advokatu profesine etika

2796 0

5. ADVOKATŲ ETIKOS KODEKSAS

5.1 Advokatų profesijos ypatybės

Esminis vaidmuo teisinių paslaugų srityje Europos šalyse tenka tam tikros teisininkų kategorijos atstovams – advokatams (advocaat, advocati, asianajaja, barrister ir kt.). Advokatų vaidmuo visuomenės gyvenime labai svarbus. Kad jį įgyvendintų, jie turi supras¬ti savo santykius su teisine sistema. Tinkamai taikomos profesinės etikos taisyklės padeda šiuos santykius apibrėžti. Pagal Advokatūros įstatymo 1 straipsnį, advokatų teikiamos teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba bei atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai attliekami už atlyginimą.

Advokatų veiklos sritis yra labai plati. Tačiau pagrindinė jų veikla – atstovauti klientų interesams teismuose. CPK 50 straipsnis aiškiai nurodo, kad atstovais pagal pavedimą teisme, o tai yra ir civiliniame procese gali būti advokatai bei advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje. Advokatai yra teisės specialistai, padedantys subjektui įgyvendinti savo teises civilinėse bylose, atstovauti jo interesams teismuose. Subjektu čia suprantami visi fiziniai (konkretus žmogus) ir juridiniai (įmonės, įstaigos, organizacijos) asmenys. Labai svarbu, jog tarp atstovaujamojo irr atstovo susiklostytų pasitikėjimu grindžiami santykiai. Bendradarbiaudami su klientais, advokatai turi būti mandagūs, taktiški ir laikytis teisinės etikos normų. Konfidencialumas (klientų informacijos slaptumas ) yra pagrindinis advokatų veiklos principas. Atstovaudami savo kliento interesus, advokatai realizuoja teisinės gynybos principą. Šis darbas reikalauja gr

reito mąstymo, geros iškalbos, teisinių procedūrų ir taisyklių išmanymo. Todėl daugelis advokatų specializuojasi tam tikroje srityje, kaip pavyzdžiui tarptautinėje teisėje, intelektinės nuosavybės apsaugos srityje, tai yra gina klientų autorines teises meno, dizaino, muzikos srityje ir kompiuterinių programų gamyboje.

Kita jų funkcija – konsultuoti klientus įstatymais nustatytų teisių ir pareigų, bylos kėlimo ir sėkmingo ginčo išsprendimo klausimais. Advokatai pataria klientams oficialiųjų dokumentų, tokių kaip kontraktai ir sutartys, sudarymo klausimais. Kadangi beveik visiems procesiniams dokumentams surašyti yra taikomi tam tikri reikalavimai, paprastam žmogui yra labai sunku susiorientuoti tokioje reikalavimų gausybėje. Būtent todėl advokatai gali padėti inicijuoti civilinį procesą, taip pat jį tinkamai vesti. Taip pat jie nagrinėja klientų bankroto bylas, rengia klientų testamentus, užstato ir nuomos sutartis, kaip globėjai ar testamento vykdytojai tvarko palikimo reeikalus.

Tačiau tai dar ne visos jų atliekamos funkcijos. Jie analizuoja užbaigtų bylų rezultatus, nagrinėja vienų ar kitų įstatymų taikymo aplinkybes. Analizuodami bylas, advokatai naudojasi teisinėmis bibliotekomis, kompiuterizuotomis programinėmis priemonėmis, kurios leidžia automatiškai atlikti teisinės literatūros paiešką ir sudaryti tipinius teisinius raštus.

Reikia paminėti, jog advokatai, turintys privačias įstaigas atlieka ir administracinį darbą. Jie vadovauja įstaigos darbui, samdo ir prižiūri personalą, rūpinasi įstaigos aprūpinimu medžiagomis ir priemonėmis.

Kiekvienoje Europos šalyje advokatų veikla turi savo ypatybių, kurios yra sąlygotos skirtingų tradicijų ir atspindi vi
ienos ar kitos valstybės teisinės sistemos istorinę raidą. Paprastai advokatai sudaro atskirą profesinę kategoriją, kuri turi tam tikras išskirtines teises teisinių paslaugų srityje ir ypač atstovavimo teismuose požiūriu. Kai kuriose šalyse, tokiose kaip Vokietija, Graikija, ne tik atstovauti teismuose, bet ir kitas teisines paslaugas formaliai gali teikti tik advokatai. Tuo tarpu kitose šalyse teisinių paslaugų sritis yra labiau liberalizuota. Pavyzdžiui Suomijoje atstovauti visuose teismuose gali ne tik advokatai. Kai kuriose šalyse (Belgija, Prancūzija, Didžioji Britanija ir kt.) išimtinai advokatams yra paliktas atstovavimas tik kai kuriuose teismuose.

