Įmonių mokestinių santykių su valstybės ir savivaldybės iždu esmė

1.1 Įmonių mokestinių santykių su valstybės ir savivaldybės iždu esmė

Mokesčio subjektu (arba mokėtoju) yra fiziniai asmenys, privalantys mokėti įstatymais nustatyta tvarka tam tikrus mokesčius. Mokesčio subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju – tai susįję su vartojimo mokesčiais.Mokesčių objektais laikomi daiktai, darbų, pajamų vertė, kurie apmokestinami įstatymais nustatyta tvarka. Tai galėtų būti fizinių ir juridinių asmenų pajamos, jų turtas, prekių vertė, tam tikros veiklos rūšys (notarų), teisė naudotis gamtos ištekliais, parduodamo turto kitiems asmenims vertė, produkcijos, darbų, paslaugų pridėtoji vertė ir ktt. objektai. Mokesčio objektas susįjęs su mokesčio šaltiniu (pajamomis).

Pagal mokesčių nustatymą, rinkimą ir įplaukų paskirstymą mokesčiai mokami valstybės biudžetui ir savivaldybės biudžetui (vietiniai). Valstybės biudžetui mokami:
-juridinių asmenų pelno mokestis
-pridėtinės vertės mokestis
-akcizai
-žyminis mokestis
-konsulinis mokestis
-mokestis už valstybinius gamtos turtus
-naftos ir dujų išteklių mokestis
-kelių mokestis
-mokestis už gamtos teršimą
Savivaldybės biudžetui mokami šie mokesčiai:
-fizinių asmenų pajamų mokestis
-žemės mokestis
-valstybinės žemės ir vandens telkinių nuomos mokestis
-įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto mokestis
-prekyviečių mokestis
-paveldimo ar dovanojamo turto mokestis
-palūkanos už valstybinio kapitalo naudojimą
-vietinės rinkliavos
Visų mokesčių įplaukos paskirstomos tarp valstybės biiudžeto ir savivaldybių biudžetų. Mokesčiai yra paskirstomi taip, kaip numato Biudžetinės sandaros įstatymas ir mokesčių įstatymai. Jeigu įstatymas nenurodo, kur kaupiami konkretūs mokesčiai, jie yra įskaitomi į valstybės biudžetą. Tokia pat tvarka yra kaupiamos ir pajamos iš delspinigių ir baudų, priskaičiuotų už

ž pavėluotą, mažesnį nei reikalaujama mokesčių sumokėjimą arba visišką nesumokėjimą.
Valstybės biudžeto sukaupti finansiniai ištekliai, kurių pagrindinę dalį sudaro mokestinės pajamos, naudojami bendravalstybinėms reikmėms finansuoti: švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto, socialinės apsaugos ir paramos programoms vykdyti, mokslui,gamtos apsaugai, ūkio plėtojimui reguliuoti, krašto apsaugai,valstybės valdžios ir valdymo institucijoms bei teisėtvarkos įstaigoms išlaikyti, viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai, taip pat kitoms priemonėms pagal šalies įstatymus įgyvendinti. Be to, per valstybės biudžetą finansiniai ištekliai perskirstomi savivaldybių poreikiams tenkinti.
Savivaldybių biudžetų sukaupti finansiniai ištekliai, kurių pagrindinę dalį sudaro taip pat mokestinės pajamos, naudojami socialinėms ir ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti ir savivaldybių įstaigoms išlaikyti.
Savivaldybių mokestinių pajamų šaltiniams priskiriami visi mokesčiai, kuriuos Valstybinė mokesčių inspekcija tiesiogiai perveda į jų biudžetus, išskyrus fizinių asmenų pajamų mokestį ir žyyminį mokestį.Nuo 1998 m. savivaldybėms priskiriamas visas fizinių asmenų pajamų mokestis, iš kurio 30 proc. Pervedama į Sveikatos draudimo fondą, ir nepaliekama juridinių asmenų pelno mokesčio, o nuo 1995 m. nepervedamas pridėtinės vertės mokestis.
Lietuvos savivaldybių mokesčių nustatymų teisės yra labai ribotos. Tokia teise savivaldybės gali pasinaudoti nustatydamos prekyviečių mokestį ( gali nustatyti konkrečios prekyvietės mokesčio objektą, didinti ar mažinti iki 70 proc. Mokesčio tarifą), tačiau šis mokestis sudaro tik nežymią pajamų dalį.Savivaldybės dar gali mažinti ar didinti patento mokesčio tarifus iki 50 proc., mažinti nekilnojamojo turto mokesčio ta
arifą taip pat iki 50 proc.
Lietuvoje savivaldybės neturi pakankamo fiskalinio savarankiškumo bei galimybių surinkti būtinus pinigus savo funkcijoms vykdyti, kadangi svarbiausius mokesčių elementus (apmokestinimo bazę, tarifus, lengvatas) nustato Seimas, mokesčių surinkimui įtaką daro mokesčių inspekcijos.

Juridinių asmenų pelno mokestis

Įplaukos iš juridinių asmenų pelno mokesčio sudaro apie 7-9 proc. Visų valstybės biudžeto pajamų.
Juridinių asmenų pajamų mokestį moka:
-juridinio asmens teises turinčios įmonės, kurių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas;
-juridiniai asmenys, užsiimantys nekomercine veikla, bet gavę pajamų iš komercinės – ūkinės veiklos, išskyrus Lietuvos banką, biudžetinių įstaigų nebiudžetines lėšas;
-užsienio valstybės įmonės, kurių veiklą reglamentuoja užsienio valstybių įstatymai ir kurių buveinė yra užsienio valstybėje;
-nuolatinės buveinės – užsienio valstybių įmonių nesavarankiški padaliniai.
Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio objektas yra apmokestinamasis pelnas, kurio apskaičiavimo pagrindas – realizavimo pajamų ir nerealizacinių pajamų suma (bendrosios pajamos).
Realizavimo pajamas sudaro iš įmonės išsiųsta produkcija, kitos materialinės vertybės, atlikti darbai ir suteiktos paslaugos bei kompensaciniai priedai. Nerealizacines pajamas sudaro su produkcijos gamyba, realizavimu bei paslaugų teikimu nesusijusios pajamos, įskaitant pajamas už išnuomotą, investuotą turtą, palūkanas, subsidijųir dotacijų panaudotąją dalį, pajamas dėl valiutos kurso pasikeitimo teigiamos įtakos.
Nustatant apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų įmonės pajamų atimami faktiški gamybos ir cirkuliacijos kaštai bei įmonės sąnaudos, tenkančios realizuotai produkcijai materialinės ir joms prilygintos sąnaudos, ilgalaikio turto nusidėvėjimas, sąnaudos darbo apmokėjimui, socialinio draudimo są

ąnaudos, draudimo įmokų sąnaudos, mokesčiai, rinkliavos bei kitos privalomos įmokos, palūkanos už paskolas ir kitos sąnaudos (Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 str. Nurodyta 12 punktų).Nustatant apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų įmonės pajamų atimami tik juridinę galią turinčiais dokumentais patvirtinti faktiški gamybos ir cirkuliacijos kaštai bei įmonės sąnaudos.
Juridiniai asmenys moka pelno mokestį, kurio bendras tarifas 24 proc. Nuo apmokestinamojo pelno sumos.Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas numato lengvatinius mokesčio tarifus:
-10 proc. Apmokestinamojo pelno–žemės ūkio produkciją gaminančioms įmonėms ir paslaugas žemės ūkiui teikiančioms specializuotoms įmonėms;
-5 proc. Apmokestinamojo pelno – kūrybinėms sąjungoms ir jų įmonėms bei organizacijoms, kurios ne mažiau kaip 24 proc. Pelno panaudoja kūrybinių sąjungų poreikiams;
-užsienio kapitalo įmonėms, priklausomai nuo kapitalo investicijų dydžio bei datos, kada įsteigta įmonė;
-0 proc. Tarifas pelnui, panaudotam investicijoms;
-įmonėms, kuriose dirba riboto darbingumo žmonės, priklausomai nuo riboto darbingumo dirbančiųjų dalies visame dirbančiųjų skaičiuje;
Pagal 1998 metų liepos 2 d. Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo pakeitimus ir papildymus įvestas pelno mokesčio avansinis mokestis, kurį mokesčio mokėtojas privalo sumokėti pagal pateiktą avansinę apyskaitą. Pelno avansinis mokestis už pirmuosius keturis mokestinio laikotarpio mėnesius apskaičiuojamas pagal faktiškai apskaičiuotą pelno mokesčio sumą už mokestinį laikotarpį buvusį prieš praėjusį mokestinį laikotarpį. Mokestinio laikotarpio penktojo – dvyliktojo mėnesių pelno avansinis mokestis apskaičiuojamas pagal praėjusį mokestinį laikotarpį faktiškai apskaičiuotą pelno mokesčio sumą. Kiekvieno mėnesio pelno avansinis mokestis sudarys 1/
/12 faktiškai per minėtą laikotarpį apskaičiuotos pelno mokesčio sumos.
Naujai įregistruotos įmonės pirmaisiais mokestiniais metais atleidžiamos nuo avansinių pelno mokesčių. Šios įmonės pelno avansinius mokesčius pradeda mokėti nuo kitų metų gegužės mėnesio (mokestinio laikotarpio penktojo mėnesio).
Jeigu praėjusiais mokestiniais metais bendrosios pajamos neviršijo 100 tūkstančių litų, įmonė einamaisiais metais neprivalo mokėti pelno avansinio mokesčio.Mokesčio mokėtojas gali pasirinkti pelno avansinį mokestį mokėti pagal apskaičiuotą einamųjų metų kiekvieno mėnesio pelno mokesčio sumą. Tokiu atveju, pelno mokesčio avansinė apyskaita pateikiama ne vėliau kaip kiekvieno mokestinio laikotarpio mėnesiui pasibaigus iki kito mėnesio penktos darbo dienos.
Pelno avansinio mokėjimo trūkumas yra tas, kad įmonės privalo avansu mokėti mokesčius, nors jų veiklai ypač reikalingi apyvartiniai pinigai.Pelno avansinis mokestis ypač žalingas toms įmonėms, kurių pelnas einamaisiais metais lyginant su užpraėjusiais ir praėjusiais metais (mokestiniu laikotarpiu), žymiai sumažėjo. Šios įmonės privalo mokėti pelno mokestį, neatitinkantį realių veiklos rezultatų.

