vanduo

Vanduo(Teršalai:jų poveikis gamtai ir žmogaus sveikatai

Įvadas

Giliai į atmintį man įstrigo 1997 m. knygoje “Ekologija tavo namuose”parašyti Alio Balbieriaus žodžiai: “Jaučiu ir suvokiu ją (gamtą) kaip viso, kas yra, substanciją, kaipvisų jos dalių (atomų, žiedadulkių, planetų, galaktikų) pasikartojimą,ryšius, jungtis. Nes gamta visur- kiekvienoje kūno ląstelėje, žmogaussukurtuose “antriniuose” daiktuose. O ypač ją jauti akis į akį susidūręs sujos pirmapradėmis apraiškomis, natūralios gamtos salelėmis,išsibarsčiusiomis civilizuotame pasaulyje. Tų salelių vis mažėja, nes mes,patys to nenorėdami, lyg ir “atsiskyrėme” nuo gamtos, užsidengėm miestais,technika, popierių šūsnimis, pasinėrėm į savo problemų sūkurį, kažko kažkurnepamatėme, atrodėme protingesni negu iš tiesų esame, kovojom su gamta,bandėm ją įveikti – tiek praktiškai, tiek “teoriškai”…O dabar bandome“prisivyti” gamtą, ją gelbėti, saugoti. Pradedame suvokti, kas mus ištiks,jeigu negrįžtamai pažeisime biosferos ekologinius ryšius, apie kuriuosžinome tiek nedaug. Kalbame, mąstome apie gamtos ir žmogaus harmoniją, olekiame vis greitėjančiu civilizacijos ekspresu į priekį, į nežinią,pakeliui teršdami upes ir ežerus, miškus, orą, dirvožemį…” Sena kaip pasaulis, bet tikra tiesa – be vandens mūsų planetojenebūtų gyvybės. Be maisto žmogus gali išgyventi iki dviejų mėnesių, bevandens – vos kelias paras. Vanduo sudaro apie du trečdalius visų gyvosiosgamtos organizmų, o žmogaus kūno masės – 70(. Skirtingose žmogaus kūnodalyse vandens kiekis nevienodas: širdyje ir smegenyse jo yra apie 80%,kraujuje – 79%, limfose – net 96%. Žmogus miršta netekęs 12 ir daugiauprocentų vandens. Nuo vandens priklauso organizmo vystymasis, augimas,fiziologiniai procesai. Suaugusiam žmogui per parą reikia 35 – 45 g vandensskaičiuojant kiekvienam jo kūno masės kilogramui. Požeminis vanduo – vienintelis geriamojo vandens šaltinis Lietuvoje.