Daugumoje Europos valstybių advokatai sudaro vieningą profesinę grupę, tačiau kai kur (Didžioji Britanija, Lenkija) ji yra padalinta dar bent į dvi kategorijas, kiekviena iš kurių turi specifinį vaidmenį teisinių paslaugų srityje.

Kai kuriose Europos šalyse advokatai išlaiko specifinį atskiros gildijos statusą, kas reiškia, kad ne kiekvienas teisininkas gali praktikuoti kaip advokatas. Paprastai advokato teisės ir vardas yra įgyjami ne tik sėkmingai baigus teisės studijas, bet dar ir atlikus tam tikrą praktiką bei išlaikius papildomus egzaminus. Šiuo požiūriu išsiskiria Ispanija, kur teisinio universitetinio išsilavinimo turėjimas yra faktiškai vienintelis reikalavimas asmenims, norintiems užsiimti advokato praktika.

Paprastai advokatai praktikuoja kaip nepriklausomi (self employed) asmenys, kurie gali asocijuoti savo veiklą su kitais partneriais. Tačiau advokatų bendros veiklos formos daugelyje šalių yra ribojamos (y
ypač kompanijų, kurios yra ribotos civilinės atsakomybės teisės subjektai) steigimo prasme. Net ir tais atvejais, kai ribotos atsakomybės advokatų firmos yra toleruojamos, dažnai išlieka neribota advokato atsakomybė jo konkretaus kliento atžvilgiu .

Faktiškai visose Europos valstybėse šalia advokatų tam tikras teisines paslaugas teikia ir kiti asmenys, dažnai net neturintys teisinio išsilavinimo, tačiau jų veikla paprastai yra apribota tik specialiomis sritimis. Dažniausiai jie negali arba gali tik tam tikrais atvejais atstovauti savo klientų teismuose.

5.2 Priėmimo į advokatų pareigas tvarka etiniu aspektu

Vienas svarbiausių dalykų, skiriančių vieną profesiją nuo kitos, yra pačių tos profesijos narių sukur¬tas ir įgyvendinamas profesinio elgesio kodeksas. Daugelio užsienio šalių teisininkai jau seniai vado¬vaujasi etikos arba profesinio elgesio kodeksais dėl kelių priežasčių. Visų pirma, aiškus etikos kodeksas kelia teisininko pro¬fesijos vertę, didina klientų pasitikėjimą, stiprina teisi¬ninkų nepriklausomybę. An¬tra, teisininkai, kurdami etikos kodeksus ir vadovaudamiesi jais, mažina valdžios kontrolės būtinybę ir savo ruožtu saugo savo nepriklausomybę. Trečioji priežastis tokiam kodeksui atsirasti ir Lietuvoje buvo tai, kad dėl užsienio šalyse galiojančių etikos ko¬deksų užsienio klientai, vers¬lininkai, teisininkai tikisi, jog Lietuvos teisininkai taip pat vadovaujasi panašiu kodeksu, o jo nesant užsieniečiams gali atsirasti kliūčių imantis verslo ar kreipiantis teisinės konsultacijos Lietuvoje. Šias priežastis sustiprina ir profesijos reikalavimai bei finansinė nauda. Dėl išskirtinio teisininko profesijos sa

antykio su teise ir advo¬katu, sprendžiančiu klientų asmeni¬nius reikalus ar verslo problemas, santykių su klientais teisininkai privalo turėti elgesio taisykles.

Ne visada lengva apibrėžti, koks elgesys yra tinkamas. Juo labiau, kad daugelyje šalių jis suprantamas skirtingai. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose plačiai paplitęs sąlyginis mokestis, kai tam tikras procen¬tas nuostolių atlyginimo sumos, kurią gauna advokatas iš kliento, laimėjęs bylą, vadovaujantis etikos taisyk¬lėmis yra draudžiamas daugelyje Eu¬ropos šalių.

Antra vertus, Europoje dažna praktika, kai vienos šalies advokatas, nesant kitos šalies atsto-vo, konsultuojasi su teisėju dėl bylos. Jungtinėse Amerikos Valstijose tai daž¬niausiai draudžiama. Net ir toje pačioje šalyje gali įvykti įvairių pokyčių, verčiančių keisti ir papildyti profesinio elgesio taisykles.

