Europos centrinis bankas bei jo vykdoma monetarinė politika

TURINYS
REFERATE VARTOJAMOS SANTRUMPOS ii
ĮVADAS 1
1. EUROPOS CENTRINIS BANKAS 2
1.1. ECB įkūrimas 3
1.2. ECB vaidmuo 3
1.3. ECB valdymas 4
1.3.1. ECB Valdančioji taryba 5
1.3.2. ECB Vykdomoji valdyba 5
1.3.3. ECB Bendroji taryba 6
1.3.4. ECB Kapitalas 6
1.4. ECB nepriklausomybės užtikrinimas 6
1.5. ECB atsakingumas ir veiklos aiškumas 8
2. ECB Monetarinės politikos tikslai 9
2.1 Monetarinės politikos tikslai 9
2.2. ECB monetarinės politikos tikslai 9
3. Europos Centrinio Banko uždaviniai 10
3.1 Pagrindiniai uždaviniai 10
3.1.1 Pinigų politika 10
3.1.2 Užsienio valiutos operacijos 10
3.1.3 Portfelio valdymas 12
3.1.4 Eurosistemos mokesčiai 12
3.2 Nepagrindiniai uždaviniai 13
3.2.1 Banknotai 13
3.2.2 Statistika 15
3.2.3 Finansinis stabilumas ir priežiūra 16
3.2.4 Bendradarbiavimas tarptautiniu lygiu 17
3.2.5 Bendradarbiavimas Europos lygiu 18
4. ECB monetarinės politikos priemonės 19
4.1 ECB privalomieji rezervai 19
4.2 ECB atviros rinkos operacijos ARO 20
4.3 ECB pastoviosios galimybės 21
4.4 ECB monetarinės politikos priemonių pakeitimai 2004 22
5. ECB monetarinė politika 23
5.1 Ką monetarinė politika gali ir ko negali padaryti 23
5.2 Kainų stabilumo nauda 24
5.3 Monetarinės politikos transmisijos mechanizmas 25
5.4 ECB monetarinės strategijos bendrieji principai 28
5.5 Kiekybinis kaainų stabilumo apibrėžimas 29
5.6 Rizikos kainų stabilumui analizė ECB monetarinės politikos strategijoje 30
5.6.1 Du ECB monetarinės politikos strategijos “ramsčiai” 30
5.6.2 Ekonominė analizė 31
5.6.3 Monetarinė analizė 31
5.6.4 Kryžminio dviejų “ramsčių” patikrinimo informacija 33
6. Diskusija dėl ECB 2 procentų infliacijos normos 34
IŠVADOS 38
LITERATŪRA 39ĮVADAS
Europos Centrinis Bankas (ECB) yra institucija, atsakinga už antros pagal dydį ekonominės zonos pasaulyje – Euro-zonos – monetarinę politiką. Atsakomybę už monetarinę politiką ECB perėmė iš 12 Europos šalių, kurios įsivedė Eurą, centrinių bankų.
Šio referato tikslas: apibūdinti ECB kaip instituciją, bei jos vykdomą monetarinę politiką.
Referatas susideda iš šešių dalių: pirmoje dalyje yra pristatomas Europos Centrinis Bankas, appžvelgiamas jo įkūrimas, vaidmuo, valdymas, taip pat atsakomybė ir nepriklausomumas. Antroje dalyje pateikiami monetarinės politikos tikslai ir kokį pagrindinį tikslą yra nusistatęs ECB. Referato trečioje dalyje aprašomi ECB uždaviniai, jie šioje dalyje suskirstomi į pagrindinius ir nepagrindinius uždavinius. Ketvirtoje apibūdinamos trijų rū

ūšių ECB monetarinės politikos priemonės bei kaip šios priemonės pasikeitė pastaruoju metu. Penktoje analizuojama ECB monetarinė politika: kainų stabilumo nauda, transmisijos mechanizmas, ECB monetarinės politikos bendrieji principai bei du ECB monetarinės politikos strategijos “ramsčiai”. Paskutinėje šeštoje referato dalyje pateikiama įvairių užsienio autorių diskusija dėl ECB nustatytos infliacijos normos teisingumo: ar reikia ją keisti, ar palikti, ir kokius padarinius galėtų turėti tokie pakeitimai.
Referate naudojami metodai yra ekonominių straipsnių, ekonominės ir finansinės literatūros, internetinių šaltinių, medžiagos iš Lietuvos bei Europos Centrinio bankų apžvalgų ir mėnesinių biuletenių sisteminimas ir analizė.1. EUROPOS CENTRINIS BANKAS
1999 m. sausio 1 d. ECB prisiėmė atsakomybę už Euro zonos – antros pagal dydį pasaulyje ekonominės zonos po JAV – monetarinę politiką. Atsakomybės už monetarinę politiką perdavimas iš 11 nacionalinių bankų, o vėliau ir išš 12, kai prisijungė Graikija 2001 m. sausio 1 d., naujai antnacionalinei institucijai buvo ilgo ir sudėtingo Europos valstybių integracijos proceso pagrindas. Prieš įsivedant Eurą, visos kandidatės šalys turėjo atitikti konvergencijos kriterijus, kurių tikslas buvo garantuoti ekonomines ir teisines sėkmingo dalyvavimo į stabilumą orientuotoje monetarinėje sąjungoje.
ECBS susideda iš ECB ir visų ES narių centrinių bankų (3 pav.). Terminas “Euro sistema” reiškia ECB ir nacionalinius bankus tų šalių, kurios yra įsivedusios eurą (2 pav.). Tol kol ne visos ES šalys narės yra įsivedusios eurą yra būtina sk
kirti terminus ECBS ir Euro sistema. Terminas “Euro zona” reiškia tas ES šalis nares, kurios yra įsivedusios eurą” (1 pav.).

Vieningos monetarinės politikos tikslas, kuris buvo nukreiptas labiau į ECBS nei į euro zoną, nes tikėtasi, kad galiausiai visos ES šalys narės įsives eurą, teigia, kad “pagrindinis ECBS tikslas yra palaikyti kainų stabilumą. Nepažeisdama kainų stabilumo tikslo, ji remia Bendrijos bendrąsias ekonominės politikos kryptis, kad padėtų siekti <.> Bendrijos tikslų. ECBS veikia vadovaudamasi atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu, palankiu veiksmingam išteklių paskirstymui” (European Central Bank, 2004, p. 9).1.1. ECB įkūrimas
ECB nebuvo įkurtas iškarto, jis buvo kuriamas palaipsniui pertvarkant kitas organizacijas. ECB pirmtakas buvo įsteigtas 1994 metais: tai EPI. Pastarasis buvo įkurtas Europos valiutinio bendradarbiavimo fondo pagrindu, perimdamas ir išplėsdamas šio fondo funkcijas. EPI svarbiausia užduotis ir buvo pasirengti ECB ir ECBS steigimui bei veiklai.
ECB buvo įkurtas 1998 metų birželio 1 d. Jis perėmė EPI funkcijas ir išplėtė jas, tapdamas visaverčiu centriniu banku, o EPI buvo likviduotas (Kropas S., 1999, p. 27).
Nuo ECB įkūrimo prasidėjo baigiamasis pasirengimo euro įvedimui etapas, kuris truko septynis mėnesius, ir kurio metu ECB koordinavo monetarinės politikos strategijos sukūrimą, monetarinės politikos instrumentų parinkimą, techninės – organizacinės mokėjimų infrastruktūros sukūrimą.1.2. ECB vaidmuo
Eurosistema susideda iš ECB ir vienuolikos šalių, įsivedusių eurą ir 1999 m. sausio 1d. perdavusių suverenias sa

avo teises pinigų politikos srityje Eurosistemai, centrinių bankų. Taigi ECB yra Eurosistemos piramidės viršūnėje. Jam priklauso teisė nustatyti ar keliami uždaviniai bus vykdomi per ECB, ar decentralizuotai. Kuriant šią nuostatą buvo vadovaujamasi decentralizavimo principu, siekiant geriau pasinaudoti VCB ištekliais. Tačiau decentralizavimo principu remiamasi tik vykdant operacijas, centralizacijai išlieka nutarimai ir juridinio reguliavimo funkcijos. VCB turi griežtai laikytis ECB nurodymų ir instrukcijų, o nesilaikymo atveju ECB yra įgaliotas kreiptis į Europos Teisingumo teismą.
ECB turi teisę sudaryti sutartis, dalyvauti tarptautinių organizacijų veikloje. Be to, ECB taip pat turi teisę leisti teisinius aktus, reikalingus Eurosistemos tikslams pasiekti. ECB juridiniai aktai yra dviejų rūšių (Kropas S., 1999, p. 58):
1. Aktai, skirti kitoms institucijoms: reglamentai, sprendimai, rekomendacijos ir nuomonės.
2. Juridiniai aktai, skirti Eurosistemos valdymui, numatantys griežtą VCB priklausomumą ECB- tai instrukcijos, nutarimai, veiklos kryptys.
ECB aktus vertinti ir interpretuoti gali tik Europos Teisingumo teismas. Europos Teisingumo teismas yra tarsi “saugotojas”, nes jo kompetencijoje yra kontroliuoti kaip yra vykdomi ECB sprendimai nacionaliniuose bankuose. ECB nusprendus, kad šalies nacionalinis bankas savo įsipareigojimų nevykdė, jis gali kreiptis į Europos Teisingumo teismą.1.3. ECB valdymas
Po įkūrimo, ECB perėmė funkcijas iš EPI, kurio pagrindinė užduotis buvo parengti tinkamas sąlygas ECBS sukūrimui, bendrajai monetarinės politikos įgyvendinimui, bei bendrai valiutai įvesti. Pagal protokolą dėl ECBS ir ECB statuto (Protokolas dė
ėl Europos, 2004, p. 2) ECB valdymo organai taip pat vadovauja ir ECBS. Atsakomybė už monetarinę politiką euro zonos šalyse ECB perėjo 1999 m. sausio 1 d.
Europos Centrinio Banko valdymo organai yra šie:
· Valdančioji taryba;
· Vykdomoji valdyba;
· Bendroji taryba.
ECB Valdymo struktūra yra pavaizduota 4 pav.
Šaltinis: European Central Bank. The monetary policy of the ECB 2004 [interaktyvus]. Frankfurt am Main. 2004. 11 p.
4 pav. ECB Valdymo struktūra1.3.1. ECB Valdančioji taryba
ECB Valdančiąją tarybą sudaro ECB Vykdomosios valdybos nariai bei nacionalinių centrinių bankų valdytojai (Protocol on the statute, 2002, p. 3). Valdančiosios tarybos posėdžiai yra konfidencialūs, tačiau ji gali nuspręsti viešai paskelbti savo svarstymų rezultatus. Valdančioji taryba turi posėdžiauti mažiausiai dešimt kartų per metus.
Pagal protokolą dėl ECBS ir ECB statuto (Protocol on the statute, 2002, p. 4), valdančioji taryba nustato gaires ir priima sprendimus, kurie būtini užtikrinant uždavinių, patikėtų ECBS <.> atlikimą. Valdančioji taryba nustato Bendrijos pinigų politiką, o prireikus priima sprendimus, susijusius su tarpiniais pinigų politikos tikslais, pagrindinėmis palūkanų normomis ir atsargų pasiūla ECBS, bei nustato jiems įgyvendinti būtinas gaires.
Valdančioji taryba taip pat priima Darbo reglamentą, kuriame nustato ECB ir jo sprendimus priimančių organų vidaus struktūrą, atlieka Bendrijos aktų, priklausiančių jos kompetencijai, konsultacijas, įvairioms Bendrijos institucijoms ir organams teikia nuomones, priima sprendimus dėl ECB atstovavimo tarptautinio bendravimo srityse.
Taigi pagrindiniai Valdančiosios tarybos uždaviniai yra tokie:
· EPS monetarinės politikos krypties, įskaitant ir monetarinės politikos tarpinius tikslus apibrėžimas, palūkanų normų ir atsargų pasiūlos ECBS nustatymas bei priemonių šiems tikslams pasiekti numatymas;
· Teisės aktų ir prioritetinių veiklos krypčių, užtikrinančių ECB sistemai patikėtų uždavinių vykdymą, parengimas bei patvirtinimas.1.3.2. ECB Vykdomoji valdyba
ECB Vykdomąją valdybą sudaro pirmininkas, pirmininko pavaduotojas bei keturi kiti nariai. Nė vienas ECB Vykdomosios valdybos narys negali turėti jokio kito mokamo ar nemokamo darbo, išskyrus ypatingus atvejus, kai Valdančioji taryba padaro išimtį tuo klausimu.
ECB Vykdomosios valdybos pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir kiti Vykdomosios valdybos nariai skiriami iš pripažintą autoritetą ir profesinę patirtį pinigų ar bankininkystės srityse turinčių asmenų valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu valstybės ar vyriausybės vadovų lygiu.
Pirmosios Vykdomosios valdybos narių kadencijų laikas svyruoja nuo 4 iki 8 metų. Dėl šios priežasties narių kadencijos pasibaigia ne vienu metu ir taip išvengiama visiškai naujos komandos atėjimo, turinti vadovauti ECB. Per kitus rinkimus išrinktos ECB Vykdomosios valdybos narių kadencijos laikas yra 8 metai. Vykdomosios valdybos nariais gali būti tik valstybių narių piliečiai.
ECB Vykdomoji valdyba įgyvendina pinigų politiką pagal Valdančiosios tarybos nustatytas gaires ir priimtus sprendimus. Tai atlikdama Vykdomoji valdyba duoda reikiamus nurodymus nacionaliniams centriniams bankams. Vykdomoji valdyba yra atsakinga už ECB einamąją veiklą, tarybos posėdžių rengimą. Jos pagrindinės funkcijos yra tokios:
· Įgyvendinti Valdančiosios tarybos patvirtintą monetarinę politiką, bei teikti reikalingus nurodymus nacionaliniams centriniams bankams;
· Vykdyti Valdančiosios tarybos paskirtas pareigas;
· Tvirtinti ECB finansines ataskaitas ir kt.1.3.3. ECB Bendroji taryba
Bendroji taryba yra trečias ECB sprendimus priimantis organas. Bendrosios tarybos sudėtyje yra ECB pirmininkas ir pirmininko pavaduotojas, nacionalinių centrinių bankų valdytojai.
