SAVANOS
Mokslininkai Žemę skirsto į augalijos zonas. Kiekvienoje zonoje atskiro rajono augalija ir gyvūnija priklauso nuo jo klimato, kraštovaizdžio, ir geografinės platumos. Per milijonus metų augalai ir gyvūnai prisitaikė prie tam tikro klimato, dažnai įgaudami ypatybių, kurios padeda jiems išlikti. Temperatūros ir drėgnumo kitimai nuo pusiaujo link ašigalio lemia žemės augalinės dangos susiskirstyma zonomis. Skiriamos keturios pagrindinės augalijos zonos: 1. tropinių miškų zona. 2. Nemiškingoji stepių ir dykumų zona. 3 vidutinio klimato miškų zona. 4. nemiškingoji poliarinė zona. Nemiškingoje poliarinėje zonoje kontinentinio klimato sąlygomis susidarė poliarinė dykuma, o ten kur jūros įtaka didesnė, – daugiau augalų rūšių turinti tundra. Vidutinio klimato miškų zonoje arčiau stepių plyti vasaržaliai miškai (plačialapiai), o prie dykumų priartėja siaura kietalapių miškų juosta. Į šiaurę nuo jų yra mišrieji ( spygliuočių ir lapuočių) miškai. Tarp jų ir poliarinės zonos yra spygliuočių miškai, kurie ypač didelį plotą užima šiauriniame pusrutulyje. Nemiškingajai stepių ir dykumų zonai budinga skurdi augalija ( daugiausia kserofitai, efemerai).Tropinių miškų zonoje skiriami: a) drėgnieji tropiniai miškai, vešintys pastovaus drėgnumo ir šilumos sąlygomis, b) subtropiniai visžaliai miškai, mažiau reikalingi šilumos ir drėgmės, c) savanų miškai, kenčiantys vasaros sausrą ir žaliuojantys žiemą ir savanos.Tose pasaulio vietose, kur medžiams augti per sausa, bet yra pakankamai drėgna, kad žemė nevirstų dykuma, vyraujantys augalai yra žolės. Yra du pagrindiniai žolėmis apaugusių lygumų tipai – vidutinio klimato juostų lygumos, tokios kaip pampos, prerijos arba stepės ir tropinio klimato juostos savanų stepės. Šiame referate aprašytas tropinės klimato juostos žolinis biomas – savana, joje augančių augalų ir gyvūnų prisitaikymas prie klimatinių sąlygų, plačiau paminėtos kelios savanai būdingos augalų ir gyvūnų rušys.
SAVANŲ ZONOS
Savana paplitusi savanų zonose – tai žemės subekvatorinių, tropinių ir subtropinių juostų georafinės juostos, kuriose vyrauja savanos ir retmiškiai. Savanų zonos susisiekia su miškų ir dikumų zonomis. Ryškiausios yra subekvatorinių juostų savanų zonos; kitose juostose savanų zonos nevientisos. Didžiausą plotą savanos apima Afrikoje ( apie 40 procentų žemyno ploto). Pietų Amerikoje savanų zonos yra Orinoko ir Mamorės slėniuose, Karibų jūrų pakrantėse, Brazilijos plokščiakalnio viduryje ir rytuose ( Brazilijoje savanų zonos vadinamos kampomis, Venesueloje ir Kolumbijoje – lianais.), Azijoje – Dekano plokščiakalnyje, Indo-Gango lygumoje, Indokinijos pusiasalio vidinėse srityse. Savanų zonos yra Australijos šiaurėje ir rytuose, Šiaurės Amerikos pietuose. Visų savanų zonų būdingiausias bruožas – ryškus sausasis ir lietingasis periodai ir tų periodų gamtinių procesų kaita. Žiemą vyrauja sausas tropinis oras. Kontinentinio tropinio oro temperatūra būna labai aukšta ( iki 40-50 C) mažas santykinis drėgnumas (20-30 procentų), daug dulkių. Einant nuo ekvatorinių juostų į šiaurę ir į pietus, lietingasis periodas trumpėja nuo 8 – 9 mėnesių iki 2 – 3 mėnesių, o metinis kritulių kiekis mažėja nuo 2000 iki 250 mm. Radiacinis balansas 2500 – 3350 Mj / m(2) . Šalčiausio mėnesio temperatūra – 4 – 20 C, o šilčiausio 20 – 35 C. Paros temperatūros amplitudė iki 25 C. Lietinguoju metu upių vandens debitas padidėja 15 – 20 kartų, jose padaugėja sąnašų; paspartėja augalų vegetacija. Sausuoju periodu daugelis upių išdžiūsta; suaktyvėja fiz. dūlėjimo, defliacijos procesai; sulėtėja arba sustoja augalų vegetacija ( daugelis medžių ir krūmų meta lapus); gyvūnai keliauja, ieškodami vandens ir maisto arba užmiega. Savanų zonos reljefas daugiausia lyguminis; vietomis yra atlikuonių. Dirvožemiai – daugiausia raudonžemiai, raudonai rudi ir tamsiai raudomai rudi. Augalija prisitaikiusi prie sausros. Įšilgai upių krantų auga galeriniai miškai. Savanose žolės daugiausia daugemetės, aukštos ( iki 4 metrų); medžiai neaukšti, skėtiškomis lajomis ( pvz., akacijos ) arba sustorėjusiais, kaupiančiais vandenį kamienais ( pvz., baobabai, bombakmedžiai). Dauguma savanos augalų prisitaikę pakelti sausrą ir karštį. ( turi storą žievę, kietus, plaukuotus arba dydliais virtusius lapus.). Savanos vaizdas sausuoju ir lietinguoju metų laiku labai skiriasi. Per sausrą vienų varpinių žolių stiebai ir lapai sudžiūva, kitų tik pagelsta; visžaliai kietalapiai medžiai ir krūmai garina labai mažai vandens, dauguma kitų medžių ir krūmų meta lapus.
