M.K. Čiurlionis

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Muzikinis palikimas

“Norėčiau sudėti simfoniją iš bangų ošimo, iš šimtametės girios paslaptingos kalbos, iš žvaigždžių mirksėjimo, iš mūsų dainelių ir mano bekraščio ilgesio.”

TURINYS

I. Įvadas 3
1. M.K. Čiurlionio asmenybė, biografijos faktai 3
II. M.K. Čiurlionio muzikinė kūryba. 8
1. M.K. Čiurlionio muzikos bruožai 8
2. M.K. Čiurlionio harmonizuotos liaudies dainos 11
3. M.K. Čiurlionio fortepijoninė kūryba 13
4. M.K. Čiurlionio simfoninė kūryba 15
5. M.K. Čiurlionio muzika tapyboje 17

I. Įvadas
1. M.K. Čiurlionio asmenybė, biografijos faktai

M. K. Čiurlionis gyveno neilgai – vos 35-erius metus ir savo kūrybines galias plėtojo trijose plotmėse: muzikoje, dailėje, literatūroje. Muzikos mokėsi keliolika metų, o kaip tapytojas, mažai tesimokęs, diirbo tik šešetą. Literatūros nesimokė jokioje mokykloje. Pasaulyje garsėja kaip dailininkas, tačiau labai vertingas ir jo muzikinis palikimas. Literatūrinis talentas daugeliui beveik nežinomas, o jis, nors negausus, taip pat spalvingas.

Spalvingas ir raiškus jo paties paveikslas. “Atsimenu,- rašo dailininkas M. Dobužinskis,- jo nepaprastas mėlynas, tragiškas akis su įtemptu žvilgsniu [.] , gerą ir nedrąsią šypseną” (žr. Literatūra, Nr.10, p.95). “Atsimenu jo skambų juoką – ilgą, tęsiamą, – rašo sesuo Jadvyga,- [.], tačiau matydavome jį ir tylų, susimąsčiusį, sėdintį darželio altanoje arba vaikščiojantį darželyje Tik niiekad nematėme užsirūstinusio ant savųjų” (žr. Literatūra, Nr.9, p.15).

Jis “.turėjo lygų, švelnų ir gana stiprų balsą. [.] Kalba jo buvo paprasta , bet raiški ir vaizdinga. [.] Kalbėjo negreitai. Buvo gyvas, atviras, nuoširdus ir mėgo dalintis įspūdžiais.[.] Būdavo kuklus, bendraudamas su žm

monėmis, ir nenorėdavo išsiskirti iš kitų “(ten pat, p.15). O išsiskyrė savo asmenybe, išsilavinimu, kūrybiniu intensyvumu ir originalumu. Išsiskyrė giliu žvilgsniu į gamtą, žmogų ir visą visatą.

Kūrybinis išsiskyrimas – po jo mirties – sukėlė patetiškų bangų ir prasidėjo “kūryba” apie patį Čiurlionį – pakiliu tonu, aukštom frazėm, įvairiom prielaidom. Realus Čiurlionis, sklaidant jo laiškus ir artimųjų prisiminimus, yra daug paprastesnis. Tame paprastume stebina asmenybės integralumas, kūrybinis veržlumas, herojiška grumtis su gyvenimo kliūtimis ir optimistinis lyrinis nusiteikimas.
Taigi, Varėnos vargonininko Konstantino Čiurlionio šeimoje 1875 m. rugsėjo 22 d. gimė pirmasis sūnus Mikalojus Konstantinas. Netrukus šeima persikėlė į Ratnyčios bažnytkaimį prie Druskininkų, o po poros metų – į pačius Druskininkus, kur tėvui buvo pasiūlyta vargonininko vieta.
Penkerių metų būdamas M.K.Čiurlionis pats pramoksta iš klausos skambinti pianinu, o būdamas septynerių metų jau skambina iš gaaidų, kurias pažino, tėvo padedamas.
Trylikametis Čiurlionis priimamas į kunigaikščio M. Oginskio orkestro mokyklą Plungėje, kur stropiai mokosi muzikos. Jis groja fleita mokyklos orkestre, sukuria pirmuosius, deja, neišlikusius kūrinėlius, piešia. Mokinių orkestras vykdavo koncertuoti į Rygos pajūrį ir Palangą. Palangoje Čiurlioniui neišdildomą įspūdį paliko žemaičių dainos, kurias jis

užsirašydavo, bandydavo subalansuoti, o taip pat jam labai įsiminė pasakojimai apie Birutę, Jūratės ir Kastyčio legenda (vėliau šia tema Čiurlionis buvo pradėjęs rašyti operą). Čia jį nepaprastai sužavėjo jūra.
Ir štai Čiurlionis Varšuvos konservatorijos studentas. Iki 18