Akivaizdu, kad teisininkų profesinės etikos kodeksas turi atsižvelgti į kiekvienos teisinės srities teisininkų veiklos ypatybes. Atkreipti¬nas dėmesys, kad Advokatų profesinės etikos kodekso projekte (pir¬mą kartą mūsų šalies istorijoje!) buvo bandoma kompaktiškai susisteminti, kodifikuoti vi¬sų šalies teisininkų etikos pagrindines nuostatas. Bendras visų specialybių tei¬sininkų etikos kodeksas veiksmingiau, kompaktiškiau harmonizuotų ir suderintų kiekvienam teisininkui reikšmingas etikos nuostatas. Pagaliau tokiu kodeksu teisinin¬kui patogiau naudotis praktiškai. At¬skirų specialybių teisininkų etikos taisyk¬lių rinkiniai tik nepagrįstai susmulkintų bendruosius ir nedalomus visoms pagrin¬dinėms teisininkų institucijoms būdingus principus. Tarybiniais laikais iš visų teisinės sistemos darbuotojų grupių etikos kodeksą turėjo tik advokatai. Toks advokatų, dažniau¬siai atstovaujančių klientų interesams ginčuose su valstybe, išsiskyrimas, palyginti su prokurorais, kurie, kaip valstybės pareigūnai, buvo nuo jos priklausomi, tada buvo labai nau¬dingas. Advokatai, turėdami savo etikos kodeksą ir patys jį įgyven¬dindami, tapo labiau nepriklausomi, pakilo jų prestižas. Dabartinėje Lietuvoje prokurorai atstovauja pavieniams asmenims, bendrovėms ir jiems, kaip ir advokatams, reikia va¬dovautis etikos kodeksu. Taigi jiems toks kodeksas irgi būtinas. [13]

Reikia įvertinti specialius kiek¬vienos srities darbuotojų santykius ir pareigas, taip pat etikos kodeksus de¬rinti su skirtingais teisinės sistemos grupių poreikiais. Pavyzdžiui, proku¬roro, sužinojusio faktą, padėsiantį įrodyti kaltinamojo nekaltumą, pa¬reiga visiškai skirtinga, nei advokato, išsiaiškinusio, kad jo klientas yra tikrai kaltas. Pavyzdžiui, teisėjams ar kitiems valstybės tarnautojams gali būti uždrausta dalyvauti politikoje, tačiau toks ribojimas advokatams netiktų. Kaip pavyzdį, galima pateikti argumentą, kad notarų etikos reikalavimai gali būti tokie patys kaip ir advokatų, tačiau galimos tik notarų veiklai būdingos situacijos.

Nors daugelio šalių tam tikros etikos taisyklės įvairuoja dėl teisinin¬ko profesinės veiklos sričių arba keis¬tinos dėl visuomeninių pokyčių, tačiau yra bendrieji principai, kuriais grin¬džiama teisinė etika.

Daugelis teisininko pareigų nurodyta Profesinio elgesio taisyk¬lėse, materialinėje ir profesinėje teisėje. Advokatas taip pat vadovau¬jasi asmeniniu sąmoningumu ir savo teisinės srities kolegų pritarimu. Jis turi siekti aukščiausio profesinio meistriškumo, tobulinti teisę ir savo pavyzdžiu reikšti darba¬vimosi visuomenei idealus. Advokato, kaip kliento atstovo, teisinės sistemos elemento ir piliečio, pareigos dažniausiai yra suderinamos. Kai oponuojanti šalis gerai atstovaujama, advokatas gali uoliai atstovauti savo klientui ir ginti jo interesus, ir kartu siekti teisin¬gumo. Taip pat jis gali būti tikras, jog kliento informacijos saugojimas atitinka visuomenės interesus, ir žmonės, žinodami, kad jų teisiniai įpareigojimai tvarkomi konfidencialiai, bus labiau linkę naudotis teisinėmis paslaugomis. Tačiau teisinėje praktikoje pasitaiko, kad advokato pareigos viena kitai prieštarauja.

Dažniausiai sudėtingų etikos problemų kyla dėl konflikto tarp jo pareigos klientui ar teisinei sistemai ir paties advokato kaip sąžiningo asmens, siekiančio likti teisingu ir kartu užsidirbti pakankamai lėšų pragyvenimui, interesų. Juk advokatai ne visada atstovauja sąžiningų klientų interesus. Tačiau advokato, kaip kliento atstovo, negalima tapatinti su pačiu klientu. Jis gali turėti savo poziciją konkrečiu klausimu, tačiau etiniais sumetimais advokatas negali veikti priešingai savo atstovaujamojo interesams. Be to, profesinio elgesio taisyklės numato tokių kon¬fliktų sprendimo būdus. Vadovau¬jantis šiomis taisyklėmis, gali atsirasti daug sudėtingų profesinio diskretiš¬kumo klausimų. Jie turi būti spren¬džiami priimant profesionaliai tinka¬mus ir morališkai teisingus spren-dimus vadovaujantis svarbiausiais taisyklėse nurodytais principais.

