4. XX a. I puses Amerikos muzika ir ryskiausi kurejai – Charlesas Ivesas, Henry Cowel, Edgaras Varese‘asXiX a. A svarbiausii pasaulio centrai meno buvo Viena ir Paryzius. Ten telkesi zymus artistai, gimdavo naujos meno kryptys ir stiliai. Tikedavesi greitesnio kelio i pripazinima, juose apsistodavo daugybe ivairiu krastu menininku. Net ir toli gyvenantys, bet nenorintys atsilikti kurejai, bent mintimis turedavo sekti sostiniu madas. Iki pirmojo pasaulinio karo pabaigos kiti miestai, valstybes ir net zemynai buvo laikomi provincija. Amerika ir jos kultura nebuvo isimtis. Amerikieciu menininkai neretai studijavo europoje, o mene karaliavo atsiveztines europietiskos tradicijos. Amziaus pabaigoje prauzus pilietiniam karui tarp siaures ir pietu, panaikinus vergija, amerikoje prasidejo audringa naujos kulturos pletra. Maisantis ivairiu rasiu kulturoms, palengva formavosi nauja muzikos rusis – Jazz : unikalus amerikietiskas reiskinys, sujunges europietiskas, afrikietiskas ir amerikietiskas tradicijas. Pokyciai, nors ir ne tokie ryskus, budingi ir akademinei muzikai. Ch. Ivesas – tapo pirmuoju dudziu amerikos kompozitoriumi. Sukures ispudingu kuriniu, jis atrado daug visai naujai muzikai svarbiu dalyku, kuriuos kiti kompozitoriai panaudojo tik po keliolikos ar keliasdesimt metu. Siandiena Ivesas laikomas vienu moderniosios muzikos pranasu. Ivesas gime naujojoje anglijoje, kapelmeisterio seimoje. Jo muzikines savimones formavimuisi didele itaka dare tevo muzikiniai eksperimentai, kuriuose jis su dideliu uzsidegimu dalyvaudavo nuo pat mazumes. Ivesas baige Jeilio universiteta ir dirbo baznycios vargonininku. Laisva laika skyre komponavimui. Ikures draudimo kompanija, ir tapes turtingu zmogumi, muzika rase tik laisvalaikiu. Kuo geriau klostesi verslo reikalai, tuo geriau, sekmingiau kure muzika. Veliau sunkiai susirges mete kuryba, o veliau ir versla. Ivsas isspausdino „antraja sonata fortepijonui“, orkestriniu pjesiu „centrinis parkas sutemus“ ir „trys vietoves naujojoje anglijoje“, kameriniu kompoziciju (sonatu, trio, kvartetu, kvintetu), bei simto dainu autorius. Taciau jo muzika ne tada, nei dar ilgus desimtmecius nebuvo zinoma, o ir jai buvo negaleta kritikos. Iveso muzika buvo atrasta labai paveluotai – po keleto desimtmesiu. Taciau kompozitorius del to visiskai nesikrimto. Pirma karta savo simfonini kurini jis isgirdo tik sulaukes 71 metu. Uz 3-ja simfonija Ivsui buvo skirtas Pulitzerio premija. Tik po mirties Iveso muzika tapo isties populiari. Ivesas buvo nepaprastai isradingas kurejas. Iveso ritmai imantrus ir impulsyvus, sunkai nuspejami, keliasluoksniai poliritmai , kartais kone dziaziniai. Daugelio kuriniu skambesio astrumas bei svoiezumas dar ir siandien stebina. Jis savarankiskai isrado politonaluma, atonaluma, politempija, erdvine muzika, naudojo klasterius ir ketvirtatonius. Kurinys „garsu keliai nr 3“ npagristas 12 garsu serija – tai vienas originaliausiu ikidodekafonines atonaliosios muzikos pavyzdziu. Iveso orkstriniuose kuriniuiose kastais naudojamas efektas, tarsi vienu metu skambetu keletas skirtingu kuriniu. tokios kompozicijoas surestos tvirtai, ju garsinis ir erdvinis ispudis labai ryskus, o montazine forma artimesne avangardistiniams koliazui. „neatsakytas klausimas“ – idomaisuias Iveso kurinys, viena originaliausiu erdvines muzikos kompoziciju. Kurinyje vienu metu trim sluoksniais skamba skirtinga muzika. Klausytojui atsiveria ikone regimas ispudis – tarytum letas kosminiu kunu judejimas danguje. 1906 m paraso orkestrine pjese „gatvemis ir saligatviais“. Kompozitorius tikejo nepaprasta muzikos galia, jis norejo atnaujinti muzikine kalba, ir kurti universalia, visiems zmonems suprantama muzika. Suvokdamas savo muzikos verte ir paskirti, Ivesas nesibaimino likti vienas; tiesiog jo jaunystes laiku Amerika nepajege ivertinti tokio masto kurejo. Henry Cowel – JAV kompozitorius, pianistas, muzikologas. Studijavo Kalifornijos universitete, veliau Berlyne. 1932 sukonstravo elektrini akustini instrumenta „rhythmicon“. Koncertavo europoje ir Amerikoje, skaite paskaitas apie naujaja muzika. Vartojo neiprastus grojimo fortepijonu budus – klasterius, duzius per stygas, medine instrumento dali. Sukure opera , 2 baletus, koncertu ivairiems instrumentams – fortepijonui, smuikui, musamiesiems, akordeonui, saksofonui, 21 simfonija, vokaliniu, kameriniu kuriniu. Edgaras Varese‘as – prancuzu ir amerikieciu kompozitorius, vienas idomiausiu XX amziuje. Nugyvenes ilga gyvenima, uzbaige tik 11 kuriniu. Pirmieji ju buvo romantinio stiliaus su impresionizmo priemaisomis. 1919 m. niujoreke ikure Naujaji simfonini orkestra, kurio pagrindinis tikslas buvo atlikti siuolaikine muzika. 1921 m. isteige Tarptautine kompozitoriu gildija. Gildijos surengtuose koncertuose pirmakart amerikoje nuskambejo Sionbergo „menulio Pjero“, Stravinskio „vestuves“, Debussy, bergo, Weberno kuriniai.