Palyginus su vidutinio klimato žolynais, savanos būna labai įvairios: vienose savanų buveinėse medžių nedaug ir jie auga toli vienas nuo kito, kitose medžiai sudaro išsimėčiusius tankumynus, pereinančius į atvirą miškingą vietovę. Skirtingai nuo vidutinio klimato žolynų buveinių, savanose paprastai esti šilta ištisus metus. Neretai būna ilgas sausasis laikotarpis, kai dauguma medžių netenka lapų, su po jo sekančiu drėgnuoju, arba lietinguoju, laikotarpiu, po kurio ima sparčiai augti augalai ir kraštovaizdis sužaliuoja. Per šį drėgnąjį laikotarpį augalėdžiams gyvūnams retai kada pritrūksta maisto; sausuoju laikotarpiu iškyla bado grėsmė, todėl daugelis gyvūnų leidžiasi į ilgas keliones ieškoti vandens ir masito. Įvairių savanų ribos yra gana ryškios, nes kiekvieno jų gyvūnija ir augalija yra savita. Parkų tipo savanoms būdinga ugniai atsparūs medžiai, pavyzdžiui, Brachystegia ir Isoberlinia, o sausesnėse vietose juos pakeičia akacijos ir baobabai. Atvirų vietų augalija sudaro varpiniai augalai, žolės ir pavienės akacijos. Natūralūs savanų zonų landšaftai smarkiai pakitę. Auginama subtropiniai ir tropiniai žemės ūkio augalai, sausesnėse vietose verčiamasi gyvulininkyste. Yra skiriami šie savamų tipai:Užliejamoji ( užlieja liūčių metu užtvinusios upės; vyrauja iki 3 metrų aukščio žolės, upių salpose auga palmės.) Vandenskyruose vyrauja aukštažolė savana ( drambliažolė, iki 5 m aukščio) ir reti miškai metantys lapus sausuoju sezonu. Dirvožemiai -raudonieji, mažiau mineralizuoti. Drėgnojoje savanoje sausros periodas trunka 2,5 – 5 mėn.; vyrauja iki 4 metrų aukščio žolės, medžių beveik nėra. Kur sausasis sezonas trunka 3-4 mėn. , miškai auga tik upių slėniuose. Sausojoje savanoje sausros periodas tęsiasi 5 – 7, 5 mėnesio, vyrauja iki 2 metrų aukščio žolės, yra pavienių medžių – eukaliptų, akacijų, baobabų. Kur sausasis sezonas trunka 6 mėn. – vyrauja apie 1 metrą varpinės žolės, baobabai, akacijos).Dygiosios savanos sausros periodas – 7,5 – 10 mėnesių; joje vyrauja iki 0,5 metro aukščio žolės, yra akacijų, bombakmedžių. Dirvožemiai raudonai rudi ir rausvai rudi su karbonatų konkrecijomis.Termitinė – yra miškelių arba medžių grupių, dėl to susidaręs parko tipo kraštovaizdis.SAVANOS AUGALIJA
Žodis savanos reiškia “ lyguma be medžių”, tačiau Afrikos savanose paprastai šen bei ten auga medžiai tokie kaip skėtinės akacijos. Savana – tropinės ir subtropinės augalijos tipas, kuriame vyrauja varpinių šeimos kserofitinių žolių bendrijos.Žolės stiebai auga ties pat žemės paviršiumi ir tai reiškia, kad kitaip, nei daugumai kitų augalų, kurie auga nuo viršūnės, žolėms nekenkia rupšnojimas. Taigi besiganantys gyvūnai padeda žolėms išlaikyti dominavimą, sustabdydami konkuruojančių augalų augimą. Taip sukuriama neaprėpiama atvira buveinė, kurioje gausu augalinio maisto – tiems, kurie gali jį suvirškinti, bet maža priedanda nuo stichijos. Neįprasta šio tipo buveinės savybė yra ta, kad didžioji augalinės medžiagos dalis slypi po žeme, – visiškai priešingu, negu bet kur kitus sausumoje. Taip yra todėl, kad žoliniai augalai kur kas daugiau energijos skiria ne lapams, o šaknims auginti ir jų šaknys suformuoja ištisinį kilimą, kuris saugo žemės paviršių sulaikydamas dirvožemį. Jeigu žolynai sudega arba išdžiūva per sausrą, jie netrunka atsigauti, nes žolė vėl atauga naudodamasi savo požeminiais rezervais. Šaknų kilimas naudingas masito šaltinis vabzdžiams ir kitiems smulkiesiems gyvūnams. Be to, tai puiki aplinka rausiantiems gyvūnams, nes pro šaknis lengva raustis ir, kitaip negu birus dirvožemis, jos neįgriūva. Savanose vyraujančios kserofitinių žolių bendrijos, tai daugiamečiai augalai, kurie gali sumažinti vandens (garų ir skysčio pavidalo) šalinimasį iš augalo, kai augalo paviršius ir jį supanti erdvė nevienodai prisisotinę vandens garų arba kaupri savo audiniuose vandenį. Šie augalai turi kseromorfinių savybių ( pvz., plaukuoti, susisukę arba virtę dygliais lapai, stora kutikula), dėl to atsparūs sausrai ir karščiui. Kserofitai – sausų vietų augalai, jų lapų anatomijai yra būdinga nemaža priemonių transpiracijai sumažinti: epidermis su stora kutikula ir vaško sluoksniu, viršutiniame epidermyje nėra žiotelių; mezofilio statinis audinys labai išsivystęs, palyginti nedaug tarpuląsčių.