6. ADVOKATŲ VEIKLOS PRINCIPŲ REIKŠMĖ

Visų pirma, reikėtų sufor¬muluoti advokato profesijos praktiniame darbe keliamus reikalavimus. Čia būtina nurodyti, kad advokatas turi būti gerai iš¬studijavęs įstatymus ir būti sąžiningas, kuk¬lus, nepriekaištingai elgtis ne tik teismo procese, bet ir kitose įstaigose bei buityje. Praktikoje dar būna atvejų, kai advoka¬tas, neturėdamas pakankamai teisinių žinių arba gerai nepasirengęs bylai, negina rei¬kiamai kliento interesų. Tokią gynybą tai¬syklėse reikia smerkti ir nurodyti, kad už tai atsakoma drausmine tvarka. Tais atvejais, kai advokatas nujaučia, kad jam nepakanka žinių patarimui duoti ar siūlomai bylai vesti, jis privalo atsisakyti nuo tokio pavedimo ir prašyti vedėją paskirti ki¬tą. Žinoma tai nereiškia, kad sudėtingesnei bylai vesti visada reikalingas koks nors išgarsėjęs advokatas. Advokatas turi pasitikėti savo jėgomis. Tačiau kiekvie¬nu konkrečiu atveju advokatas turi ir kri¬tiškai vertinti savo žinias. Jeigu trūksta tei¬sinių žinių arba praktinio darbo ir gyveni¬mo patyrimo, tai geriau kurį laiką nevesti sudėtingų bylų, nes priešingu atveju nebus gerai įvykdyta gynybos funkcija. Reikėtų iš¬vardyti visus atvejus, tiek įstatyminius, tiek etinius, kada advokatas negali priimti pa¬vedimo. Praktikoje yra nemažai pavyzdžių, kai advokato populiarumas netolygus jo kvalifikacijai.

Reikėtų užfiksuoti to¬kį pagrindinį advokato veiklos principą, kad jo tikslas – ne pavestą bylą laimėti, o ginant teisėtus kliento interesus, panaudoti visas teisėtas gynybos priemones ir būdus bylos aplinkybėms objektyviai ištirti ir tiesai nu¬statyti. Iš šio svarbaus principo išplauktų, kad advokato veiksmai, kuriais siekiama iškraipyti teisėtas gynybos priemones bei bū¬dus, būtų traktuojami kaip taisyklių pažei¬dimas. Prie tokių veiksmų priskirtinas, pa¬vyzdžiui, prašymas bylą atidėti, turint tikslų ją vilkinti. Dėl tokio advokato elgesio nu¬kenčia priešingosios šalies interesai ir berei¬kalingai eikvojama teismo lėšos bei laikas. O tokių pavyzdžių praktikoje pasitaiko.

Negali advokatas teismui pateikti rašy¬tinių įrodymų, kurių išdavimo ar turinio tik¬rumu pats abejoja. Tokių atvejų yra daž¬niausiai civilinėse bylose, kai klientai netei¬sėtai gauna įvairių dokumentų (pažymų, sąskaitų, aktų) ir pateikia advokatui. Su¬prantama, kad advokatas negali atsakyti už neteisingus dokumentus, nežinodamas, ko¬kiomis aplinkybėmis jie gauti, jis negali at-sakyti ir už žinias, kurias suteikia klientas.

Advokatas, atlikdamas profesines parei¬gas, yra nepriklausomas įstatymų numaty¬tose ribose. Tačiau, nors ir būdamas sava¬rankiškas proceso dalyvis, jis turi tartis su atstovaujamuoju bylose dėl savo pozicijos, privalo supažindinti klientą su jo interesų gynybos sistema. Praktikoje kartais advokatai be pagrindo įgaliotojų neinformuoja, kaip gins jų interesus civilinė¬se bylose.

Atstovaudamas kliento interesams civi¬linėse bylose, advokatas turi taktiškai ir mandagiai elgtis su priešingąja šalimi ir jos atstovu. Kartais ginčą stengiamasi užbaigti taikos sutartimi. Šiuo reikalu vedamos tarp šalių derybos, ir šalys bei jų atstovai gauna žinių bei duomenų, kurių byloje iki tol nebuvo. Todėl reikėtų nustatyti, kad tais at¬vejais, kai byla nebaigiama taikos sutarti¬mi, advokatas per visą procesą negali remtis žiniomis, kurias jis sužinojo iš priešingosios šalies, kalbėdamasis dėl taikos sutarties su¬darymo.

Taigi, remiantis šiais argumentais, svarbu paminėti ir aptarti Advokatūros įstatymo 5 straipsnį, kuris įtvirtina advokatų veiklos principus. Būtent jie vienaip ar kitaip atspindi jų profesinio elgesio normas ir parodo advokatų etikos taisykles.

1. Advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas

Teisininko profesijai būdin¬ga savivalda. Kadangi advokatas irgi priskiriamas šiai kategorijai, jam tas principas taipogi yra taikomas. Nors savivalda būdinga ir kitoms profesijoms, advokato pro-fesija unikali, nes glaudžiai susijusi su valdžios ir įstatymų vykdymu. Šis ry¬šys pasireiškia tuo, kad didžiausi tei¬sinės profesijos įgaliojimai suteikti teismams. Kai advokatų veikla atitin¬ka nustatytus profesinius reikala¬vimus, mažiau galimybių valdžiai ją reguliuoti. Be to, savivalda taip pat padeda advokatams likti nepri¬klausomiems nuo valdžios. Nepri¬klausomi teisininkai – svarbi jėga, užtikrinanti, kad valdžia laikytųsi įstatymų.

