vanduo

2501 0

Vanduo
(Teršalai:jų poveikis gamtai ir žmogaus sveikatai

Įvadas

Giliai į atmintį man įstrigo 1997 m. knygoje “Ekologija tavo namuose”
parašyti Alio Balbieriaus žodžiai:

“Jaučiu ir suvokiu ją (gamtą) kaip viso, kas yra, substanciją, kaip
visų jos dalių (atomų, žiedadulkių, planetų, galaktikų) pasikartojimą,
ryšius, jungtis. Nes gamta visur- kiekvienoje kūno ląstelėje, žmogaus
sukurtuose “antriniuose” daiktuose. O ypač ją jauti akis į akį susidūręs su
jos pirmapradėmis apraiškomis, natūralios gamtos salelėmis,
išsibarsčiusiomis civilizuotame pasaulyje. Tų salelių vis mažėja, nes mes,
patys to nenorėdami, lyg ir “atsiskyrėme” nuo gamtos, užsidengėm miestais,
technika, popierių šūsnimis, pasinėrėm į savo problemų sūkurį, kaažko kažkur
nepamatėme, atrodėme protingesni negu iš tiesų esame, kovojom su gamta,
bandėm ją įveikti – tiek praktiškai, tiek “teoriškai”.O dabar bandome
“prisivyti” gamtą, ją gelbėti, saugoti. Pradedame suvokti, kas mus ištiks,
jeigu negrįžtamai pažeisime biosferos ekologinius ryšius, apie kuriuos
žinome tiek nedaug. Kalbame, mąstome apie gamtos ir žmogaus harmoniją, o
lekiame vis greitėjančiu civilizacijos ekspresu į priekį, į nežinią,
pakeliui teršdami upes ir ežerus, miškus, orą, dirvožemį.”

Sena kaip pasaulis, bet tikra tiesa – be vandens mūsų planetoje
nebūtų gyvybės. Be maisto žmogus gali išgyventi iki dviejų mėnesių, be
vandens – vos kelias paras. Vaanduo sudaro apie du trečdalius visų gyvosios
gamtos organizmų, o žmogaus kūno masės – 70(. Skirtingose žmogaus kūno
dalyse vandens kiekis nevienodas: širdyje ir smegenyse jo yra apie 80%,
kraujuje – 79%, limfose – net 96%. Žmogus miršta netekęs 12 ir daugiau
procentų vandens. Nuo vandens priklauso organizmo vystymasis, augimas,
fiziologiniai procesai. Su

uaugusiam žmogui per parą reikia 35 – 45 g vandens
skaičiuojant kiekvienam jo kūno masės kilogramui.

Požeminis vanduo – vienintelis geriamojo vandens šaltinis Lietuvoje.
Jo kokybę lemia daugybė gamtinių ir antropogeninių veiksnių. Jų poveikis
labai skirtingas laike ir erdvėje – vieni veiksniai svarbesni sekliems
gruntinio vandens horizontams, kiti – giliau slūgstantiems vandens
baseinams, kurių vanduo dažniausiai ir naudojamas centralizuoto vandens
tiekimo sistemose. Gruntinis vanduo Lietuvoje sutinkamas holoceno ir
pleistoceno nuogulose. Priklausomai nuo to, kurie iš anksčiau minėtų
faktorių vyravo formuojantis gruntinio vandens balansui, vandens kokybė
minėtose nuogulose labai įvairi. Ji labai nepastovi ir dėl paties gruntinio
vandens išteklių formavimosi mechanizmo ypatybių: greito drėgmės ir teršalų
skverbimosi iš pavasarinių balų per aeracijos zoną be jokio išsivalymo ir
lėtos neprisotintos filtracijos pro jos uolienas iki gruntinio vandens
lygio, kurios metu infiltratas gerokai išsivalo nuo teršiančių medžiagų.

Marijampolės apskritis, kurią sudaro Marijampolės, Vilkaviškio ir
Šakių raajonai, yra Vidurio Lietuvos žemumoje. Didelių upių nėra, tik
Šešupė, kurios svarbiausi dešinieji intakai yra Dovinė, Višakis, Nova,
Siesartis bei Jotija ir kairysis Rausvė. Todėl ir paviršinio vandens
resursai čia nedideli. Vandens resursų problemą komplikuoja ir tai, kad
Šešupės vanduo užterštas organinėmis medžiagomis, sunkiaisiais metalais,
naftos produktais, detergentais, įvairiais mikroorganizmais. Todėl jos
vandens negalime naudoti buityje, nekalbant jau apie miestų ir gyvenviečių
aprūpinimą geriamu vandeniu. Tam netinka ir jos intakų vanduo – jis taip
pat užterštas.