897 m. Jis studijuoja fortepijoną, tačiau, skatinamas stipraus kūrybos protrūkio, pradeda studijuoti kompoziciją. Jau tuo metu jis parašo nemaža kūrinių- kantatą chorui ir orkestrui “De profundis”, preliudų, noktiurnų, mazurkų, fugų, dvi sonatas fortepijonui ir kt. Juose jaučiama romantinės muzikos įtaka, kartu čia skamba kompozitoriaus dar vaikystėje pamėgtų lietuvių liaudies dainų atgarsiai.
Baigusiam konservatoriją kompozitoriui pasiūloma užimti direktorius vietą steigiamoje Liublino muzikos mokykloje, tačiau jis šių pareigų atsisako. Čiurlionis lieka gyventi Varšuvoje, verčiasi privačiomis muzikos pamokomis, nes nori turėti daugiau laisvo laiko, kad galėtų nevaržomas kurti ir lavintis. Tuo metu jis parašo nemaža fortepijoninių kūrinių ir simfoninę poemą ”Miške” – pirmąjį lietuvių simfoninė muzikos veikalą.
Jis svajoja mokytis toliau. M.Oginskis vėlgi pažada materialinę paramą, ir Čiurlionis 1901 m. rudenį išvyksta į Leipcigą ir ten mokosi Leipcigo konservatorijoje. Čia jis daug dirba: parašo styginį kvartetą c-moll (tai pirmasis lietuviškas styginis kvartetas), uvertiūrą “Kęstutis”, keletą kitų kūrinių, kurių likimas nežinomas (gal ir jie sudegė pirmojo pasaulinio karo metais).
Tačiau tai buvo sunkūs metai. Čiurlionis labai skursta, nors E. Moravskis ir atsiunčia vieną kitą skatiką. M. Oginskis žadėtą paramą teikia nereguliariai, o kartais ir visiškai pamiršta atsiųsti pinigų. Jam kartą vos neteko palikti konservatorijos, neišgalėjus laiku susimokėti už mokslą.
Čiurlionį kamuoja tėvynės ilgesys. Tačiau jis atkakliai dirba. Nors ir būdamas labai savikritiškas, ja
aučiasi darąs pažangą moksle ir kūryboje. Turi jis dar vieną džiaugsmą – tai tapyba, kuri jį traukia vis labiau ir labiau. Jis iš atminties nupiešia kurį nors Druskininkų vaizdelį; ne kažin kokie jie, tačiau jis tikisi, kad ateityje seksis geriau, ir tik laukia atostogų, kad visą laiką galėtų skirti tapybai. Baigęs Leipcigo konservatoriją, jis išskuba į Druskininkus.
1902 – 1905 metai. 1902 m. rudenį Čiurlionis, dviejų konservatorijų absolventas, atvyksta į Varšuvą. Jam pasiūlomos dėstytojo pareigos konservatorijoje. Tačiau jis jų atsisako. Čiurlionis verčiasi privačiomis pamokomis, o laisvalaikį skiria kūrybai. 1903 m. kompozitorius pradeda rašyti stambiausią veikalą – simfoninę poemą “ Jūra”. Jis vis daugiau laiko skiria tapybai, pradeda lankyti piešimo mokyklą.
1904 m. jis įstoja į Varšuvos Dailės mokyklą, vadovaujamą lietuvių kilmės dailininko K. Stabrausko. Čiurlionio paveikslus labai gerai vertina ir dėstytojai, ir mokslo draugai. Studijuodamas dailės mokykloje (1904 – 1906 m.) jis nutapo eilę reikšmingų kūrinių: “Miško
šlamesys”, “ Tyla”, triptikas “ Rex”, 5 paveikslų ciklas “ Tvanas”, 13 paveikslų ciklas “ Pasaulio sutvėrimas” ir kt.
1905 m. pavasarį Čiurlionis praleido Druskininkuose, kur su užsidegimu tapė nuo vaikystės brangius jo širdžiai apylinkių vietovaizdžius.
O kaip su muzika? Čiurlionis parašo nemaža fortepijoninių kūrinių (daugiausia preliudų), kurie ryškiai rodė jo labai savito stiliaus raidą. Tačiau jis mažiau beturi laiko imtis didesnių veikalų, kremtasi, kad “ Jūra” vis dar nebaigta. Bet vis dėlto daug dirbdamas, nemiegodamas naktimis jis užbaigia šią po
oemą.
1905 – 1907 metai. Tų metų revoliucija suvaidino svarbų vaidmenį jo gyvenime. Čiurlionis buvo įsijungęs į lietuvių kultūrinę veiklą, o nacionaliniai bruožai pastebimi jo kūryboje nuo pat pirmųjų jos apraiškų. Tačiau reikėjo tam tikrų sąlygų, visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo poslinkių, išorinių stimulų, kad jis taptų vienu svarbiausių kultūrinio gyvenimo veikėjų ir organizatorių, kad ne tik žavėtųsi liaudies menu, bet ir karštai ragintų ugdyti lietuvių profesionalųjį meną, muziką ir dailę liaudies meno pagrindu, kad pasiryžimas paskirti savo gyvenimą menui taptų jo, kaip nacionalinio meno kūrėjo, didžiausiu tikslu ir kilniausia misija. Tokiu stimulu ir buvo 1905 – 1907 m. revoliucijos išvakarėse labai sustiprėjęs lietuvių nacionalinio išsivadavimo ir kultūrinis judėjimas, o taip pat patys revoliuciniai įvykiai, kurių liudininku buvo Čiurlionis ir kuriems jis prijautė. Čiurlionis puikiai suprato, kad joks tikras menininkas negali žengti meno apskritai, o turi eiti nacionalinio meno keliu.
1906 m. vasarą Čiurlionis aplanko Vakarų Europos miestus – Drezdeną, Prahą, Vieną, Niurnbergą, Miuncheną, kur susipažįsta su jų nuostabia architektūra ir meno lobynais. Grįžus iš užsienio, jį pasiekia žinia apie didelį jo paveikslų pasisekimą Peterburge surengtoje Varšuvos Dailės mokyklos mokinių parodoje.
1907 m. buvo atidaryta Čiurlionio organizuota pirmoji lietuvių dailės paroda sausio 9 d. (pagal senąjį kalendorių 1906 m. gruodžio 27 d.), kurioje be Čiurlionio buvo parodyti P. Rimšos, A. Žmuidzinavičiaus, J. Zikaro, K. Sklėriaus, P. Kalpoko, K. Stabrausko ir kitų darbai, liaudies meno pavyzdžiai. Paroda buvo nepaprastos reikšmės įvykis Lietuvos kultūriniame gyvenime, parodęs lietuvių kūrybingumą, talentą, sukėlęs platų atgarsį bei susidomėjimą.
1907 m. pabaigoje Čiurlionis persikelia gyventi į Vilnių.
1908 – 1909 m. 1908 m. kovo 12 d. buvo atidaryta antroji lietuvių dailės paroda, organizuota Čiurlionio. Ši paroda susilaukė dar didesnio visuomenės ir spaudos dėmesio.
Čiurlionis energingai reiškiasi ir muzikiniame gyvenime: prie Dailės draugijos organizuoja muzikos sekciją, kurios tikslas – suburti lietuvių kompozitorius, įsteigti iš esamų lietuvių muzikos kūrinių ir naujų kūrinių muzikos biblioteką, spausdinti muzikos kūrinius, rengti koncertus it t.t. Skelbiamas pirmasis lietuvių muzikos kūrinių konkursas. Čiurlionis apie tai rašo spaudoje, kviečia konkurse dalyvauti visus lietuvių muzikus. Siekimas budėti prie “kūrinių lietuviškumo” tada buvo ypač svarbus. Jis suprato, kad besikuriantis lietuvių menas iš pat pradžių turi būti aiškiai nacionalinis, kad tokio meno šaltinis – nepakartojamai savitas liaudies menas.
Čiurlionis siekia kelti lietuvių muzikos vakarų meninį lygį, dalyvauja juose ne tik kaip dirigentas, bet ir kaip pianistas. Trokšdamas kad muzikos besimokantys lietuvių jaunimas iš pat mažens pamiltų liaudies muziką, jis parašo eilę nesunkiai paskambinamų liaudies dainų fortepijonui; 1909 m. atspausdinamas jo harmonizuotų lietuvių liaudies dainų rinkinys “Vieversėlis”, skirtas mokykloms. Šiame rinkinyje yra daugeliui žinomų dainų, pvz. “Dainų dainelė”, “Aguonėlė”, “Teip toli žadėta”, “Anksti rytą kėliau”, “Lakštingalėlė”, “Šaltyšius” ir kt. (žr. priedai). Čiurlionis išrenkamas į liaudies dainų rinkimo komisiją, drauge su Č.Sasnausku, J.Tallat-Kelpša ir kalbininkais tvarko lietuvišką muzikos terminologiją, padeda rengti trečią lietuvių dailės parodą ir t. t.
Šiame darbų sūkuryje jis susipažįsta su lietuvių spaudos bendradarbe, padedančia rašytoja Sofija Kymantaite. 1909 m. pradžioje sukuriama šeima, pagrįsta ne tik didele draugyste, karšta meile, jausmų, minčių bendrumu, bet ir , kaip beveik po pusės šimtmečio rašys S.Čiurlionienė – Kymantaitė, siekimu tokios kūrybos, kurioje “visos realistinės priemonės, visas gyvenimiškas patyrimas turi tarnauti dvasiniams polėkiams, turi tarnauti dvasią, formuojančioms idėjoms, turi tarnauti išryškinti tam simboliui, kuris kaupia savyje visą glūdintį žmogaus esmėje kūrybinį grožio ir gėrio ilgėjimąsi.”(žr.literatūra Nr.4, p.328).
S. Čiurlionienė –Kymantaitė pagal Jūratės ir Kastyčio legendą rašo operos libretą, kuriuo susižavėjęs Čiurlionis pradeda kurti muziką, nupiešia dekoracijų eskizą. Tai buvo jo svajonė – parašyti lietuvišką operą. Tačiau jam vis labiau trūksta laiko atsidėti muzikai , savo “svarbiausiai ir pirmutiniai kalbai” nes jį jau yra užvaldžiusi tapyba.
1908 m. rudenį Čiurlionis išvyksta į Peterburgą, kur tikisi surasti geresnes kūrybos ir darbo sąlygas, įžengti į didįjį meno pasaulį. Tų sąlygų jis ir ten neranda, bet rusų dailininkų ir meno žinomų tarpe sutinka bendraminčių, supratusių jo kūrybos originalumą.
1908 – 1909 m. Čiurlionis praturtino lietuvių meną tokiais kūriniais kaip, “Jūros sonata”, “Piramidžių sonata”, “Vasaros sonata”, “Žalčio sonata”, “Karalių pasaka”, Juodosios saulės pasaka”, “Pilies pasaka”, “Angelo preliudas”, “Auka”, didysis “Rex”, “Rojus”, “Žemaičių kryžiai”, Žemaičių kapinės” ir t.t. 1909 m. vėlyvą rudeni Peterburge jis parašo bene paskutinį muzikos kūrinį – fugą fortepijonui b-moll, op.34. Tų pačių metų pabaigoje Čiurlionis sunkai

