Vandens tarša

Visi teršalai veikia skirtingai. Bet kartu jie kelia didžiulę grėsmę vandens telkiniams.
Nesąmoningai daroma ekologinė žala, pvz.: chloruojant geriamąjį vandenį.
Kenksmingais išmetalais laikoma druskos, sunkiųjų metalų junginiai ir biologiškai lengvai bei sunkiai skaidomos medžiagos.
Druskomis vandens telkiniai smarkiai teršiami kasant kalio druskas bei leidžiant iš šachtų išsiurbtą vandenį. Jame yra daug kenksmingų augalams magnio druskų ir valgomosios druskos bei gyvūnams toksiškų K+ jonų.
Jūros teršiamos iš sausumos (upės, tiesioginis nuotėkų leidimas, valymo įrenginių dumblas, atliekos), iš atmosferos (oro teršalai), iš jūrose plaukiojančių laivų (sskystųjų ir kietųjų atliekų šalinimas), avarijų metu (tanklaiviai, vamzdynai, gręžiniai) bei išgaunant žaliavas iš jūros dugno (naftos gręžiniai ir naftos gavyba platformose).
Santykinai problemą sukelia nesuyrančios vandenyje šiukšlės, ypač dirbtinės medžiagos ir aliuminio skardinės. Pastarosios po audros gausiai išmetamos į krantą.
Pramonės atliekos – pramonės įmonės nuotėkas leidžia tiesiai į jūrą, o dėl to gali būti masiškai apnuodyjami žmonės.
Žalios naftos tankis yra mažesnis nei vandens. Todėl ji plūduriuoja paviršiuje, padengdama didelį vandens plotą. Ne tokie nuodingi alkanai išgaruoja per pirmąsias 8 dienas. Ilgagrandžiai parafinai skaidomi biologiškai. Skkaidymo galimybė mažėja mažėjant šakojimosi laipsniui.
Po 3 mėnesių hidrofobiniai naftos likučiai sukimba į gabalėlius. Dėl to jų tūris sumažėja 15%. Hidrofobiniai likučiai išbrinksta, sugerdami vandenį, ir sudaro nestabilius naftos šlamus.
Gruntiniai vandenys yra vandens apytakos dalis, kuri su krituliais ir iš paviršinių vandens telkinių pa

asiekia podirvį. Tekėdamas vanduo iš oro, vandens telkinių ir įvairių dirvos šaltinių surenka teršalus.
Svarbiausi kenksmingų medžiagų šaltiniai yra: nesandarūs ir nesutvarkyti savartynai, transporto tarša, intensyvaus žemės ūkio tarša, šiluminiai poveikiai, nesureguliuota vandens telkinių prataka.
Gruntinio vandens užterštumas nitratais apsunkina geriamojo vandens ruošimą. Tai labai aktualu kaimo vietovėse naudojant šulinių vandenį. Patys nitratai yra beveik nenuodingi. Jų toksiškumas padidėja įsijungiant į reakciją grandinę
nitratai – nitritai – N – nitrozojunginiai.
Didėjančio užterštumo nitratais šaltiniai yra nuotėkos:
– iš susikaupusių kietųjų atliekų
– tręšiant mineralinėmis trąšomis
– intensyviajame žemės ūkyje mineralizuojantis derliaus likučiams ir žaliosioms trąšoms
– iš srutomis pertręštų dirvų.

Mes pabandėme ištirti ar tikrai vanduo yra skirtingas. Norėdami pamatyti skirtumą mes juos lyginome su distiliuotu vandeniu pagal spalvą, pagal kvapa ir pagal vandens pH.

Vandenį virinome iki 40 – 50 laipsnių temperatūros ir lentelėje pateikiami dumenys apie jų kvapą:

Kvapo sttiprumas Balai Apibūdinimai
Be kvapo 0
Labai silpnas 1 Užuodžiamas tik patyrusio darbuotojo
Silpnas 2 Užuodžiamas, jei į tai kreipiamas dėmesys
Vidutinis 3 Labai užuodžiamas
Stiprus 4 Dėmesį atkreipia nemalonus kvapas, vandens nesinori gerti
Labai stiprus 5 Kvapas stiprus, jog vandens neįmanoma gerti.

Lietaus vanduo: kvapas silpnas (2 balai),
Vandentiekio vanduo: kvapas silpnas (2 balai),
Upės vanduo: kvapas vidutinis (3 balai),
Šulinio vanduo: kvapas labai silpnas (1 balas),
Tvenkinio vanduo: kvapas silpnas (2 balai),
Distiliuotas vanduo: be kvapo (0 balų).

Vandens užterštumas, lyginant su distiliuotu vandeniu, žiūrint pagal spalvą:

Lietaus vanduo: drumzlinas, rusvas,
Vandentiekio vanduo: skaidrus, matosi šiek tiek nuosėdų,
Upės vanduo: šiek tiek gelsvas, skaidrus,
Šulinio vanduo: spalva tokia pat kaip ir distiliuoto,
Tvenkinio vanduo: drumzlinas, rusvas,
Distiliuotas va

anduo: labai skaidrus.

Vandens pH (kuo skaičius mažesnis, tuo vanduo rugštesnis):

Lietaus vanduo: 6,5 pH
Vandentiekio vanduo: 7 pH (neutralus)
Upės vanduo: 6 pH
Šulinio vanduo: 7 pH (neutralus)
Tvenkinio vanduo: 6 pH
Distiliuotas vanduo: 5 pH

Leave a Comment