Europos centrinis bankas bei jo vykdoma monetarinė politika

2623 0

TURINYS

REFERATE VARTOJAMOS SANTRUMPOS ii

ĮVADAS 1

1. EUROPOS CENTRINIS BANKAS 2

1.1. ECB įkūrimas 3

1.2. ECB vaidmuo 3

1.3. ECB valdymas 4

1.3.1. ECB Valdančioji taryba 5

1.3.2. ECB Vykdomoji valdyba 5

1.3.3. ECB Bendroji taryba 6

1.3.4. ECB Kapitalas 6

1.4. ECB nepriklausomybės užtikrinimas 6

1.5. ECB atsakingumas ir veiklos aiškumas 8

2. ECB Monetarinės politikos tikslai 9

2.1 Monetarinės politikos tikslai 9

2.2. ECB monetarinės politikos tikslai 9

3. Europos Centrinio Banko uždaviniai 10

3.1 Pagrindiniai uždaviniai 10

3.1.1 Pinigų politika 10

3.1.2 Užsienio valiutos operacijos 10

3.1.3 Portfelio valdymas 12

3.1.4 Eurosistemos mokesčiai 12

3.2 Nepagrindiniai uždaviniai 13

3.2.1 Banknotai 13

3.2.2 Statistika 15

3.2.3 Finansinis stabilumas ir priežiūra 16

3.2.4 Bendradarbiavimas tarptautiniu lygiu 17

3.2.5 Bendradarbiavimas Europos lygiu 18

4. ECB monetarinės politikos priemonės 19

4.1 ECB privalomieji rezervai 19

4.2 ECB atviros rinkos operacijos ARO 20

4.3 ECB pastoviosios galimybės 21

4.4 ECB monetarinės politikos priemonių pakeitimai 2004 22

5. ECB monetarinė politika 23

5.1 Ką monetarinė politika gali ir ko negali padaryti 23

5.2 Kainų stabilumo nauda 24

5.3 Monetarinės politikos transmisijos mechanizmas 25

5.4 ECB monetarinės strategijos bendrieji principai 28

5.5 Kiekybinis kaainų stabilumo apibrėžimas 29

5.6 Rizikos kainų stabilumui analizė ECB monetarinės politikos strategijoje 30

5.6.1 Du ECB monetarinės politikos strategijos “ramsčiai” 30

5.6.2 Ekonominė analizė 31

5.6.3 Monetarinė analizė 31

5.6.4 Kryžminio dviejų “ramsčių” patikrinimo informacija 33

6. Diskusija dėl ECB 2 procentų infliacijos normos 34

IŠVADOS 38

LITERATŪRA 39ĮVADAS

Europos Centrinis Bankas (ECB) yra institucija, atsakinga už antros pagal dydį ekonominės zonos pasaulyje – Euro-zonos – monetarinę politiką. Atsakomybę už monetarinę politiką ECB perėmė iš 12 Europos šalių, kurios įsivedė Eurą, centrinių bankų.

Šio referato tikslas: apibūdinti ECB kaip instituciją, bei jos vykdomą monetarinę politiką.

Referatas susideda iš šešių dalių: pirmoje dalyje yra pristatomas Europos Centrinis Bankas, appžvelgiamas jo įkūrimas, vaidmuo, valdymas, taip pat atsakomybė ir nepriklausomumas. Antroje dalyje pateikiami monetarinės politikos tikslai ir kokį pagrindinį tikslą yra nusistatęs ECB. Referato trečioje dalyje aprašomi ECB uždaviniai, jie šioje dalyje suskirstomi į pagrindinius ir nepagrindinius uždavinius. Ketvirtoje apibūdinamos trijų rū

ūšių ECB monetarinės politikos priemonės bei kaip šios priemonės pasikeitė pastaruoju metu. Penktoje analizuojama ECB monetarinė politika: kainų stabilumo nauda, transmisijos mechanizmas, ECB monetarinės politikos bendrieji principai bei du ECB monetarinės politikos strategijos “ramsčiai”. Paskutinėje šeštoje referato dalyje pateikiama įvairių užsienio autorių diskusija dėl ECB nustatytos infliacijos normos teisingumo: ar reikia ją keisti, ar palikti, ir kokius padarinius galėtų turėti tokie pakeitimai.

Referate naudojami metodai yra ekonominių straipsnių, ekonominės ir finansinės literatūros, internetinių šaltinių, medžiagos iš Lietuvos bei Europos Centrinio bankų apžvalgų ir mėnesinių biuletenių sisteminimas ir analizė.1. EUROPOS CENTRINIS BANKAS

1999 m. sausio 1 d. ECB prisiėmė atsakomybę už Euro zonos – antros pagal dydį pasaulyje ekonominės zonos po JAV – monetarinę politiką. Atsakomybės už monetarinę politiką perdavimas iš 11 nacionalinių bankų, o vėliau ir išš 12, kai prisijungė Graikija 2001 m. sausio 1 d., naujai antnacionalinei institucijai buvo ilgo ir sudėtingo Europos valstybių integracijos proceso pagrindas. Prieš įsivedant Eurą, visos kandidatės šalys turėjo atitikti konvergencijos kriterijus, kurių tikslas buvo garantuoti ekonomines ir teisines sėkmingo dalyvavimo į stabilumą orientuotoje monetarinėje sąjungoje.

ECBS susideda iš ECB ir visų ES narių centrinių bankų (3 pav.). Terminas “Euro sistema” reiškia ECB ir nacionalinius bankus tų šalių, kurios yra įsivedusios eurą (2 pav.). Tol kol ne visos ES šalys narės yra įsivedusios eurą yra būtina sk
kirti terminus ECBS ir Euro sistema. Terminas “Euro zona” reiškia tas ES šalis nares, kurios yra įsivedusios eurą” (1 pav.).

Vieningos monetarinės politikos tikslas, kuris buvo nukreiptas labiau į ECBS nei į euro zoną, nes tikėtasi, kad galiausiai visos ES šalys narės įsives eurą, teigia, kad “pagrindinis ECBS tikslas yra palaikyti kainų stabilumą. Nepažeisdama kainų stabilumo tikslo, ji remia Bendrijos bendrąsias ekonominės politikos kryptis, kad padėtų siekti <.> Bendrijos tikslų. ECBS veikia vadovaudamasi atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu, palankiu veiksmingam išteklių paskirstymui” (European Central Bank, 2004, p. 9).1.1. ECB įkūrimas

ECB nebuvo įkurtas iškarto, jis buvo kuriamas palaipsniui pertvarkant kitas organizacijas. ECB pirmtakas buvo įsteigtas 1994 metais: tai EPI. Pastarasis buvo įkurtas Europos valiutinio bendradarbiavimo fondo pagrindu, perimdamas ir išplėsdamas šio fondo funkcijas. EPI svarbiausia užduotis ir buvo pasirengti ECB ir ECBS steigimui bei veiklai.

ECB buvo įkurtas 1998 metų birželio 1 d. Jis perėmė EPI funkcijas ir išplėtė jas, tapdamas visaverčiu centriniu banku, o EPI buvo likviduotas (Kropas S., 1999, p. 27).

Nuo ECB įkūrimo prasidėjo baigiamasis pasirengimo euro įvedimui etapas, kuris truko septynis mėnesius, ir kurio metu ECB koordinavo monetarinės politikos strategijos sukūrimą, monetarinės politikos instrumentų parinkimą, techninės – organizacinės mokėjimų infrastruktūros sukūrimą.1.2. ECB vaidmuo

Eurosistema susideda iš ECB ir vienuolikos šalių, įsivedusių eurą ir 1999 m. sausio 1d. perdavusių suverenias sa

avo teises pinigų politikos srityje Eurosistemai, centrinių bankų. Taigi ECB yra Eurosistemos piramidės viršūnėje. Jam priklauso teisė nustatyti ar keliami uždaviniai bus vykdomi per ECB, ar decentralizuotai. Kuriant šią nuostatą buvo vadovaujamasi decentralizavimo principu, siekiant geriau pasinaudoti VCB ištekliais. Tačiau decentralizavimo principu remiamasi tik vykdant operacijas, centralizacijai išlieka nutarimai ir juridinio reguliavimo funkcijos. VCB turi griežtai laikytis ECB nurodymų ir instrukcijų, o nesilaikymo atveju ECB yra įgaliotas kreiptis į Europos Teisingumo teismą.

ECB turi teisę sudaryti sutartis, dalyvauti tarptautinių organizacijų veikloje. Be to, ECB taip pat turi teisę leisti teisinius aktus, reikalingus Eurosistemos tikslams pasiekti. ECB juridiniai aktai yra dviejų rūšių (Kropas S., 1999, p. 58):

1. Aktai, skirti kitoms institucijoms: reglamentai, sprendimai, rekomendacijos ir nuomonės.

2. Juridiniai aktai, skirti Eurosistemos valdymui, numatantys griežtą VCB priklausomumą ECB- tai instrukcijos, nutarimai, veiklos kryptys.