suserga. Pora mėnesių praleidžia Druskininkuose, vėliau paguldomas į Pustelnikų (prie Varšuvos) ligoninę.
1910 – 1911 m. Čiurlionio eksponuojami ketvirtojoje lietuvių dailės parodoje, Peterburgo parodose. Vis daugiau meno žinovų labai teigiamai vertina jo kūrybą. Čiurlionis ir sirgdamas bando kurti. Sušvinta išgijimo viltis. Pavasaris, kupinas vilties ir klastos. Vieno pasivaikščiojimo metu persišaldęs Čiurlionis suserga plaučių užgedimu ir 1911 m. balandžio 10 d. miršta.
Pačiame jaunume mirė žmogus, pačiame kūrybinių jėgų sužydėjime mirė menininkas, į kapą nusinešęs daugybę kūrybinių sumanymų, kurių nebespėjo įgyvendinti. Mirė nesulaukęs pelnytos garbės, bet didvyriškai atlikęs menininko misiją. Darbų ir kūrybos ugnyje sudegė Čiurlionio gyvenimas, panašus į greitai praskriejusį meteorą, tačiau palikusį negęstantį pėdsaką.
Jo švytėjimą ne visi tada išvydo; tik, kai nebūties sutemų šešėliai pridengė Čiurlionį, amžininkai pamatė ant jo galvos spindint genijaus karūną.
Lietuvių visuomenė apraudojusi Čiurlionio mirtį, suskato rūpintis jo paveikslų surinkimu, muzikos kūrinių leidimu. Surengiamos didelės Čiurlionio kūrinių pomirtinės parodos Vilniuje, Maskvoje, Peterburge, pora Čiurlionio eksponuojama antrojoje post-impresionistų parodoje Londone. Vis plačiau lietuvių muzikos koncertuose skamba Čiurlionio choro ir fortepijoniniai kūriniai.
1912 m. Peterburge išeina B. Lemono monografija – pirmoji knyga apie Čiurlionį, o vieno stambiausių rusų meno leidinių – žurnalo “Apolon” ištisas numeris (1914) paskiriamas jo kūrybai.
Vilniuje atidaroma nuolatinė Čiurlionio kūrinių ekspozicija, jo paveikslai rodomi eilinėse lietuvių meno parodose; rengiamasi išleisti knygą apie didįjį menininką. 1916 m. vėl surengiama Čiurlionio paveikslų paroda Maskvoje, pasirodo B. Lemono knygos antrasis leidimas, Kopenhagoje išleidžiama serija atvirukų su dailininko paveikslų reprodukcijomis ir t.t.
Trečiojo dešimtmečio viduryje pradėta gausiau leisti ir Čiurlionio muzikos kūrinius: išėjo S.Šimkaus paruošti spaudai 5 Čiurlionio fortepijoninių ir choro kūrinių sąsiuviniai, kompozicijos chorui ”Sanctus” ir “Neliūskime” 14 preliudų vargonams, keliolika pjesių ir liaudies dainų išdailų. Imtasi nuodugniau tyrinėti, plačiau propaguoti Čiurlionio muziką bei dailę.
Tarybų valdžios metais išspausdinti beveik visi kompozitoriaus Čiurlionio muzikos kūriniai – J.Čiurlionytės redaguoti fortepijoniniai preliudai, fugos, kanonai, liaudies dainos chorui, fortepijonui, styginis kvartetas, simfoninė poema “Jūra” ir kt. Jo muzika nuolat skamba koncertų salėse, per radiją ir televiziją, Druskininkų namo – muziejaus kambarėlyje ir Vilniaus filharmonijos didžiojoje salėje tarp respublikinių Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursų

metu; daugelis kūrinių įrašyta į plokšteles, kurios, kaip ir reprodukcijų albumai, sklinda po pasaulį.
Čiurlionis gyvas savo kūryboje, kurios šviesa pasiekia vis tolimesnius kraštus. Jo kūryba plačiai tyrinėjama mūsų šalyje, ją vis labiau tyrinėja ir svetur. Tai dėsninga, nes jis yra ne tik lietuvių nacionalinio meno pasididžiavimas, bet ir nepaprastai savitas ir nepakartojamas XX a. meno reiškinys.

II. M.K. Čiurlionio muzikinė kūryba
1. M.K. Čiurlionio muzikos bruožai

M. K. Čiurlionio palikimas yra ne tik gausus savo kiekybe, bet ir didžiai vertingas meniniu atžvilgiu. Jis yra palikęs apie 270 įvairių žanrų muzikos kūrinių, o, įskaitant nebaigtus kūrinius, fragmentus ir kt., jo muzikinį palikimą sudaro 353 kūriniai. Didžiausia muzikinio palikimo dalis – kūriniai fortepijonui (apie 170). Kitą šio palikimo dalį sudaro harmonizuotos liaudies dainos chorui, bei pritaikytos fortepijonui (apie 60), taip pat kūriniai chorui (kantata “De profundis”, “Sanctus”, “Neliūskime” ir kt.), apie 20 preliudų vargonams, styginis kvartetas, variacijos ir fuga styginiam kvartetui, simfoninės poemos, uvertiūra “Kęstutis”.
Būdingas M. K. Čiurlionio muzikos bruožas yra jos liaudiškumas, susijęs su gimtojo krašto meile ir gamtos poezija. Muzikos nuoširdumą nulemia vyraujanti lyrinė jo kūrinių nuotaika. Kompozitoriaus muzikai taip pat būdingas ir filosofinis susimąstymas, optimistinė nuotaika, šviesi pažiūra į gyvenimą.
M. K. Čiurlionis visoje savo kūryboje ypač didelę reikšmę teikia idėjiniam jos turiniui. Tai galiam pastebėti ne tik stambiausiuose jo kūriniuose, bet net ir trumpučiuose preliuduose, kuriuose pajuntame ryškų, tam tikrų jausmų bei pergyvenimų blykstelėjimą. Rašydamas naują muzikos veikalą, Čiurlionis visada pirmiausia apgalvodavo idėjinį jo turinį.
Studijuodamas Leipcigo konservatorijoje, Čiurlionis nemaža kovojo dėl kūrybinės individualybės laisvės. Jis pasisakė prieš “aukso vidurio” kelią kūryboje, prieš dogmatizmą, ir reikalavo teisės “savo kūrinyje pasakyti ką nors ir nuo savęs. Juk jeigu tas pavyksta – tai ir visas atpildas”, – sako Čiurlionis.
Čiurlionis labiausiai mėgo rašyti smulkiosios formos kūrinius. Dažnai trijų dalių formoje pastebimas ne kontrastinis temų priešpastatymas, bet jų gretinimas, antroji tema neretai išplaukia iš pirmosios.

