Įvadas Visa žmonijos istorija tam tikra prasme gali būti traktuojama, kaip vis stiprėjančio žmogaus poveikio aplinkai istorija, kuris, deja, dažniausiai buvo ir yra neigiamas. Nagrinėjant žmogaus poveikio aplinkai istorinę raidą, tikslinga išskirti tokius kiekybiškai bei kokybiškai skirtingus etapus (epochas), kurie faktiškai sutampa su pagrindiniais visuomenės vystymosi etapais: Medžioklės epocha; Žemdirbystės epocha; Pramonės epocha; Informacijos (žinių ir mokslo) epocha.Žmonių poveikio aplinkai atžvilgiu, nagrinėjant medžioklės epochą, vieningos nuomonės nėra. Apie medžioklės epochos metu vykusius aplinkos pokyčius galima pasakyti, kad poveikis aplinkai buvo palyginti silpnas, vietinio mąsto ir dažniausiai grįžtamojo pobūdžio.Žemdirbystės epocha pasižymėjo žymiai stipresniu poveikiu aplinkai. Šios epochos aplinkos problemos buvo daug įvairesnės ir nepalyginamai didesnio mąsto nei medžioklės epochoje. Masinis miškų naikinimas ir gana intensyvi, bet palyginus neefektyvi žemdirbystės sistema bei per intensyvi ganiava sąlygojo didelio mąsto negrįžtamus aplinkos pokyčius, kai vietoje anksčiau derlingų žemių ir vešlios bei turtingos savo rūšine įvairove augalijos, susiformavo didžiuliai dykumų ir pusdykumių plotai. Išaugusių miestų atliekų problemos buvo vietinio masto ir grįžtamojo pobūdžio. Kadangi šios atliekos daugiausiai buvo organinės kilmės, o jų kiekiai, palyginus su dabartiniais mąstais, nelabai dideli, tai susikaupusios ant žemės paviršiaus ar su kanalizaciniais vandenimis patekusios į paviršinius vandens telkinius jos vis tiek suirdavo ir, neviršydamos aplinkos talpumo, patekdavo į natūralius medžiagų apykaitos ciklus.Pramonės epochos aplinkos problemos, daugiausia sietinos su aplinkos teršimu, kuris sparčiai vystantis pramonei, energetikai ir transportui, taipogi sparčiai augo. Šios problemos bus plačiau nagrinėjamos pagrindinėje šio darbo dalyje. Pažymėtina, jog pramonės epochoje visi aplinkos pokyčiai, nors ir turėjo didelį neigiamą poveikį, tačiau jie buvo daugiausia lokalinio pobūdžio.
Informacijos epochoje, sparčiai augant gyventojų skaičiui ir jų poreikiams, neregėtais mąstais didėjantis gamtos išteklių naudojimas, pramonės, energetikos, transporto bei žemės ūkio vystymasis sąlygojo tokius aplinkos teršimo mastus, kad su juo susijusios problemos iš lokalinio peraugo į regioninį (rūgštieji lietūs, jūrų ir vandenynų užterštumas) ar net globalinį (klimato atšilimas, stratosferos ozono sluoksnio nykimas) lygį.Šis suskirstymas į epochas ir jų pavadinimai yra sąlyginiai ir aiškių ribų tarp skirtingų epochų nėra. Epochos pavadinimas praktiškai atspindi pagrindinę varomąją jėgą, kuri labiausiai sąlygojo tos epochos visuomenės vystymąsi, o tuo pačiu ir jos santykius su aplinka.Pramonės epochos pradžia sutampa su svarbiais techniniais atradimais, sudariusiais galimybę rankinį darbą pakeisti mechanizuotu darbu. Jau žemdirbystės epochoje žmogus naudojo ne tik savo rankų darbą, bet ir naminių gyvulių traukiamąją jėgą, o vėliau ir vandens bei vėjo energiją. Nors seniausios miestų kultūros atsirado