Jo kokybę lemia daugybė gamtinių ir antropogeninių veiksnių. Jų poveikislabai skirtingas laike ir erdvėje – vieni veiksniai svarbesni sekliemsgruntinio vandens horizontams, kiti – giliau slūgstantiems vandensbaseinams, kurių vanduo dažniausiai ir naudojamas centralizuoto vandenstiekimo sistemose. Gruntinis vanduo Lietuvoje sutinkamas holoceno irpleistoceno nuogulose. Priklausomai nuo to, kurie iš anksčiau minėtųfaktorių vyravo formuojantis gruntinio vandens balansui, vandens kokybėminėtose nuogulose labai įvairi. Ji labai nepastovi ir dėl paties gruntiniovandens išteklių formavimosi mechanizmo ypatybių: greito drėgmės ir teršalųskverbimosi iš pavasarinių balų per aeracijos zoną be jokio išsivalymo irlėtos neprisotintos filtracijos pro jos uolienas iki gruntinio vandenslygio, kurios metu infiltratas gerokai išsivalo nuo teršiančių medžiagų. Marijampolės apskritis, kurią sudaro Marijampolės, Vilkaviškio irŠakių rajonai, yra Vidurio Lietuvos žemumoje. Didelių upių nėra, tikŠešupė, kurios svarbiausi dešinieji intakai yra Dovinė, Višakis, Nova,Siesartis bei Jotija ir kairysis Rausvė. Todėl ir paviršinio vandensresursai čia nedideli. Vandens resursų problemą komplikuoja ir tai, kadŠešupės vanduo užterštas organinėmis medžiagomis, sunkiaisiais metalais,naftos produktais, detergentais, įvairiais mikroorganizmais. Todėl josvandens negalime naudoti buityje, nekalbant jau apie miestų ir gyvenviečiųaprūpinimą geriamu vandeniu. Tam netinka ir jos intakų vanduo – jis taippat užterštas. Vienok Marijampolės apskritis – tai derlingų žemių ir pakankamaiišvystytos pramonės kraštas. Gyventojų tankis čia 30 – 50 žmonių/km2.Tikmiestams artimiausioje ateityje reikės virš 50 tūkst. m3/para.Vandensgavybai Marijampolės apskrityje eksploatuojami 5 išžvalgyti ir 3neišžvalgyti požeminio vandens telkiniai, iš kurių vanduo tiekiamasdidiesiems apskrities miestams. Kaimo gyvenviečių, pramonės įmonių stambiųūkių bei fermų aprūpinimui vandeniu apskrityje išgręžta virš 1000 gręžtinių
šulinių. Kur ir kiek jų yra geros techninės būklės bei dar eksploatuojamų,tikslių žinių nėra. Tačiau tokios žinios būtinos, nes techniškainetvarkingi gręžtiniai šuliniai – tai požeminio vandens taršos židiniai. Nevisų gręžtinių šulinių vandens, imamo iš gilesnių žemės sluoksnių, kaikurie reglamentuojami komponentai atitinka standarto reikalavimus.Geriausias pavyzdys – geležis, kurios požeminiame vandenyje visuomet yradaugiau nei leistina. Nors jo padidintas kiekis nekenkia sveikatai, tačiautai sudaro daug nepatogumų tokį vandenį vartojant: ruduoja santechniniaiįrenginiai, tepasi plaunami skalbiniai, iškrenta nuosėdos induose. Reikiaieškoti būdų, kaip jis visiškai atitiktų geriamo vandens standartoreikalavimus. Apskrityje yra apie 13,9 tūkst. šachtinių (kastinų) šulinių, iš kuriųvandenį gėrimui, gyvuliams girdyti bei buityje vartoja apie 94 tūkst.vienkiemių, gyvenviečių ir miestų pakraščių gyventojų. Skirtingai nuogręžtinių, šachtiniai šuliniai negilūs, jų gruntinis vanduo neapsaugotasnuo paviršinio teršimo. Gruntinio vandens apsaugos požiūriu Marijampolėsapskrityje yra itin nepalankios hidrogeologinės sąlygos. Beveik visą josteritoriją dengia molingos nuogulos: prieledyninių ežerų molis, priemolisar priesmėlis, tirpstant ledynui susidaręs moreninis priemolis su smėliolęšiais – vadinamoji dugninė morena. Tokiuose nuogulose vanduo susikaupiaviršutinėje smėlingesnėje ir plyšiuotesnėje nuogulų dalyje ir į jį išpaviršiaus labai greitai patenka įvairios teršiančios medžiagos beimikroorganizmai. Vanduo molinguose dariniuose srūva labai lėtai, užterštasgruntinis vanduo yra prastas. Ypač jame daug azotinių junginių – amonio,nitritų ir nitratų, kurių didelis kiekis pavojingas žmonių sveikatai, omažiesiems vaikams tokio vandens iš viso nereikėtų gerti – galimi mirtiesatvejai. Gruntinio vandens kokybę natūraliomis sąlygomis lemia fiziniaigeografiniai, klimatiniai, orografiniai, hidrologiniai, biologiniai, taippat geologiniai bei hidrogeologiniai faktoriai. Pastaruoju metu vis didesnę
įtaką gruntinio vandens kokybei daro antropogeninis faktorius –išsklaidytoji ir vietinė tarša. Yra du pagrindiniai išsklaidytosios taršosšaltiniai Lietuvoje – tai užteršta atmosfera ir žemės ūkis. Lokalinėstaršos šaltinių Respublikoje yra daug ir įvairių. Didelius plotusMarijampolės apskrityje užima dirbama žemė., kultūrinės bei paprastospievos ir ganyklos. Čia tarša ne koncentruota, o atvirkščiai – išsklaidyta.Be to, ji pasireiškia sezonais. Todėl ir antropogeninis poveikis čiamažesnis. Vienok, dirbamos žemės plotai, bent anksčiau, buvo pakankamaiintensyviai tręšiami, ne visuomet racionaliai buvo naudojami nuodingichemikalai pasėlių apsaugai nuo kenkėjų, – antropogeninė veikla dar galibūti jaučiama ir dabar. Miškuose antropogeninė tarša mažiausia. Jeigužmogaus ūkinę veiklą sutvarkytumėme taip, kad įvairios atliekos nepatektų įorą, dirvą ir paviršinius vandenis, tai joks pavojus negrėstų požeminiamvandeniui. Tačiau kaip tik to žmonija padaryti negali: trūksta apsaugospriemonių, o ir tos, kurios yra, kai kurioms valstybėms, ūkiams, asmenimsyra per brangios. Taigi antropogenizacijos procesas planetoje labai įvairusir sunkiai reguliuojamas tiek atskirose valstybėse, tiek visame pasaulyje.

VANDENS TARŠA

Trims ketvirtadaliams žmonijos aprūpinimas vandeniu bei jo kokykė tebėraaktuali problema. Vartojamojo vandens resursų išsaugojimas ir jo kokybėspagerinimas kelia didelį susirūpinimą. Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės.Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos,patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Todėljo telkinių apsauga, ypač gerai išvystytos pramonės rajonuose, yranepaprastai svarbi.

Vandens užterštumas vertinamas pagal: gamtinius parametrus:fizikinius: temperatūra, spalva, suspenduotos dalelės ir kt.;mikrobiologinius: mikroorganizmai, bakterijos, virusai, pirmuonys ir kt.;cheminius: neorganiniai teršalai (druskos, sunkieji metalai), organiniai

