Kainų diskriminacija monopolijos sąlygomis

TURINYS

Įvadas..............................2
Diskriminacija kainomis..............................2
Pirmojo laipsnio diskriminacija kainomis.....................3
Antrojo laipsnio diskriminacija kainomis......................4
Trečiojo laipsnio diskriminacija kainomis.....................5
Išvados..............................6
Literatūra..............................7ĮVADAS
Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė tobulai konkurencijai yra monopolija (gr. “monos”- reiškia “vienintelis”, “poleo”- reiškia “parduoti”). Kai rinkoje yra tik viena firma, ji turi įtakos rinkos kainai, gali pasirinkti kainą ir gaminamos produkcijos kiekį, kurie maksimalizuos jos pelną. Pakėlusi kainą ji praranda dalį, bet ne visus pirkėjus, kaip tai atsitiktų tobulos konkurencijos atveju.

Šiek tiek monopolinės galios sukaupusi firma turi daugiau pasirinkimo galimybių už firmą grynosios konkurencijos šaakoje. Pavyzdžiui, ji gali taikyti sudėtingesnes kainodaros ir gaminio pateikimo strategijas nei konkurencinės rinkos firma, taip pat – savo gaminį stengtis atskirti nuo varžovų parduodamų gaminių, kad dar labiau padidintų rinkos galią.

Monopolija gamina neefektyvų prekės kiekį. Gamybos apimtį ji apriboja tiek, kad už papildomą prekės kiekį žmonės sutinka mokėti daugiau, negu kainuoja jį pagaminti. Taip atsiranda galimybė diskriminuoti pirkėjus kainomis.DISKRIMINACIJA KAINOMIS
Diskriminacija kainomis yra galimybė tas pačias prekes ar paslaugas parduoti skirtingomis kainomis, nors jų kaštai vienodo dydžio.

Kai monopolistas pradeda gaminti produktus, kuurių pirkėjai negali perparduoti jam susidaro galimybė ir yra naudinga skirtingiems pirkėjams nustatyti skirtingas kainas. Diskriminacija kainomis negalima toms firmoms, kurių produkciją galima perparduoti. Netgi autobuso parko važiavimo bilietai negali būti vieniems pardavinėjami žemesne kaina, tarkim už 50 ct., o kitiems au