Daug dėmesio Čiurlionis kreipė, rinkdamas savo kūriniams temas. Jis sako, jog “tema turi būti paprasta ir stipri. Toliau nesigailėk fantazijos, polifonijos”. Jo temos trumpos, lakoniškos, tačiau turiningos, emocionalios.
Čiurlionis pats pirmasis pradėjo naudoti liaudies dainų intonacija savo originaliuosiuose kūriniuose. Liaudies dainų intonacijos, bet ne citatos, ir kūrinių nuotaika kaip tik ir teikia jo muzikai liaudišką pobūdį.
Nesitenkindamas įprastinėmis meninės išraiškos priemonėmis, kompozitorius ieškojo būdų praturtinti muzikinę kalbą. Todėl jo kūriniuose neretai sutinkame savitai vedamą melodinę liniją, padidintus intervalus, alteruotus septakordus, chromatinius motyvus, naujas harmonines spalvas, įdomų moduliacinį planą, natūralaus ir harmoninio minoro gretinimą, basso ostinato ir kitas priemones.
Be išradingos ir spalvingos harmonijos, Čiurlionis puikiai naudoja polifoninę techniką – fugas, imitacijas, kanonus ir kitas formas. Tematinės medžiagos vystymui jis taip pat pritaiko variacijų principą.
Teigdamas didelę reikšmę instrumentacijai ir nesijausdamas gerai pasiruošęs šioje srityje, Čiurlionis nekartą užsimena apie savo užmojį mokytis jos iš rusų kompozitorių, kartu žavėdamasis H. Berliozo, R. Štrauso instrumentacijos meistriškumu.
Fortepijoninėje Čiurlionio muzikoje ryškiai atsispindi minėtieji jo kūrybos bruožai, jie leidžia pasiekti kompozitoriaus kūrybinę evoliuciją.Čia mes sutinkame tiek lyrinių, tiek dramatinių jausmų prasiveržimą, savitą formos traktavimą, įvairų ir meistrišką polifoninės technikos panaudojimą. Čiurlionio muzikoje vyrauja harmonijos požiūriu vėlyvojo romantizmo funkcijinio mąstymo ypatybės su daugeliu savitų, individualių bruožų. Čiurlionio polifonijoje atsispindi harmoniniai jo laikų muzikos siekimai, pastangos išlaisvinti melodiją iš funkcionalumo.
Ritmikos požiūriu Čiurlionio muzika labai turtinga ir įdomi. Glausti, veržlūs Čiurlionio motyvai paprastai ryškiai charakterizuoti ritminiu akcentu, o platesnio alsavimo temos ir frazės ne sykį turi net rafinuotai ištobulintą ritmiką. Tačiau net rafinuočiausioje Čiurlionio ritmikoje visai nepanašu, kad kompozitorius siektų kokio aštrumo, savitikslio pikantiškumo; muzikoje to ir negirdėti. Kaip ir daugiareikšmė harmoninė funkcija ar netikėta spalva, taip ir sudėtinga ritminė formulė, įvairaus profilio ritmikos sugretinimas vienu metu ir panašios priemonės paryškina Čiurlionio melodijos laisvę , yra betarpiška neva improvizacinė Čiurlionio stiliaus komponentai. Ritmikos išradingumas Čiurlionio muzikoje yra logiškas, apgalvotas ir dėsningas.
Nors ir koks betarpiškas ir emocingas Čiurlionio muzikos teikiamas įspūdis, ji pati anaiptol nėra vien įkvėpto jausmo išsiliejimas melodijomis, intuityviai ieškąs savo išraiškos formų. Sintetinančias jo kūrybos tendencijas parengdavo ir pagrįsdavo įžvalgi analitinė mintis. Net maži preliudai, jų motyvų šlifavimas ir panaudojimas rodo itin išradingą ir reiklų kompozitoriaus darbą, jo smalsų domėjimąsi, melodine – tematine muzikos struktūra.
Tokie Čiurlionio muzikos bruožai vėlgi charakterizuoja kompozitoriaus mąstyseną, padeda suprasti kai kurias jo melodikos savybes. Kiekviename įkvėptos kūrybos puslapy jie rodo aiškią ir logišką meistro mintį.
Išaugęs nuošaliame Lietuvos kampelyje, svetur ėjęs kompozicijos mokslus, Čiurlionis jungia savo sieloje plačius pasaulinės kultūros akiračius su gimtojo krašto siekiais, nešė pagal išgales tą kultūrą savo liaudžiai, o muzikos kūryboje sulydė originalią mintį, aukštą profesionalumą bei savitą stilių su giliai įsišaknijusiais liaudies kūrybos atgarsiais.
Tiek Čiurlionio pasaulėžiūrai, tiek kūrybinėms tendencijoms nemažos įtakos turėjo jo gyvenamasis laikotarpis ir aplinka. Tačiau iš aplinkos Čiurlionis atsirinkdavo daugiausia tai, kas buvo artima meninei jo prigimčiai; kam simpatizavęs iš to ir mokėsi, o kritiškiausiai vertino savo paties darbą. Antra vertus, Čiurlionis buvo tolerantas, nuoširdžiai vertinęs ir skirtingų pakraipų meną, kad ir tolimą jo paties kūrybos siekiams.
Tą patį galima pasakyti ir apie muzikinį Čiurlionio akiratį. Labiausiai vertindamas Bachą, Bethoveną, mylėjęs Šumaną ir skambindamas Šopeną, jis galėjo žavėtis Berliozu ir Čaikovskio, pajusti Sen-Sansą ir Listą, grįždavo “kaip sumuštas” iš Hendelio “Judo Makabėjaus” , iš Vagnerio “Dievų sutvėrimų”. Vienintelė aiški gija, glaudžiau siejanti Čiurlionio kūrybą su jo epochos muzikos kryptimis, tai Čiurlionio simpatijos Richardo Štrauso kūrybai. R.Štrausu Čiurlionis žavėjosi ir konkrečiai studijavo, mokydamasis, visų pirma, instumentacijos meno. Ši “mokykla”, kaip ir visa neoromantinė Europos muzikos kryptis (Berliozas, Vagneris, R.Štrausas), savaip atsispindėjo ir Čiurlionio muzikoje.
Tik tiek reikėtų pridurti, kad ir tuo, ką spėjo palikti mums kompozitorius Čiurlionis, jis yra pakankamai žymus ir ne vien lietuvių muzikos mastu. Čiurlionis buvo pažangus savo meto muzikas, kūrybingai ieškantis naujų ir savitų išraiškos formų. Šumano žodžiais tariant, davęs “geriausia, ką sakė jam širdis”, Čiurlionis įdomus ir pamokantis muzikui, įspūdingas ir dosnus klausytojui. Tai muzika, kurios klausantis, įsigilinant, palaipsniui skleidžiasi vis nauji, vis platesni ir tauresni žmogaus dvasios horizontai – tikroji, didžioji muzika. Čiurlionis rašė ateičiai, rašė liaudžiai, kuri kada nors, išsiugdžiusi savąją visuomenę ir profesinę meno kultūrą, įvertins ir jo triūsą.