teršalai (pesticidai, angliavandeniai ir kt.); teršalų kilmę:urbanistiniai: buitiniai nutekamieji vandenys, liūčių sukeltos nuoplovos,buitinių atliekų sąvartynai ir t.t.;pramoniniai: kietos ir skystos technologinės atliekos (cukraus, popieriausgamyba ir kt.), produkcijos sandėliavimas (anglaivandeniliai, pramoninėsatliekos), naudingųjų iškasenų gavyba (karjerai, šachtos);teršalai, susidarantys dėl intensyvių žemės ūkio kultūrų auginimotechnologijų (trąšos, augalų apsaugos priemonės), organinių trąšųbarstymas, žemės ūkio produktų perdirbimas (skerdyklos ir kt.); teršalų pasiskirstymą laike:nuolatiniai: netinkamai sandėliuojamų ar palaidotų atliekų išplovimas irteršalų skverbimasis į vandeningus grunto sluoksnius;atsitiktiniai: kanalizacijos tinklų avarijos, avariniai cisternųišsiliejimai ir kt.;sezoniniai: augalų apsaugos priemonės jų naudojimo laikotarpiu, medžiagos,apsaugančios autostradas nuo apledėjimo ir t.t.; teršalų pasiskirstymą erdvėje:difuzinis: naudojant žemės ūkio chemines priemones;lokalizuotas: pramoninėse aikštelėse, sandėliuose, urbanistinės atliekos;linijinis: palei autostradas, geležinkelius, upes ir kt.

Vandens užterštumo padariniai

Vartojant geriamąjį vandenį, kuris užterštas cheminėmis medžiagomis,net jei jų būtų ir labai mažas kiekis, galima rimtai ir ilgam laikuisusirgti. Kai kurios vandenyje esančios cheminės priemaišos, taip vadinamikancerogenai, gali sukelti vėžį. Jei gyventojų aprūpinimo geriamuojuvandeniu taisyklės nėra pakankamai griežtos, labai išauga tikimybė susirgtivėžinėmis ligomis. Geriamame vandenyje esančios neorganinės medžiagos niekuomet arbalabai retai gali paveikti žmogaus organizmą staigiai. Tai priešingybėmikrobiologiniam geriamo vandens užteršimui, kai patogeninių bakterijųpoveikis būna staigus ir, be to, per vandenį plinta labai greitai.Patogeniniai mikrobai gali būti priežastimi tokių rimtų susirgimų, kaipcholera, tifas, paratifas, virusinis hepatitas, vidurių šiltinė ir kt.Būtent dėl to labai svarbu, kad į geriamojo vandens šaltinius nepatektų

teršalai, kuriuose gali būti patogeninių mikroorganizmų. Cheminiųkomponentų žalingas poveikis galimas tik tada, kai blogos kokybės vanduovartojamas nuolat ir ypač jeigu jame yra ingredientų, kurie kaupiasižmogaus organizme. Reikėtų pažymėti, kad per mažas kai kurių ingredientųkiekis geriamame vandenyje gali būti taip pat žalingas žmogui. Tačiau kolkas Pasaulio sveikatos organizacija nėra šių pasekmių gerai ištyrusi irparengusi atitinkamų rekomendacijų. Išimtis – fluoras, kurio kartaisnurodomos tiek mažiausios, tiek didžiausios leidžiamos koncentracijos.Natūraliose sąlygose gėlo požeminio vandens savybės Lietuvoje dažniausiaiartimos standarto reikalavimams. Tačiau yra ir nukrypimų, kurių daugėja dėlvietinės ir regioninės taršos. Vandenyje visuomet yra kalcio ir magnio jonų, nuo kurių priklausovandens kietumas. Didėjant bendrai vandens mineralizacijai – druskų kiekiuijame, vanduo tampa kietesniu. Dažni atvejai, kai vandens kietumas padidėjadėl antropogeninės taršos. Dabar Lietuvoje vanduo daug kur yra kietas, irgyventojams kyla klausimas – ar ši vandens savybė neturi žalingo poveikiožmogaus organizmui? Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijoserašoma, kad nustatytas atvirkščias koreliacinis ryšys tarp mirtingumo irnuo širdies ir kraujagyslių ligų, bei bendrojo vandens kietumo. Kitaiptariant, daugiau miršta geriančių minkštesnį negu kietą vandenį.Tamepačiame leidinyje rašoma, kad nėra patikimų eksperimentinių duomenų, jognuolat vartojant kietą vandenį jaustųsi neigiamas poveikis. Tačiau visigerai žino, kad vartoti kietą vandenį buityje nelabai patogu.Todėldaugumoje šalių bendrojo kietumo DLK nustatoma 7 – 10 mg-ekv/1. Lietuvojeleistina norma yra 7 mg-ekv/1. Vandens skirstymas pagal bendrąjį kietumą mg-ekv/1

Labai minkštas < 1.5 Minkštas 1.5 – 3.0 Kietokas 3.0 – 6.0 Kietas 6.0 – 9.0 Labai kietas > 9.0

Šiuo metu visame pasaulyje požeminiame, ypač šachtinių šuliniųvandenyje yra daug azoto junginių, kurių galutinis produktas yra nitratojonas (NO3-). Jo DLK geriamame vandenyje yra 45 mg/l. Tenka apgailestauti,