Vienok Marijampolės apskritis – tai derlingų žemių ir pakankamai
išvystytos pramonės kraštas. Gyventojų tankis čia 30 – 50 žmonių/km2.Tik
miestams a
artimiausioje ateityje reikės virš 50 tūkst. m3/para.Vandens
gavybai Marijampolės apskrityje eksploatuojami 5 išžvalgyti ir 3
neišžvalgyti požeminio vandens telkiniai, iš kurių vanduo tiekiamas
didiesiems apskrities miestams. Kaimo gyvenviečių, pramonės įmonių stambių
ūkių bei fermų aprūpinimui vandeniu apskrityje išgręžta virš 1000 gręžtinių
šulinių. Kur ir kiek jų yra geros techninės būklės bei dar eksploatuojamų,
tikslių žinių nėra. Tačiau tokios žinios būtinos, nes techniškai
netvarkingi gręžtiniai šuliniai – tai požeminio vandens taršos židiniai. Ne
visų gręžtinių šulinių vandens, imamo iš gilesnių žemės sluoksnių, kai
kurie reglamentuojami komponentai atitinka standarto reikalavimus.
Geriausias pavyzdys – geležis, kurios požeminiame vandenyje visuomet yra
daugiau nei leistina. Nors jo padidintas kiekis nekenkia sveikatai, tačiau
tai sudaro daug nepatogumų tokį vandenį vartojant: ruduoja santechniniai
įrenginiai, tepasi plaunami skalbiniai, iškrenta nuosėdos induose. Reikia
ieškoti būdų, kaip jis visiškai atitiktų geriamo vandens standarto
reikalavimus.

Apskrityje yra apie 13,9 tūkst. šachtinių (kastinų) šulinių, iš kurių
vandenį gėrimui, gyvuliams girdyti bei buityje vartoja apie 94 tūkst.
vienkiemių, gyvenviečių ir miestų pakraščių gyventojų. Skirtingai nuo
gręžtinių, šachtiniai šuliniai negilūs, jų gruntinis vanduo neapsaugotas
nuo paviršinio teršimo. Gruntinio vandens apsaugos požiūriu Marijampolės
apskrityje yra itin nepalankios hidrogeologinės sąlygos. Beveik visą jos
teritoriją dengia molingos nuogulos: prieledyninių ežerų molis, priemolis
ar priesmėlis, tirpstant ledynui susidaręs moreninis priemolis su smėlio
lęšiais – vadinamoji dugninė morena. Tokiuose nuogulose vanduo susikaupia
viršutinėje smėlingesnėje ir plyšiuotesnėje nuogulų dalyje ir į jį iš
paviršiaus labai greitai patenka įvairios teršiančios medžiagos bei
mikroorganizmai. Vanduo molinguose dariniuose srūva la
abai lėtai, užterštas
gruntinis vanduo yra prastas. Ypač jame daug azotinių junginių – amonio,
nitritų ir nitratų, kurių didelis kiekis pavojingas žmonių sveikatai, o
mažiesiems vaikams tokio vandens iš viso nereikėtų gerti – galimi mirties
atvejai.