2. M.K. Čiurlionio harmonizuotos liaudies dainos

Lietuvių liaudies dainos buvo pirmieji grožio šaltiniai, kuriuos M. K. Čiurlionis pažino dar vaikystėje, kurie ir vėliau ugdė meilę gimtajai kultūrai, padėjo formuotis jam kaip kompozitoriui. Kompozitorius užrašinėjo liaudies dainas savo tėviškėje, dainingoje Dzūkijoje, harmonizavo jas, mokė chorus ir rengė rinkinius spaudai. Tačiau jis nebuvo plačiai užsimojęs tautosakos užrašinėtojas; harmonizavo dainas, kurias nuo vaikystės girdėjo dainuojant namuose tėvus, kurias pats dainavo su bičiuliais Mizarose ir kitose Druskininkų apylinkėse. Čiurlionis mėgdavo klausytis tęsiamo, ilgesingo dzūkų dainavimo, gėrėdavosi ir užsisvajodavo, bet ne visada skubėdavo užrašinėti; taigi mylėjo savo liaudies meną už jo sielą, mylėjo menininko muziko širdimi, – o mėgo ir gilintis tiriančiu žvilgsniu.
Harmonizuoti liaudies dainas Čiurlionį paskatino ne tik didelė meilė joms, bet ir choro repertuaro gimtąja kalba trūkumas. Tos dainos turi meninę ir istorinę vertę, jos yra vienos pirmųjų puikiųjų lietuviškos choro muzikos pavyzdžių. Čiurlionio harmonizuotų liaudies dainų išdailos nemažai skiriasi nuo kitų to meto kompozitorių padarytų išdailų – jos pasižymi ypač aukštu profesionalumu, turtingomis ir įvairiomis muzikinės kalbos priemonėmis. Melodiją palydintieji balsai jo išdailose yra taip pat melodingi, išraiškingi, todėl visas choro audinys darosi lankstus, spalvingas, judrus.
Čiurlionis labai taikliai mokėjo panaudoti priemones, padedančias išryškinti liaudies dainos melodijos ir žodžių kuriamą vaizdą. Pavyzdžiui, dainą “Anoj pusėj Nemuno” pradeda sopranai bei altai ir tuojau lyg ”iš anos pusės Nemuno” atskridęs aidas įsijungia tenorai aukštame registre ir jau trijų balsų audiniui tarsi iš dar didesnės tolumos atplaukę atsako žemi ir tamsoki baritonų bei bosų balsai.
Labai gražiai yra subalansuota daina “Beauštanti aušrelė”, kurioje bosas visu taktu vėliau kartoja kitų balsų dainuojamus žodžius – tai lyg nauja spalva nudažo “beauštančios aušrelės” vaizdą, tai sustiprina, paryškina kitų dainos posmelių žodžių prasmę.
Dainas vaikų chorui Čiurlionis harmonizavo paprasčiau, tačiau ir čia jo naudotos priemonės yra labai prasmingos. Sakysime, dainos “Lakštingalėlė” pirmuosius žodžius dainuoja tik pirmas balsas kitų nejudrių balsų fone ir tuo pačią melodiją lyg ir susieja su lakštingalėlės čiulbėjimu (žr. priedai). Dainoje “Suktinis” šokio pobūdį sustiprina trečiame balse pauzėmis atskirti skiemenys “Šoks, šoks <.> gra-žu”, o gyvo “Šoco” šokio pobūdžiui išryškinti labai padeda antro ir trečio balso judrumas (žr.priedai).

Čiurlionio subalansuotos liaudies dainos praturtino to meto lietuviško choro repertuarą, savo meniniais privalumais , panaudotų priemonių įvairumu nemažai prisidėjo, vykstant chorinio dainavimo kultūrą mūsų krašte.
Panašią reikšmę turėjo ir tos liaudies dainos, kurias kompozitorius pritaikė fortepijonui. Daugelis tokių dainų yra kelių variantų, nes jis norėjo plačiau atskleisti jų turinio turtingumą, kas kartą vis naujai parodyti jose slypintį grožį. Šios dainos neilgos, nesunkiai paskambinamos. Jas kuriant buvo vadovaujamasi pedagoginiais sumetimai. Nežiūrint to, jose visur jaučiama didelio meistriškumo pasiekusio menininko ranka, kuri paprastas, bet kupinas grožio ir minties liaudies daineles pavertė poetiškais fortepijoniniais paveikslėliais.
Įvairių niuansų Čiurlionis išgavo iš tų dainų, kurių parašė po keletą variantų. Štai dainos “Išėjo mergaitė” pirmasis variantas pasižymi ramia, gaiviška nuotaika, kuria sukurti padeda lėtas tempas, aukštas registras, melodingas, plastiškas boso judėjimas, antrasis variantas atskleidžia kitą dainos savybę – jos grakštumą, kurį išryškina greitokas tempas, boso sinkopės, kaprizingai besikeičiančios harmoninės spalvos. Panašių nuotaikų įvairumu pasižymi ir kitos dainos su variacijomis – “Ei, mergele , kur buvai”, “Vienam kiemely”, “Subatos vakarėlį” ir t. t.
Pačios įdomiausios variacijos fortepijonui, kuriose puikiai pajausta dzūkų liaudies dainos nuotaika, yra “Bėkit, bareliai”. Šią senovinę lietuvių liaudies dainą, labai paprastą ir nesudėtingą, tačiau galinčią būti tobulu muzikinės minties pavyzdžiu, Čiurlionis ypatingai mėgo ir taip apie ją kalbėjo: ”Tai rugiapjūtės, triumfo daina, pjovėjų pabaigtuvių eisenos maršas. Nors nuvargę, eina jie namo laimingi, darbą pabaigę “(žr.literatūra Nr.10, p.362). Pirmojoje variacijoje skamba vieniša dainos melodija, palydima žemyn krintančios diatoninės, paskui chromatinės gamos ir pastovaus boso judėjimo labai žemame registre. Tai puikus varginančio darbo monotonijos atkūrimas! Antrojoje variacijoje dainos melodija atliekama su harmoniniu pritarimu, tarsi prie vieno dainininko (ar pjovėjo) būtų prisijungę kiti. Judresnė tampa boso figūra, išsiskleidžianti daugiau kaip per dvi oktavas. Koloritas čia šviesesnis choralinę harmonizaciją sukelia žmonių masės įspūdį. Dar šviesesnė yra trečioji variacija. Tą skaidrumą jai suteikia aukštesnis registras, greitėlesnis tempas, šešioliktinių judėjimas trečiame balse. Joje vėl girdisi nuovargį išreiškianti chromatinė slinktis, tačiau visa variacija atrodo lyg atokvėpis ir sunkaus darbo prisiminimas. Ir pagaliau ketvirtoji variacija – tas triumfinis pabaigtuvių eisenos maršas. Bosuose iškilmingai skamba dainos melodija, palydima skaidrių aukšto registro akordų. Jie palaipsniui leidžiasi žemyn, garso jėga tolydžio silpnėja. Eisena tarsi nutolsta, ir ciklas baigiasi pianissimo.
Čiurlionis neskirstė liaudies dainų jokiais etnografiniais rajonais, visas meiliai vadindamas “mūsų dainelėmis”. Tačiau kalbant apie Čiurlionio muzikos lietuviškumą, tiksliausia

būtų įsivaizduoti, visų pirma, dzūkų dainas. Jas Čiurlionis nuo mažens nuolat girdėdavo ir, be abejo, buvo giliai įsijautęs.
Dzūkų dainoms būdinga vienbalsė tęsiama melodija. Jos pasižymi dideliu įvairumu, išraiškos priemonių turtingumu, dažnai mišria metrika, nesimetriška struktūra; jų melodijos, išvystytos plačiu diapazonu su būdingomis kvartų – sekundų intonacijomis, yra lanksčiai išraiškingos, liūdnokos, labai nuotaikingos. Gili nuotaika, sukauptas jausmas išsilieja ir dzūkiškose rugiapjūtės dainose, kurioms charakteringas – priešingai ankstesniems pavyzdžiams – nedidelis tercijos – kvartos diapazonas.
Čiurlionio pritaikytos fortepijonui liaudies dainos padeda ugdyti besimokančio jaunimo meninį skonį ir profesinius įgūdžius. Jos ir šiandien puošia lietuvių fortepijono muzikos repertuarą.