Bendroji taryba atlieka tokias funkcijas:
· Veikia kaip ECBS patarėjas;
· Renka statistinę informaciją;
· Parengia ECB metines ir ketvirtines ataskaitas bei savaitines konsoliduotas ataskaitas;
· Rengia nacionalinių centrinių bankų apskaitos standartizavimo ir operacijų atskaitomybės taisykles;
· Nustato personalo įdarbinimo sąlygas ir kt.
Bendroji taryba turi teisę teikti Valdančiajai tarybai pastabas, kai ši priima sprendimus dėl ECB statistikos, ECB metinės ataskaitos bei kt.1.3.4. ECB Kapitalas
ECB kapitalą sudaro nacionalinių centrinių bankų kapitalo įnašai, atsižvelgiant į šalių demografinį ir ekonominį lyginamąjį svorį. Pagrindinis kriterijus – šalies gyventojų skaičius ir bendrojo vidaus produkto dalis bendroje sistemoje. Su tam tikrais apribojimais ECB laikomi ir nacionalinių centrinių bankų užsienio valiutos atsargos. ECBS pajamos paskirstomos nacionaliniams centriniams bankams pagal anksčiau minėtus kriterijus.1.4. ECB nepriklausomybės užtikrinimas
Remiantis pasaulio centrinių bankų raida galima pasakyti, kad monetarinės politikos sprendimai, priimti veikiant politinei įtakai, daro teigiamą poveikį tik trumpą laiką, tačiau ilgesniu laikotarpiu gali sukelti neigiamų pasekmių užimtumui, pajamų augimui ir sudaryti sąlygas didesnei infliacijai. Ekonominiai tyrimai rodo, kad norint išlaikyti nedidelę infliaciją, būtina įstatymuose nustatyti centrinio banko laisvę vykdyti savarankišką monetarinę politiką.
Tai yra būtina dėl to, kad į valdžią atėjusi politinė jėga tradiciškai laikosi tokios politikos, kuri suteiktų jai galimybę būti perrinktai. Kai koncentruojamasi į naudos maksimizavimą trumpuoju laikotarpiu, tokia pinigų politika nėra palanki sukurti ilgalaikei gerovei. Todėl vienas iš šios situacijos sprendimų yra atsakomybės už monetarinę politiką atidavimas centriniam bankui.
Protokolo dėl ECBS ir ECB statuto 7 straipsnyje sakoma, kad “naudodamiesi <.> jiems suteiktais įgaliojimais ir vykdydami <.> nustatytas užduotis bei pareigas, nei ECB, nei nacionalinis centrinis bankas, nei bet kuris jų sprendimus priimančių organų narys nesiekia gauti ar nepriima jokių Bendrijos institucijų ar organų, valstybių narių vyriausybių ar bet kurios kitos organizacijos nurodymų. Bendrijos institucijos bei organai ir valstybių narių vyriausybės įsipareigoja gerbti šį principą ir nesiekti paveikti ECB ar nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų narių, kai jie atlieka savo užduotis” (Protokolas dėl Europos, 2004, p. 2).
Centrinių bankų nepriklausomybė yra skirstoma detaliau į institucinę, finansinę, asmeninę bei funkcinę nepriklausomybę.
Institucinė nepriklausomybė reiškia tai, kad ESBC, o tuo pačiu ir ECB, rūpindamasis savo teisėmis, vykdydamas įsipareigojimus ir spręsdamas uždavinius, negali paklusti jokiems nurodymams, gaunamiems iš Bendrijos ar šalių narių institucijų. ES institucijos bei narių vyriausybės yra įsipareigojusios gerbti centrinių bankų autonomijos principą ir nedaryti įtakos sprendimus priimančių ECB organų nariams ir VCB.
Norint garantuoti finansinę ECBS nepriklausomybę, buvo uždrausta privilegijuota valdžios padėtis privačių skolininkų atžvilgiu skolinantis lėšas. Nacionaliniams centriniams bankams, o vėliau ir ECB, buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Monetarinis viešųjų reikalų finansavimas draudžiamas ir panašiems ES institucijų organams: centrinėms vyriausybėms, regioninėms ir vietinėms sąjungoms, viešosios teisės įstaigoms arba šalių narių valstybinėms įmonėms su kai kuriomis išimtimis. Be to, siekiant išvengti privačių kredito gavėjų diskriminavimo, aukščiau minėtoms institucijoms neleidžiama naudotis pirmenybe gaunant kreditus iš finansinių institucijų.
Norint vykdyti nepriklausomą, į pinigų stabilumo tikslą orientuotą pinigų politiką vien institucinės ir finansinės nepriklausomybės neužtenka. Reikalingos ir asmeninės nepriklausomybės sąlygos, apimančios paskyrimus, ilgalaikius tarnybos santykius, nekeičiamumo principą ir vyriausybės pusės kadencijos metu ir perrinkimo galimybių mažinimą.
ECB Vykdomosios valdybos narių atžvilgiu šie reikalavimai yra įvykdyti, nes jų tarnybos laikas yra 8 metai, renkami tik pripažinti profesinės patirties turintys asmenys. Nariai perrenkami abipusiu sutarimu, valstybės ar vyriausybės vadovų lygyje, rekomendavus Europos Sąjungos Tarybai ir išklausius Europos Parlamento bei ECB tarybos nuomonės. Pagal ECBS Statutą narius gali atleisti Europos teisingumo teismas ECB valdančiosios tarybos arba vykdomosios valdybos prašymu tik tada, jei jie nevykdo priklausančių pareigų arba padaro didelių nusižengimų, susijusių su sprendimais dėl monetarinės politikos.
ECB funkcinė nepriklausomybė reiškia, kad ECB yra nepriklausomas ir savarankiškai nustato tarpinius pinigų politikos tikslus bei įgyvendina pinigų politikos principus.1.5. ECB atsakingumas ir veiklos aiškumas
ECB yra nepriklausomas, tačiau tai nereiškia kad jis nėra atsakingas. Yra siekiama padidinti ECB atsakomybę, kad būtų užtikrintas ECB veiklos aiškumas bei atsakingumas. Tai reiškia, kad informacija apie ECB tikslus ir instrumentus turi būti viešai prieinama, viešai prieinama turi būti ir informacija apie tai, kaip siekiama tikslų.
Įstatymais numatyta, kad ECB ir nacionalinių centrinių bankų sąskaitas turi tikrinti nepriklausomi auditoriai. Taip pat yra numatyta, kad ECB rengia savaitines konsoliduotas, ketvirtines ir metines ataskaitas. Metinė finansinė ataskaita turi būti tikrinama nepriklausomo auditoriaus, kartu su auditoriaus išvada ataskaita pateikiama Vykdančiajai tarybai, kuri turi patvirtinti ataskaitą.
ECBS yra atsakinga ne tik už savo tikslų pasiekimą, tačiau turi ir paaiškinti bei faktais pagrįsti savo vykdomą politiką atitinkamoms valdžios institucijoms ir visuomenei. Tam, kad būtų užtikrintas centrinio banko viešumas, pagal ECBS Statutą ECB privalo:
· Mažiausiai keturis kartus per metus parengti ir pateikti pranešimus apie ECBS veiklą;
· Kas savaitę publikuoti konsoliduotą ECBS finansinę ataskaitą;
· Papildomai turi pateikti metinę ECBS veiklos, paskutinių ir tų pačių metų monetarinės politikos ataskaitą Europos Parlamentui ir kitoms institucijoms.
Taigi ECB turi nuolatos pateikti monetarinės, ekonominės ir finansinės situacijos euro zonos įvertinimą ir suteikti informaciją apie kiekvieną specifinį monetarinės politikos sprendimą, koks jis bebūtų: palūkanų normų pokytis arba tai, kad tokio pokyčio nėra (Kropas S., 1999, p. 62).
Tai atliekama įvairiomis priemonėmis: darant spaudos pranešimus, rengiant spaudos konferencijas, leidžiant leidinius bei organizuojant susitikimus. Iš visų ECB leidinių reikšmingiausi yra ECB biuletenis, leidžiamas kas mėnesį, ir metinė ataskaita. ECB biuletenyje pateikiami teminiai išsamios analizės straipsniai, susiję su monetarine ECB politika ir euro zonos ekonomika. ECB Vykdomoji valdyba rengia pranešimus, kuriuose nagrinėjamos dalykinės problemos, iškylančios vadovaujant monetarinei politikai.2. ECB Monetarinės politikos tikslai
2.1 Monetarinės politikos tikslai
Monetarinė politika turi keturis tikslus: didelį užimtumą, stabilias kainas, tinkamą valiutos kursą ir spartų ekonomikos kilimą (Mayer T., 1995, p. 411). Didelis užimtumas yra savaime suprantamas tikslas bet kurios šalie makroekonomikoje. Jis gali būti apibrėžtas dviem kriterijais: tai nedarbo procentu bei infliacijos nespartinančios nedarbo procentu. Tačiau sunku pasakyti kuris iš nurodytų kriterijų yra geresnis, tinkamą nedarbo lygį sunku apibrėžti, nes jis priklauso nuo nedarbo pašalpų dydžio, jų mokėjimo trukmės. Taigi sunku apibrėžti tiek koks yra priimtinas nedarbo lygis, tiek ir jį tiksliai apskaičiuoti.
Antrasis Mayer T. apibrėžtas monetarinės politikos tikslas yra stabilios kainos. Kainų dydis glaudžiai susijęs su infliacija, o tiksliai prognozuojama didelė infliacija sukelia trejopus nuostolius: nepatogumą nuolat keisti prekių etiketes, kainų netikslumą tarp kainų pasikeitimo momentų. Trečias nuostolis yra tai, kad infliacija skatina laikyti mažai pinigų, kadangi grynieji pinigai praranda savo vertę. Taigi žmonės turi nuolat vaikščioti, važinėti, kad gautų pinigų. Kita infliacijos daroma žala yra sukeliamas gyventojų netikrumas ir nesaugumo jausmas. Gyventojai sunkiai gali pasitikėti ateities planais, nes nežino kokia bus jų turto reali vertė.
Tinkamas valiutos kurso nustatymas yra trečias tikslas monetarinėje politikoje. Nuo valiutų kurso svyravimo gali tiek nukentėti, tiek laimėti atskirų šalių žmonės ir verslininkai. Jis taip pat įtakoja importą bei eksportą, todėl tarptautinėje prekyboje valiutų kurso nustatymas yra labai svarbus. Norint įtakoti šiuos ekonomikos procesus, įmanomas valiutų kursų reguliavimas.
Ekonomikos kilimas yra ketvirtas monetarinės politikos tikslas. Ekonomikos augimas priklauso nuo daugelio veiksnių, vieni iš jų yra kontroliuojami, kitus galima įtakoti, pvz., investicijas. Vienas iš investicijų didinimo būdų – palaikyti gan žemą realiąją palūkanų normą, tačiau palūkanos neišvengiamai didėja, ir tam, kad infliacija būtų sustabdyta, be šios politikos reikalinga griežta iždo politika (Mayer T., 1995, p. 415).
Mayer T. teigimu trumpuoju laikotarpiu jei siekiama visų šių keturių tikslų monetarinėje politikoje yra galimi konfliktai.2.2. ECB monetarinės politikos tikslai
ECB tikslai protokole dėl ECBS ir ECB statuto apibrėžiami taip: “pagrindinis ECBS tikslas yra palaikyti kainų stabilumą. Nepažeisdama kainų stabilumo tikslo, ji remia Bendrijos bendrąsias ekonominės politikos kryptis, kad padėtų siekti <.> Bendrijos tikslų. ECBS veikia vadovaudamasi atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu, palankiu veiksmingam išteklių paskirstymui” (Protokolas dėl Europos, 2004, p. 1). Šis pagrindinis vieningos monetarinės politikos tikslas buvo nukreiptas labiau į ECBS nei į euro zoną, nes tikėtasi, kad galiausiai visos ES šalys narės įsives eurą.3. Europos Centrinio Banko uždaviniai
Norint pasiekti pagrindinį tikslą yra formuluojami uždaviniai.
ECBS ir Eurosistemos uždaviniai yra nustatyti Europos bendrijos steigimo sutartyje. Jie apibrėžti ECBS ir ECB statute. Statutas – tai Sutartį lydintis protokolas. Sutartyje minima ne „Eurosistema“, o „ECBS“. ECBS buvo sukurta remiantis prielaida, kad visos ES valstybės narės įsives eurą. Iki to meto uždavinius vykdys Eurosistema (Uždaviniai, 2004, p. 1).
1 lentelė
Europos Centrinio banko uždaviniai
UŽDAVINIAI
PAGRINDINIAI NEPAGRINDINIAI
1. Nustatyti ir įgyvendinti euro zonos pinigų politiką. 1. Banknotai: ECB turi išimtinę teisę duoti leidimą leisti banknotus euro zonoje.
2. Atlikti užsienio valiutos operacijas. 2. Statistika: bendradarbiaudamas su NCB, ECB iš kompetentingų nacionalinių institucijų arba tiesiogiai iš ūkio subjektų renka užduotims vykdyti reikalingą statistinę informaciją.
3. Laikyti ir valdyti euro zonos šalių oficialiąsias užsienio atsargas (portfelio valdymas). 3. Finansinis stabilumas ir priežiūra: Eurosistema padeda kompetentingoms institucijoms sklandžiai įgyvendinti politiką riziką ribojančios kredito įstaigų priežiūros ir finansų sistemos stabilumo srityse.
4. Skatinti sklandų mokėjimo sistemų veikimą. 4. Bendradarbiavimas tarptautiniu ir Europos lygiu: darbo klausimais ECB palaiko ryšius su atitinkamomis institucijomis, įstaigomis ir forumais tiek ES, tiek tarptautiniu lygiu, vykdant Eurosistemai patikėtus uždavinius.
Šaltinis: sudaryta autorių pagal: Europos Bendrijos steigimo sutartį (105.2 straipsnį). Uždaviniai [interaktyvus]. 2004. [žiūrėta 2004 rugsėjo 14 d.] Prieiga per internetą: http://www.ecb.int/ecb/orga/tasks/html/index.lt.html.3.1 Pagrindiniai uždaviniai
Šioje dalyje yra detaliau aprašomi ECB uždaviniai, pateikti 1 lentelėje.3.1.1 Pinigų politika
Svarbiausias ECB motetarinės politikos tikslas yra apsaugoti pinigų stabilumą. Tai yra geriausia pagalba monetarinei politikai sąlygoti ekonomikos augimą ir darbo kūrimą.