ukštesne (1lt.). Tokiu atveju pirmieji nusipirkę bilietą už 50 ct. perparduos jį kitiems už 75 ct. Iš to naudos turės tik vartotojas, o firma patirs nuostolį. Dėl šios priežasties dauguma autobusų parkų bilietų yra skirstomi pagal amžių, kurį galima lengvai patikrinti. Tai atlikus su nuolaida pirkti bilietai (tarkim jie yra skirti pensijinio amžiaus žmonėms), negalės būti naudojami darbinio amžiaus žmonių. Norėdamos nustatyti skirtingas kainas firmos turi sugebėti kontroliuoti savo produktų kainas. Firmos sugebėjimas skirtingomis kainomis pardavinėti produktus vadinamas diskriminacija kainomis.
Ekonomistai nagrinėja trijų rūšių diskriminaciją kainomis:
1) Pirmojo laipsnio diskriminacija kainomis reiškia, kad skirtingus prekės vienetus monopolistas parduoda skirtingomis kainomis ir atskiriems asmenims jos gali būti nevienodos. Kartais tokia diskriminacija kainoms vadinama tobuląja (grynąja) diskriminacija kainomis.
2) Antrojo laipsnio diskriminacija kainomis monopolistas parduoda skirtingus prekės viienetus nevienodomis kainomis, tačiau kiekvienas asmuo perkantis prekės tiek pat moka tokią pačią kainą. Praktikoje dažniausiai sutinkama antrojo laipsnio diskriminacija kainomis- nuolaidos už didesnį prekės kiekį.
3) Trečiojo laipsnio diskriminacija kainomis įvyksta, kai monopolistas parduoda prekę atskiriems žmonėms skirtingomis kainomis, tačiau tas pats asmuo už kiekvieną vienetą moka tą pačią kainą. Praktikoje tai labiausiai paplitusi diskriminacija kainomis- kurios pavyzdžiai galėtų būti nuolaidos studentams, moksleiviams, pensininkams ir t.t.PIRMOJO LAIPSNIO DISKRIMINACIJA KAINOMIS
Tai kraštutinė diskriminacijos kainomis forma, kai monopolistas skirtingiems pirkėjams nustato maksimalias kainas, kurias ji
ie yra pasirengę mokėti ir moka už kiekvieną vienetą. Esant tobulai diskriminacijai kainomis gamintojas stengsis parduoti kiekvieną prekės vienetą už kiek įmanoma didesnę kainą, kitaip tariant už kiekvieno vartotojo rezervavimo kainą. Kadangi kiekvienas vienetas parduodamas už vartotojo rezervavimo kainą, tai vartotojas jokio perviršio negauna. Visą perviršį pasiima gamintojas. Gaudamas visą rinkos perviršį monopolistas siekia užsitikrinti, kad jis būtų pats didžiausias. Gamintojo tikslas yra maksimilizuoti pelną (gamintojo perviršį) siūlant vartotojams tokias kainas, už kurias šie būtų linkę įsigyti produktą. Tokiu atveju baigmė bus efektyvi, nes monopolistui jau gaunančiam maksimalų pelną, koks tik yra įmanomas, negalima jo padidinti, o vartotojo perviršio negalima padidinti nesumažinant gamintojo perviršio. Siekdamas gauti maksimalų pelną gamintojas kiekvieną prekę siekia parduoti už maksimalią kainą, o paskutinį prekės vienetą parduoda už kainą, kuri susidarytų esant tobulai konkurencijai (p=MC)(kaip parodyta 1pav.)
P P

A B

MC MC

Xo Q xo Q
1pav. Pimojo laipsnio diskriminacija kainomis esant glotnioms paklausos kreivėms. Čia pavaizduotos dviejų vartotojų išlygintos paklausos kreivės kartu su pastoviųjų ribnių kaštų kreive. Monopolistas pelną maksimalizuoja gamindamas tiek, kad kaina susilygintų su ribiniais kaštais lygiai taip kaip ir konkurencinėje rinkoje.

Praktikoje surasti pavyzdžių tenkinančių tobulosios diskriminacijos kainomis sąvoką nėra realu, tačiau ideologiškai ji yra labai įdomi, nes pateikia kitokį efektyvų išteklių pasiskirstymo mechanizmą, nei konkurencinė rinka. Galbūt ti

ikrovėje panašus pavyzdys galėtų būti, jei žemėje būtų vienas mikrochirurgas, siekiantis maksimalaus pelno ir iš kiekvieno savo paciento prašantis skirtingų kainų, pagal jų galėjimą mokėti.ANTROJO LAIPSNIO DISKRIMINACIJA KAINOMIS
Antrojo laipsnio diskriminacija kainomis, dar vadinama netiesine kainodara, yra skirtingų kainų nustatymas skirtingoms produkcijos pirkimo apimtims. Visi pirkėjai, kurie perka tiek pat produkcijos, moka vienodą kainą, bet pekantys skirtingus kiekius, moka skirtingas kainas. Kitaip tariant, kainų diferencijavimo kriterijus yra ne pirkėjų pajamų dydis, kaip yra taikant pirmojo laipsnio diskriminaciją kainomis, o perkamos produkcijos apimtis.

Antrojo laipsnio diskriminaciją kainomis naudoja komunalinės įstaigos, kurios yra natūraliosios monopolijos, nes, didėjant pardavimų apimčiai, gauna masto ekonomiją. Pavyzdžiui, elektros energijos gamybos bendrovių vidutiniai bendrieji kaštai mažėja, didėjant elektros energijos gamybos apimčiai. Todėl pirkėjams, perkantiems mažai elektros energijos, nustatoma didesnė kaina, o perkantiems didesnius kiekius – mažesnės kainos. Mažiausia kaina paprastai yra lygi ribiniams kaštams, jei MC = ATC arba MC>ATC, arba vidutiniams kaštams, jei ATC>MC. Bet kuri didesnė arba mažesnė paskutinio producijos vieneto kaina sumažintų monopolijos pelną.

