Ekonomikos spera

1. Verslo sąvoka, funkcijos, verslo padėtis LT
Verslas- tai ekonominė veikla, kuria siekiama gauti pelno, t. y. Užsiėmimas, darbas, smulkioji gamyba, amatas, gamybos, pirkimo, pardavimo ar tiekimo veikla, atliekama už pinigus.
Lietuvoje greta stambaus verslo sparčiais tempais daugėja įvairių formų ir rūšių smulkaus verslo įmonių. Stambių įmonių skaidymasis į smulkias, vykstant privatizavimo procesams, sudarė materialinį pagrindą verslo įvairovei. Tačiau dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių verslininkystės plėtra šalyje nepakankamai tenkina nei pačių verslininkų, nei vartotojų poreikius.
2. Verslo įmonių klasifikavimas
Pagal smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymą verslo suubjektai grupuojami į keturias grupes:

• Fiziniai asmenys verslo liudijimo galiojimo laikotarpiu;
• Mikro įmonės;
• Mažos įmonės;
• Vidutinės įmonės.

Priklausomai nuo verslo pobūdžio įmonės skirstomos į atskiras kategorijas:
• Gamybinės įmonės;
• Verslo finansinių ir profesinių paslaugų įmonės;
• Turizmo, mažmeninės prekybos, sveikatos, švietimo, pramogų paslaugų įmonės.
Pagal gamybos priemonių nuosavybės formas:
• Privačios nuosavybės įmonės, kurių turtas yra privati nuosavybė;
• Valstybinės nuosavybės įmonės, kurių turtas yra valstybės nuosavybė;
• Savivaldybės nuosavybės įmonės, kurių turtas yra savivaldybių nuosavybė;
• Mišrios (partnerystės) nuosavybės įmonės, kurių turtas yra mišri nuosavybė
Pagal juridinę formą:

• Individualios įmonės;
• Ūkinės bendrijos;
• Akcinės bendrovės (AB, UAB, SPAB);
• Kooperatinės bendrovės.

3. Verslo pagrindiniai ekonominiai principai
1. Pasirinkimo rinkoje laisvės ir koonkurencijos principas- leidžia verslininkui laisvai pasirinkti ūkinės veiklos sritį, t.y. ką ir kur gaminti, realizuoti, taip pat tiekėjus, rinką, laiką, partnerius, kainas ir kt. Visa tai nulemia verslo sėkmę ir konkurenciją.
2. Prekių mainų abipusės naudos pirkėjui ir pardavėjui principas- pagrįstas tuo, ka

ad ir pirkėjui ir pardavėjui mainai turi duoti ekonominę naudą.
3. Pelno siekimo principas- skatina didinti verslo aktyvumą. Tam reikia efektyviai panaudoti turimus išteklius, mažinti nuostolius, gerai organizuoti savo veiklą.
4. Gamybinės, komercinės paskirties veiklos principas- šis principas reikalauja, kad būtų laikomasi ūkinės veiklos konfidencialumo.
5. Ekonominės verslo rizikos principas- joks verslas negali gyvuoti be rizikos, kuri atsiranda siekiant prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų
6. Visiškos ekonominės atsakomybės už verslo rezultatus principas- reikalauja verslininkų asmeninės atsakomybės už savo veiklos rezultatus, priimtus ūkinius ir kitus įsipareigojimus.
7. Neperžengimo ribos, už kurios prekiniai mainai nepriimtini principas- atlieka verslo socialinės apsaugos vaidmenį.
8. Prekės pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrolės principas- reikalauja, kad abu rinkos sandorio dalyviai (pirkėjas ir pardavėjas) kontroliuotų vienas kito veiksmus.
4.Verslo įmonių socialiniai ir ekonominiai tikslai
Socialiniai tikslai turi padėti:
1. Teisingai atlyginti už įmonės interesus attitinkantį darbą.
2. Garantuoti geras darbo sąlygas.
3. Suinteresuoti darbuotojus pelno didinimui.
4. Įtraukti darbuotojus į įmonės tikslų formavimą ir įgyvendinimą.
5. Materialinis darbuotojų skatinimas efektyviai dirbančiose įmonėse.
6. Puikios darbo ir poilsio sąlygos.
Ekonominiai įmonės tikslai:

Gamybos tikslai:
1. Optimali gamybos apimtis ir struktūra;
2. Optimali rinkos dalis;
3. Gamybinių pajėgumų atitikimas gamybos apimčiai;
4. Realizavimo būdų apibūdinimas.
Pasisekimo tikslai:
1. Realizavimo apimties didinimas;
2. Gamybos išlaidų mažinimas;
3. Pelno ir restabilumo didinimas;
4. Dividendų normos didinim
Finansiniai tikslai:
1. Mokumas;
2. Finansų struktūra;
3. Likvidavimo rezervų dydis ir struktūra;
4. Investicijų programos apimtis- ji nustatoma palyginus pelno sumą su jam pasiekti išleista kapitalo suma.
5. Įmonės ekonomikos kurso uždaviniai ir tyrimo aspektai
Įmonės ekonomikos objektai ir uždaviniai:
1. Išsiaiškinti verslo situacija Li

ietuvoje;
2. Verslo ir verslininkystės samprata;
3. Verslo įmonių klasifikavimas;
4. Verslo ekonominiai principai;
5. Socialiniai ir ekonominiai įmonės tikslai.
6. Darbo rinka ir darbas įmonėje
Darbo rinkaDarbo rinka yra rinkos ekonomikos dalis, susijusi su darbo jėgos pasiūla ir paklausa. Darbo rinkos tikslas – subalansuoti darbo pasiūlos ir paklausos santykį, padidinti gyventojų užimtumą, patobulinti jau esančias socialinių garantijų sistemą, perkvalifikavimo tarnybas ir pan., sudaryti teisines ir ekonomines prielaidas tolesniam darbo rinkos plėtojimuisi.Darbo rinkos radikalumas priklauso nuo šalyje susiklosčiusių socialinių ir ekonominių santykių visumos, valstybinės valdžios charakterio.
Šiuo metu rinka nusako sąlygas, kurios leidžia pirkėjams ir pardavėjams susisiekti vienas su kitu bei konkurencijai atsirasti.Darbo rinkoje darbuotojai konkuruoja tarpusavyje, stengdamiesi gauti darbo vietą ar geriau apmokamą darbą. Šioje rinkoje konkurencija būtinai susiduria su nedarbu, kaip neišvengiamu reiškiniu rinkos sąlygomis. Nedarbo lygis svyruoja priklausomai nuo šalies išsivystymo ir darbo rinkos socializacijos laipsnio, kuris pasireiškia vyriausybei ir profsąjungoms aktyviai reguliuojant darbo rinkos procesus, ypač veikiant nedarbo lygį. Darbo rinkos situacija pateikta 1 schemoje.

Darbas įmonėje. Darbas– tai fizinės ir protinės pastangos, skirtos produkcijai gaminti ar paslaugoms teikti. Labai svarbu, kad įmonėse būtų sudarytos visos galimybės kuo racionaliau naudoti darbo išteklius, siekiant geriausių darbo rodiklių. Įmonės darbuotojai apibūdinami įvairiomis sąvokomis: darbo jėga, personalas, darbo ištekliai, žmonių ištekliai. Dažnai vartojama sąvoka „žmoniškasis kapitalas“. Žmoniškasis kapitalas – tai žmonių sugebėjimai, žinios ir įgūdžiai, pa

adedantys didinti produkciją ir pajamas. Žmonių sugebėjimams, žinioms ir įgūdžiams ugdyti daromos įvairios išlaidos, kurios apibūdinamos kaip investicijos į žmones. Investicijos į darbuotojus yra tokios pat svarbios kaip ir kitų rūšių investicijos, kadangi tik žmonės garantuoja nuolatinį konkurencinį įmonės pranašumą.
7. Darbo intensyvumas ir darbo normavimo esmė įmonėje
Darbo normavimas– darbo procesų tyrimo metodas, kuriuo remiantis nustatomos darbo normos.
Įmonėms, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos, suteikta teisė savarankiškai spręsti darbo organizavimo, darbo normavimo ir darbo apmokėjimo klausimus.
Darbo normavimas ypač svarbus ekonomikoje. Tik remiantis darbo normavimu galima nustatyti darbo normas, kurios atitinka technikos, technologijos, gamybos organizavimo lygį, apskaičiuoti darbo užmokestį ir darbininkų poreikį (atsižvelgiant į jų profesiją, specialybę ir kvalifikaciją) bei kitus įmonės veiklos rodiklius.
Įmonėse daugiausia naudojamos šios darbo normos:

• laiko norma,
• išdirbio norma,
• aptarnavimo norma,
• darbuotojų skaičiaus norma.
8. Darbo našumas ir darbo imlumo esmė
Darbo našumas
DN- tai žmonių darbo efektyvumo rodiklis.DN lygis nustatomas 2 rodikliais:
1. darbo imlumas- darbo laiko sąnaudos produkcijos vnt. pagaminti;
2. išdirbis- produkcijos kiekis, kurį vienas darbuotojas pagamina (realizuoja) per laiko vnt.
Kuo didesnis DN, tuo mažiau reikia darbo laiko gaminiui pagaminti.
DN lygis gali būti apskaičiuojamas:1. natūrine išraiška;2. vertine išraiška.
DN didinimo rezervai:1. ekstensyvūs;2. intensyvūs.

Ekstensyvūs:
1. kiekvieno darbuotojo darbo dienų per metus didinimas, mažinant prastovas, neatvykimus į darbą;
2. geresnis darbo pamainos laiko naudojimas;
3. neproduktyvaus darbo laiko sąnaudų mažinimas.
Intensyvus:
1. pažangių technologijų įdiegimas;
2. gamybos automatizavimas;
3. gamybos specializavimo didinimas;
4. darbo or

rganizavimo tobulinimas;
5. darbuotojų kvalifikacijos kėlimas.

9. Darbo našumo augimas ir jį įtakojantys veiksniai
Kuo didesnis darbo našumas, tuo efektyviau dirbama, mažėja gaminių išlaidos, auga gaminių konkurencingumas. Taip yra todėl, kad didėjant darbo našumui:
 gaminama daugiau su tuo pačiu sąnaudų kiekiu;
 gaminama tas pats kiekis su mažesnėmis darbo sąnaudomis;
 produkcijos daugėja greičiau negu darbo sąnaudų ar produkcija mažėja lėčiau už darbo sąnaudas.
Visų įmonių vadovai turi siekti darbo našumo didinimo, panaudodami visus jo didinimo veiksnius. Darbo našumas visų pirma priklauso nuo žmoniškojo veiksnio, žmogaus noro ir sugebėjimo dirbti. Ar bus panaudotas žmogaus turimas darbo potencialas, žymia dalimi priklauso nuo žmogaus nusiteikimo, pasiruošimo dirbti, o tai priklauso nuo žmogaus fizinio pajėgumo ir psichologinio nusiteikimo. Psichologinį nusiteikimą dažnai sąlygoja materialus ir nematerialus atlyginimas už darbą. Tačiau ne viską lemia pats žmogus. Turint skirtingus įrengimus, galima pasiekti skirtingų rezultatų. Tačiau esant ir vienodiems įrengimams, bet skirtingai organizuojant darbą, rezultatai taip pat bus skirtingi. Vadinasi, darbo našumui didelę įtaką daro techniniai ir organizaciniai veiksniai. Darbo našumas gali būti didinamas pakeičiant naudojamus įrengimus, mašinas ar aparatus patobulintais, modernesniais, mechanizuojant bei automatizuojant gamybą ir tobulinant gamybos bei darbo organizavimą.
10. Įmonės personalas ir jo struktūra. Personalo pasirinkimas
Įmonės personalas klasifikuojamas pagal paskirtį:
1. linijinis personalas- tai tas, kuris tiesiogiai uždirba pajamas ir įgyvendina įmonės misiją;
2. aptarnaujantis personalas- tai tas, kuris sudaro sąlygas įmonės veiklai.
Įmonės personalas klasifikuojamas pagal profesines grupes:
1. specialistai, inžinieriai, technikai;2. darbininkai kvalifikuoti ir ne;3. vadovai;4. kt.
Darbuotojai įmonėse skirstomi pagal amžių, pagal stažą, pagal lytį.
Personalo pasirinkimas. Įmonės vadovas turi itin atidžiai formuoti personalą, t.y. jį pasirinkti ir priimti. Parenkant naujus žmones reikia tiksliai žinoti, kiek ir kokių yra laisvų darbo vietų, kur ieškoti reikalingų darbuotojų, kaip atrinkti pačius geriausius. Kadangi vertinami pokalbio metu, išsiaiškinant abiem pusėms rūpimus klausimus. Efektyvus pokalbis „akis į akį“. Rekomenduojama naudoti psichologinius testus. Darbuotojais rūpinamasi nuolat, sudaromos jų ugdymo programos, nes atsitiktinių žmonių priėmimas gali turėti neigiamų pasekmių įmonės veiklai. Pastaruoju metu įmonės vadovai darbuotojų paiešką ir atranką patiki profesionalioms konsultacinėms įmonėms, pasitiki jų patirtimi ir metodais.

