Turinys
Įvadas 3
1. Įvairovė Europos Sąjungos maisto produktų rinkoje 3
2.1 Maisto ir pašarų teisės bendrieji tikslai: 4
2.3 Atsargumo principas 6
3. Išankstinio perspėjimo sistema 6
4. Atsekamumas ir rizikos valdymas 7
5. Teisės aktų įgyvendinimas ir kontrolė 7
6. Veiksmai atliekami Europos maisto saugos politikos srityje 7
6.1 Atsargumas ir mokslinės rekomendacijos 8
6.2 Kontrolė 8
6.3 Maisto priedai ir kvapiosios medžiagos 8
6.4 Su maistu besiliečiančių medžiagų saugos reikalavimai 9
6.5 Pašarų priedų, augalų apsaugos produktų ir veterinarinių vaistų liekanų ribojimas 9
6.6 Maisto higienos gerinimas 9
6.7 Maisto taršos mažinimas 10
6.8 Skatinimas geriau maitintis 10
6.9 Mitybos naujovių rėmimas 11
6.10 Aiškus ženklinimas 11
6.11 Tam tikroms vartotojų grupėms skirti maisto produktai 11
6.12 Aukštos kokybės ir tradicinių maisto produktų propagavimas 12
6.13 Gyvūnų gerovės užtikrinimas 12
6.14 Griežta leidimo auginti ir pardavinėti genetiškai modifikuotus organizmus sistema 13
6.15 Reguliarus tikrinimas, ar laikomasi standartų 14
6.16 Oficiali kontrolė prie ES sienų 14
Informacijos šaltiniai 15
Įvadas
ES maisto saugos politika – tai maisto produktams įvairiais etapais (nuo lauko iki stalo) taikoma politika. Ja siekiama užtikrinti:
Kad maistas ir pašarai būtų saugūs ir maistingi;
Kad gyvūnų sveikatos, gerovės ir augalų apsaugos standartai būtų aukšti;
Kad būtų teikiama aiški informacija apie maisto produktų kilmę, sudėtį, ženklinimą ir vartojimą.
ES maisto politika – tai:
Visa apimantys maisto, pašarų saugos ir maisto higienos teisės aktai,
Patikimos mokslinės rekomendacijos, kuriomis galima grįsti sprendimus,
Vykdymo užtikrinimas ir patikros.
Tose srityse, kuriose reikalinga ypatinga vartotojų apsauga, gali būti taikomos specialiosios taisyklės dėl:
Pesticidų, maisto papildų, dažiklių, antibiotikų arba hormonų naudojimo,
Maisto priedų, pavyzdžiui, konservantų ir kvapiųjų medžiagų,
Medžiagų, su kuriomis gali liestis maisto produktai, pavyzdžiui, pakuočių plastiko,
Alergiją galinčių sukelti sudedamųjų dalių ženklinimo,
Sveikumo teiginių, tokių kaip „mažai riebalų“ arba „daug skaidulų“.
Šiame darbe bus aptarta Euroos Sąjungos maisto sauga, veiksmai atliekami Europos maisto saugos politikos srityje, išnagrinėti moksliniai šaltiniai šia tema.
Darbo tikslas – aptarti maisto saugą Europos sąjungoje. 1. Įvairovė Europos Sąjungos maisto produktų rinkoje
ES labai stengiasi užtikrinti, kad dėl reikalavimų maistui iš rinkos nebūtų išstumti tradiciniai maisto produktai , kad nebūtų stabdomos naujovės ir nenukentėtų kokybė.
Į ES įstojusioms ir prie bendrosios rinkos prisijungusioms naujoms valstybėms narėms gali būti reikalingos pereinamojo laikotarpio priemonės , kad jos galėtų pasirengti vykdyti griežtus ES maisto saugos reikalavimus. Per tą laiką jos negali eksportuoti tų reikalavimų neatitinkančių maisto produktų.