Kompozitoriaus kuryboje vyravo netradiciniu sudeciu ansambliai, pvz. „Hiperprizme“ 9 puciamiesiems, ir7 Musamiesiems , „oktandras“ 6 puciamiesiems ir kontrabosui. Varezas ieskojo originalaus kurybos budo, metodo, jam atrode, kad tikslieji mokslai – matematika, fizika, susije su muzika, todel ir kuriant galima remtis panasiais principais. Kompozitorius bande suartinti meno ir mokslo desnius. Tai atsispindi ir kuriniu pavadinimuose – „integralai“, „jonizacija“, „tankis 21.5“. Kompozitoriaus muzika buvo nuosekliai audziama is garsiniu ir ritminiu strukturu. Trumpi motyvai, tarsi signalai kurinyje budavo kartojami daugybe kartu. Nedideles strukturos pindavosi vis i didesnius darinius. Sis komponavimo budas kompozitoriui primine kristalizacijos procesa – panasiai kaip mineralogijoje. Varezo muzika labai astri, disonansine, jo garsu spektras daug platesnis nei ankstesneje muzikoje. Susidomejes musamaisiais, ima rasyti muzika jiems. Tai nebuvo labai paprasta, nes tais laikas siu instrumentu pasirinkimas buvo gana skurdus. Pamazu jo kolekcija virto tikru orkestru. 1931m. sukuria „jonizacija“ – kompozicija 13 muzikantu, grojanciu 37 musamaisiais instrumentais, fortepijonu ir dviem sirenomis. Po tokiu naujoviu seke keliolokos metu krize, kitaip tariant – tyla, po kurios kompozitorius prabilo su nauja jega. 1954 uzbaige kurti didziausia savo kompozicija – „dykumos“ puciamuju orkestrui, fortepijonui, 5 musamiesiems ir stereofoninei magnetofono juostai. Juostoje panaudoti ivairus elektroniniai triuksmai, kuriuos autorius vadina „organizuotais triuksmais“. Vareso kuryba atspindi pokycius pereinant is tradicines vokalines ir instrumentines muzikos eros i nauja, elektronines muzikos era. Jokiam kitam siuolaikiniam kompozitoriui nera pavyke taip smarkiai atnaujinti muzikos kalbos ir priemoniu.5. sonorizmas – komponavimo technikos trumpa charakteristika. Sonorizmo pavyzdziai K. Pendereckio, D. Ligeti kuryboje. Sonorizmas – XX a. II puses komponavimo technika, pagrista neapibrezto aukscio spalviniais skambesiais. Ju charakteris ir intensyvumas priklauso nuo registro, tempo, ritmo, kaitos staigumo ar nuoseklumo, fakturos formu, jos tirstumo ar skaidrumo. Tam tikra spalva, fonizmas budinga visu laiku muzikai. Koloristines sonorizmo tendencijos itin sustiprejo XIX a. Pab. Romantizmo harmonijoje. Sonorine jos trakuote atsispindejo siekiant raiskiai perteikti vaizdo konkretuma, pamegdzioti nacionaliniu instrumentu skambejimo specifika, ar sustiprinti harmonines spalvos emocini poveiki. Impresionizmo stiliui budingas fonizmas paskatino nauju technologiju, akcentuojanciu skambejima kaip savaiminga vertybe, atsiradima. XX. A. II puseje sonorizmas tapo visiskai savarankiska technika, kurios nesaiste tonaciniai rysiai. Ji savo pacios galimybemis konstravo kurinio forma ir leme jos vaizdine sfera. Sonorizmu kuriami spalviniai planai itin siejasi su naujomis garsu strukturomis – ju fakturiniu formu ivairove. Fakturines formos apibendrinamos keliais tipais – klasteriu (vertikale, susidedancia is tonu, pustoniu, arba mikrotonu), mikropolifonija (judancia vieningo tembro mase, sudaryta is polifoniskai isdestytu tembru liniju), puantilizmu ( garsu elementais – taskais, pakaitomis atsidurianciais pirmame skambejimo plane). Sonoristinese kompozicijose kuriami nauji erdves ir laiko santykikai, laiko parametras papildomas erdves – gylio ir tankumo – parametrais. Sonorizme vartojami ivairiausi garso saltiniai – ne tik zmogaus ar muzikos instrumentu, bet ir konkreciosios muzikos priemonemis kuriami tembrai bei triuksmai. Sonorizmo kuriniu partiturose daznai vartojama grafine notacija, ivairus simboliai, gausu metatekstu. Krzysztof Penderecki – lenku kompozitorius, dirigentas, pedagogas. Ankstyvojo laikotarpio kuriniuose gilinosi i nauju skambesiu paieskas, eksperimentavo su styginiais ir musamaisiais instrumentais, vienas pirmuju is avangardistu vartojo ivairius aplinkis garsus. Veliau pasuko stilizacijos ir tradicijos link, sia krypti islaikydamas ir velesneje kuryboje. Kompozitoriaus kurinyje „Rauda hirosimos aukoms“ 52 styginiams instrumentams klasteriai yra pagrindine israiskos priemone, klausytojai girdi monumentalias ir gana statiskas garsu mases, daznai pereinancias i triuksmus. Klasteriu muzika skamba nepaprastai itemptai ir tragiskai – ja dazniausiai kure kompozitoriai, isgyvene Antrojo pasaulinio karo baisumus ir ilga laika apie tai skelbe pasauliui. Kuriniai labai spalvingi, juose megdziojami ivairus kare girdeti garsai. Vengru kompozitorius Gyorgy Ligeti gime ir mokesi vengrijoje, taciau po sovietu isiverzimo emigravo i vakaru europa. Ligeti taip pat naudojo klasterius, bet visai kitaip. Pendereckio klasteriai buvo sustinge ir kieti, o Ligeti – sudaryti is daugybes smulkiu liniju, tikro knibzdelyno, primenancio skrusdelyna ar avili. Mazi menkai besiskirianciu instrumentiniu liniju kontrapunktai vadinami mikropolifonija, o nepaprastai didelis orkestriniu balsu kiekis – superdaugiabalsumu. Ligeti parase keleta tokia technika pagristu orkestriniu kuriniu, is kuriu zinomiausias – „atmosferos“ dideliam orkestrui be musamuju. Tai labai tapybiskas kurinys, paveikiantis ne strukturomis, bet nuotaika ir neiprastumu – jame nera nei apciuopiamo ritmo, nei aiskiu melodiniu motyvu, muzika rutuliojasi visiskai nenuspejamai.