Kitas kserofitams būdingas bruožas – lapų susiraitymas į vamzdelį. Varpinių augalų šeimos kserofitai irgi turi į vamzdelį susisukusius lapus, lapų kraštas užsiriečia aukštyn, nes jų viršutinis paviršius yra vagotas ir vagelėse yra motorinių lastelių, kurių tūris sausros metu sumažėja. Kserofirtai turi labai išvystytą šaknų sistemą. Kserofitai skirstomi į : sukulentus, kurie prisitaikę kaupti savo audiniuose vandenį. Jie turi storus, mėsingus, sultingus stiebus, lapus arba šaknis. Tų organų audiniuose būna iki 95 procentų vandens. Kaitrą ir vandens stoką pakelia dėl to, kad jų lastelių protoplazma klampi, transpiracija neintensyvi. Daugelis sukulentų yra dideli, medžio, krūmo rutulio pavidalo augalai. Hemikserofitus, kurie turi gilias šaknis ir siurbia gruntinį vandenį, todėl pakelia sasrą. Eukserofitai turi negilias, bet labai šakotas šaknis, siurbia kritulius, yra plaukuoti, vandens stoką ir kaitrą pakelia dėl to, kad jų lastelių protoplazma labai klampi, o medžiagų apykaita lėta. Poikilokserofitai per sausras beveik išdžiūsta ( turi 2-5 procentus vandens), būna anabiozės būklėje. Baobabas – būdingiausias Afrikos savanų medis. Tai bombakmedinių šeimos medis. Baobabai užauga iki 25 metrų aukščio, o kamieno perimetras iki 25 metrų. Baobabai gali išgyventi iki 4 – 5 tūkstačių metų. Kai kūrių baobabų žievėje yra išlikusių žymių, padarytų 15 amžiuje. Baobabo mediena puri, joje daug vandens, kurį medis kaupia sausajam sezonui. Senų baobabų kamienuose dažnai atsiranda drevių, kurios kartais būna labai didelės. Platus baobabo kamienas viršuje šakojasi į daugybę keistai išsilanksčiusių šakų. Jo smulkūs lapai visai neatitinka medžio didumo. Lapai sudėtiniai, pirštuoti. Bet, pasirodo, kaip tik tokie lapai padeda medžiui gerai ištveri sausrą. Kuo lapai mažesni, tuo mažesnis garavimo paviršius ir daugiau galimybių išlaikyti drėgmę. Sausuoju sezonu medžiai paprastai numeta lapus. Drėgnojo sezono pradžioje pirmiausiai išsiskleidžia didžiuliai balti žiedai (15 – 20 cm skersmens ). Jie karo ant ilgų žiedkočių. Medžiui nužydėjus, užsimezga nedideli vaisiai. Vaisiai panašūs į moliūgus, valgomi. Aguročio didumo baobabų vaisiai su labai kieta luobele kabo ant ilgų vaiskočių. Prinokę baobabų vaisiai esti maloniai gaivaus rūgštoko skonio. Iš jų minkštymo gaminami kai kurie vaistai, lapai irgi liaudies medicinoje vartojami nuo maliarijos. Švieži lapai naudojami ir maistui, išdžiovinti ir sugrūsti – kaip įvairių valgių prieskonis. Valgomos ir spragintos sėklos ( jų baobabų vaisiuose labai daug), turinčios gana didelį procentą aliejaus. Iš baobabo medienos pjaunamos lentos, skobiamos valtys. Iš žievės daromas grubus pluoštas. Baobabų lapais ir vaisiais minta įvairūs gyvūnai, ypač juos mėgsta beždžionės. Savanoms būdingas dar vienas neįprastas medis. Jis vadinamas dešramedžiu. Jis irgi auga vienišas savanoje tarp žolių ir krūmokšnių, o nuo jo šakų nukarę vaisiai primena kepeninę dešrą. Tačiau dešramedžio vaisiai nevalgomi. Šiltuose kraštuose, taip pat ir Afrikoje saldžių vaisių sėklas platina paukščiai, beždžionės, šikšnosparniai. Ir šiuo atveju bet kurio paukščio arba gyvūno skrandžio sultys sėklų gemalui nepadaro jokios žalos.Be įprastų sėklų platinimo būdų, esama nepaprastų ir netgi juolingų. Afrikoje, Ugandos rytiniuose rajonose, gyvena nedidelė gyvatė. Susiraičiusi žiedu, ji guli nejudėdama po pizonijos krūmu, ir tarytum kažko laukia. Pagaliau ant krūmo nutupė nedidelis paukštelis. Sujudintas krūmas apžėrė paukštelį fontanu smulkių lipnių vaisiukų, sulipdžiusiu jam ir sparnus, ir uodegą. Paukštis, netekęs jėgų, sulipusiais sparnais nukrto ant žolės ir tapo gyvatės auka. Pizonijos vaisiai, patelę kartu su nelaimingu paukšteliu į gyvatės skrandį, pasklis po visą mišką.Dėl vardo nekokią reputaciją įgiję mėšlavabaliai padeda išsaugoti trapias ekosistemas. Regeneruojant Vakarų Afrikos savanas jiems tenka sodininkų vaidmuo: iš išmatų, kurį palieka besiganantys žinduoliai, vabalai formuoja trąšų rutuliukus. Kai kurie šių išmatomis besimaitinančių vabzdžiu gali iki 70 m nuridenti rutulį, kurio svoris net 40 kartų viršija jų pačių svorį. Taip mėšlavabaliai dideliame plote tolygiai paskirsto ekskrementus, kurie yra natūralios trąšos. Ypač jų veikla naudinga lietaus periodu: kai kurie mėšlavabaliai iškasa gilias duobutes ir jose slepia trąšų rutuliukus savo lervoms. Po stipraus lietaus iš jų išauga žolė, nes mėgstamame vabalų maiste yra ir vavanos augalų sėklų.