2.5 Konsulinis mokestis

Šis mokestis imamas už LR Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento, LR diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų užsienyje teikiamas konsulines paslaugas, atliekamus notarinius veiksmus arba išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus.

Šio mokesčio mokėtojai yra užsienio ir LR juridiniai asmenys, užsienio valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės.

Konsulinis mokestis imamas už:
1. pasų išdavimą;
2. civilinės būklės aktų įforminimą ir dokumentų išdavimą;
3. pilietybės dokumentų įforminimą ir išdavimą;
4. vizų išdavimą, pratęsimą ir emigracijos bei imigracijos dokumentų išdavimą;
5. atliekamus notarinius veiksmus globos, rūpybos, teisės į palikimą bei kitais turtiniais klausimais ir konsulines paslaugas;
6. kitas konsulines paslaugas.
Mokesčio tarifus nustato LR Seimas. Konsulinis mokestis neimamas už:
1.LR diplomatinių pasų išdavimą;
2.vizų išdavimą vaikams iki 16 metų;
3.vizų išdavimą užsieniečiams, vykstantiems lankyti sunkiai sergančio šeimos nario;
4.vizų išdavimą užsienio valstybių piliečiams, vykstantiems į LR dalyvauti LR Prezidento, Seimo, Vyriausybės, ministerijų organizuotuose susitikimuose;
5. kitais atvejais.
Konsulinis mokestis turi būti sumokėtas prieš taikant konsulinę paslaugą ar notarinius veiksmus. Mokestis grąžinamas, jei kreiptasi į mokesčių inspekciją per du metus po mokesčio sumokėjimo tada, mokesčių administravimo įstatyme nustatytą terminą, kai buvo sumokėtas per didelis mokestis.Šis mokestis įskaitomas į valstybės biudžetą.

2.6 Mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius

Mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius yra valstybinių gamtos išteklių nuosavybės realizavimo forma. Jų – tikslas didinti gamtos išteklių naudotojų atsakomybę už suteikto nacionalinio turto efektyvų ir taupų naudojimą, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas.

Vadovaujantis 1991 03 21 Lietuvos Respublikos mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymu,juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie išgauna gamtos išteklius ir kuriems reikalingas gamtos išteklių naudojimo leidimas, moka mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Asmuo, norintis gauti gamtos išteklius, privalo gauti gamtos išteklių naudojimo leidimą, kuriame nurodomas išgaunamų išteklių limitas.

Nuo šių mokesčių atleidžiami žemės naudotojai, ūkiniams reikalams (ne pardavimui) naudojantys statybinių medžiagų žaliavas, esančias jiems suteiktame sklype.

Mokesčiai už gamtos išteklius mokami atsižvelgiant į Aplinkos apsaugos departamento nustatytus limitus. Jeigu išteklių išgavimas nelimituojamas, mokesčiai už gamtos išteklius mokami atsižvelgiant į planuojamą per metus išgauti išteklių kiekį.

Mokestį apskaičiuoja pats gamtinių išteklių naudotojas ir moka avansu lygiomis dalimis metinių mokesčių sumos. Juridiniai ir fiziniai asmenys, išgaunantys gamtos išteklius, pirmus tris ketvirčius moka po ketvirtadalį metinės mokesčių sumos pagal nustatytus limitus arba planuojamą išgauti gamtos išteklių dalį. Ši mokesčių suma sumokama atitinkamai iki balandžio, liepos ir spalio mėnesio 15 dienos pagal avansinių mokesčių už gamtos išteklius mokėjimo formą.

Metų pabaigoje mokesčių mokėtojai atlieka skaičiavimus pagal faktiškai išgautų išteklių kiekį ir iki vasario 1 dienos pateikia valstybinei mokesčių inspekcijai. Apskaičiavimo teisingumą tikrina Aplinkos apsaugos ministerija.

Laiku neapmokestinti mokėtojai apmokestinami, mokestis išieškomas, grąžinamas bei patikslinamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Už nuslėptą išteklių kiekį mokamas mokestis ir taikoma dešimteriopo tarifo dydžio bauda.

Mokestis įskaitomas į biudžetą, ekonominės sankcijos mokamos iš likutinio pelno į valstybinį gamtos apsaugos fondą.

2.7 Naftos ir dujų išteklių mokestis

Šio mokesčio įstatymas priimtas 1992m. spalio 7d. Nr. I – 2944.

Mokesčio mokėtojai yra juridiniai ir fiziniai asmenys, nustatyta tvarka išgaunantys naftą ir dujas LR teritorijoje ir jos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje.

Bazinis mokesčio tarifas – 20% išgautos naftos ir dujų pardavimo kainos, bet ne mažiau negu LR Vyriausybės nustatyta kontrolinė kaina. Mokesčio už naftą ir dujas, valstybės lėšomis surastuose ir išžvalgytuose telkiniuose, bazinis mokesčio tarifas padidinamas 9 punktais

Nuo 1996 metų liepos 1 dienos mokestis mokamas avansu lygiomis metinės mokesčio sumos, apskaičiuotos pagal numatomą išgauti naftos ir dujų kiekį, dalimis kas ketvirtį ir kito ketvirčio pirmojo mėnesio 15 dienos. Metams pasibaigus, mokesčio suma perskaičiuojama pagal faktiškai išgautos naftos ir dujų kiekį ir iki vasario 1 dienos metinis apskaičiavimas pateikiamas valstybinei teritorinei mokesčių inspekcijai. Papildoma pagal metinį apskaičiavimą mokesčio suma sumokama iki vasario 15 dienos, o permoka grąžinama ar įskaitoma į eilinius mokėjimus.
Už nuslėptą išgautos naftos ir dujų kiekį sumokamas mokestis ir dešimteriopa mokesčio dydžio ekonominė sankcija.
Valstybinė mokesčių inspekcija kartu su Aplinkos apsaugos ministerija kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas mokestis.
Mokestis pervedamas į valstybės biudžetą, o baudos – į valstybinį gamtos apsaugos fondą.