Genetiškai modifikuotų organizmų (GMO), klonavimo ir maisto produktų, kurių gamyboje naudojamos nanotechnologijos, (naujoviškų maisto produktų) srityje Komisija skatina inovacijas diegti atsakingai. Taip užtikrinama sauga ir skatinamas ekonomikos augimas.
2. Maisto teisės bendrieji principai Bendrosios maisto ir pašarų principų teisės yra išdėstytos bendrajame maisto reglamente (straipsniai nuo 5 iki 10). Jie sudaro horizontalią sistemą, kuria grindžiama visų Sąjungos ir nacionalinių priemonių, susijusių su maistu ir pašarais. Jie apima visus maisto gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapus taip pat pašarų, pagamintų maistiniams gyvūnams.
2.1 Maisto ir pašarų teisės bendrieji tikslai:
Užtikrinti aukštą apsaugos lygį žmonių gyvybei ir sveikatai bei vartotojų interesų apsaugą. Taip pat garantuoti sąžiningą prekybą maisto produktais, atsižvelgiant į gyvūnų sveikatą ir gerovę, augalų sveikatą ir aplinką;
Užtikrinti laisvą maisto ir pašarų, pagamintų ir prekiaujamų Sąjungoje, laikantis bendrųjų maisto teisės aktų reglamento;
Palengvinti pasaulinę prekybą saugaiu pašaru ir saugiu, sveiku maistu, atsižvelgiant į tarptautinius standartus ir susitarimus rengiant Europos Sąjungos teisės aktus, išskyrus atvejus, kai tai gali pakenkti aukštam vartotojų apsaugos lygiui, kurio yra siekiama Sąjungoje.
2.2 Rizikos analizės principas Generaliniu maisto teisės reglamentu nustatomas rizikos analizės principas, atsižvelgiant į maistą ir pašarus ir nustato struktūras ir mechanizmus, skirtus mokslo ir technikos vertinimams, kurio imasi Europos maisto saugos tarnybos (EMST).
Priklausomai nuo teisės akto pobūdžio turi būti naudojami, maistą reglamentuojantys teisės aktai, ypač priemonių, susijusių su maisto sauga, turi būti paremtas stipriu mokslu. Sąjunga buvo ties rizikos analizės principų ir jų vėlesnio tarptautinio pripažinimo plėtros priešakyje. Maisto teisė grindžiama trimis rizikos analizės tarpusavyje susijusių komponentų:Rizikos vertinimas;
Rizikos valdymas;
Rizikos komunikacija. Rizikos vertinimas turi būti atliktas nepriklausomai, objektyviai ir skaidriai remiantis geriausiomis turimomis mokslinėmis rekomendacijomis. Rizikos valdymas yra įvertinamos elgsenos alternatyvos rezultatas, rizikos vertinimą ir, jei reikia, pasirinkdami atitinkamus veiksmus būtina užkirsti kelią, sumažinti ar pašalinti pavojų procesą. Rizikos valdymo etape, sprendimų priėmėjams reikia apsvarstyti kitos informacijos spektrą be moksliniu rizikos vertinimu. Pavyzdžiui, tai apima:
Veiksmingiausi rizikos mažinimo veiksmai, priklausomai nuo maisto produktų tiekimo grandinės dalies, kur problema atsiranda;
Galimybių kontroliuoti riziką socialiniai ir ekonominiai padariniai;
Poveikis aplinkai;
Platus kitų veiksnių teisėtų su svarstomu klausimu.
Rizikos komunikacija yra interaktyvus keitimasis informacija ir nuomonė visame rizikos analizės procese tarp rizikos vertintojų, rizikos valdytojų, vartotojų, pašarų ir maisto verslo įmonių, mokslininkų, kitų suinteresuotų šalių.
2.3 Atsargumo principas
Atsargumo principas (Bendrojo maisto įstatymo 7 straipsnis) nurodo konkrečias situacijas, kai: Yra pagrįstų priežasčių nerimauti, kad nepriimtino lygio rizika sveikatai egzistuoja;
Turima patvirtinanti informacija ir duomenys, nėra pakankamai išsamus, kad būtų galima įgalinti išsamų rizikos vertinimą, kuris bus pagamintas.