SAVANOS GYVŪNIJA
Savanų zonos gyvūnija gausi: kanopiniai: drambliai, žirafos, zebrai, antilopės, hipopotamai, raganosiai , buivolai; plėšrieji žvėrys: liūtai, leopardai, hienos; graužikai, bėgiojantieji paukščiai, ropliai, vabzdžiai, daug termitų, paplitusi musė cėcė. PlėšrūnaiŽinomiausi iš jų yra liūtai. Jie gyvena grupėmis, o grobį medžioja staigiai puldami iš pasalų . Liūtų būreliai, dažnai su keliais suaugusiais patinais, dienomis tingiai drybso medžių pavėsyje. Medžioja dažniausiai patelės. Medžioti dažnai eina po kelias ir bendrai tyko grobio. Patys liūtai natūralių priešų, išskyrus žmogų , neturi. Savanose gyvena dar dvi didelės katės: leopardai, kurie dažnai medžioja iš pasalų prie vandens šaltinių, ir gepardai, kurie trumpus nuotolius gali bėgti greičiau už gazeles. Po savanas ieškodamos grobio klajoja nedidelės gaujos hieninių šunų. Afrikos hieniniai šunys gyvena bandomis nuo 6 iki 20 individų. Jie medžioja organizuotai: persekioja auką, kol ją visiškai nualsina, tada staiga čiumpa ją graibščiais nasrais. Hienos minta ir gyvu grobiu, ir dvėseliena. Bet kokio žvėries jauniklis neišvengia pražūties pakliuvęs į galingas hienos žiaunas, kurioms joks kaulas nėra per storas. Graužikai ir kiškiažvėriai Šalia ryškių, didelių gyvūnų savanose gyvena daug mažų, ne visada matomų. Kaip ir didesniejį žvėrys, jie užima savas ekologines nišas. Daugybė graužikų ir kiškiažvėrių ėda sėklas bie žolę, o jais minta lapės, gyvatės, katės ir plėšrieji paukščai. Smulkiuosius savanų gyvūnus medžioja daugybė mangustų, civetų ir kiaunių. Du gyvūnai yra ypač įdomūs – surikata ir medlaižys. Surikatos -rausiantieji gyvūnai. Jų kolonijos užima didelius plotus. Minta vabzdžiais, vorais ir šimtakojais. Medlaižys taip pat gyvena urvuose. Jis labai “draugauja” su mažais rudais paukšteliais – medaus rodytojais. Kai šie paukšteliai suranda žemėje gyvenančių bičių lizdą, tam tikrais šūksniais paukščiai medlaižį pašaukia ir palydi jį iki lizdo. Medlaižys savo stipriais nagais išrausia lizdą, ir visi drauge puotauja. Paukščių įvairovė Savanose gyvena daugybė paukščių – gerokai daugiau negu drėgnuosiose tropiniuose miškuose.Sekretoriai. Jie sudaro savotišką, nors ir nedidelę plėšriųjų paukščių grupę. Nuo kitų plėšriųjų paukščių šeimų jie skiriasi labai ilgomis, bėgimui pritaikytomis kojomis. Minta smulkiais gyvuliukais – gyvatėmis, žiurkėmis,jaunais paukščiai. Afrikos valstiečiai sekretorius už kenkėjų naikinimą globoja, bet stengiasi neprisileisti prie viščiukų.Audėjų lizdai, kaip didžiuliai vaisiai, puošia daugelio akacijų lajas. Šie sparnuočiai labai mėgsta draugiją, todėl kartu įsikuria 20-30 paukščių porų. Tvirtas žolių ir stiebų stogas saugo kolonija nuo kaitros ir lietaus. Kiek kitaip nei paprtastasis audėjas, audėjas – pynėjas atskirai būstą statosi ir pakabina jį ant plonos medžio šakeles. Jie suka meniškus, rutulio formos lizdus, kurie pakabinami ant šakos, o į patį lizdą veda vamzdžio formos anga, pro kurią paukštis patenka į vidų. Baigtas lizdas kritiškai įvertinamas patelės. Tik įsitikinus, kad jis pakankamai tvirtas, paukštukė įlenda į vidų ir padeda ten kiaušinius. Tokiame lizde auga mažyliai, apsaugoti nuo pavojų. Net ir medžiuose gyvenančioms gyvatėms nelengva ilgais vamzdžiais, vedančiais į lizdo vidų, pasiekti jauniklius. Kol patelė augina vaikus, patinas jau pina kita lizdą.
Danguje ratus suka grifai ir ereliai, ieškodami žemėje dvėselienos arba smulkių gyvūnų. Rudenį į savanas sulekia daugybė įvairiasių paukščių iš Europos ir Azijos, kad praleistų čia šaltą Šiaurės žiemą. Jie lesa sėklas, uogas ir vabzdžius, o juos pačius medžioja vanagai, pelėdos ir sakalai.Grifai – be didelio ūgio, išsiskiria savo didžiuliais sparnais. Antras, dar ryškesnis grifų požymis – savotiškas galvos ir kaklo apdaras: vietoje plunksnų randame švelnius trumpus pūkus. Tai leidžia grifams, negadinant plunksnų, kišti galvą į maitą ir išsirankioti tinkamiausius masito gabalus. Kojomis grifai mažai panašūs į kitus plėšriuosius paukščius,nes nagai mažai riesti ir daugiau panašūs į vištinių paukščių nagus. Grifai , nors ir didelio ūgio, nepuola gyvų gyvūnų, o minta tik lavonais. Jie priklauso prie tų retų plėšriųjų paukščių, kurie peri kolonijomis. Visos grifų rūšys vertinamos kaip sanitarai. Strutis – yra stambiausias šių dienų paukštis. Tinkama stručiams vietovė yra atviros sausos lygumos – ten jie laikosi būriais nuo 10 iki 50 galvų. Čia jie kartu su zebrais, antilopėmis gnu ir kitais stambiais žoleėdžais sudaro mišrius pulkus. Toks mišrus būrys jo nariams duoda abipusės naudos. Antilopės ir zebrai ganydamiesi pabaido vabzdžius, roplius ir smulkius graužikus, o šie, būdami itin budrūs, laiku pastebi pavojų ir perspėja kitus būrio narius. Be gyvulinio maisto, stručiai minta dar žolėmis ir vaisiais. Stručiai yra labai greiti ir tuo jie dažniausiai išgelbsti sau gyvybę. Įvarytas į nedidelį plotą, strutis moka gintis ir savo stopriais nagais gali perplėšti žmogui ar liūtui vidurius. Einiai- tai