Ligeti ir Pendereckio klasteriniai kuriniai is karto pelne klausytoju simpatijas, jie buvo spalvingi, aiskaus turinio ir lengvai suvokiamos formos, o publika jau senokai buvo to issiilgusi. Ligeti sukure 2 kurinius balsams ir instrumentams : „nuotykius“ ir „naujuosius nuotykius“. Tai originalus balso teatro pvz. Kuriu tekstai sudaryti is beprasmiu skiemenu ir garsu, suzymetu labai tiksliai.6. aletorika ir serializmas – komponavimo metodu apibudinimas ir palyginimas. Ryskiausi muzikos pavyzdziai. Siu komponavimo metodu aspektai k štokhauzeno ir p. Bulezo kurybojeSerializmas – Serijines technikos atmaina, kuri serijiskumo principa taiko aukscio, ritmo , dinamikos, artikuliacijos, tampo ir kt. Muzikos parametrams. Dodekafoniniu kuriniu serijose ir ju varijacineje pletoteje dar atsiskleidzia ju elementu hierarchija, lemianti tradicini klasikines formos modeli. Su serializmo technika prasidejo naujas muz. Mastymo etapas – strukturalizmas. Jo kompoziciju formavimo proesai siejami ne su tematizmu, jo eksponavimo ir pletotes funkcijomis, o su serijiniu strukturu variantine kaita. Vienas paprasciausiu serializmo pavartojimo budu – dvieju – aukscio ir ritmo – seriju sujungimas joma taikant analogiskas skaitmenines progresijas : 12 auksciu chromatines eiles principas perkeliamas i pasirinktu vienetu tolydzio ilgejanciu trukmiu eile. Vienas pirmuju serialistiniu kuriniu – o mesijano etiudas f-nui Nr. 2 is „keturiu ritminiu etiudu“ . jo parengiamaj medziaga sudaro dvylikos progresuojanciu garso trukmiu trys eiles, dvylikos nepasikartojanciu auksciu trys eiles, vienuolikos artikuliaciniu, ir septyniu dinaminiu niuansu eiles. Serializmas kaip ivariu garso parametru jungimo technika , itin budinga XX a 5d-mecio kuriniams. Serialistines kompozicijos vieningumui ir strukturu tvarkai palaikyti svarbiu veiksniu tapo ne tik progresijos, proporciojos , bet ir pats skaicius. Totalinis serializmasMessiaeno mokinys Pierre‘as Boulezas netrukus žengė dar toliau: diegė visų muzikinės kompozicijos elementų lygiavertiškumo principą ir siekė absoliučios visų parametrų kontrolės. Boulezas žavėjosi galimybėmis, kurias muzikai teikia matematika, statistika, simetrijos, aibės ir kiti panašūs dalykai. Jo fortepijoniniame kūrinyje „Struktūros“ (1952) visų muzikinių komponentų charakteristikas nulėmė vien skaičiai. Tokia muzika buvo pavadinta totaliniu serializmu.Velesni serialistiniai boulezo kuriniai jau nebuvo taip visapusiskai suvarzyti. Serializma jis taike tik kai kuriems elementams, dazniausia auksciu ir ritmui, o kiti elementai budavo tvarkomi neserijiniu budu. Boulez daugiau demesio skyre estetikai, maziau varze jausmus ir fantazija, sieke „laisves ir tvarkos dialektikos“. Zymiausias jo kurinys „plaktukas be seimininko“ altui ir 6 instrumentams. (pagal rene charo eilerascius, 1954). Buvo „pagristas grieztu principu, taciau su pasirinkimo galimybemis“:. Bene vaisingiausiai serializmo idejos reiskesi K. Stockhauzeno kuryboje. Pradejes nuo „pavieniu“ garsu , kompoziciju, ir sukures manifestini serializmo kurini „kryzminis zaidimas“ . veliau ji s ieskojo ivairesnio sio metodo principu pritaikymu. Stockhauzeno kurinyje trims orkestrams „grupes“ serijiniu budu yra valdomas tepas.
Pagrindinės serializmo problemos įveikti nepavyko: nepaisant griežčiausio konstruktyvumo, muzika priminė atsitiktinį garsų srautą. Visiškai kontroliuojama muzika nelauktai priartėjo prie visiškai atsitiktinės muzikos – aleatorikos.AleatorikaMuzika, kurią sąlygoja atsitiktinumai, vadinama aleatorine (lot. alea – kauliukas). Tai nėra įprasta muzikinė technika, o labiau muzikinės medžiagos tvarkymo metodas.Fizikoje aleatorine seka vadinama tokia, kurios bendrosios savybės yra apibrėžtos, o smulkmenos nulemtos vien statistiniu būdu. Muzikoje ši sąvoka nėra taip tiksliai įgyvendinta , joje idealus atsitiktinumas beveik neįmanomas – jis pasiekiamas tik matematikoje, naudojantis specialiomis atsitiktinėmis sekomis. Beje, jei absoliučiai vyrautu atsitiktinumas, iš esmės neliktu komponavimo (sąmoningos ir tikslingos veiklos).Aleatorinis komponavimas leidžia geriau valdyti iš anksto numatytą kūrinio visumą, smulkmenas paliekant atsitiktinumui.Atsitiktinumu pagrįsta muzikinė medžiaga tarsi turėtų būti be savybių, tačiau atsitiktinės sekos turi savus dėsnius, pabrėžiančius pusiausvyrą: kuo daugiau atsitiktinių elementų, tuo ryškesni jų pasikartojimai, išsikristalizuojantys į įsimenamus ir atpažįstamus darinius.Atsitiktinumu pagristas komponavimas suklestejo 6 d-mecio pradzioje. Tokia muzika kurta amerikoje ir europoje apie du desimtmecius. Idomu, kad europoje ja rase buve nuosekliausi serializmo atstovai – p. Boules, ir k. Stockhauzenas. Tai buvo ju paciu reakcija i serialistinio metodo ribotuma ir mechaniskuma, virtusi neribotos aleatorines laisves proverziu.
Dalis kompozitoriu rase muzika, kurioje atsitiktiniai procesai nulemdavo tai, ka jie uzrasydavo natomis. Tokios partituros beveik niekuo nesiskyre nuo tradiciniu – jose izvelgti ka nors nenumatyto ar atsitiktinio be kompozitoriaus paaiskinimu neimanoma. Kiti kompozitoriai atsitiktinuma suprato savaip. Jie suteike daugiau laisves ir lankstumo atlikejams, lesdami jiems pasirinkti daugeli kurinio komponentu ir ju sekos tvarka. Taip kurinysigaudavo vadinamaja atviraja forma – kaskarta atliekamas skambedavo siek tiek arba net visiskai kitaip. Baulezo 5 daliu „trecioji sonata fortepijonui“ leidzia atlikejui laisvai pasirinkti daliu tvarka ir fragmentu seka jose, arba bet kuri ju praleisti. Kurinyje „strukturosII“ dviem fortepijonams trukmes ir garsumas nurodyti tik apytikriai. Atlikejai dazniausiai is anksto pasirenka kokia nors tvarka ir veliau jos laikosi. Stockhauzeno II-oje pjeseje fortepijonui atlikejas gali ekspromtu pasirinkti bet kuri skambinimo fragmento varijanta is