Susidūrę su šiomis konkrečiomis aplinkybėmis, sprendimus priimantys asmenys arba rizikos valdytojai gali imtis priemonių ar kitų veiksmų, remiantis atsargumo principu, kol ieško išsamesnės mokslinių ir kitų duomenš. Tokios priemonės turi atitikti nediskriminavimo ir proporcingumo principus ir turėtų būti laikinos, kol tuo metu, kai išsamesnė informacija apie riziką, gali būti renkami ir analizuojama.
2.4 Skaidrumas Maisto sauga ir vartotojų interesų apsauga yra didelis susirūpinimas didžiajai visuomenei, nevyriausybinėms organizacijoms, profesinėms asociacijoms, tarptautiniams prekybos partneriams ir prekybos organizacijoms. Todėl skaidrumas priimant sprendimus yra pirmaeilės svarbos. Generalinis Maisto įstatymo reglamentas numato mechanizmus, kurie būtini siekiant padidinti vartotojų pasitikėjimą maisto įstatymu:
Efektyvios viešos konsultacijos rengiant, vertinant ir peržiūrint maisto ir pašarų teisės;
Pareiga valstybės institucijoms informuoti didžiąją visuomenę, kur yra pagrįstų priežasčių įtarti, kad maistas arba pašarai gali kelti pavojų žmonių ar gyvūnų sveikatai.
3. Išankstinio perspėjimo sistema
ES veikia Skubių pranešimų apie nesaugų maistą ir pašarus sistema (RASFF), skirta apsaugoti žmones nuo maisto, kuris neatitinka Europos maisto saugos taisyklių. Naudojantis šia sistema taip pat aptinkamos maisto produktų sudėtyje esančios draudžiamos medžiagos arba pernelyg dideli labai pavojingų medžiagų, pavyzdžiui, veterinarinių vaistų likučių mėsoje arba kancerogeninių dažiklių maiste, kiekiai.
Nustačius grėsmę, apie ją įspėjama visoje ES. Gali pakakti sustabdyti vieną produktų partiją, bet prireikus bus sustabdytos visos tam tikro produkto siuntos iš ūkio, gamyklos ar įvežimo uosto. Sandėliuose ir parduotuvėse jau esantys produktai gali būti išimti iš prekybos.
4. Atsekamumas ir rizikos valdymas
Įvykus dideliam gyvūnų ligos arba Europos vartotojų apsinuodijimo maistu protrūkiui, ES valdžios institucijos gali atsekti visą maisto produktų gamybos grandinę iki pat jos pradžios: gyvų gyvūnų, gyvūninių produktų arba augalų.
Šią atsekamumo ir rizikos valdymo galimybę suteikia sistema TRACES (angl. „Trade Control and Expert System“) . Tai elektroninė sienų kontrolės ir parduodamų prekių sertifikavimo sistema.
5. Teisės aktų įgyvendinimas ir kontrolė
Komisija užtikrina ES maisto srities teisės aktų vykdymą šiais būdais:
Tikrina, ar visos ES šalys perkelia ES teisės aktus į nacionalinę teisę ir juos įgyvendina,
Komisijos Maisto ir veterinarijos tarnyba (FVO) atlieka patikras vietoje tiek Europos Sąjungoje, tiek už jos ribų.
Maisto ir veterinarijos tarnyba tikrina atskiras maisto gamyklas, tačiau jos pagrindinė užduotis yra tikrinti, ar ES ir kitų šalių vyriausybės turi priemonių, būtinų užtikrinti, kad jų nacionaliniai maisto gamintojai laikytųsi griežtų ES maisto saugos reikalavimų. Nuo 2013 m. į Maisto ir veterinarijos tarnybos veiklos sritį įtraukti ir medicinos prietaisai.