Gruntinio vandens kokybę natūraliomis sąlygomis lemia fiziniai
geografiniai, klimatiniai, orografiniai, hidrologiniai, biologiniai, taip
pat geologiniai bei hidrogeologiniai faktoriai. Pastaruoju metu vis didesnę
įtaką gruntinio vandens kokybei daro antropogeninis faktorius –
išsklaidytoji ir vietinė tarša. Yra du pagrindiniai išsklaidytosios taršos
šaltiniai Lietuvoje – tai užteršta atmosfera ir žemės ūkis. Lokalinės
taršos šaltinių Respublikoje yra daug ir įvairių. Didelius plotus
Marijampolės apskrityje užima dirbama žemė., kultūrinės bei paprastos
pievos ir ganyklos. Čia tarša ne koncentruota, o atvirkščiai – išsklaidyta.
Be to, ji pasireiškia sezonais. Todėl ir antropogeninis poveikis čia
mažesnis. Vienok, dirbamos žemės plotai, bent anksčiau, buvo pakankamai
intensyviai tręšiami, ne visuomet racionaliai buvo naudojami nuodingi
chemikalai pasėlių apsaugai nuo kenkėjų, – antropogeninė veikla dar gali
būti jaučiama ir dabar. Miškuose antropogeninė tarša mažiausia. Jeigu
žmogaus ūkinę veiklą sutvarkytumėme taip, kad įvairios atliekos nepatektų į
orą, dirvą ir paviršinius vandenis, tai joks pavojus negrėstų požeminiam
vandeniui. Tačiau kaip tik to žmonija padaryti negali: trūksta apsaugos
priemonių, o ir tos, kurios yra, kai kurioms valstybėms, ūkiams, asmenims
yra per brangios. Taigi antropogenizacijos procesas planetoje labai įvairus
ir sunkiai reguliuojamas tiek atskirose valstybėse, tiek visame pasaulyje.

VANDENS TARŠA

Trims ketvirtadaliams žmonijos aprūpinimas vandeniu bei jo kokykė tebėra
aktuali problema. Vartojamojo va

andens resursų išsaugojimas ir jo kokybės
pagerinimas kelia didelį susirūpinimą.

Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės.
Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos,
patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Todėl
jo telkinių apsauga, ypač gerai išvystytos pramonės rajonuose, yra
nepaprastai svarbi.

Vandens užterštumas vertinamas pagal:

gamtinius parametrus:
fizikinius: temperatūra, spalva, suspenduotos dalelės ir kt.;
mikrobiologinius: mikroorganizmai, bakterijos, virusai, pirmuonys ir kt.;
cheminius: neorganiniai teršalai (druskos, sunkieji metalai), organiniai
teršalai (pesticidai, angliavandeniai ir kt.);

teršalų kilmę:
urbanistiniai: buitiniai nutekamieji vandenys, liūčių sukeltos nuoplovos,
buitinių atliekų sąvartynai ir t.t.;
pramoniniai: kietos ir skystos technologinės atliekos (cukraus, popieriaus
gamyba ir kt.), produkcijos sandėliavimas (anglaivandeniliai, pramoninės
atliekos), naudingųjų iškasenų gavyba (karjerai, šachtos);
teršalai, susidarantys dėl intensyvių žemės ūkio kultūrų auginimo
technologijų (trąšos, augalų apsaugos priemonės), organinių trąšų
barstymas, žemės ūkio produktų perdirbimas (skerdyklos ir kt.);

teršalų pasiskirstymą laike:
nuolatiniai: netinkamai sandėliuojamų ar palaidotų atliekų išplovimas ir
teršalų skverbimasis į vandeningus grunto sluoksnius;
atsitiktiniai: kanalizacijos tinklų avarijos, avariniai cisternų
išsiliejimai ir kt.;
sezoniniai: augalų apsaugos priemonės jų naudojimo laikotarpiu, medžiagos,
apsaugančios autostradas nuo apledėjimo ir t.t.;

teršalų pasiskirstymą erdvėje:
difuzinis: naudojant žemės ūkio chemines priemones;
lokalizuotas: pramoninėse aikštelėse, sandėliuose, urbanistinės atliekos;
linijinis: palei autostradas, geležinkelius, upes ir kt.

Vandens užterštumo padariniai

Vartojant geriamąjį vandenį, kuris užterštas cheminėmis medžiagomis,
net jei jų būtų ir labai mažas kiekis, galima rimtai ir ilgam laikui
susirgti. Kai kurios vandenyje esančios cheminės priemaišos, taip vadinami
kancerogenai, gali sukelti vėžį. Jei gyventojų aprūpinimo geriamuoju
vandeniu taisyklės nėra pakankamai griežtos, labai išauga tikimybė susirgti
vėžinėmis ligomis.