3. M. K. Čiurlionio fortepijoninė kūryba

M. K. Čiurlionis pradėjo studijuoti kompoziciją 1897 m. Varšuvos konservatorijoje. Pirmieji mums žinomi jo fortepijoniniai kūriniai – tai daugiausia polifoninės pjesės (fugos, kanonai). Iš
viso Čiurlionis sukūrė daugiau kaip 200 kūrinių fortepijonui: fugų, preliudų, variacijų (ciklai
“Sefaa Esec” – 1904 m., “Besacas” – 1905 m.), “peizažų” (ciklas “Jūra” – 1908 m.) ir kt. Tai
gausiausia jo muzikinės kūrybos dalis.

Jose nemaža išradingumo, fantazijos, liaudies dainų intonacijų. Čiurlionis labai daug dėmesio skyrė polifonijai. Polifonijos elementų gausu visuose jo kūriniuose (keturbalsė fuga a-moll, e-moll su dviem temom op.9, Nr.4, vargonų fuga cis-moll, penkiabalsės fugos fis-moll, h-moll ir t.t.).

Didžiąją dalį fugų Čiurlionis rašė Leipcigo konservatorijoje. Nors jos sukurtos fortepijonui (išskyrus Fugą cis-moll, skirtą tėvui vargonininkui), fugų skambesys ir struktūra leidžia manyti, kad jos veikiausiai buvo sumanytos vargonams. Čiurlionio fugoms, ypač jei jos grojamos vargonais, būdingas ryškus tapybiškumas: “Žalčio fugai” artimas paveikslų cikla “Žalčio sonata”, Fuga b-moll bene labiausiai įkūnija “Pasaulio sutvėrimo” vizijas ir pan. Beje, pastaroji Fuga b-moll (1908-1909 m.) yra vienas paskutiniųjų ir reikšmingiausių kompozitoriaus muzikos kūrinių.
Tačiau didžiausia Čiurlionio fortepijono muzikos dalį sudaro preliudai – nedidelės pjesės. Jose atsispindi nuotaikų ir jausmų įvairovė. Ankstyvuosiuose preliuduose esama nemaža bendrų romantizmo bruožų, jam būdingų nusistovėjusių melodikos, harmonijos, faktūros principų, jausmų betarpiškumo, intymumo, greitos nuotaikų kaitos. Iš Čiurlionio preliudų spindi prislopintos, ramios mūsų gamtos spalvos, dvelkia lietuvių liaudies dainoms būdingas skaidrus ilgesys, jausmų santūrumas ir pusiausvyra. Čiurlionis savo preliudams dažniausiai negalvojo pavadinimų, todėl žymėjo skaičiais. Muzikologams šie preliudai įdomūs tuo, kad būtent jie geriausiai parodo kompozitoriaus stiliaus raidą.

Kompozitorius nemažai preliudų parašė būtent Druskininkuose, betarpiškai veikiamas gamtos bei aplinkos įspūdžių.
Čiurlionio muzikos turinys nuolat turtėja, o tai reikalauja naujų išraiškos priemonių. Jei anksčiau kompozitoriaus parašyti preliudai kėlė daugiausia gamtovaizdžio asociacijas ir juose vyravo rami nuotaika, tai vėliau atsirado emocingesnių, dramatiškesnių kūrinių. Drauge keičiasi muzikinės išraiškos priemonės; ritmas įvairėja, griežtėja, harmoninis ir derminis mąstymas sudėtingėja ir pan. Susiformuoja savitas Čiurlionio fortepijoninis stilius. Kompozitorius ir toliau kuria nedidelius preliudus, tačiau juose žymiai daugiau sukonstruota minčių ir jausmų, kuriuos
glaustai organizuoti padeda polifoninis – ostinantinis (melodinio daugiasluoksniškumo ir nuolat pasikartojančių, beveik nekintančių melodinių darinių) principas. Preliudai jungiami į ciklus, viena tema kuriami keli, rašomos temos variacijomis. Taip sukuriami stambesni, kontrastingesni, tačiau kartu ir vientisi kūriniai.
Vėliau parašytų Čiurlionio preliudų turinį sunku konkretizuoti vaizdais, – tai įvairios spontaniškos žmogaus mintys, jausmai, nuotaikos. Tačiau tuo laiku kompozitorius sukūrė gamtos įspūdžių betarpiškai įkvėptų preliudų.
Čiurlionio fortepijoninė kūryba rodo, kad jis, ieškodamas šiuolaikinių muzikos išraiškos priemonių, atnaujindamas muzikinę formą, bei kūrinių turinį, neatsiliko nuo kitų to meto Europos kompozitorių. Tačiau ir labai ryžtingi kompozitoriaus kūrybiniai ieškojimai harmonijos, dermijos ir kitose srityse nesusilpnino jo muzikos ryšių su liaudies muzika. Ryškiausias to pavyzdys – Čiurlionio kūrinių melodika, kurios dažnos liaudies dainų intonacijos susiklosto į temas, labai giminingas liaudies melodijai.
Styginių kvartetas c-moll sukurtas ir pirmą kartą atliktas Leipcigo konservatorijoje. (1901-1902 m.) Rašydamas jį Čiurlionis turėjo paklusti profesoriaus K.Reinekės akademiniams reikalavimams, todėl rezultatu liko nepatenkintas. Išliko tik trys (iš keturių) kvarteto dalys: Allegro moderato, Andante (pats kompozitorius ją vadino pastoraline) ir Menuetto. Finalas neišliko.

4. M. K. Čiurlionio simfoninė kūryba

Iš Čiurlionio simfoninių veikalų mums yra žinomi trys – simfoninės poemos “Miške” ir “Jūra” bei uvertiūra “Kęstutis”. Tačiau pastarasis kūrinys dar nė karto nebuvo atliktas, todėl visuomenei nežinomas.

Pačiam kompozitoriui neteko išgirsti nei simfoninės poemos “Miške”, nei “Jūra”. Simfoninė poema “Miške” pirmąkart buvo atlikta 1912 m. Čiurlionio mirties metinių minėjime Peterburge. O “Jūra” suskambėjo žymiai vėliau – 1936 m. Kaune. Kompozitorius neišgirdo savo stambiausių veikalų, į kuriuos įliejo visą gimtinės meilę ir milžiniškus savo sielos turtus.

Miškas ir jūra yra apdainuoti mūsų dainose, apipinti pasakomis ir padavimais, apsupti didžiule pagarba. Menininko sieloje jie žadino ir stiprino ne tik gimtojo krašto grožio pajutimą, bet ir tėvynės meilę. Čiurlionio laiškai kupini gamtos grožio: ”<.> Nuolat žiūrėčiau į medžius, žoles, čia pat prie manęs bręstų ir raustų saulėje pumpurėliai, paskui šviesiai žali ūgiai . O kur-ne-kur iš už didelio lapo jau gėlytė iškiša galvutę ir šypsosi saulei <.> Vėl girdi pušų šnibždesį, tokį rimtą, tartum kažką sakytų. Nieko taip nesupranti, kaip tą šlamesį.”

Taigi Čiurlionis supranta pušų šnibždesį, o nesikeičianti jūra jam liudija kilniausių žmogaus jausmų pastovumą. Gamtos grožis ir didybė nuolat kėlė menininkui mintis apie žmogaus gyvenimą. Jis kiekviename gamtos reiškinyje mokėjo įžvelgti gilią prasmę, rasti jame panašumų su žmogaus gyvenimu, todėl gamtos vaizdų taip gausu Čiurlionio kūryboje.
Simfoninė poema „Miške”, kaip rašė pats Čiurlionis „prasideda tyliais, plačiais akordais, toliau, kaip kad tylus ir platus mūsų lietuviškų pušų ošimas” (M. K. Čiurlionis ”Apie muziką ir dailę. Laiškai, užrašai, straipsniai, p.90) Čiurlionis tarsi įveda klausytoją į miško karaliją, bet toliau nepiešia jos vaizdo, o tik išreiškia tuos jausmus, kuriuos sužadina miškas, todėl poema ir vadinasi ne „Miškas”, o „Miške”.