kad maždaug pusės mūsų šalies šachtinių šulinių vandenyje nitratų kiekisviršija 45 mg/l ir dažnai siekia 100 – 150 mg/l. Tiesa, giliau slūgsančiamearteziniame vandenyje nitratų daug mažiau, jų kiekis retai viršija 3 – 5mg/l. Tad Lietuvos miestų gyventojai nitratų požiūriu geria daug geresnįvandenį negu žmonės, gyvenantys kaimo vietovėse. Azoto junginiai kartu suaminais, kurių visuomet būna žmogaus organizme, sudaro kancerogeniniųsavybių turinčias medžiagas. Todėl nuolat vartojant vandenį, kuriame gausunitratų, yra tikimybė susirgti vėžiu. Be to, labai didelis nitratų, o darlabiau nitritų (NO2-) kiekis gali sukelti methemoglobinemiją, kai organizmejaučiamas deguonies stygius. Ypač toks vanduo pavojingas kūdikiams. Galimi,kaip minėjome, net mirties atvejai. Požeminiame vandenyje visuomet gausu geležies vidutiniškai iki 1 – 3mg/l. Geležis yra būtinas elementas žmogaus organizmui. Tačiau geriamasvanduo nėra svarbus geležies šaltinis žmogui. Kaip jau minėjau, geležieskiekis buityje naudojamame vandenyje sudaro nemažai nepatogumų: ruduojasantechniniai įrenginiai, trivalentės geležies nuosėdos tepa plaunamusskalbinius, suteikia geriamam vandeniui nemalonų skonį. Dėl šių priežasčių,o ne dėl geležies kenksmingumo žmogui, didžiausia leidžiama joskoncentracija vandentiekio vandenyje nustatyta 0.3 mg/l. Kadangipožeminiame vandenyje geležies beveik visuomet yra daugiau, ją iš vandensreikia šalinti. Lietuvoje įrenginiai geležiai iš vandens šalinti pastatyti23 vandenvietėse, tarp jų ir Kalvarijos mieste. Svarbu žmogaus organizmui cheminiu elementu yra fluoras. Jo trūkumasmaiste ir vandenyje sukelia dantų kariesą, o perteklius – skeleto fluorozę.Todėl, kaip buvo minėta, nustatoma tiek mažiausia, tiek didžiausialeidžiamos koncentracijos. Lietuvos požeminiame vandenyje fluoro nedaug,todėl vienu metu net buvo bandyta vandenį, prieš paduodant jį vartotojui,praturtinti fluoru. Tačiau tai gana sudėtinga, ir šios idėjos buvo
atsisakyta. Manoma, kad kai fluoro trūksta vandenyje, reikia padidinti jokiekį maisto racione. Tačiau kai kur fluoro yra virš DLK – 2 – 3 ir net iki7 – 10 mg/l. Tokiais atvejais patartina eksploatuoti kitus vandeningussluoksnius, kurių vandenyje fluoro kiekis neviršija DLK. Požeminiame vandenyje visuomet yra sunkiųjų metalų, kurių kiekisLietuvoje natūraliose sąlygose niekuomet neviršija DLK. Tačiau intensyviosantropogeninės taršos vietose, ypač įvairių gamyklų apylinkėse, jų kiekisgali būti ir didesnis už leidžiamą koncentraciją. Kai kurių sunkiųjų metalų(geležies, mangano, vario, cinko) didelis kiekis pablogina organoleptinesvandens savybes. Kai kurie sunkieji metalai (švinas, selenas, chromas,arsenas, molibdenas, berilis ir kt.) yra toksiški ir didesnis jų kiekisvandenyje pavojingas. Todėl būtina saugoti vandenį, nepažeidinėtivandenviečių sanitarinės apsaugos taisyklių. Gali kilti klausimas, kodėl bakteriologinė vandens būklė tikrinamakoliforminių bakterijų, o ne patogeninių bakterijų kiekiu vandenyje. Kaipžinia, bakterijų Escherichia coli visuomet yra žmogaus organizme, iš kur sufekalijomis jos patenka į aplinką ir į paviršinį bei požeminį vandenį.Tokiu pat būdu į aplinką patenka ir patogeninės bakterijos. Tačiaukoliforminės bakterijos yra daug atsparesnės už patogenines, kuriospalyginus greitai žūva, jeigu nėra joms palankių sąlygų – maistuireikalingų organinių medžiagų, atitinkamos temperatūros ir pan. Tyrimaisnustatyta, kad tais atvejais, kai vandenyje nėra arba beveik nėrakoliforminių bakterijų, visos patogeninės bakterijos jau yra žuvusios. Taisupaprastina ir pagreitina geriamo vandens bakteriologinės būklės kontrolę,nes patogeninių bakterijų nustatymas vandenyje – ilgas ir dauglaboratorinio triūso reikalaujantis procesas. Reikia pažymėti, kadpožeminis vanduo, skirtingai nuo paviršinio, bakteriologiniu požiūriu yrašvarus. Nežiūrint į tai, kaip buvo minėta, jis chloruojamas, nes nėragarantijos, kad bakterijos į vandentiekio tinklus nepateks remonto metu,
pro vamzdynų nesandarias vietas ir kt. Be bakterijų, požeminiame ir ypač seklių šachtinių bei infiltraciniųvandenviečių vandenyje gali pasitaikyti ir virusų, kurie chlorui labiauatsparūs negu bakterijos. Jų atsparumas priklauso ir nuo vandens drumstumo– nuo koloidinių ir mechaninių dalelių kiekio: virusas “įsitaiso”pakibusios dalelės viduryje, ir chloras neturi jam didesnio poveikio, ypačjeigu chloro ir vandens kontaktas trumpas. Todėl chloruotame vandenyjebakterijų dažniausiai nebūna, o virusų gali likti. Vandens drumstumaspriklauso ir nuo geležies kiekio: jai oksiduojantis iki trivalentės,susidaro iškirtos. Tad pašalinus iš vandens geležį, sumažėja ir virusiniųsusirgimų galimybė. Gamtoje (ypač augaluose) veikia kitas dėsnis – kaupimosi. Šio dėsnioesmė – sukaupti tam tikras atsargas, kad kritiniu metu būtų galimaišlaikyti gyvybę. Taigi gamtos išsklaidyti teršalai, pradedant nuo pirmosmaistinės grandies (augalai), kaupiasi specialiai tam skirtose vietose.Antai runkelio stiebe ir lapuose bus daug mažiau teršalų (pavyzdžiui,herbicidų, pesticidų), negu jo šakniagumbyje. Lapuose ir stiebe vykstaintensyvi medžiagų apykaita, o šakniagumbyje jos tik kaupiasi, todėl čiateršalų būna daugiau. Gyvuliai, ėdę runkelių lapus, gaus daug mažiau teršalų, negu šertišakniagumbiais. Savo ruožtu šie su vandeniu ir maisto medžiagomismigruojantys teršalai kaupiasi gyvūnuose (jų riebalų atsargose,lašiniuose). Raumenyse dėl medžiagų apykaitos teršalų daug kartų mažiau.Dėl to šiuo metu iš apyvartos išimti žuvų taukai. Ligoniams sergantiemsširdies bei kraujagyslių sistemos ligomis, nerekomenduojamas gyvulinėskilmės maistas, o ypač – riebalai.

