Įvadas
Įsivaizduokime savo gyvenimą be ateities. Nesimėgautumėme buvusiomis džiaugsmingomis akimirkomis, nesijaustume kalti ir nesikamuotume dėl skausmingų akimirkų. Kiekvienas mirksnis būtų naujas gaivus potyris.
Tačiau nepažintume nė vieno žmogaus, bet koks darbas – rengtis, virti, kepti – būtų naujas, kiekviena kalba svetima. Atmintis yra proto sukauptų žinių saugykla. Pasak Cicerono, atmintis yra “visų dalykų saugykla ir sergėtoja”.
Kur nors keliaudamas žmogus dar prieš nuvykdamas į vietą, įsivaizduoja, kaip ten bus – galvoja apie žmones, kuriuos ten sutiks, gerą maistą, galimybę atsipalaiduoti, ar ką nors kas džiugina. Tai yra vaizduotė. Kad galėtų sėkmingai orientuotis veikloje, kad sugebėtų numatyti galimus veiklos rezultatus ar prieš veiklos pradžia žmogus naudojasi savo vaizduote arba fantazija.
Darbo tikslas būtų: išsiaiškinti atminties ir vaizduotės panašumus, skirtumus, sąsajas.
ATMINTIES IR VAIZDUOTĖS PANAŠUMAI, SKIRTUMAI, SĄSAJOS
Jutimu, suvokimu, mąstymu ir kitais būdais gautos informacijos įsiminimas, laikymas ir atgaminimas vadinami atmintimi. Gyvūnas ir žmogus gauna daug informacijos, padedančios orientuotis aplinkoje ir prisitaikyti prie jos kitimų. Žmogaus informacijos turinį sudaro visa, kas susiję su jo pažintine veikla. Informacija atmintyje koduojama vaizdiniais ir sąvokomis (mintimis).
Žmogaus atminties procesai vystosi visą gyvenimą, tačiau kinta vystymosi pobūdis ir intensyvumas. Pasiekus vystymosi viršūnę atmintis pradeda blogėti. Taigi, atmintis nepaprastai svarbi asmenybės integruotumui išlaikyti. Sutrikus atminčiai, asmenybė suskyla, tampa fragmentiška, yra žmogaus “aš”, jo ryšiai su aplinka, veiksmai tampa padriki.
Atmintį galime skirstyti į trumpalaikę ir ilgalaikę. Nauja informacija atsispindi trumpalaikėje atmintyje. Čia ji įprasminama, vertinama ir laikoma. Trumpalaikė atmintis – pirmasis gautos informacijos apdorojimo etapas. Svarbi trumpalaikės atminties ypatybė – jos apimties ribotumas (maždaug 7± 2 objektai). Iš tikrųjų žmogus suvokia daugiau, tik labai greitai (per kelias sekundės dalis) dalį informacijos užmiršta.
Iš trumpalaikės atminties informacija perduodama į ilgalaikę atmintį. Jos apimtis jau neribota. Yra duomenų, leidžiančių tvirtinti, kad ilgalaikė atmintis laiko viską, ką žmogus patyrė. Nepaisant kai kurių sunkumų, žmogus greitai ir tiksliai “suranda” ilgalaikėje atmintyje žodžius, skaitmenis, veikimo schemas ir t.t.
Taip pat atmintį galime skirtyti ir į daugybę rūšių, kaip vaizdinę, motorinę, žodinę – loginę, emocinę atmintis, valingą ir nevalingą.
Atmintis užima ypatingą padėtį asmenybės psichinių reiškinių sistemoje. Be atminties kiekvienas pojūtis ir suvokimas būtų naujas, žmogus negalėtų orientuotis tikrovėje. Mąstant be atminties negalima būtų operuoti sąvokomis, vaizduotė neturėtų iš ko kurti naujų vaizdinių, nebūtų ir asmenybės „aš“ su pastoviais motyvais, nuostatomis ir t.t. Atminties netekimo atvejai kokių nors traumų metu rodo, kad žmogus be atimties nustoja būti asmenybe ir tampa panašus į mechaniškai reaguojantį automatą.
Vaizduotė arba fantazija, yra naujų vaizdinių sudarymas, pertvarkymas atmintyje turimą vaizdinę patirtį. Vaizduotė kuria naujus vaizdinius iš atmintyje užfiksuotos medžiagos, taigi, šiame procese dalyvauja nervinai įsiminimo ir atsiminimo mechanizmai. Vaizduotė yra žmogaus specifinė psichikos veikla, kuri atsirado ir plėtojosi jam dirbant.
Žmogus, prieš ką nors darydamas, kurdamas, mintyse įsivaizduoja, ką ir kaip darys. Būtent tas naujo vaizdo sukūrimas iš pradžių tik idealia forma yra vaizduotės vaizdas.
Vaizduotė padeda žmogui sukurti tai, ko tikrovėje dar nėra, o kartais ir tai, ko ir nebus. Tačiau jos šaltinis visada yra objektyvi tikrovė. Vaizduotės ryšys su objektyvia tikrove lemia jos priklausomybę nuo tikrovės pažinimo. Kuo daugiau žmogus turi žinių iš tos srities, kuri susijusi su jo kūryba, tuo didesnė galimybė sukurti tikrovę atitinkančius naujus dalykus ir juos praktiškai pritaikyti, nes darbo procesuose atsiradusi vaizduotė kuria vaizdus, o tie vaizdai realizuojami –
kuriami juos atitinkantys originalūs ir vertingi produktai.
Vaizduotės vaizdai būna tikroviški, jeigu jie teisingai atspindi tikrovę, nors ir pertvarkytu pavidalu. Tikroviška vaizduotė yra ir tada, kai suskurti vaizdai įgyvendinami kuriant naujas vertybes. Net svajonės gali būti įgyvendintos. Vaizduotės tikroviškumas priklauso nuo žmogaus žinių, patirties, kritiško mąstymo.