baigštūs, didelio ūgio paukščiai; mažesnės rūšys yra vos vištos didumo, o didžiosios rušys, pvz., einio patinas gali sverrti iki 16 kilogramų ( patelė perpus mažesnė). Tai vienas stambiausių skraidančių paukščių. Jų kojos stiprios, užepakalinis pirštas yra innykęs. Tai rodo, kad jie geiti bėgikai. Viršutinė jų kūno dalis yra smulkiai margų spalvų, ir tas leidžia paukščiui gerai užsimaskuoti. TermitaiLyg mažos tvirtovės maždaug vieno metro aukštyje nuo žemės būriuojasi savanoje teritynai. Tik drėgnuose, vėsiuse savo būsto koridoriuose ir kamaraitėse maži balti termitai apsisaugo nuo negailestingos saulės. Šviežias oras į vidų patenka per aukštus termityno bokštus. Lauko sienos sumūrytos iš lipnios, ore greit sukietėjančios masės: žemės, medžio dalelyčių, seilių ir purvo. Lygus termityno paviršius slepia sudėtingė kamerų ir tunelių sistemą. Storos, stiprios sienos saugo termityną nuo daugelio plėšrūnų. O atidaromos ir uždaromus angos reguliuoja jo vidaus temperatūrą.Termitynas pradedamas statyti nuo kameros, kurioje įsitaiso motina ir patinas, ir iš kurios jie niekad negali išeiti. Motina tik deda kiaušinius, iš kurių išsirita darbininkai ir kareiviai. Motinos apatinio kuno dalis atrodo it baltas išsipūtęs maišas, kuriame kasdien pasigamina maždaug 30000 kiaušinių. Ir motiną ir patiną prižiūri bei maitina kiti termitai.Termitai minta mediena arba lapais, kurių pritempia darbininkai, ir grybais, kuriuos augina ant išmatų tam tikruose “ daržuose”. Pagalvota čia ir apie vandenį. Termitai žemėje iškasa vertikalius šulinius, siekiančius šiose vietovėse taip brangų gruntinį vandenį. Toks gerai įrengtas termitynas kartais sulaukia ir keleto šimtų metų.Termitai (Isoptera)- šie vabzdžiai yra artimi tarakonų giminaičiai (Dictyoptera), bet jie evoliucionuodami pasidarė bendruomeniniai, panašūs į plėviasparnių ( Hymenoptera) būrį, kuriam priklauso skruzdelės, bitės ir vapsvos. Jų lizde būna ne tik skirtingos kastos, bet kai kurios kastos ( darbininkai ir kareiviai) yra belytės. Tie vabzdžiai tarytum nimfos stadijos. Belytės kastos atlieka visas suaugusių vabzdžių funkcijas, išskyrus reprodukciją. Raganosiai.Afrikos savanose gyvena juodasis ir baltasis raganosiai. Juodasis, arba smailiasnukis, raganosis yra tiek pat juodas, kiek ir baltasis, arba plačiasnukis, yra baltasis. čia viskas pareina nuo žemės paviršiaus, kuriame jie gyvena. Afrikos gyventojas – raganosis, vienas didžiausių ir galingiausių žemės gyvūnų. Toks smailiasnukis kartais sveria dvi tonas, o jo ilgis nuo nosies galiuoko ligi uodegos stimburio – 3,7 metro, aukštis nuo 150-160 centimetrų. Raganosiai neturi nei priekinių, nei iltinių dantų, tik kiekvienoje pusėje žandikaulio yra po septynis krūminius. Jų oda stora, bevei plika. Turi gerą uoslę ir klausą. Yra irzlūs ir linkę pulti priešą, gali bėgti 45 km / h. Nakty aktyvesni, minta žole, krūmų šakelėmis. Didžiausą įspūdį daro raganosių ragai. Patį ilgiausią ragą turėjo raganosis iš Kenijos-133, 7 cm. Vėliau šį rekordą viršijo patelė iš Kenijos nacionalinio parko . Priekinis jos ragas stypsojo beveik horizontaliai ir siekė 138 cm ilgio. Kartais pasitaiko triragių raganosių, dažniausiai Zambijoje. Juodieji raganosiai labiausiai mėgsta ėsti šakas, kurias jie pasiekia savo lanksčia viršutine lūpa ir griebia nelyginant pirštais ar ranka. Netgi tada, kai jie, rodos, peša žolę, jie rauna iš žemės mežyčius jaunus krūmelius. Žinomas anglų zoologas Frezer-Darlingas nustatė, kad kiekvienas raganosis kas diena išrauna ir suėda 250 mažų akacijų ūglių. Raganosiai paprastai sutinkami po vieną arba nedideliais būreliais – daugiausia po penkis. Jei pamatysi du raganosius, tai ten būna patelė su savo jaunikliu arba pasinas su patele, rečiau – du patinai. Suaugę žvėrys paprastai neprisiriša prie kits kito visam laikui. Kol vaikai maži, patelės laikos atokiau nuo patinų, bet kai mažyliai paauga, jos vėl būna drauge su patinais.Smailiasnuliai raganosiai pripažįsta dramblių pranašumą. Beje, tai dar ne visiškai išaiškinta, nes tarp šių žvėrių retai kada kyla peštynių.Kaimenės Gyvenimas atsviroje žolėmis apaugusioje lygumoje dažnai būna pavojingas, nes yra mažai vietų kur pasislėpti. Kad turėtų didesnes išlikimo galimybes, daugelis augalėdžių laikos kaimenėmis. Dėl to plėšrūnams sunkiau juos užpulti, nes kol dauguma kaimenės narių ganosi, keletas visada dairosi pavojaus. Šiandien didžiausios kaimenės aptinkamos Afrijos lygumose. Čia migruojančios antilopės gnu gali sudaryti 40 km ilgio kaimenes iš daugiau kaip ketvirčio milijono individų, tačiau net ir šios kaimenės yra mažos, palyginti su egzistavusiomis praeityje. 