ECB aktus vertinti ir interpretuoti gali tik Europos Teisingumo teismas. Europos Teisingumo teismas yra tarsi “saugotojas”, nes jo kompetencijoje yra kontroliuoti kaip yra vykdomi ECB sprendimai nacionaliniuose bankuose. ECB nusprendus, kad šalies nacionalinis bankas savo įsipareigojimų nevykdė, jis gali kreiptis į Europos Teisingumo teismą.1.3. ECB valdymas

Po įkūrimo, ECB perėmė funkcijas iš EPI, kurio pagrindinė užduotis buvo parengti tinkamas sąlygas ECBS sukūrimui, bendrajai monetarinės politikos įgyvendinimui, bei bendrai valiutai įvesti. Pagal protokolą dėl ECBS ir ECB statuto (Protokolas dė
ėl Europos, 2004, p. 2) ECB valdymo organai taip pat vadovauja ir ECBS. Atsakomybė už monetarinę politiką euro zonos šalyse ECB perėjo 1999 m. sausio 1 d.

Europos Centrinio Banko valdymo organai yra šie:

· Valdančioji taryba;

· Vykdomoji valdyba;

· Bendroji taryba.

ECB Valdymo struktūra yra pavaizduota 4 pav.

Šaltinis: European Central Bank. The monetary policy of the ECB 2004 [interaktyvus]. Frankfurt am Main. 2004. 11 p.

4 pav. ECB Valdymo struktūra1.3.1. ECB Valdančioji taryba

ECB Valdančiąją tarybą sudaro ECB Vykdomosios valdybos nariai bei nacionalinių centrinių bankų valdytojai (Protocol on the statute, 2002, p. 3). Valdančiosios tarybos posėdžiai yra konfidencialūs, tačiau ji gali nuspręsti viešai paskelbti savo svarstymų rezultatus. Valdančioji taryba turi posėdžiauti mažiausiai dešimt kartų per metus.

Pagal protokolą dėl ECBS ir ECB statuto (Protocol on the statute, 2002, p. 4), valdančioji taryba nustato gaires ir priima sprendimus, kurie būtini užtikrinant uždavinių, patikėtų ECBS <.> atlikimą. Valdančioji taryba nustato Bendrijos pinigų politiką, o prireikus priima sprendimus, susijusius su tarpiniais pinigų politikos tikslais, pagrindinėmis palūkanų normomis ir atsargų pasiūla ECBS, bei nustato jiems įgyvendinti būtinas gaires.

Valdančioji taryba taip pat priima Darbo reglamentą, kuriame nustato ECB ir jo sprendimus priimančių organų vidaus struktūrą, atlieka Bendrijos aktų, priklausiančių jos kompetencijai, konsultacijas, įvairioms Bendrijos institucijoms ir organams teikia nuomones, priima sprendimus dėl ECB atstovavimo tarptautinio bendravimo srityse.

Taigi pagrindiniai Valdančiosios tarybos uždaviniai yra tokie:

· EPS monetarinės politikos krypties, įskaitant ir monetarinės politikos tarpinius tikslus apibrėžimas, palūkanų normų ir atsargų pasiūlos ECBS nustatymas bei priemonių šiems tikslams pasiekti numatymas;

· Teisės aktų ir prioritetinių veiklos krypčių, užtikrinančių ECB sistemai patikėtų uždavinių vykdymą, parengimas bei patvirtinimas.1.3.2. ECB Vykdomoji valdyba

ECB Vykdomąją valdybą sudaro pirmininkas, pirmininko pavaduotojas bei keturi kiti nariai. Nė vienas ECB Vykdomosios valdybos narys negali turėti jokio kito mokamo ar nemokamo darbo, išskyrus ypatingus atvejus, kai Valdančioji taryba padaro išimtį tuo klausimu.

ECB Vykdomosios valdybos pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir kiti Vykdomosios valdybos nariai skiriami iš pripažintą autoritetą ir profesinę patirtį pinigų ar bankininkystės srityse turinčių asmenų valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu valstybės ar vyriausybės vadovų lygiu.

Pirmosios Vykdomosios valdybos narių kadencijų laikas svyruoja nuo 4 iki 8 metų. Dėl šios priežasties narių kadencijos pasibaigia ne vienu metu ir taip išvengiama visiškai naujos komandos atėjimo, turinti vadovauti ECB. Per kitus rinkimus išrinktos ECB Vykdomosios valdybos narių kadencijos laikas yra 8 metai. Vykdomosios valdybos nariais gali būti tik valstybių narių piliečiai.

ECB Vykdomoji valdyba įgyvendina pinigų politiką pagal Valdančiosios tarybos nustatytas gaires ir priimtus sprendimus. Tai atlikdama Vykdomoji valdyba duoda reikiamus nurodymus nacionaliniams centriniams bankams. Vykdomoji valdyba yra atsakinga už ECB einamąją veiklą, tarybos posėdžių rengimą. Jos pagrindinės funkcijos yra tokios:

· Įgyvendinti Valdančiosios tarybos patvirtintą monetarinę politiką, bei teikti reikalingus nurodymus nacionaliniams centriniams bankams;

· Vykdyti Valdančiosios tarybos paskirtas pareigas;

· Tvirtinti ECB finansines ataskaitas ir kt.1.3.3. ECB Bendroji taryba

Bendroji taryba yra trečias ECB sprendimus priimantis organas. Bendrosios tarybos sudėtyje yra ECB pirmininkas ir pirmininko pavaduotojas, nacionalinių centrinių bankų valdytojai.

Bendroji taryba atlieka tokias funkcijas:

· Veikia kaip ECBS patarėjas;

· Renka statistinę informaciją;

· Parengia ECB metines ir ketvirtines ataskaitas bei savaitines konsoliduotas ataskaitas;

· Rengia nacionalinių centrinių bankų apskaitos standartizavimo ir operacijų atskaitomybės taisykles;

· Nustato personalo įdarbinimo sąlygas ir kt.

Bendroji taryba turi teisę teikti Valdančiajai tarybai pastabas, kai ši priima sprendimus dėl ECB statistikos, ECB metinės ataskaitos bei kt.1.3.4. ECB Kapitalas

ECB kapitalą sudaro nacionalinių centrinių bankų kapitalo įnašai, atsižvelgiant į šalių demografinį ir ekonominį lyginamąjį svorį. Pagrindinis kriterijus – šalies gyventojų skaičius ir bendrojo vidaus produkto dalis bendroje sistemoje. Su tam tikrais apribojimais ECB laikomi ir nacionalinių centrinių bankų užsienio valiutos atsargos. ECBS pajamos paskirstomos nacionaliniams centriniams bankams pagal anksčiau minėtus kriterijus.1.4. ECB nepriklausomybės užtikrinimas

Remiantis pasaulio centrinių bankų raida galima pasakyti, kad monetarinės politikos sprendimai, priimti veikiant politinei įtakai, daro teigiamą poveikį tik trumpą laiką, tačiau ilgesniu laikotarpiu gali sukelti neigiamų pasekmių užimtumui, pajamų augimui ir sudaryti sąlygas didesnei infliacijai. Ekonominiai tyrimai rodo, kad norint išlaikyti nedidelę infliaciją, būtina įstatymuose nustatyti centrinio banko laisvę vykdyti savarankišką monetarinę politiką.

Tai yra būtina dėl to, kad į valdžią atėjusi politinė jėga tradiciškai laikosi tokios politikos, kuri suteiktų jai galimybę būti perrinktai. Kai koncentruojamasi į naudos maksimizavimą trumpuoju laikotarpiu, tokia pinigų politika nėra palanki sukurti ilgalaikei gerovei. Todėl vienas iš šios situacijos sprendimų yra atsakomybės už monetarinę politiką atidavimas centriniam bankui.

Protokolo dėl ECBS ir ECB statuto 7 straipsnyje sakoma, kad “naudodamiesi <.> jiems suteiktais įgaliojimais ir vykdydami <.> nustatytas užduotis bei pareigas, nei ECB, nei nacionalinis centrinis bankas, nei bet kuris jų sprendimus priimančių organų narys nesiekia gauti ar nepriima jokių Bendrijos institucijų ar organų, valstybių narių vyriausybių ar bet kurios kitos organizacijos nurodymų. Bendrijos institucijos bei organai ir valstybių narių vyriausybės įsipareigoja gerbti šį principą ir nesiekti paveikti ECB ar nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų narių, kai jie atlieka savo užduotis” (Protokolas dėl Europos, 2004, p. 2).

Centrinių bankų nepriklausomybė yra skirstoma detaliau į institucinę, finansinę, asmeninę bei funkcinę nepriklausomybę.

Institucinė nepriklausomybė reiškia tai, kad ESBC, o tuo pačiu ir ECB, rūpindamasis savo teisėmis, vykdydamas įsipareigojimus ir spręsdamas uždavinius, negali paklusti jokiems nurodymams, gaunamiems iš Bendrijos ar šalių narių institucijų. ES institucijos bei narių vyriausybės yra įsipareigojusios gerbti centrinių bankų autonomijos principą ir nedaryti įtakos sprendimus priimančių ECB organų nariams ir VCB.