2.8 Įmokos į kelių fondą

Siekiant sukaupti ir naudoti lėšas automobilių kelių tinklui plėsti ir modernizuoti, bei funkcionavimui užtikrinti įsteigtas LR kelių fondas. Šio fondo sudarymo šaltiniai yra:
1) atskaitymai nuo realizavimo pajamų (įplaukų);
2) transporto priemonių savininkų metinis mokestis už naudojimąsi keliais;
3) mokestis už kitose šalyse įregistruotų transporto priemonių buvimą Lietuvos Respublikoje;
4) mokestis už leidimą važiuoti transporto priemonėms, kurių svoris ar matmenys viršija leidžiamus normatyvus;
5) mokestis už leidimą atlikti įvairius darbus bet kurioje kelių komplekso dalyje.
Atskaitymus nuo realizavimo pajamų (įplaukų) apskaičiuoja ir perveda į iždo sąskaitą “Kelių fondas ir jo atskaitymai nuo realizavimo pajamų (įplaukų)” patys mokėtojai kiekvieną mėnesį iki kito mėnesio 25 dienos. Atskaitymus nuo realizavimo pajamų (įplaukų) moka:
1) įmonės, turinčios juridinio asmens teises ir jų neturinčios, taip pat juridiniai asmenys, kurie verčiasi nekomercine veikla, bet gauna pajamų iš ūkinės – komercinės veiklos (išskyrus tuos, kurie verčiasi prekybine veikla, dujų realizavimu ir bankus), – 0,5 proc. Realizavimo pajamų (įplaukų);
2) įmonė, kurios verčiasi dujų realizavimu, – 0,1 proc. Nuo realizavimo pajamų (įplaukų);
3) bankai – 1 proc. Pajamų, gautų iš maržos ir už kitas paslaugas;
4) prekybos įmonės – 0,3 proc. Realizavimo pajamų (įplaukų).
Įmonės ir asmenys, kurių pajamos (įplaukos) iš prekybinės veiklos (iš jos – ir viešojo maitinimo) sudaro daugiau kaip 50 proc. Visų realizavimo pajamų (įplaukų), moka 0,3 proc.; mažiau kaip 50 proc. Ir visos kitos įmonės – 0,5 proc.
Atskaitymų nuo realizavimo pajamų (įplaukų) nemoka:
– žemės ūkio produkciją gaminantys juridiniai ir fiziniai asmenys ir paslaugas žemės ūkiui teikiančios specializuotos įmonės, jeigu pajamos už realizuotą produkciją ir paslaugas žemės ūkiui sudaro ne mažiau kaip 50 proc. Visų realizavimo pajamų;
– kūrybinės sąjungos, jų įmonės ir organizacijos, kurios ne mažiau kaip 50proc. Pelno sunaudoja kūrybinių sąjungų poreikiams;
– įmonės, kuriose dirba ne mažiau kaip 50 proc. Riboto darbingumo darbuotojų ir kurių realizavimo pajamos (įplaukos) gaunamos tik už pačių pagamintą produkciją;
– biudžetinės įstaigos;
– ūkinės bendrijos ir juridinio asmens teisių neturinčios individualios įmonės, įsigijusios savo veiklai patentus;
– laisvųjų ekonominių zonų įmonės;
– valstybės ir savivaldybės sveikatos priežiūros įstaigos.
Transporto priemonių savininkų metinio mokesčio mokėjimą už naudojimąsi keliais kontroliuoja susisiekimo ministerija. Mokestį moka krovininių transporto priemonių savininkai ir specialių transporto priemonių savininkai. Metinio mokesčio tarifas transporto priemonių savininkams už naudojimąsi keliais krovininėms transporto priemonėms priklauso nuo bendrosios masės ir svyruoja nuo 100 iki 1000 Lt. Metinio mokesčio tarifas transporto priemonių savininkams už naudojimąsi keliais specialioms transporto priemonėms – 100 Lt.
Mokestis už kitose šalyse įregistruotų transporto priemonių buvimą LR teritorijoje mokamas kiekvieną kartą įvažiavus į šią teritoriją LR muitinės įstaigose. Mokestis neimamas už transporto priemones, vežančias labdaros ir humanitarinės pagalbos siuntas. Vienkartiniai mokesčio tarifai autobusams priklauso nuo vietų skaičiaus, o krovininėms kelių transporto priemonėms – nuo bendrojo svorio ir svyruoja nuo 120 iki 400 Lt.
Mokestį už naudojimąsi keliais transporto priemonėmis, kurių matmenys su kroviniu arba be jo viršija didžiausias leidžiamas kelių transporto priemonių charakteristikas moka šių transporto priemonių savininkai.
Mokesčio už leidimus atlikti įvairius statybos ir remonto darbus bet kurioje valstybės ar savivaldybių kelių komplekso dalyje dydį nustato Lietuvos automobilių kelių direkcija.
Kelių fondo pinigai naudojami keliams tiesti, modernizuoti, taisyti, kelių tiesimo ir priežiūros technikai, transporto ir kitoms gamybos priemonėms įsigyti, pakelių serviso ir infrastruktūros valstybiniam sektoriui plėtoti, gamtosaugos ir ekologinėms reikmėms, stichinių nelaimių padariniams likviduoti, valstybinės reikšmės automobilių kelių priežiūros institucijoms išlaikyti.

2.9 Mokesčiai už aplinkos teršimą

Mokesčiai už aplinkos teršimą yra aplinkos apsaugos ekonominio mechanizmo elementas, skatinantis mažinti teršimą bei neigiamą jo poveikį aplinkai.

Mokesčių objektas yra išmetami į aplinką fiziniai ,cheminiai ar biologiniai teršalai, neigiamai veikiantys žmogų ir aplinką. Mokesčiai nustatomi atsižvelgiant į teršalų kiekį, kenksmingumą, normatyvą bei jo įgyvendinimo laiką.

Mokesčius moka juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie teršia aplinką ir kuriems nustatyti normatyvai.

Mokesčių tarifai nustatomi už kiekvieną teršalų toną. Vandens ir atmosferos teršalams mokesčių tarifai pagal nukrypimų nuo normatyvo dydį skirstomi į:
1. pagrindinį;
2. padidintą;
3. lengvatinį.
Transporto priemonės su veikiančiais neutralizatoriais neapmokestinamos. Išmetus mažesnį negu didžiausia leistina tarša normatyvus teršalų kiekį, pagrindinis tarifas mažinamas.
Juridiniai ir fiziniai asmenys, savo lėšomis įgyvendinantys gamtosaugos priemones, mažinančias teršimą mažiau kaip 25%, atleidžiami nuo mokesčių pagal pagrindinį tarifą padarytoms išlaidoms padengti, bet ne ilgiau kaip 3 metams.
Mokesčius pagal nustatytą formą apskaičiuoja ir moka šių mokesčių mokėtojai. Mokestį moka avansu lygiomis dalimis nuo metinių mokesčių sumos, apskaičiuotos pagal pagrindinį tarifą už normatyvinį teršalų kiekį kas ketvirtį iki kito ketvirčio pirmo mėnesio 15 dienos.Metų pabaigoje mokesčių suma perskaičiuojama pagal faktinį išmestų teršalų kiekį, ir iki vasario 1 dienos metiniai apskaičiavimai pateikiami mokesčių inspekcijai.
Mokesčiai pagal pagrindinį ir lengvatinį tarifus įskaitomi į gamybos kaštus 70% mokesčio patenka į savivaldybių gamtos apsaugos fondus, 30% – į valstybės biudžetą.
2.10 Fizinių asmenų pajamų mokestis

Fizinių asmenų pajamų mokesčiu apmokestinamos gyventojų, juridinio asmens teisių neturinčių individualių įmonių ir ūkinių bendrijų pajamos.