Sąlygiška advokato auto¬nomija suteikia atitinkamų savival¬dos įsipareigojimų. Advokatai turi užtikrinti, kad jų savivalda yra visuo¬menės labui, o konkrečiau – atlikti atstovavimo funkciją tų asmenų atžvilgiu, kuriems to labiausiai reikia. Visi advokatai atsako už Advokatų profesinės etikos taisyklių laikymąsi, privalo padėti vieni kitiems jų lai¬kytis. Šių taisyklių pažeidimas kom¬promituoja jų nepriklauso¬mybę ir pažeidžia visuomenės, kuriai jie darbuojasi, interesus.

Advokatų savivaldą įgyvendina Lietuvos advokatūra. Visi Lietuvos Respublikos advokatai vienijasi į juridinį asmenį, vadinamą Lietuvos advokatūra, kurios buveinė yra Vilniuje. Lietuvos advokatūros veikla finansuojama iš advokatų mokamų įmokų ir kitų šaltinių ir tai irgi parodo jos savarankiškumą nuo valstybinės valdžios. Lietuvos advokatūra koordinuoja advokatų veiklą, atstovauja advokatų interesams valstybės institucijose bei tarptautinėse ir užsienio valstybių organizacijose; teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja advokatų veiklą bei atlieka daug kitų funkcijų. Advokatų taryba kaip Lietuvos advokatūros valdymo organas priima sprendimus iškelti drausmės bylą advokatui ir advokato padėjėjui, už Advokatūros įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokato veiklos pažeidimus. Advokatų drausmės bylas nagrinėja Advokatų garbės teismas.

Visa ši savarankiška sistema užtikrina advokatų nepriklausomumą nuo valstybinės valdžios institucijų, o tai yra prielaida tinkamai įgyvendinti jų pagrindinę funkciją – teikti teisinę gynybą asmenims.

2. Advokatų tarpusavio santykių demokratiškumas, kolegiškumas ir sąžininga konkurencija.

Lietuvos advokatūros įstatymo 42 straipsnyje numatytas draudimas advokatui tiesiogiai ar netiesiogiai reklamuoti savo profesinę veiklą. Advokatui draudžiama reklamuoti advokato veiklą. Leidžiama tik tokia informacija, kai duomenys apie advokatą ar advokatų profesinę bendriją yra nurodomi informaciniuose ir kitokiuose leidiniuose, oficialiuose blankuose, vizitinėse kortelėse, ant reprezentacinių daiktų, taip pat kai advokatas ar advokatų profesinė bendrija įstatymų nustatyta tvarka nurodomi kaip paramos davėjai. Gaunamų skundų dėl advokatų profesinės veiklos bei elgesio turinys rodo, kad ne visi advokatai laikosi Advokatūros įstatymo ir nevienodai taiko Advokatų profesinės etikos kodekso reikalavimus. Advokatų taryba pastaruoju metu vis dažniau gauna pranešimus, kuriuose reiškiamas pareiškėjų nepasitenkinimas kai kurių advokatų veiksmais, kuomet yra įkyriai siūlomos konkretaus advokato ar advokatų kontoros paslaugos, siunčiant raštus, lankantis teisminėse ir kitose valstybinėse ar nevalstybinėse institucijose, susitinkant su kitų advokatų klientais. Tokiuose raštuose, apsilankymų ar susitikimų metu pabrėžiamas vienų advokatų pranašumas prieš kitus, siūloma teikti teisinę pagalbą už mažesnį honorarą, negu tas, dėl kurio kitas advokatas yra susitaręs su tuo klientu, tai nurodant kaip privalumą.

Advokatų taryba nusprendė, jog savo veikloje jie privalo laikytis advokato profesijai keliamų reikalavimų. Pažymėtina, kad veiksmai, kuriais advokatai nurodo savo pranašumą, viešai lygindami save ar advokatų kontorą, kurioje jie dirba, su kitais advokatais ar advokatų kontoromis, tuo menkindami kitus advokatus ar advokatų kontoras arba siūlo suteikti teisinę pagalbą už mažesnį honorarą vietoje advokato, kuris jau yra susitaręs su klientu dėl teisinės pagalbos, žemina advokato vardą ir profesinį orumą, silpnina visuomenės pasitikėjimą advokatais.

Informacija apie advokato paslaugas, jų reklama¬vimą – tai aktyvūs klientų paieškos būdai. Todėl advokato re¬klamos formos ir būdai yra glaudžiai susiję su jo profesinės etikos garbės ir orumo klausimais, sąžininga ar nesąžininga konkurencija, tikrąja kvalifikacija ir kitkuo. Tačiau Lietuvos advokatūros praktika rodo, kad mes dar tik pradedame siste¬minti tinkamus advokato reklamos pagrindus.