Norint garantuoti finansinę ECBS nepriklausomybę, buvo uždrausta privilegijuota valdžios padėtis privačių skolininkų atžvilgiu skolinantis lėšas. Nacionaliniams centriniams bankams, o vėliau ir ECB, buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Monetarinis viešųjų reikalų finansavimas draudžiamas ir panašiems ES institucijų organams: centrinėms vyriausybėms, regioninėms ir vietinėms sąjungoms, viešosios teisės įstaigoms arba šalių narių valstybinėms įmonėms su kai kuriomis išimtimis. Be to, siekiant išvengti privačių kredito gavėjų diskriminavimo, aukščiau minėtoms institucijoms neleidžiama naudotis pirmenybe gaunant kreditus iš finansinių institucijų.

Norint vykdyti nepriklausomą, į pinigų stabilumo tikslą orientuotą pinigų politiką vien institucinės ir finansinės nepriklausomybės neužtenka. Reikalingos ir asmeninės nepriklausomybės sąlygos, apimančios paskyrimus, ilgalaikius tarnybos santykius, nekeičiamumo principą ir vyriausybės pusės kadencijos metu ir perrinkimo galimybių mažinimą.

ECB Vykdomosios valdybos narių atžvilgiu šie reikalavimai yra įvykdyti, nes jų tarnybos laikas yra 8 metai, renkami tik pripažinti profesinės patirties turintys asmenys. Nariai perrenkami abipusiu sutarimu, valstybės ar vyriausybės vadovų lygyje, rekomendavus Europos Sąjungos Tarybai ir išklausius Europos Parlamento bei ECB tarybos nuomonės. Pagal ECBS Statutą narius gali atleisti Europos teisingumo teismas ECB valdančiosios tarybos arba vykdomosios valdybos prašymu tik tada, jei jie nevykdo priklausančių pareigų arba padaro didelių nusižengimų, susijusių su sprendimais dėl monetarinės politikos.

ECB funkcinė nepriklausomybė reiškia, kad ECB yra nepriklausomas ir savarankiškai nustato tarpinius pinigų politikos tikslus bei įgyvendina pinigų politikos principus.1.5. ECB atsakingumas ir veiklos aiškumas

ECB yra nepriklausomas, tačiau tai nereiškia kad jis nėra atsakingas. Yra siekiama padidinti ECB atsakomybę, kad būtų užtikrintas ECB veiklos aiškumas bei atsakingumas. Tai reiškia, kad informacija apie ECB tikslus ir instrumentus turi būti viešai prieinama, viešai prieinama turi būti ir informacija apie tai, kaip siekiama tikslų.

Įstatymais numatyta, kad ECB ir nacionalinių centrinių bankų sąskaitas turi tikrinti nepriklausomi auditoriai. Taip pat yra numatyta, kad ECB rengia savaitines konsoliduotas, ketvirtines ir metines ataskaitas. Metinė finansinė ataskaita turi būti tikrinama nepriklausomo auditoriaus, kartu su auditoriaus išvada ataskaita pateikiama Vykdančiajai tarybai, kuri turi patvirtinti ataskaitą.

ECBS yra atsakinga ne tik už savo tikslų pasiekimą, tačiau turi ir paaiškinti bei faktais pagrįsti savo vykdomą politiką atitinkamoms valdžios institucijoms ir visuomenei. Tam, kad būtų užtikrintas centrinio banko viešumas, pagal ECBS Statutą ECB privalo:

· Mažiausiai keturis kartus per metus parengti ir pateikti pranešimus apie ECBS veiklą;

· Kas savaitę publikuoti konsoliduotą ECBS finansinę ataskaitą;

· Papildomai turi pateikti metinę ECBS veiklos, paskutinių ir tų pačių metų monetarinės politikos ataskaitą Europos Parlamentui ir kitoms institucijoms.

Taigi ECB turi nuolatos pateikti monetarinės, ekonominės ir finansinės situacijos euro zonos įvertinimą ir suteikti informaciją apie kiekvieną specifinį monetarinės politikos sprendimą, koks jis bebūtų: palūkanų normų pokytis arba tai, kad tokio pokyčio nėra (Kropas S., 1999, p. 62).

Tai atliekama įvairiomis priemonėmis: darant spaudos pranešimus, rengiant spaudos konferencijas, leidžiant leidinius bei organizuojant susitikimus. Iš visų ECB leidinių reikšmingiausi yra ECB biuletenis, leidžiamas kas mėnesį, ir metinė ataskaita. ECB biuletenyje pateikiami teminiai išsamios analizės straipsniai, susiję su monetarine ECB politika ir euro zonos ekonomika. ECB Vykdomoji valdyba rengia pranešimus, kuriuose nagrinėjamos dalykinės problemos, iškylančios vadovaujant monetarinei politikai.2. ECB Monetarinės politikos tikslai

2.1 Monetarinės politikos tikslai

Monetarinė politika turi keturis tikslus: didelį užimtumą, stabilias kainas, tinkamą valiutos kursą ir spartų ekonomikos kilimą (Mayer T., 1995, p. 411). Didelis užimtumas yra savaime suprantamas tikslas bet kurios šalie makroekonomikoje. Jis gali būti apibrėžtas dviem kriterijais: tai nedarbo procentu bei infliacijos nespartinančios nedarbo procentu. Tačiau sunku pasakyti kuris iš nurodytų kriterijų yra geresnis, tinkamą nedarbo lygį sunku apibrėžti, nes jis priklauso nuo nedarbo pašalpų dydžio, jų mokėjimo trukmės. Taigi sunku apibrėžti tiek koks yra priimtinas nedarbo lygis, tiek ir jį tiksliai apskaičiuoti.

Antrasis Mayer T. apibrėžtas monetarinės politikos tikslas yra stabilios kainos. Kainų dydis glaudžiai susijęs su infliacija, o tiksliai prognozuojama didelė infliacija sukelia trejopus nuostolius: nepatogumą nuolat keisti prekių etiketes, kainų netikslumą tarp kainų pasikeitimo momentų. Trečias nuostolis yra tai, kad infliacija skatina laikyti mažai pinigų, kadangi grynieji pinigai praranda savo vertę. Taigi žmonės turi nuolat vaikščioti, važinėti, kad gautų pinigų. Kita infliacijos daroma žala yra sukeliamas gyventojų netikrumas ir nesaugumo jausmas. Gyventojai sunkiai gali pasitikėti ateities planais, nes nežino kokia bus jų turto reali vertė.

Tinkamas valiutos kurso nustatymas yra trečias tikslas monetarinėje politikoje. Nuo valiutų kurso svyravimo gali tiek nukentėti, tiek laimėti atskirų šalių žmonės ir verslininkai. Jis taip pat įtakoja importą bei eksportą, todėl tarptautinėje prekyboje valiutų kurso nustatymas yra labai svarbus. Norint įtakoti šiuos ekonomikos procesus, įmanomas valiutų kursų reguliavimas.

Ekonomikos kilimas yra ketvirtas monetarinės politikos tikslas. Ekonomikos augimas priklauso nuo daugelio veiksnių, vieni iš jų yra kontroliuojami, kitus galima įtakoti, pvz., investicijas. Vienas iš investicijų didinimo būdų – palaikyti gan žemą realiąją palūkanų normą, tačiau palūkanos neišvengiamai didėja, ir tam, kad infliacija būtų sustabdyta, be šios politikos reikalinga griežta iždo politika (Mayer T., 1995, p. 415).

Mayer T. teigimu trumpuoju laikotarpiu jei siekiama visų šių keturių tikslų monetarinėje politikoje yra galimi konfliktai.2.2. ECB monetarinės politikos tikslai

ECB tikslai protokole dėl ECBS ir ECB statuto apibrėžiami taip: “pagrindinis ECBS tikslas yra palaikyti kainų stabilumą. Nepažeisdama kainų stabilumo tikslo, ji remia Bendrijos bendrąsias ekonominės politikos kryptis, kad padėtų siekti <.> Bendrijos tikslų. ECBS veikia vadovaudamasi atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu, palankiu veiksmingam išteklių paskirstymui” (Protokolas dėl Europos, 2004, p. 1). Šis pagrindinis vieningos monetarinės politikos tikslas buvo nukreiptas labiau į ECBS nei į euro zoną, nes tikėtasi, kad galiausiai visos ES šalys narės įsives eurą.3. Europos Centrinio Banko uždaviniai

Norint pasiekti pagrindinį tikslą yra formuluojami uždaviniai.

ECBS ir Eurosistemos uždaviniai yra nustatyti Europos bendrijos steigimo sutartyje. Jie apibrėžti ECBS ir ECB statute. Statutas – tai Sutartį lydintis protokolas. Sutartyje minima ne „Eurosistema“, o „ECBS“. ECBS buvo sukurta remiantis prielaida, kad visos ES valstybės narės įsives eurą. Iki to meto uždavinius vykdys Eurosistema (Uždaviniai, 2004, p. 1).

1 lentelė

Europos Centrinio banko uždaviniai

UŽDAVINIAI

PAGRINDINIAI NEPAGRINDINIAI

1. Nustatyti ir įgyvendinti euro zonos pinigų politiką. 1. Banknotai: ECB turi išimtinę teisę duoti leidimą leisti banknotus euro zonoje.