keliu siulomu. Puciamuju kvintete „laiko mase“ tempas nurodomas tik apytikriai : „greiciausiai, kiek imanoma greiciau“, „vienu ikvepimu“. Kurinyje „spirale“ nenurodytam soplistui pliuso ir minuso zenklu zymimimi „ivykiai“, kuriuose atlikejas turi (arba gali) ka nors keisti. Stockhauseno kurinyja nenurodytiems atlikejams „is septyniu dienu“ autorius duoda tik zodinius tekstus, turincius paskatinti atlikejus visiskailaisvai ir neapibreztos trukmes improvizacijai. Daugelis aleatorika megusiu kompozitoriu daznai patys vadovaudavo atliekant savo kurinius – kaip dirigrntai(boulez) ir garso rezisieriai (stockhausenasS). Taip jie isvengdavo daugybes nesusipratimu. Kildavusiu del partiturose duodamu paaiskinimu. Kompozitoriu suburtu ansambliu muzikantai daug geriau suprasdavo, ko nori autorius, todel sekmingiau atlikdavo kurinius.7. aleatorikos galimybes ir ivairove – konceptualioji, grafine ir veiksmo muzika. Dz keidzo asmenybe ir kuryba. Konceptualizmas Kurybos budas , kai absoliutinamos idejos ir atsisakoma kurinio, kaip daikto ( partituros, paveikslo, sar skulpturos) kurimo. , vadinamas konceptualizmu ( lot. Conceptus – suvoktas). Ideja pateikiama paaiskinimu ar instrukcija, glaustai ir metaforiskai nusakant sumanymo esme. Sumanymo paskelbimas kokiu nors veiksmu tampa svarbesnis uz medziagini igyvendinima, todel reali muzika, paveikslas ar skulptura daznai net nekuriama. Kanadieciu kompozitorius marejus šeferis, siulo klausytis „ pasaulinio garsovaizdzio – didziules makrokosmines kompozicijos, kuri skamba aplink mus visa laika:“. Konceptualistai rengia ivairiu rusiu akcijas – koncertus, hepeningus, show. Jose nestinga humoro ir ironijos, taip pat publika sokiruojanciu dalyku. Patys autoriai sias akcijas dazniausiai vadina antimuzika ir antimenu. Siu provokaciju tikslas – sokiruoti miescioni klausytoja, neva aktyvinti jo mastyma, griauti pasenusias ir igrisusias koncertavimo formas. Grafinė ir veiksmo muzika 6-ajane dešimtmetyje kompozitoriai atkakliai ieškojo naujos muzikinės kalbos ir išraiškos priemonių. Jie taip pat mėgino pramušti nusibodusių tradicijų kiautą, jų manymu, kausčiusi mąstymą ir fantaziją. Keletas naujosios muzikos rūšių pirmenybę teikė pačiam kūrinio sumanymui, o ne muzikiniai medžiagai ir jos pateikimui – tradiciškam kūrybos būdui. Taip tikėtasi atrasti „naujus žemynus“ ir pradėti kurti naują, jokių tradicijų nevaržomą šiuolaikinį meną.Grafinė muzikaGrafinė muzika buvo tokia, kurioje naudotasis neįprasta muzikai grafika – piešiniais, schemomis ir nemuzikiniais ženklais. Ji buvo kuriama 6-ame ir 7-ame dešimtmetyje Amerikoje ir Europoje. Grafinė muzika dažnai laikoma viena iš aleatorikos rūšių.Vakarietiška muzika jau seniai buvo užrašinėjama, todėl terminas „grafinė muzika“ yra šiek tiek paradoksalus, nes bet kuri užrašyta muzika turi grafinę išraišką.Grafinės muzikos kompozicijos labiau nužymi kūrinio visumą nei detales. Jose beveik visada svarbesnis sumanymas, o ne garsinė medžiaga, dažniausiai atsirandanti atlikėjui improvizuojant.Pirmąjį grafinė muzikos pavyzdį sukūrė amerikietis Earlas Brownas, tai buvo kurinys fortepijonui „sulenktas lapas, gruodis,1952“.Veiksmo muzikaTuo pačiu metu kaip ir aleatorinė bei grafinė muzika atsirado veiksmo muzika. Tai savotiškas muzikos ir veiksmo hibridas, dažniausiai – avangardinis teatralizuotas kūrinys, atliekamas tradicinėse koncertų salėse.Veiksmo muzikos tikslas yra „išjudinti iki šiol mažai pajustas mąstymo ir jutimų sritis“, todėl nenuostabu, kad naudojamos avangardinės priemonės, dažnai šokiruojančios klausytojus.
Johnas cage‘asAmerikieciu kompozitorius , rasytojas ir filosofas. Baiges mokykla svajojo tapti pamokslininku, taciau mokesi prastai ir studijas teko nutraukti. Nuvykes i europa susizaejo gotikos architektura, ir eme galvoti apie architekto specialybe. Budamas maljorkoje pirma karta pabande komponuoti. Grizas i kalifornija, cageas skaite eksperimentine poezija ir toliau komponavo. Uzrasinejo savo muzika, kuria pats improvizuodavo fortepijonu. Dirbo sodininku, vireju, namu seimininkems vesdavo paskaitas apie mena, literatura, cia prisirinkdavo zmoniu, uzdarbio pakakdavo, o cage zinios kaupesi neitiketinu greiciu. Susizavejes Varese muzika, Cage steige pirmuosius musamuju ansamblius, kuriems pats pritaikydavo ivairius metalinius daiktus is automobiliu savartyno. Pradejo naudoti vandens gonga, kuri nuo tada pamego ir kiti kompozitoriai. Sietle subure musamuju orkestra. Jam kompozitorius parase „ pirmaja metalo konstrukcija“. 1939 m. jis sukure „isivaizduojama krastovaizdi nr. 1“ – pirmaji elektroakustines muzikos kurini, kuriame be fortepijono, buvo naudojami dvieju gramofonu skleidziami glisando garsai. Ispudziu kurybai kompozitorius ieskojo gatvese, klausydamasis iairiausiu garsu ir triuksmu junginiu. 1940 paprasytas juodaodes sokejos sukurti muzika jos spektakliui „bakchanalija“, primenanciam pirmyksciu tautu sokius, ilgai galvojo kaip realizuoti musamuju orkestro skambesi, nes scena, kurioje turejo buti rodomas spektaklis buvo itin maza, kad sutalpinti visa orkestra. Siam tikslui pasitarnavo „paruostas fortepoijonas“ – kuomet tarp stygu idedami varztai, gumos gabaleliai, folijos, ir visokie kitokie irengimai. 1948 m. kompozitorius paraso dideli cikla pritaikytam fortepijonui „sonatos ir interliudai:. Tai laikoma vienu svarbiausiu XX a fortepijoniniu opusu. Kompozitorius sieke atskleisti devynis jausmus, induizmo filosofijoje ir estetikoje laikomus esminiais. Komponuodamas „sesiolika sokiu“ Cae naudojasi lentelemis, sudarytomis pagal atsitiktinai parinktas heksagramu kombinacijas. Jis uzpildydavo is anksto sukurtas ritmines strukturas garsais, kuriuos jam „pasiulydavo“ heksagramos. Toks neiprastas kurybos metodas ne tk leido isvengti asmeninio skonio apraisku, bet ir esmingai keite kompozitoriaus vaidmeni – kuryba labiau primine zaidima kauliukais nei tradicini muzikos rasyma. 