11. Personalo poreikio planavimas. Kiekvienai verslo įmonei reikia planuoti darbuotojų poreikį. Darbuotojų poreikio planavimas yra visapusė strategijos dėl būsimų įmonės darbuotojų poreikio plėtra. Tai procesas, kurio valdymas užtikrina, kad įmonėje bus reikalingų žmonių, turinčių tam tikrų sugebėjimų pageidaujamoje srityje ir pageidaujamu laiku, skaičius. Šis planavimas pereina tris etapus. Pirmajame etape išanalizuojami turimi darbo ištekliai, ar jie atitinka poreikius, taip pat panaudojimo efektyvumas. Antrajame etape nustatomas realus darbuotojų poreikis. Trečiajame- sudaroma programa poreikiams tenkinti.
Darbuotojų poreikį planuoti rekomenduojama tokiu nuoseklumu:
1. Atlikti esamo personalo analizę, patikrinti jų atliekamus darbus, nustatyti silpnąsias ir stipriąsias savybes.
2. Įvertinti įmonės organizacinius ir gamybinius pokyčius, dėl kurių gali atsirasti laisvų darbo vietų
3. Remiantis patirtimi, ekonominėmis, socialinėmis, darbo ir kitomis sąlygomis, įvertinti darbuotojų kaitą.
4. Numatyti, kiek bus laisvų darbo vietų, kurias iš jų užims esami darbuotojai, o į kurias reikės priimti naujų.
5. Įvertinti naujų darbuotojų mokymo, darbo našumo mažėjimo išlaidas.
6. 12. Pagrindiniai principai, kuriais pagrįstas darbo užmokesčio organizavimas
Organizuojant darbo apmokėjimą, reikia laikytis tam tikrų apmokėjimo principų:
1. darbo užmokesčio formos ir sistemos turi skatinti dirbti našiai ir kokybiškai;
2. turi būti išlaikytos proporcijos tarp paprasto ir sudėtingo darbo ir tarp papildomo gamybos rezultato ir papildomo apmokėjimo;
3. apmokant darbuotojams, atsižvelgti į darbo sąlygas.
13. Darbo užmokesčio formos, sistemos
Formos Priklausomai nuo dirbto laiko ir atlikto darbo apimties, įmonėse taikomos 2 darbo užmokesčio formos:
1. vienetinė;
2. laikinė.
1. Vienetinė darbo užmokesčio f. –tai tokia, kai darbo užmokesčio dydis tiesiogiai priklauso nuo atlikto darbo kiekio.2. Laikinė darbo užmokesčio forma- taikoma tuomet, kai sunku ar visai neįmanoma išmatuoti darbininko pagamintos produkcijos kiekio. Be to, laikinė darbo užmokesčio forma vis dažniau naudojama, kai gamyba automatizuojama ir produkcijos apimtis bei kokybė labiau priklauso nuo gamybos technologijos ir įrengimų darbo negu nuo darbininko pastangų.. Sistemos Darbo apmokėjimo formos turi savo sistemas.
Darbo f. sistemos- tai visuma taisyklių pagal kurias priklausomai nuo atlikto darbo ir jo sunkumo yra apskaičiuojamas atlyginimas.
Vienetinė apmokėjimo forma yra skirstoma į šias sistemas:

1. tiesioginė arba paprastoji;
2. vienetinė- premijinė;
3. vienetinė- progresyvinė;
4. regresyvinė;
5. diferencijuota;
6. fiksuotų priedų;
7. asmeninių priedų;
8. akordinių priedų;
9. netiesioginė vienetinė sistema.