Sveika mityba

Vanduo yra gyvybės pagrindas. 100 mililitrų vandens yra 1 mg natrio,0,3 mg kalio, 4,5 mg kalcio, 1 mg magnio ir šiek tiek geležies. Jis būtinasmedžiagų apykaitai. Per mažai išgeriant vandens ir kitų skysčių, organizmasapsinuodija savo paties medžiagų apykaitos produktais. Gali greičiau

sutrikti tulžies pūslės veikla ir susiformuoti inkstų akmenligė, greičiauorganizmas pradės senti. Nepatariama nuolat gerti virinto vandens, nesverdant ant arbatinuko sienelių nusėda žmogui nuodingų mineralinių druskųir mikroelementų. Nereikėtų nuolat gerti ir mineralinio vandens, nes tuometper daug mineralinių druskų susikaupia organizme. Gerti reikėtų higienoscentre patikrintą vandenį (iš šulinio, vandentiekio). Į gėrimusrekomenduojama dėti ledo gabaliukų. Skysčių derėtų išgerti 1,5 -2,2 litro per dieną.

2 vid. m – klos rajone tirtų šachtinių šulinių vandens cheminės analizės duomenų suvestinė

|Eil|Adresas |pH |Nitrat|Nitrit|Amonio |Karbonatinis ||. | | |ai |ai | | ||Nr.| | |mg/l |mg/l |jonai, |Kietumas, || | | | | |mg/l |mmol/l ||1 |2 |3 |4 |5 |6 |7 ||1 |Biliūno 2a |6 |95 | |0 |7 ||2 |Biliūno 10 |6 |50 |0,05 |1 |9 ||3 |Gedimino 23 |7 |0 | | | ||4 |Gedimino 31 |10,3-|75 | | | || | |7 | | | | ||5 |Gedimino 33 |10,3-|75 | | | || | |7 | | | | ||6 |Gedimino sk.|10,5-|110 | | | || |3 |7 | | | | ||7 |Gedimino sk.|10,4-|100 | | | || |7 |7 | | | | ||8 |Gėlių 3 |6 |50 | | | ||9 |Gėlių 8 |7,5 |125 | |0 |7 ||10 |Gėlių 23 |6 |10 | | |14 ||11 |Gėlių 25 |7 |75 | | | ||12 |Kudirkos 34 |5,5 |10 | | |3,5 ||13 |Kudirkos 54 |6 |25 | | |10,5 ||14 |Kudirkos 64 |6 |25 | | | || 15|Kudirkos 70 |7,2 |50 | |0 |7,5 ||16 |Kudirkos 87 |7,4 |0 | | | ||17 |Kudirkos 89 |7,6 |50 | | | ||18 |Kudirkos 91 |7,4 |25 | | | ||19 |Kudirkos 93 |7,4 |50 | | | ||20 |Kudirkos 97 |7,2 |25 | | | ||21 |Kudirkos 99 |7 |0 | | | ||22 |Mašioto 6 |6,5 |120 | |0 | ||23 |Mašioto 11 |8 |50 | |0 | ||24 |Mindaugo 28 |6 |90 | |0 |9 ||25 |Mindaugo 28a|6 |0 | | | ||26 |S. Nėries 3 |6 |50 | |0 |12 ||27 |S. Nėries 4 |6 |110 | |0 |4 ||28 |S. Nėries 13|7,5 |75 | | | ||29 |Seminarijos |7 |25 | | | || |2a | | | | | ||30 |Seminarijos |6 |40 | | |6,9 || |3 | | | | | || 31|Seminarijos |7,5 |75 | | | || |8 | | | | | ||32 |Seminarijos |7,4 |50 | | | || |19 | | | | | ||33 |Seminarijos |7,7 |100 | | | || |21 | | | | | ||34 |Sodžiaus 8 |7,8 |0 | | | ||35 |Sodžiaus 9 | |10 | | | ||36 |Sodžiaus 11 |5,5 |25 | | | ||37 |Sodžiaus 12 |10,3 |90 |0,025 |0 |6 ||38 |Sodžiaus 19 |6 |150 | | |11,9 ||39 |Sruogos 2a |7,2 |125 | |0 |10,2 ||40 |Sruogos 6 |7,3 |75 | | | ||41 |Sruogos 7 |7,4 |25 | | | ||42 |Sruogos 8 |7,4 |25 | | | ||43 |Sruogos 9 |7,7 |10 | | | ||44 |Šviesos 1 |6,5 |25 | | |9,5 ||45 |Šviesos 3 |6 |50 | | | ||46 |Šviesos 6 |5,5 |75 | | | ||47 |Taikos 1 |7,7 |100 | |0 | ||48 |Taikos 1a |7,9 |75 | |0 |5,7 ||49 |Trakiškių 14|7,5-7|75 | | | ||50 |Trumpoji 3 |6 |100 | | |4,5 ||51 |Trumpoji 5 |7,4 |0 | | | ||52 |Trumpoji 12 | |25 | | | ||53 |Trumpoji 16 |7 |50 | | | ||54 |Trumpoji 18 |7 |75 | | |5,8 ||55 |Vaičaičio 19|7,1 |150 |0 |0 |8 ||56 |Vaičaičio 29|6 |100 |0,025 |0 | ||57 |Vaičaičio 44|7 |125 |0,075 |0 | ||58 |Vaičaičio 46|7 |100 |0,1 |0 | ||59 |Žemaitės 36 |8 |75 | | |12 ||60 |Žemaitės 46 |8 |100 | | | ||61 |Žemaitės 47 |7 |150 |0,5 | |8,5 |