Geriamame vandenyje esančios neorganinės medžiagos niekuomet arba
labai retai gali paveikti žmogaus organizmą staigiai. Tai priešingybė
mikrobiologiniam geriamo vandens užteršimui, kai patogeninių bakterijų
poveikis būna staigus ir, be to, per vandenį plinta labai greitai.
Patogeniniai mikrobai gali būti priežastimi tokių rimtų susirgimų, kaip
cholera, tifas, paratifas, virusinis hepatitas, vidurių šiltinė ir kt.
Būtent dėl to labai svarbu, kad į geriamojo vandens šaltinius nepatektų
teršalai, kuriuose gali būti patogeninių mikroorganizmų. Cheminių
komponentų žalingas poveikis galimas tik tada, kai blogos kokybės vanduo
vartojamas nuolat ir ypač jeigu jame yra ingredientų, kurie kaupiasi
žmogaus organizme. Reikėtų pažymėti, kad per mažas kai kurių ingredientų
kiekis geriamame vandenyje gali būti taip pat žalingas žmogui. Tačiau kol
kas Pasaulio sveikatos organizacija nėra šių pasekmių gerai ištyrusi ir
parengusi atitinkamų rekomendacijų. Išimtis – fluoras, kurio kartais
nurodomos tiek mažiausios, tiek didžiausios leidžiamos koncentracijos.
Natūraliose sąlygose gėlo požeminio vandens savybės Lietuvoje dažniausiai
artimos standarto reikalavimams. Tačiau yra ir nukrypimų, kurių daugėja dėl
vietinės ir regioninės taršos.

Vandenyje visuomet yra kalcio ir magnio jonų, nuo kurių priklauso
vandens kietumas. Didėjant bendrai vandens mineralizacijai – druskų kiekiui
jame, vanduo tampa kietesniu. Dažni atvejai, kai vandens kietumas padidėja
dėl antropogeninės taršos. Dabar Lietuvoje vanduo daug kur yra kietas, ir
gyventojams kyla klausimas – ar ši vandens savybė neturi žalingo poveikio
žmogaus organizmui? Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose
rašoma, kad nustatytas atvirkščias koreliacinis ryšys tarp mirtingumo ir
nuo širdies ir kraujagyslių ligų, bei bendrojo vandens kietumo. Kitaip
tariant, daugiau miršta geriančių minkštesnį negu kietą vandenį.Tame
pačiame leidinyje rašoma, kad nėra patikimų eksperimentinių duomenų, jog
nuolat vartojant kietą vandenį jaustųsi neigiamas poveikis. Tačiau visi
gerai žino, kad vartoti kietą vandenį buityje nelabai patogu.Todėl
daugumoje šalių bendrojo kietumo DLK nustatoma 7 – 10 mg-ekv/1. Lietuvoje
leistina norma yra 7 mg-ekv/1.

Vandens skirstymas pagal bendrąjį kietumą mg-ekv/1

Labai minkštas < 1.5

Minkštas 1.5 – 3.0

Kietokas 3.0 – 6.0

Kietas 6.0 – 9.0

Labai kietas > 9.0

Šiuo metu visame pasaulyje požeminiame, ypač šachtinių šulinių
vandenyje yra daug azoto junginių, kurių galutinis produktas yra nitrato
jonas (NO3-). Jo DLK geriamame vandenyje yra 45 mg/l. Tenka apgailestauti,
kad maždaug pusės mūsų šalies šachtinių šulinių vandenyje nitratų kiekis
viršija 45 mg/l ir dažnai siekia 100 – 150 mg/l. Tiesa, giliau slūgsančiame
arteziniame vandenyje nitratų daug mažiau, jų kiekis retai viršija 3 – 5
mg/l. Tad Lietuvos miestų gyventojai nitratų požiūriu geria daug geresnį
vandenį negu žmonės, gyvenantys kaimo vietovėse. Azoto junginiai kartu su
aminais, kurių visuomet būna žmogaus organizme, sudaro kancerogeninių
savybių turinčias medžiagas. Todėl nuolat vartojant vandenį, kuriame gausu
nitratų, yra tikimybė susirgti vėžiu. Be to, labai didelis nitratų, o dar
labiau nitritų (NO2-) kiekis gali sukelti methemoglobinemiją, kai organizme
jaučiamas deguonies stygius. Ypač toks vanduo pavojingas kūdikiams. Galimi,
kaip minėjome, net mirties atvejai.