Ką monetarinė politika daro? Monetarinė politika daro įtaką valdydama trumpo laikotarpio palūkanų normas. Tuo būdu įtakojanti ekonomikos plėtojimą tam, kad prižiūrėti kainų stabilumą euro zonoje.3.1.2 Užsienio valiutos operacijos
Eurosistemoje užsienio valiutos operacijos atliekamos vadovaujantis 105 straipsniu ir laikantis Europos Bendrijos steigimo sutarties 111 straipsnio nuostatų.
Užsienio valiutos operacijos apima:
· užsienio valiutų intervencijas ;
· už užsienio valiutų palūkanas gautų pajamų pardavimą ir vadinamuosius komercinius sandorius.
ECOFIN vaidmuo
Užsienio valiutų intervencijas galima, be kita ko, atlikti institucinių euro ir ES nepriklausančių šalių valiutų (pvz., JAV dolerio ir Japonijos jenos) keitimo kurso santykių rėmuose. Kalbant apie šias valiutas, Sutarties 111 straipsnyje numatyti 2 galimi alternatyvūs instituciniai modeliai.
Vienas iš jų tai ECOFIN gali sudaryti formalius susitarimus dėl eurui skirtos valiutos kurso sistemos. Taip pat ECOFIN gali suformuluoti bendras Eurosistemos valiutos kurso politikos kryptis.
Iki šiol nepradėta taikyti nė viena šių procedūrų. Bet kuriuo atveju ECB dalyvautų procedūroje arba teikdamas rekomendacijas ECOFIN tarybai, arba ją konsultuodamas. Nė viena šių procedūrų neturi pažeisti pagrindinio tikslo – kainų stabilumo palaikymo. ECB atliekamų užsienio valiutų intervencijų apimties neriboja jo turimų užsienio atsargų kiekis. ECB gali finansuoti intervencijas ir kitomis priemonėmis, pvz., valiutų apsikeitimo sandoriais.
Eurosistemos užsienio valiutų intervencijos
Jei nesudaryti formalūs susitarimai ar nenustatytos bendros kryptys, Eurosistemoje galima nuspręsti, esant reikalui, arba ji pati gali atlikti užsienio valiutų intervencijas (vienašalės intervencijos), arba kartu su kitais centriniais bankais (bendros intervencijos).
Intervencijas gali atlikti arba tiesiogiai ECB (centralizuotos) ir (arba) ECB vardu veikiantys nacionaliniai centriniai bankai (NCB) (decentralizuotos) atskleisto atstovavimo pagrindu. Vertinant galutinį tikslą, kurio siekiama šiomis operacijomis, nėra svarbu, ar intervencijos vykdomos centralizuotai ar decentralizuotai.
Valiutų kurso mechanizmas II (VKM II)
Intervencijos gali būti atliekamos ir valiutų kurso mechanizmo II (VKM II), įdiegto EPS trečiojo etapo pradžioje, rėmuose. VKM II pagrindas – du teisiniai dokumentai: 1997 m. birželio 16 d. Europos Vadovų Tarybos rezoliucija ir 1998 m. rugsėjo 1 d. Europos centrinio banko ir euro zonai nepriklausančių ES valstybių narių nacionalinių centrinių bankų sutartis. Šiuo metu VKM II dalyvauja tik Danijos NCB (Danmarks Nationalbank), tačiau tikimasi, kad prie šio mechanizmo prisijungs 2004 m. gegužės 1d. į Europos Sąjungą įstojusios naujosios valstybės narės. Intervencijos ES valiutomis būtų vykdomos, jei jos neprieštarautų pagrindiniam ECB tikslui – kainų stabilumo išsaugojimui. Jas vykdytų Eurosistema, glaudžiai bendradarbiaudama, ypač intervencijų finansavimo klausimu, su atitinkamais ne euro zonos šalių centriniais bankais.3.1.3 Portfelio valdymas
ECB turi ir valdo tris portfelius:
1. užsienio atsargų portfelį. Jo paskirtis – užtikrinti, kad ECB būtų pakankamai likvidus užsienio valiutų operacijoms vykdyti;
2. nuosavų lėšų portfelį, kurį ECB panaudotų galimiems nuostoliams padengti;
3. lėšų pensijų fonduose portfelį. Tai – ECB ir jo darbuotojų į ECB pensijų programą investuotas turtas.
ECB taip pat yra tiesiogiai atsakingas už šių portfelių rizikos valdymą.
Valdymo filosofija
Visi ECB portfeliai yra valdomi atskirai, tačiau vadovaujantis viena portfelių valdymo filosofija. Pagrindinės šios filosofijos nuostatos:
· ECB, atsižvelgdamas į kiekvieno portfelio paskirtį, siekia kiek įmanoma didesnės portfelio grąžos.
· ECB griežtai atskiria portfelių valdymą nuo kitų savo veiklos sričių ir vengia iškraipyti rinką. Tai reiškia, kad ECB investuoja tik į labai likvidžias ir neseklias rinkas.
2 lentelė
Duomenys
Oficialiosios tarptautinės atsargos
2003 m. pabaigos duomenys (mln. EUR atitikmuo)
ECB 36 940
NCB 306 950
Šaltinis: Portfelio valdymas [interaktyvus]. 2004. [žiūrėta 2004 rugsėjo 14 d.] Prieiga per internetą: http://www.ecb.int/ecb/orga/tasks/html/portfolio-management.lt.html.
3 lentelė

Kitų ECB portfelių dydis
2003 m. pabaigos duomenys (mln. EUR atitikmuo)
ECB nuosavos lėšos 5 900
ECB lėšos pensijų fonduose 90
Šaltinis: Portfelio valdymas [interaktyvus]. 2004. [žiūrėta 2004 rugsėjo 14 d.] Prieiga per internetą: http://www.ecb.int/ecb/orga/tasks/html/portfolio-management.lt.html.3.1.4 Eurosistemos mokesčiai
Mokesčių ir atsiskaitymų sistemos buvo vystomos svarbiuose paskutiniuose dviejose EPS etapuose. Padidėjo rezultatas dvejose srityse: stabdė pinigines transakcijas ir iš užsienio valiutos rinkų ir iš finansų rinkų bendrai. Euro įvedimas 1999 globojo tranzakcijų integraciją euro zonoje ir Europos Sąjungoje bendrai.
ECB interesai
Panašiai kaip kiti centriniai bankai, ECB, kartu su Eurosistema yra susiję perspektyviais planais, mokesčių valdymu, klyringo apsauga ir atsiskaitymo sistemos procesais jų valiuta. ECB mokesčių sistema koncentruoja dėmesį į jų vienalytį funkcionavimą: kaip gerai sumažinti susijusias potencialias rizikas.
Vienalytis funkcionavimas yra svarbus, dėl:
· patikimos valiutos ir monetarinės politikos valdymo;
· funkcionavimo finansų rinkose;
· bankų apsaugos ir finansinio stabilumo.3.2 Nepagrindiniai uždaviniai
3.2.1 Banknotai
ECB pinigai

4 pav. ECB pinigai
1999 m. sausio 1 d. euras tapo daugiau kaip 300 milijonų europiečių bendra valiuta. Pirmą kartą monetos ir banknotai buvo išleisti į apyvartą 2002 m. sausio 1 d. Euras pakeitė nacionalines valiutas, pvz., Vokietijos markę ar Belgijos franką.
Šiandien eurų banknotai ir monetos yra teisėta mokėjimo priemonė 12 iš 25 Europos Sąjungos (ES) valstybių narių. Šios 12 valstybių sudaro euro zoną (žiūrėkite 5 pav.).
Šaltinis: http://www.ecb.int/bc/shared/img/countriesblue.gif
5 pav. Euro zonos žemėlapis
Išleidimas
Teisine prasme teisę leisti eurų banknotus turi ir ECB, ir dalyvaujančių šalių nacionaliniai centriniai bankai (NCB). Iš tikrųjų, eurų banknotus (bei monetas) leidžia ir iš apyvartos išima tiktai nacionaliniai centriniai bankai. ECB neturi kasos ir nedalyvauja grynųjų pinigų operacijose. Teisėtas eurų monetų leidėjas yra dalyvaujančios šalys. Visus su monetomis susijusius klausimus euro zonos lygiu koordinuoja Europos Komisija.
Atsargos ir apyvarta
ECB atidžiai seka eurų banknotų ir monetų atsargas. Jei vienoje iš šalių atsirastų banknotų trūkumas, jį būtų galima kompensuoti kitos valstybės nacionaliniame centriniame banke esančiu atsargų pertekliumi. Esant dideliems paklausos pokyčiams, galima panaudoti papildomas strategines atsargas.
Gamyba
Eurų banknotų gamybos apimtis perskaičiuojama kasmet. Apimtį nulemia paklausos pokyčiai ir susidėvėjusių bei sugadintų banknotų keitimas. 2002 m. buvo suvienyta skirtingų nominalų banknotų gamyba. Kiekvienas NCB yra atsakingas tik už kelių nominalų banknotų gamybą.
Dalyvaujančios šalys
Šiuo metu 12 ES šalių yra įsivedusios bendrą valiutą. Tai: Belgija, Vokietija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija ir Suomija.
Nedalyvaujančios šalys
Kipras, Danija, Čekija, Estija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Slovakija ir Slovėnija, Švedija ir Jungtinė Karalystė yra ES narės, bet nėra įsivedusios bendros valiutos. Danija yra VKM II narė. Tai reiškia, kad Danijos krona yra susieta su euru, bet kursas nėra fiksuotas.

Nustatyti euro perskaičiavimo kursai (Banknotai, 2004, p. 1).
€1 =

· 40,3399 BEF (Belgijos franko).
· 1,95583 DEM (Vokietijos markės).
· 166,386 ESP (Ispanijos pesetos).
· 6,55957 FRF (Prancūzijos franko).
· 340,750 GRD (Graikijos drachmos).
· 0,787564 IEP (Airijos svaro).
· 1936,27 ITL (Italijos liros).
· 40,3399 LUF (Liuksemburgo franko).
· 2,20371 NLG (Nyderlandų guldeno).
· 13,7603 ATS (Austrijos šilingo).
· 200,482 PTE (Portugalijos eskudo).
· 5,94573 FIM (Suomijos markės).3.2.2 Statistika
Pagrindinis ECB statistikos tikslas yra sustiprinti ECB monetarinę politiką ir kitus Eurosistemos ir Europos Sistemos uždavinius.
ECB kaupti statistiką padeda Nacionaliniai Centriniai bankai (toliau NCBs). NCBs surenka duomenis iš kredito institucijų ir kitų šaltinių jų atitinkamų šalių ir apskaičiuoja visumą nacionaliniame lygyje ir siunčia ECB. Tada ECB renka suagreguotus šalių duomenis euro zonoje.

ECB pagrindiniai bruožai euro zonoje
· Fokusuoti euro zonoje. Visi nacionaliniai duomenys pagrysti bendra forma apibrėžimų ir klasifikacijų, tai sąlygoja pakankamą jų palyginimą ir reikšmingo agregato parodymą.
· ECB Europos sistemos Statuto ir ECB pamatas yra juridinio pagrindo ECB vystant, kaupiant, renkant ir platinant statistiką. ECB surenka duomenis, juos publikuoja kaip legalius aktus ir statistiniu pobūdžiu adresuoja pasauliniu mąstu.
· Kol garantuojami duomenų statistiniai reikalavimai yra rengiami susitikimai. ECB ieško minimizavimo kaštų surenkant duomenis statistinėms raportų vietoms, kredito institucijoms ar kitų raportų agentams. Egzistuojančius raportus naudoja kur įmanoma.
· ECB glaudžiai dirba su Europos komiteto institucijomis. Statistikos atsakomybė Europos lygmenyje yra padalijama tarp ECB ir Europos komisijos (Eurostatas, Europos Bendrijos Statistikos tarnyba). Tiksliau dalijimasis darbu nustatytas Ekonomikos ir Finansų Savitarpio Memorandume (2003 m. kovo mėn.). ECB taip pat palaiko glaudžius ryšius su kitomis tarptautinėmis organizacijomis, susijusiomiss su statistika. Kur tik galima, ECB statistika prisitaiko internacionalinius standartus (Statistika, 2004, p.1 ).
Pagrindinės ECB statistikos publikuojamos grupės:
1. Pinigai, bankininkystė ir finansų rinkų statistika.
2. Mokėjimo balanso ir kitų išorinės statistikos.
3. Finansiniai atsiskaitymai.
4. Vyriausybės finansinės statistikos.
5. HICP, kitų kainų, išlaidų, produkcijos ir darbo rinkų statistikos.
Vidutinio laikotarpio planas
Daugiausia euro zonos statistikos tikslų yra skirtingų ekonomikos ir finansinių statistikų integracija lyginant ketvirtinių atsiskaitymo struktūras instituciniame sektoriuje. Šie atsiskaitymai pridengs finansines ir nefinansines korporacijas, bendrą vyriausybę ir namų ūkį, ir sujungs su išorės ekonominiais agentais euro zonoje. Tai įgalins daug lengviau vykdyti skirtingus skaičiavimus tarp ekonomikos ir monetarinės analizės poreikių monetarinei politikai.3.2.3 Finansinis stabilumas ir priežiūra
Šioje srityje ECB, kartu su Eurosistema, įgyvendina tris uždavinius. Jie nurodyti Europos Bendrijos steigimo sutarties 105 straipsnio 4 ir 5 dalyse ir ECBS statuto 25 straipsnio 1 dalyje.
· Finansinio stabilumo stebėjimas.
· Patarimų teikimas.
· Bendradarbiavimo skatinimas.
Finansinio stabilumo stebėjimas
ECB, kartu su Eurosistema, sistemingai stebi ciklinius ir struktūrinius euro zonos, ES bankų ir kitų finansų sektorių pokyčius.
Siekiama įvertinti:
· galimą finansų sektoriaus pažeidžiamumą;
· sugebėjimą greitai atsigauti po galimų sukrėtimų.
Vertinimas atliekamas kartu su ES nacionaliniais centriniais bankais ir priežiūros įstaigomis. Visos šios institucijos atstovaujamos ECBS Bankų priežiūros komitete. Finansinio stabilumo stebėjimo funkciją atlieka keli ECB skyriai (šį darbą koordinuojantis Finansų stabilumo skyrius, Ekonomikos, Operacijų, Tarptautinių ir Europos santykių bei Mokėjimo sistemų skyriai).
Šios veiklos rezultatai kasmet apžvelgiami tokiuose leidiniuose kaip „ES bankų sektoriaus stabilumas“, „Struktūrinė ES bankų sektoriaus analizė“ ir ECB metų ataskaita.