19 amžiuje Afrikos pietuose šokliųjų gazelių kaimenėse būdavo daugiau kaip 10 milijonų gyvūnų. Gyvenimas kaimenėmis irgi turi savų problemų, kurių viena yra pavojus, kad kuris nors gyvūnas gali nuklysti ir pasimesti. Dauguma kaimenėmis gyvenančių gyvūnu gali kvapų paliktais pėdsakais atsekti iki kaimenės. Kita problema – gimdymas. Kad jaunikliai nebūtų sutrypti ir užpulti, daugelis žolėdžių gimdo priedangoje ir prie kaimenės prisijungia po kelių savaičių. Kai kurie gimsta atviroje vietoje ir, būdami vos kelių savaičių, turi sugebėti neatsilikti nuo visos kaimenės. DrambliaiDidžiausias iš visų dabartinių sausumos gyvūnų – Afrikinis dramblys, kaip ir dauguma kanopinių gyvūnų, gyvena kaimenėmis. Šeimyninėse grupėse paprastai gyvena nuo 8 iki 10 dramblių. Jas dažniausiai sudaro giminingos patelės ir jų jaunikliai, o vadovauja vyresnė patelė. Patinai gyvena pavieniui, arba “ viengungių” bandomis. Kartais šeimyninės grupės susiburia į didesnias kaimenes, susidedančias iš kelių šimtų gyvūnų. Tarpusavyje drambliai bendrauja lytėjimu, uosle arba regimaisiais ženklais, kuriuos išreiškia straubliais arba ausimis. Be garsinių trimituojančių šūksnių, drambliai dar skleidžia žemo dažnio garsus, kurie girdimi labai toli ir padeda kaimenei laikytis drauge.Afrikinis dramblys – didžiausias sausumos gyvūnas – sveria iki 6000 kg. Stambų ir tvirtą dramblio kūną remia keturios į stulpus panašios kojos. Neįtikėtina, bet drambliai vaikšto beveik ant pirštų galų, o jų kulnai beveik neliečia žemės. Pėdos kaulai išsiskėtę ir juos remia riebalinė pagalvėlė, kurioje yra stangrių skaidulų. Dėl tokios sandaros plati ir apvali pėda lygiai paskirsto ir amortizuoja dramblio masę, padeda jam tyliai vaikščioti. Didelė galva laiko straublį ir iltis. Dramblio iltys – pailgėję viršutiniai kandžiai – naudojamos demonstravimui, saviginai ir rausimui, ieškant maisto arba vandens. Kai burnoje esantys dideli, augalūs pertrinantys skruostiniai dantys susidėvi, juos pakeičia užpakaliniai dantys. Didelės nulėpusios ausys padeda drambliui atsivėsinti ir bendrauti su kitais drambliais. Straubliu taip pat bendraujama liečiant ir uodžiant, sustiprinami garsai ir išreiškiamas agresyvumas. Dramblio straublys – tai lankstus ir raumeningas nosies ir viršutinės lūpos pailgėjimas. Jo galas, kuriame yra vienas arba du “ pirštai” , labai jautrūs – dramblys juo tarsi ranka sugriebia augalus ir pakelia smulkius daiktus. Straubliu siurbiamas vanduo norint atsigerti ir apsišlakstyti.
Drambliai jautrūs Afrikos savanos karščiui, todėl maitindamiesi dažnai daro pertraukas, kad atsivėsintų vandens telkinyje arba medžių pavėsyje. Jie minta žolėmis ir kitais ant žemės augančiais augalais. Be to, iškėlę straublį, jie pasiekia medžius ir skabo lapus, laužo šakeles, lupa žievę. Kai maisto būna mažai, drambliai savo kūnu parverčia medžius, kad pasiektų viršūnės lapus. Jų išmatose yra prarytų medžio sėklų, kurios sudygusios pakeičia nugriautus medžius. Ištroškę drambliai susirenka atsigerti prie upių ir vandens telkinių arba iltimis kasa žemę, kol pasiekia vandenį. Drambliai geria siurbdami vandenį straubliu ir susišvirkšdami jį į burną. Per dieną jiems reikia 160-300litrų vandens. Vandeniu jie taip pat apsišlaksto nugarą, kad būtų vėsiau. Iš dulkių, nusėdusių ant drėgnos odos, susidaro sausa “kosmetinė kaukė” , kuri saugo odą nuo saulės spindulių ir parazitų.Kaip ir kiti ilgai gyvenantys žinduoliai, drambliai daug metų skiria jaunikliams auginti. Drambliukais rūpinasi jų motinos ir kitos kaimenėje esančios patelės. Ši globa prasideda jau gimstant, kai kaimenės patelės apstoja “pribuvėjas”. Jaunikliai minta pienu, žįsdami jį iš spenių, esančių tarp motinos priekinių kojų.Afrikiniai drambliai ilgą laiką buvo medžiojami dėl ilčių. Dėl medžioklės ir vis mažėjančių gyvenamųjų plotų šios rūšies dramblių labai sumažėjo. ŽirafaPats aukščiausias iš visų gyvenenčių gyvūnų – žirafa, taip pat gyvena savanose bandomis po 7-15 gyvūnų. Jos sveria 500- 750 kg ir yra iki 5,8 m aukščio, be to yra visai trumpos. Jų kojos ilgos, galva maža, su trumpais, apaugusiais oda ragais. Minta akacijų, mimozų ir ktų medžių jaunais ūgliais ir lapais. Žirafas gali sutikti ir po vieną, bet retai. Vienišą žirafą gali užpulti liūtas. Nors šiaip liūtai nelabai linkę prasidėti su tokiais dideliais ir narsiais gyvūnais. Judėjimas Kadangi savanose lyja tik tam tikrais metų laikais, tai jų gyventojams tenka migruoti. Sausuoju laikotarpiu , nustojus augti žolei, gnu ir kiti kanopiniai, pavyzdžiui zebrai, traukia ten kur lyja ir auga žolė. Keliaudami tūkstančiai gyvūnų, ypač gnu , prigeria upėse, nugaišta badu. Plėšrūnai ir dvėsena mintantys gyvūnai, ypač grifai ir hienos, tuo metu klesti, nes turi daugybe lengvai prieinamo maisto. Tačiau gerose ganyklose gnu kaimenės, iki tol katastrofiškai mažėjusios, greitai vėl pagausėja.Savanose labai svarbu būti greitam. Neatsitiktinai greičiausi pasaulio sausumos gyvūnai, tokie kaip gepardas ir šakiaragis, gyvena šioje buveinėje. Gamtinė atranka palanki plėšrūnams, kurie pakankamai greiti, kad sugautų grobį, ir medžiojamiems gyvūnams, kurie turi suspėti pasprukti.Dauguma greitų bėgikų yra žinduoliai, tačiaus savanose gyvena ir greičiausiai bėgiojantys laukiniai paukščiai, tarp jų stručiai, nandu ir emu – milžiniškos rūšys, praradusios gebėjimą skraidyti. Šie paukščiai gali pasiekti iki 70 km/h greitį. Tačiau