Požeminiame vandenyje visuomet gausu geležies vidutiniškai iki 1 – 3
mg/l. Geležis yra būtinas elementas žmogaus organizmui. Tačiau geriamas
vanduo nėra svarbus geležies šaltinis žmogui. Kaip jau minėjau, geležies
kiekis buityje naudojamame vandenyje sudaro nemažai nepatogumų: ruduoja
santechniniai įrenginiai, trivalentės geležies nuosėdos tepa plaunamus
skalbinius, suteikia geriamam vandeniui nemalonų skonį. Dėl šių priežasčių,
o ne dėl geležies kenksmingumo žmogui, didžiausia leidžiama jos
koncentracija vandentiekio vandenyje nustatyta 0.3 mg/l. Kadangi
požeminiame vandenyje geležies beveik visuomet yra daugiau, ją iš vandens
reikia šalinti. Lietuvoje įrenginiai geležiai iš vandens šalinti pastatyti
23 vandenvietėse, tarp jų ir Kalvarijos mieste.

Svarbu žmogaus organizmui cheminiu elementu yra fluoras. Jo trūkumas
maiste ir vandenyje sukelia dantų kariesą, o perteklius – skeleto fluorozę.
Todėl, kaip buvo minėta, nustatoma tiek mažiausia, tiek didžiausia
leidžiamos koncentracijos. Lietuvos požeminiame vandenyje fluoro nedaug,
todėl vienu metu net buvo bandyta vandenį, prieš paduodant jį vartotojui,
praturtinti fluoru. Tačiau tai gana sudėtinga, ir šios idėjos buvo
atsisakyta. Manoma, kad kai fluoro trūksta vandenyje, reikia padidinti jo
kiekį maisto racione. Tačiau kai kur fluoro yra virš DLK – 2 – 3 ir net iki
7 – 10 mg/l. Tokiais atvejais patartina eksploatuoti kitus vandeningus
sluoksnius, kurių vandenyje fluoro kiekis neviršija DLK.

Požeminiame vandenyje visuomet yra sunkiųjų metalų, kurių kiekis
Lietuvoje natūraliose sąlygose niekuomet neviršija DLK. Tačiau intensyvios
antropogeninės taršos vietose, ypač įvairių gamyklų apylinkėse, jų kiekis
gali būti ir didesnis už leidžiamą koncentraciją. Kai kurių sunkiųjų metalų
(geležies, mangano, vario, cinko) didelis kiekis pablogina organoleptines
vandens savybes. Kai kurie sunkieji metalai (švinas, selenas, chromas,
arsenas, molibdenas, berilis ir kt.) yra toksiški ir didesnis jų kiekis
vandenyje pavojingas. Todėl būtina saugoti vandenį, nepažeidinėti
vandenviečių sanitarinės apsaugos taisyklių.

Gali kilti klausimas, kodėl bakteriologinė vandens būklė tikrinama
koliforminių bakterijų, o ne patogeninių bakterijų kiekiu vandenyje. Kaip
žinia, bakterijų Escherichia coli visuomet yra žmogaus organizme, iš kur su
fekalijomis jos patenka į aplinką ir į paviršinį bei požeminį vandenį.
Tokiu pat būdu į aplinką patenka ir patogeninės bakterijos. Tačiau
koliforminės bakterijos yra daug atsparesnės už patogenines, kurios
palyginus greitai žūva, jeigu nėra joms palankių sąlygų – maistui
reikalingų organinių medžiagų, atitinkamos temperatūros ir pan. Tyrimais
nustatyta, kad tais atvejais, kai vandenyje nėra arba beveik nėra
koliforminių bakterijų, visos patogeninės bakterijos jau yra žuvusios. Tai
supaprastina ir pagreitina geriamo vandens bakteriologinės būklės kontrolę,
nes patogeninių bakterijų nustatymas vandenyje – ilgas ir daug
laboratorinio triūso reikalaujantis procesas. Reikia pažymėti, kad
požeminis vanduo, skirtingai nuo paviršinio, bakteriologiniu požiūriu yra
švarus. Nežiūrint į tai, kaip buvo minėta, jis chloruojamas, nes nėra
garantijos, kad bakterijos į vandentiekio tinklus nepateks remonto metu,
pro vamzdynų nesandarias vietas ir kt.