Antrojo laipsnio diskriminacijos kainomis tikslas yra išnaudoti masto ekonomijos galimybes ir gauti kuo didesnį pelną.

TREČIOJO LAIPSNIO DISKRIMINACIJA KAINOMIS

Pardavėjas dažnai gali išskirti stambias pirkėjų grupes ir kiekvienai grupei nustatyti skirtingą kainą. Trečiojo laipsnio diskriminacija kainomis yra labiausiai paplitusi forma. Jos pavyzdžiai gali būti įvairios nuolaidos studentams ar

r vyresnio amžiaus žmonėms.
Mūsų nagrinėjamu atveju laikykime, kad pardavėjas išskiria dvi žmonių grupes ir kiekvienai parduoda už skirtingą kainą. Tarkime, kad parduotų prekių pirkėjas nebegalės perparduoti. Tuomet monopolisto pelno uždavinys bus:

kur pirmosios ir antrosios grupių atvirkštinės paklausos funkcijos, o – prekės gamybos kaštai. Tuomet optimalus sprendinys privalo tenkinti:

;
Tai reiškia, kad papildomo vieneto gamybos kaštai turi būti lygūs ribinėms pajamoms kiekvienoje rinkoje. Jei ribinės pajamos ribinius kaštus viršytų pirmojoje rinkoje, tai jai ir apsimokėtų gaminti daugiau. Panašiai galime sakyti ir dėl antrosios rinkos. Kadangi abiejų rinkų ribiniai kaštai yra lygūs, tai ir jų ribinės pajamos privalo būti lygios. Tad nesvarbu, ar prekė parduodama pirmojoje rinkoje ar antrojoje, pajamas ji turi padidinti tiek pat. Pritaikius ribines pajamas, išreikštas elastingumu ir ėmę, jog gauname, kad: . Iš šios sąlygos matome, kad paklausa privalo būti mažiau elastinga toje rinkoje, kurioje yra aukštesnė kaina. Tai yra tikrai prasminga, nes jautriai reaguojančiai grupei diskriminuojanti firma nustatys žemą kainą, o aukštą- nejautriai. Tai yra naudinga tiek firmai tiek ir vartotojams. Firma maksimizuoja pelną, o vartotojai naudojasi jiems teikiamomis nuolaidomis.

IŠVADOS

Monopolijos sąlygomis yra galimos trijų rūšių diskriminacijos kainomis. Pirmojo laipsnio diskriminacija yra tuomet, kai produkcijos ar paslaugų kaina nustatoma atsižvelgiant į vartotojų pajamas, tačiau ši diskriminacija yra tik teorinė, nes praktikoje sunkiai pritaikoma. Antrojo laipsnio diskriminacija yra tuomet, kai kaina priklauso nuo perkamos produkcijos kiekio. Kuo daugiau perkama, tuo kaina mažėja. Trečiojo laipsnio diskriminacija kainomis yra tada, kai monopolistas prekes arba paslaugas skirtingiems žmonėms parduoda skirtingomis kainomis, bet kiekvienas prekės vienetas tam tikrai pirkėjų grupei parduodamas ta pačia kaina. Tai praktikoje labiausiai paplitusi diskriminacijos kainomis forma.

LITERATŪRA

1. Snieška V. ir kt. Mikroekonomika. – Kaunas: Technologija, 1997.
2. Skomina V. Mikroekonomika : vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams – Vilnius: Enciklopedija, 2000.
3. Varian Hal R. Mikroekonomika: šiuolaikinis požiūris. – Vilnius: Margi raštai, 2004.
4. Wonnacott P., Wonnacott R. Mikroekonomika – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 1998.

Leave a Comment