1951 atsiranda garsieji Cage kuriniai – koncertas pritaikytam fortepijonui ir kameriniam orkestrui ir „permainu muzika“ fortepijonui. Si neiprasta muzika panasi i nesiliaujancio chaoso pliupsnius, tarp kuriu kartais smekscioja tylos saleles. „isivaizduojamas krastovaizdis nr4“ , taip pat sukurtas siais metais. Si kurini atliko 12 radijo imtuvu orkestras. Prie kiekvieno aparato sedejo po du zmones – vienas reguliavo garsuma, kitas bangu daznius. 1952 sukurta kompozicija fortepijonui stebino dar labiau. Visa jos skambejimo laika pianistas nepaliete ne vieno klaviso. Publikos rekcija ir sukurdavo vadinamaja „muzika“. „vandens muzika“ (1952) buvo sukurta pienistui , kuris turejo ne tik skambinti, bet ir naudotis ivairiais daiktais – radijo aparatu, kortomis, svilpuku, dubenimis su vandeniu, jam taip pat buvo leidziama rukyti. Natos buvo uzrasytos amt dideliu lapu ir pakabintos scenoje taip, kad jas matytu ir publika. Jos buvo suzymeti ivairus nemuzikiniai veiksmai, kuriuos turejo atlikti pianistas. Koncertas fortepijonui ir orkestrui (1958) i muzikos istorija pateko kaip vienas pirmuju kuriniu, kurio neapibreztumas buvo pritaikomas atlikimui. Orkestro sudetis ir dydis pasirenkami laisvai, kaip ir koncerto trukme. Pagrindine partituros paskirtis – niekam neleisti nuspeti galutinio efekto. Dirigentas diriguoja taip pat savotiskai – istieses rankas, tarsi laikrodzio rodykles – rodo laiko padalas. Cage isradingumui ribu nebuvo. Jis kure muzika kone kiekvienam galinciam skambeti objektui – dygliams ir stiebams, ju garsus sustiprindamas mikrofonais („medzio vaikas“) solistui, („sakos“) solistui, duetui, trio arba orkestrui. Taip pat – vandens pripiltoms kriauklytems kartu su ugnies garsais („ilankos“) trims atlikejams. 1979m. kurinys „roarotorija, airiskas cirkas pagal Finegano budyne“ (riaumojimo oratorija) buvo parasytas kaip radijo muzika pagal airiu rasytojo romano fragmentus. 1987 paraso operu serija „europera“.8. Iannis Xenakis. Asmenybe ir kuryba Graiku ir prancuzu kompozitorius, inzinierius ir architektas, nauju garsu pasauliu ir utopiju kurejas, daznai laikomas paciu didziausiu siuolaikines muzikos revoliucionieriumi. Xenakis gime rumunijoje, graiku verslininko seimoje, o desimties buvo issiustas i mokykla vienoje graikijos salu. Veliau isvyko i Atenus mokytis inzinerijos. Jau vyko antrasis pasaulinis karas, ir netrukus , i graikija isiverzus kariuomenei, universitetas buvo uzdarytas. Xenakis drasiai kovojo su vokieciu okupantais. Kovu metu jis buvo sunkiai suzeistas – sovinio skeveldra pataike i veida ir ismuse kaire aki. 1946 gavo inzinieriaus diploma, ir buvo paimtas i kariuomene, taciau del tam tikru peripetiju pabego is kariuomenes ir pasislepe – tokiu budu uz akiu buvo nuteistas mirti, ir is jo buvo atimta graikijos pilietybe. Tuomet xenakis nelegaliai atvyko i prancuzija, ir neturedamas nei pinigu nei paso buvo priverstas likti. Cia jis rado darbo garsaus prancuzu architekto dirbtuveje. Veliau ir pats tapo geru architektu. Pradejo kurti muzika. Jo kuriniai buvo modernus, nes jis labai domejosi to meto naujovemis – serializmu, aleatorika, konkreciaja ir elektronie muzika, orkestriniais eksperimentais. Xenakis is pat pradziu emesi kurti orkestrui. Jo muzikiniu sumanymu nebuvo kaip kitaip isreiksti – jam reikejo dideles, tirstos, sunkios garsu mases.
„metastaze: 61 instrumentui – viena ispudingiausiu pokario muzikos kompoziciju. Kurinio struktura pagrista matematiniais skaiciavimais. Kurini „terretektorh“ simfoniniam orkestrui, atlieka 88 muzikantai. Jie „ismetomi“ po visa ziurovu sale : atlikejai ir klausytojai susimaiso, todel publika nejuciomis atsiduria orkestro viduje (dirigentas stovi viduryje). Kompozitorius priarteja prie triuksmo muzikos : ispudi sustiprina tai, kad kiekvienas orkestro muzikantas turi po papildoma musamaji instrumenta – medini blokeli, marakasa, svilpuka, rimba, ir kt. Anot kompozitoriaus, norint naujoviskai tvarkyti garsu pasauli, reikia panaudoti fizika ir matematika, tai leistu is pagrindu transformuoti garsine medziaga, o elementus susieti naujais rysiais. Menas xenakiui taip pat rodesi esas gamtos pratesimas. Joje jis izzvelge grazia ir idomia tvarka, slepiama isorinio chaoso. Jis mane turi ssekti gamtos formomis – debesu, medziu, zoliu, vejo, vandens sroviu, net duju molekuliu judejimo strukturomis. Xenakio netenkino nei vienas populiarus 6-o desimtmecio moderniosios muzikos medziagos tvarkymo budas. Jis sukure originalia muzikos koncepcija ir pavadino ja STOHASTINE muzika. Metematikoje tai reiskia – atsitiktinis, tikimybinis. Sios koncepcijos esme – kinetines duju teorijos pritaikymas muzikoje. Stohastine muzika pasizymi sklandziu medziagos kitimu laike, tolydzoi perejimu is vienos busenos i kita. Jos principai leidzia susieti tvarka ir netvarka, logika ir intuicija, statiska ir dinamiska muzika. Kurinys „nendres“ orkestrui sukurtas kaip nendriu, auganciu pelkese, muzikinis atitikmuo. Kurinyje kompozitorius palengva komplikuoja ritma, kol galu gale klausytojas nebepajegia jo sekti. 1968 kompozitorius sukuria dramatiska kompozicija 12 balsu „naktys“, kurios pradzioje skaitoma autoriaus dedikacija. Kurinys primena nakties kosmara – dusimas, blaskymasis, netgi sakalu viauksejimas. 1975 m. xenakis isrado kompiuterine sistema UPIC, leidziancia bet koki piesini automatiskai paversti muzika. Xebakis nerase operu, jo teatro struktura buvo artima antikiniam – dalyvavo solistai, komentuojantis choras ir orkestras. Jis sukure Aischilo tragediju trilogija, kuria sudare „oresteja“, „kasandra“, ir „Deive atene“. 