Be bakterijų, požeminiame ir ypač seklių šachtinių bei infiltracinių
vandenviečių vandenyje gali pasitaikyti ir virusų, kurie chlorui labiau
atsparūs negu bakterijos. Jų atsparumas priklauso ir nuo vandens drumstumo
– nuo koloidinių ir mechaninių dalelių kiekio: virusas “įsitaiso”
pakibusios dalelės viduryje, ir chloras neturi jam didesnio poveikio, ypač
jeigu chloro ir vandens kontaktas trumpas. Todėl chloruotame vandenyje
bakterijų dažniausiai nebūna, o virusų gali likti. Vandens drumstumas
priklauso ir nuo geležies kiekio: jai oksiduojantis iki trivalentės,
susidaro iškirtos. Tad pašalinus iš vandens geležį, sumažėja ir virusinių
susirgimų galimybė.

Gamtoje (ypač augaluose) veikia kitas dėsnis – kaupimosi. Šio dėsnio
esmė – sukaupti tam tikras atsargas, kad kritiniu metu būtų galima
išlaikyti gyvybę. Taigi gamtos išsklaidyti teršalai, pradedant nuo pirmos
maistinės grandies (augalai), kaupiasi specialiai tam skirtose vietose.
Antai runkelio stiebe ir lapuose bus daug mažiau teršalų (pavyzdžiui,
herbicidų, pesticidų), negu jo šakniagumbyje. Lapuose ir stiebe vyksta
intensyvi medžiagų apykaita, o šakniagumbyje jos tik kaupiasi, todėl čia
teršalų būna daugiau.

Gyvuliai, ėdę runkelių lapus, gaus daug mažiau teršalų, negu šerti
šakniagumbiais. Savo ruožtu šie su vandeniu ir maisto medžiagomis
migruojantys teršalai kaupiasi gyvūnuose (jų riebalų atsargose,
lašiniuose). Raumenyse dėl medžiagų apykaitos teršalų daug kartų mažiau.
Dėl to šiuo metu iš apyvartos išimti žuvų taukai. Ligoniams sergantiems
širdies bei kraujagyslių sistemos ligomis, nerekomenduojamas gyvulinės
kilmės maistas, o ypač – riebalai.

Sveika mityba

Vanduo yra gyvybės pagrindas. 100 mililitrų vandens yra 1 mg natrio,
0,3 mg kalio, 4,5 mg kalcio, 1 mg magnio ir šiek tiek geležies. Jis būtinas
medžiagų apykaitai. Per mažai išgeriant vandens ir kitų skysčių, organizmas
apsinuodija savo paties medžiagų apykaitos produktais. Gali greičiau
sutrikti tulžies pūslės veikla ir susiformuoti inkstų akmenligė, greičiau
organizmas pradės senti. Nepatariama nuolat gerti virinto vandens, nes
verdant ant arbatinuko sienelių nusėda žmogui nuodingų mineralinių druskų
ir mikroelementų. Nereikėtų nuolat gerti ir mineralinio vandens, nes tuomet
per daug mineralinių druskų susikaupia organizme. Gerti reikėtų higienos
centre patikrintą vandenį (iš šulinio, vandentiekio). Į gėrimus
rekomenduojama dėti ledo gabaliukų.

Skysčių derėtų išgerti 1,5 -2,2 litro per dieną.