mažiausiai prieš 5 tūkstančius metų Artimuosiuose Rytuose, tačiau tik XIX amžiaus pradžioje pradėjo sparčiau augti miestai ir gyventojų skaičius juose. Šis procesas prasidėjo Europoje – Didžiojoje Britanijoje bei Olandijoje. Europoje, prasidėjus pramonės perversmui, pasikeitė miestų ekonominis statusas. Kūrėsi ne tik naujos gamybos technologijos, bet ir bankai bei kitos finansų įstaigos, naujos paslaugas teikiančios įmonės. Dėl didelio darbo jėgos poreikio kaimų gyventojai kėlėsi į miestus. Plečiantis miestams, amatai pamažu atsiskyrė nuo žemės ūkio, tačiau intensyvesnį jų vystymąsi stabdė energijos išteklių stoka. Tik sukūrus garo mašiną ir pradėjus naudoti žymiai didesnę energija pasižymintį iškastinį organinį kurą (akmens anglį), susidarė realios prielaidos taip vadinamam pramonės perversmui. Pramonės eros pradžia oficialiai laikomas aštuonioliktojo amžiaus septintasis dešimtmetis, kai Anglijoje ypatingai sparčiai pradėjo vystytis visų pirma metalurgijos ir tekstilės pramonė, o kiek vėliau ir kitos pramonės šakos.
Tolimesnį pramonės vystymąsi ypač paspartino vidaus degimo variklio sukūrimas, kas savo ruožtu išplėtė naudojamų organinių energijos išteklių asortimentą, kad greta akmens anglies vis plačiau buvo naudojami įvairūs naftos produktai. Pradėjus gaminti ir naudoti elektrą, išsisprendė energijos perdavimo problemos, kas sudarė galimybes žymiai išplėsti įvairių mechanizmų ir dirbtinio apšvietimo panaudojimą ne tik gamyboje, bet ir buityje. Kadangi elektros gamybai taip pat vis plačiau buvo naudojamas organinis kuras (akmens anglis, nafta), didėjanti elektros gamyba skatino organinio kuro paieškas ir jo gavybą. Organinio kuro iškasenos (akmens anglis, nafta) sudarė energijos išteklių pagrindą. Šio kuro deginimo metu išsiskiriantys anglies, azoto ir sieros oksidai sąlygojo pagrindines pramonės epochos aplinkos problemas – miestų oro taršą, rūgščiuosius lietus, vandens telkinių bei dirvožemių eutrofikaciją, pažemio ozono koncentracijų didėjimą, klimatų atšilimą. Pažymėtina, kad energijos sunaudojimo vienam gyventojui augimo tendencija buvo labai akivaizdi nuo pat civilizacijos vystymosi pradžios. Jei medžioklės epochoje šis skaičius siekė 5 000 Kkal, tai ankstyvojoje pramonės epochoje šis skaičius išaugo 14 kartų ir pasiekė 70 000 Kkal. Plečiantis pramoninei gamybai ir didėjant jos koncentracijai intensyvėjo žaliavų ir gaminių srautai, bei didėjo pervežimų atstumai, kas savo ruožtu skatino galingesnių ir greitesnių transporto priemonių kūrimą ir naudojimą. Pramonės eros pradžioje žaliavų ir gaminių pervežimui daugiausia buvo naudojamos garu varomos transporto priemonės (laivai ir traukiniai), tačiau sukūrus vidaus degimo variklius ir jais varomas transporto priemones, pervežimo magistralių tinklas žymiai išsiplėtė ir organinio kuro poreikis ir sunaudojimas dar labiau išaugo, o būtent organinio kuro deginimas sąlygoja didžiausią šiuolaikinių aplinkos problemų dalį. Pramonės pasiekimai nepaliko nuošalėje ir žemės ūkio. Praktiškai kartu su pačios pramonės vystymusi vyko ir žemės ūkio industrializacija. Žemės