1979 m. parase kurini 6 perkusininkams „plejades“. Cia panaudotas Xenakio sukurtas naujas metalinis musamasis „six-Xen“. Jis suderintas kompozitoriaus sugalvota 19 tonu derme; sesi tokie instrumentai niekuomet negroja unisonu. Kompozitorius susiejo muzika, sviesas ir architektura i viena ivairiaruse visuma, valdoma „visuotines muzikines strukturos“, arba „fundamentaliosios“ strukturos. Tokius superkurinius Xenakis vadino politopais, pvz.: „hibiki Hana Ma“, Persepolis“, „kliuny politopas“, Mikenu alfa“. Politopas „Diatopas“ buvo atliekamas paties Xenakio suprojektuotame palapines tipo pastate. Jis stovejo Paryziaus centre, veliau Bonoje. Tai buvo elektronine, 46 minuciu muzika „sukurys“ is palengva augancio ir „keliaujancio“ garso, kuris klausytojus veike tiesiog fiziskai. Erdvine muzikos struktura visiskai atitiko pastato struktura. Buvo naudojama daugiakanale astuoniu takeliu magnetofono juosta ir daug, po visa pastata isdestytu garsiakalbiu. Taciau net ir politopai neisseme kompozitoriaus vaizduotes :jis kure dar utopiskesnius projektus, apimancius ne tik mena, bet ir visas zmonijos veiklos sritis. Jis kure projekta, kaip, panaudojant tuometine palydovene technologija, butu galima apsviesti tamsiaja Menulio puse. Kompozitorius netgi svajojo iziebti dirbtine Siaures pasvaiste ir ikurti kosmini miesta. Rases sudetingais metodais paremta muzika, kompozitorius atvirai teige, kad meno kuryboje intuicija nusveria ir uztemdo mastyma. Jis buvo isitikines, kad samoningumo ir nesamoningumo priespriesa yra klaidinga, o samoningos kurybos nebuna. Sunku spelioti, koks likimas laukia Xenakio muzikos, bet tiketina, kad nauji meno vejai ju neissklaidys pernelyg greitai.9. minimalizmas – muzikos kryptis ir komponavimo metodas. Zymiausi minimalistai ir charakteringiausi kuriniai. Trumpa F. Glaso kurybos apzvalgaMinimalizmasMinimalizmas buvo dailės stilius, gyvavęs 6-ame ir 7-ame dešimtmetyje JAV. Jis atsirado kaip priešprieša tuo metu dailėje klestėjusioms modernizmo rūšims, visų pirma abstrakčiajam ekspresionizmui.Minimalistų kūryba logiška, kūriniams būdingas abstraktumas. Minimalistiniai darbai dažnai jungiami iš kelių ar net keliasdešimties labai panašių darbų.Minimalistinė muzikaMinimalistinė muzika atsirado 7-o dešimtmečio pradžioje JAV. Ji labai paprasta, tonali, pulsuojančio reguliaraus ritmo, gerokai artimesnė rokui, džiazui. Ji neįprasta Vakarų avangardui.Minimalistinė muzika buvo iššūkis pokariniam serialistinės ir aleatorinės muzikos viešpatavimui. Ji stipriai skyrėsi ne tik nuo moderniosios, bet ir nuo klasikinės bei romantinės muzikos. Minimalizmas įkūnijo aiškesnės, techniškai paprastesnės ir emociškai lengvesnės muzikos poreikį.
Minimalistiniuose kūriniuose ritmo, melodinės ir harmoninės atkarpos kartojamos daugybę kartų. Per visą kūrinį tvyro viena nekintama būsena, primenanti mąslią indišką ragą arba monotonišką afrikietišką būgnijimą. Muzika abstrakti, ji nieko nepapasakoja, vyksta lėta ir nuosekli struktūrų kaita. Pakitimų labai nedaug, klausytojas juos lengvai pastebi ir turi laiko į juos įsiklausyti.Minimalistiniai kūriniai neturi kulminacijų, muzika dažniausiai prasideda ir baigiasi nelauktai, todėl atrodo, kad ji begalinė, be pradžios ir pabaigos arba galinti prasidėti ir baigtis bet kurioje vietoje. Laikas tarsi sustoja arba visai išnyksta – kontrastų ir įvykių nebuvimas tirpdo klausytojui laiko jausmą. Del siu savybiu minimalistine muzika vadinama hipnotizuojancia, magiska, transo, pulso, kartojimu, sistemine ir procesine. Terry Riley – pirmasis komponavo muzika vien is motyvu kartojimo, ir netrukus pabande si buda pritaikyti gyvam atlikimui. Kurinyje „vaivorykste kreivame ore“ elektroniniams vargonams kompozitorius naudojo „juostos velavimo sistema“ – gyvai grojama muzika buvo irasoma i magnetofono juosta, po to iskart transliuojama per kita magnetofono galvite, irasa siek tiek velinancia; tai sukeldavo aido efekta. Kurini „inC“ sudaro 53 trumpos melodines atkaarpos. Kurini gali atlikti bet kiek melodiniu instrumentu, kurie istoja paeiliui. Stevas Reichas – si kompozitoriu domino efektas, kai dvvi vienodos juostos „kilpos“ transliuojamos is dvieju magnetofonu, kuriu vienas sukasi truputeli greiciau. „kilpose“ irasytu motyvu kartojimai pradeda nesutapti , ir po kiek laiko pasislenka per viena garsa, veliau dar per viena, ir t.t. si slinkima kompozitorius vadino „pasislinkusia faze“,. Ir pirmuosius kurinius rase naudodamas si efekta. Kurinyje „bugnijimas“ kompozitorius panaudojo laipsnisko tembru kitimo principa, ir nauja faziu ideja. Kurinyje „muzika 18-kai muzikantu“ reichas isplecia atlikeju sudeti. Prie jam iprastu klavisiniu ir musamuju pridedamas styginius ir medinius puciamuosius. Reichas naudoja letai besikeiciancias akordu slinktis (kurinyje yra 11 akordu) tarsi savotiska letai kvepuojancia kurinio tema. Philipas glassas domejosi fiziologiniu muzikos poveikiu ir tyrinejo psichofizines garso savybes. Jam dideles itakos turejo garsus indu sitarininkas (ravi sankaras) ir trys keliones i indija. Komp . is indu muzikos pereme technika, pagrista ritmo segmentu pridejimu, arba atemimu, naudojantis aritmetinemis progresijomis. Kurinyje „muzika kvintomis“ pradine 8 natu figura nuosekliai pridedant naujus segmentus, pleciama iki 200 natu. Kurinyje „dvylika daliu muzika“ balsai juda priesingomis kryptimis ir yra ritmiskai savarankiski. Ima rastis harmonijos uzuomazgos. Pirmose kurinio dalyse skamba tik po viena akorda, taciau paskutinese atsiranda harmonines slinktys. Veliau Glassas tapo nuoseklios harmonines muzikos salininku, todel ne tik ispopuliarejo, bet ir galejo imtis stambios formos kuriniu – jau nebe minimalistiniu, bet artimesniu neoromantizmui. Kompozitorius sukure 19 operu, muzikos daugybei kino filmu. Zymiausias glasso kurinys yra opera „einsteinas papludimy“ 1976. Sis kurinys mazai poanasus i tradicine opera, nes ja sudaro statiski , siuzeto nepasakojantys paveikslai. Veiksmas vyksta traukinyje, teisme, kosminiame laive. Veikejus – tarp ju ir fizika a. Einsteina – griezianti smuiku,vaidina aktoriai ir sokejai, ne dainininkai. Minimalistine spektaklio muzika tik is dalies susijusi su veiksmu. Ja atlieka paties Glass ansamblis, ;abiau primenantis roko grupe, nei operos orkestra ar chora. Sios operos sekme ne tik paskatino Glassa kurti toliau operas, bet ir stipriai paveike visa siuolaikine opera- iki tol rimtai abejota jos gyvybingumu. Glasso muzika turejo itaka daugeliui jaunesnes kartos kompozitoiru.10. Konkrečioji, elektroninė ir kompiuterinė muzika. Ryskiausi kurejai ir kuriniai. K. Štokhauzeno darbai sioje srityje. Konkrečioji muzikaTerminą „konkrečioji muzika“ sugalvojo prancūzų inžinierius ir kompozitorius Pierre‘as Schaefferis(1910-1984). 