Kūrinio temos (melodijos) papildo viena kitą, išplaukia viena iš kitos, jos gretinamos bet ne priešpastatomos, todėl poemoje nėra didelių kontrastų, nėra dramatizmo, kuris tik sugriautų šią harmoniją. Poemoje nėra greitų tempų, vyrauja lėti ir vidutiniai tempai, pasižymi daugiasluoksne, polifoniška ir talpia struktūra. Poemos pabaigoje, kaip ir įžangoje vėl skamba šviesūs akordai. Tarytum žmogus išėjo iš miško karalijos, kur patyrė tiek gražių ir kilnių išgyvenimų. Šis kūrinys – tai himnas Lietuvos gamtai: jis daug kuo primena A. Baranausko „Anykščių šilelį”.

“Jūrą” Čiurlionis kūrė ilgai (kūrinio trukmė: ~37 min.), bet su pertraukomis – dėl 1905-1906 m. kelionių po Kaukazą ir Europą, aktyvios kultūrinės veiklos. Be to, tuo metu jis daug laiko ir pastangų aukojo tapybai. Ši simfoninė poema, parašyta dideliam orkestrui su vargonais, yra dedikuota Čiurlionio bičiulei ir globėjai B.Wolman.
Simfoninėje poemoje „Jūra” Čiurlionis dar labiau sugretina gamtos ir žmogaus gyvenimą, dar giliau filosofiškai apibendrina gamtos vaizdus. Jūra poemoje jau ne vien pasigerėjimo estetinių pergyvenimų šaltinis. Būdama rami ir audringa, žaisminga ir rūsti, ji tampa žmogaus sudėtingo gyvenimo simboliu. Šios poemos centre žmogus, besidžiaugiantis ir kenčiantis, kovojantis, pralaimintis ir nugalintis. „Jūroje” daug kontrastingų vaizdų, nuotaikų, jausmų. Šioje poemoje labiausiai pasireiškė esminė Čiurlionio kūrybos ypatybė – žmogaus nenuilstamo veržimosi į šviesą atskleidimas, harmonijos ir gėrio idealų įtvirtinimas. Tai monumentalus veikalas, parašytas dideliam simfoniniam orkestrui su padidinta varinių pučiamųjų ir mušamųjų grupe, arfa ir vargonais.
Simfoninė poema “Jūra” – kompozitoriaus nepaprasto talento ir meistriškumo vaisius. Čiurlionis tobulai naudojasi didelio orkestro teikiamomis galimybėmis, iš jo išgauna daugybę tembro ir harmonijos spalvų, kurios nėra dekoratyvios, o yra didžiai prasmingos. “Jūroje” aiškiai vyrauja polifoninis mąstymas, orkestro skambesio daugiasluoksniškumas, pasireiškiantis tuo, kad vienu metu skamba keletas teminių – melodinių linijų, turinčių skirtingą pobūdį, nuotaiką, prasmę.
Simfoninė poema “Jūra” sklidina nuostabaus melodinio grožio, jos muzika yra nepaprastai įvairi. Tematinė kūrinio medžiaga yra stebėtinai vieninga, nes pagrįsta intonaciniu giminingumu.
Čiurlionio simfoninės poemos “Miške” ir “Jūra” tarytum galingos kolonos remia visą lietuvių simfoninės muzikos rūmą. Čiurlionio muzika byloja apie žmogaus džiaugsmą ir liūdesį, jo siekius ir viltis, vis naujų kartų žmonių širdyje žadina ir žadins pačius gražiausius ie tauriausius jausmus.
Kalbant apie Čiurlionio kompozitoriaus kūrybinį kelią, paprastai nurodoma, kad jis ėjo nuo romantinės į naująją muziką. Tai reiškia, kad jis pradėjo kurti romantinės muzikos tradicijų plotmėje, tačiau jo kūrybos laikotarpiu – pirmasis mūsų amžiaus dešimtmetis – jau poromantinės muzikos laikotarpis, kada klostėsi ir vystėsi naujos, XX a. muzikos ypatybės, nulėmusios jos tolesnę raidą. Čiurlionis nepaprastai imli bei ryški kūrybinė individualybė. Jis jautė savo laikų visuomenės dvasinius poreikius bei meninį pulsą, tad jo kūryboje savitai pasireiškia ypač dermijos atnaujinimas bei praturtinimas ir t. t.
Čiurlionio kūryboje kartu matome akivaizdų ryšį su lietuvių liaudies muzika. Šios muzikos savitumų iškėlimas ir jų individualus perteikimas – viena kompozitoriaus originalumo ypatybių. Taigi jo kūryboje gražiai atsiskleidžia nacionalinio meno esmė: jis remiasi liaudies menu ir per menininko individualybę, gerai pažinusią taip pat visuotinės (pasaulinės) kultūros vertybes ir problemas, išreiškia visos nacijos dvasinę patirtį.

5. M. K. Čiurlionio muzika tapyboje

Padėtis lietuvių vaizduojamajame mene, tuo metu buvo kur kas geresnė, negu muzikoje. Pirmoji lietuvių dailės paroda subūrė nemaža po įvairius kraštus išsiblaškiusių menininkų. Joje dalyvavo net 23 dailininkai, kurie eksponavo 213 paveikslų. Ir nors lietuvių dailės baruose jau dirbo tokie ryškūs, saviti, didžiai talentingi menininkai kaip P.Rimša, A.Žmuidzinavičius, P.Kalpokas, A.Varnas ir kt. Čiurlionio kūryba meno pasaulį nustebino nė su kuo nepalyginami originalumu.
Skaudžiai trumpas buvo Čiurlionio dailininko kūrybos kelias. Jo muzikinė kūryba apima truputį daugiau negu dešimtmetį, tai dailės darbai yra sukurti vos šešerių (1903-1909) metų bėgyje. O jų daugybė: apie pustrečio šimto paveikslų, 60 grafikos darbų (fluorofortų, vinječių gaidoms, inicialų) yra išlikę apie 300 piešinių, eskizų ir t. t.
Tapyboje Čiurlionio nepaprastas savitumas pasireiškė beveik iš karto. Ankstyviausiuose Čiurlionio paveiksluose jaučiama tam tikra simbolizmo įtaka. Dailininkas tada nemažai domėjosi šia labai paplitusia srove literatūroje ir mene. Kai kuriuose jo darbuose randame simbolizmui būdingų įvaizdžių – sudžiuvusį medį, karstą, žvakę ir t.t.Tačiau ryšys su simbolizmu buvo labai trumpalaikis.
Nors Čiurlionio kūryboje daug simbolinių vaizdų, tačiau jie nėra atsiję nuo realybės. Jie išreiškia negyvenimo beprasmiškumą, neviltį, o teigia žmogaus ir pasaulio grožį, gyvenimo prasmingumą.
Čiurlionio tapybos kaip ir muzikos, išeities taškas – gamta. Varšuvos Dailės mokykloje garsėdamas daugiau simbolinio pobūdžio paveikslais, menininkas atostogų metu pasinerdavo į gamtos studijas, piešdavo daugybę gimtų namų aplinkos vaizdų. Tėviškės gamtos ramios ir švelnios spalvos suformavo subtilią Čiurlionio paveikslų spalvinių gamą: gamtos vaizdai jo kūryboje tapo priemonė gilioms mintims reikšti.
Čiurlionis – ne tik gamtos poetas, bet ir filosofas. Todėl tapytojo paveiksluose gamta vaizduojama labai įvairiai.