Patarimų teikimas
Finansinės institucijos turi laikytis finansinius klausimus reglamentuojančių taisyklių ir priežiūros institucijų nustatytų reikalavimų. Kompetentingos ES ir nacionalinės institucijos dažnai kreipiasi į ECB su prašymu suteikti kvalifikuotą techninę pagalbą rengiant finansinius klausimus reglamentuojančias taisykles ir priežiūros reikalavimus. ECB gali prisidėti ir savo iniciatyva. Tokiu būdu ECB užtikrina, kad būtų atsižvelgta į finansinio stabilumo aspektą.
ECB teikia patarimus:
· formaliai konsultuodamas Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų projektų, susijusių su finansiniu stabilumu ir priežiūra, klausimais;
· dalyvaudamas atitinkamuose tarptautiniuose arba Europos forumuose (pvz., Bazelio bankų priežiūros komitete, Europos bankų komitete, Europos vertybinių popierių komitete, Europos bankų priežiūros institucijų atstovų komitete).
Bendradarbiavimo skatinimas
ECB, kartu su Eurosistema, skatina centrinių bankų ir priežiūros institucijų bendradarbiavimą ES. Sėkmingas bendradarbiavimas ir dažnas keitimasis informacija yra būtinos sąlygos finansiniam stabilumui ne tik krizių metu, bet ir nuolat palaikyti. Tai – pirmiausiai ECBS Bankų priežiūros komiteto prerogatyva. Šiuo tikslu susijusios institucijos gali, pavyzdžiui, pasirašyti susitarimo memorandumus. Tokie susitarimai periodiškai peržiūrimi atsižvelgiant į rinkos situaciją ir institucinius pokyčius (Finansinis stabilumas, 2004, p. 1).3.2.4 Bendradarbiavimas tarptautiniu lygiu
1. Glaudūs ryšiai su ES institucijomis.
2. Pasaulio ekonomika.
3. Dvišaliai santykiai.
4. Posėdžių ir veiklos, kuriuose dalyvauja ECB, sąrašas.
Glaudūs ryšiai su ne ES institucijomis
ECB dalyvavimas bendradarbiaujant tarptautiniu mąstu ekonomikos, pinigų ir finansų srityje paremtas ES teisine sistema.
ECB bendradarbiauja tarptautiniu mąstu Eurosistemai pavestų uždavinių srityje. Eurosistemos nacionalinių centrinių bankų dalyvavimas tarptautinėse organizacijose ir forumuose priklauso nuo jų nevienodos narystės (pvz. Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB), G7, G20), ECB yra atstovaujamas visuose atitinkamuose organuose. Svarbiausia ECB dalyvauja daugiašalio pasaulio ekonomikos stebėjimo procese, dirbdamas kartu su daugeliu svarbių institucijų.
Pasaulio ekonomika
Dalyvaudamas tarptautinių organizacijų posėdžiuose ir forumuose, ECB prisideda:
· vykdant ekonominės raidos ir politikos priežiūrą pagrindinėse ekonominėse zonose,
· stebint pasaulio finansų sistemą, siekiant užtikrinti jos stabilumą ir veiksmingumą. Be to, ECB reguliariai įvertina tarptautinį euro vaidmenį.
Dvišaliai santykiai
ECB, kaip antros pagal dydį pasaulyje ekonominės erdvės centrinis bankas, ir Eurosistema palaiko dvišalius santykius su atitinkamomis institucijomis toliau nurodytomis šalių grupėmis visame pasaulyje:
· Pagrindiniai pasauliniai dalyviai: Jungtinės Valstijos, Japonija ir euro zona atlieka pagrindinį vaidmenį pinigų ir valiutos kurso klausimais G7 grupėje;
· Kaimyninės šalys: ES ypač svarbus regionas sudarytas iš šalių, kurios – dėl jų geografinio artumo ir istorijos – su Sąjunga susiję tvirtais ekonominiais, finansiniais ir instituciniais ryšiais. Pirmiausia tai apima į ES stojančias šalis (Bulgariją, Rumuniją) ir šalis kandidates (Kroatiją ir Turkiją), vakarų Balkanus, Rusiją ir kitas Nepriklausomų valstybių sandraugai priklausančias šalis, įvairias Viduržemio jūros šalis, Vidurio Rytus ir Afriką. Valiutų kursų režimai, euro naudojimas, regioninis ekonominis bendradarbiavimas su ES ir finansinis stabilumas yra visas šalis dominantys klausimai.
· Besiformuojantys pasauliniai dalyviai: besiformuojančios rinkos ekonomikos, kurios yra ir G20 narės, tampa vis svarbesnės sistemai. G20, kuriai taip pat priklauso ECB ir ES, padeda integruoti šias šalis į tarptautinę pinigų ir finansų sistemą.
1. Regioniniai vienetai: pastaraisiais metais bendradarbiavimas regioniniame kontekste, įskaitant pinigų integraciją, buvo plėtojamas keliose pasaulio srityse. ECB ir Eurosistema bendradarbiauja su keliais centriniais bankais, įtrauktais į šiuos regioninius susitarimus (Bendradarbiavimas tarptautiniu lygiu, 2004, p. 1).3.2.5 Bendradarbiavimas Europos lygiu
· Glaudūs ryšiai su ES institucijomis.
· Susitikimai ES lygiu.
· Atskaitomybė.
· ECB santykiai su pagrindinėmis ES institucijomis ir forumais.
Glaudūs ryšiai su ES institucijomis
ECB yra Europos Sąjungos (ES) institucinės sistemos dalis. Jis palaiko glaudžius ryšius su ES institucijomis ir forumais. Europos Bendrijos steigimo sutartyje (EB sutartyje) apibrėžti oficialūs ECB ir ES institucijų ir forumų santykiai, pavyzdžiui, ECB pirmininkas Europos Parlamentui pristato ECB metų ataskaitą ir dalyvauja ES Tarybos posėdžiuose. ECB taip pat domina, kokią ekonominę politiką vykdo kiti politikos strategai. Taip pat vyksta dialogas ir keitimasis nuomonėmis su ECOFIN taryba, Eurogrupe, Komisija, nacionalinėmis vyriausybėmis ir socialiniais partneriais.
Susitikimai ES lygiu
· Remiantis EB sutarties nuostatomis, ECB gali dalyvauti ES Tarybos (paprastai ECOFIN tarybos) posėdžiuose, kai aptariami su ECB kompetencijai priklausančiomis sritimis susiję klausimai.
· ECB pirmininkas taip pat kviečiamas dalyvauti Eurogrupės susitikimuose – reguliariai rengiamuose neoficialiuose euro zonos finansų ministrų susitikimuose.
· ECB yra kelių ES komitetų – Ekonomikos ir finansų komiteto, jo pakaitinių narių sudėties komiteto ir Ekonominės politikos komiteto – narys. Visi šie komitetai atlieka pagrindinį vaidmenį ES valstybių narių ekonominės politikos koordinavime.
· ECB taip pat dalyvauja Makroekonominiame dialoge, kuriame susitinka valstybių narių atstovai, Europos Komisija ir ES socialiniai partneriai.
ECB palaiko nuolatinius ryšius su Europos Komisijos generaliniais direktoratais (pavyzdžiui, GD ECOFIN, GD MARKT ir Eurostatu). ECB dalyvauja Komisijos specializuotų darbo grupių posėdžiuose ir palaiko nuolatinius ryšius ekspertų lygiu (Bendradarbiavimas Europos lygiu 2004, p. 1).4. ECB monetarinės politikos priemonės
4.1 ECB privalomieji rezervai
Privalomųjų rezervų reikalavimai – tai CB reikalavimai komerciniams bankams, kad nemažiau kaip tam tikrą dalį jų apibrėžtų įsipareigojimų dengtų likvidus turtas.
ECB reikalauja iš kredito institucijų laikyti privalomuosius depozitus, vadinamus “minimaliais” arba “reikalaujamais” rezervais. Jų dydis kiekvienai institucijai nustatomas ryšium su jos rezervų baze. Institucijos rezervų bazė yra nustatoma pagal organizacijos balanso elementus.
Institucijos gali atimti visiems vienodą vienkartinę sumą iš savo rezervų reikalavimų. Nuo euro įvedimo jos gali atimti 100 000 € sumą. Ši suma yra nustatyta tam, kad būtų sumažinti labai mažų rezervų reikalavimų vykdymo administraciniai kaštai (Monetary policy implementation, p.77-78).
ECB gali pareikalauti kredito institucijų, esančių Sąjungos Narėmis, valdyti minimalių rezervų sąskaitas vykdydami monetarinės politikos tikslus. Reguliavimui dėl reikalaujamų minimalių rezervų skaičiavimo ir ribų nustatymo buvo įkurta Valdančioji Taryba (Governing Council). Ji pavaldi ECB, be to, ECB duota teisė rinkti baudas, sankcijas ir paskirti kitas sankcijas, jei minimalus rezervas neatitinka nustatytos rezervo ribos. ECB naudoja privalomąsias atsargas struktūrinio likvidumo trūkumo sukūrimui.
4 lentelė
ECB privalomųjų rezervų bruožai
Rodiklis ECB privalomieji rezervai
Paskirtis ECB privalomuosius rezervus naudoja pinigų rinkos palūkanų stabilizavimui bei vykdyti išteklių paklausos funkciją.
Taikymas Privalomuosius rezervus ECB taiko komerciniams bankams rezidentams ir užsienio bankų filialams.
Privalomųjų rezervų bazė ECB privalomųjų rezervų bazę sudaro įsipareigojimai € ir užsienio valiuta, išskyrus indėlius, ilgesnius nei 2 metai. Apskaičiuotos privalomosios atsargos komerciniams bankams yra mažinamos 100.000 €.
Privalomųjų rezervų norma 2 %
Šaltinis: sukurta autorių, remiantis (Monetary policy implementation, p.77-78).4.2 ECB atviros rinkos operacijos ARO
ARO – tai tokios operacijos, kai CB atviroje rinkoje perka, parduoda, skolinasi ar skolina finansinį turtą. ARO yra skirstomos į aktyviąsias ir gynybines, taip pat ARO yra skirstomos pagal dažnumą ir trukmę.
ARO vaidina svarbų vaidmenį Euro-sistemos pinigų pilitikoje. Jos naudojamos valdyti palūkanų normas, rinkos likvidumą ir stebėti monetarinės politikos situaciją. Paprastai ARO vykdomos nacionalinių centrinių bankų, tačiau ECB iniciatyva. ARO gali būti suskirstytos į keturias grupes:
1. Pagrindinės perfinansavimo operacijos yra savaitinės likvidumą suteikiančios operacijos, vykdomos nacionalinių bankų pagal standartinius vienos savaitės pasiūlymus. Jos vaidina centrinį vaidmenį įgyvendinant Euro-sistemos atviros rinkos operacijų tikslus ir teikia refinansavimą finansiniam sektoriui.
2. Ilgo laikotarpio refinansavimo operacijos yra likvidumą teikiančios standartinės pasiūlymų operacijos, vykstančios kas mėnesį ir su trijų mėnesių terminu. Šios operacijos yra naudojamos suteikti įstaigoms papildomą ilgesnio laikotarpio refinansavimą. Šios operacijos neskirtos rinkos stebėjimui, todėl paprastai jos vykdomos pagal kintančios normos pasiūlymus.
3. Tiksliai nustatytos operacijos yra vykdomos specialiai bazei sušvelninti valiutų kursų pokyčius, sukeltus netikėtų rinkos likvidumo pokyčių. Tiksliai nustatytos operacijos yra vykdomos pagal greitus pasiūlymus arba dvišales procedūras. Esant išskirtinėms sąlygoms, ir pagal ECB Valdančiosios tarybos sprendimą, ECB gali vykdyti dvišales tiksliai nustatytas operacijas centralizuotai.
4. Struktūrinės operacijos gali būti naudojamos kai tik norima įtakoti Euro-sistemos struktūrinę poziciją prieš finansinį sektorių.
Tam, kad pasiektų tikslus, ECB gali:
· visiškai operuoti finansų rinkose pirkimus ir pardavimus (esamus ir būsimus) ar po išpirkimo;
· patvirtinti paskolinimų ar skolinimųsi ir paklausos instrumentus Bendruomenės ar ne-Bendruomenės valiuta ar brangiaisiais metalais;
· kaupti kredito operacijas su kredito institucijomis ir kitų rinkų dalyviais, taip pat gali padengti kreditavimą;
· įvykdyti sukurtus bendruosius principus dėl atvirų rinkų ir kredito operacijų, taip pat gali įtraukti pranešimus apie atvirų rinkų padėtis.4.3 ECB pastoviosios galimybės
Pastoviosios galimybės – tai CB kredito įstaigoms suteiktos galimybės jų iniciatyva skolintis arba skolinti Centriniam Bankui.
ECB yra realizavęs abi šias galimybes: tiek skolinimosi, tiek skolinimo. Komercinių bankų skolinimosi galimybė yra realizuota vienos nakties kreditais. Skolinimo galimybė realizuota vienos nakties indėliu, t.y. jei komerciniai bankai turi daug pinigų, jie gali padėti indėlį ECB.
Skolinantis vienos nakties kreditu yra reikalaujamas vertybinių popierių užstatas, taip pat ECB leidžia komerciniams bankams skolintis net jei komerciniai bankai turi teigiamą sąskaitos likutį.
Pastovios galimybės teikia arba absorbuoja likvidumą su vienos nakties terminu. Jų palūkanų normos apriboja vienos nakties rinkos palūkanų normas. Ši norma žinoma kaip EONIA (Euro Overnight Index Average). Dvi pastovios galimybės yra prieinamos institucijoms:
· Ribinė skolinimosi galimybė įgaliną institucijas įgauti vienos nakties likvidumą. Šios galimybės palūkanų norma nustato rinkos vienos nakties palūkanų normos lubas.
· Indėlio galimybė įgalina institucijas padėti vienos nakties indėlius Euro-sistemoje. Indėlio palūkanų normos galimybė nustato rinkos vienos nakties palūkanų normos grindis.
Abi šios normos turi tikslą užtikrinti sklandų procesą situacijose, kai yra labai didelė fondų paklausa arba pasiūla (European monetary policy, 2003).
Šaltinis: Monetary policy implementation, p. 85.