1948 m. jis surengė pirmąjį briuitistinį (triukšmų) koncertą per Paryžiaus radiją.Pjeras tyrinėjo triukšmus ir akustikos reiškinius. Jis rašė: „Ankstesnioji muzika yra iš dirbtinai sukurtos medžiagos, išreikšta natų simboliais ir atgyjanti tik su atlikėjų pagalba. Instrumentinė ir vokalinė muzika yra abstrakti, o konkreti tik tokia muzika, kuri, kaip ir medžiaga, esti mus supančiame pasaulyje. Tik ji gali būti teisinga, nes jos nereikia nei išgalvoti, nei užrašinėti, nei, galų gale atlikti.“
Konkrečioji muzika buvo nenatūralių garsų ir triukšmų (gamtos, miesto, pramonės) elektroninė sintezė. Garsai skambėjo natūraliu, neiškraipytu pavidalu arba transformuoti, kai jų kilmės jau nebeįmanoma atspėti. Konkrečioji muzika buvo kuriama mechanišku būdu, panaudojant techniką: mikrofoną ir magnetofono juostą. Autoriai ištobulino montažo (medžiagos jungimo ir dėstymo) bei fiksažo (garsų suliejimo) technikas. Kompozitoriai naudojosi patefono plokštelėmis – jose įrašyta muziką sukdavo įvairiu greičiu (78, 33, 16). Magnetines juostas jie karpydavo ir klijuodavo, leisdavo atbulai, darydavo juostų kilpą, kad „užstrigtu“ vienas ar keli garsai. Buvo sukurti specialūs prietaisai: fonogenas, garsą perkeliantis į norimą aukštį, ir morfofonas, garsus kartojantis norimu ritmu ir tempu. 1950m. P. Shaefferis ir P. Anri sukūrė pirmąją konkrečiosios muzikos kompoziciją – „Simfonija vienam žmogui“.Elektroninis komponavimasElektroninės muzikos pradininkai buvo jauni vokiečių kompozitoriai, 1950 m. susibūrę į studiją Kelne. Jie kritiškai vertino prancūzų konkrečiąją muziką ir kūrė muziką vien su elektronikos pagalba, be jokių realaus pasaulio garsų.Elektroninė muzika yra kuriama specialiose studijose elektroninėmis priemonėmis. Ji, kaip ir konkrečioji muzika, gimė išradus magnetofono juostą, nes šios muzikos kūriniai egzistuoja tik įrašuose. Partitūros nerašamos, jas pakeičia techninės schemos ir grafikai.1953m. pirmieji koncertai šokiravo pibliką – scenoje vien garsiakalbiai )Kompiuterinė muzikaNaujas elektroninės muzikos etapas prasidėjo, muzikai kurti ir atlikti pasirinkus kompiuterius. Visas elektroninės muzikos studijų turinys, užgriozdindavęs ne vieną kambarį, dabar lengvai sutelpa į kompiuterio mikroschemas.Pirmieji kompiuterinės muzikos pavyzdžiai sukurti 1956 m., kai kompozitoriai mėgino palengvinti sudėtingą serialistinės ir elektroninės muzikos kūrimo procesą. Daugelis bandymų labiau priminė mokslinius tyrinėjimus ir netenkino muzikantų.Tačiau atkakliausi avangardistai ne tik tęsė ieškojimus, bet ir pagrindė kompiuterinės muzikos kūrimą teoriškai. Kompozitoriai naudojasi iš anksto suformuluotais kompozicijos technikų bankais iralgoritmiškai apdorotais mokslinių (matefizinių, fizikinių, cheminių, spektrinių) proceso modeliais. John Cage ir Janis Ksenakis tęsė ieškojimą, pagrindė kompiuterinės muzikos kūrimo teoriją.
K.ŠtockhausenasTai vienas zymiausiu avangardizmo, konkreciosios ir elektronines muzikos kompozitoriu. Aleatorikos pradininkas. Vienas pirmuju eme vartoti grafine notacija („paauliu giesme“). Daugelyje kuriniu rysku kosmologinis misticizmas. Stokhauzeno muzikos stiliaus raidai itakos turejo webernas, mesianas, mondriano tapyba. Totaluji serializma pritaike visiems muzikos elementams – garsams, ritmui, dinamikai, saskambiams, tembrams. Is 12 skirtingos trukmes ritminiu verciu sukure ritmines serijas. Velyvesniuose kuriniuose stengesi atspindeti laiko ir erdves santyki, sukure nauju aleatoriniu formu. Propagavo montazines aleatorikos technika, kai nurodomi tik pagrindiniai muzikos kurinio elementai, o atlikejas juos isdesto savo nuoziura („pjese fortepijonui IX“) . 6-desimtmecio kuriniai pagristi serializmo, dodekafonijos, puantilizmo technikomis(„kryzminis zaismas“, „kontrapunktai“) . nuo 1953 kuryboje eme placiai vartoti elektronines garso irasymo priemones (magnetofono juostas, generatorius, garsiakalbius, veliau – sintezatorius). 7-ame desimtmetyje sukurtuose kuriniuose dominuoja koloristika, sonoristika. Tada sukure minimalizmo ir vadinamosios procesines kompozicijos technika pagristu kuriniu „plus – minus“, „procesija“, „Trumposios bangos“, „spirale“, „busimiems laikams“. 8-10 d-metyje sukure intuityviosios ir sferines muzikos kuriniu, kai atlikejai pasiremdami literaturiniu muzikos aprasu bei kompozitoriaus nurodytomis sonoristinemis ir aleatorinemis shemomis kuria kurini, pagrisdami muzikos partijas savo emocijomis. Pirmasis intuityvios muzikos kurinys – „is septyniu dienu“ – 15 literaturiniu tekstu kompozicija, pirmasis sferines muzikos pvz – „sraigtasparniu styginiu kvartetas“ – keturi styg.kvarteto muzikantai sklando sraigtasparniais virs klausytoju ir griezia savo partijas. Tuo metu stokhauzenas eme vartoti vienos serijos formule, toki kurybos metoda pavadines formuline kompozicija, pvz. „mantra“ – 2 fortepijonams ir elektronikai. Sis metodas veliau tapo „naujojo paprastumo“ sroves kompozitoriu kurybiniu pamatu. Formulines kompozicijos technika pagristas sceniniu kuriniu ciklas „sviesa“.