2. Atlikti užsienio valiutos operacijas. 2. Statistika: bendradarbiaudamas su NCB, ECB iš kompetentingų nacionalinių institucijų arba tiesiogiai iš ūkio subjektų renka užduotims vykdyti reikalingą statistinę informaciją.

3. Laikyti ir valdyti euro zonos šalių oficialiąsias užsienio atsargas (portfelio valdymas). 3. Finansinis stabilumas ir priežiūra: Eurosistema padeda kompetentingoms institucijoms sklandžiai įgyvendinti politiką riziką ribojančios kredito įstaigų priežiūros ir finansų sistemos stabilumo srityse.

4. Skatinti sklandų mokėjimo sistemų veikimą. 4. Bendradarbiavimas tarptautiniu ir Europos lygiu: darbo klausimais ECB palaiko ryšius su atitinkamomis institucijomis, įstaigomis ir forumais tiek ES, tiek tarptautiniu lygiu, vykdant Eurosistemai patikėtus uždavinius.

Šaltinis: sudaryta autorių pagal: Europos Bendrijos steigimo sutartį (105.2 straipsnį). Uždaviniai [interaktyvus]. 2004. [žiūrėta 2004 rugsėjo 14 d.] Prieiga per internetą: http://www.ecb.int/ecb/orga/tasks/html/index.lt.html.3.1 Pagrindiniai uždaviniai

Šioje dalyje yra detaliau aprašomi ECB uždaviniai, pateikti 1 lentelėje.3.1.1 Pinigų politika

Svarbiausias ECB motetarinės politikos tikslas yra apsaugoti pinigų stabilumą. Tai yra geriausia pagalba monetarinei politikai sąlygoti ekonomikos augimą ir darbo kūrimą.

Ką monetarinė politika daro? Monetarinė politika daro įtaką valdydama trumpo laikotarpio palūkanų normas. Tuo būdu įtakojanti ekonomikos plėtojimą tam, kad prižiūrėti kainų stabilumą euro zonoje.3.1.2 Užsienio valiutos operacijos

Eurosistemoje užsienio valiutos operacijos atliekamos vadovaujantis 105 straipsniu ir laikantis Europos Bendrijos steigimo sutarties 111 straipsnio nuostatų.

Užsienio valiutos operacijos apima:

· užsienio valiutų intervencijas ;

· už užsienio valiutų palūkanas gautų pajamų pardavimą ir vadinamuosius komercinius sandorius.

ECOFIN vaidmuo

Užsienio valiutų intervencijas galima, be kita ko, atlikti institucinių euro ir ES nepriklausančių šalių valiutų (pvz., JAV dolerio ir Japonijos jenos) keitimo kurso santykių rėmuose. Kalbant apie šias valiutas, Sutarties 111 straipsnyje numatyti 2 galimi alternatyvūs instituciniai modeliai.

Vienas iš jų tai ECOFIN gali sudaryti formalius susitarimus dėl eurui skirtos valiutos kurso sistemos. Taip pat ECOFIN gali suformuluoti bendras Eurosistemos valiutos kurso politikos kryptis.

Iki šiol nepradėta taikyti nė viena šių procedūrų. Bet kuriuo atveju ECB dalyvautų procedūroje arba teikdamas rekomendacijas ECOFIN tarybai, arba ją konsultuodamas. Nė viena šių procedūrų neturi pažeisti pagrindinio tikslo – kainų stabilumo palaikymo. ECB atliekamų užsienio valiutų intervencijų apimties neriboja jo turimų užsienio atsargų kiekis. ECB gali finansuoti intervencijas ir kitomis priemonėmis, pvz., valiutų apsikeitimo sandoriais.

Eurosistemos užsienio valiutų intervencijos

Jei nesudaryti formalūs susitarimai ar nenustatytos bendros kryptys, Eurosistemoje galima nuspręsti, esant reikalui, arba ji pati gali atlikti užsienio valiutų intervencijas (vienašalės intervencijos), arba kartu su kitais centriniais bankais (bendros intervencijos).

Intervencijas gali atlikti arba tiesiogiai ECB (centralizuotos) ir (arba) ECB vardu veikiantys nacionaliniai centriniai bankai (NCB) (decentralizuotos) atskleisto atstovavimo pagrindu. Vertinant galutinį tikslą, kurio siekiama šiomis operacijomis, nėra svarbu, ar intervencijos vykdomos centralizuotai ar decentralizuotai.

Valiutų kurso mechanizmas II (VKM II)

Intervencijos gali būti atliekamos ir valiutų kurso mechanizmo II (VKM II), įdiegto EPS trečiojo etapo pradžioje, rėmuose. VKM II pagrindas – du teisiniai dokumentai: 1997 m. birželio 16 d. Europos Vadovų Tarybos rezoliucija ir 1998 m. rugsėjo 1 d. Europos centrinio banko ir euro zonai nepriklausančių ES valstybių narių nacionalinių centrinių bankų sutartis. Šiuo metu VKM II dalyvauja tik Danijos NCB (Danmarks Nationalbank), tačiau tikimasi, kad prie šio mechanizmo prisijungs 2004 m. gegužės 1d. į Europos Sąjungą įstojusios naujosios valstybės narės. Intervencijos ES valiutomis būtų vykdomos, jei jos neprieštarautų pagrindiniam ECB tikslui – kainų stabilumo išsaugojimui. Jas vykdytų Eurosistema, glaudžiai bendradarbiaudama, ypač intervencijų finansavimo klausimu, su atitinkamais ne euro zonos šalių centriniais bankais.3.1.3 Portfelio valdymas

ECB turi ir valdo tris portfelius:

1. užsienio atsargų portfelį. Jo paskirtis – užtikrinti, kad ECB būtų pakankamai likvidus užsienio valiutų operacijoms vykdyti;

2. nuosavų lėšų portfelį, kurį ECB panaudotų galimiems nuostoliams padengti;

3. lėšų pensijų fonduose portfelį. Tai – ECB ir jo darbuotojų į ECB pensijų programą investuotas turtas.

ECB taip pat yra tiesiogiai atsakingas už šių portfelių rizikos valdymą.

Valdymo filosofija

Visi ECB portfeliai yra valdomi atskirai, tačiau vadovaujantis viena portfelių valdymo filosofija. Pagrindinės šios filosofijos nuostatos:

· ECB, atsižvelgdamas į kiekvieno portfelio paskirtį, siekia kiek įmanoma didesnės portfelio grąžos.

· ECB griežtai atskiria portfelių valdymą nuo kitų savo veiklos sričių ir vengia iškraipyti rinką. Tai reiškia, kad ECB investuoja tik į labai likvidžias ir neseklias rinkas.

2 lentelė

Duomenys

Oficialiosios tarptautinės atsargos

2003 m. pabaigos duomenys (mln. EUR atitikmuo)

ECB 36 940

NCB 306 950

Šaltinis: Portfelio valdymas [interaktyvus]. 2004. [žiūrėta 2004 rugsėjo 14 d.] Prieiga per internetą: http://www.ecb.int/ecb/orga/tasks/html/portfolio-management.lt.html.

3 lentelė

Kitų ECB portfelių dydis

2003 m. pabaigos duomenys (mln. EUR atitikmuo)

ECB nuosavos lėšos 5 900

ECB lėšos pensijų fonduose 90

Šaltinis: Portfelio valdymas [interaktyvus]. 2004. [žiūrėta 2004 rugsėjo 14 d.] Prieiga per internetą: http://www.ecb.int/ecb/orga/tasks/html/portfolio-management.lt.html.3.1.4 Eurosistemos mokesčiai

Mokesčių ir atsiskaitymų sistemos buvo vystomos svarbiuose paskutiniuose dviejose EPS etapuose. Padidėjo rezultatas dvejose srityse: stabdė pinigines transakcijas ir iš užsienio valiutos rinkų ir iš finansų rinkų bendrai. Euro įvedimas 1999 globojo tranzakcijų integraciją euro zonoje ir Europos Sąjungoje bendrai.

ECB interesai

Panašiai kaip kiti centriniai bankai, ECB, kartu su Eurosistema yra susiję perspektyviais planais, mokesčių valdymu, klyringo apsauga ir atsiskaitymo sistemos procesais jų valiuta. ECB mokesčių sistema koncentruoja dėmesį į jų vienalytį funkcionavimą: kaip gerai sumažinti susijusias potencialias rizikas.

Vienalytis funkcionavimas yra svarbus, dėl:

· patikimos valiutos ir monetarinės politikos valdymo;

· funkcionavimo finansų rinkose;

· bankų apsaugos ir finansinio stabilumo.3.2 Nepagrindiniai uždaviniai

3.2.1 Banknotai

ECB pinigai

4 pav. ECB pinigai

1999 m. sausio 1 d. euras tapo daugiau kaip 300 milijonų europiečių bendra valiuta. Pirmą kartą monetos ir banknotai buvo išleisti į apyvartą 2002 m. sausio 1 d. Euras pakeitė nacionalines valiutas, pvz., Vokietijos markę ar Belgijos franką.

Šiandien eurų banknotai ir monetos yra teisėta mokėjimo priemonė 12 iš 25 Europos Sąjungos (ES) valstybių narių. Šios 12 valstybių sudaro euro zoną (žiūrėkite 5 pav.).