dirbimui pradėjus naudoti traktorius ir kitus mechanizmus, susidarė galimybė žymiai geriau įdirbti žemę, o pradėjus sausinti perteklingo drėgnumo žemes, ne tik padidėjo jų derlingumas, bet buvo įsisavinti ir nauji, anksčiau žemdirbystei netinkami plotai. Pradėjus naudoti mineralines trąšas, pasėlių derlingumas dar labiau išaugo, o mechanizavus sunkiausius žemės ūkio darbus ir padidinus darbų našumą, susidarė galimybė išlaisvinti nemažą dalį darbo jėgos, kuri plūstelėjo į miestus ir savo ruožtu paskatino pačios pramonės ir miestų augimą. Padidėjęs maisto produktų ir pramonės gaminių kiekis, bei medicinos pažanga sąlygojo žymiai greitesnį žmonių skaičiau augimą, kuriems reikėjo vis daugiau išteklių ir produktų bei gaminių. Pažymėtina tai, jog pramonės epochos pabaigoje (XX amžiaus vidurys) – žemėje gyveno 2,5 milijardo žmonių. Tokiu būdu užsuktas progreso variklis vis didėjančiu greičiu darbavosi gamtos sąskaita. Žmogus, įtikėjęs absoliučia mokslo ir technikos pažangos galia, pasijuto gamtos valdovu, galinčiu pertvarkinėti ją savo nuožiūra taip, kad ji galėtų patenkinti vis didėjančius jo poreikius. Žmogaus išsilaisvinimo iš gamtos varžtų ir gamtinio nihilizmo idėjos geriausiai atspindėjo garsaus septynioliktojo amžiaus anglų filosofo Džono Loko (John Locke) darbuose. Įsivyravo visuotinė nuostata, kad didėjanti gamyba yra vienintelis tikras visuomenės gerovės garantas, o rūkstantys gamyklų kaminai tapo visuomenės gerovės simboliu. Šios idėjos buvo gyvos ir komunizmo statytojų gretose. Vyresniosios kartos atstovai dar gerai prisimena grandiozinius Stalino gamtos pertvarkymo planus ir garsųjį žymaus tarybinio gamtininko ir selekcionieriaus I.Mičiurino šūkį, kuris neišvengiamai kabėjo visuose mokyklų biologiniuose kampeliuose – “Mes negalime laukti malonių iš gamtos, pasiimti jas iš jos – mūsų uždavinys.” Toks priešiškas žmogaus požiūris į gamtą, matyt genetiškai užkoduotas ankstyvosiose visuomenės vystymosi stadijose, per ilgus žmogaus kovos su nepalankiais gamtos veiksniais tūkstantmečius, turėjo daug neigiamų pasekmių. Kadangi pramonės epochoje žmogaus galimybės veikti ir keisti aplinką nepalyginamai išaugo, tai ir aplinkos problemos tapo žymiai įvairesnės ir didesnio masto. Kalbant apie pramonės epochos aplinkos problemas, būtina paminėti ir kai kuriuos principinius aplinkos išteklių naudojimo pokyčius. Žemdirbystės epochoje buvo pradėti naudoti ne tik grynai gamtiniai medžiagų ištekliai, bet ir paties žmogaus sukurti (antropogeniniai) ištekliai, visų pirma maisto produktai. Pramonės epochoje žmogaus sukurtų medžiagų kiekis ir įvairovė žymiai išaugo. Tačiau, skirtingai nei žemdirbystės epochos metu, kai žmogus daugiausia sugebėjo pagausinti tik maisto produktus, kurių atliekos vienaip ar kitaip vis tiek patekdavo į natūralių medžiagų apykaitos ciklus, pramonės epochoje žmogus sugebėjo sukurti daugybę įvairių mineralinių bei organinių medžiagų, kurios yra arba toksiškos arba atsparios biologiniam įsisavinimui ir todėl negali būti įjungtos į natūralius medžiagų apykaitos ciklus. Pagrindinis