11. postmodernizmas muzikoje. Postmodernistinio meno estetika, teorija ir praktika, charakteringiausi muzikos pavyzdziai. Dzonas Amasas ir Arvo Partas.
PostmodernizmasPostmodernizmas yra paskutinių XX a. dešimtmečių meninė kūryba, išreiškianti naują požiūrį į šio laikotarpio problemas ir susiejanti labai skirtingu kultūros ir meno reiškinius. Be to, postmodernizmo sąvoka vartojama ir platesne prasme – ji apibūdina globalizacijos ir informacijos laikų visuomenės gyvenimą.Postmoderni kūryba remiasi įvairiomis tradicijomis, ir meno formomis – senomis ir naujomis. Tuo postmodernizmas ir skiriasi nuo tradicijas neigusio modernizmo, tačiau akivaizdesni skirtumai tarp moderniųjų ir postmoderniųjų kūrinių įžvelgiami ne taip jau greitai.Postmodernizmas neturi vieningo stiliaus, metodo ar budingų priemonių. Postmodernusis mąstymas yra elegantiškas, todėl kiekvienas menininkas kuria savo stilių viskuo naudodamasis taip, kaip jam patogiau.Postmoderni muzikaMuzikinis postmodernizmas prasidėjo 7-ame dešimtmetyje, kai kompozitoriai ėmė atmetinėti modernistines naujumo ir originalumo nuostatas, neigti pernelyg didelį intelektualaus prado vaidmenį kūryboje. Jie kūrė chaotiškus avangardinius kūrinius naudodami įvairias priemones: grojimą skirtingais stiliais, garso įrašus, triukšmus, šviesas ir t.t. Ankstyvasis postmodernizmas buvo dažnai susijęs su socialinėmis ir politinėmis problemomis.Vėliau, nuo 9-o dešimtmečio pradžios, postmodernizmas tapo populiarus Rytų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, tačiau jau nebebuvo avangardiškas kaip pradžioje. Kompozitoriai naudojo įvairias priemones, bet jų kūryboje stilius tapo vientisesnis.Vienas svarbiausių kūrybos tikslų buvo „sugražinti muzikai kompozitoriaus asmenybę“, postmodernistų manymu, beveik išstumtą modernioje muzikoje.1968 L. Berio parase simfonija „8 balsams ir orkestrui“. Kurinyje naudojami ivairus tekstai : filosofiniai, liturginiai, beprasmes fonemos, taip pat nuo universiteto sienu nurasyti zodziai ir studentu pasisakymai. J. Cage kurinyje „HPSCHD“ buvo panaudoti 52 magnetofonai, is kuriu per 59 stiprintuvus transliuojama labai ivairi muzika buvo fonas 7 solinems klavesinu partijoms, „sulipdytoms“ is 7 kompozitoriu kuriniu fragmentu. Vokieciu kilmes rusu kompozitorius A. Šnitke naudojo kurybos buda, vadinama polistilistika – keliu skirtingu stiliu gretinima tame paciame kurinyje. 1977 m. sukure „concerto grosso nr 1“ 2 smuikams, klavesinui, paruostam fortepijonui ir styginiu orkestrui. Juo savaip komentuojama barokinio zanro ideja. Sis kurinys buvo sukurtas Lietuvos kameriniam orkestrui, o kompozitorius atliko pritaikyto fortepijono partija. Amerikieciu kompozitorius ir dirigentas J. Adamsas jungia ivairius pramogines muzikos motyvus, ir israiskinga XIX a. Simfonines muzikos kalba. Jo muzika tonali ir jausminga, virtuoziska ir sodraus skambesio, taciau sudetingo ritmo, kuris paimtas is ivairiausiu stiliu : minimalizmo, roko, bigbendu, fokstrotu, marsu, stravinsio, Iveso , romantines ir klasikines muzikos. Adamsui didele itaka dare Iveso muzika, ikvepta gatves triuksmu ir ritmu, ivairiu liaudies dainu, sventese skambanciu marsu, himnu ir sokiu, kuriuos ji gretindavo ir jungdavo savo kuriniuose. 1987 m. Adamasas sukure opera „Nixonas kinijoje“ apie jav prezidento Richardo Nixono kelione pas kinu diktatoriu Mao Zedonga. Kompozitorius zaismingai ir ironiskai pasakoja istorinius ivykius, sulydidamas herojiskuma ir banaluma, komiskuma ir tragiskuma. Populiauriausia operos scena yra „pirmininko sokiai“, kur soka patsa Mao. Operos orkestra sudaro tik 34 instrumentai, tarp ju saksofonai ir sintezatoriai, suteikiantys roko is jazz skambesio, ir padedantys pasiekti labai didelio muzikos judrumo ir ritminio tikslumo . po premjeros opera buvo atlikta 70 kartu – siuolaikiniam kuriniui nepaprastai daug. Estu kompozitorius Arvo Partas sukure savita tonaliaja technika, kuria pavadino „tintinnabuli“ – sis zodis , anot kompozitoriaus, perteikia varpeliais grojamo tigarsio skambejima. Nuo 1976 m. partas raso vien sakralinius kurinius liturginiais tekstais : „summa“ chorui, „tabula rasa“ 2 smuikams, styginiams ir preparuotam fortepijonui, „te deum“ 3 chorams, fortepijonui, styginiams ir juostai , „stabat mater“ 3 balsams ir 3 styginiams, „magnificat“ chorui, „kanon pokajanen“ chorui. Sio stiliaus muzika kartais vadinama „naujuoju dvasingumu“. Pirmuosius sakralinius kurinius Partas parase dar gyvendamas SSSR. Taciau del tokios kurybos jis turejo dideliu nemalonumu, ir emigravo i austrija. Veliau apsigyveno berlyne. XX a. Pab. Partas kuri laika buvo komerciskai sekmingiuausias siuolaikines muzikos kompozitorius pasaulyje.
1982 m. Partas sukure „sv Jono pasija“ tenorui, bosui, vokaliniam kvartetui, chorui, obojui, fagotui, smuikui, violoncelei ir vargonams. Tai 70 minuciu trukmes kurinys su izanga, pasija, ir koda, geriausiai parodantis Parto muzikos stiliu. Sv. Jonui evangelistui atstovauja vokalinis kvartetas ir 4 instrumentai, Kristu dainuoja bosas , Pilota – tenoras, jiems abiems akompanuoja vargonams (sis vaidmenu paskirstymas, ir apskritai visas sastatas yra absoliuciai netradicinis). Choras atlieka minios vaidmeni. Garsine medziaga nepaprastai taupi, – vos keli akordai ir diatonines gamos. Ritma sudaro trys trukmes – trumpa , vidutine ir ilga. Muzika labai rami ir monotoniska, primenanti viduramziu ir renesanso baznytini giedojima.