6. Veiksmai atliekami Europos maisto saugos politikos srityje
Vartotojai turi būti tikri, kad Europoje jų perkamas maistas yra saugus. Pirmosios ES maisto higienos taisyklės nustatytos 1964 m. Nuo tada jos buvo keičiamos ir tapo aktyvia, nuoseklia ir išsamia žmonių, gyvūnų ir augalų sveikatos bei aplinkos apsaugos priemone. Jomis taip pat padedama užtikrinti, kad prekyba maistu ir pašarais vyktų sklandžiai.
6.1 Atsargumas ir mokslinės rekomendacijos
ES maisto politika grindžiama tvirtomis mokslinėmis žiniomis ir kruopščiu rizikos vertinimu. ES institucijos remiasi mokslinių komitetų darbu ir agentūrų, pavyzdžiui, Europos maisto saugos tarnybos (EFSA), nepriklausomomis mokslinėmis rekomendacijomis.
Europos maisto saugos tarnyba įkurta 2002 m. Ji įsikūrusi Parmoje (Italija). Prieš suteikiant leidimą tam tikrais maisto produktais prekiauti Europos Sąjungoje, ji atlieka rizikos vertinimą. Europos maisto saugos tarnyba teikia mokslines rekomendacijas Europos Komisijai ir ES šalims, kad padėtų joms priimti sprendimus, kuriais būtų veiksmingai apsaugomi vartotojai. Be to, ji atlieka lemiamą vaidmenį padėdama ES greitai reaguoti į maisto saugos krizes.
6.2 Kontrolė
Pagal ES taisykles atliekamos griežtos patikros siekiant užtikrinti, kad visi į maisto grandinę patenkantys produktai atitiktų nustatytus standartus. Tarp šių patikrų – testai, kuriais nustatoma, ar produktuose nėra kenksmingų veterinarinių vaistų, pesticidų liekanų ir kitų nepageidaujamų priemaišų, pavyzdžiui, dioksinų.
Be to, ES inspektoriai lankosi ūkiuose ir maisto gamybos įmonėse. Nacionalinės institucijos atlieka patikras prie ES sienų, kad užtikrintų, jog į ES iš jai nepriklausančių šalių įvežami maisto produktai atitiktų europinius standartus.
6.3 Maisto priedai ir kvapiosios medžiagos
Maisto priedai ir kvapiosios medžiagos yra cheminės medžiagos, specialiai dedamos į maistą tam, kad pagerėtų skonis, kvapas, tekstūra ir išvaizda arba produktas ilgiau liktų šviežias. Tokie produktai reglamentuojami, kad dėl jų nekiltų jokio pavojaus žmonių sveikatai.
Visi ES naudojami maisto priedai (įskaitant konservantus, dažiklius ir saldiklius) tikrinami moksliniais metodais, siekiant prieš leidžiant juos naudoti įsitikinti, kad jie nekenksmingi žmonių sveikatai. Kiekviena patikra individuali. Dažniausiai maisto priedus leidžiama naudoti ribotais kiekiais tam tikruose maisto produktuose. Be to, pagal ES taisykles reikalaujama, kad visi maisto priedai būtų aiškiai nurodyti ant produkto pakuotės.
Dėti į maisto produktus kvapiųjų medžiagų galima tik tuomet, jei moksliškai įrodyta, jog jos nekelia pavojaus vartotojų sveikatai. ES yra daugiau kaip 2 100 patvirtintų kvapiųjų medžiagų, o dar 400 šiuo metu tiria Europos maisto saugos tarnyba.
6.4 Su maistu besiliečiančių medžiagų saugos reikalavimai
Su maistu besiliečiančios medžiagos – tai visos medžiagos, kurios liečiasi su maistu, pavyzdžiui, pakuotės, maisto perdirbimo įrenginiai, peiliai ir indai. ES taisyklėse nustatyti pagrindiniai reikalavimai, kaip užtikrinti šių medžiagų saugą. Pavyzdžiui, kad kokią nors medžiagą būtų leista naudoti plastikinių maisto pakuočių gamyboje, Europos maisto saugos tarnyba turi atlikti jos saugos vertinimą. Dabartiniuose ES teisės aktuose reikalaujama, kad su maistu besiliečiančios medžiagos nekeltų jokios cheminės reakcijos, dėl kurios galėtų pakisti maisto skonis, išvaizda, tekstūra, kvapas arba cheminė sudėtis.