Tiesioginė- kai įkainis už produkcijos vnt. nekintamas.
Vienetinė- premijinė- tai tiesiogiai nekintami vienetiniai įkainiai plius premijos už kokybinius darbo rezultatus.
Vienetinė- progresyvinė- tai, kai už normų numatytą išdirbį mokama pagal tiesioginius vienetinius įkainius, o už išdirbį virš normos, pagal didesnius įkainius (taikoma retai, kadangi uždarbis didėja sparčiau negu darbo našumas).
Regresyvinė- darbininkas, esančiai sistemai, dalijasi su darbdaviu papildomomis pajamomis.
Diferencijuota- čia taikomi skirtingi tarifiniai atlygiai, priklausomai nuo normos įvykdymo lygio
Fiksuotų priedų- skatina darb. didinti gamybos apimtį; už virš normos pagamintą vnt. taikomas fiksuotas priedas.
Asmeninių priedų- atlyginimas priklauso nuo amžiaus ir stažo
Akordinių priedų- apmokėjimas taikomas skubiems darbams atlikti.
Netiesioginė vienetinė s.- tinka apmokant pagalbinės profesijos darbininkams, priklausomai nuo darbo rezultatų.
Laikinė apmokėjimo forma yra skirstoma į šias sistemas:
1. laikinė paprastoji;
2. laikinė premijinė;
3. laikinė su privaloma įvykdyti normuota užduotimi;
4. asmeninių priedų;
5. kelių atlygių ir kt.
Laikinės paprastosios sistemos esmė yra ta, kad darbininko gaunamo atlyginimo dydis priklauso nuo dirbto laiko trukmės ir jo kvalifikacijos. Taikant laikinę premijinę sistemą, darbininkai gali gauti premijas už produkcijos kokybę, materialiųjų išteklių sutaupymą ir kt. Laikinės darbo užmokesčio sistemos su privaloma įvykdyti normuota užduotimi esmė yra ta, kad darbininkui sumokama už dirbtą (nustatytą) laiką, tačiau jis privalo įvykdyti nustatytą normuotą užduotį. Laikinė asmeninių priedų sistema yra analogiška vienetinei su asmeniniais priedais, tik čia skirtingai apskaičiuojama pastovioji darbo užmokesčio dalis: pirmu atveju – atsižvelgiant į pagamintą kiekį, antru – į valandinį tarifinį atlygį ir dirbtą laiką. Kelių atlygių laikinės darbo užmokesčio sistemos bruožas yra tas, kad čia taikomi du arba keli tarifiniai atlygiai. Tarifiniai atlygiai diferencijuojami priklausomai nuo to, ar darbininkai įvykdo, ar neįvykdo jiems nustatytas normuotas užduotis.
14. Darbo užmokesčio dydį lemiantys veiksniai
Darbo užmokesčio dydį veikia šie veiksniai:
1. išoriniai;2. vidiniai.
Išoriniai:
1. darbo rinkos sąlygos;
2. gyvenimo lygis;
3. įstatymai, teisės aktai;
4. regiono darbo užmokesčio lygis;
5. kolektyvinė sutartis.
Vidiniai:
1. konkretaus darbo vertė;
2. reletyvi darbuotojų vertė;
3. darbdavio išgalės mokėti atlyginimą.

15. Vadovų ir specialistų darbo apmokėjimas
Vadovų darbo apmokėjimas
Apmokėjimas nustatomas įmonių savininkų kolektyvinėse sutartyse, o jei ne- samdos sutartyse Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Privačių įmonių vadovų darbo užmokestis priklauso nuo gamybos apimties, pelningumo, ekonominės veiklos rūšies, dislokacijos vietos, vadovų atlyginimo valstybiniame sektoriuje dydžio. Privačių įmonių vadovų atlyginimai didesni negu valstybinių įmonių vadovų. Valstybės kontroliuojamų AB ir UAB bei įmonių, kurių valdymo organuose valstybei priklauso daugiau kaip 50 procentų balsų, vadovų darbo apmokėjimą reguliuoja Respublikos vyriausybė.
Specialistų darbo apmokėjimas. Darbas apmokamas pagal privačiose įmonėse naudojamas pareiginių algų schemas. Nustatant specialistų pareigines algas privačiose įmonėse, atsižvelgiama į tokių specialistų darbo apmokėjimo lygį valstybinėse įmonėse bei įmonėse konkurentėse. Didelę reikšmę specialistų darbo apmokėjimo lygiui turi jų pasiūla ir paklausa darbo rinkoje.
Specialistų atlyginimų dydį Lietuvos privačiose įmonėse lemia trys svarbiausi veiksniai:
1. įmonės pelnas;
2. asmeninis specialisto indėlis;
3. algų lygis kitose įmonėse.
Kuo privati įmonė pelningesnė, tuo darbdavys gali specialistams mokėti didesnius atlyginimus, viršijančius šalies darbo užmokesčio vidurkį.
16. Išlaidų, savikainos, sąnaudos samprata
1. Išlaidos. Svarbiausias veiksnys įmonėje yra išlaidos. Išlaidų mažinimas padeda taupyti įmonės lėšas. Išlaidų mažinimas didina pelną.
Ekonominės išlaidos skirstomos:

1. bendrosios;
2. ekonominės;
3. išorinės;
4. kintamos;
5. pastovios;
6. ribinės;
7. vidinės;
8. visuomeninės
.2. Savikaina
Savikaina- tai piniginė išraiška išteklių, panaudotų tam tikrais tikslais.
Produkcijos savikaina- tai viena iš svarbiausių kokybinių rodiklių, apibendrinančių įmonės veiklos efektyvumą.
Produkcijos savikainos rūšys (atsižvelgiant į tai, kokios išlaidos įskaitomos į savikainą):
1. gamybinė savikaina;
2. pilnoji- tai gamybos savikaina;
3. komercinės- pilnoji savikaina + pardavimo išlaidos.
Lietuvoje savikaina rodo kiek atsiėjo tam tikrų produktų, kuriuos pardavė pardavimas, arba kiek atsiėjo parduotų prekių įsigijimas.
3. Sąnaudos- tai išlaidų dalis, kuri skirta pajamoms uždirbti ir ji nustatoma tada, kai produktas(paslauga) parduota.

17. Gaminio savikainos apskaičiavimas. Kada rinkoje gamintojai parduoda produkciją gaunant tik kelis nuošimčius pelno savikainos kalkuliavimas yra būtinas. Taip pat būtina savikainą apskaičiuoti ko tiksliau. Kai įmonė gamina vieną produktą labai lengva apskaičiuoti vieno produkto savikainą. Visos išlaidos priskiriamos vienam produktui.
18. Išlaidų klasifikavimas pagal išlaidų požymius
Išlaidų klasifikavimas pagal išlaidų požymius:
1. tiesioginės darbo,
2. tiesioginės medžiagų,
3. pridėtinės.

Tiesiog. medž. išl. sudaro:
1. medžiagos (žaliavos);
2. komplektavimo gaminiai;
3. medžiagų transportavimo ir parengimo išlaidos.
Tiesiog. darbo išl. sudaro:
1. pagr. darbininkų pagr, darbo užmokesčiai;
2. pagr. darbininkų papild. darbo užmokesč.;
3. socialinės draudimo išlaidos.

Pridėtinės išlaidos- susijusios su gamybos valdymu ir organizavimu įmonėje (administracijos darbas, užmokestis, komandiruočių, pašto, telegrafo, kanceliarinių prekių išlaidos).

19. Išlaidų kalkuliacija ir jų apskaitos metodai
Kalkuliacija – išlaidų, priskiriamų kiekvienam produkcijos vienetui, nustatymas. Kada rinkoje gamintojai parduoda produkciją gaunant tik kelis nuošimčius pelno savikainos kalkuliavimas yra būtinas. Taip pat būtina savikainą apskaičiuoti ko tiksliau. Kai įmonė gamina vieną produktą labai lengva apskaičiuoti vieno produkto savikainą. Visos išlaidos priskiriamos vienam produktui. Daug sudėtingiau, kai gaminama ne viena produkcijos rūšis. Tada iškyla problema kaip paskirstyti bendras išlaidas. Tokiu atveju daroma taip: apskaičiuojamos tiesioginės išlaidos pagaminti produktą, o netiesiogines išlaidos padalinamos proporcingai tiesiogiai padarytoms išlaidoms. Kartais netiesioginės išlaidos gali būti daug didesnės negu išlaidos. Kiekvienoj įmonėj būtina tiksliai apskaičiuoti gaminamos produkcijos savikainą. Išlaidų apskaita ir produkcijos savikainos kalkuliavimas turi įtakos išlaidų klasifikavimui pagal ekonominius išlaidų elementus ir kalkuliacinius straipsnius.
Ekonominiai elementai skirstomi:
1. materialinės išlaidos;
2. darbo apmokėjimo išl.;
3. atskaitymai socialinėms reikmėms;
4. nusidėvėjimo atskaitymai;
Išlaidų klasifikavimas turi svarbią reikšmę tvarkant apskaitą. Būtent daug dėmesio turi būti skiriama tiesioginėm išlaidom, kurios sudaro įmonėj 80- 85 % visų išlaidų. Šiuo metu pagrindinė problema apskaitoje- sukurti produkcijos kalkuliavimo metodus konkrečiai įmonei. Labai svarbu stebėti konkurentų išlaidas ir kainas.