Šulinių skaičius (%), kuriuose nitratų kiekis viršija DLK

Rajonai:

1. Varpo gatvės rajonas.2. Kapų gatvės rajonas.3. 2 vid. m –klos rajonas.4. P.Armino ir Aukštesniosios pedagoginės mokyklų rajonas.5. Tarpučių rajonas.6. Šaulių gatvės rajonas.7. 7 vid. m – klos rajonas.8. Sasnavos gatvės rajonas.9. Klaipėdos gatvės rajonas.

Vidutinis karbonatinis kietumas rajonuose

Rajonai:

1. Varpo gatvės rajonas.2. Kapų gatvės rajonas.3. 2 vid. m –klos rajonas.4. P.Armino ir Aukštesniosios pedagoginės mokyklų rajonas.5. Tarpučių rajonas.6. Šaulių gatvės rajonas.7. 7 vid. m – klos rajonas.

8. Sasnavos gatvės rajonas.9. Klaipėdos gatvės rajonas.

Vanduo upėse

Augalus, gyvus organizmus bei vandenį, sausumą, ir atmosferą įnedalomą visumą jungia ne vien vandens apytakos ratas. Visa susieja gyvybėssaitai, kartais akivaizdūs, o dažnai tik numanomi, pažįstami tiems, kuriesugeba įžvelgti gamtos vyksmų esmę. Dažnai sunku nusakyti vandensekosistemos ribas, nes jos dalių tarpusavio priklausomybė ir medžiagųapytaka neapsiriboja vandens telkiniu ir aprėpia didesnes aplinkos sritis.Svarbi upės, upelio ekosistemos ypatybė – vandens tėkmė. “Negalima dukartįbristi į tą pačią upę”, – sakydavo senovės išminčiai, norėdami pabrėžtinenutrūkstamą pasaulio kaitą. Gamtinėje ekosistemoje nusistovi organizmųrūšinė sudėtis ir jų tarpusavio ryšiai, gyvūnai gerai prisiderina prie savogyvenamosios aplinkos. Vienok, vandens ekosistemos vis dažniau patiriaantropogeninį poveikį. Teršalai į vandenį gali pakliūti iš taškinių taršosšaltinių – buitinės kanalizacijos vamzdžių, pramonės įmonių vandensišleidėjų. Dažnai vandenį užteršia išsklaidytos taršos šaltiniai. Tai išdirvožemio išplautas trąšų ir pesticidų perteklius, lietaus vandensnuotekos iš miestų gatvių, kuriose yra naftos produktų ir sunkiųjų metalų,įvairių avarijų metu į vandenį pakliūvančios nuodingos medžiagos. Taršospadariniai gali pasireikšti net labai toli nuo taršos šaltinio. Buitinės nuotekos ir iš dirvožemio išplautos trąšos (fosfatai,nitratai) padidina fosforo ir azoto koncentraciją vandenyje. Tai sukeliaeutrofikaciją. Eutrofikaciją patiria beveik visos Lietuvos upės.Svarbiausias eutrofikacijos požymis – vandens “žydėjimas”. Fosforas irazotas skatina dumblių ir aukštesniųjų augalų augimą. Organinių medžiagųperteklius nusėda į dugną, dumblėja pakrantės. Skaidydamos vandenyjeorganines atliekas (augalų dalis, buitines bei maisto pramonės nuotekas itkt.), daugelis bakterijų taip pat vartoja deguonį, todėl jo ima trūkti.