6.5 Pašarų priedų, augalų apsaugos produktų ir veterinarinių vaistų liekanų ribojimas
Pagal ES taisykles reikalaujama, kad būtų atliekamas išsamus pašarų priedų, veterinarinių vaistų ir augalų apsaugos produktų mokslinis vertinimas tam, kad prieš leidžiant juos naudoti būtų gautas jų saugumo žmonėms, gyvūnams ir aplinkai įrodymas. Jei nėra saugūs, jie uždraudžiami. Kai kuriais atvejais nustatytos maksimalios ribos, kiek liekanų gali būti pašaruose.
6.6 Maisto higienos gerinimas
Jei nesilaikoma griežtų maisto higienos procedūrų, visuomenės sveikatai gali kilti didelis pavojus dėl bakterijų, virusų ir parazitų. Tarp gerai žinomų pavyzdžių – ligos, kuriomis susergama suvalgius salmonelėmis užkrėstos paukštienos, listerijos bakterijomis užkrėstų pieno, mėsos ir žuvies produktų ir galvijų spongiformine encefalopatija sirgusių galvijų mėsos.
Siekiant apsaugoti ES piliečius nuo šių pavojų, pagal ES taisykles reikalaujama visose ES šalyse nuosekliai ir koordinuotai rūpintis maisto higiena visoje maisto grandinėje. Už ją, žinoma, visų pirma atsakingi maisto produktus gaminantys ir parduodantys asmenys ir įmonės. Jie privalo vykdyti savikontrolės programas. 2003 m. ES visose valstybėse narėse pradėjo vykdyti salmonelių kontrolės naminių paukščių pulkuose programas. Šiomis programomis užtikrinamos tinkamos ir veiksmingos priemonės, kad salmonelės ir kitos zoonotinės bakterijos būtų aptinkamos ir kontroliuojamos visose atitinkamose gamybos grandinės grandyse. Visų pirma pirminės gamybos etapu imamasi prevencijos priemonių siekiant sumažinti jų paplitimą ir visuomenės sveikatai keliamą pavojų. Be šių kontrolės programų, įvairiais maisto grandinės etapais – skerdimo, perdirbimo, tiekimo, mažmeninės prekybos ir maisto gaminimo – imamasi ir kitų kontrolės priemonių. Dėl to žmonių užsikrėtimo salmonelioze atvejų nuo 2007 m. iki 2011 m. sumažėjo 60,5 proc., o užsikrėtimo nuo kiaušinių ir kiaušinių produktų atvejų per tą patį laikotarpį sumažėjo 42,3 proc. (nuo 248 protrūkių sumažėjo iki 143).
6.7 Maisto taršos mažinimas
Teršalams taikomos ES taisyklės grindžiamos principu, kad taršos lygis turi būti toks žemas, kokio galima pagrįstai tikėtis laikantis geros darbo tvarkos. Vadovaujantis mokslinėmis rekomendacijomis ir siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą, nustatytas didžiausias leistinas kai kurių teršalų (pavyzdžiui, dioksinų, sunkiųjų metalų, nitratų) kiekis.