Šaltinis: http://www.ecb.int/bc/shared/img/countriesblue.gif

5 pav. Euro zonos žemėlapis

Išleidimas

Teisine prasme teisę leisti eurų banknotus turi ir ECB, ir dalyvaujančių šalių nacionaliniai centriniai bankai (NCB). Iš tikrųjų, eurų banknotus (bei monetas) leidžia ir iš apyvartos išima tiktai nacionaliniai centriniai bankai. ECB neturi kasos ir nedalyvauja grynųjų pinigų operacijose. Teisėtas eurų monetų leidėjas yra dalyvaujančios šalys. Visus su monetomis susijusius klausimus euro zonos lygiu koordinuoja Europos Komisija.

Atsargos ir apyvarta

ECB atidžiai seka eurų banknotų ir monetų atsargas. Jei vienoje iš šalių atsirastų banknotų trūkumas, jį būtų galima kompensuoti kitos valstybės nacionaliniame centriniame banke esančiu atsargų pertekliumi. Esant dideliems paklausos pokyčiams, galima panaudoti papildomas strategines atsargas.

Gamyba

Eurų banknotų gamybos apimtis perskaičiuojama kasmet. Apimtį nulemia paklausos pokyčiai ir susidėvėjusių bei sugadintų banknotų keitimas. 2002 m. buvo suvienyta skirtingų nominalų banknotų gamyba. Kiekvienas NCB yra atsakingas tik už kelių nominalų banknotų gamybą.

Dalyvaujančios šalys

Šiuo metu 12 ES šalių yra įsivedusios bendrą valiutą. Tai: Belgija, Vokietija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija ir Suomija.

Nedalyvaujančios šalys

Kipras, Danija, Čekija, Estija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Slovakija ir Slovėnija, Švedija ir Jungtinė Karalystė yra ES narės, bet nėra įsivedusios bendros valiutos. Danija yra VKM II narė. Tai reiškia, kad Danijos krona yra susieta su euru, bet kursas nėra fiksuotas.

Nustatyti euro perskaičiavimo kursai (Banknotai, 2004, p. 1).

€1 =

· 40,3399 BEF (Belgijos franko).

· 1,95583 DEM (Vokietijos markės).

· 166,386 ESP (Ispanijos pesetos).

· 6,55957 FRF (Prancūzijos franko).

· 340,750 GRD (Graikijos drachmos).

· 0,787564 IEP (Airijos svaro).

· 1936,27 ITL (Italijos liros).

· 40,3399 LUF (Liuksemburgo franko).

· 2,20371 NLG (Nyderlandų guldeno).

· 13,7603 ATS (Austrijos šilingo).

· 200,482 PTE (Portugalijos eskudo).

· 5,94573 FIM (Suomijos markės).3.2.2 Statistika

Pagrindinis ECB statistikos tikslas yra sustiprinti ECB monetarinę politiką ir kitus Eurosistemos ir Europos Sistemos uždavinius.

ECB kaupti statistiką padeda Nacionaliniai Centriniai bankai (toliau NCBs). NCBs surenka duomenis iš kredito institucijų ir kitų šaltinių jų atitinkamų šalių ir apskaičiuoja visumą nacionaliniame lygyje ir siunčia ECB. Tada ECB renka suagreguotus šalių duomenis euro zonoje.

ECB pagrindiniai bruožai euro zonoje

· Fokusuoti euro zonoje. Visi nacionaliniai duomenys pagrysti bendra forma apibrėžimų ir klasifikacijų, tai sąlygoja pakankamą jų palyginimą ir reikšmingo agregato parodymą.

· ECB Europos sistemos Statuto ir ECB pamatas yra juridinio pagrindo ECB vystant, kaupiant, renkant ir platinant statistiką. ECB surenka duomenis, juos publikuoja kaip legalius aktus ir statistiniu pobūdžiu adresuoja pasauliniu mąstu.

· Kol garantuojami duomenų statistiniai reikalavimai yra rengiami susitikimai. ECB ieško minimizavimo kaštų surenkant duomenis statistinėms raportų vietoms, kredito institucijoms ar kitų raportų agentams. Egzistuojančius raportus naudoja kur įmanoma.

· ECB glaudžiai dirba su Europos komiteto institucijomis. Statistikos atsakomybė Europos lygmenyje yra padalijama tarp ECB ir Europos komisijos (Eurostatas, Europos Bendrijos Statistikos tarnyba). Tiksliau dalijimasis darbu nustatytas Ekonomikos ir Finansų Savitarpio Memorandume (2003 m. kovo mėn.). ECB taip pat palaiko glaudžius ryšius su kitomis tarptautinėmis organizacijomis, susijusiomiss su statistika. Kur tik galima, ECB statistika prisitaiko internacionalinius standartus (Statistika, 2004, p.1 ).

Pagrindinės ECB statistikos publikuojamos grupės:

1. Pinigai, bankininkystė ir finansų rinkų statistika.

2. Mokėjimo balanso ir kitų išorinės statistikos.

3. Finansiniai atsiskaitymai.

4. Vyriausybės finansinės statistikos.

5. HICP, kitų kainų, išlaidų, produkcijos ir darbo rinkų statistikos.

Vidutinio laikotarpio planas

Daugiausia euro zonos statistikos tikslų yra skirtingų ekonomikos ir finansinių statistikų integracija lyginant ketvirtinių atsiskaitymo struktūras instituciniame sektoriuje. Šie atsiskaitymai pridengs finansines ir nefinansines korporacijas, bendrą vyriausybę ir namų ūkį, ir sujungs su išorės ekonominiais agentais euro zonoje. Tai įgalins daug lengviau vykdyti skirtingus skaičiavimus tarp ekonomikos ir monetarinės analizės poreikių monetarinei politikai.3.2.3 Finansinis stabilumas ir priežiūra

Šioje srityje ECB, kartu su Eurosistema, įgyvendina tris uždavinius. Jie nurodyti Europos Bendrijos steigimo sutarties 105 straipsnio 4 ir 5 dalyse ir ECBS statuto 25 straipsnio 1 dalyje.

· Finansinio stabilumo stebėjimas.

· Patarimų teikimas.

· Bendradarbiavimo skatinimas.

Finansinio stabilumo stebėjimas

ECB, kartu su Eurosistema, sistemingai stebi ciklinius ir struktūrinius euro zonos, ES bankų ir kitų finansų sektorių pokyčius.

Siekiama įvertinti:

· galimą finansų sektoriaus pažeidžiamumą;

· sugebėjimą greitai atsigauti po galimų sukrėtimų.

Vertinimas atliekamas kartu su ES nacionaliniais centriniais bankais ir priežiūros įstaigomis. Visos šios institucijos atstovaujamos ECBS Bankų priežiūros komitete. Finansinio stabilumo stebėjimo funkciją atlieka keli ECB skyriai (šį darbą koordinuojantis Finansų stabilumo skyrius, Ekonomikos, Operacijų, Tarptautinių ir Europos santykių bei Mokėjimo sistemų skyriai).

Šios veiklos rezultatai kasmet apžvelgiami tokiuose leidiniuose kaip „ES bankų sektoriaus stabilumas“, „Struktūrinė ES bankų sektoriaus analizė“ ir ECB metų ataskaita.

Patarimų teikimas

Finansinės institucijos turi laikytis finansinius klausimus reglamentuojančių taisyklių ir priežiūros institucijų nustatytų reikalavimų. Kompetentingos ES ir nacionalinės institucijos dažnai kreipiasi į ECB su prašymu suteikti kvalifikuotą techninę pagalbą rengiant finansinius klausimus reglamentuojančias taisykles ir priežiūros reikalavimus. ECB gali prisidėti ir savo iniciatyva. Tokiu būdu ECB užtikrina, kad būtų atsižvelgta į finansinio stabilumo aspektą.

ECB teikia patarimus:

· formaliai konsultuodamas Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų projektų, susijusių su finansiniu stabilumu ir priežiūra, klausimais;

· dalyvaudamas atitinkamuose tarptautiniuose arba Europos forumuose (pvz., Bazelio bankų priežiūros komitete, Europos bankų komitete, Europos vertybinių popierių komitete, Europos bankų priežiūros institucijų atstovų komitete).

Bendradarbiavimo skatinimas

ECB, kartu su Eurosistema, skatina centrinių bankų ir priežiūros institucijų bendradarbiavimą ES. Sėkmingas bendradarbiavimas ir dažnas keitimasis informacija yra būtinos sąlygos finansiniam stabilumui ne tik krizių metu, bet ir nuolat palaikyti. Tai – pirmiausiai ECBS Bankų priežiūros komiteto prerogatyva. Šiuo tikslu susijusios institucijos gali, pavyzdžiui, pasirašyti susitarimo memorandumus. Tokie susitarimai periodiškai peržiūrimi atsižvelgiant į rinkos situaciją ir institucinius pokyčius (Finansinis stabilumas, 2004, p. 1).3.2.4 Bendradarbiavimas tarptautiniu lygiu

1. Glaudūs ryšiai su ES institucijomis.

2. Pasaulio ekonomika.

3. Dvišaliai santykiai.

4. Posėdžių ir veiklos, kuriuose dalyvauja ECB, sąrašas.

Glaudūs ryšiai su ne ES institucijomis

ECB dalyvavimas bendradarbiaujant tarptautiniu mąstu ekonomikos, pinigų ir finansų srityje paremtas ES teisine sistema.