Vaizduotė netikroviška, kai jos sukurti vaizdai negali būti įgyvendinti arba jų įgyvendinimas būtų beprasmis. Tokius vaizdus kuria žmonės, kurie turi mažai žinių, patirties, nepakankamai išugdytą mąstymą, ir tie, kurie atitrūkę nuo tikrovės, neveiklūs.
Vaizduotė – tai durys į žmogaus vidinį pasaulį ir taip pat durys į išorinį pasaulio išgyvenimą. Žmogaus vaizdiniuose išnyksta laiko ir erdvės ribos, kas leidžia „keliauti: į tolimas ir artimas vietas, į praeitį, dabartį ir ateitį; „susitikti: ir „kalbėtis“ su norimais žmonėmis, nepriklausomai nuo to, kur jie yra geografiškai ir istoriškai.
Vaizduotė leidžia visapusiškai išgyventi situaciją ir susitikimą su žmogumi. Tai reiškia, kad žmogus intelektualiai stebi situaciją ir išgyvena tuo metu apimančius jausmus. Taip situacija ir žmonės, su kuriais norima susitikti, tampa tikri.
Naudodami vaizduotę, galima geriau pažinti save, tai, kaip gali būti reaguojama esant skirtingoms situacijoms. Tuo remiantis, galima išbandyti įvairius elgesio būdus ir pažiūrėti, „kaip tai veikia“.
Kaip matome, vaizduotės reikšmė žmogui gyvenime didelė. Ji leidžia geriau pažinti pasaulį, praturtinti psichikos procesų veiklą. Vaizduotė reikšminga įvairiose žmogaus veiklos srityse: žaidžiant, mokantis, dirbant, kuriant, tačiau teigiamą reikšmę turi tik tikroviška vaizduotė.
Reikėtų pažymėti, kad atminties vaizdiniai yra konkrečių anksčiau suvoktų daiktų ar reiškinių vaizdai, nors gali būti pasikeitę.
Pavyzdžiui, matyto Klaipėdos švyturio ar jo fotografijos pavienis atminties vaizdinys arba bendras jūros švyturio vaizdinys jau nebus nei Klaipėdos, nei Šventosios ar kurio nors kito uosto švyturys, o turės kiekvienam švyturiui būdingų bruožų. Vaizduotės vaizdinys yra visai naujo būsimo objekto vaizdinys.
Pavyzdžiui: šiandien Paryžiuje arba nuotraukose matytas visiems žinomas Eifelio bokšto vaizdas. Kol jo nebuvo, inžinierius Eifelis tik savo vaizduotėje sukūrė to bokšto vaizdą ir vėliau jį įgyvendino. Taigi, vaizduotė vertinga tuo, kad leidžia padaryti sprendimą, jei net neturima tiek žinių, kiek jų reikia uždaviniui atlikti.
Be to, šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad vaizdiniai – tai ne atmintyje išlaikytų paveikslų rinkinys, o tam tikros programos, pagal kurias renkama informacija iš aplinkos. Atminties vaizdiniais artėjama prie tikrovės, bet kartais vaizduotės proceso atotrūkis nuo tikrovės gali labai padidėti.
Vaizduotė panaudoją pojūčių ir suvokimų medžiagą, įtvirtintą atmintyje, tačiau nekopijuoja tikrovės kaip jutimas ir suvokimas. Vaizduotėje modeliuojami tie tikrovės elementai, apie kuriuos nėra geros pažintinės informacijos.
Išvados
1. Jutimu, suvokimu, mąstymu ir kitais būdais gautos informacijos įsiminimas, laikymas ir atgaminimas vadinami atmintimi. Atmintis nepaprastai svarbi asmenybės integruotumui išlaikyti. Sutrikus atminčiai, asmenybė suskyla, tampa fragmentiška, yra žmogaus “aš”, jo ryšiai su aplinka, veiksmai tampa padriki.
2. Vaizduote yra sukuriami naujų daiktų, reiškinių ir idėjų vaizdai. Jie vėliau gali būti įkūnijami materialiais daiktais arba praktine žmogaus veikla.
3. Vaizduotės ir atminties pagalba žmogus sugeba pažinti pasaulį, jį jausti, „numatyti“ ateitį.
4. Vaizduotė nuo atminties skiriasi tuo, kad vaizduotėje yra pertvarkomi ir kuriami tokie vaizdiniai, kurių atmintyje nebuvo. Pagrindinė vaizduotės veiklos kryptis – taip pertvarkyti atminties vaizdus, kad būtų sukurta nauja, ligi tol nebuvusi situacija.
5. Įsimindamas žmogus kaupia informaciją apie aplinkinį pasaulį savyje, o vaizdavimas sudaro galimybę numatyti veiklos rezultatą dar prieš veiklos pradžią, kas padeda žmogui orientuotis veikloje. Kuo daugiau atitinkamos rūšies vaizdinių atmintyje – daugiau medžiagos vaizduotės vaizdiniams kurti. Vaizduotė padeda žmogui sukurti tai, ko tikrovėje nėra, bet gali būti.
Naudota literatūra
1. Furst M. Psichologija. – Vilnius, 1998;
2. Grendstad N. M. Vaizduotė ir jausmai. – V., 1999;
3. Jacikevičius A. Siela. Mokslas. Gyvenimas. – Vilnius, 1994;
4. Lapė J., Navikas G. Psichologijos įvadas. – V., 2003;
5. Myers David G. Psichologija. – Vilnius, 2000;
6. Psichologijos žodynas. – V., 1993