6.8 Skatinimas geriau maitintis
Šiuo metu Europos Sąjungoje penki iš septynių pagrindinių pirmalaikės mirties rizikos veiksnių: padidėjęs kraujospūdis, padidėjęs cholesterolio kiekis, aukštas kūno masės indeksas, nepakankamas vaisių ir daržovių vartojimas ir piktnaudžiavimas alkoholiu – yra susiję su tuo, ką valgome ir geriame. Kompetenciją imtis visuomenės sveikatos srities priemonių, kuriomis būtų galima spręsti šias problemas, turi atskiros ES šalys, o ne Europos Sąjunga. Tačiau kai kurios iniciatyvos koordinuojamos ES lygmeniu, pavyzdžiui, pagal ES tinkamos mitybos, fizinio aktyvumo ir sveikatos skatinimo veiklos programą ir Mitybos ir fizinio aktyvumo aukšto lygio grupėje. Abiem atvejais Europos šalių atstovai suburiami, kad drauge spręstų su mityba susijusius sveikatos klausimus, pavyzdžiui, nutukimo ir diabeto problemas.
6.9 Mitybos naujovių rėmimas
Nauji maisto produktai – tai maisto produktai arba maisto sudedamosios dalys, kurių anksčiau naudoti žmonių maistui nebuvo įprasta. Pagal Europos Sąjungos teisinę apibrėžtį jie nebuvo naudojami iki 1997 m. Tai, pavyzdžiui, Sucromalt – sachridų (saldiklių) mišinys, kuriame daug maltozės, ir pupenių derva – balti iš pupenių sėklų gaminami milteliai. Šiais abiem produktais ES leista prekiauti 2010 m.
Kokiu nors nauju maisto produktu arba sudedamąja dalimi ES leidžiama prekiauti tik atlikus mokslinį saugos vertinimą. Suteikdamos leidimą prekiauti nauju maisto produktu institucijos nustato specialias jo naudojimo ir ženklinimo sąlygas.
6.10 Aiškus ženklinimas
ES maisto produktų ženklinimo taisyklėmis užtikrinama, kad vartotojai gautų išsamią ir tikslią informaciją apie maisto produktų sudėtį, kuria galėtų remtis rinkdamiesi maisto produktus. Ženklinant maisto produktą turi būti aiškiai pateikiama svarbiausia informacija apie alergenus ir maistinę vertę, įskaitant energinę vertę, riebalų, sočiųjų riebalų, angliavandenių, cukraus, proteinų ir druskos kiekį. Maisto produktų etiketėse taip pat pateikiama informacija apie gamintoją, pardavėją, importuotoją, kai kurių produktų saugojimo sąlygas ir paruošimą. Turi būti neįmanoma etikečių pašalinti, jos turi būti lengvai pamatomos, įskaitomos ir suprantamos.
6.11 Tam tikroms vartotojų grupėms skirti maisto produktai
Kai kuriems maisto produktams, skirtiems tam tikroms žmonių grupėms, pavyzdžiui, kūdikiams ir mažiems vaikams, taikomos išsamesnės taisyklės siekiant užtikrinti tinkamą jų mitybinę sudėtį ir vartotojų informavimą.
6.12 Aukštos kokybės ir tradicinių maisto produktų propagavimas
Dėl galiojančių ženklinimo taisyklių vartotojai gali nesunkiai atskirti ekologiškus, aukštos kokybės arba tam tikru būdu pagamintus maisto produktus. Su konkrečia geografine vieta susiję produktai ženklinami specialiais ES logotipais: saugomos kilmės vietos nuorodos (SKVN) ir saugomos geografinės nuorodos (SGN). Tradiciniu būdu paruošti arba pagaminti maisto produktai ženklinami garantuoto tradicinio gaminio (GTG) logotipu.
ES ekologinio ūkininkavimo logotipu gali būti ženklinami visi fasuoti ES pagaminti ekologiški maisto produktai. Juo užtikrinama, kad produktas atitinka ES ekologinės gamybos standartus.
2012 m. pabaigoje ES buvo 1 138 produktai, registruoti kaip SKVN, SGN arba GTG. Tai, pavyzdžiui, šampanas (SKVN), Parmos kumpis (SGN), alus „Gueuze“ (GTG).