3. Advokatų tarpusavio santykiai

Savo kolegų atžvilgiu advokatas turi būti mandagus, taktiškas, draugiškas ir, esant reikalui, padėti profesinėje veikloje patari¬mu arba net suteikti teisinę pagalbą, jeigu tai neprieštarauja kliento interesams.

Surašomuose dokumentuose advokatui neleidžiama savo kolegų pajuokti, įžeisti ar užgauti.

Klientas turi teisę pasirinkti bet kurį ad¬vokatą, todėl praktikoje atsitinka, kai ad¬vokatas priima bylą, kuri anksčiau buvo pa¬vesta kitam advokatui. Šitokiais atvejais vi¬suomet reikia informuoti apie tai kolegą, visapusiškai išsiaiškinti su klientu atsisaky¬mo priežastis ir priimti pavedimą. Taip pat reikėtų išsiaiškinti tiek su kolega, tiek su klientu, jeigu buvo atliktas koks nors dar¬bas, ar už tai yra užmokėta advokatui. To¬kios taisyklės įrašymas praktikoje pašalin¬tų dar vis pasitaikančius nesusipratimus.

Šiame taisyklių skyriuje reikėtų nurody¬ti, kad advokatas civilinėse bylose gali kal¬bėtis bylos klausimais su priešingąja šalimi, tik apie tai informavęs jos advokatą, o jeigu priešingoji šalis advokato neturi, tai visai ne¬rekomenduojama kalbėti dėl ginčo dalyko. Toks reikalavimas pašalintų praktikoje pa¬sitaikančius atvejus, kai priešingąją šalį ad¬vokatas neteisingai informuoja apie bylą ir turimus įrodymus, siekdamas įbauginti prie¬šininką ir gauti iš jo naudingų nuolaidų.

Reikėtų įrašyti taisyklėse tokį, mano su¬pratimu, labai svarbų principą, kad advoka¬tas civilinėse bylose negali pateikti teismui nė vieno dokumento, iš anksto nesupažin¬dinęs su jo turiniu priešingosios šalies advo¬kato. Čia išimtis gali būti tik tada, kai jis pats tokius dokumentus gauna prieš pat posėdį arba žino, kad byla dėl kokių nors priežas¬čių bus tikrai atidėta ir priešingosios šalies advokatas spės susipažinti su tuo dokumen¬tu. Kaip žinoma, praktikoje būna atvejų, kai, negalėjus laiku susipažinti su šalių pateikia¬mais teismui dokumentais, bylos atidedamos ir tuo užvilkinamas jų išnagrinėjimas. Toks reikalavimas drausmintų advokatus ir pa¬greitintų bylų išnagrinėjimą.

4. Advokatų veiklos teisėtumas.

Advokato profesinės veiklos teisėtumas yra vienas svarbiausių principų, lemiančių advokato ir kliento bendra¬darbiavimą (Advokatūros įstatymo 5 str.). Tačiau tenka pri¬pažinti, kad praktikoje advokatas susiduria su pačiomis įvairiausiomis problemomis šiuo aspektu. Tik įsiteisėjęs teismo sprendimas nustato, kuri ginčo šalis yra teisi. Tai reiškia, kad bet kokiu atveju advokatas gali ginti net ir kaltą šalį. Be to, kai tame pačiame rajone yra per daug advokatų, kyla konkurencinė įtampa dėl klientų, o tai riboja advokato, gyvenančio tik iš teikiamų teisinių paslau¬gų, pasirinkimą. Susitikęs su advokatu, klientas paprastai išdėsto savo tikslus ir uždavinius, kuriuos įgyvendinti siekia, naudodamasis jo pagalba teisme ar kitoje institucijoje. Pasi¬taiko klientų, nurodančių priemones, kurių advokatas turėtų imtis, jam atstovaudamas. Tačiau advokatas, būdamas lais¬vas ir nepriklausomas teisininkas, korektiškai, bet principin¬gai turi ginti savo poziciją – netaikyti neetiškų kliento inte¬resų gynybos būdų ir jokiu būdu neremti įstatymui priešta¬raujančių reikalavimų. Advokatas privalo išmokti kantriai ir mandagiai paaiškinti klientui, kad būtent jo siūloma pozicija klientui iš tiesų gali padėti ir stiprinti teisingumą.

Teisiškai vertinant advokato ar advokato padėjėjo veiksmus atsižvelgtina į specifinę advokatūros padėtį ir jos vaidmenį valstybės teisinėje sistemoje. Advokato paskirtis – teisėtais būdais ir priemonėmis ginti savo kliento teises bei teisėtus inte¬re¬sus ir siekti, kad būtų įvykdytas teisingumas.

