariusi opozicija, jo tardymo ir nuteisimo aplinkybės rodė, kad amžininkai suprato, jog jis siūlo keisti, tobulinti žmonių gyvenimą. Tolesnė ankstyvosios krikščionybės istorija – Jėzaus iš Nazareto mokymo, jo dvasios kova su kitų pateikiamais to mokymo papildymais, aiškinimais. Pirmieji Jėzaus sekėjai, dar vadinami nazariečiais, iš pradžių griežtai laikėsi Mokytojo nurodymų – išsižadėdavo savęs, turto, tarpusavio santykius grįsdavo tik meile. Jie buvo girdėję apie Jėzaus prisikėlimą iš mirusiųjų, apie jo įžengimą į dangų ir sugrįžimą. Visko išsižadėdami jie tikėjosi, Jėzui sugrįžus, būsią atlyginti, iškelti tarp kitų. Nedaug kas iš jų suprato, kad jau pats savęs išsižadėjimas ir yra atlyginimas, trokštamoji Dangaus Karalystė. Taip interpretuodamas iš pradžių ir plito naujasis mokslas Judėjoje ir Sirijoje.

Tuo metu atsirado kitas didis mokytojas – Saulius iš Taraso. Priėmęs krikščionybę, jis ėmė vadintis Pauliumi. Paulius nebuvo matęs Jėzaus; jo mokslą pažino tik iš mokinių. Jis suvokė tikrąją Jėzaus ir jo naujo užgimimo teorijos dvasią. Jėzaus skelbtas mintis jissuvedė į teologinę sistemą. Jo dėka krikščionybė I a. po Kr. antroje pusėje ėmė greitai plisti. Pauliaus propaguojama krikščionybė buvo pakantesnė privačiai nuosavybei: jos bendruomenės, priimdamos turtingus naujos religijos šalininkus, nereikalaudavo, kaip esenai, jų turto komunizacijos. Krikščionybė smerkė gladiatorių kovas ir nepripažino imperatorių diybės. Krikščionis nesutikdavo pagarbinti imperatoriaus net nieko nereiškiančiu rankos mostu prie aukuro, nors už tai grėsė mirties nuosprendis. Pats Paulius, dėstęs mintis ne per išgelbėjimą ne per įstatymų laikymąsi, o per tikėjimą, ir su jomis keliavęs po Mažąją Aziją, Makedoniją, Graikiją, apie 63 m. Romoje buvo nužudytas. Tuo metu Romą nusiaubė didelis gaisras, ir imperatoriaus Nerono nurodymu gaisro kaltininke buvo paskelbta nauja krikščionių religija.

Pirmaisias dviem amžiais po Kr. krikščionys paplito po visą pasaulį. Šiuo formavimosi laikotarpiu dar buvo daug jų tikybos skirtumų. Krikščionybė susipynė su mitraizmu, Serapio – Izidės – Horo kultais, kurie praturtino ją. Iš mitraizmo krikščionys perėmė Saulės dieną (sekmadienį, Sun-day) kaip šventadienį, legendą apie piemenėlių garbinimą, gausų žvakių vartojimą apeigų metu. Heleninės Aleksandrijos įtaka buvo dar didesnė. Kristaus panašumas į Horą, vienąkart laikomą Serapio sūnumi, kitąkart – pačiu Serapiu, Marijos identifikavimas su Izide ir jos iškėlimas į pusiau dievybes rodė, kad krikščionubė, pati to nejausdama, perėmė buvusių tikybų elementus ir praktiką. Pirmieji kunigai skutosi galvas kaip Egipto žyniai.