Fizinių asmenų pajamų mokestį moka:
– asmenys, gaunantys su darbo santykiais susijusias pajamas Lietuvoje ir užsienyje įregistruotose Lietuvos Respublikos įmonėse;
– asmenys, gaunantys su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš įmonių, gyventojų ir ūkinės – komercinės veiklos Lietuvoje ir užsienyje;
– nuo1997 07 01 užsienio valstybių įmonės, kurių veiklą reglamentuoja užsienio valstybių įstatymai ir kurių buveinė yra užsienio valstybėje.
Pajamos, susijusios su darbo santykiais, yra šios: darbo užmokestis, įvairios priemokos, premijos, priedai, darbdavio mokamos pašalpos iš socialinio draudimo fondo (ligos, motinystės), atleidžiant darbuotoją iš darbo išmokamos kompensacijos, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, bei išeitinės pašalpos. Pajamų mokestis skaičiuojamas atskirai nuo kiekvienos vidutinės mėnesinės išmokos.
Pagrindinėje darbovietėje pajamos, susijusios su darbo santykiais, atskaičius iš jų neapmokestinamą minimumą, apmokestinamos 33 proc. Tarifu. Išimtis yra premijos, tantjemos ir kitos skatinamosios išmokos už ilgesnio kaip vieno mėnesio laikotarpio darbo rezultatus. Jos paskirstomos proporcingai užfiksuoto laikotarpio mėnesių skaičiui ( bet ne daugiau kaip 12 mėnesių). Kompensacijų bei išeitinių pašalpų sumos dalijamos į tiek dalių, kiek jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių sudaro atitinkamų išmokų suma, ir kiekviena dalis apmokestinama atskirai. Šios išmokos apmokestinamos nepagrindinės darbovietės tarifais.
Pagrindinėje darbovietėje gaunamų pajamų, susijusių su darbo santykiais, neapmokestinamieji minimumai yra šie:
– I grupės invalidams – 368 litai;
– II grupės invalidams – 324 litai;
– III grupės invalidams – 242 litai;
– Asmenims, turintiems tris ir daugiau vaikų iki 18metų – 368 litai;
– Motinai arba tėvui, neturintiems sutuoktinio ir auginantiems vieną vaiką iki 18 metų –287 litai, auginantiems du ir daugiau vaikų iki 18 metų už antrą ir paskesnįjį vaiką neapmokestinamas minimumas didinamas 45 litais;
– Žemės ūkio produkciją gaminančių įmonių darbuotojams, kai jų mėnesinis uždarbis iš verslų, nesusijusių su žemės ūkio produktų gamyba ir perdirbimu, neviršija 20 procentų viso jų mėnesinio uždarbio – 278 litai;
– Kitiems nepaminėtiems asmenims pagrindinis neapmokestinamasis minimumas (PNM) – 214 litų.
Be to, I ir II grupės regėjimo invalidams, tėvams, auginantiems bent vieną vaiką invalidą, taip pat tėvams, auginantiems keturis ir daugiau vaikų, už ketvirtą ir kiekvieną paskesnįjį vaiką apskaičiuotas mokestis mažinamas 10 litų.
Nepagrindinėje darbovietėje darbo pajamos apmokestinamos taip:
– pajamų daliai iki 0,5 PNM taikomas 10proc. Tarifas;
– pajamų daliai nuo 0,5 PNM iki 1 PNM – 20 proc. Tarifas;
– pajamų daliai virš 1 PNM – 35 proc. Tarifas.
Kai darbuotojas dirba keliose darbovietėse, tai pagrindinę darbovietę mokesčiams išskaityti pasirenka pats darbuotojas, apie tai nurodydamas darbo sutartyje arba papildomame pareiškime.
Pajamų mokestį pagal nurodytus tarifus išskaito pajamas apskaičiavusios ir išmokėjusios įmonės, organizacijos bei gyventojai, mokantieji už darbą samdomiems asmenims. Kas ketvirtį, per 15 dienų ketvirčiui pasibaigus, pateikia teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai žinias apie samdomiems asmenims išmokėtą uždarbį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas bei išskaitytą ir sumokėtą pajamų mokestį.
Įmonės, įstaigos, organizacijos ir gyventojai, gaudami iš banko pinigus darbo apmokėjimui už atitinkamą mėnesį, kartu pateikia bankui mokėjimo pavedimą pajamų mokesčiui sumokėti. Organizacijos ir gyventojai, neturintys banke sąskaitų arba mokantys iš einamųjų įplaukų, pajamų mokestį sumoka ne vėliau kaip kitą dieną po atlyginimo išmokėjimo.
LR gyvenančių ar dirbančių asmenų pajamos, susijusios su darbo santykiais, taip pat pajamos iš komercinės ar kitos veiklos užsienio valstybėse prilyginamos kitoms pajamoms ir apmokestinamos pajamų mokesčiu Lietuvoje pagal pateikiamas valstybinei mokesčių inspekcijai pajamų deklaracijas, taikant 20 proc. mokesčio tarifą. Ši nuostata įsigaliojo nuo 1996 02 01.
Gyventojų pajamų, nesusijusių su darbo santykiais apmokestinimo tvarka.
Bendrosios pajamos už turto nuomą ir kitos pajamos apmokestinamos taikant 20 proc. Pajamų mokesčio tarifą. Iš bendrųjų pajamų jokios išlaidos neišskaitomos, išskyrus sumas, kurios duotos labdarai arba paramai.
Pajamos už gyventojų parduotą turtą, jeigu už jį gauta suma viršija 1 PNM per mėnesį arba per metus parduotas daugiau kaip vienas bet kokios vertės vienos ar kitos rūšies daiktas, apmokestinamas 10 proc. dydžio pajamų mokesčio tarifu.
Gyventojų pajamos už parduotas miško gėrybes bei antrines žaliavas apmokestinamos 5 proc. pajamų mokesčio tarifu.
Akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių vertės padidėjimo pajamos, išskyrus reinvestuotas į vertybinius popierius, viršijančios 12 PNM per metus, apmokestinamos taikant 15 proc. tarifą.
Nuo 1999 metų sausio 1d. už akcijas ir pajus iš LR ūkio subjektų gaunami dividendai apmokestinami 29 proc. Tarifu.
Tam tikroms veiklos rūšims gali būti nustatytas privalomas patento mokestis tiems fiziniams asmenims, kurie gauna kitų pajamų. Patentą įsigiję fiziniai asmenys už pajams, gautas iš veiklos, kuriai nustatytas privalomas patento mokestis, pajamų mokesčio nemoka.
Kitas pajamas gaunančius asmenis apmokestina įmonės, įstaigos ir organizacijos, išmokančios nurodytas pajamas gyventojams, arba jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybinės mokesčių inspekcijos.
Tais atvejais, kai nurodytas pajamas mokėtojas gauna iš įmonių, įstaigų ir organizacijų, pajamų mokestį išskaito ir sumoka į biudžetą šios įmonės, įstaigos ir organizacijos.
Kai pajamas fiziniai asmenys gauna iš kitų fizinių asmenų, gavęs pajamas asmuo privalo jas deklaruoti nuolatinės gyvenamosios vietos valstybinei mokesčių inspekcijai.
Pajamų mokesčiu neapmokestinama:
-pajamos iš donorystės;
-iš fizinių asmenų dovanojimo būdu gautos pajamos, jeigu šių pajamų suma per kalendorinius metus neviršija 10000 litų (nuo 1997 04 01), bei paveldėjimo būdu gautos pajamos, išskyrus paveldėtą autorinį atlyginimą; taip pat dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų ir tėvų;
-gaunami alimentai;
-teismų priteistos sumos materialinei ir moralinei žalai atlyginti ( nuo 1997 04 01);
-loterijų laimėjimai;
-privalomojo ir savanoriško draudimo išmokamos sumos;
-palūkanos už indėlius;
-kitos pajamos.
Pajamų mokestis neišskaitomas:
-pensininkams iš pensijų, mokamų iš LR valstybinių socialinio draudimo fondų, valstybės ir savivaldybių biudžetų;
-iš biudžeto finansuojamų mokymo įstaigų studentams bei moksleiviams iš stipendijų ir iš stipendijų fondų mokamų pašalpų bei kitų išmokų.
Pajamų mokestis taip pat neišskaitomas iš profesinių sąjungų, draugijų, kitų visuomeninių organizacijų ir politinių partijų pašalpų, išmokėtų savo organizacijos nariams iš lėšų, kurios surinktos iš fizinių asmenų nario mokesčio.
Žemės ūkio produkciją gaminančių ir paslaugas žemės ūkiui teikiančių ūkinių bendrijų, juridinio asmens teisių neturinčių individualių įmonių, kurių įplaukos už realizuotą žemės ūkio produkciją ir žemės ūkio paslaugas bendrosiose realizavimo įplaukose sudaro daugiau kaip 95 proc., pajamos pajamų mokesčiu neapmokestinamos. Jeigu įplaukos už realizuotą žemės ūkio produkciją ir žemės ūkio paslaugas bendrosiose realizavimo įplaukose sudaro nuo 75 iki 95 proc. Apmokestinamosios pajamos apmokestinamos 5 proc. Dydžio pajamų mokesčiu.
Kitų ūkinių bendrijų ir juridinio asmens teisių neturinčių individualių įmonių apmokestinamosios pajamos apmokestinamos taikant 24 proc. Pajamų mokesčio tarifą.
Laisvųjų ekonominių zonų ūkinės bendrijos ir juridinio asmens teisių neturinčios individualios įmonės 5 metus nuo įmonės įregistravimo dienos moka 80 proc. Mažesnį pajamų mokestį, kitus 5 metus – 50 proc. Mažesnį pajamų mokestį. Jeigu užsienio investuotojas įsigijo ne mažiau kaip 30 proc. Nuosavo kapitalo ir investavo ne mažiau kaip 1 mln. JAV dolerių vertės užsienio kapitalą, 5 metus nuo įmonės įregistravimo dienos nemoka pajamų mokesčio, o kitus 10 metų moka 50 proc. Mažesnį pajamų mokestį.
Ūkinių bendrijų ir juridinio asmens teisių neturinčių individualių įmonių, kurių bendrosios įplaukos per mokestinį laikotarpį neviršija 1 mln. Litų ir vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius neviršija 50 žmonių, apmokestinamosioms pajamoms taikomas 15 proc. Tarifas. Ši lengvata netaikoma, jei minėti objektai verčiasi prekyba alkoholiniais gėrimais ar tabako gaminiais, naftos produktais, teikia viešojo maitinimo paslaugas.
Pinigines ir pinigines – daiktines loterijas rengiančios įmonės moka 13 proc. Pajamų nuo nominalios išplatintų loterijos bilietų vertės.
Individualios įmonės ir ūkinės bendrijos pajamų mokestį apskaičiuoja ir įrašo į pajamų deklaraciją, kurią ne vėliau kaip per 15 dienų ketvirčiui pasibaigus pateikia valstybinei mokesčių inspekcijai. Bendrųjų pajamų apskaičiavimo tvarką nustato LR Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Numatomi šie gyventojų apmokestinimo etapai:
1. padidinti neapmokestinamąjį minimumą ir atsisakyti įvairaus dydžio mokesčio tarifų – nustatyti vienodą 29% tarifą;
2. skatinti gyventojus kaupti lėšas pensijų fonduose, imti paskolas būstui įsigyti. Šiuo tikslu bus įvesti šie leidžiami atskaitymai, mažinantys apmokestinamąsias gyventojų pajamas:
– mokėtojo, sumokėtos privalomojo soc. draudimo įmokas;
– įmokos į LR įsteigtus pensijų fondus;
– palūkanos, sumokėtos banko ir kitoms kredito įstaigoms už paimtą paskolą vienam gyvenamąjam būstui statyti.
Bendra šių trijų rūšių atskaitymų suma neturi viršyti tam tikros dalies bendrųjų pajamų, priskirtų prie apmokestinamųjų pajamų dalies;
– mokėtojo sumokėtos sumos labdarai ir paramai, bet neviršijant tam tikros dalies pajamų, priskirtų prie apmokestinamųjų pajamų;
3. numatyti galutinį atsiskaitymą su biudžetu pateikiant deklalracijas. Gyventojai privalės pateikti metinę deklaraciją ( jos neprivalės pateikti asmenys, gaunantys tik su darbo santykiais susijusias pajams, tik socialinio pobūdžio pajamas arba tik stipendijas ir nesinaudojantys leidžiamais atskaitymais).