ECB bendradarbiauja tarptautiniu mąstu Eurosistemai pavestų uždavinių srityje. Eurosistemos nacionalinių centrinių bankų dalyvavimas tarptautinėse organizacijose ir forumuose priklauso nuo jų nevienodos narystės (pvz. Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB), G7, G20), ECB yra atstovaujamas visuose atitinkamuose organuose. Svarbiausia ECB dalyvauja daugiašalio pasaulio ekonomikos stebėjimo procese, dirbdamas kartu su daugeliu svarbių institucijų.

Pasaulio ekonomika

Dalyvaudamas tarptautinių organizacijų posėdžiuose ir forumuose, ECB prisideda:

· vykdant ekonominės raidos ir politikos priežiūrą pagrindinėse ekonominėse zonose,

· stebint pasaulio finansų sistemą, siekiant užtikrinti jos stabilumą ir veiksmingumą. Be to, ECB reguliariai įvertina tarptautinį euro vaidmenį.

Dvišaliai santykiai

ECB, kaip antros pagal dydį pasaulyje ekonominės erdvės centrinis bankas, ir Eurosistema palaiko dvišalius santykius su atitinkamomis institucijomis toliau nurodytomis šalių grupėmis visame pasaulyje:

· Pagrindiniai pasauliniai dalyviai: Jungtinės Valstijos, Japonija ir euro zona atlieka pagrindinį vaidmenį pinigų ir valiutos kurso klausimais G7 grupėje;

· Kaimyninės šalys: ES ypač svarbus regionas sudarytas iš šalių, kurios – dėl jų geografinio artumo ir istorijos – su Sąjunga susiję tvirtais ekonominiais, finansiniais ir instituciniais ryšiais. Pirmiausia tai apima į ES stojančias šalis (Bulgariją, Rumuniją) ir šalis kandidates (Kroatiją ir Turkiją), vakarų Balkanus, Rusiją ir kitas Nepriklausomų valstybių sandraugai priklausančias šalis, įvairias Viduržemio jūros šalis, Vidurio Rytus ir Afriką. Valiutų kursų režimai, euro naudojimas, regioninis ekonominis bendradarbiavimas su ES ir finansinis stabilumas yra visas šalis dominantys klausimai.

· Besiformuojantys pasauliniai dalyviai: besiformuojančios rinkos ekonomikos, kurios yra ir G20 narės, tampa vis svarbesnės sistemai. G20, kuriai taip pat priklauso ECB ir ES, padeda integruoti šias šalis į tarptautinę pinigų ir finansų sistemą.

1. Regioniniai vienetai: pastaraisiais metais bendradarbiavimas regioniniame kontekste, įskaitant pinigų integraciją, buvo plėtojamas keliose pasaulio srityse. ECB ir Eurosistema bendradarbiauja su keliais centriniais bankais, įtrauktais į šiuos regioninius susitarimus (Bendradarbiavimas tarptautiniu lygiu, 2004, p. 1).3.2.5 Bendradarbiavimas Europos lygiu

· Glaudūs ryšiai su ES institucijomis.

· Susitikimai ES lygiu.

· Atskaitomybė.

· ECB santykiai su pagrindinėmis ES institucijomis ir forumais.

Glaudūs ryšiai su ES institucijomis

ECB yra Europos Sąjungos (ES) institucinės sistemos dalis. Jis palaiko glaudžius ryšius su ES institucijomis ir forumais. Europos Bendrijos steigimo sutartyje (EB sutartyje) apibrėžti oficialūs ECB ir ES institucijų ir forumų santykiai, pavyzdžiui, ECB pirmininkas Europos Parlamentui pristato ECB metų ataskaitą ir dalyvauja ES Tarybos posėdžiuose. ECB taip pat domina, kokią ekonominę politiką vykdo kiti politikos strategai. Taip pat vyksta dialogas ir keitimasis nuomonėmis su ECOFIN taryba, Eurogrupe, Komisija, nacionalinėmis vyriausybėmis ir socialiniais partneriais.

Susitikimai ES lygiu

· Remiantis EB sutarties nuostatomis, ECB gali dalyvauti ES Tarybos (paprastai ECOFIN tarybos) posėdžiuose, kai aptariami su ECB kompetencijai priklausančiomis sritimis susiję klausimai.

· ECB pirmininkas taip pat kviečiamas dalyvauti Eurogrupės susitikimuose – reguliariai rengiamuose neoficialiuose euro zonos finansų ministrų susitikimuose.

· ECB yra kelių ES komitetų – Ekonomikos ir finansų komiteto, jo pakaitinių narių sudėties komiteto ir Ekonominės politikos komiteto – narys. Visi šie komitetai atlieka pagrindinį vaidmenį ES valstybių narių ekonominės politikos koordinavime.

· ECB taip pat dalyvauja Makroekonominiame dialoge, kuriame susitinka valstybių narių atstovai, Europos Komisija ir ES socialiniai partneriai.

ECB palaiko nuolatinius ryšius su Europos Komisijos generaliniais direktoratais (pavyzdžiui, GD ECOFIN, GD MARKT ir Eurostatu). ECB dalyvauja Komisijos specializuotų darbo grupių posėdžiuose ir palaiko nuolatinius ryšius ekspertų lygiu (Bendradarbiavimas Europos lygiu 2004, p. 1).4. ECB monetarinės politikos priemonės

4.1 ECB privalomieji rezervai

Privalomųjų rezervų reikalavimai – tai CB reikalavimai komerciniams bankams, kad nemažiau kaip tam tikrą dalį jų apibrėžtų įsipareigojimų dengtų likvidus turtas.

ECB reikalauja iš kredito institucijų laikyti privalomuosius depozitus, vadinamus “minimaliais” arba “reikalaujamais” rezervais. Jų dydis kiekvienai institucijai nustatomas ryšium su jos rezervų baze. Institucijos rezervų bazė yra nustatoma pagal organizacijos balanso elementus.

Institucijos gali atimti visiems vienodą vienkartinę sumą iš savo rezervų reikalavimų. Nuo euro įvedimo jos gali atimti 100 000 € sumą. Ši suma yra nustatyta tam, kad būtų sumažinti labai mažų rezervų reikalavimų vykdymo administraciniai kaštai (Monetary policy implementation, p.77-78).

ECB gali pareikalauti kredito institucijų, esančių Sąjungos Narėmis, valdyti minimalių rezervų sąskaitas vykdydami monetarinės politikos tikslus. Reguliavimui dėl reikalaujamų minimalių rezervų skaičiavimo ir ribų nustatymo buvo įkurta Valdančioji Taryba (Governing Council). Ji pavaldi ECB, be to, ECB duota teisė rinkti baudas, sankcijas ir paskirti kitas sankcijas, jei minimalus rezervas neatitinka nustatytos rezervo ribos. ECB naudoja privalomąsias atsargas struktūrinio likvidumo trūkumo sukūrimui.

4 lentelė

ECB privalomųjų rezervų bruožai

Rodiklis ECB privalomieji rezervai

Paskirtis ECB privalomuosius rezervus naudoja pinigų rinkos palūkanų stabilizavimui bei vykdyti išteklių paklausos funkciją.

Taikymas Privalomuosius rezervus ECB taiko komerciniams bankams rezidentams ir užsienio bankų filialams.

Privalomųjų rezervų bazė ECB privalomųjų rezervų bazę sudaro įsipareigojimai € ir užsienio valiuta, išskyrus indėlius, ilgesnius nei 2 metai. Apskaičiuotos privalomosios atsargos komerciniams bankams yra mažinamos 100.000 €.

Privalomųjų rezervų norma 2 %

Šaltinis: sukurta autorių, remiantis (Monetary policy implementation, p.77-78).4.2 ECB atviros rinkos operacijos ARO

ARO – tai tokios operacijos, kai CB atviroje rinkoje perka, parduoda, skolinasi ar skolina finansinį turtą. ARO yra skirstomos į aktyviąsias ir gynybines, taip pat ARO yra skirstomos pagal dažnumą ir trukmę.

ARO vaidina svarbų vaidmenį Euro-sistemos pinigų pilitikoje. Jos naudojamos valdyti palūkanų normas, rinkos likvidumą ir stebėti monetarinės politikos situaciją. Paprastai ARO vykdomos nacionalinių centrinių bankų, tačiau ECB iniciatyva. ARO gali būti suskirstytos į keturias grupes:

1. Pagrindinės perfinansavimo operacijos yra savaitinės likvidumą suteikiančios operacijos, vykdomos nacionalinių bankų pagal standartinius vienos savaitės pasiūlymus. Jos vaidina centrinį vaidmenį įgyvendinant Euro-sistemos atviros rinkos operacijų tikslus ir teikia refinansavimą finansiniam sektoriui.