Pirmasis krikščionybės amžius dar vadinamas Apaštalų amžiumi. Graikų žodis „apostolos“ turi keletą prasmių – misija, emigracija, pasiuntinys ir kt. Nėra jokios abejonės, kad iš pradžių apaštalais vadinti dvylika Jėzaus mokinių, kuriuos jis laikė prie savęs, o paskui siuntė visiems skelbti Evangelijos . Jis pats juos ir pavadino apaštalais („pasiuntinių“ prasme). Apaštalai skelbė Evangeliją ir teikė Sakramentus: krikštijo, atleisdavo nuodėmes, kartojo Paskutinės vakarienės, t.y. Eucharistijos paslaptį, teikė Šv. Dvasios dovanų rankų uždėjimu. Apaštalams padėjo įvairūs misionieriai ir dvasininkai. Šv. Paulius tarp misionierių mini pranašus, evangelistus, ganytojus ir mokytojus. Misionierių paskirtis buvo laikina – padėt krikščionių apaštalams išplatinti Evangeliją ir suformuoti pirmąsias krikščionių bendruomenes. Jų misija baigėsi, kai neliko apaštalų. Dvasininkus parinkdavo žmonės vykdyti Dievo skirtas funkcijas. Jie buvo kulto tarnai, tačiau ėjo ir administracines pareigas. Kie paprastai nuolat gyvendavo vienoje vietoje, nekeliaudavo kaip apaštalai ir misionieriai. Dvasininkai būdavo diakonai, presbiteriai ir vyskupai. Šie trys apaštalų įvesti dvasininkijos laipsniai apibrėžė Bažnyčios hierarchiją visiems laikams.
Didžiausia pasaulyje imperija 313 m. pripažino Dievo visagalybę ir jai nusilenkė. Naujos bręstančios krikščioniškosios civilizacijos „krikštatėvį“ Konstantiną I Bažnyčia pavadino Didžiuoju. Bet prieš jį Romą valdė Diokletianas, kuris persekiodamas krikščionis, gynė senąją dievo imperatoriaus idėją nuo jau gausios organizacijos, nepripažinusios tos dievybės. Diokletianas net buvo įsakęs sugriauti krikščionių bažnyčias,besilankančius pamaldose bausti mirties bausme, deginti šventas knygas. Tačiau ėmus viešpatauti Konstantinui (306 – 337m.), krikščionių vargai pasibaigė. Jie suprato vieną svarbų dalyką – krikščionybė buvo maištinga ir destruktyvi jėga pagoniškajai Romai, bet ji jungė savuosius (krikščionis).

Tačiau užsiliko ir senųjų tikėjimų. Iš pradžių „pagonis“ (pagonus) reiškė kaimietį lyginant su miestiečiu, ir kaime krikščionybė sunkiai skynėsi kelią, kol tapo valstybine religija. Po 382 m. šiuo žodžiu imta vadinti apskritai civilius, skiriant nuo kareivių, ir pamažu jis įgavo religinį atspalvį. Senosios religijos reliktų kurį laiką dar buvo. Trumpai viešpatavęs Julianas (361 – 363m.), filosofas kaip ir Markas Aurelijus, buvo paskutinis imperatorius nekrikščionis.Romos imperijos virtimas krikščioniška valstybe truko daugiau kaip šimtmetį, nors Teodosijus I 392 m. uždraudė kitas religijas.

Taigi galima teigti, kad krikščionių tikėjimas yra tiesiogiai kilęs iš žydų religijos. Jėzaus laikais, kaip moko šventoji žydų knyga – Senasis Testamentas, svarbiausi jų religijos bruožai buvo šie:
• Tikėjimas, kad yra vienas Dievas, pasaulio Kūrėjas ir Viešpats, viso pasaulio Valdovas.
• Tikėjimas, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, tačiau jis sukilo prieš savo Kūrėją ir turės būti nubaustas.
• Tikėjimas, kad Dievas yra ne tik teisingas, bet ir gailestingas bei maloningas teisėjas. Jis suteikė žmogui galimybę išvengti teismo aukojant atgailos aukas.
• Tikėjimas, kad Dievas apsireiškė Izraelio tautai ir išsirinko ją būti savąja tauta.
• Tikėjimas, kad kada nors Dievas įsiviešpataus nuodėmingame pasaulyje, išlaisvins savo tautą nuo priešų ir paskirs savo išrinktąjį tarpininką, Mesiją, amžinai ją valdyti.
• Moralinių normų laikymasis, vadovaujantis Senojo Testamento Įstatymu; religinės apeigos šventykloje ir aukų aukojimas.