2 vid. m – klos rajone tirtų šachtinių šulinių vandens

cheminės analizės duomenų suvestinė

|Eil|Adresas |pH |Nitrat|Nitrit|Amonio |Karbonatinis |
|. | | |ai |ai | | |
|Nr.| | |mg/l |mg/l |jonai, |Kietumas, |
| | | | | |mg/l |mmol/l |
|1 |2 |3 |4 |5 |6 |7 |
|1 |Biliūno 2a |6 |95 | |0 |7 |
|2 |Biliūno 10 |6 |50 |0,05 |1 |9 |
|3 |Gedimino 23 |7 |0 | | | |
|4 |Gedimino 31 |10,3-|75 | | | |
| | |7 | | | | |
|5 |Gedimino 33 |10,3-|75 | | | |
| | |7 | | | | |
|6 |Gedimino sk.|10,5-|110 | | | |
| |3 |7 | | | | |
|7 |Gedimino sk.|10,4-|100 | | | |
| |7 |7 | | | | |
|8 |Gėlių 3 |6 |50 | | | |
|9 |Gėlių 8 |7,5 |125 | |0 |7 |
|10 |Gėlių 23 |6 |10 | | |14 |
|11 |Gėlių 25 |7 |75 | | | |
|12 |Kudirkos 34 |5,5 |10 | | |3,5 |
|13 |Kudirkos 54 |6 |25 | | |10,5 |
|14 |Kudirkos 64 |6 |25 | | | |
| 15|Kudirkos 70 |7,2 |50 | |0 |7,5 |
|16 |Kudirkos 87 |7,4 |0 | | | |
|17 |Kudirkos 89 |7,6 |50 | | | |
|18 |Kudirkos 91 |7,4 |25 | | | |
|19 |Kudirkos 93 |7,4 |50 | | | |
|20 |Kudirkos 97 |7,2 |25 | | | |
|21 |Kudirkos 99 |7 |0 | | | |
|22 |Mašioto 6 |6,5 |120 | |0 | |
|23 |Mašioto 11 |8 |50 | |0 | |
|24 |Mindaugo 28 |6 |90 | |0 |9 |
|25 |Mindaugo 28a|6 |0 | | | |
|26 |S. Nėries 3 |6 |50 | |0 |12 |
|27 |S. Nėries 4 |6 |110 | |0 |4 |
|28 |S. Nėries 13|7,5 |75 | | | |
|29 |Seminarijos |7 |25 | | | |
| |2a | | | | | |
|30 |Seminarijos |6 |40 | | |6,9 |
| |3 | | | | | |
| 31|Seminarijos |7,5 |75 | | | |
| |8 | | | | | |
|32 |Seminarijos |7,4 |50 | | | |
| |19 | | | | | |
|33 |Seminarijos |7,7 |100 | | | |
| |21 | | | | | |
|34 |Sodžiaus 8 |7,8 |0 | | | |
|35 |Sodžiaus 9 | |10 | | | |
|36 |Sodžiaus 11 |5,5 |25 | | | |
|37 |Sodžiaus 12 |10,3 |90 |0,025 |0 |6 |
|38 |Sodžiaus 19 |6 |150 | | |11,9 |
|39 |Sruogos 2a |7,2 |125 | |0 |10,2 |
|40 |Sruogos 6 |7,3 |75 | | | |
|41 |Sruogos 7 |7,4 |25 | | | |
|42 |Sruogos 8 |7,4 |25 | | | |
|43 |Sruogos 9 |7,7 |10 | | | |
|44 |Šviesos 1 |6,5 |25 | | |9,5 |
|45 |Šviesos 3 |6 |50 | | | |
|46 |Šviesos 6 |5,5 |75 | | | |
|47 |Taikos 1 |7,7 |100 | |0 | |
|48 |Taikos 1a |7,9 |75 | |0 |5,7 |
|49 |Trakiškių 14|7,5-7|75 | | | |
|50 |Trumpoji 3 |6 |100 | | |4,5 |
|51 |Trumpoji 5 |7,4 |0 | | | |
|52 |Trumpoji 12 | |25 | | | |
|53 |Trumpoji 16 |7 |50 | | | |
|54 |Trumpoji 18 |7 |75 | | |5,8 |
|55 |Vaičaičio 19|7,1 |150 |0 |0 |8 |
|56 |Vaičaičio 29|6 |100 |0,025 |0 | |
|57 |Vaičaičio 44|7 |125 |0,075 |0 | |
|58 |Vaičaičio 46|7 |100 |0,1 |0 | |
|59 |Žemaitės 36 |8 |75 | | |12 |
|60 |Žemaitės 46 |8 |100 | | | |
|61 |Žemaitės 47 |7 |150 |0,5 | |8,5 |

Šulinių skaičius (%), kuriuose nitratų kiekis viršija DLK

Rajonai:

1. Varpo gatvės rajonas.
2. Kapų gatvės rajonas.
3. 2 vid. m –klos rajonas.
4. P.Armino ir Aukštesniosios pedagoginės mokyklų rajonas.
5. Tarpučių rajonas.
6. Šaulių gatvės rajonas.
7. 7 vid. m – klos rajonas.
8. Sasnavos gatvės rajonas.
9. Klaipėdos gatvės rajonas.