6.13 Gyvūnų gerovės užtikrinimas
ES gyvūnų gerovės politika grindžiama ES sutartyje nustatytu principu, kad gyvūnai yra „juslūs gyviai“, t. y. jaučiančios būtybės. Joje teigiama, kad „rengdamos ir įgyvendindamos Sąjungos žemės ūkio, žuvininkystės politiką, transporto politiką, vidaus rinkos, mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir kosmoso politiką, Sąjunga ir valstybės narės turi visokeriopai atsižvelgti į gyvūnų gerovės reikalavimus, taip pat gerbti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, papročius, ypač susijusius su religinėmis apeigomis, kultūros tradicijomis ir vietos paveldu“ (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 13 straipsnis).
ES gyvūnų gerovės standartai yra vieni iš aukščiausių pasaulyje. Jie grindžiami šiomis pagrindinėmis teisėmis: teise nekęsti nepatogumų, alkio ir troškulio, nejausti baimės, streso ir skausmo, neturėti žaizdų ir nesirgti, teise elgtis taip, kaip gyvūnams įprasta. Nuo 1974 m., kai nustatytos pirmosios gyvūnų gerovės taisyklės, ES politika išplėtota siekiant spręsti daug įvairių klausimų.
Pavyzdžiui, uždrausta atlikti kosmetikos ir jos sudedamųjų dalių bandymus su gyvūnais, nustatytos specialios gyvūnų skerdimo taisyklės. Nustatytos ir griežtos gyvūnų vežimo taisyklės. Pavyzdžiui, ilgiau negu aštuonias valandas gyvūnus galima vežti tik oficialiai patvirtintais automobiliais, kuriuose įrengtos temperatūros stebėjimo ir girdymo sistemos.
Gyvūnų gerovė yra laikoma esminiu gero ūkininkavimo elementu, todėl tam, kad galėtų gauti paramą pagal ES bendrąją žemės ūkio politiką, ūkininkai privalo laikytis bent būtiniausių šios srities standartų. Nustatyti papildomi kai kurių gyvūnų gerovės reikalavimai, pavyzdžiui, uždrausta laikyti vištas dedekles nemodernizuotuose bateriniuose narvuose, kuriuose nepakanka vietos, kad jos galėtų turėti lizdą ir tupėti ant laktos.
6.14 Griežta leidimo auginti ir pardavinėti genetiškai modifikuotus organizmus sistema
Genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) yra organizmai, kurių genetinės ypatybės dirbtiniu būdu modifikuotos siekiant suteikti jiems naujų savybių. Taip, pavyzdžiui, pasiekiama, kad augalai būtų atsparūs sausroms, herbicidams arba kai kuriems vabzdžiams arba įgytų didesnę maistinę vertę.
Genetiškai modifikuotų organizmų teikimas rinkai ES griežtai kontroliuojamas. Genetiškai modifikuoti organizmai ES gali būti naudojami tik tuomet, jei iš anksto išduodamas leidimas tai daryti, o leidimas išduodamas tik tuomet, jei manoma, kad jie yra saugūs žmonėms, gyvūnams ir aplinkai. Išdavus leidimą turi būti tinkamai stebima, ar nėra kokių nors nenumatytų padarinių.
Gali būti leidžiama GMO naudoti maistui, pašarams ir (arba) auginti. Paraiškos tvarkomos ES lygmeniu laikantis atitinkamuose ES teisės aktuose nustatytos tvarkos. Paraiškas turi įvertinti Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) ir ES valstybių narių nacionalinės institucijos. Komisija gali pasiūlyti išduoti GMO naudojimo leidimą tik tuomet, jei EFSA rizikos vertinimo rezultatai yra palankūs. Valstybių narių atstovai reguliavimo komitete balsuoja dėl Komisijos pasiūlyto sprendimo išduoti leidimą. Išdavus ES lygmens leidimą naudoti GMO, valstybės narės vis dėlto gali nacionaliniu lygmeniu priimti apsaugos sąlygas, jei nustatoma didelė grėsmė sveikatai arba aplinkai.