Kas yra religija? Esama daug apibrėžimų. Vieni tiesiog sako, jog tai „tikėjimas dvasinėmis būtybėmis“. Kiti mėgina išsamiau ją apibūdinti remdamiesi tikėjimais ir apeigomis. Tarptautinių žodžių žodyne šis terminas aiškinamas taip: religija yra tikėjimas, kad egzistuoja antgamtinės jėgos (Dievas arba dievai, dvasios); tikyba ir su ja susiję kulto veiksniai, apeigos, organizacijos, moralės principai. Norėčiau pateikti kai kuriuos požiūrius į religiją:
• Antropologai aprašo gyvų bendruomenių religinius tikėjimus ir apeigas. Religija padeda žmones suvienyti bendrai patirčiai ir gyvenimo tikslui. Ji sukuria žmogaus elgesio modelį, dažnai pritaikytą gyvenimo netikėtumams.
• Sociologai pabrėžia socialinę religinių idėjų svarbą. Religija pagrindžia sutartą pasaulėžiūrą. Individui suteikia tikslo ir prasmės jausmą.
• Istorikai religiją vaizduoja tikėjimų sukeltais įvykiais.
• Teologams rūpi patys tikėjimai, jų teisingumas ar klaidingumas ir žmonių reagavimas į juos.

Viena pagrindinių civilizacijos funkcijų yra išlaikyti, puoselėti ir tęsti tradicijas. Religija irgi remiasi tradicija, daugelio kartų patirtimi, suteikia šios patirties normoms sakralinį pobūdį. Vadinasi, religija, kaip tradicija plačiąja prasme, tarsi sukuria nepramušamą skydą, saugant civilizaciją nuo išorinių griaunamųjų jėgų poveikio. Tokį vaidmenį vaidino religija ir senovės Rytų tautų gyvenime.

Sunku tiksliai apibūdinti visas Rytų politeistines religijas, nes gentys ir tautos migravo, keitėsi savo dvasiniais ir materialiniais turtais. Todėl ir jų religinės sistemos nebuvo statiškos ir grynos. Vis dėlto egzistavo ir tam tikri bendri principai:
• Bendrai buvo tikima, kad pasaulis yra daugybės dievų veiklos rezultatas, tų dievų valdomas;
• Pagrindinė žmogaus prievolė dievams – aukojimas;
• Šventovės skirtos ne religiniams žmonių poreikiams, o dievams įsikurti.
Religiniai, arba maginiai, institutai buvo svarbus senovės Rytų visuomenių minties valdymo aparatas. Senovės egiptiečių ir tautų religijos šventino elito privilegijas ir valdžią. Jos palaikė dievišką valdovo kilmę ir mokė: visatos pusiausvyrai reikia, kad prastuomenė priklausytų kilmingiesiems ir dieviškos prigimties asmenims. Religija taip pat naudota įtikinti žmones priimti netektį kaip būtinybę, materialinio atpildo tikėtis pomirtiniame gyvenime ir būti dėkingiems už aukštesniųjų malones. Paklusnumo siekta ir kviečiant solidarizuotis su valdančiuoju elitu, ir gėrėtis valstybės įvykių iškilmingumu. Tam naudoti tokie vieši spektakliai kaip religinės procesijos, karūnavimai ir pergalės pradai. Senovės Rytų religijose viešpatavo tam tikra hierarchija. Dievai pagal įvairius kriterijus (pvz., lokaliniai, vietiniai, pagrindiniai, visos šalies) skirstyti pagal laipsnius ir rangus. Laikui bėgant, pastebimas giminingų dievų sujingimo į vieną dievybę procesas (pvz., Amono ir Ra susiliejimas Egipte). Vykstant šiam procesui, senovės Rytuose atsirado monoteizmo tendencija. XIV amžiuje pr. Kr. Faraonas Echnatonas Egipte mėgino įvesti viendievystę. Jis uždraudė visų dievų kultus ir paskelbė vienintelio saulės dievo Atono kultą. Kiek vėliau panašus mėginimas vyko Naujojoje Babilono karalystėje, mėginant įtvirtinti dievo Sino kultą. Iki šiol ginčijamasi dėl Zoroastro (Persija, apie VI a. pr. Kr.) mokymo pobūdžio, kaip jį vertinti: kaip dualistinį ar monoteistinį?