Advokato profesija yra viena iš profesijų rūšių, kurios atstovams yra taikomi didesni, reiklesni elgesio standartai. Advokato ar advokato padėjėjo veiklai taikomi ne vien tik žmogiški elgesio standartai, bet ir specialūs reikalavimai, nustatyti tiek advokatūros veiklą reguliuojančiuose įsta¬tymuose, tiek ir profesinės etikos taisyklėse. Profesinės etikos taisyklėse nustatyti reikalavimai advokato elgesiui yra objektyviai būtini: tik nepriekaištingo profesinio elgesio žmogui gali būti patikėta dalyvauti teisingumo įgyvendinimo procese. Leidi¬mas šiame procese dalyvauti bet kam, neatsižvelgiant į jo elgesį, diskredituotų pačią teisingumo įgyvendinimo idėją . [8]

Vienas iš advokatų veiklos Lietuvos Respublikoje principų yra įstatymų ir profesinės etikos taisyklių laikymasis. Etikos taisyklės taikomos taip pat ir advokato padėjėjams. Advokatų profesinės etikos kodeksas reikalauja, kad advokatas ar advokato padėjėjas tiksliai ir nenukrypstamai laikytųsi įstatymų, būtų aukštos moralės ir nepriekaištingo elgesio. Todėl nepakanka įvertinti advokato veiklą tik įstatymų aspektu, bet būtina jo veiksmus vertinti ir profesinę etiką reguliuojančių normų kontekste. Konstatavimas, kad advokato ar advokato padėjėjo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, todėl baudžiamosios teisės prasme jo veiksmai yra neprie¬kaištingi, automatiškai dar nereiškia, kad nebuvo pažeisti ir profesinės etikos reikalavimai. Pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymą galima taikyti drausmines sankcijas (taip pat pačias griežčiausias – išbraukimą iš advokatų ar advokatų padėjėjų sąrašo) advokatui ar advokato padėjėjui yra ne tik įstatymų, bet ir profesinės etikos taisyklių pažeidimas. Siekiant užtikrinti tinkamą asmenų, norinčių tapti advokatais, profesinį pasirengimą, yra nustatyta privaloma advokato praktika. Asmuo, įrašytas į advokatų padėjėjų sąrašą, neįgyja advokato teisinio statuso, nes advokatu laikomas ir juo gali vadintis tik asmuo, įrašytas į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą. Tačiau asmens įrašymas į advokatų padėjėjų sąrašą reiškia, kad jis yra saistomas advokatų profesinės etikos taisyklių reikalavimų. Ši nuostata yra esminė, nes Advokatų profesinės etikos kodekso taisyklės taikytinos ne visiems teisininkams, o tik advokatams ir advokatų padėjėjams.

Advokatų profesinės etikos kodekso 1 punktas reikalauja, kad advokatas ir advokato padėjėjas savo funkcijas vykdytų dorai, sąžiningai ir rūpestingai. Advokato ir advokato padėjėjo pareigos būti sąžiningu sudėtinė dalis yra teisingos informacijos apie save atskleidimas savo klientams ir kitiems asmenims. Teisinę pagalbą teikiantis asmuo, nepriklausomai nuo to, kokiame statuse – advokato ar advokato padėjėjo – jis veiktų, turi pareigą visais atvejais įvardyti savo tikrąjį statusą – advokato ar advokato padėjėjo, nes tai tiesiogiai siejasi su teisines paslaugas teikiančiojo įgaliojimais. Šis reikalavimas logiškai išplaukia tiek iš Advokatų profesinės etikos kodekso reika-lavimų, tiek ir bendros pareigos elgtis sąžiningai. Asmenys, turėdami reikalą su save advokatu ar advokato padėjėju įvardijančiu asmeniu, suvokia ir žino, kad juos konsultuoja ne bet koks teisininkas, o teisininkas, kuriam taikomi Advokatūros įsta¬tymo ir advokato profesinės etikos reikalavimai. Tokia informacija kartu suponuoja kliento ar kito asmens pasitikėjimą advokatu ar advokato padėjėju, jo kvalifikacija ir atitinkama profesine etika. Jeigu asmuo, faktiškai esantis advokato padėjėju, tokiu savęs aplinkiniams neįvardija, tai jis ne tik elgiasi nesąžiningai neatskleisdamas apie save teisingos informacijos, bet ir pažeidžia profesinę etiką, nes pateikia netikslią ir klaidinančią informaciją.

