Ar sunku būti jaunam?

Ar sunku būti jaunam?

Jaunimo problemos rašytojus jaudino jau seniai. Antikos herojus
Ikaras nepaklausė tėvo perspėjimų ir žuvo. Tėvų ir vaikų tarpusavio
santykius gvildeno ne tik O.Balzakas romane ,,Tėvas Gorijo“. Tai amžina
problema. Lietuvių rašytojus domino jauno žmogaus vieta visuomenėje.
Jaunimo tema rašė V.Bubnys (,,Žalios sūpuoklės“, ,,Baltas vėjas“ ir kt.),
A.Zurba (,,Integralas“, ,,Šimtadienis“), J.Grušas (,,Meilė, džiazas ir
velnias“), J.Glinskis (,,Kingas“) ir daugelis kitų.

Plečiantis literatūros tematiniams horizontams, gilėjant tiesos
kriterijui, kaip moralinio vertinimo prielaidai, smarkiai išaugo
literatūros socialinis aktyvumas. Rašytojai palaipsniui kratėsi iš pokario
metų paveldėtos baimės svarstyti aktualius gyvenimo klausimus, kaalbėti apie
tikrovėje esančius trūkumus. Drąsiausias šia prasme turbūt yra R.Gavelis.
Jo novelių knygų ,,Įsibrovėliai“, ,,Nubaustieji“ herojai – jauni šių dienų
žmonės – stojasi prieš istorijos ir sąžinės teismą. ,,Visą Lietuvą pražudys
tylėjimas“,- sako eiliniam viršininkui kasmet besikartojančiame sapne
žynys. Stalinizmo dvasia ,,užkoduota“ košmariškuose sapnuose, labirintuose.
Žmogus, pažeidęs žmogiškumo taisykles, priverstas žūti kaip asmenybė: jį
atstumia net pati gamta (žudiko kambaryje nuvysta gėlės), jis darosi
svetimas sau pačiam. Sunku, kai esi verčiamas viena mąstyti, kita kalbėti,
o trečia daryti.

R.Gavelio romanas ,,Vilniaus pokeris“ šokiruoja natūralistinėmis
scenomis: po kelis kartus aprašomi vyro ir moters lyytiniai organai, lytinis
aktas. Esame Visatos Subinėje, kur niekas mūsų nemato nuo 1940 m. vasaros
(sovietų okupacijos pradžios). Tačiau tai autorius daro sąmoningai: po
penkiasdešimties metų sovietinės hipnozės pabudinti ir priversti mąstyti
savo galva įmanoma tik ,,šoko terapija“. Tardytojas enkavedistas romane
,,Vilniaus pokeris“ yra tikrasis socialistinės

sistemos simbolis.
R.Gavelis, šiame romane norėdamas parodyti visą šios sistemos žalą jauno
žmogaus asmenybei, ypač jo laisvei, nevengia cinizmo, ,,naudoja
ekshibicionistinę stilistiką, kuri skamba kaip antausis ,,geros visuomenės“
normoms ir lietuvių literatūros drovumui“ (V.Kubilius). Toks jauno herojaus
laisvės problemos sprendimas pateisinamas, nes daugelis natūralistinių
aprašymų ir lytinio akto bei organų ,,detalių“ vardijimas tarnauja šoko
efektui. Tokioje beyrančioje sistemoje, kuri ,,ardo“ ir patį žmogų, jo
paties jausmai virsta haliucinacijomis ir košmaru. Ar gali jaustis laisvas,
kai tikrinamos tavo skaitomos knygos, kai tave stebi ne tik gatvėje ar
kavinėje, bet ir į namus atsiunčia meilužę, kad iškvostų viską apie tavo
slapčiausias mintis? Todėl jaunas kūrinio herojus homo lituanicus viskuo
nusivylęs, jam dievai mirę (vietoj altoriaus pastatytas dvokiantis lovys),
jis neturi jokios vilties ir prasmės gyventi. Vadinasi, sunku R.Gavelio
kūrinių jaunam žmogui.