2.11 Žemės mokestis

Žemės mokestis apskaičiuojamas pagal 1992metų birželio 25 d. Nr. I- 2675 LR žemės mokesčio įstatymą. Šio mokesčio objektas yra privati žemė, o mokėtojai – jos savininkai. Mokestį moka:
1. asmenys, už suteiktą jiems žemę;
2. asmenys, kuriems nustatyta tvarka atstatoma nuosavybės teisė į žemę;
3. asmenys, turintys notarine tvarka patvirtintą ir teisiškai įregistruotą žemės pirkimo sutartį;
4. ūkininkai už žemę, suteiktą pagal įstatymą. Žemės mokestį pradeda mokėti praėjus 3 metams nuo valstiečių ūkio įsteigimo.
Žemės mokesčio tarifas – 1,5% žemės kainos. Apskaičiuojant žemės mokestį žemės kainai taikomi koeficientai. Žemės ūkio paskirties žemės, daugiabučių namų bei gyvenamųjų namų statybos bendrijų, vartotojų kooperatyvų ir kooperatinių bendrovių žemės kaina, apskaičiuojant mokesčius, mažinamas 0,35 koeficiento; sodininkų bendrijų ir jų narių sodų sklypų žemės, privačių namų bei žemės sklypų prie daugiabučių namų žemės, naudojamos ūkinei – komercinei veiklai – 0,5 koeficiento.
Žemės mokesčiu neapmokestinama:
1. bendrojo naudojimo keliai;
2. žemės sklypai, nuosavybės teise priklausantys užsienio valstybių diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms;
3. miško žemė.
Mokesčio lengvatas už apsauginių miškų gamtosauginės paskirties bei gamtos paminklų žemę, už istorijos ir kultūros paminklų žemę nustato LR Vyriausybė. Žemės mokesčiu neapmokestinama valstybinė žemė.
Žemės mokestis skaičiuojamas nuo žemės kainos pagal Valstybinio žemės kadastro duomenis, kuriuos atitinkamos tarnybos pateikia valstybinei mokesčių inspekcijai ir juridiniams asmenims iki balandžio 1d. ir rugsėjo 1d. Žemės mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo terminą nustato vietos savivaldos vykdomosios institucijos. Nauji žemės savininkai mokestį moka:
1. jeigu žemė įsigyta 1 pusmetį –už visus kalendorinius metus;
2. jeigu žemė įsigyta 2 pusmetį – nuo kitų metų.
Fiziniams asmenims žemės mokesčio sumas apskaičiuoja mokesčių inspekcija ir paštu išsiuntinėja mokėtojams pajamų deklaracijas bei mokėjimo kvitus. Juridiniai asmenys mokesčio sumą apskaičiuoja patys ir savivaldybės nustatytais terminais pateikia mokesčio deklaraciją valstybinei mokesčių inspekcijai.
Nuo žemės mokesčio atleidžiami I ir II grupės invalidai, senatvės pensininkai ir nepilnamečiai vaikai, kai jų šeimose apmokestinamojo laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų. Šiems asmenims priklausančios žemės sklypo dydis turi neviršyti savivaldybių tarybų nustatytų neapmokestinamųjų dydžių. Be to, Tarybos savo sąskaita gali sumažinti žemės mokestį arba atleisti nuo jo.
Laiku neapmokestinti mokėtojai apmokestinami, mokestis išieškomas, grąžinamas bei patikslinamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.
Žemės mokestis įskaitomas į savivaldybių biudžetus.

2.12 Valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių, išnuomotų verslinei arba mėgėjiškai žūklei, nuomos mokestis

Šio mokesčio nutarimas priimtas 1993m. rugpjūčio 3d. Nr. 602 ir jo vėlesni pakeitimai bei papildymai ir LR žemės nuomos įstatymo pakeitimo įstatymas priimtas 1998m. kovo 24d. Nr. VII – 679.
Žemės nuomos objektas yra valstybinės žemės sklypas, suformuotas pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą, arba privačios žemės sklypas (jo dalis).
Žemės nuomos mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys, išsinuomavę valstybei priklausančios žemės ar vandens telkinį. Žemės nuomos mokesčio tarifas yra 3% žemės kainos, o vandens telkinių, išnuomotų verslinei žuvininkystei – 6% žemės kainos.
Mokestis mokamas:
– už žemės ūkio paskirties žemę, išnuomotą I pusmetį – už visus metus, už išnuomotą II pusmetį – nuo kitų kalendorinių metų;
– už žemę, suteiktą pagal Valstiečio ūkio įstatymą, – praėjus 3 metams nuo valstiečio ūkio įsteigimo, jeigu neatstatyta nuosavybės teisė į šią žemę arba ji nenupirkta;
– kitais atvejais – nuo kito mėnesio po nuomos sutarties sudarymo.
I pusmetį pasibaigus valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutarčiai žemės nuomos mokestis tais metais nemokamas, o II pusmetį – nemokamas nuo kitų metų.
Pasibaigus valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutarčiai žemės nuomos mokestis nemokamas nuo kito mėnesio po nuomos sutarties nutraukimo. Sutartis tarp nuomininko (naudotojo) ir nuomotojo yra pagrindas mokėti žemės nuomos mokestį. Nuo 1996 10 16 ši sutartis sudaroma raštu, o nuo 1997 07 11 registruojama apskrities viršininko administracijos padalinyje, kuris atlieka nekilnojamojo turto registraciją rajone ar mieste.
Žemės nuomos mokestis skaičiuojamas nuo žemės ploto pagal valstybinio žemės kadastro duomenis.
Juridiniams asmenims už suteiktą naudotis ar išnuomotą žemės ūkio paskirties žemę taikomas toks pat kaip ir žemės mokesčio tarifas – 1,5 procento.
Fiziniams asmenims už žemės sklypus, suteiktus asmeniniam ūkiui, tarnybinėms žemės dalims ir išnuomotus ūkininkauti, už žemės sklypus, kuriuose leista steigti ūkininko ūkį, sodininkų bendrijų narių perkamus žemės sklypus iki žemės nuosavybės dokumentų teisiško įregistravimo – 1,5 procento.
Nuomos mokesčio nulinis tarifas taikomas už:
1. valstybinių rezervatų bei nacionalinių ir regioninių parkų teritorijoje esančių rezervų žemę;
2. nacionalinių parkų, regioninių parkų, kraštovaizdžio, geologinių, botaninių, zoologinių, hidrografinių ir pedologinių draustinių teritorijoje ir jų apsaugos zonose esančią žemės ūkio ir miškų ūkio įmonių žemę, išskyrus žemės ūkio naudmenas, pastatų, kiemų, kelių ir tvenkinių užimtą žemę;
3. vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų žemę;
4. gamtos paminklų žemę ir t.t.
Valstybinės žemės nuomos mokesčio nulinis tarifas:
– valstybinės žemės sklypams, išnuomotiems I ir II grupių invalidams, senatvės pensininkams ir nepilnamečiams vaikams, kai nurodytųjų nuomininkų šeimose apmokestinamojo laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų, išskyrus mokymo įstaigų dieninių skyrių moksleivius ir studentus, ir kai žemės sklypas išnuomotas ne konkurso tvarka;
– žemės ūkio paskirties žemei, kuri sugrąžinama natūra, suteikiama arba perduodama nuosavybėn neatlygintinai pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir LR žemės reformos įstatymą ir kuri yra paženklinta vietovėje, ir suteikta teisė ja naudotis ir nėra priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šią žemę.
Fiziniai ir juridiniai asmenys šį mokestį apskaičiuoja ir sumoka ta pačia tvarka, kaip ir žemės mokestį. Valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių, išnuomotų verslinei arba mėgėjiškai žūklei, nuomos mokestis įskaitomas į savivaldybių biudžetus.