20. Kintamosios, pastovios ir mišrios išlaidos
Pagal gamybos apimtį (realizavimo apimtį) išlaidos skirstomos į:
1. pastovias;; 2. kintamas;; 3. mišrias.
Kintamosios išlaidos– išlaidos, kurių dydis priklauso nuo pagamintos produkcijos kiekio. Kintamosioms išlaidoms priskiriamos išlaidos, tiesiogiai padarytos produkcijai pagaminti ar paslaugai suteikti. Tai tokios išlaidos, kurios tiesiogiai priklauso nuo gamybos apimties. Prie kintamųjų išlaidų galima priskirti tokias išlaidas, kaip sunaudotos medžiagos, staklių nusidėvėjimas ir kitas. Pastoviosios išlaidos– išlaidos, kurių dydis yra pastovus ir nepriklauso nuo gaminamos produkcijos kiekio. Pastoviosioms išlaidoms galima priskirti administracijos išlaikymą, patalpų nusidėvėjimą ir kitas išlaidas.
21. Tiesioginės ir netiesioginės išlaidos
Pagal įskaitymą į produkcijos savikainą išlaidos skirstomos į:
1. tiesiogines; 2. netiesiogines.
Tiesioginės išlaidos skirstomos į:
1. tiesioginius medžiagų;
2. tiesiogines darbo išlaidas.
Netiesioginės išl.- tai visos gamybos išlaidos, išskyrus tiesiogines darbo išlaidas ir pagrindines medžiagas (ilgalaikio turto nusidėvėjimas, pagalbinės medžiagos, netiesioginės darbo išlaidos).
22. Išlaidų analizės tikslai ir uždaviniai
Išlaidos klasifikuojamos šiais tikslais:
1. valdymo sprendimams priimti;
2. įmonės analizei atlikti;
3. produkcijos savikainai kalkuliuoti;
4. kontrolei, reguliavimui ir prognozavimui.
23. Kainos esmė. Kainų tikslai
Kaina- tai piniginė vertės išraiška. Kaina rinkoje yra greičiausiai pakeičiamas prekės elementas ir jis yra vienas iš marketingo komplekso elementų. Kaina kaip marketingo komplekto elementas, apima sprendimus ir veiksmus, susijusius su kainų nustatymu ir jos keitimu. Nuo kainos priklauso įmonės pelnas. Kainų lygis veikia pajamų gavimą, pardavimo dydį ir prekių judėjimus.
Kaina siekiami tikslai:

1. Pelningumo; 2. Apimties; 3. Konkurenciniai;
2. Prestižo.

Pelningumo tikslai tradiciškai laikomi svarbiausiais: tai maksimalių rezultatų siekimas- gauti pelną minimaliomis sąnaudomis. Dažniausiai keliamas tikslas ne apskritai padidinti pelną, bet pasiekti tam tikrą pelningumo lygį. Jis gali būti išreikštas konkrečia pinigų suma arba procentais. Apimties tikslai nusako planuojamas pardavimo apimtis arba numatomą užimti rinkos dalį. Kaina mažinama tol, kol šie tikslai pasiekiami. Kartais iškeliamas tikslas pasiekti maksimalią pardavimo apimtį. Tada nustatoma minimalų pelną duodanti kaina. Konkurencinių tikslų kaina siekiama gana retai. Dažniausiai įmonei netikslinga mažinti kainą žlugdant konkurentus, nes tai mažina ir jos pačios pelną, kartu ir galimybę konkuruoti kitais būdais (pvz.: tobulinant prekę).Prestižo tikslais siekiama suformuoti. Pasitelkus kainą, vartotojų požiūrį į įmonės prekes ir į pačią įmonę. Vienais atvejais nustatoma pabrėžtinai maža, o kitais- ypač didelė kaina.
24. Kainų politika ir kainodaros strategija Lietuvoje
Kainodaros sistema LT
Fiksuotos kainos taikomos:
1. energetinėms išlaidoms;
2. stiklo tarai;
3. transporto paslaugoms;
4. savivaldybės kompetencijoms;
5. komunalinėms paslaugoms.
Valstybinių kainų reguliavimo funkcijas atlieka LR vyriausybė ir miestų savivaldybė. Labiausiai paplitusi kainų politika- kainų nustatymas pagal gamybos išlaidas.
27. Pagrindinės kainų rūšys
Kainų rūšys:
1. Bazinė kaina;
2. Gamintojo kaina
25. Gaminių kainos nustatymo metodai įmonėje
1. „Išlaidų ir priedo“ metodas arba Visuminis išlaidų metodas- juo remiantis, prie vidutinių kiekvienos prekės išlaidų pridedamas tam tikras įmonės iš anksto numatytas priedas (antkainis). Jis turi padengti nenumatytas ir neįskaičiuotas (jei tokių yra) išlaidas bei planuojamą pelną. Taikant šį metodą apskaičiuojama bazinė kaina. Pridėjus prie bazinės kainos įvairius papildomus priedus (pav.: tarpininkams, atsarginėms dalims ir kt.), gaunama gamintojo kaina.
2. Nustatomo lankstaus priedo metodas- šiuo atveju prekės pardavimo kainą įmonė keičia, kintant rinkos sąlygoms. Lanksčiais priedais siekiama palaikyti prekės pardavimo tam tikro lygio mąstą.
3. Atsipirkimo (lūžio taško analizės) metodas- tai priklausomybės tarp įmonės realizavimo pajamų, gamybos išlaidų, pelno bei gamybos apimčių apskaičiavimas, pasirenkant optimalias gamybos apimtis.
4. Pirkėjų vertinimo metodas- padeda orientuotis, kokios būtų logiškos naujos prekės kainos ribos. Šis metodas naudotinas, kai rinkoje yra panašių prekių. Jis teikia informaciją apie galimas kainos ribas. Apklausiami vartotojai, jei nėra galimybės jų apklausti, galima klausinėti pardavėjus ir eksportuotojus- taupomos lėšos ir laikas.
5. Prestižinių kainų metodas- jos ne tik suapvalintos, bet ir gana didelės. Didelė kaina prekę daro sunkiai pasiekiamą, drauge ypatingesnę ir patrauklesnę.
6. Diskriminacinis kainų metodas- vis mažiau taikomas. Tai kai ta pati prekė vieniems pirkėjams parduodama mažesne, o kitiems- didesne kaina. Tai pritraukia neturtingus pirkėjus, padidina pirkėjų skaičių.
26. Kainų priedai ir nuolaidos
Kainų priedai- tai tam tikras įmonės iš anksto numatytas antkainis, pridedamas prie vidutinių kiekvieno gaminio išlaidų, siekiant nustatyti gaminio bazinę kainą. .Nuolaida- tai kainos sumažinimas pirkėjo (vartotojo) naudai.
Nuolaidų rūšys:

1. sezoninės;2. kiekybinės;3. kokybinės;
4. mokėjimo nuolaidos;5. proginės6. ir kt.

Sezoninės- būdingos prekėms, kurių vartojimas yra sezoninis. Šios nuolaidos skatina tokias tokias prekes pirkti ne sezono metu. .Kiekybinės- jos tikslas skatinti daugiau ar mažiau pirkti to paties gamintojo prekių.. Mokėjimo- skatina pirkėją mokėti už prekes palankesniu pardavėjui būdu ir laiku, pvz.: nuolaida gali būti siūloma už išankstinį ar labai greitą atsiskaitymą. .Proginės- taikomos per įvairias šventes ar renginius.

Leave a Comment