Ar sunku būti jaunam?

Ar sunku būti jaunam?

Jaunimo problemos rašytojus jaudino jau seniai. Antikos herojusIkaras nepaklausė tėvo perspėjimų ir žuvo. Tėvų ir vaikų tarpusaviosantykius gvildeno ne tik O.Balzakas romane ,,Tėvas Gorijo“. Tai amžinaproblema. Lietuvių rašytojus domino jauno žmogaus vieta visuomenėje.Jaunimo tema rašė V.Bubnys (,,Žalios sūpuoklės“, ,,Baltas vėjas“ ir kt.),A.Zurba (,,Integralas“, ,,Šimtadienis“), J.Grušas (,,Meilė, džiazas irvelnias“), J.Glinskis (,,Kingas“) ir daugelis kitų. Plečiantis literatūros tematiniams horizontams, gilėjant tiesoskriterijui, kaip moralinio vertinimo prielaidai, smarkiai išaugoliteratūros socialinis aktyvumas. Rašytojai palaipsniui kratėsi iš pokariometų paveldėtos baimės svarstyti aktualius gyvenimo klausimus, kalbėti apietikrovėje esančius trūkumus. Drąsiausias šia prasme turbūt yra R.Gavelis.Jo novelių knygų ,,Įsibrovėliai“, ,,Nubaustieji“ herojai – jauni šių dienųžmonės – stojasi prieš istorijos ir sąžinės teismą. ,,Visą Lietuvą pražudystylėjimas“,- sako eiliniam viršininkui kasmet besikartojančiame sapnežynys. Stalinizmo dvasia ,,užkoduota“ košmariškuose sapnuose, labirintuose.Žmogus, pažeidęs žmogiškumo taisykles, priverstas žūti kaip asmenybė: jįatstumia net pati gamta (žudiko kambaryje nuvysta gėlės), jis darosisvetimas sau pačiam. Sunku, kai esi verčiamas viena mąstyti, kita kalbėti,o trečia daryti. R.Gavelio romanas ,,Vilniaus pokeris“ šokiruoja natūralistinėmisscenomis: po kelis kartus aprašomi vyro ir moters lytiniai organai, lytinisaktas. Esame Visatos Subinėje, kur niekas mūsų nemato nuo 1940 m. vasaros(sovietų okupacijos pradžios). Tačiau tai autorius daro sąmoningai: popenkiasdešimties metų sovietinės hipnozės pabudinti ir priversti mąstytisavo galva įmanoma tik ,,šoko terapija“. Tardytojas enkavedistas romane,,Vilniaus pokeris“ yra tikrasis socialistinės sistemos simbolis.R.Gavelis, šiame romane norėdamas parodyti visą šios sistemos žalą jauno

žmogaus asmenybei, ypač jo laisvei, nevengia cinizmo, ,,naudojaekshibicionistinę stilistiką, kuri skamba kaip antausis ,,geros visuomenės“normoms ir lietuvių literatūros drovumui“ (V.Kubilius). Toks jauno herojauslaisvės problemos sprendimas pateisinamas, nes daugelis natūralistiniųaprašymų ir lytinio akto bei organų ,,detalių“ vardijimas tarnauja šokoefektui. Tokioje beyrančioje sistemoje, kuri ,,ardo“ ir patį žmogų, jopaties jausmai virsta haliucinacijomis ir košmaru. Ar gali jaustis laisvas,kai tikrinamos tavo skaitomos knygos, kai tave stebi ne tik gatvėje arkavinėje, bet ir į namus atsiunčia meilužę, kad iškvostų viską apie tavoslapčiausias mintis? Todėl jaunas kūrinio herojus homo lituanicus viskuonusivylęs, jam dievai mirę (vietoj altoriaus pastatytas dvokiantis lovys),jis neturi jokios vilties ir prasmės gyventi. Vadinasi, sunku R.Gaveliokūrinių jaunam žmogui. Septintajame dešimtmetyje Lietuvą ,,pašiurpino“ hipių judėjimas.Jurga Ivanauskaitė – vienintelė lietuvių rašytoja, kurią šis judėjimaspalietė. Prozininkė debiutavo novelių rinkiniu ,,Pakalnučių metai“, kuristapo bestseleriu. Šioje knygoje išreikštas ,,atominės eros“ vaikųnetikėjimas jokiais idealais ir visiška neviltis. Dabartinius laikusvadindama ,,kompiuterizuota civilizacija“, rašytoja gina žmogaus teisęturėti jausmus ir juos reikšti. Jos novelių rinkinio ,,Kaip užsiaugintibaimę“ ir romano ,,Mėnulio vaikai“ herojai vaikšto ,,skiauterėti“, žavisiroko muzika ir didžiuojasi esą ,,šizikai“, leidžiasi narkotikus(,,kvaišinantį tirpalą“), dievina bitlus. Tai kosmopolitų karta. Ir kasbaisiausia – kad tai jiems visai neatrodo nelaimė. Gyvendami Vilniuje,kiekvieną vakarą sėdėdami Pilies gatvės kavinukėje, jie visiškai nejaučiaVilniaus praeities ir kultūros auros. Niekuo netikėdami, jie, kažkokiu būdupaveikti visa naikinančios jėgos, daužo galvas į sieną, trokšdami subyrėtiį ,,smulkius gabalėlius“. Jiems atrodo, kad pasaulis yra ,,per plauką“ nuoatominės žūties: ,,…esame per pusę kilometro nuo sprogimo epicentro“.Susinaikinimo baimė pakerta bet kokį norą tvarkyti ar keisti savo gyvenimą.Įdomu tai, jog šie jaunuoliai pripažįsta vienintelį dalyką – meilę –paskutinį žmonių susijungimą prieš sugriūnant pasauliui. Čia JurgaIvanauskaitė, kaip ir Ričardas Gavelis, parodo nepripažįstančią jokiųmoralinių normų ,,seksualinės revoliucijos“ legalizuotą meilę, kuri pavertėlytinį aktą svarbiausiu ir vieninteliu žmogaus gyvenimo turiniu. Novelių knygoje ,,Pakalnučių metai“ jauni antrosios XX a. pusėsžmonės ieško gyvenimo prasmės. Skirtingai nuo ,,Kaip užsiauginti baimę“ ir,,Mėnulio vaikai“, čia parodomi jaunuolių dvasiniai ieškojimai –skausmingos klajonės po realybės ir fantastikos pasaulį. Novelėse labaidaug simbolių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalūs, pavyzdžiui,pakalnutė – mirties simbolis. Gal ir gerai, kad jauni žmonės supranta, joggyvenimo prasmė ir pilnatvė – ne piniguose ir net ne pažinime. Noveliųherojai sugeba atsispirti banalybei (kas labai reta tarp jaunų žmonių),laimę randa meilėje, bičiulystėje, mene. Nors R.Gavelis ir J.Ivanauskaitė buvo ne novatoriai pasirinkdami savokūriniuose jaunimo problemų nagrinėjimą, tačiau jie pirmą kartą viešaiišdrįso kalbėti apie tokius klausimus, kurie iki tol buvo tabu lietuviųliteratūroje: narkomanija, KGB kišimasis į asmeninį žmogaus gyvenimą,,,laisva“ meilė ir t.t. Tai, kas nauja ir drąsu, visada žavi. Įdomu, kad įvisas problemas žiūrima pačių jaunuolių akimis. Mąstančiam, turinčiamtikslą, ieškančiam gyvenimo pilnatvės jaunuoliui nėra lengva.