Septintajame dešimtmetyje Lietuvą ,,pašiurpino“ hipių judėjimas.
Jurga Ivanauskaitė &##8211; vienintelė lietuvių rašytoja, kurią šis judėjimas
palietė. Prozininkė debiutavo novelių rinkiniu ,,Pakalnučių metai“, kuris
tapo bestseleriu. Šioje knygoje išreikštas ,,atominės eros“ vaikų
netikėjimas jokiais idealais ir visiška neviltis. Dabartinius laikus
vadindama ,,kompiuterizuota civilizacija“, rašytoja gina žmogaus teisę
turėti jausmus ir juos reikšti. Jos novelių rinkinio ,,Kaip užsiauginti
baimę“ ir romano ,,Mėnulio vaikai“ herojai vaikšto ,,skiauterėti“, žavisi
roko muzika ir didžiuojasi esą ,,šizikai“, leidžiasi narkotikus
(,,kvaišinantį tirpalą“), dievina bitlus. Tai kosmopolitų karta. Ir kas
baisiausia – kad tai jiems visai neatrodo nelaimė. Gyvendami Vilniuje,
kiekvieną vakarą sėdėdami Pilies gatvės kavinukėje, jie visiškai n
nejaučia
Vilniaus praeities ir kultūros auros. Niekuo netikėdami, jie, kažkokiu būdu
paveikti visa naikinančios jėgos, daužo galvas į sieną, trokšdami subyrėti
į ,,smulkius gabalėlius“. Jiems atrodo, kad pasaulis yra ,,per plauką“ nuo
atominės žūties: ,,.esame per pusę kilometro nuo sprogimo epicentro“.
Susinaikinimo baimė pakerta bet kokį norą tvarkyti ar keisti savo gyvenimą.
Įdomu tai, jog šie jaunuoliai pripažįsta vienintelį dalyką – meilę –
paskutinį žmonių susijungimą prieš sugriūnant pasauliui. Čia Jurga
Ivanauskaitė, kaip ir Ričardas Gavelis, parodo nepripažįstančią jokių
moralinių normų ,,seksualinės revoliucijos“ legalizuotą meilę, kuri pavertė
lytinį aktą svarbiausiu ir vieninteliu žmogaus gyvenimo turiniu.

Novelių knygoje ,,Pakalnučių metai“ jauni antrosios XX a. pusės
žmonės ieško gyvenimo prasmės. Skirtingai nuo ,,Kaip užsiauginti baimę“ ir
,,Mėnulio vaikai“, čia parodomi jaunuolių dvasiniai ieškojimai –
skausmingos klajonės po realybės ir fantastikos pasaulį. Novelėse labai
daug simbolių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalūs, pavyzdžiui,
pakalnutė – mirties simbolis. Gal ir gerai, kad jauni žmonės supranta, jog
gyvenimo prasmė ir pilnatvė – ne piniguose ir net ne pažinime. Novelių
herojai sugeba atsispirti banalybei (kas labai reta tarp jaunų žmonių),
laimę randa meilėje, bičiulystėje, mene.

Nors R.Gavelis ir J.Ivanauskaitė buvo ne novatoriai pasirinkdami savo
kūriniuose jaunimo problemų nagrinėjimą, tačiau jie pirmą kartą viešai
išdrįso kalbėti apie tokius klausimus, kurie iki tol buvo tabu lietuvių
literatūroje: narkomanija, KGB kišimasis į asmeninį žmogaus gyvenimą,
,,laisva“ meilė ir t.t. Tai, kas nauja ir drąsu, visada žavi. Įdomu, kad į
visas p
problemas žiūrima pačių jaunuolių akimis. Mąstančiam, turinčiam
tikslą, ieškančiam gyvenimo pilnatvės jaunuoliui nėra lengva.

Leave a Comment