6 pav. Pastovių galimybių resursai nuo 1999 sausio iki 2003 birželio
6 paveikslėlyje matome vidutinį dienos pastovių galimybių naudojamą nuo 1999 sausio iki 2003 birželio. Šis naudojimas beveik visada buvo žemiau 1 milijardo € ribos, kas rodo, jog šios galimybės naudojamos teikti ir absorbuoti likvidumą išskirtinėmis situacijomis. Euro įvedimas 1999 metų pradžioje ir perėjimas į 2000 metus yra pavyzdžiai tokių išskirtinių situacijų, ir paaisškina sąlyginai aukštą ribinių skolinimosi galimybių resursų lygį.
4.4 ECB monetarinės politikos priemonių pakeitimai 2004
Patobulintos ECB pinigų politikos priemonės, įsigaliojusios 2004 m. pirmąjį ketvirtį:
1. Pagrindinių refinansavimo operacijų trukmė sutrumpinta nuo 2 iki 1 savaitės.
2. Privalomųjų atsargų laikotarpiai prasidės ir Eurosistemos paskolų bei indėlių palūkanų pakeitimai visada vyks darbo dieną ir sutaps su pirmųjų pagrindinių refinansavimo operacijų po ECB valdytojų valdybos posėdžio, skirto pinigų politikos pobūdžiui įvertinti, atsiskaitymų diena. Taigi privalomųjų atsargų laikotarpių trukmė bus nevienoda ir 2004 m. svyruos nuo 28 iki 43 dienų;
3. Ilgesnio termino refinansavimo operacijų išleidimo diena paskirta paskutinį mėnesio trečiadienį;
4. Nuolatinių galimybių palūkanų normų pakeitimai bus atliekami pirmąją privalomųjų atsargų laikotarpio dieną;
5. Įvestos kreditavimo operacijoms tinkamo pirmo lygio turto likvidumo kategorijos ir persvarstyti pirmo ir antro lygio turto rizikos lygmenys; nebereikia apskaičiuoti pradinių užstato, naudojamo Eurosistemos kreditavimo operacijose, dydžio ribų (Lietuvos finansų rinkų apžvalga 2003 m., 2003, p. 7-8).5. ECB monetarinė politika
Ši referato dalis aprašo ECB vykdomą monetarinę politiką, monetarinės politikos strategiją, t.y. ECB bendruosius būdus kaip pasiekti pagrindinį tikslą: išlaikyti kainų stabilumą. Aprašomos nustatytos monetarinės politikos pagrindinio tikslo priežastys, monetarinės politikos transmisijos mechanizmas, ECB monetarinės politikos strategijos bendrieji principai.5.1 Ką monetarinė politika gali ir ko negali padaryti
Monetarinės politikos įtaką ekonomikai galima paaiškinti taip: centrinis bankas yra vienintelis banknotų leidėjas ir bankų rezervų tiekėjas, t.y. jis yra monetarinės bazės tiekimo monopolistas. Dėl šios savybės centrinis bankas gali įtakoti pinigų rinkos sąlygas ir valdyti trumpo laikotarpio palūkanų normas. Trumpuoju laikotarpiu centrinio banko paveiktos palūkanų normos suaktyvina ekonominių agentų mechanizmą ir veiksmus, galiausiai paveikdamos ekonominius rodiklius, tokius kaip produkcija ar kainos. Šis sudėtingas procesas yra vadinamas monetarinės politikos transmisijos mechanizmu.
Vis dėlto, plačiai pripažįstama, kad ilguoju laikotarpiu, pvz., kai visi pokyčiai ekonomikoje įvyko, pinigų kiekio ekonomikoje pasikeitimas (kitiems faktoriams esant vienodiems) atsispindės bendrame kainų lygio pokytyje ir nesukels nuolatinių pokyčių tikruose kintamuosiuose, tokiuose kaip produkcija ar užimtumas. Šis bendras principas, vadinamas pinigų “ilgo laikotarpio neutralumu”, yra pamatinis visoje standartinėje makroekonomikoje ir teorinėse struktūrose. Tikrosios pajamos arba nedarbo lygis ekonomikoje yra ilguoju laikotarpiu sąlygojami tikrų (pasiūlos pusės) faktorių. Jie yra technologija, gyventojų skaičiaus augimas, ekonominių agentų prioritetai ir kt. (European Central Bank, 2004, p. 41- 42).
Ilguoju laikotarpiu centriniai bankai negali įtakoti ekonomikos augimo keisdami pinigų pasiūlą. Su tuo susijęs teiginys, kad infliacija yra visiškai monetarinis fenomenas. Iš tikrųjų, ilgi didelės infliacijos periodai tradiciškai asocijuojasi su dideliu piniginiu augimu. Tuo tarpu, kai kiti faktoriai (tokie kaip bendros pasiūlos pokyčiai, technologiniai pokyčiai ar prekių kainų šuoliai) gali įtakoti kainas trumpuoju laikotarpiu, laikui bėgant jų efektas gali būti atsvertas tam tikru pinigų atsargų reguliavimu. Tokiu būdu ilgo laikotarpio kainų tendencijos ar infliacija gali būti kontroliuojama centrinių bankų. Pinigų augimo ir infliacijos ekonomikoje asociacijos bei ilgo laikotarpio monetarinės politikos neutralumas buvo pagrįstas daugelyje ekonominių studijų, apimančių įvairius periodus ir valstybes. Tuo pačiu metu, tiek empiriniai, tiek teoriniai ieškojimai patvirtino, kad infliacijos (ir defliacijos) kaina yra žymi ir šiandien plačiai pripažinta, kad kainų stabilumas prisideda prie ekonomikos gerovės ir ekonomikos augimo.5.2 Kainų stabilumo nauda
Kainų stabilumo tikslas kalba apie bendrą kainų lygį ekonomikoje, ir apibrėžia tiek ilgalaikės infliacijos, tiek defliacijos vengimą. Yra keletas būdų kaip kainų stabilumas prisideda prie aukšto ekonominio aktyvumo ir darbo lygio.
Pirma, dėl kainų stabilumo žmonėms lengviau pastebėti kainų santykinius pokyčius. Todėl firmos ir vartotojai teisingiau įvertina bendrus kainų pokyčius ir gali daryti geriau informuotus vartojimo ir investavimo sprendimus. Tai leidžia rinkai efektyviau paskirstyti resursus. Taip padedant rinkai nukreipti resursus ten, kur jie bus panaudojami produktyviausiai, kainų stabilumas padidina namų ūkių gerovę ir tokiu būdu produktyvų potencialą ekonomikai.

Antra, jei kreditoriai gali būti tikri, kad kainos išliks stabilios ateityje, jie nereikalaus “infliacijos rizikos premijos” kad kompensuotų už riziką, susijusią su nominalaus turto laikymu ilgesnį laiką. Taip sumažinant rizikos premiją tikrojoje palūkanų normoje, monetarinės politikos patikimumas prisideda prie kapitalo rinkos resursų paskirstymo efektyvumo, ir taip padidina iniciatyvas investuoti. Tai galiausiai puoselėja ekonominę gerovę.
Trečia, patikima kainų stabilumo priežiūra sumažina tikėtinumą, kad individai ir firmos nukreips resursus nuo produktyvių naudotojų norėdamos apsisaugoti nuo infliacijos. Pavyzdžiui, esant aukštai infliacijai, yra iniciatyva saugoti tikras prekes, kadangi jos išlaiko savo vertę geriau tokiomis aplinkybėmis nei pinigai ar tam tikras finansinis turtas. Tačiau laikyti prekes nėra našus investavimo sprendimas, todėl mažina ekonominį augimą.
Ketvirta, mokesčiai ir gerovės sistemos gali sukurti iškreiptas iniciatyvas kurios deformuoja ekonominę elgseną. Daugumoje atvejų tokios deformacijos yra pabloginamos infliacijos ar defliacijos, kadangi fiskalinės sistemos neleidžia indeksuoti mokesčių lygio ir socialinių įnašų į infliacijos lygį. Kainų stabilumas panaikina tikruosius kaštus, sukeltus kai infliacija pablogina deformuotas mokesčių ir socialinės apsaugos sistemas.
Penkta, infliacija veikia kaip mokestis, mokamas nuo turimų grynų pinigų kiekio. Tai sumažina namų ūkių paklausą gryniems pinigams ir taip sukuria aukštesnius operacinius kaštus.
Šešta, kainų stabilumo išlaikymas apsaugo nuo žymaus ir sutartinio turto ir pajamų perskirstymo, kuris iškyla esant infliacinei ar defliacinei aplinkai, kur kainų kryptis keičiasi nenuspėjamais keliais. Tipiškai, visuomenės silpniausios grupės labiausiai kenčia nuo infliacijos, kadangi jos turi ribotas galimybes nuo jos apsisaugoti. Tokiu atveju stabilių kainų aplinka padeda išlaikyti socialinį susitelkimą ir stabilumą.
Visi šie argumentai teigia, kad centrinis bankas, kuris išlaiko kainų stabilumą, daro žymų indėlį į platesnių ekonominių tikslų pasiekimą, tokių kaip aukštesnio gyvenimo lygio, aukšto ekonominio aktyvumo ir geresnių įdarbinimo galimybių. Ši išvada yra paremta ekonominiais įrodymais, kurie įvairiose šalyse, metodologijose ir įvairiais periodais, demonstruoja, kad ekonomikos su žemesnių infliacijos lygiu, auga greičiau.5.3 Monetarinės politikos transmisijos mechanizmas
Kadangi ECB, kaip vadovaujanti taryba, yra atsakingas už monetarinės politikos sprendimų, nukreiptų išlaikyti kainų stabilumą, priėmimą, yra svarbu, kad ECB suformuotų požiūrį kaip monetarinė politika įtakoja kainų lygį. Procesas, kurio metu monetarinės politikos sprendimai įtakoja ekonomiką bei konkrečiau kainų lygį, yra vadinamas monetarinės politikos transmisijos mechanizmu. Atskiros grandys, per kurias monetarinė politika tipiškai veikia, yra vadinamos transmisijos kanalais.
Monetarinės politikos transmisijos kanalai
Pagrindiniai monetarinės politikos kanalai yra parodyti kairėje 7 pav. pusėje. Ilga priežasčių pasekmių grandinė, jungianti monetarinės politikos sprendimus su kainų pokyčiais, prasideda nuo centrinių bankų oficialių palūkanų normų nustatymo. Tipiškai centrinis bankas tiekia bankams fondus. Bankų sistema reikalauja centrinio banko išleidžiamų pinigų “bazinių pinigų”
7 pav. ECB Monetarinės transmisijos mechanizmas
(base money) todėl, kad patenkintų pinigų poreikį, suderintų tarpbankinius balansus, ir patenkintų reikalavimus minimaliems rezervams, kurie turi būti deponuoti centriniame banke.
Dėl to, kad bazinių pinigų kūrimas yra monopolinis, centrinis bankas gali visiškai nustatyti savo operacijų palūkanų normas. Taigi centrinis bankas taip įtakoja finansavimo kaštus bankuose, o šie turi perduoti šiuos kaštus skolindami klientams.
Per šį procesą, centrinis bankas turi dominuojančią įtaką pinigų rinkos sąlygoms, ir tokiu būdu valdo pinigų rinkos palūkanų normas. Pinigų rinkos normos savo ruožtu paveikia kitas palūkanų normas, nors ir įvairiu lygiu. Pavyzdžiui, pinigų rinkos normų pokyčiai įtakoja bankų nustatytas trumpo laikotarpio paskolų ir indėlių palūkanų normas. Be to, lūkesčiai apie ateities oficialių palūkanų normų pokyčius įtakoja ilgo laikotarpio rinkos palūkanų normas, kurios atspindi trumpo laikotarpio palūkanų normų ateities pokyčių lūkesčius.
Vis dėlto pinigų rinkos normų pokyčių įtaka labai didelė ilgo laikotarpio terminams (pvz. 10 metų vyriausybės įsipareigojimų pelningumui, ilgo laikotarpio bankų skolinimo normoms) yra mažiau tiesioginė. Šios normos labiau priklauso nuo rinkos lūkesčių apie ilgo laikotarpio augimą ir infliacijos tendencijas ekonomikoje. Kitais žodžiais tariant, centrinio banko oficialių normų pasikeitimai normaliai nekeičia šių ilgo laikotarpio normų, nebent jie veda į rinkos lūkesčių pokyčius apie ilgo laikotarpio ekonomikos tendencijas. Monetarinė politika gali paveikti ir kitus finansinius kintamuosius, tokius kaip turto kainas (t.y. kapitalo rinkos kainas) ir valiutos kursą, kadangi ji turi įtaką tiek ekonomikos finansinėms sąlygoms, tiek lūkesčiams.
Palūkanų normų pokyčiai ir finansinio turto kainos, savo ruožtu įtakoja firmų ir namų ūkių taupymo, vartojimo ir investavimo sprendimus. Pavyzdžiui, visiems kitiems dalykams esant vienodiems, aukštesnės palūkanų normos turi tendenciją daryti mažiau patrauklų namų ūkių ar kompanijų paskolų ėmimą, skirtą finansuoti vartojimą ar investicijas. Didesnės palūkanų normos taip pat daro labiau patrauklų dabartinių namų ūkių pajamų taupymą, kadangi santaupų pelningumas yra didesnis. Be to, oficialių palūkanų normų pasikeitimai gali įtakoti paskolų pasiūlą. Pavyzdžiui, po palūkanų normos padidėjimo, rizika, kad dalis skolininkų negalės saugiai gražinti paskolų, gali padidėti iki tokio lygio, kad bankai nebeteiks tiems skolininkams paskolų. Dėl to, tokie skolininkai, namų ūkiai arba firmos būtų priversti atidėti jų vartojimo ar investavimo planus. Galiausiai, turto kainų pokyčiai gali įtakoti vartojimą ir investavimą per pajamų ir turto poveikį. Pavyzdžiui, akcijų kainoms didėjant, akcijų turintys namų ūkiai turtėja ir gali nuspręsti padidinti vartojimą. Priešingai, akcijų kainoms krintant, namų ūkiai gali mažinti vartojimą.
Dėl vartojimo ir investavimo pokyčių, vidaus prekių ir paslaugų paklausos lygis, susijęs su vidaus pasiūla pasikeis. Kai paklausa yra didesnė nei pasiūlą, kitiems faktoriams esant vienodiems, kainos kils. Be t.o, bendros paklausos pokyčiai gali pavirsti į griežtesnes ar laisvesnes darbo ir tarpinių produktų sąlygas, kurios gali įtakoti atlyginimus ir tos rinkos kainų nustatymą.