2.13 Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis

Šį mokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Mokesčio objektas LR teritorijoje juridiniams asmenims ir juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms ir organizacijoms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, kuriam privaloma teisinė registracija, išskyrus žemę.
Šį mokestį moka juridiniai asmenys ir juridinio asmens teisių neturinčios įmonės ir organizacijos.
Įmonių ir organizacijų nekilnojamąjį turtą, kuriam privaloma teisinė registracija, įvertina Respublikos inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras ir pagal tai nuo 1997 m. sausio 1d. skaičiuojamas nekilnojamojo turto mokestis. Mokestine verte laikoma jo atstatomoji vertė (skaičiuojant fizinio nusidėvėjimo procentą). Biuras išduoda pažymėjimą apie mokėtojui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą ir jo mokestinę vertę. Šį pažymėjimą kartu su nekilnojamojo turto mokesčio skaičiavimais mokėtojas pateikia valstybinei mokesčių inspekcijai.
Metinis mokesčio tarifas – 1 procentas nekilnojamojo turto mokestinės vertės.
Nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinama:
1. nekilnojamasis turtas arba jo dalis, naudojama gamtos apsaugai bei priešgaisrinei apsaugai;
2. nekilnojamasis turtas, neatlygintinai perduotas naudotis labdaros organizacijoms ir fondams, kultūros, sporto, švietimo, sveikatos, socialinės globos ir rūpybos įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms;
3. religinių bendruomenių patalpos pastatai ir statiniai, naudojami tik kulto veiklai bei socialinei globai ir rūpybai kulto reikmenų gamybai;
4. kapinių ir laidojimo paslaugų naudojami pastatai, statiniai arba jų dalys;
5. nekilnojamasis turtas, esantis bankrutavusios įmonės balanse;
6. biudžetinių įstaigų, valstybės ir savivaldybės įmonių nekilnojamasis turtas ir kt.
Mokėtojai mokestį apskaičiuoja pagal nekilnojamojo turto tų metų sausio 1 dienos mokestinę vertę ir apskaičiavimą iki kovo 1 dienos pateikia miesto valstybinei mokesčių inspekcijai. Už naujai įsigytą ar pastatytą nekilnojamąjį turtą mokestis skaičiuojamas kiekvieną mėnesį po 1/12 metinės sumos, pradedant kitu mėnesiu po šio turto teisinio įregistravimo.Mokestis už įsigytą turtą paskirstomas proporcingai likusiems mokėjimo terminams. Jis mokamas po ¼ metinės sumos pasibaigus ketvirčiui per 25dienas. Kai nekilnojamojo turto nuosavybės teisė pereina kitam asmeniui arba turtas prarandamas, mokestis neskaičiuojamas nuo kito mėnesio po turto teisinės registracijos pakeitimo.
Apmokestinant nekilnojamąjį turtą, numatoma:
1. išplėsti mokesčio bazę. Ketinama apmokestinti ir gyventojams nuosavybės teise priklausantį nekilojamąjį turtą, tačiau tik tą, kurio vertė viršys nustatytąją minimalią sumą. Gyventojų turimas nekilnojamasis turtas bus apmokestinamas tik parengus reikiamą duomenų apie nekilnojamąjį turtą ir jo savininkus bazę;
2. parengti vieną nekilnojamojo turto mokesčius reglamentuojantį įstatymą. Šiuo metu žemės ir pastatų apmokestinimą reglamentuoja atskiri įstatymai. Kadangi ir žemė, ir pastatai yra nekilnojamasis turtas, tikslinga jų apmokestinimą reglamentuoti vienu įstatymu, kad mokesčių mokėtojams būtų aiškiau;
3. sudaryti sąlygas turto mokestinę vertę nustatyti turto vertintojams ir numatyti mokesčio mokėtojo bei administratoriaus teisę apeliuoti dėl turto vertintojo nustatytos turto vertės. Siekiama pereit prie vienodo nekilnojamojo turto vertės nustatymo principo, nes šiuo metu žemės ir pastatų mokestinė vertė nustatoma skirtingais principais.
Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, biudžetą. Įmonės , įstaigos, organizacijos nekilnojamojo turto mokestį sumoka to miesto (rajono) valstybinei mokesčių inspekcijai, kurioje jos registruotos.

2.14 Prekyviečių mokestis

Prekyviečių mokesčio įstatymas priimtas 1993m. lapkričio 23d. Nr. I – 309.

Šio mokesčio objektas yra prekyvietės plotas (kvadratiniai metrai) arba įrengtos prekybos vietos, kioskų ir automobilių stovėjimo vietos, skirtos prekiauti ne žemės ūkio produktais ir ne maisto prekėmis.
Šį mokestį moka įmonės, miesto, rajono valdybos sprendimu eksploatuojančios prekyvietes, kuriose yra paskirta vietų prekiauti ne žemės ūkio produktais ir ne maisto prekėmis. Šios įmonės renka rinkliavas ir iš jų sumoka prekyviečių mokestį.

Nustatyti mokesčio tarifai indeksuojami, o savivaldybės, atsižvelgdamos į prekyviečių darbo laiką, prekių struktūrą, prekybos intensyvumą bei kitus veiksnius, gali tarifą sumažinti arba padidinti iki 70%.

Prekyviečių mokesčio apyskaitą mokėtojai privalo pateikti kiekvieną mėnesį per 20 dienų mėnesiui pasibaigus. Šis mokestis įskaitomas į biudžetą savivaldybės, kurioje yra prekyvietė.

2.15 Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis

Šio mokesčio mokėtojai yra fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikoje paveldėję ar pagal dovanojimo sutartį įgiję turtą. Mokesčio objektas yra paveldimas ar pagal dovanojimo sutartį įgyjamas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, kuriam nustatyta teisinė registracija arba numatyta dovanojimo sutarties sudarymo notarinė forma. Apmokestinimo vienetas yra šio turto apmokestinamoji vertė ar jos dalis, tenkanti jo gavėjui turto teisinės registracijos, paveldėjimo teisės dokumentų išdavimo ar dovanojimo sandorių sudarymo metu.Paveldimo ar dovanojamo turto įvertinimas, kurį remiantis rinkos kainomis numato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, yra pagrindas apmokestinamajai vertei nustatyti.
Mokestis apskaičiuojamas procentais nuo paveldimo ar dovanojamo turto apmokestinamosios vertės, taikant šiuos tarifus:
1) paveldint turtą: jei turto apmokestinamoji vertė iki 0,5 mln. Litų– 5 procentai, jei turto apmokestinamoji vertė viršija 0,5 mln. Litų – 10 procentų;
2) dovanojant turtą-10 procentų.
Įstatyme numatytos ir šio mokesčio lengvatos.Neapmokestinamas turtas, įgyjamas vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių) pagal dovanojimo sutartį; turtas, sutuoktinio dovanotas kitam sutuoktiniui, taip pat sutuoktinio paveldėtas turtas, mirus vienam iš sutuoktinių; vaikų, tėvų, globėjų, globotinių, senolių, vaikaičių, brolių, seserų paveldėtas turtas.
Savivaldybės taryba turi teisę atidėti mokesčio sumokėjimo terminus ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui po turto teisinės registracijos, paveldėjimo teisės dokumentų išdavimo ar dovanojimo sandorių sudarymo.
Paveldimo ar dovanojamo turto mokestį apskaičiuoja turto paveldėjimo teisės dokumentus išduodantys ar dovanojimo sandorius tvirtinantys pareigūnai, o jei sandoriai netvirtinami – teisinę turto registraciją atliekantys pareigūnai pagal jiems pateiktus turto įvertinimo duomenis bei kitus dokumentus.
Mokestį mokėtojas sumoka prieš paveldėjimo teisės dokumento išdavimą ar dovanojimo sandorio patvirtinimą arba prieš teisinę registraciją.
2.16 Palūkanos už valstybinio kapitalo naudojimą

Valstybinės įmonės apskaičiuoja ir moka į LR biudžetą palūkanas už Valstybės kapitalo naudojimą. Savivaldybių įmonės palūkanas už jų panaudojimą savivaldybių kapitalą apskaičiuoja ir moka į savivaldybių biudžetus.
Palūkanos už valstybinio kapitalo naudojimą skaičiuojamos nuo įregistruoto įmonės įstatinio kapitalo pagal nustatytą normatyvą. Įmonės įstatinio kapitalo padidinimas įsigalioja nuo jo įregistravimo.
Mokestis skaičiuojamas nuo įregistruotos įmonės įstatinio kapitalo 0,5% metams.
Mokestis mokamas kas mėnesį iki 20 dienos po 1/12 metinio normatyvo. Valstybinės įmonės kasmet iki kovo 1d. pateikia rajono valstybinei mokesčių inspekcijai palūkanų už valstybinio kapitalo naudojimą skaičiavimą.
Palūkanų už valstybės kapitalo naudojimą nemoka Vidaus reikalų ministerijos pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigos ir Susisiekimo ministerijos valstybės kelių įmonės, pačios valdo, prižiūri ir taiso valstybės automobilių kelius ir jų statinius.
Palūkanas už valstybinio kapitalo naudojimą valstybinės įmonės moka į valstybės, o savivaldybės įmonės – į savivaldybės biudžetą.

2.17 Vietinės rinkliavos

Vietinės rinkliavos – tai savivaldybių tarybų nustatytos įmokos, kurias moka juridiniai ir fiziniai asmenys už savivaldybės, jos struktūrinių padalinių ir tarnybų teikiamas ne ūkines paslaugas, taip pat už teisę naudotis savivaldybės nuosavybėje, jos teritorijoje, reguliavimo ar interesų sferoje esančiais objektais. Šias rinkliavas gali nustatyti tik savivaldybių tarybos, suderinusios su Finansų ministerija. Be finansų ministerijos leidimo galima nustatyti tik rinkliavas už tokias ne ūkines paslaugas, kurias tos savivaldybės teritorijoje teikia ir kiti paslaugų teikėjai.