Vis dėlto senovės Rytai davė ir pirmąją neabejotinai monoteistinę religiją – judaizmą. Judaizmas – seniausioji iš trijų didžiųjų monoteistinių religijų, krikščionybės ir islamo prosenelė. Izraelio tauta praturtino pasaulį vieno neregimojo Dievo ir jo valios apreiškimo žmonėms samprata.

Dvasinis helenizmo bankrotas, ypač išryškėjęs po to, kai į Romos imperiją buvo įjungti graikai, davė šansą misionieriškoms religijoms iš Rytų. Jos imponavo mistiniu pobūdžiu, paslaptingumu. Dar paskutiniaisiais Respublikos metais plačiai paplito frygų Didžiosios Motinos Kybelės, Dionisijaus – Bakcho kultai. Romos senatas bandė kovoti su kai kuriais Rytų kultais, manydamas, kad jie ardo oficialią, su Romos valstybės galia susijusią religiją. Pavyzdžiui, 186 m. pr. Kr. buvo uždraustos bakchanalijos .

Įsigalėjus kitai valdymo formai, monarchijai , padėtis pasikeitė. Pilietinių karų baisumus romėnai laikė dievų atpildu. Iš pradžių istorikų Livijaus, Varono dėka atgimė senųjų dievų garbinimo tradicijos. Jas ypač skatino Livijai Klaudijai. Lūžis įvyko Nerono ir pirmųjų Flavijų (Vespasiano, Tito, Domiciano) valdymo metais. Jų laikais paplito, bet oficialiosios religijos neišstūmė stikizmas, Rytų kultai, astrologija ir magija. Ėmė šviesti aušra iš Judėjos.

Paprastai romėnai leisdavo nukariautoms tautoms garbinti savus dievus. Bet to negalime pasakyti apie jų elgesį su žydais ir krikščionimis. Žydai tikėjo, kad dievas jiems atsiųs Išganytoją, vadinamą Mesiju. Žydų nebuvo tiek daug kaip helenų, ir jie nebuvo tokie civilizuoti. Tačiau valdovai, matydami jų solidarumą, turėjo su jais skaitytis: žydai galėjo pagelbėti, suteikti paskolų; jie galėjo būti ir įvairių neramumų iniciatoriai. Pačios Judėjos saugumas visą laiką kybojo ant plauko. Priešai tris kartus buvo užėmę Jeruzalę, dukart sugriovę jos šventovę. Tik galingos diasporos padedama ši nedidelė valstybė išsilaikė nenušluota nuo žemės paviršiaus iki 70 m. pr. Kr. Romėnai, versdami žydus garbinti savo dievus, nieko nelaimėjo: šie liko nepalenkiamais monoteistais. Bet ir tarp žydų buvo tikėjimo skirtumų. Fariziejai (atsiskyrėliai), būdami ortodoksai, labai griežtai laikėsi net ir menkiausių įstatymų. Pasakojama, kad tik dėl jų kaltės Jeruzalė buvo sugriauta Pompėjaus, nes šeštadienį jie nestojo ginti savo gimtojo miesto. Tačiau sadukėjai, ieškantys kompromiso su viešpataujančiomis tautomis, būtų leidęsi net helenų asimiliuojami. Dar buvo esenų sekta. 1947 m. klajokliai beduinai Negyvosios jūros šiaurės vakarų pakrantėje rado senų raštų ritinėlį. Juos ištyrus paaiškėjo, kad nedidelėje Kumrano gyvenvietėje tarp 150 m. pr. Kr. Ir 70 m. po Kr. gyvenusi esenų sekta, kuriai priklausė rastieji dokumentai. Iš jų matyti, kad Kumrano bendruomenė, vadinusis „Naująja sąjunga“ („Naujuoju testamentu“), išpažino vieną Dievą, propagavo eschatologines (tikėjimo pasaulio pabaiga), mesianistines (tikėjimo ateisiančiu išganytoju) mintis. Esenų religija laikoma tarpine tarp ortodoksinio jadaizmo ir krikščionybės. Radiniai įrodo Jėzaus Kristaus istoriškumą. „Jėzus“ – tai asmens vardas. Jis reiškia: „Dievas yra išgelbėjimas“. „Kristus“ nėra asmenvardis, o pašaukimo ar pareigos įvardijimas. Jis reiškia Dievo pašventintą ir vykdantį Dievo užmojus asmenį. Lietuviškai jį galima vadinti “Pateptuoju“.