Valiutos kurso pokyčiai infliaciją gali įtakoti trimis būdais. Pirmiausia, valiutos kurso judėjimas gali tiesiogiai įtakoti vietinę importuotų prekių kainą. Jei valiutos kursas kyla, importuotų prekių kainos linkę kristi, taip padedant sumažinti infliaciją tiesiogiai, kadangi tie produktai yra naudojami vartojimui. Antra, jei šis importas yra naudojamas kaip sudedamosios dalys gamybos procese, žemesnės dalių kainos gali, laikui bėgant, sumažinti ir galutinio produkto kainas. Trečia, valiutų kursų pokyčiai gali taip pat įtakoti viduje gaminamų prekių konkurencingumą tarptautinėse rinkose. Jei kainų augimas dėl valiutų kurso daro vietoje gamintas prekes mažiau konkurencingas pagal kainą pasaulio rinkose, tai suvaržo išorės paklausą ir taip sumažina bendrą paklausos spaudimą ekonomikoje.
Visiems veiksniams nekintant, valiutų kurso augimas vestų prie infliacijos mažėjimo. Valiutų kursų priemonių efektyvumas priklauso nuo to, kiek atvira ekonomika yra tarptautinei prekybai. Valiutų kursų priemonės bendrai yra mažiau svarbios didelėse, sąlyginai uždarose valiutos zonose, tokiose kaip euro zona, nei mažose atvirose ekonomikose. Neabejotinai, finansinių lėšų kainos priklauso nuo daugelio kitų faktorių be monetarinės politikos, ir valiutos kurso pokyčiams taip pat smarkiai daro įtaką šie faktoriai.
Kiti kanalai, per kuriuos monetarinė politika gali įtakoti kainas pagrinde veikia įtakojant privataus sektoriaus ilgo laikotarpio lūkesčius. Jei centrinis bankas yra patikimas vykdydamas savo tikslą, monetarinė politika gali turėti stiprų tiesioginį poveikį kainoms, formuojant ekonominių agentų lūkesčius apie ateities infliaciją ir taip įtakojant jų atlyginimų ir kainų nustatymo elgseną. Dėl to labai svarbus centrinio banko patikimumas išlaikyti kainų stabilumą ilgą laiką. Tik ekonominiams agentams tikint centrinio banko sugebėjimu ir pasišventimu išlaikyti kainų stabilumą, lūkesčiai apie infliaciją liks tvirtai pririšti prie kainų stabilumo. Tai, savo nuožiūra, įtakos atlyginimus ir kainų nustatymą ekonomikoje, turint omenyje, kad stabilių kainų aplinkoje, atlyginimų ir kainų nustatytojai neturės pakelti kainų dėl ateities didelės infliacijos baimės. Tuo būdu, patikimumas palengvina monetarinės politikos darbą.
Čia aprašytas dinamiškas procesas susideda iš keleto skirtingų mechanizmų ir veiksmų, atliekamų ekonominių agentų įvairiose proceso stadijose. Todėl monetarinės politikos veiksmai dažniausiai užtrunka daug laiko, kad įtakotų kainų pokyčius. Be to, skirtingų efektų dydis ir stiprumas gali skirtis priklausomai nuo ekonomikos situacijos, kas daro tikslų poveikį sunkiai nustatomą. Bendrai centriniai bankai mato save susiduriant su ilgais, įvairiais ir neaiškiais monetarinės politikos vykdymo atsilikimais.
Monetarinės politikos transmisijos mechanizmo suvokimas yra komplikuotas dar ir dėl to, kad praktiškai ekonominiai faktoriai yra nuolatos veikiami didelio kiekio įvairių šaltinių. Pavyzdžiui, naftos ar kitų prekių kainų, ar administruojamų kainų pokyčiai gali turėti trumpo laikotarpio tiesioginę įtaką infliacijai. Panašiai, pasaulio ekonomikos ar iždo politikos pokyčiai gali įtakoti bendrą paklausą, o taip ir kainų pokyčius. Be to, finansinių lėšų kainos ir valiutų kursai priklauso ne vien nuo monetarinės politikos, bet ir nuo daugelio kitų faktorių. Dėl to monetarinė politika turi ne tik prižiūrėti monetarinės politikos pokyčių perdavimą, tačiau kreipti dėmesį ir į visus kitus pokyčius, kurie gali įtakoti infliaciją ateityje, kad išvengtų poveikio, nesutampančio su kainų stabilumo tikslu. Reikalingas monetarinės politikos kelias visada priklauso nuo įvairių įtakų ekonomikoje, ir tai yra nuolatinis iššūkis centriniam bankui perprasti kurie faktoriai keičia kainas, kad rastų tinkamą monetarinės politikos reakciją.
Nors patirties metodų kiekybiškai įvertinti tr.ansmisijos mechanizmą ir jo kanalus naudojimas buvo labai naudingas pastaraisiais dešimtmečiais, rezultatai tik iš dalies atskleidė esančius sudėtingus procesus. Be to, ECB susiduria su tam tikru netikrumu, kuris gali būti didesnis nei kitų centrinių bankų, kadangi ECB perėmė atsakomybę už visiškai naują valiutos zoną. Tačiau daugiau informacijos ir tyrimų rezultatų atsirado laikui bėgant, ir monetarinės transmisijos mechanizmas euro zonoje yra suprantamas vis išsamiau.5.4 ECB monetarinės strategijos bendrieji principai
Apžvelgus ECB monetarinės politikos transmisijos mechanizmą galime taip apibrėžti iššūkį, su kuriuo susiduria ECB: ECB Valdančioji taryba turi įtakoti pinigų rinkos sąlygas, ir tokiu būdu įtakoti trumpo laikotarpio palūkanų normų lygį, kad garantuotų vidutinio laikotarpio kainų stabilumą. Tai vykdant centrinis bankas nuolat susiduria su tam tikru netikrumo lygiu, kuris kyla iš ekonominių įtakų ir ryšių, esančių tarp makroekonominių kintamųjų. Šiame fone yra įmanoma identifikuoti keletą sėkmingos monetarinės politikos bruožų.
Pirmiausia, monetarinė politika bus žymiai efektyvesnė jei ji stipriai sąlygos infliacijos lūkesčius. Dėl to centrinis bankas turėtų apibrėžti savo tikslą, detalizuoti ir laikytis nuoseklių ir sistemingų monetarinės politikos vykdymo metodų ir bendrauti aiškiai ir atvirai. Tai yra pagrindiniai elementai, reikalingi norint įgyti aukštą patikimumo lygį, kuris yra būtinas įtakojant ekonomikos veikėjų lūkesčius.
Antra, dėl atsilikimo transmisijos procese, monetarinės politikos pokyčiai šiandien turės įtaką kainų lygiui tik po keleto ketvirčių ar metų. Tai reiškia, kad centriniai bankai turi nustatyti kokia monetarinė politika yra reikalinga šiandien norint išlaikyti kainų stabilumą ateityje, po transmisijos atsilikimo laikotarpio. Todėl monetarinė politika turi būti orientuota į ateitį.
Kadangi transmisijos atsilikimas daro neįmanomą įvairių faktorių įtakos kainų lygiui subalansavimą trumpuoju laikotarpiu (pavyzdžiui, pokyčių, įvykusių dėl pasaulinių prekių kainų pokyčio), tam tikras trumpo laikotarpio infliacijos lygio nepastovumas yra neišvengiamas. Be to, dėl transmisijos proceso sudėtingumo visada yra tam tikras netikrumas apie monetarinės politikos įtaką. Dėl šių priežasčių monetarinė politika turėtų būti orientuota į vidutinį laikotarpį, kad būtų išvengta nereikalingo ekonomikos nestabilumo.
Galiausiai, taip kaip bet kuris kiekvienas kitas centrinis bankas, ECB susiduria su žymiu ekonominių indikatorių, monetarinės politikos transmisijos mechanizmo ir ekonomikos struktūros, kaip ir kitų dalykų netikrumu. Todėl sėkminga monetarinė politika turėtų būti plačiai pagrįsta, atsižvelgianti į visą naudingą informaciją, kad būtų suprasti ekonomikos vystymąsi veikiantys faktoriai, o ne pagrįsta vieninteliu ekonomikos modeliu.
ECB priėmė ir paskelbė monetarinės politikos strategiją, kad užtikrintų nuoseklų ir sistematinį monetarinės politikos sprendimų priėmimą. Ši monetarinės politikos strategija įkūnija prieš tai aprašytus bendruosius principus, kad centrinis bankas galėtų susidoroti su jam iškylančiais iššūkiais. Ši strategija siekia pateikti išsamų ir visapusišką struktūrą, pagal kuria būtų priimami sprendimai dėl tinkamo trumpo laikotarpio palūkanų normų lygio.
Pirmasis ECB monetarinės politikos strategijos elementas yra kiekybinis kainų stabilumo apibrėžimas. Be to, strategija pateikia sistemą, kuri užtikrina, kad Valdančioji taryba įvertintų visą reikiamą informaciją ir analizę reikalingą, kad monetarinės politikos sprendimai būtų orientuoti į ateitį ir užtikrintų kainų stabilumą. Tokiu būdu strategija taip pat suteikia sistemą, kaip išaiškinti monetarinės politikos sprendimus visuomenei aiškiai ir skaidriai. Kitas poskyris detaliau apibūdina ECB monetarinės politikos strategijos elementus.5.5 Kiekybinis kainų stabilumo apibrėžimas
Nors ECB savo pagrindiniu tikslu yra iškėlęs kainų stabilumą, šis tikslas neduoda aiškaus apibrėžimo, kas turima omenyje “kainų stabilumu”. Tam, kad tiksliau apibrėžtų šį tikslą, ECB Valdančioji taryba 1998 m. paskelbė tokį kiekybinį apibrėžimą: “Kainų stabilumas bus apibrėžiamas kaip mažesnis kaip 2 % metinis harmonizuoto vartotojų kainų indekso išaugimas euro zonoje. Kainų stabilumas turi būti išlaikytas vidutiniu laikotarpiu.”
Po išsamaus ECB monetarinės politikos strategijos įvertinimo 2003 m. ECB Valdančioji taryba taip pat patikslino, kartu su buvusiu apibrėžimu, kad ECB siekia išlaikyti infliacijos lygį žemiau nei, tačiau artimą 2% vidutiniame laikotarpyje.
ECB Valdančioji taryba nusprendė viešai paskelbti kiekybinį tikslo apibrėžimą dėl keleto priežasčių. Pirma, Valdančiosios tarybos paaiškinimas kaip ji interpretuoja stabilias kainas padeda lengviau suprasti monetarinės politikos sistemą (daro monetarinę politiką skaidresnę). Antra, kainos stabilumo apibrėžimas sukūrė aiškų ir pasveriamą kriterijų, pagal kurį visuomenė gali vertinti ECB. Tokiu atveju nukrypimai nuo kainų stabilumo gali būti nustatyti, ir tokiu atveju ECB būtų priverstas pateikti tokių nukrypimų paaiškinimą bei kaip jis planuoja atkurti kainų stabilumą per priimtiną laiko tarpą. Galiausiai, apibrėžimas pasufleruoja visuomenei apie tikėtinus kainų pokyčius. Visi šie pozityvūs apibrėžimo bruožai buvo toliau išplėsti, kai ECB Valdančioji taryba paskelbė paaiškinimą, kad ji siekia išlaikyti infliacijos lygį, artimą 2%.
Kainų stabilumas yra vertinamas pagal kainų pokyčius visoje euro zonoje, kas reiškia, kad sprendimai dėl vieningos monetarinės politikos siekia kainų stabilumo visoje euro zonoje. Toks dėmesio sutelkimas į euro zoną yra natūralus, kadangi monetarinės sąjungos viduje monetarinė politika gali pakreipti tik vidutinę pinigų rinkos palūkanų normą zonoje, t.y. gali būti taikoma priemonė, kuri yra visoje zonoje vienoda.
Aprašymas taip pat nustato specifinį kainų indeksą – tiksliau tariant HICP (Vartotojų Kainų Harmonizuotas Indeksas) euro zonai – kuris naudojamas nustatyti ar kainų stabilumas buvo išlaikytas. Šis indeksas buvo harmonizuotas euro zonos įvairiose šalyse. HICP (Vartotojų Kainų Harmonizuotas Indeksas) indeksas geriausia apibūdina vartotojų išlaidų krepšelio kainų pokyčius laikui bėgant. Harmonizuoto indekso naudojimas parodo ECB siekį pilnai ir efektyviai apsaugoti žmones nuo perkamosios pinigų galios praradimų.
Kai šnekama apie “HICP padidėjimą, mažesnį nei 2%” apibrėžimas aiškiai pasako, kad ne vien tik infliacija virš 2%, bet ir defliacija (t.y. kainų lygio mažėjimas) yra nesuderinamas su kainų stabilumu. Tokiu būdu, ECB siekimas išlaikyti infliacijos lygį žemiau nei, tačiau artimą 2% – t.y. artimą viršutinei apibrėžimo ribai – rodo jo įsipareigojimą pateikti atitinkamą ribą, kad būtų išvengta defliacijos rizikos.
Tuo tarpu, kai apibrėžimas nusako panašius kaštus ekonomikai kaip infliacija, defliacijos išvengimas taip pat yra svarbus, kadangi jai atsiradus, ji gali įsigalėti dėl to, kad nominali palūkanų norma negali nukristi žemiau nulio. Esant defliacijai, monetarinė politika negalėtų pakankamai stimuliuoti bendros paklausos naudojant palūkanos normų instrumentą. Bet kokios pastangos nuleisti nominalios palūkanų normos lygį žemiau nulio žlugtų, nes visuomenė teiktų pirmenybę laikyti grynus pinigus, o ne įdėti indėlį su neigiamomis palūkanomis. Nepaisant to, kad yra įvairių monetarinės politikos veiksmų esant nulinei nominalių palūkanų normai, tokios alternatyvios politikos efektyvumas nėra tikras. Dėl šių priežasčių monetarinei politikai yra sunkiau įveikti defliaciją nei infliaciją.