apytakinio srauto bruožas yra tai, kad medžiagos cirkuliuoja ratu ir nesudaro atliekų. Tuo tarpu pagrindinė linijinio medžiagų srauto savybė yra tai, kad naudojamos medžiagos anksčiau ar vėliau patenka į “aklagatvį” kur pradeda kauptis atliekų pavidalu. Energijos išteklių požiūriu pramonės epochoje taip pat įvyko reikšmingų pokyčių. Žmogui pradėjus naudoti iškastinį organinį kurą (akmens anglis, naftos produktai), kuris pasižymi daug didesniu kaloringumu nei iki tol naudoti atsinaujinantys energijos ištekliai (mediena ir pan.), susidarė prielaidos savo reikmėms naudoti ne vien gamtinius energijos išteklius. Pirmiausia buvo išrastos garo mašinos, po to vidaus degimo varikliai, o dar vėliau vienu iš pagrindinių energijos išteklių tapo elektros energija. Šių išteklių gamyba, perdirbimas bei naudojimas savo ruožtu sukėlė daugybę aplinkos problemų. Kalbant apie pramonės epochos aplinkos problemas, tikslinga pradėti nuo svarbiausios iš jų – aplinkos teršimo. Pačia bendriausia prasme aplinkos teršimas gali būti traktuojamas, kaip buitinių ir gamybinių atliekų patekimas į aplinką. Taigi, akivaizdu, kad žmogus aplinką teršė nuo pat savo egzistencijos žemėje pradžios. Tačiau, iki pramonės epochos pradžios atliekų kiekiai buvo palyginti nedideli ir jos buvo daugiausia organinės kilmės, todėl patekdavo į natūralius medžiagų apykaitos ciklus ir kokių tai rimtų ekologinių problemų nesukeldavo, nors ir buvo nemalonios estetiniu bei sanitariniu požiūriais. Besivystančių amatų sukeltos oro taršos problemos yra minimos dar viduramžių rašytiniuose šaltiniuose, tačiau tai buvo tik kuklus perspėjimas, palyginus su pramonės epochos ir vėlesnių laikų aplinkos problemomis. Pramonės epochoje aplinkos teršimo augimo tempai nepalyginamai pagreitėjo. Pirmasis atvejis, kai dėl oro užterštumo žuvo keli šimtai žmonių, 1911 metais buvo užfiksuotas Londone. Ataskaitoje apie šį incidentą pirmą kartą buvo panaudotas terminas “smogas”, reiškiantis dūmų ir rūko mišinį, kuris dažnai tvyro virš Londono. Panašūs atvejai kartojosi Belgijoje bei vakarų Europoje. Tačiau kokių tai rimtesnių atgarsių bei pokyčių šie tragiški įvykiai nesukėlė ir aplinkos teršimas, ypač didžiuosiuose miestuose bei pramonės centruose, ir toliau sparčiai augo. Nors daugiausia žmonių aukų sukėlė ir didžiausio atgarsio susilaukė oro taršos problemos, tačiau ne mažiau problemų kilo ir dėl paviršinių vandens telkinių teršimo. Didžiausia Anglijos upė Temzė, kurios grožis aprašytas daugelyje literatūrinių šaltinių, dvidešimtojo amžiaus viduryje faktiškai tapo dvokiančiu kanalizacijos grioviu. Ne ką geriau atrodė ir daugelis Europos ir Šiaurės Amerikos upių. Būdingas aplinkos teršimo, kaip matyt pačios svarbiausios aplinkos problemos bruožas yra tai, kad aplinkos teršimas yra ne tiesioginis, o šalutinis žmogaus veiklos rezultatas. Žmonija vystė metalurgijos pramonę tam, kad pasigamintų ketaus ir plieno, reikalingo įrenginiams ir mašinoms, o gamybos atliekos, kaip neišvengiamas šalutinis produktas, teršė orą. Tekstilės pramonė gamino žmogui reikalingus audinius ir medžiagas, o