Kumrano radiniai tik patvirtino žydų istoriko Juozapo Flavijaus, romėnų istorikų Plinijaus, Svetonijaus, Tacito bei visos krikščioniškosios raštijos duomenų apie Jėzų iš Nazareto teisingumą. Manoma, kad Jėzus iš pradžių buvęs jono Krikštytojo sektos narys, bet netapęs mokytojo pasekėju, o pats ėmęs pamokslauti. Taigi beveik visų žinomų šaltinių nurodoma, kad valdant imperatoriui Tiberijui (14 – 37 m.) Judėjoje atsirado didis mokytojas. Jis vaikščiojo dulkėtais Judėjos keliais, valgė žmonių duodamą maistą. Trejus metus Jėzus klajojęs po visą kraštą, o 30 – aisiais metais, kai Judėjos prokuratoriumi buvo Pontijus Pilotas, atėjęs į Jeruzalę. Jo įžengimas į miestą buvęs taikos triumfas. Jėzaus pasitikti išėjusios didelės žmonių minios. Visą savaitę jis platino naujojo tikėjimo žodį, kolo vienas iš mokinių, Judas, jį išdavė. Evangelijuose smilkiai pasakojama, kaip Jėzus buvęs suimtas, kaip jį tardęs ir pasmerkęs Pontijus Pilotas, kaip romėnų kariai tyčiojęsi iš jo, kaip jis buvęs nukryžiuotas ant Golgotos kalno. Kuo gi neįtiko Jėzus žydams ir romėnams?

Romėnai, be abejo, nemėgo visų monoteizmo propaguotojų ir džiaugėsi bet kokiais jų tarpusavio nesutarimais. O vyriausieji Jėzaus kaltintojai buvo kaip tik žydų kunigai ir Jeruzalės ortodoksai. Jie bijojo, kad romėnai reikiamai nesupras Jėzaus propaguojamos naujosios Dievo Karalystės, ir jų rūstybė atsigręš prieš visą žydų tautą. Tai, ką skelbė Jėzus ir ko mokė senasis žydų tikėjimas, neįsigalinus atrodė be galo panašu. Abu tikėjimai grindė idėją, kad Dievas yra vienas, teigė žmogų turint realių moralinių priedermių Dievui. Bet Jėzaus iš Nazareto mokymas iš esmės reiškė didžiausią perversmą žmonijos minties istorijoje. Svarbiausia Jėzaus mokymo dalis buvo Dangaus Karalystės doktrina. Ji drąsiai ir bekompromisiškai reikalavo visiškai pakeisti ir apvalyti iš vidaus ir iš išorės karingos žmonių padermės gyvenimą. Žydai dogmatikai su įniršiu klausėsi Jėzaus, kuris žlugdė jų viltis ir svajones. Jų vienintelis Dievas, susitaręs su Abraomu, žydus išaukštino prieš visą pasaulį. Žydai tikėjo esantys Dievo išrinktoji tauta, jo favoritai. Tuo tarpu Jėzaus skelbiamoje Dangaus Karalystėje nebuvo išrinktųjų. Jo išpažįstamas Dievas – visos gyvybės tėvas, skleidžiantis begalinę meilę visiems. Jėzus mokė, kad jis bendrauja su žmonėmis nieko neišskirdamas, nes nėra mato Jo gerumui.