Galiausiai, ECB monetarinės politikos svarbus aspektas yra tai, kad ji koncentruojasi įgyvendinti kainų stabilumą “vidutiniu laikotarpiu”. Sutariama, kad monetarinė politika neturėtų stengtis sureguliuoti kainų pokyčių ar infliacijos trumpuoju laikotarpiu, tokiu, kaip savaitės ar mėnesiai. Pinigų politikos pokyčiai įtakoja kainas tik per t.am tikrą laiką, o ir galutinės įtakos stiprumas yra netikras. Tam tikri trumpo laikotarpio kainų pokyčiai yra neišvengiami (European central bank, 2002, p. 27). Dėl to monetarinė politika turi būti orientuota į ilgesnio laikotarpio kainų stabilumą.5.6 Rizikos kainų stabilumui analizė ECB monetarinės politikos strategijoje
Tam, kad geriausiai pasiektų tikslą – išlaikyti kainų stabilumą, ECB, kaip ir kiti centriniai bankai, turi nuodugniai analizuoti ekonominį vystymąsi.5.6.1 Du ECB monetarinės politikos strategijos “ramsčiai”
Pagal ECB pinigų politikos strategiją, visa turima informacija ir kainų stabilumo rizika vertinamos dvejomis analizės kryptimis, kurios kitaip dar vadinamos ,,ramsčiais“. Šis požiūris buvo patvirtintas ECB Valdančiosios tarybos 2003 m. gegužės mėn. Viena iš krypčių analizuoja pinigų kiekio ir kainų dinamikos ryšį ilgesniuoju laikotarpiu, norint įvertinti vidutiniojo ir ilgojo laikotarpio infliacijos tendencijas. Tai – monetarinė analizė. Kita analizės kryptis nagrinėja trumpojo ir vidutiniojo laikotarpio kainų stabilumo riziką, daugiausia apimant įvairių ekonominių ir finansinių rodiklių vertinimą. Tai vadinama ekonomine analize.
Dviejų „ramsčių“ požiūris išsaugotas ir ECB peržiūrėjus pinigų politikos strategiją, tačiau ECB Valdančioji taryba šiek tiek patikslino „ramsčių“ vaidmenį. Kitaip nei anksčiau, strategijoje pirmiausia išskiriama ekonominė, o ne monetarinė analizė. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad trumpesniojo laikotarpio ekonominių ir finansinių rodiklių analizė gerokai patobulėjo. Ji nagrinėja bendrojo produkto augimą, visuminę paklausą, kapitalo kaupimąsi, darbo rinką, kainų ir išlaidų rodiklius, valiutų kursus, mokėjimų balansą, finansų rinkas ir kitas ekonomikos sritis, tačiau ši analizė dažniausiai nenagrinėja, kokią įtaką ilgesniuoju laikotarpiu kainų tendencijoms turi monetariniai veiksniai, todėl neatsisakyta ir antrojo strategijos „ramsčio“. Jo tikslas bus dar kartą įvertinti kainų stabilumo riziką (angl. cross-checking), kurios nepastebi trumpojo ir vidutiniojo laikotarpio ekonominė analizė, bet kuri atsiranda dėl pinigų kiekio kaitos per ilgą laiką.
Dviejų “ramsčių” požiūris yra sukurtas užtikrinti, kad jokia aktuali informacija nebūtų prarasta analizuojant riziką kainų stabilumui ir kad atitinkamas dėmesys yra skirtas skirtingoms perspektyvoms ir kryžminiam informacijos tikrinimui.5.6.2 Ekonominė analizė
Ekonominė analizė sutelkia dėmesį į dabartinius ekonominius ir finansinius pokyčius ir keliamą trumpo ir vidutinio laikotarpio riziką kainų stabilumui. Ekonominiai ir finansiniai kintamieji, kurie priklauso šiai analizei yra: bendros produkcijos pokyčiai, bendra paklausa ir jos komponentai, iždo politika, kapitalo ir darbo rinkos sąlygos, platus kainų ir kaštų indikatorių spektras, valiutų kursų pokyčiai, pasaulinė ekonomika ir mokėjimų balansas, finansinės rinkos. Visi šie faktoriai padeda analizuoti tikrojo aktyvumo (angl. real activity) dinamiką bei tikėtinus kainų pokyčius, atsirandančius dėl prekių, paslaugų ir faktorių rinkų paklausos ir pasiūlos sąveikos trumpuoju laikotarpiu.
ECB ekonominė analizė buvo patobulinta ir išplėsta. Taip yra labiausiai dėl to, kad progresas buvo pasiektas euro-zonos tikrosios ekonomikos (angl. real economy) gamybos, finansinės statistikos ir analitinės informacijos apdorojime. Be to, buvo sukurtas tam tikras skaičius analitinių ir empirinių modelių tam, kad geriau būtų įvertinti praeities ir vykstantys pokyčiai, būtų galima daryti patikimesnes trumpo laikotarpio prognozes. Kontroliuojant gaunamą informaciją ir naudojant visus esamus analitinius įrankius, gali būti vykdoma ir nuolat atnaujinama visapusiška ekonominės situacijos ir euro zonos perspektyvos analizė.5.6.3 Monetarinė analizė
ECB išskiria pinigus iš pasirinktų esminių indikatorių, kuriuos jis stebi ir atidžiai studijuoja. Šis sprendimas buvo padarytas pripažįstant tai, kad monetarinis augimas ir infliacija yra glaudžiai susiję vidutiniame ir ilgame laikotarpyje. Šis plačiai pripažįstamas ryšys suteikia monetarinei politikai tvirtą ir patikimą svarstį darant infliacijos prognozes. Taigi, paskyrimas svarbaus vaidmens strategijoje pinigams yra taip pat įrankis paremti jos vidutinio laikotarpio orientaciją. Iš tikrųjų, darant politikos sprendimus ir įvertinant jų rezultatus ne vien remiantis trumpo laikotarpio indikatoriais, kylančiais iš ekonominių ir finansinių sąlygų analizės, bet ir remiantis pinigų ir likvidumo svarstymais, leidžia centriniam bankui pažvelgti per trumpalaikę įvairių faktorių įtaką ir išvengia pagundos pasirinkti per daug aktyvų kursą.
Šaltinis: European Central Bank. The monetary policy of the ECB 2004 [interaktyvus]. Frankfurt am Main. 2004. 66 p.
8 pav. Kryžminė analizė
ECB monetarinės politikos strategijoje vertinant kainų stabilumo riziką, reikšmingas vaidmuo priskiriamas pinigų kiekio analizei. Pinigų kiekio vaidmuo išreiškiamas paskelbiant orientacinę plataus pinigų kiekio M3 augimo reikšmę, suderinamą su kainų stabilumu. Peržiūrėjus pinigų politikos strategiją, ir toliau reikšmingas vaidmuo priskiriamas monetarinei analizei, tačiau nutarta, kad kiekvienais metais orientacinis pinigų kiekio M3 augimas nebebus peržiūrimas. Be to, nutarta, kad, ECB prezidentui pristatant pranešimą žiniasklaidai apie priimtus pinigų politikos sprendimus, pirmiausia bus apžvelgiama bendra ekonominė situacija, o po jos – monetarinė analizė (iki šiol būdavo laikomasi priešingos pranešimo struktūros). Monetarinė analizė daugiau bus naudojama kaip dar vienas ekonominės analizės pjūvis (angl. cross-checking).
Pinigų ir kredito augimo tempai, didesni nei tie, kurie reikalingi palaikyti ekonomikos augimą be infliacijos gali, tam tikromis sąlygomis, teikti ankstyvą informaciją – be standartinių indikatorių – apie besivystantį finansinį nestabilumą. Tokia informacija yra aktuali monetarinei politikai, kadangi finansinio nestabilumo atsiradimas arba turto kainų sprogimai gali turėti destabilizuojančią įtaką veiklai, pagaliau ir kainoms vidutiniu laikotarpiu.5.6.4 Kryžminio dviejų “ramsčių” patikrinimo informacija
Atsižvelgiant į Valdančiosios tarybos sprendimus dėl monetarinės politikos atitinkamos padėties, dviejų “ramsčių” požiūris suteikia galimybę kryžmiškai patikrinti indikatorius, kylančius tiek iš trumpojo laikotarpio ekonominės analizės, tiek iš ilgo laikotarpio monetarinės analizės.
Kryžminis patikrinimas užtikrina, kad monetarinė politika nepraleistų svarbios informacijos, aktualios nustatant ateities kainų pokyčius. Visi papildantys vienas kitą bruožai tarp dviejų “ramsčių” yra išnaudojami, kadangi tai yra geriausias būdas užtikrinti kad aktuali informacija yra naudojama nuosekliai ir efektyviai, palengvindama tiek sprendimų priėmimo procesą, tiek informavimą. Šis požiūris sumažina politikos klaidų riziką, sukeliamą per didelio pasitikėjimo vienu indikatoriumi, prognoze ar modeliu. Naudojant įvairesnį požiūrį į ekonominių sąlygų interpretavimą, ECB strategija siekia imtis tvirtos monetarinės politikos netikroje aplinkoje.6. Diskusija dėl ECB 2 procentų infliacijos normos
Ar gali Europos Centrinis Bankas pakeisti nustatytą 2% infliacijos normą? – Simpoziumo apžvalga – ekspertų teikiamos nuomonės apie klausimus.
ECB nustatė 2 % infliacijos lygį. Dėl šios priežasties kai kurių autorių požiūriu ECB veikė lėtai norint sumažinti trumpo-laikotarpio palūkanų normas nepaisant ekonominio sulėtėjimo daugumoje Europos didesnių ekonomikų. Turint tai omenyje, ar paliktumėt dabartinį infliacijos lygį nekeičiamą? Jei taip, ar turėtumėt kai kurių laikinų išskirtinių atvejų, kaip specialius sukrėtimus (naftos kainų ar kt.)? Ar 2 % lubos reikalinga riba situacijoje, kai nepaisant trumpo laikotarpio infliacijos spaudimo, kitokia politika pagerintų ilgame laikotarpyje ekonomiką?
Milton Friedman – Ekonomikos Noblio premijos laureatas, Hoover institutas
Jokiu būdu! Palikit ją kaip yra! Aš balsuoju už tai, kad ECB nustatyta infliacijos norma liktų tokia, kokia yra. Pakeista norma būtų pirmas žingsnis į visišką ECB vaidmens ir funkcijos pakeitimą. Infliacijos protrūkis šiuo metu galėtų laikinai sumažinti nedarbą, tačiau jei darbo jėgos nelankstumas nebus panaikintas, greitai vėl ateis laikas paaukštinti lygį dar kartą. Iš tikrųjų labai slidi padėtis.
Edwin M. Truman – Senior Fellow Institute for International Economic
Pakelkite normą iki 3 %. ECB turėtų pakeisti infliacijos lubas iki 3 % ir pritaikyti infliacijos tinklą į 1-3 % normą. Nors Euro-žemei desperatiškai reikia struktūrinių pasiūlos pusės reformų, jos lėtas ekonominis vystymasis yra taip pat sukeltas netinkamos pasiūlos. Pagaliau, infliacijos rizika, susijusi su lengvesne monetarine politika yra maža, ir ji gali būti lengvai atstatyta.
Leave it!
Helmut Schlesinger – Buvęs Vokietijos Banko Prezidentas
Palikit dabartinę normą! Mano trumpas atsakymas yra “palikit ECB tikslinę normą tokią, kokia ji yra”. Mano argumentai yra: tai yra lubos vidutiniam laikotarpiui, iš tikrųjų ne tikslas. Kitais žodžiais tariant, kainų padidėjimas mažesnis, nei 2 % per metus gali būti toleruojamas taip pat kaip trumpo laikotarpio šuoliai. Be abejo, tai yra ambicingas tikslas.
Peter B. Kenen – Ekonomikos ir tarptautinių finansų profesorius, Priceton Universitetas
Pakeiskite lubas arba leiskite išimtis.
Manfred Weber – Vokietijos bankų asociacijos vadovaujantis vadybininkas
Palikit normą, be jokių išimčių šuoliams. Dabartinė infliacijos norma pakankama palaikyti įvairų Euro zonos vystymąsi. Neturėtų būti išimčių šuoliams. Kai taip nutinka, ECB turėtų paaiškinti kodėl buvo nepataikyta į tikslą. Esant išimčių taisyklėms sunku nustatyti neįprastų situacijų ribas. Dabartiniai nutarimai vengia infliacijos ir defliacijos. Kainų stabilumas yra reikalingas augimui. Problema ne palūkanų normos, tačiau platus mokesčių ir socialinių pašalpų spektras, nelankstumas darbo rinkoje.
Beryl Sprinkel – Buvęs ekonomikos patarėjų tarybos pirmininkas ir prezidento Reigano kabineto narys
Leiskite išimtis arba pakeiskite lubas.
Manfred J.M. Neumann – Ekonomikos profesorius, Bonos universitetas
Palikit normą, kad išlaikytumėt patikimumą. Aš palikčiau infliacijos lubas 2 % tam, kad būtų išlaikytas patikimumas. Lubos yra vidutiniam laikotarpiui, tai reiškia, kad laikinas infliacijos nukrypimas yra toleruotinas. Dabartinis infliacijos lygis yra įtakotas per greito pinigų augimo, o ne per daug sustabarėjusios darbo rinkos. Nebus jokių tikro augimo išliekančių pagerėjimų, jei nebus struktūrinių reformų didelėse šalyse. Jei ECB pajudės pirmas, politikai neįgyvendins struktūrinių reformų, tačiau tikėsis, kad monetarinė politika greitai pataisys padėtį.
Dr. John Makin – Amerikos Įmonių Institutas, fiskalinės politikos studijų direktorius
Pakeiskite lubas arba leiskite neigiamus pasiūlos šokus.
Alan Walters – vice prezidentas, AIG Trading Limited, Londonas
Nelieskite lubų.
Jean Godeaux – Belgijos nacionalinio banko buvęs pirmininkas
Palikite ECB tinklines lubas kaip yra. Mūsų problema yra ne monetarinė politika, o strutūrinis prisitaikymas.
Norbert Walter – Vokietijos banko tyrimai
P.alikite normą šiuo metu, kad išlaikytumėt patikimumą. Tačiau mąstykite apie pokyčius ateityje.
Cees Maas – ING grupė, Vyriausiasis finansų pirmininkas
Palikite ECB tikslines lubas kaip yra.
Paul Tudor Jones – Tudor Investment Corp. pirmininkas
Pakeiskite lubas arba leiskite išimtis.