Svarbus išsklaidytos vandens taršos šaltinis – oro tarša. Visosdalelės ir dujos iš oro pagaliau patenka į vandenį ar dirvožemį. Išdirvožemio jos taip pat gali būti išplaunamos į upelius, upes, ežerus.Azoto oksidai (NOx) iš automobilių išmetimo vamzdžių ir sieros dioksidas(SO2) iš iškastinį kurą deginančių šiluminių elektrinių kaminų ištirpstavandens garų lašeliuose ir sugrįžta į žemę rūgštaus lietaus pavidalu.Ypatingai pavojingi gamtai dioksinai. Vėjas juos gali pernešti dideliaisatstumais, dirvoje ir vandenyje jie išlieka ne vienerius metus. Gamtojedioksinai savaime nesusidaro, todėl jie gyvieji organizmai neatsparūs jopoveikiui. Dioksinai kaupiasi vandens gyvūnų, ypač žuvų, riebaliniuoseaudiniuose, sukelia jiems vėžį, kepenų veiklos ir dauginimosi sutrikimus.Rūpesčių kelia ne tik vandens tarša, bet ir krantų erozija, kuriąpagreitina netinkamas ūkininkavimas pakrantėse. Dėl erozijos kyla dviproblemos – siaurėja upelio vaga ir padaugėja sąnašų. Drumstas vanduoužkemša žuvų žiaunas ir apsunkina kvėpavimą, dėl prasto matomumo sunkiaususirasti maisto ir vengti pavojų. Uždengusios dugno žvyrą sąnašosapsunkina žuvų neršimą (ikrams trūksta deguonies), jos užpildo duburius,kur gyvena mailius. Dėl vandens drumstumo į vandenį patenka mažiau saulėsspindulių, todėl sumažėja fotosintezės intensyvumas. Beje, ir vaikai dažnaiskatina eroziją, šokinėdami, šliuoždami nuo krantų į vandenį, važinėdamiesipakrantėje dviračiais ir taip sunaikindami augmeniją. Medžių ir kitų augalųšaknys sulaiko krantų eroziją, saugo dirvą nuo išplovimo.

Vandens kokybės rodikliai

Kiekvienos rūšies dugno bestuburiai gyvūnėliai turi savo pamėgtą vietąir gerai jaučiasi esant tam tikroms fizinėms ir cheminėms vandens savybėms.Vieni jų yra atsparūs teršalams ir gali gyventi palyginti įvairiomis

sąlygomis, o kiti – jautrūs sąlygų pasikeitimui gyvūnai – gali būti vandensbiologinės kokybės rodikliais. Patekus teršalams į vandenį, bentosogyvūnėliai negali persikelti į kitą vietą kaip žuvys. Gyvendami vienojevietoje ilgiau kaip metus, jie parodo, kokia upelio būklė buvo per ilgesnįlaiką, o ne tik tyrimo metu. Be to šie organizmai gerai matomi plika akimi,palyginti nejudrūs, todėl juos lengva rinkti. Kuo švaresnis vanduo, tuoįvairesni gyvūnėliai jame gyvena, tačiau tai jau kita tema. Mes dažnai sakome “švarus vanduo”, “užterštas vanduo”nesusimąstydami, kaip tą “švarumą išmatuoti. Paprastai švarus mums atrodoskaidrus, bespalvis vanduo, o užterštas – asocijuojasi su dvokiančiomisnuotekomis, srūvančiomis į upę iš kanalizacijos vamzdžio, ar į vandenįsumestomis šiukšlėmis. Šie požymiai gali mus suklaidinti, nes pačiosnuodingiausios medžiagos puikiai tirpsta vandenyje ir yra bespalvės,bekvapės, o skaidrus ežeras gali būti visiškai be gyvybės. Norėdaminustatyti vandens kokybę, palyginti įvairius vandens telkinius,aplinkosaugininkai vertina fizinius, cheminius ir biologinius vandenskokybės rodiklius. Vieni jų nustatomi tik laboratorijose specialiaisprietaisais, kitų rodiklių nustatymo metodai paprastesni. Pirmiausiasusipažinkime su svarbiausiais vandens kokybės rodikliais.

Temperatūra

Temperatūra turi įtakos daugeliui vandenyje vykstančių cheminių irbiologinių procesų (deguonies ir anglies dioksido tirpimas vandenyje,fotosintezės sparta ir kt.). Ypatingai svarbi upių gyvenime 100Ctemperatūra, kai atgyja vandens gyvūnija (tai vyksta balandžio pabaigoje).Kai vanduo atšąla žemiau šios temperatūros – vėl viskas apmiršta (spaliopradžioje).

Skaidrumas

Skaidrumas priklauso nuo vandenyje plaukiojančių daleliųkoncentracijos. Jo sumažėjimą gali sąlygoti molio, dumblo, pramonės irbuitinių nutekamųjų vandenų dalelės, planktonas. Drumstas vanduo labiausugeria šiluminius saulės spindulius ir sušyla, o šiltame vandenyje mažėja

ištirpusio deguonies. Kadangi į drumstą vandenį patenka mažiau šviesos, čiasilpniau veikia fotosintezė ir dar labiau mažėja deguonies koncentracijavandenyje. Dėl to keičiasi ir vandens gyventojų rūšinė sudėtis.

Vandenilio rodiklis (pH)

Vandens (arba tirpalo) rūgštingumas nusakomas vandenilio rodikliu pH.Kuo rūgštingesnis tirpalas – tuo mažesnis pH. Neutraliuose tirpaluose pH =7, rūgščiuose – pH < 7, šarminiuose – pH >7. Vandens rūgštingumas kinta dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, dienąaugalai fotosintezės procese vartoja vandenyje ištirpusį CO2, ir pHpadidėja. Rūgštieji lietūs sumažina vandens pH. Nuo pH dydžio priklausoįvairių cheminių medžiagų stabilumas vandenyje bei jonų migracija, vandensaugalų ir gyvūnų, kurie prisitaikę gyventi tam tikrame pH dydžių intervale,būklė. Priklausomai nuo metų ir paros laiko upių vandenyje pH kinta nuo 6.5iki 8.5. Žiemą pH dydis paprastai būna 6.8 – 8.5, vasarą 7.4 – 8.2.