Vietinės rinkliavos renkamos tik litais ir tik tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės negali nustatyti papildomų vietinių rinkliavų asmenims, kuriems už tuos veiksmus nustatyti valstybiniai mokesčiai. Tai būtų leidimai įvažiuoti į tam tikrą miesto dalį, laikyti automobilius stovėjimo aikštelėse, leidimai žvejoti ir pan.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Andriulienė A. Pridėtinės vertės mokesčio tarifai// Apskaitos ir mokesčių apžvalga.-1999. – Nr.3.-p. 12-15.
2. Ant parlamentarų stalo// Mokesčių žinios.-1999.-Nr.16.-p.2.
3. Buškevičiūtė E., Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema.- Kaunas: Technologija, 1998.-221p.
4. Jefimovas B. Mokesčiai: teorija ir administravimas// Litas.-1998.-Nr.17.-6p.
5. Kaminskas Z. Kas trukdo verslo stabilumui?// Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos.-1999.-Nr. 12.-p. 1-2.
6. Kaunienė V., Novošinskienė Lietuvos mokesčių sistema.-K.: LŽŪU leidybinis centras,1996.-48 p.
7. Lietuvos Respublikos atostogų įstatymas// Sąskaityba (oficialūs dokumentai).1992.Nr.2.
8. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas// Valstybės žinios.1992.Nr.20.
9. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas// Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios.1990.Nr.31.
10. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas// Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios.1990.Nr.24.
11. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas// Valstybės žinios.1994.Nr.4.
12. Lietuvos statistikos metraštis.-Vilnius,1997.-163 p.
13. Lietuvos statistikos metraštis.-Vilnius,1998.-147 p.
14. Lietuvos statistikos metraštis.-Vilnius,1999.
15. Meidūnas V. Ar lengva pertvarkyti mokesčius?// Mokesčių žinios.-1998.-Nr.7.-p.11
16. Melnikienė R. Mokesčių reforma: ar racionaliu keliu einame?// Mokesčių žinios.-1999.-Nr.20.-p.1-2.
17. Mokesčių sąvadas.-V.: “Pačiolis”.
18. Pajuodienė G. M., Zinytė D. Verslininkui apie mokesčius.-V.: Lietuvos informacijos institutas, 1994.-44p.
19. Raska V. Ar priėmus naujus mokesčių įstatymus sumažės mokesčių našta?// Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos.-1999.-Nr.16.-p.1-2.
20. Rimas J., Stačiokas R. Verslininkui apie mokesčius. Bendroji mokesčių ir apmokestinimo samprata.-V.:Lietuvos informacijos institutas, 1998.-88p.
21. Šapyro B. Pajamų mokesčių lengvatų ir išimčių nelieka// Kauno diena.-1999 02 11.-p.20.
22. Vainienė R. Ar priėmus naujus mokesčių įstatymus sumažės mokesčių našta?// Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos.-1999.-Nr.16.-p.1-2.
23. Valiulis T. Kaip parengti PVM deklaraciją// Apskaitos ir mokesčių apžvalga.-1998.-Nr.12.-p.8-14.
24. Žiemienė B. Fizinių asmenų pajamų apmokestinimo naujovės// Apskaitos ir mokesčių apžvalga.-1998.Nr.11.-p.10-14.

1 priedas

LR nacionalinio biudžeto pajamos 1994 – 1998 metais

1994 1995

1996

1997

1998

tūkst.Lt % tūkst. Lt % tūkst. Lt % tūkst. Lt % tūkst. Lt %
Mokestinės pajamos 3766019 93.2 5535004 96.1 6404079 95.3 7813696 94.9 866290 92.40
Pajamų, pelno mokesčiai: 1743910 43.10 2243614 39.0 2673431 39.8 2577921 31.3 3001972 32.0
Fizinių asmenų pajamų mokestis 1189426 29.4 1689745 29.3 2086573 31.0 1957016 23.8 2421738 25.8
Juridinio asmenų pelno mokestis 554484 13.7 553869 9.6 586858 8.7 620905 7.5 580234 6.2
Nekilnojamojo turto mokesčiai 38220 1.0 156841 2.8 177430 2.6 216857 2.6 235014 2.5
Vidaus prekių ir paslaugų mokesčiai: 1429991 35.4 2589163 45.0 3115514 46.4 4512830 54.8 4952315 52.8
Pridėtinės vertės mokestis 1148067 28.4 1974926 34.3 2279536 33.9 3347782 40.6 3612132 38.5
Akcizai 281924 7.0 614237 10.7 835978 12.4 1165048 14.1 1340183 14.3
Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai 282514 7.0 187412 3.3 214489 3.2 270796 3.3 245423 2.6
Kiti mokesčiai 271384 6.7 357974 6.2 223215 3.3 235292 2.9 238054 2.6
Nemokestinės pajamos 276314 6.8 223013 3.9 316072 4.7 423779 5.1 704987 7.5
Iš viso: 4042333 100 5758017 100 6720151 100 8237475 100 9377765 100

3. Mokesčių administravimas Lietuvoje

Ypatinga mokesčių padėtis, formuojant valstybės pajamas, objektyviai reikalauja sukurti veiksmingą mokesčių valdymo (administravimo) sistemą. Pagal mokesčio administravimo įstatymą mokesčio administravimas – mokesčio administratoriaus teisių ir pareigų bei mokesčio mokėtojo teisių ir pareigų įgyvendinimas, mokesčio apskaičiavimas, sumokėjimas ir išieškojimas, atsakomybės už netinkamą mokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą taikymas,mokesčio paskirstymas, informacijos mokesčio mokėtojams teikimas.
Mokesčių surinkimą užtikrina specialiai įsteigtos valstybės institucijos. Jos ne tik tikrina, kaip mokesčio mokėtojai vykdo savo mokestinę prievolę, bet ir išieško laiku nesumokėtus ar visai nesumokėtus mokesčius, sprendžia mokestinius ginčus, vykdo kitas svarbias mokesčių administravimo funkcijas. Lietuvoje šios institucijos bendrai vadinamos mokesčių administratoriais.
Lietuvoje atskirus mokesčių administravimo įgaliojimus turi institucijos, kurioms mokesčių administravimas nėra pagrindinė veiklos kryptis. Pagal Mokesčių administravimo įstatymą mokesčius administruoja:
1. Valstybinė mokesčių inspekcija.
2. Aplinkos apsaugos ministerija (administruoja mokesčius už aplinkos teršimą, už valstybinius gamtos išteklius, naftos ir dujų išteklių mokestį).
3. Muitinė (administruoja PVM ir akcizus, imamus už importuojamas prekes ir paslaugas, muitus).
Neseniai įsteigta dar viena mokesčių administravimo institucija – Mokesčių policija.
Pagrindinis mokesčių administratorius yra Valstybinė mokesčių inspekcija, administruojanti 16 mokesčių, išvardytų Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnyje.
Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja mokesčių administravimo problema, kadangi neaiškūs ir dviprasmiški mokesčių įstatymai ir nuolatiniai jų pakeitimai bei papildymai apsunkina įmonių veiklą, o mokesčių administratoriams šioje įstatymų painiavoje nesunku surasti pažeidimų. Dėl to kyla daug ginčų ir nesusipratimų tarp mokesčių mokėtojų ir mokesčių administratoriaus.
Lietuvoje galiojantis Mokesčių administravimo įstatymas nepakankamai reglamentuoja mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus teises, pareigas ir mokestines funkcijas. Mokesčių mokėtojui ne tik uždėta prievolė mokėti mokesčius pagal neapibrėžtas sąlygas ir taisykles, kurių negali suprasti tiek patys įstatymo leidėjai, tiek tos prievolės vykdymo prižiūrėtojai (mokesčio administratoriai – įstatymo aiškintojai), bet ir numatytas nuolatinis baimės jausmas dėl galimybės būti apkaltintam prievolės (beje, neapibrėžtos, nesuprantamos, dviprasmiškos ir t.t.) nevykdymu, tai yra piktybiniu mokesčių nemokėjimu.Įstatymas numato mokesčio mokėtojo atsakomybę už prievolės neatlikimą ar pažeidimus, atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį (aplaidumas, didelis aplaidumas, piktybinis pažeidimas).Tačiau palikta daug vietos ir interpretacijai, subjektyvaus mokesčių administratoriaus požiūriui, suteikiančiam teisę, nesant pagrindo mokesčio mokėtoją, nors ir vykdantį prievoles paskelbti piktybiniu mokesčių įstatymo pažeidėju (pavyzdžiui, jam nepranešus darbo laiko pasikeitimo, neatvykus nurodytu laiku pas mokesčio administratorių, įrašius neteisingus duomenis apie savo pajamas ar jų naudojimą ir pan.).
Realiai yra neįmanoma žinoti visų įstatymų, jų taikymo taisyklių nustato ne įstatymas, o įvairūs išaiškinimai ar valdininkų raštai. Todėl teisingai apskaičiuoti ir sumokėti visus mokesčius yra labai sudėtinga. Tokiu atveju kiekvienas verslininkas tampa potencialiu nusikaltėliu ir gyvena bijodamas –jį bet kada gali patikrinti. Tačiau ir patys tikrintojai šiandien susiduria su tam tikromis problemomis – kai yra labai neaiškios ir netikslios taisyklės, administruoti mokesčius be galo sunku. Tuo tarpu valdžia, griežtindama bausmes ir didindama baudas, dar gąsdina ir ”žiauriomis akcijomis”.
Mokesčių administravimas turi būti efektyvus, užtikrinant mokestines biudžetų ir fondų pajamas ir darant kuo mažiau valstybės išlaidų.
Dabartiniu metu Lietuvoje, vykdant mokesčių reformą, svarbu užtikrinti racionalų ir efektyvų mokesčių administravimą:
– būtina užtikrinti mokesčius reglamentuojančių įstatymų pastovumą, tikslumą ir aiškumą;
– atsisakyti mokesčių administratoriaus tiesioginio materialinio suinteresuotumo baudų ir delspinigių priskaičiavimu ir išieškojimu. Mokesčių inspekcijos materialinė bazė ir apmokėjimo lygis neturi priklausyti nuo valstybės biudžeto vykdymo;
– tobulinti mokesčių administravimo įstatymą, kuriame be mokesčio mokėtojo teisių ir pareigų turi būti numatyta ir mokesčio administratoriaus atsakomybė;
– sukurti vieningą mokesčių mokėtojų duomenų banką, užtikrinant jame saugomų duomenų slaptumą ir atsakomybę už informacijos atskleidimą;
– mokesčius administruojančios institucijos turi neatidėliotinai įgyvendinti įstatymo nuostatą dėl mokesčių mokėtojų teisės į informaciją. Mokesčius administruojančios institucijos privalo šviest ir konsultuoti mokesčių mokėtojus;
– užtikrinti realią visų mokesčių mokėtojų lygybę, taikant mokesčių įstatymus, taip pat nustatant patikrinimo periodiškumo ir trukmės apribojimus;
– siekiant efektyvaus ir profesionalaus mokestinių ginčų sprendimo, tikslinga įkurti specializuotą finansų sistemą.