Jėzus kirto smūgį ne tik žydų patriotizmui. Jo mokyme nebuvo vietos materialinio gyvenimo gradacijoms, privačiam turtui. Pasak jo, visas pasaulis turįs būti atnaujintas, kad širdis galėtų užvaldyti Dangaus Karalystė. Prieš Jėzų susidariusi opozicija, jo tardymo ir nuteisimo aplinkybės rodė, kad amžininkai suprato, jog jis siūlo keisti, tobulinti žmonių gyvenimą. Tolesnė ankstyvosios krikščionybės istorija – Jėzaus iš Nazareto mokymo, jo dvasios kova su kitų pateikiamais to mokymo papildymais, aiškinimais. Pirmieji Jėzaus sekėjai, dar vadinami nazariečiais, iš pradžių griežtai laikėsi Mokytojo nurodymų – išsižadėdavo savęs, turto, tarpusavio santykius grįsdavo tik meile. Jie buvo girdėję apie Jėzaus prisikėlimą iš mirusiųjų, apie jo įžengimą į dangų ir sugrįžimą. Visko išsižadėdami jie tikėjosi, Jėzui sugrįžus, būsią atlyginti, iškelti tarp kitų. Nedaug kas iš jų suprato, kad jau pats savęs išsižadėjimas ir yra atlyginimas, trokštamoji Dangaus Karalystė. Taip interpretuodamas iš pradžių ir plito naujasis mokslas Judėjoje ir Sirijoje.

Tuo metu atsirado kitas didis mokytojas – Saulius iš Taraso. Priėmęs krikščionybę, jis ėmė vadintis Pauliumi. Paulius nebuvo matęs Jėzaus; jo mokslą pažino tik iš mokinių. Jis suvokė tikrąją Jėzaus ir jo naujo užgimimo teorijos dvasią. Jėzaus skelbtas mintis jissuvedė į teologinę sistemą. Jo dėka krikščionybė I a. po Kr. antroje pusėje ėmė greitai plisti. Pauliaus propaguojama krikščionybė buvo pakantesnė privačiai nuosavybei: jos bendruomenės, priimdamos turtingus naujos religijos šalininkus, nereikalaudavo, kaip esenai, jų turto komunizacijos. Krikščionybė smerkė gladiatorių kovas ir nepripažino imperatorių diybės. Krikščionis nesutikdavo pagarbinti imperatoriaus net nieko nereiškiančiu rankos mostu prie aukuro, nors už tai grėsė mirties nuosprendis. Pats Paulius, dėstęs mintis ne per išgelbėjimą ne per įstatymų laikymąsi, o per tikėjimą, ir su jomis keliavęs po Mažąją Aziją, Makedoniją, Graikiją, apie 63 m. Romoje buvo nužudytas. Tuo metu Romą nusiaubė didelis gaisras, ir imperatoriaus Nerono nurodymu gaisro kaltininke buvo paskelbta nauja krikščionių religija.

Pirmaisias dviem amžiais po Kr. krikščionys paplito po visą pasaulį. Šiuo formavimosi laikotarpiu dar buvo daug jų tikybos skirtumų. Krikščionybė susipynė su mitraizmu, Serapio – Izidės – Horo kultais, kurie praturtino ją. Iš mitraizmo krikščionys perėmė Saulės dieną (sekmadienį, Sun-day) kaip šventadienį, legendą apie piemenėlių garbinimą, gausų žvakių vartojimą apeigų metu. Heleninės Aleksandrijos įtaka buvo dar didesnė. Kristaus panašumas į Horą, vienąkart laikomą Serapio sūnumi, kitąkart – pačiu Serapiu, Marijos identifikavimas su Izide ir jos iškėlimas į pusiau dievybes rodė, kad krikščionubė, pati to nejausdama, perėmė buvusių tikybų elementus ir praktiką. Pirmieji kunigai skutosi galvas kaip Egipto žyniai.