dar svarbiaus yra tai, kad kad jie sugeba išlaikyti tokį greitį beveik 30 minučių – pakankamai ilgai, kad paliktų už savęs dauguma priešų, nebent plėšrūnas užpultų iš labai arti. Nežiūrint daugybės greitų bėgikų, savanų gyvenimas dažnai atrodo ramus. Taip yra todėl, kad bėgimas atima labai daug energijos ir gyvūnai bėga tik tada, kai neišvengiama. Medžiojami gyvūnai turi nematomą “ saugumo slenkstį “, kuris įvairuoja priklausomai nuo gręsiančio pavojaus. Pavyzdžiui, gazelės dažnai prisileidžia liūtus maždaug 200 m nuotoliu, nes instinktyviai jaučia, jog šiuo atstumu matomi liūtai vargu ar tykotų grobį. Tuo tarpu vienišas gepardas privers gazelių kaimenę bėgti, net jeigu būtų pastebėtas iš keturis kartus didesnio atstumo. MitybaEkologijos požiūriu, savana yra labai sudėtinga tarpusavyje susijusi komponentų sistema. Gausios kanopinių kaimenės maitinasi varpinėmis ir kitomis žolėmis, atspariomis sausrai, gaisrams ir ganymui; jų pažeistos žolės vėl greitai atželia. Daugelis savanos varpinių dauginasi šakniastiebiais, todėl greitai plinta. Medžiai ir krūmai ilgais dygliais apsisaugo kamienus ir šakas,kad jų visiškai nesugraužtų žvėrys. Stebėtina gausybė savanos gyvūnų labai įvairiai naudojasi savanos gamta. Žolėdžių mityboje yra tam tikras vertikalusis zoniškumas. Savanų žolėdžiai minta skirtingame aukštyje esančiomis augalų dalimis, todėl rūšys mažiau kontaktuoja. Žirafos ir drambliai skabo medžio vainiką – žirafos nuskainioja pačias aukščiausias šakas, o drambliai laužo žemesnes ir laupo medžio žievę. Juodieji raganosiai, kanos, kudu ir gerenukai skabo žemesnius medžius ir krūmus, o žemiausios šakos , vos keli centimetrai nuo žemės, tenka antilopėms, šteinbokams ir dikdikams. Net ir žolę žvėrys ėda skirtingai. Zebrai minta šiurkščiomis varpinių žolių viršūnėmis, gnu – augalų viduriniais lapais, o buivolai, topiai ir gazelės – daigais, augančiais prie pat žemės. Šakniastiebius ir gumbus ėda karpuotis. Nors žolėje gausu maisto medžiagų ir jos lengva susirasti, žolė yra sunkiai virškinama. Daugelis žinduolių, tarp jų ir žmogus, žolės negali suskaidyti, nes joje yra daug celiuliozės – anglevandenio, kurio dauguma gyvūnų negali suvirškinti. Tačiau žolėdžių žinduolių žarnyne yra ypatingų mikroorganizmų, kurie suskaido celiuliozę, kad kūnas galėtų ją įsisavinti. Kai kurios gyvūnų rūšys irgi naudoja mikrobus augalinei medžiagai virškinti. Pavyzdžiui, atogrąžų savanose gyvenančių termitų žarnyno mikrobai skaido sausus lapus ir medieną. Efektyviausiai celiuliozę panaudoja atrajojantys gyvūnai, pavyzdžiui, antilopės, buvolai, žirafos, todėl šie gyvūnai vyrauja savanose. Sudėtingas atrajojančio gyvūno skrandis veikia tarsi rūgimo rezervuaras ir išgauna iš maisto maksimalų maisto medžiagų kiekį. Gyvūnas spartina šį procesą atrydamas maistą ir dar kartą jį sukramtydamas, kad jį būtų lengviau suskaidyti. Neatrajojantys augalėdžiai, kaip antai zebrai, turi ne tokią efektyvią virškinimo sistemą, todėl, kad išliktų gyvi, turi daugiau ėsti.Daugybė savanose gyvenančių augalėdžių gyvūnų teikia maistą mėsėdžiams, tokiems kaip hieniniai šunys, liūtai, gepardai, hienos ir leopardai. Liūtai, hieniniai šunys ir hienos medžioja gaujomis ir gaudo stambius žinduolius – antilopes, zebrus. Jie taip pat vagia maistą iš kitų mėsėdžių.Savanose joks maistas nenueina veltui. Kritusius gyvūnus ir grobio likučius kaip mat sudoroja maitėdžiai, kurie irgi yra labai svarbūs buveinės ekologijai. Dauguma ore skraidančių maitėdžių – grifai, bet yra ir kelios gandrų rūšys, kurių viena – marabu – kartu su Andų kondoru yra pasaulyje didžiausi skraidantys gyvūnai. Maitėdžiams priklauso taip pat šakalai, kojotai, hienos, maitvabaliai.GAISRAI
Žaibo sukelti gaisrai – natūralus savanų gyvenimo reiškinys, sudeginantis nudžiūvusius augalus ir leidžaintis sudygti šviežiai žolei. Galiausiai gaisrai padeda laukiniams gyvūnams, tačiaus šėlstant ugniai jie kelia mirtiną pavojų. Plintant liepsnoms dauguma gyvūnų reaguoja bėgdami arba skrisdami į saugią vietą ir gelbėdamiesi dažnai pamiršta įprastinį atsargumą. Kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, einiai ir gandrai, išmoko kiek įmanoma pasinaudoti šia sumaištimi. Jie susirenka netoli gaisravietės ir gaudo vabzdžius bei kitus šalin sprunkančius smulkius gyvūnus, o gaisrui atsitraukus apžiūri išdegintą žemę, ieškodami aukų. Afrikoje gaisrai susiję su miego plitimu. Šią ligą, kaip ir panašų į ją, naminių gyvulių susirgimą, vadinama nagana, nešioja musė cėcė. Musė cėcė daugiausia čiulpia karpotosios kiaulės kraują; kitų žvėrių kraujas jai patinka mažiau. Anksčiau buvo paplitęs toks kovos su naganos epizootija būdas: didžiuliame plote budavo iššaudomi visi žvėrys, kad musė cėcė neturėtų sau maisto. Tačiau per tas masines žudynes sveikų sveikiausia išlikdavo būtent karpotoji kiaulė, kuri pajutusi kad ir menkiausią pavojų, slepiasi savo painiuose požeminuose urvuose. O niekuo nekalti žūva zebrai, buvolai, žirafos, drambliai ir daugybė antilopių rūšių.