Kai kurie Čiurlionio paveikslai sudaro ciklus. Taip kompozitorius galėjo įvairiapusiškiau atskleisti norimą mintį, parodyti ją keliais požiūriais ir svarbiausia – perteikti ją vystymesi. Betgi minties sruvenimas, jos susiklostymas laiko tėkmėje – tai muzikos bruožas. Tačiau Čiurlionis juk buvo ir kompozitorius, todėl jo meninė mąstysena skirtingose meno šakose – muzikoje bei tapyboje – negalėjo neturėti tam tikrų vieningų principų. Kai kurių Čiurlionio paveikslų muzikalumu kaip tik ir pasireiškė tas mąstysenos vieningumas.
Čiurlionio tapybos muzikalumas pirmiausia siejamas su tais paveikslais, kurie turi muzikinius pavadinimus – preliudas, fuga, sonata. Juose muzikalumas reiškiasi įvairiai – tam tikrais nuotaikos niuansais, kompoziciniais bei minties vystymo principais, o dažniausiai – šių savybių visuma.
Savitą muzikinio preliudo nuotaiką perduoda paveikslas “Preliudas”. Tarytum scenos užuolaidai lengvai prasiskleidus, atsiveria vaizdas: dideliame žemės plote išsiliejęs tamsus ežeras, jame boluoja laivelių burės; rymo medžių siluetai. Tolumoje spindi saulė, o su spindulių pluoštais žiūrinčio link skrieja virtinės paukščių. Paveikslas iškilmingas, atrodo, kad čia viskas juda, kad dar kažkas turi įvykti.
Paveikslas “Fuga” yra visai kitoks. Čiurlionis sukūrė tikrai muzikinį peizažą, vadovaudamasis fugos principu. Fugoje tema vystoma skirtinguose balsuose, todėl susidaro sluoksniuotas muzikinis teminis audinys. Jo tapybinį vaizdą ir matome paveiksle, kurio tema – eglaitės ir kalvų, kiek primenančių palinkusias žmonių figūras, siluetai. Ši tema vystoma, kaip ir muzikinėje fugoje. Ji parodoma skirtinguose paveikslo erdvės lygiuose, kas kartą kiek kitaip nuspalvinta, apversta ir t. t.
Patys įspūdingiausi Čiurlionio vadinamosios muzikinės dailės pavyzdžiai – 1907 –1908 m. nutapytos septynios sonatos. Klasikinį muzikinės sonatos ciklą sudaro keturios dalys: Allegro, Andante, Scherzo ir Finale.
Allegro – greito tempo dalis, kur pateikiamos ir vystomos pagrindinės viso kūrinio idėjos.
Andante – lėtoji dalis, kontrastinga pirmajai, atskleidžia naujų minčių bei nuotaikų.
Scherzo – vėl veržlaus, gyvo tempo, dažniausiai žaisminga dalis.
Finale – baigiamoji, visą ciklą apibendrinančioji dalis, įtvirtinanti sonatos pagrindinę mintį.
Sonatiniam ciklui būdinga didelis emocinis užmojis, minčių, idėjų svarbumas, jų visuotinis, filosofinis pobūdis, todėl pagal sonatinio ciklo principus kuriami ir monumentaliausi muzikos kūriniai – simfonijos.
Šiais bruožais pasižymi Čiurlionio tapybinės sonatos. Asociacijas su muzikinių sonatų ar panašių ciklinių kūrinių nuotaikomis jose kelia atskirų dalių atitinkamas pobūdis, judėjimo įspūdis, vienalaikis, kaip muzikoje, kelių motyvų vystymas ar vieno motyvo išskaidymas į kelis sluoksnius, kaip būna daugiasluoksniame muzikos kūrinio audinyje.
Svarbiausias Čiurlionio paveikslų muzikalumo požymis – lyrizmas, kurį reikia suprasti ne kaip nuotaikų, jausmų švelnumą ar ramumą, o kaip tam tikrą pasaulio meninio mąstymo bei jo atkūrimo būdą. Šio lyrizmo savitumas yra tas, kad menininkui lyrikui mažiausiai rūpi atkurti tikslius realaus pasaulio vaizdus. Jis siekia laisvai naudotis tais vaizdais, kai nori išsakyti savo jausmus bei mintis.
Šis lyrinis pasaulio suvokimas ir perkūrimas į Čiurlionio tapybą atėjo iš muzikos. Muzika yra pats lyriškiausias menas, nes neatkuria konkrečios realybės, o betarpiškiausiai išreiškia žmogaus požiūrį į ją , jo nuotaiką.
Kitas Čiurlionio lyrizmo šaltinis yra lietuvių liaudies menas, kurį menininkas labai vertino ir puikiai pažino. O vienas ryškiausių lietuvių liaudies meno savitumų ir yra lyrizmas.
Pagaliau dailininko tapybos muzikalumą reikia sieti su romantiniais jo pasaulėjautos bei meninės mąstysenos bruožais. Peržvelkime Čiurlionio sonatas, kuriose atsispindi jo mintys apie pasaulio grožį ir didybę, sąrangą ir esmę.
Vienas nuostabiausių kūrinių – “Pavasario sonata”, kupina šviesos ir optimizmo, teigianti gyvenimo amžinumą. Tai būties džiaugsmo, nuolatinio jos atsinaujinimo himnas. “Pavasario sonatos” mintį pratęsia “Vasaros sonata”. Ji pasižymi didesne ramybe, atskleidžia plačiai išvešėjusį, brandų bei sodrų pasaulio grožį. Būta bandymų “Saulės sonatą” aiškinti, kaip Čiurlionio tariamo pesimizmo, nevilties pasireiškimo pavyzdį. Tačiau toks aiškinimas nėra pagrįstas – jį paneigia sonatos vystymo nuoseklumas, nes jos dalis galima suprasti, jog tai rytmečio, vidudienio, vakaro ir nakties vaizdai. Netgi manoma, kad sonata buvo vadinama “Para”.
“Jūros sonata” savo nepaprastu spalviniu grožiu, nuotaikų turtingumu, o svarbiausia – giliu psichologiniu turiniu yra artima simfoninei poemai “Jūra”.
Gyvenimo kintamumo ir dramatizmo gaida skamba “Žalčio sonatoje” bei “Piramidžių sonatoje”. Jose menininko vaizduotė atgaivino mintį ir tolimos praeities pasaulį, iš kur jis sėmėsi ne vieną kūrybinį impulsą.
Paskutinė Čiurlionio sonata – “Žvaigždžių sonata”, kurios turime tik paveikslus, nes dailininkas jos nebaigė. Tai, galbūt, vienas pačių muzikaliausių tapytojo kūrinių, sklidinas nuostabaus spalvų žaismo, ritmo įvairovės, fantazijos. “Žvaigždžių sonata” – tai kosmoso erdvių meninė vizija. Visatą Čiurlionis girdi kaip didingą daugiabalsę simfoniją, supintą iš margaspalvių vilnijančių kosminių ūkanų, žvaigždžių ir saulės šviesulių.
Taigi Čiurlionio paveiksluose darniai tarpusavyje sugyvena betarpiškas, emocionalus plastinis vaizdas ir gili mintis, mitas, pasaka, fantazija ir realybė, trapus žemės augalėlis ir begalinės Visatos erdvės.

Leave a Comment