2. Ilgo laikotarpio refinansavimo operacijos yra likvidumą teikiančios standartinės pasiūlymų operacijos, vykstančios kas mėnesį ir su trijų mėnesių terminu. Šios operacijos yra naudojamos suteikti įstaigoms papildomą ilgesnio laikotarpio refinansavimą. Šios operacijos neskirtos rinkos stebėjimui, todėl paprastai jos vykdomos pagal kintančios normos pasiūlymus.

3. Tiksliai nustatytos operacijos yra vykdomos specialiai bazei sušvelninti valiutų kursų pokyčius, sukeltus netikėtų rinkos likvidumo pokyčių. Tiksliai nustatytos operacijos yra vykdomos pagal greitus pasiūlymus arba dvišales procedūras. Esant išskirtinėms sąlygoms, ir pagal ECB Valdančiosios tarybos sprendimą, ECB gali vykdyti dvišales tiksliai nustatytas operacijas centralizuotai.

4. Struktūrinės operacijos gali būti naudojamos kai tik norima įtakoti Euro-sistemos struktūrinę poziciją prieš finansinį sektorių.

Tam, kad pasiektų tikslus, ECB gali:

· visiškai operuoti finansų rinkose pirkimus ir pardavimus (esamus ir būsimus) ar po išpirkimo;

· patvirtinti paskolinimų ar skolinimųsi ir paklausos instrumentus Bendruomenės ar ne-Bendruomenės valiuta ar brangiaisiais metalais;

· kaupti kredito operacijas su kredito institucijomis ir kitų rinkų dalyviais, taip pat gali padengti kreditavimą;

· įvykdyti sukurtus bendruosius principus dėl atvirų rinkų ir kredito operacijų, taip pat gali įtraukti pranešimus apie atvirų rinkų padėtis.4.3 ECB pastoviosios galimybės

Pastoviosios galimybės – tai CB kredito įstaigoms suteiktos galimybės jų iniciatyva skolintis arba skolinti Centriniam Bankui.

ECB yra realizavęs abi šias galimybes: tiek skolinimosi, tiek skolinimo. Komercinių bankų skolinimosi galimybė yra realizuota vienos nakties kreditais. Skolinimo galimybė realizuota vienos nakties indėliu, t.y. jei komerciniai bankai turi daug pinigų, jie gali padėti indėlį ECB.

Skolinantis vienos nakties kreditu yra reikalaujamas vertybinių popierių užstatas, taip pat ECB leidžia komerciniams bankams skolintis net jei komerciniai bankai turi teigiamą sąskaitos likutį.

Pastovios galimybės teikia arba absorbuoja likvidumą su vienos nakties terminu. Jų palūkanų normos apriboja vienos nakties rinkos palūkanų normas. Ši norma žinoma kaip EONIA (Euro Overnight Index Average). Dvi pastovios galimybės yra prieinamos institucijoms:

· Ribinė skolinimosi galimybė įgaliną institucijas įgauti vienos nakties likvidumą. Šios galimybės palūkanų norma nustato rinkos vienos nakties palūkanų normos lubas.

· Indėlio galimybė įgalina institucijas padėti vienos nakties indėlius Euro-sistemoje. Indėlio palūkanų normos galimybė nustato rinkos vienos nakties palūkanų normos grindis.

Abi šios normos turi tikslą užtikrinti sklandų procesą situacijose, kai yra labai didelė fondų paklausa arba pasiūla (European monetary policy, 2003).

Šaltinis: Monetary policy implementation, p. 85.

6 pav. Pastovių galimybių resursai nuo 1999 sausio iki 2003 birželio

6 paveikslėlyje matome vidutinį dienos pastovių galimybių naudojamą nuo 1999 sausio iki 2003 birželio. Šis naudojimas beveik visada buvo žemiau 1 milijardo € ribos, kas rodo, jog šios galimybės naudojamos teikti ir absorbuoti likvidumą išskirtinėmis situacijomis. Euro įvedimas 1999 metų pradžioje ir perėjimas į 2000 metus yra pavyzdžiai tokių išskirtinių situacijų, ir paaisškina sąlyginai aukštą ribinių skolinimosi galimybių resursų lygį.

4.4 ECB monetarinės politikos priemonių pakeitimai 2004

Patobulintos ECB pinigų politikos priemonės, įsigaliojusios 2004 m. pirmąjį ketvirtį:

1. Pagrindinių refinansavimo operacijų trukmė sutrumpinta nuo 2 iki 1 savaitės.

2. Privalomųjų atsargų laikotarpiai prasidės ir Eurosistemos paskolų bei indėlių palūkanų pakeitimai visada vyks darbo dieną ir sutaps su pirmųjų pagrindinių refinansavimo operacijų po ECB valdytojų valdybos posėdžio, skirto pinigų politikos pobūdžiui įvertinti, atsiskaitymų diena. Taigi privalomųjų atsargų laikotarpių trukmė bus nevienoda ir 2004 m. svyruos nuo 28 iki 43 dienų;

3. Ilgesnio termino refinansavimo operacijų išleidimo diena paskirta paskutinį mėnesio trečiadienį;

4. Nuolatinių galimybių palūkanų normų pakeitimai bus atliekami pirmąją privalomųjų atsargų laikotarpio dieną;

5. Įvestos kreditavimo operacijoms tinkamo pirmo lygio turto likvidumo kategorijos ir persvarstyti pirmo ir antro lygio turto rizikos lygmenys; nebereikia apskaičiuoti pradinių užstato, naudojamo Eurosistemos kreditavimo operacijose, dydžio ribų (Lietuvos finansų rinkų apžvalga 2003 m., 2003, p. 7-8).5. ECB monetarinė politika

Ši referato dalis aprašo ECB vykdomą monetarinę politiką, monetarinės politikos strategiją, t.y. ECB bendruosius būdus kaip pasiekti pagrindinį tikslą: išlaikyti kainų stabilumą. Aprašomos nustatytos monetarinės politikos pagrindinio tikslo priežastys, monetarinės politikos transmisijos mechanizmas, ECB monetarinės politikos strategijos bendrieji principai.5.1 Ką monetarinė politika gali ir ko negali padaryti

Monetarinės politikos įtaką ekonomikai galima paaiškinti taip: centrinis bankas yra vienintelis banknotų leidėjas ir bankų rezervų tiekėjas, t.y. jis yra monetarinės bazės tiekimo monopolistas. Dėl šios savybės centrinis bankas gali įtakoti pinigų rinkos sąlygas ir valdyti trumpo laikotarpio palūkanų normas. Trumpuoju laikotarpiu centrinio banko paveiktos palūkanų normos suaktyvina ekonominių agentų mechanizmą ir veiksmus, galiausiai paveikdamos ekonominius rodiklius, tokius kaip produkcija ar kainos. Šis sudėtingas procesas yra vadinamas monetarinės politikos transmisijos mechanizmu.

Vis dėlto, plačiai pripažįstama, kad ilguoju laikotarpiu, pvz., kai visi pokyčiai ekonomikoje įvyko, pinigų kiekio ekonomikoje pasikeitimas (kitiems faktoriams esant vienodiems) atsispindės bendrame kainų lygio pokytyje ir nesukels nuolatinių pokyčių tikruose kintamuosiuose, tokiuose kaip produkcija ar užimtumas. Šis bendras principas, vadinamas pinigų “ilgo laikotarpio neutralumu”, yra pamatinis visoje standartinėje makroekonomikoje ir teorinėse struktūrose. Tikrosios pajamos arba nedarbo lygis ekonomikoje yra ilguoju laikotarpiu sąlygojami tikrų (pasiūlos pusės) faktorių. Jie yra technologija, gyventojų skaičiaus augimas, ekonominių agentų prioritetai ir kt. (European Central Bank, 2004, p. 41- 42).

Ilguoju laikotarpiu centriniai bankai negali įtakoti ekonomikos augimo keisdami pinigų pasiūlą. Su tuo susijęs teiginys, kad infliacija yra visiškai monetarinis fenomenas. Iš tikrųjų, ilgi didelės infliacijos periodai tradiciškai asocijuojasi su dideliu piniginiu augimu. Tuo tarpu, kai kiti faktoriai (tokie kaip bendros pasiūlos pokyčiai, technologiniai pokyčiai ar prekių kainų šuoliai) gali įtakoti kainas trumpuoju laikotarpiu, laikui bėgant jų efektas gali būti atsvertas tam tikru pinigų atsargų reguliavimu. Tokiu būdu ilgo laikotarpio kainų tendencijos ar infliacija gali būti kontroliuojama centrinių bankų. Pinigų augimo ir infliacijos ekonomikoje asociacijos bei ilgo laikotarpio monetarinės politikos neutralumas buvo pagrįstas daugelyje ekonominių studijų, apimančių įvairius periodus ir valstybes. Tuo pačiu metu, tiek empiriniai, tiek teoriniai ieškojimai patvirtino, kad infliacijos (ir defliacijos) kaina yra žymi ir šiandien plačiai pripažinta, kad kainų stabilumas prisideda prie ekonomikos gerovės ir ekonomikos augimo.5.2 Kainų stabilumo nauda

Kainų stabilumo tikslas kalba apie bendrą kainų lygį ekonomikoje, ir apibrėžia tiek ilgalaikės infliacijos, tiek defliacijos vengimą. Yra keletas būdų kaip kainų stabilumas prisideda prie aukšto ekonominio aktyvumo ir darbo lygio.