Pirmasis krikščionybės amžius dar vadinamas Apaštalų amžiumi. Graikų žodis „apostolos“ turi keletą prasmių – misija, emigracija, pasiuntinys ir kt. Nėra jokios abejonės, kad iš pradžių apaštalais vadinti dvylika Jėzaus mokinių, kuriuos jis laikė prie savęs, o paskui siuntė visiems skelbti Evangelijos . Jis pats juos ir pavadino apaštalais („pasiuntinių“ prasme). Apaštalai skelbė Evangeliją ir teikė Sakramentus: krikštijo, atleisdavo nuodėmes, kartojo Paskutinės vakarienės, t.y. Eucharistijos paslaptį, teikė Šv. Dvasios dovanų rankų uždėjimu. Apaštalams padėjo įvairūs misionieriai ir dvasininkai. Šv. Paulius tarp misionierių mini pranašus, evangelistus, ganytojus ir mokytojus. Misionierių paskirtis buvo laikina – padėt krikščionių apaštalams išplatinti Evangeliją ir suformuoti pirmąsias krikščionių bendruomenes. Jų misija baigėsi, kai neliko apaštalų. Dvasininkus parinkdavo žmonės vykdyti Dievo skirtas funkcijas. Jie buvo kulto tarnai, tačiau ėjo ir administracines pareigas. Kie paprastai nuolat gyvendavo vienoje vietoje, nekeliaudavo kaip apaštalai ir misionieriai. Dvasininkai būdavo diakonai, presbiteriai ir vyskupai. Šie trys apaštalų įvesti dvasininkijos laipsniai apibrėžė Bažnyčios hierarchiją visiems laikams.
Didžiausia pasaulyje imperija 313 m. pripažino Dievo visagalybę ir jai nusilenkė. Naujos bręstančios krikščioniškosios civilizacijos „krikštatėvį“ Konstantiną I Bažnyčia pavadino Didžiuoju. Bet prieš jį Romą valdė Diokletianas, kuris persekiodamas krikščionis, gynė senąją dievo imperatoriaus idėją nuo jau gausios organizacijos, nepripažinusios tos dievybės. Diokletianas net buvo įsakęs sugriauti krikščionių bažnyčias,besilankančius pamaldose bausti mirties bausme, deginti šventas knygas. Tačiau ėmus viešpatauti Konstantinui (306 – 337m.), krikščionių vargai pasibaigė. Jie suprato vieną svarbų dalyką – krikščionybė buvo maištinga ir destruktyvi jėga pagoniškajai Romai, bet ji jungė savuosius (krikščionis).

Tačiau užsiliko ir senųjų tikėjimų. Iš pradžių „pagonis“ (pagonus) reiškė kaimietį lyginant su miestiečiu, ir kaime krikščionybė sunkiai skynėsi kelią, kol tapo valstybine religija. Po 382 m. šiuo žodžiu imta vadinti apskritai civilius, skiriant nuo kareivių, ir pamažu jis įgavo religinį atspalvį. Senosios religijos reliktų kurį laiką dar buvo. Trumpai viešpatavęs Julianas (361 – 363m.), filosofas kaip ir Markas Aurelijus, buvo paskutinis imperatorius nekrikščionis.Romos imperijos virtimas krikščioniška valstybe truko daugiau kaip šimtmetį, nors Teodosijus I 392 m. uždraudė kitas religijas.

Taigi galima teigti, kad krikščionių tikėjimas yra tiesiogiai kilęs iš žydų religijos. Jėzaus laikais, kaip moko šventoji žydų knyga – Senasis Testamentas, svarbiausi jų religijos bruožai buvo šie:
• Tikėjimas, kad yra vienas Dievas, pasaulio Kūrėjas ir Viešpats, viso pasaulio Valdovas.
• Tikėjimas, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, tačiau jis sukilo prieš savo Kūrėją ir turės būti nubaustas.
• Tikėjimas, kad Dievas yra ne tik teisingas, bet ir gailestingas bei maloningas teisėjas. Jis suteikė žmogui galimybę išvengti teismo aukojant atgailos aukas.
• Tikėjimas, kad Dievas apsireiškė Izraelio tautai ir išsirinko ją būti savąja tauta.
• Tikėjimas, kad kada nors Dievas įsiviešpataus nuodėmingame pasaulyje, išlaisvins savo tautą nuo priešų ir paskirs savo išrinktąjį tarpininką, Mesiją, amžinai ją valdyti.
• Moralinių normų laikymasis, vadovaujantis Senojo Testamento Įstatymu; religinės apeigos šventykloje ir aukų aukojimas.

Leave a Comment