Zambijos miškų vadyba daug metų darė bandymus, degindami augmeniją. Paaiškėjo, kad tie kasmetiniai gaisrai pirmiausia sunaikina medžius ir krūmus, o šiurkščios, ugniai atsparios žolė Laudetia superba ir Hypanhenia, kuriomis minta karpotoji kiaulė, išlieka ir užima vis didesnius plotus. Matys, daugybė gaisrų padėjo daugintis ir karpotajai kiauliai, o su ja ir musei cėcė.Afrikoje ugnies neišvengsi, kadangi jau visas tūkstantis metų, kaip savanoje deginama žolė. Ir būtens dėl gaisrų, kuriuos sukelia patys žmonės, Sachara kasmet pasislenka į pietus, o Kalaharis į šiaurę.APIBENDRINIMAS
Žodis “ savanos” reiškia “ lyguma be medžių “, tačiau Afrikos savanose paprastai šen bei ten auga medžiai tokie kaip skėtinės akacijos, baobabai. Ištisus metus vyrauja karšti orai, bet būna ilgi sausieji laikotarpiai, o tarp jų – lietingieji laikotarpiai. Savanose kuo puikiausiai jaučiasi nesuskaičiuojamos kaimenės augalėdžių gyvūnų, tokių kaip zebrai ir antilopės gnu, keliaujančių iš vienos vietos į kitą, kuriose būna paliję. Stambieji grobuonis medžioja augalėdžius. Žemės paviršiuje knibžda milijonai vabzdžių, paukščių, roplių ir smulkių žinduolių. Žiogai, skruzdelės ir termitai gyvena tarp žolių stiebų ir šaknų; šie vabzdžiai savo ruožtu yra didesnių gyvūnų – skruzdėdų ir šarvuočių – maistas.Savanose tame pačiame plote gali gyventi daug augalėdžių žinduolių rūšių, nes visos jos minta skirtingais augalais arba skirtingomis žolių dalimis. Mesdami šešėlį, savanų stepėse išsimėtę medžiai ir krūmai atvėsina žemė, todėl dirvožemis išlaiko drėgmę. Nukritę lapai patręšia dirvožemį ir padeda augti žolėms. Daugelis medžių ir krūmų, pavyzdžiui, akacijos, turi spyglius, kad atgrąsintų žolėdžius gyvūnus, ir ilgas šaknis gruntiniam vandeniui pasiekti. Baobabai kaupia vandenį savo sustorėjusiame kamiene, o sausuoju laikotarpiu numeta lapus. Be to, kieta žievė saugo nuo gaisrų.Medžiai yra labai svarbūs savanų gyvūnijai, nes užaugina įvairaus maisto: medienos, lapų, žiedų ir sėklų, be to, teikia prieglobstį ir veisimosi vietas virš žemės paviršiaus gyvenantiems gyvūnams. Pusiausvyra tarp medžių ir žolių labai trapi ir kartais ją sutrikdo patys gyvūnai. Pavyzdžiui, drambliai sunaikina medžius išversdami juos, kad pasiektų lapus. Tačiau drambliai taip pat padeda medžiams daugintis, nes praryja medžių sėklas, kurios po to patenka į jų mėšlą – idealią terpę sėklų augimui skatinti. Lapus skabantys žinduoliai dažnai neleidia medžiams užaugti, nes apkramto medelius, kol šie dar nesutvirtėjo. Gaisrai irgi stabdo medžių plitimą ir jų poveikis aiškiausiai matyti ten, kur medžiai auga arti vienas kito.Savanose įsiplieskia žaibo ar žmogaus sukelti gaisrai. Gaisras sunaikina medžius, krūmus ir daigus, neleisdamas savanai virsti mišku. Nors žolių viršūnės sudega, po gaisro kupstai netrunka išleisti naujus ūglius. Gaisro pakraščiuose medžioja savanų paukščiai, tokie kaip gandrai ir sekretoriai, pastverdami iš liepsnų bėgančius smulkius žinduolius ir vabzdžius. Trapus savanų ekosistemos balansas langvai pažeidžiamas, ypač tada, kai įsikiša žmogus. Todėl Afrikos valstybių vyriausybės, suprasdamos, kokia unikali jų gamta, saugo didelius savanų plotus kaip neliečiamus rezervatus.
Naudotos literatūros sąrašas:1. www.google.lt2. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija3. Mokinio enciklopedija „Pažink pasaulį“