Horst Siebert – Pasaulio ekonomikos Kylio instituto prezidentas
Nekeiskite lubų. ECB negali pasiduoti politiniam spaudimui. Ne, ECB negalėtų pakeisti jų nustatytą planinį rodiklį – 2% infliacijos normą. Pirmiausia, 2% nustatymas yra apribojimas vidutiniam laikotarpiui, tai reiškia, kad faktinė infliacijos norma gali laikinai viršyti ribą kaip šiais metais (2,2%) ir dvejais ankstesniais metais (su 2,3% ir 2,5%). Antra, tai būtų klaida manyti, kad monetarinė politika gali lengvai išspręsti ar net duoti pinigų aukšto struktūrinio nedarbo išsprendimui pagrindinėse kontinentinėse šalyse, dėl to, politikai privalo būti pasiruošę sutekti didesnį lankstumą darbo rinkai. Trečia, kai kurių euro narių padėtis atskleidžia pernelyg didelį deficitą, pvz.: tarp Portugalijos ir Vokietijos. Stabilizavimo susitarimas yra abejotinas. Tokioje situacijoje pakeitimas aukščiausios infliacijos ribos (2%) galėtų reikšti, kad ECB daro politinį spaudimą. Nepaisant visko, ECB negalėtų būti panašus į Fed (Federalinio tyrimo biuro agentą), kaip saugotojas nuo ECB oponentų vykdantis siuverenių nacijos tautų bendrą pinigų fiskalinę ir biudžetinę politiką.
Robert Shapiro – buvęs ekonominių Komercijos Reikalų ministro padėjėjas
ECB problema yra jų mandate, o ne jų planiniame rodiklyje. Galbūt ECB problema yra pažinimo disonanse: su pasauline defliacijos danga pavėjui ir ES’s dviejų didžiausių ekonominių pertvarų, struktūrinės infliacijos rizikos spektras yra absurdiškas ar galbūt, ECB tariamas intensyvumas į galimą europietišką smukimą yra konstruojamas pakelti spaudimą struktūrinių reformų. Jei tai bankų žaidimas, tai skleidžia išmatuojamą riziką JAV taip gerai kaip Europos.
John Williamson – vyriausias Internacionalinės Ekonomikos Instituto mokslinės draugijos narys
Aukščiausia riba yra per maža. ECB infliacijos aukščiausia 2% riba visoje euro zonoje yra neabejotinai per maža, todėl, kad euro zonoje aukšto-augimo periferinių šalių narių infliacija taip gera kaip pagrindinių šalių: Prancūzija, Vokietija ir Italija. Bela Balassa ir Paul Samuelson 1963 m. straipsnyje teigia, kad greitai-augančiose šalyse reikia sukelti infliaciją daug greičiau negu lėčiau-augančiose šalyse, kaip matavimo priemonę pasirenka užsienio bazinių kainų indeksus panašius kaip CPI. Aukščiausia riba aukštesnė nei 2% yra poreikis išvengti stiprios infliacijos, o pagrindinėse šalyse žemiau nei 1%.
Henry Owen – Salomon brolių vyriausias patarėjas
Leiskite daryti išimtis. Aš tikiu, kad ECB gali laikyti jų planinį rodiklį procentų normų aukščiausios ribos nustatymą, kai leidžiamos išimtys dėl tokių specialių smūgių kaip naftos kainos greitas kilimas. Darbo rinkos nelankstumas yra daug svarbesnė priežastis dėl dabartinės ekonomikos stagnacijos Vokietijoje ir kitur Europoje, nes yra daug svarbesnių priežasčių nei procentų normos. Mechanizmo veikimas yra sumažinti šiuos nelankstumus ir reformuoti mokesčių dydžius, padidinti investavimo skatinimą yra tai ko reikia. Abu šie faktoriai yra politiškai sunkiai įgyvendinami, bet jie yra svarbiausias dalykas.
Richard D. Erb – buvęs tarptautinio valiutos fondo valdybos direktorius
Palikit normą. Tai yra aukščiausia riba, bet ne planinis rodiklis. ECB kontroliuoja 2% infliacijos “aukščiausią ribą”, kuri yra kaip tikslas. Tai nėra spaudimas suvaržyti įvesti infliaciją žemiau “aukščiausios ribos”. Pabrėžiant, nuo 2001 m. gegužės mėn. ECB sumažino jų procentų normą nepaisant faktų, kad infliacija išlieka virš 2%. ECB galėtų tęsti išimtinę veiklą. Be to, tie, kurių vyriausybės realizuoja infliacijos planinį rodiklį, remiasi pavyzdžiais kaip vyriausybės ir Europos Komisija keičia susitartą stabilizavimą ir augimą.
Hermann Remsperger – Vokietijos Bundesbank Vykdo.mosios Tarybos narys
Nėra priežasties keisti. Pirmiausia svarbu suprasti, kad ECB nenukreipia infliacijos procentų normos. Pagal definicijos pritaikymą Valdymo Tarybos tikslas yra laikyti procentų didėjimą vartotojų kainomis ne žemiau kaip 2% per vidutinį laikotarpį. Ši definicija leidžia ECB reaguoti lanksčiai į trumpo laikotarpio nukrypimus. Antra, nauja analizė siūlo, kad 2% yra priimtina aukščiausia riba vidutinio laikotarpio infliacijos trende. Taigi, Hermann Remsperger nemato poreikio pakeisti ECB’s kainų stabilizavimo dabartinę definiciją.
Karl Georg Zinn – Aachen Technikos Universiteto ekonomikos profesorius
Keiskit normą. Ekonomikos istorija byloja mums, jog greitas augimas ir užimtumas reikalauja bendrų kainų lygio lankstumo, centrinių bankų tikslas atspindėti šį empirinį sveiką protą ir nesekti ideologinių koncepcijų. Maastricht/Amsterdam susitarimas neatitinka keliančios nerimą situacijos subrendusioje ekonomikoje. Karlas Georgas Zinn stipriai pritaria tam, kad ECB keistų infliacijos aukščiausią procentą.
Šaltinis: (International Economy Publications, 2003, p. 1-2)IŠVADOS
ECB buvo įkurtas 1998 metų birželio 1 d. ECB yra Eurosistemos piramidės viršūnėje. ECB yra atsakingas už monetarinės politikos vykdymą Euro-zonoje, jam priklauso teisė nustatyti ar keliami uždaviniai bus vykdomi per ECB, ar decentralizuotai.
Europos Centrinio Banko valdymo organai yra šie:
· Valdančioji taryba;
· Vykdomoji valdyba;
· Bendroji taryba.
ECB tikslai protokole dėl ECBS ir ECB statuto apibrėžiami taip: “pagrindinis ECBS tikslas yra palaikyti kainų stabilumą.” ECB išlaikomas kainų stabilumas daro žymų indėlį į platesnių ekonominių tikslų pasiekimą, tokių kaip aukštesnio gyvenimo lygio, aukšto ekonominio aktyvumo ir geresnių įdarbinimo galimybių.
ECB reikalauja iš kredito institucijų laikyti privalomuosius depozitus, vadinamus “minimaliais” arba “reikalaujamais” rezervais. ECB privalomųjų rezervų norma yra 2 %. ARO vaidina svarbų vaidmenį Euro-sistemos pinigų politikoje. Jos naudojamos valdyti palūkanų normas, rinkos likvidumą ir stebėti monetarinės politikos situaciją. ECB yra realizavęs tiek skolinimosi, tiek skolinimo galimybes. Komercinių bankų skolinimosi galimybė yra realizuota vienos nakties kreditais. Skolinimo galimybė realizuota vienos nakties indėliu. Patobulintos ECB pinigų politikos priemonės įsigaliojo nuo 2004 m. pirmojo ketvirčio.
Nors ECB savo pagrindiniu tikslu yra iškėlęs kainų stabilumą, šis tikslas neduoda aiškaus apibrėžimo, kas turima omenyje “kainų stabilumu”. ECB tiksliau apibrėžė kainų stabilumą: “Kainų stabilumas bus apibrėžiamas kaip mažesnis kaip 2 % metinis harmonizuoto vartotojų kainų indekso išaugimas euro zonoje. Kainų stabilumas turi būti išlaikytas vidutiniu laikotarpiu.” 2003 m. ECB Valdančioji taryba taip pat patikslino, kartu su buvusiu apibrėžimu, kad ECB siekia išlaikyti infliacijos lygį žemiau nei, tačiau artimą 2% vidutiniame laikotarpyje.
Tam, kad geriausiai pasiektų tikslą – išlaikyti kainų stabilumą, ECB turi nuodugniai analizuoti ekonominį vystymąsi. Pagal ECB pinigų politikos strategiją, visa turima informacija ir kainų stabilumo rizika vertinamos dvejomis analizės kryptimis, kurios kitaip dar vadinamos ,,ramsčiais“: monetarine analize ir ekonomine analize.
Ar gali Europos Centrinis Bankas pakeisti nustatytą 2% infliacijos normą? Šiuo klausimu įvairūs autoriai turi skirtingas nuomones, vieni griežtai pasisako už infliacijos normos nejudinimą, kiti už jos pakeitimą, arba bent ypatingų išimčių leidimą. Savo nuomones jie grindžia įvairiais argumentais, ir vieningos nuomonės šiuo klausimu dar tikrai nėra.LITERATŪRA
1. Banknotai [interaktyvus]. 2004. [žiūrėta 2004 rugsėjo 14 d.] Prieiga per internetą: http://www.ecb.int/bc/intro/html/index.lt.html.
2. Bendradarbiavimas Europos lygiu [interaktyvus]. 2004. [žiūrėta 2004 rugsėjo 14 d.] Prieiga per internetą: http://www.ecb.int/ecb/orga/tasks/html/within-the-eu.lt.html.
3. Bendradarbiavimas tarptautiniu lygiu [interaktyvus]. 2004. [žiūrėta 2004 rugsėjo 14 d.] Prieiga per internetą:http://www.ecb.int/ecb/orga/tasks/html/beyond-the-eu.lt.html.
4. BURAČAS A. Bankininkystės ir komercijos terminų aiškinamasis žodynas. Vilnius – Kaunas: Technologija. 1997. 454 p.
5. European Central Bank. The European Central Bank. Brochure [interaktyvus]. Frankfurt am Main: Kern & Birner GmbH & Co, 2002 [žiūrėta 2004 m. rugsėjo 14 d.]. 51 p. Prieiga per internetą: http://www.ecb.int/pub/pdf/infobr/ecbbren.pdf. ISBN: 92-9181-317-6.
6. European Central Bank. The monetary policy of the ECB 2004 [interaktyvus]. Frankfurt am Main: European Central Bank, 2004 [žiūrėta 2004 m. rugsėjo 9 d.]. 128 p. Prieiga per internetą: http://www.ecb.int/pub/pdf/other/monetarypolicy2004en.pdf. ISBN 92-9181-480-6.
7. European monetary policy [interaktyvus]. Atnaujinta 2003 rugsėjo 14 d. European Parliament. [žiūrėta 2004 m. spalio 16 d.]. Prieiga per internetą: www.europarl.eu.int/facts/5_3_0_en.htm.
8. Finansinis stabilumas ir priežiūra [interaktyvus]. 2004. [žiūrėta 2004 rugsėjo 14 d.] Prieiga per internetą:http://www.ecb.int/ecb/orga/tasks/html/financial-stability.lt.html.
9. International Economy Publications, Inc. Should the European Central Bank change its two percent inflation ceiling?[interaktyvus]. 2003. [žiūrėta 2004 m. rugsėjo 24 d.]. Prieiga per internetą: http://www.findarticles.com/p/articles/mi_m2633/is_1_17/ai_97118168.
10. KROPAS, S. Kelias į pinigų sąjungą. Vilnius: LBDFI, 1999. 143 p. ISBN 9986-878-13-6.
11. Lietuvos finansų rinkų 2002 m. I pusmečio apžvalga [interaktyvus]. Vilnius: Lietuvos bankas. [žiūrėta 2004 m. spalio 16 d.]. 20 p. Prieiga per internetą: www.lb.lt/lt/apie/docs/fr2002_1.doc.
12. Lietuvos finansų rinkų apžvalga 2003 m., [interaktyvus]. Vilnius: Lietuvos bankas. [žiūrėta 2004 m. spalio 17 d.]. 41 p. Prieiga per internetą: http://www.lb.lt/lt/leidiniai/finrinka/fr2003.pdf
13. MAYER, Thomas; DUESENBERRY, James S.; ALIBER, Robert Z. Pinigai, bankai ir ekonomika. Vilnius: Alma littera, 1995. 639 p. ISBN 9986-02-045-X.
14. Mokėjimo sistemos [interaktyvus]. 2004. [žiūrėta 2004 rugsėjo 14 d.] Prieiga per internetą: http://www.ecb.int/paym/intro/html/index.en.html.
15. Monetary policy implementation [interaktyvus]. [žiūrėta 2004 m. spalio 16 d.]. 20 p. Prieiga per internetą: http://www.economia.unimore.it/marotta_giuseppe/didattica/moneta0405/ECB_procedures.pdf
16. Pinigų politika [interaktyvus]. 2004. [žiūrėta 2004 rugsėjo 14 d.] Prieiga per internetą: http://www.ecb.int/mopo/intro/html/index.en.html.
17. Portfelio valdymas [interaktyvus]. 2004. [žiūrėta 2004 rugsėjo 14 d.] Prieiga per internetą: http://www.ecb.int/ecb/orga/tasks/html/portfolio-management.lt.html.
18. Protocol on the statute of the European system of Central Banks and of the European Central Bank [interaktyvus]. 2002. [žiūrėta 2004 m. rugsėjo 14 d.]. 16 p. prieiga per internetą: http://www.ecb.int/ecb/pdf/orga/escbstatutes_en.pdf.
19. Protokolas dėl Europos Centrinių Bankų Sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto [interaktyvus]. 2004. [žiūrėta 2004 m. rugsėjo 14 d.]. 14 p. Prieiga per internetą: http://www.lb.lt/lt/leidiniai/ecb_stat_lt.pdf.
20. Statistika [interaktyvus]. 2004. [žiūrėta 2004 rugsėjo 14 d.] Prieiga per internetą: http://www.ecb.int/stats/intro/html/index.en.html.
21. ŠIAUDINIS S. Privalomųjų atsargų reikalavimai komerciniams bankams: šiuolaikinės tendencijos [interaktyvus]. Vilnius: Lietuvos bankas. 2001. [žiūrėta 2004 m. spalio 16 d.]. 20 p. Prieiga per internetą: http://www.lb.lt/lt/leidiniai/pinigu_studijos2000_4/siaudinis.pdf .
22. Uždaviniai [interaktyvus]. 2004. [žiūrėta 2004 rugsėjo 14 d..] Prieiga per internetą: http://www.ecb.int/ecb/orga/tasks/html/index.lt.html.

Leave a Comment