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

Išnagrinėjus Lietuvos mokesčių politikos svarbiausius ypatumus, galima formuluoti tokias išvadas ir pasiūlymus:
1. Mokesčių politikos kryptis ir efektyvumas iš esmės priklauso nuo to, kokiu pagrindu ji bus formuojama. Nuo principų pasirinkimo labai dažnai priklauso pačios mokesčių politikos suvokimas ir jos realizavimo strategija. Jeigu sieksime mokesčių sferoje teisingumo, tai susidursime su didele šio principo realizavimo problema tiek praktikoje, tiek teorijoje, kadangi teisingumo suvokimas priklauso nuo daugelio etinių kategorijų ir dažniausiai kiekvieno žmogaus yra skirtingai suprantamas ir traktuojamas. Jeigu remsimės tikslingumo principu, tai mokesčių politika turės sutapti su šalies socialiniais tikslais, ekonominio – socialinio vystymosi programomis. Realiame gyvenime tikslingumas dažniausiai turi prioritetą prieš teisingumą. Teisinga tai, kas tikslinga. Taigi, teisingumas nėra koks nors savarankiškas mokesčių sistemos formulavimo postulatas, o tik tikslingumo funkcija.
2. Apmokestinimo principai yra sunkiai suderinami ir net prieštarauja vienas kitam. Paprastumo principas kartais sunkiai suderinamas su teisingumo ir efektyvumo principais. Kad mokesčių sistema būtų teisinga ir efektyvi, dažnai reikalingos išsamios ir sudėtingos taisyklės. Todėl, norint pasiekti, kad būtų paisoma visų principų, reikia kompromisų. Formuojant ir tobulinant mokesčių sistemą, dažnai tenka pasirinkti”mažesnę blogybę”, teikiant pirmenybę kuriam nors iš principų, nes tarp mokesčių politikos tikslų yra neįveikiamų prieštaravimų ir vienu metu visų jų pasiekti neįmanoma.
3. Mokesčių politika vienaip ar kitaip veikia investicinius procesus, kapitalo pritraukimą ar išvežimą, polinkius į verslą ar antiverslą bei kitus ekonominius – socialinius reiškinius. Verslo ekonominę aplinką Lietuvoje būtų galima pagerinti pasirinkus palankesnę pajamų (pelno) mokesčio bazės apskaičiavimo formą arba visiškai atleidžiant nuo šio mokesčio įmones, kurios didina darbuotojų skaičių ar skiria didesnę pajamų dalį darbo apmokėjimui. Tai skatintų gyventojų užimtumą ir padėtų spręsti vieną iš aktualiausių šiuo metu Lietuvai problemų.
4. Mokesčių lengvatas yra tikslinga taikyti smulkiems verslininkams, taip pat pradedantiems užsiimti verslu, nes paprastai pirmaisiais verslo pradžios metais pinigai ypatingai reikalingi apyvartiniams poreikiams. Tik įsitvirtinęs rinkoje subjektas gali tapti stipriu mokesčių mokėtoju.
5. Pelno avansinio mokėjimo trūkumas yra tas, kad įmonės privalo avansu mokėti mokesčius, nors jų veiklai ypač reikalingi apyvartiniai pinigai. Pelno avansinis mokestis ypač žalingas toms įmonėms, kurių pelnas einamaisiais metais lyginant su užpraėjusiais ir praėjusiais metais (mokestiniu laikotarpiu), žymiai sumažėjo. Šios įmonės privalo mokėti pelno mokestį, neatitinkantį realių veiklos rezultatų. Dabartiniu metu Lietuvos įmonėms labai neparanku mokėti avansu apskaičiuotus mokesčius, kadangi sumažėjus įmonių pajamoms, dažnai pritrūksta pinigų net susimokėti mokesčius.
Skaičiuojant pelno avansinį mokestį pagal einamojo mėnesio einamąjį rezultatą, pateikti apskaičiavimą per penkias darbo dienas buhalteriams yra nelengva – jie turi dirbti labai greitai ir tiksliai.
6. Pelno mokesčio panaikinimui pritarčiau, nes šis žingsnis, reformuojant mokesčių sistemą, duos nemažai naudos:
– dėl painaus apmokestinamojo pelno apskaičiavimo, panaikinus mokestį, sumažės mokesčių mokėtojų ir ypatingai administratorių darbo ir pinigų sąnaudos;
– sumažės apmokestinamojo pelno slėpimo atvejai;
– bus skatinami investiciniai procesai.
7. Pagrindinis fizinių asmenų pajamų mokesčio reformos tikslas turėtų būti šio mokesčio tarifo mažinimas. Dabartinėmis sąlygomis šis mokestis yra pakankamai didelis, todėl masiškai slepiamos ir mažinamos gyventojų oficialiosios pajamos. Mokesčio tarifo sumažinimas būtų geresnė išeitis negu visiškas mokesčio panaikinimas, nes panaikinus fizinių asmenų pajamų mokestį, nacionalinis biudžetas netektų apie 25 –30 procentų įplaukų.
8. Kelių mokesčio trūkumas yra tas, kad jis skaičiuojamas ne nuo transporto turėtojo, bet nuo visų rūšių įmonių pajamų. Šio mokesčio dydis labai išauga, jei transporto įmonė veža krovinius perveža per tarpininką arba tuo atveju, kai yra labai daug mažų bei įvairiu verslu besiverčiančių įmonių, kurios nesinaudoja transportu. Kelių mokesčio objektas turi būti parengtas pagal naudojimosi keliais kriterijų ir neturi būti siejamas su pajamų uždirbimu. Jis turėtų tapti transporto priemonių metiniu registracijos mokesčiu, kurį mokėtų savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys.
9. Manau, kad importuojamos prekės pridėtinės vertės mokesčiu turėtų būti apmokestinamos nuo prekių vertės be muito ir akcizo. Kitas daugiaaukštis apmokestinimas, susįjęs su pelno ir pajamų mokesčiais, nėra toks akivaizdus, nes apmokestinama tik ta pati bazė. PVM tarifo keitimas turėtų būti vykdomas tik turint aiškią mokesčių politikos strategiją.
10. Akcizų tarifų benzinui ir dyzeliniam kurui didinimas, norint pasiekti Europos Sąjungos šalių lygį yra prastai motyvuotas, nes neatsižvelgta į gyventojų socialines ir ekonomines sąlygas. Pabrangus kurui, automatiškai brangsta visos prekės ir paslaugos, kurių kainos šiuo metu neatitinka daugumos gyventojų pajamų. Akcizas yra prekių kainos elementas, tad jų tarifų padidėjimas didina prekių įsigijimo savikainą ir prekybinio antkainio absoliučią sumą.
11. Lietuvoje galiojantis Mokesčių administravimo įstatymas nepakankamai reglamentuoja mokesčių mokėtojų ir mokesčių administratoriaus teises, bei mokestines funkcijas. Mokesčių mokėtojui ne tik uždėta prievolė mokėti mokesčius pagal neapibrėžtas sąlygas ir taisykles, bet ir numatytas nuolatinis baimės jausmas dėl galimybės būti apkaltintam šios prievolės nevykdymu, tai yra piktybiniu mokesčių nemokėjimu.
Administravimo gerinimui šiuo metu ypatingai svarbu:
– užtikrinti mokesčius reglamentuojančių įstatymų pastovumą, tikslumą ir aiškumą;
– mokesčio administravimo įstatyme numatyti mokesčio administratoriaus atsakomybę;
– nustatyti aiškią ribą tarp piktybinių ir nepiktybinių įstatymų pažeidimų.
17. Išanalizavus Lietuvos įmonių mokamus mokesčius į valstybės ir savivaldybės biudžetą , galima daryti išvadą, jog šiuo metu Lietuvoje nėra mokesčių politikos strategijos. Mokesčių sistemos pagalba sprendžiamos tik einamosios problemos, visokiais būdais bandoma surinkti kuo daugiau pinigų į nacionalinį biudžetą. Manyčiau, kad visų pirma, vykdant mokesčių sistemos reformą, reikėtų griežtai apriboti valstybės biudžeto išlaidas.

ĮVADAS

Valdžia, kad ir kokia gera ar bloga būtų, kiekvieną pilietį ir verslo įmones apmokestina įvairiausiais mokesčiais. B. Franklinas rašė:”Gyvenime yra neišvengiami du dalykai:

Leave a Comment