Kiekvienam privalu laikytis įstatyme nustatytų draudimų. Advokatas ir advokato padėjėjas, būdami teisinės sistemos dalis, savo veikloje ne tik turi laikytis įstatymo, bet ir patys ginti įstatymo dvasią, teisingumo ir teisėtumo idealus. Įstatymo reikalavimų nepaisymas diskredituoja advokato profesiją ir žemina jos prestižą. Advokatas ar advokato padėjėjas, pažeidęs imperatyvius įstatymo reikalavimus, negali teisintis nei įstatymo ar profesinės etikos taisyklių nežinojimu, nei nepakankamu įstatymo detalumu. Įstatymo ir profesinės etikos taisyklių nuostatas advokatas ar advokato padėjėjas privalo žinoti ex officio. Dėl šių priežasčių imperatyvių įstatymo normų, draudžiančių advokato padėjėjui atlikti gynėjo funkcijas, pažeidimas laikytinas profesijos prestižą žeminančiu poelgiu .

7. ADVOKATO IR KLIENTO BENDRADARBIAVIMAS ETINIU ASPEKTU

7.1. Kliento paslapties neatskleidimas

Šis advokatų veiklos principas dar vadinamas konfidencialumo pareiga.

Konfidencialumas – yra pagrindinė ir s

. . .

Advokato ir kliento tarpusavio pasitikėjimo santykiai

Sėkmingą advokato ir kliento bendradarbiavimą lemia subtilus, individualus tarp jų atsiradęs psichologinis ryšys ir gebėjimas sukurti abišalio pasitikėjimo atmosferą. Spren¬džiant sudėtingas asmeninio gyvenimo problemas, vien tik formalaus profesinio bendradarbiavimo tikrai nepakanka. Čia būtinas dviejų žmonių „dvasios, tikslų, minčių, jausmų, ke¬tinimų artumas'”. Praktika rodo, kad kvalifikuotas, sąžinin¬gas ir nuoširdus advokatas, sugebantis laikytis profesinio eti¬keto taisyklių, gana greitai įgyja populiarumą ir autoritetą tarp žmonių. Juk klientai dažniausiai ateina pas advokatą pra-šyti teisinės pagalbos jau turėdami žinių apie jo profesines ir asmenines savybes, kvalifikaciją, drąsą, principingumą, re¬putaciją ir panašiai. Kokiomis priemonėmis ir būdais advo¬katui pasiseka užmegzti dalykinius ryšius su klientais, api¬brėžti gana sunku, nes kiekvieno teisininko psichologinių, metodinių, organizacinių priemonių arsenalas itin asmeniš¬kas ir individualus. Svarbiausia, kad šios priemonės neprieštarautų profesinės etikos taisyklėms. Tačiau asmeniniai advokato ir kliento santykiai negali peržengti nustatytos etinės ribos. Antraip kyla pavo¬jus, kad klientas dėl kokių nors priežasčių kaip, pavyzdžiui, pralaimėjus bylą, pasikeitus bylinėjimosi aplinkybėms, gali parašyti skundą.

Labai svarbu, kad advokato ir kliento santykiai būtų kul¬tūringi ir korektiški. Taip pat būtina nuosekliai laikytis aukštų profesinės etikos ir psichologijos standartų. Etikos taisyklių laikymasis kiekvieno teisininko veikloje rodo jo profesinę brandą, sugebėjimą kultūringai elgtis ne tik su kolegomis, bet ir su kitais žmonėmis. Todėl etinių-dorovinių nuostatų tyrinėjimai civilinėje teisenoje yra stiprus stimulas kelti kultūrinį teisėtvarkos institucijų veiklos lygį, tobulinti teisėjų, advo¬katų, prokurorų ir kitų teisininkų santykius, jų profesinį meist¬riškumą bei kvalifikaciją ir taip didinti teisininko prestižą visuomenėje.

Be abejo, geru advokatu gali tapti tik ypatingos dvasinės kultūros teisininkas, išsiugdęs subtilias žmogiškąsias ir pilie¬tines savybes. Silpnavalis, nervingas, nekantrus, neatidus, ne¬santūrus teisininkas vargu ar pelnys nuoširdžią žmonių pagar¬bą ir pasitikėjimą. Advokatui paprastai tenka dirbti konfliktiš¬kose sąlygose, kurios kelia emocinius stresus bei stiprius išgyvenimus. Tačiau jis privalo sugebėti visiškai neparodyti savo emocijų ir valingai, kultūringai bei ramiai vykdyti savo sunkias profesines pareigas.

Pabrėžiant kiekvieno kliento svarbą, svarbu žinoti jo profesinę, visuomeninę ar finansi¬nę būklę, asmeninio gyvenimo problemas, net jo vertybes (life time value). Pastebima, kad žmonės nelabai linkę suteikti infor¬macijos apie save, o jeigu ir suteikia, tai dažnai klaidingos. O advokato ir kliento sėkmingų santykių kertinis akmuo – žinios apie klientą, lei¬džiančios užmegzti pasitikėjimo santykius bei padidinti tikimybę laimėti bylą. Advokatui svarbu pažinti kiekvieną savo klientą, suprasti jo interesus bei atitinkamai patarti dėl atitinkamų gynimosi būdų.

Join the Conversation

×
×