Pirma, dėl kainų stabilumo žmonėms lengviau pastebėti kainų santykinius pokyčius. Todėl firmos ir vartotojai teisingiau įvertina bendrus kainų pokyčius ir gali daryti geriau informuotus vartojimo ir investavimo sprendimus. Tai leidžia rinkai efektyviau paskirstyti resursus. Taip padedant rinkai nukreipti resursus ten, kur jie bus panaudojami produktyviausiai, kainų stabilumas padidina namų ūkių gerovę ir tokiu būdu produktyvų potencialą ekonomikai.

Antra, jei kreditoriai gali būti tikri, kad kainos išliks stabilios ateityje, jie nereikalaus “infliacijos rizikos premijos” kad kompensuotų už riziką, susijusią su nominalaus turto laikymu ilgesnį laiką. Taip sumažinant rizikos premiją tikrojoje palūkanų normoje, monetarinės politikos patikimumas prisideda prie kapitalo rinkos resursų paskirstymo efektyvumo, ir taip padidina iniciatyvas investuoti. Tai galiausiai puoselėja ekonominę gerovę.

Trečia, patikima kainų stabilumo priežiūra sumažina tikėtinumą, kad individai ir firmos nukreips resursus nuo produktyvių naudotojų norėdamos apsisaugoti nuo infliacijos. Pavyzdžiui, esant aukštai infliacijai, yra iniciatyva saugoti tikras prekes, kadangi jos išlaiko savo vertę geriau tokiomis aplinkybėmis nei pinigai ar tam tikras finansinis turtas. Tačiau laikyti prekes nėra našus investavimo sprendimas, todėl mažina ekonominį augimą.

Ketvirta, mokesčiai ir gerovės sistemos gali sukurti iškreiptas iniciatyvas kurios deformuoja ekonominę elgseną. Daugumoje atvejų tokios deformacijos yra pabloginamos infliacijos ar defliacijos, kadangi fiskalinės sistemos neleidžia indeksuoti mokesčių lygio ir socialinių įnašų į infliacijos lygį. Kainų stabilumas panaikina tikruosius kaštus, sukeltus kai infliacija pablogina deformuotas mokesčių ir socialinės apsaugos sistemas.

Penkta, infliacija veikia kaip mokestis, mokamas nuo turimų grynų pinigų kiekio. Tai sumažina namų ūkių paklausą gryniems pinigams ir taip sukuria aukštesnius operacinius kaštus.

Šešta, kainų stabilumo išlaikymas apsaugo nuo žymaus ir sutartinio turto ir pajamų perskirstymo, kuris iškyla esant infliacinei ar defliacinei aplinkai, kur kainų kryptis keičiasi nenuspėjamais keliais. Tipiškai, visuomenės silpniausios grupės labiausiai kenčia nuo infliacijos, kadangi jos turi ribotas galimybes nuo jos apsisaugoti. Tokiu atveju stabilių kainų aplinka padeda išlaikyti socialinį susitelkimą ir stabilumą.

Visi šie argumentai teigia, kad centrinis bankas, kuris išlaiko kainų stabilumą, daro žymų indėlį į platesnių ekonominių tikslų pasiekimą, tokių kaip aukštesnio gyvenimo lygio, aukšto ekonominio aktyvumo ir geresnių įdarbinimo galimybių. Ši išvada yra paremta ekonominiais įrodymais, kurie įvairiose šalyse, metodologijose ir įvairiais periodais, demonstruoja, kad ekonomikos su žemesnių infliacijos lygiu, auga greičiau.5.3 Monetarinės politikos transmisijos mechanizmas

Kadangi ECB, kaip vadovaujanti taryba, yra atsakingas už monetarinės politikos sprendimų, nukreiptų išlaikyti kainų stabilumą, priėmimą, yra svarbu, kad ECB suformuotų požiūrį kaip monetarinė politika įtakoja kainų lygį. Procesas, kurio metu monetarinės politikos sprendimai įtakoja ekonomiką bei konkrečiau kainų lygį, yra vadinamas monetarinės politikos transmisijos mechanizmu. Atskiros grandys, per kurias monetarinė politika tipiškai veikia, yra vadinamos transmisijos kanalais.

Monetarinės politikos transmisijos kanalai

Pagrindiniai monetarinės politikos kanalai yra parodyti kairėje 7 pav. pusėje. Ilga priežasčių pasekmių grandinė, jungianti monetarinės politikos sprendimus su kainų pokyčiais, prasideda nuo centrinių bankų oficialių palūkanų normų nustatymo. Tipiškai centrinis bankas tiekia bankams fondus. Bankų sistema reikalauja centrinio banko išleidžiamų pinigų “bazinių pinigų”

7 pav. ECB Monetarinės transmisijos mechanizmas

(base money) todėl, kad patenkintų pinigų poreikį, suderintų tarpbankinius balansus, ir patenkintų reikalavimus minimaliems rezervams, kurie turi būti deponuoti centriniame banke.

Dėl to, kad bazinių pinigų kūrimas yra monopolinis, centrinis bankas gali visiškai nustatyti savo operacijų palūkanų normas. Taigi centrinis bankas taip įtakoja finansavimo kaštus bankuose, o šie turi perduoti šiuos kaštus skolindami klientams.

Per šį procesą, centrinis bankas turi dominuojančią įtaką pinigų rinkos sąlygoms, ir tokiu būdu valdo pinigų rinkos palūkanų normas. Pinigų rinkos normos savo ruožtu paveikia kitas palūkanų normas, nors ir įvairiu lygiu. Pavyzdžiui, pinigų rinkos normų pokyčiai įtakoja bankų nustatytas trumpo laikotarpio paskolų ir indėlių palūkanų normas. Be to, lūkesčiai apie ateities oficialių palūkanų normų pokyčius įtakoja ilgo laikotarpio rinkos palūkanų normas, kurios atspindi trumpo laikotarpio palūkanų normų ateities pokyčių lūkesčius.

Vis dėlto pinigų rinkos normų pokyčių įtaka labai didelė ilgo laikotarpio terminams (pvz. 10 metų vyriausybės įsipareigojimų pelningumui, ilgo laikotarpio bankų skolinimo normoms) yra mažiau tiesioginė. Šios normos labiau priklauso nuo rinkos lūkesčių apie ilgo laikotarpio augimą ir infliacijos tendencijas ekonomikoje. Kitais žodžiais tariant, centrinio banko oficialių normų pasikeitimai normaliai nekeičia šių ilgo laikotarpio normų, nebent jie veda į rinkos lūkesčių pokyčius apie ilgo laikotarpio ekonomikos tendencijas. Monetarinė politika gali paveikti ir kitus finansinius kintamuosius, tokius kaip turto kainas (t.y. kapitalo rinkos kainas) ir valiutos kursą, kadangi ji turi įtaką tiek ekonomikos finansinėms sąlygoms, tiek lūkesčiams.

Palūkanų normų pokyčiai ir finansinio turto kainos, savo ruožtu įtakoja firmų ir namų ūkių taupymo, vartojimo ir investavimo sprendimus. Pavyzdžiui, visiems kitiems dalykams esant vienodiems, aukštesnės palūkanų normos turi tendenciją daryti mažiau patrauklų namų ūkių ar kompanijų paskolų ėmimą, skirtą finansuoti vartojimą ar investicijas. Didesnės palūkanų normos taip pat daro labiau patrauklų dabartinių namų ūkių pajamų taupymą, kadangi santaupų pelningumas yra didesnis. Be to, oficialių palūkanų normų pasikeitimai gali įtakoti paskolų pasiūlą. Pavyzdžiui, po palūkanų normos padidėjimo, rizika, kad dalis skolininkų negalės saugiai gražinti paskolų, gali padidėti iki tokio lygio, kad bankai nebeteiks tiems skolininkams paskolų. Dėl to, tokie skolininkai, namų ūkiai arba firmos būtų priversti atidėti jų vartojimo ar investavimo planus. Galiausiai, turto kainų pokyčiai gali įtakoti vartojimą ir investavimą per pajamų ir turto poveikį. Pavyzdžiui, akcijų kainoms didėjant, akcijų turintys namų ūkiai turtėja ir gali nuspręsti padidinti vartojimą. Priešingai, akcijų kainoms krintant, namų ūkiai gali mažinti vartojimą.

Dėl vartojimo ir investavimo pokyčių, vidaus prekių ir paslaugų paklausos lygis, susijęs su vidaus pasiūla pasikeis. Kai paklausa yra didesnė nei pasiūlą, kitiems faktoriams esant vienodiems, kainos kils. Be t.o, bendros paklausos pokyčiai gali pavirsti į griežtesnes ar laisvesnes darbo ir tarpinių produktų sąlygas, kurios gali įtakoti atlyginimus ir tos rinkos kainų nustatymą.

Valiutos kurso pokyčiai infliaciją gali įtakoti trimis būdais. Pirmiausia, valiutos kurso judėjimas gali tiesiogiai įtakoti vietinę importuotų prekių kainą. Jei valiutos kursas kyla, importuotų prekių kainos l

. . .

Join the Conversation

×
×