Vidutinis karbonatinis kietumas rajonuose

Rajonai:

1. Varpo gatvės rajonas.
2. Kapų gatvės rajonas.
3. 2 vid. m –klos rajonas.
4. P.Armino ir Aukštesniosios pedagoginės mokyklų rajonas.
5. Tarpučių rajonas.
6. Šaulių gatvės rajonas.
7. 7 vid. m – klos rajonas.
8. Sasnavos gatvės rajonas.
9. Klaipėdos gatvės rajonas.

Vanduo upėse

Augalus, gyvus organizmus bei vandenį, sausumą, ir atmosferą į
nedalomą visumą jungia ne vien vandens apytakos ratas. Visa susieja gyvybės
saitai, kartais akivaizdūs, o dažnai tik numanomi, pažįstami tiems, kurie
sugeba įžvelgti gamtos vyksmų esmę. Dažnai sunku nusakyti vandens
ekosistemos ribas, nes jos dalių tarpusavio priklausomybė ir medžiagų
apytaka neapsiriboja vandens telkiniu ir aprėpia didesnes aplinkos sritis.
Svarbi upės, upelio ekosistemos ypatybė – vandens tėkmė. “Negalima dukart
įbristi į tą pačią upę”, – sakydavo senovės išminčiai, norėdami pabrėžti
nenutrūkstamą pasaulio kaitą. Gamtinėje ekosistemoje nusistovi organizmų
rūšinė sudėtis ir jų tarpusavio ryšiai, gyvūnai gerai prisiderina prie savo
gyvenamosios aplinkos. Vienok, vandens ekosistemos vis dažniau patiria
antropogeninį poveikį. Teršalai į vandenį gali pakliūti iš taškinių taršos
šaltinių – buitinės kanalizacijos vamzdžių, pramonės įmonių vandens
išleidėjų. Dažnai vandenį užteršia išsklaidytos taršos šaltiniai. Tai iš
dirvožemio išplautas trąšų ir pesticidų perteklius, lietaus vandens
nuotekos iš miestų gatvių, kuriose yra naftos produktų ir sunkiųjų metalų,
įvairių avarijų metu į vandenį pakliūvančios nuodingos medžiagos. Taršos
padariniai gali pasireikšti net labai toli nuo taršos šaltinio.

Buitinės nuotekos ir iš dirvožemio išplautos trąšos (fosfatai,
nitratai) padidina fosforo ir azoto koncentraciją vandenyje. Tai sukelia
eutrofikaciją. Eutrofikaciją patiria beveik visos Lietuvos upės.
Svarbiausias eutrofikacijos požymis – vandens “žydėjimas”. Fosforas ir
azotas skatina dumblių ir aukštesniųjų augalų augimą. Organinių medžiagų
perteklius nusėda į dugną, dumblėja pakrantės. Skaidydamos vandenyje
organines atliekas (augalų dalis, buitines bei maisto pramonės nuotekas it
kt.), daugelis bakterijų taip pat vartoja deguonį, todėl jo ima trūkti.

Svarbus išsklaidytos vandens taršos šaltinis – oro tarša. Visos
dalelės ir dujos iš oro pagaliau patenka į vandenį ar dirvožemį. Iš
dirvožemio jos taip pat gali būti išplaunamos į upelius, upes, ežerus.
Azoto oksidai (NOx) iš automobilių išmetimo vamzdžių ir sieros dioksidas
(SO2) iš iškastinį kurą deginančių šiluminių elektrinių kaminų ištirpsta
vandens garų lašeliuose ir

. . .

Naudota literatūra:
1. Ekologija tavo namuose. Julius Baltrukonis.1997 m.
2. Lietuvos požeminės hidrosferos monitoringai 1995,1996,1997,1998 m.
3. Marijampolės apskrities požeminės hidrosferos monitoringas.1997 m.
4. Gamtos apsauga.1988 m.
5. Prie upelio. Irena Čepienė, Laima Galkutė, Sigita Dijokienė Virginijus

Gerulaitis ir kt.1997 m.
6. Įvairi medžiaga iš globalinio Internet kompiuterinio tinklo.
7. Gamtosaugos problema respublikoje: priežastys ir sprendimai. J.

Burneikis.1990 m.

———————–
[pic]

[pic]

Join the Conversation

×
×