Ištirpęs deguonis Deguonis būtinas daugeliui vandens augalų ir gyvūnų. Gamtiniuosevandenyse ištirpusio deguonies koncentracija gali keistis nuo 0 iki 14mg/l, priklausomai nuo metų ir paros laiko. Pavyzdžiui, deguonieskoncentracija pradeda didėti ryte ir didžiausia būna po vidurdienio.Tamsoje fotosintezė nevyksta, tačiau augalai ir gyvūnai kvėpuoja naudodamideguonį. Todėl mažiausia jo koncentracija būna prieš auštant. Ištirpusiodeguonies koncentracija priklauso ir nuo vandens temperatūros – šaltesniamevandenyje deguonies gali ištirpti daugiau. Biocheminis deguonies suvartojimas (BDS) BDS parodo, kiek deguonies suvartoja bakterijos, skaidydamosvandenyje esančias organines medžiagas. Jis padidėja organinėmismedžiagomis užterštuose vandenyse. Paprastai matuojamas BDS5: kiekdeguonies bakterijos suvartoja per 5 paras 200C temperatūroje, kuri yraoptimali organinių medžiagų skaidymuisi. Jeigu BDS5 neviršija 4 mg/l, toksvanduo gali apsivalyti savaime.

Azotas

Vandens augalai didžiąją azoto dalį įsisavia amonio (NH4+) ir nitratų

(NO3-) jonų pavidalu. Gyvūnai azoto gauna iš organinių jo junginių. Amonio jonai (NH4+) į vandenį patenka skaidantis žuvusiems augalamsir gyvūnams. Gamtiniuose vandenyse jo koncentracija mažesnė pavasarį,vasarą – padidėja. Nitritai – nepastovūs komponentai, kurie toliauoksiduojasi iki nitratų (NO3-). Nitritai į upes gali pakliūti ir sunutekamaisiais vandenimis. Nesaikingai tręšiant dirvą, nitratųkoncentracijos padidėjimą vandenyje gali sąlygoti ir išplautos azotinėstrąšos.

Fosforas

Fosforas gamtiniuose vandenyse paprastai būna fosfatų (PO43-)sudėtyje. Fosfatai į vandenį patenka su nuotekomis, kuriose yra fosforiniųtrąšų, skalbimo priemonių su fosfatais, maisto atliekų, ekskrementų. Neužterštuose vandenyse fosfatų fosforo būna nedaug – tūkstantosiosmiligramo dalys 1 litre vandens. Dalį jo greitai sunaudoja augalai irdumbliai. Fosforas (kaip ir azotas) skatina augalų augimą. Be šių medžiagų dar nustatomos sunkiųjų metalų (Cu, Zn, Cd, Cr, Ni,Mn, Pb) koncentracijos, bakteriologinė tarša bei toksinės organinėsmedžiagos: fenoliai, naftos produktai, detergentai, pesticidai. (Toksinis [gr. toxikon – nuodai] – nuodingas. Fenoliai [gr. phaino –apšviečiu + lot. oleum – aliejus] – organinių junginių klasė. Detergentas[lot. detergens – valantis] – valiklis, cheminė medžiaga, naudojamavalymui. Pesticidai [lot. pestis – maras, užkratas + lot. caedo – žudau ] –cheminė medžiaga, kuria naikinami kenkėjai, piktžolės.) Mes retai susimąstome, kad Žemėje niekada nebus daugiau vandens negujo turime dabar. Tas pats vanduo kadais telkšojo senovės Egipto drėkinimokanaluose, liejosi iš ąsočių Romos patricijų pirtyse. Vanduo nuolatkeliauja tarp Žemės ir atmosferos, bet jo kiekis nesikeičia. Keičiasi tikvandens kokybė – vanduo vis labiau užteršiamas. Tai vyksta atmosferoje dėloro taršos, vandeniui susigeriant į užterštą dirvožemį, tekant upėmis irupeliais į jūrą. Tobuliausi valymo įrenginiai negali vandens išvalyti taip,kad jis būtų toks kaip anksčiau, kad nebūtų pavojingas augalui, gyvūnui,

žmogui. Švaraus vandens mažėja, todėl laikykimės principo: Sveikas vanduo –sveiki gyvuliai ir visas ūkis.

Naudota literatūra:1. Ekologija tavo namuose. Julius Baltrukonis.1997 m.2. Lietuvos požeminės hidrosferos monitoringai 1995,1996,1997,1998 m.3. Marijampolės apskrities požeminės hidrosferos monitoringas.1997 m.4. Gamtos apsauga.1988 m.5. Prie upelio. Irena Čepienė, Laima Galkutė, Sigita Dijokienė Virginijus Gerulaitis ir kt.1997 m.6. Įvairi medžiaga iš globalinio Internet kompiuterinio tinklo.7. Gamtosaugos problema respublikoje: priežastys ir sprendimai. J. Burneikis.1990 m.

———————–[pic]

[pic]