Visi produktai, kurie yra leidžiami GMO, kurių sudėtyje yra arba kurie yra pagaminti iš tokių GMO, turi būti paženklinti, išskyrus produktus, kuriuose yra mažiau kaip 0,9 proc. GMO, kurie pateko į juos netyčia ir to nebuvo galima išvengti. Ženklinimo taisyklė netaikoma iš genetiškai modifikuotais organizmais šertų gyvūnų pagamintiems produktams. Komisija atlieka ženklinimo ženklais „Be GMO“ sistemų tyrimą, kad nustatytų, ar šioje srityje reikia imtis derinimo.
6.15 Reguliarus tikrinimas, ar laikomasi standartų
Už maisto saugą visų pirma atsakingi jį rinkai teikiantys ūkio subjektai. ES valstybių narių institucijų reguliariai atliekama griežta oficialia kontrole užtikrinama, kad ES būtų pasiekti ir išlaikyti aukšti maisto ir pašarų standartai. Atliekant oficialią kontrolę tikrinama, kaip laikomasi taisyklių. Visų žemės ūkio maisto produktų grandinės dalyvių kontrolę reguliariai atlieka nepriklausomos, nešališkos ir gerai tam parengtų darbuotojų turinčios institucijos. Jos turi tai daryti pažangiais metodais ir naudotis plačiu oficialių laboratorijų tinklu, kad galėtų atlikti visus taisyklių atitikties patikrai reikalingus tyrimus.
Europos Komisijos Maisto ir veterinarijos tarnybos (FVO) inspektoriai lankosi nacionalinėse institucijose ir tikrina, ar ES taisyklių laikomasi visoje ES. Jie taip pat dirba į ES besirengiančiose stoti šalyse ir gyvūnus, augalus, maistą ir pašarus į ES eksportuojančiose šalyse.
6.16 Oficiali kontrolė prie ES sienų
ES pasienyje patikrinti importuojamus augalus, gyvūnus, maistą ir pašarus yra būtina norint apsaugoti gyvūnų, augalų ir visuomenės sveikatą ir užtikrinti, kad visi importuojami produktai atitiktų ES standartus ir būtų saugu juos teikti ES rinkai. Įvairūs produktai ir prekės pasienyje tikrinami skirtingai, atsižvelgiant į pavojus, kurių jie gali kelti sveikatai.
Pavyzdžiui, gyvų gyvūnų ir augalų siuntos į ES gali būti įvežamos tik nustatytose įvežimo vietose ir tik atlikus specialias patikras. Griežtos nukreipimo ir kontrolės priemonės taikomos ir kai kuriems maisto produktams, pašarams bei gyvūniniams produktams (pavyzdžiui, vilnai, odoms, embrionams, šalutiniams gyvūniniams produktams). Prie daugumos šių prekių turi būti pridėti specialūs dokumentai, kuriais patvirtinamas jų sveikumas (pavyzdžiui, veterinarinis arba fitosanitarinis sertifikatas).
Informacijos šaltiniai
Juozas Radžiukynas, Vladas Rimkus, Stanislava Sarapinienė, Rima Žitkienė, Danguolė povilauskienė „Europos Sąjungos bendroji prekybos politika“ (2011 m. )
European Commission „Food Law General Principles“ (https://ec.europa.eu/food/safety/general_food_law/principles_en)
Europos Sąjunga „Maisto sauga ES“ (https://europa.eu/european-union/topics/food-safety_lt)
Maisto sauga „Nuo lauko iki stalo saugus ir sveikas maistas visiems“ (file:///C:/Users/Andrius/Downloads/food_lt.pdf)
Europos parlamentas „Faktų apie Europos Sąjungą suvestinės“ (http://www.europarl.europa.eu/atyourservice/lt/displayFtu.html?ftuId=FTU_5.5.5.html)
15 min. „Europos Sąjungoje griežčiausi kokybės standartai“ (http://www.15min.lt/maistas/naujiena/virtuve/europos-sajungoje-griezciausi-kokybes-standartai-1044-701535)