didžiuliai kiekiai skystų gamybinių atliekų užteršė upes. Pramonės epochoje tai buvo laikoma nelabai svarbiu ir neišvengiamu reiškiniu, o iškylančios aplinkos problemos ir jų grėsmė pačiam žmogui nebuvo tinkamai suvoktos ir joms beveik nebuvo skiriama jokio dėmesio. Be pačios pramonės, didelį indėlį į aplinkos teršimą įnešė ir sparčiai besivystanti energetika ir transportas. Vis didėjantys organinio kuro deginimo mąstai neišvengiamai didino ir teršiančių medžiagų emisijas į orą. Aplinkos teršimas buvo ne vienintelis neigiamas energetikos ir transporto poveikis aplinkai. Jiems reikalingos infrastruktūros vystymas (kelių, geležinkelių, elektros perdavimo linijų tiesimas, uostų statyba ir t.t.) niokojo kraštovaizdį, ir toliau buvo naikinami miškai ir kiti gamtos komponentai. Kalnakasybos pramonė, siekdama patenkinti vis didėjančius išteklių poreikius, taipogi įnešė didžiulį indėlį į negrįžtamus kraštovaizdžio pokyčius. Pažymėtina tai, kad miškų išteklių požiūriu visa žmonijos istorija gali būti vertinama kaip miškų naikinimo istorija. Apytikriais vertinimais civilizacijos vystymosi eigoje buvo išnaikinta beveik pusė visų pasaulio miškų. Miškų naikinimo priežastys civilizacijos vystymosi bėgyje kito. Jei žemdirbystės epochoje miškai daugiausia buvo naikinami plečiant žemės ūkio naudmenas (ariamas žemes, ganyklas, pievas), tai intensyvus miškų, kaip medienos išteklių naikinimas prasidėjo tik pramonės epochoje. Būtent toks miškų naikinimas turėjo neigiamą poveikį aplinkai, nes yra įrodyta, jog daugiausia biosferą švarina pačios gamtos atkuriamosios jėgos – miškai – jie ne tik išskiria deguonį, bet ir absorbuoja dujinių teršalų bei dulkių dalį (pvz. šiuo metu vienas hektaras miško per vasarą sugeria apie 30 tonų pramoninių dulkių, 200 kg sieros dvideginio bei 30 kg fluoro). Žemės ūkis pramonės epochoje buvo sparčiai industrializuojamas ir jo poveikis aplinkai nepalyginamai išaugo. Vis plačiau naudojamos mineralinės trąšos ir ypatingu toksiškumu pasižyminčios cheminės kultūrinių augalų apsaugos priemonės teršė dirvožemį ir gruntinius bei paviršinius vandenis. Didėjantys nusausintų žemių plotai ir sėjomainų laukai bei natūralios augmenijos naikinimas skatino vandens ir vėjo erozijos procesus. Laikoma, kad būtent industrinis žemės ūkis daugiausia prisidėjo prie daugelio augalų ir gyvūnų rūšių išnykimo pramonės epochoje. Žemės ūkyje naudotos cheminės medžiagos (trąšos) ne tik užteršia aplinką, bet ir patenka į maisto produktus, nes juos iš dalies asimiliuoja augalai. Daugeliui gyvūnų, taip pat ir žmogui, kenkia net labai mažos jų dozės, nes per visą evoliuciją su tokiomis medžiagomis nebuvo susidurta, todėl gyvūnų adaptavimosi galimybės ypač mažos. Kenksmingos cheminės medžiagos, besikaupdamos gyvajame organizme, kenkia genetiniam fondui, skatina ląstelių mutaciją, sukelia vėžį. Dėl pramonės epochoje pradėtų naudoti cheminių medžiagų išsigimsta augalinių kultūrų veislės, kinta vabzdžių ir paukščių adaptavimosi savybės, gyvūnai, taip pat ir žmonės, gimdo nesveikus palikuonis. Mutageninis šių cheminių medžiagų poveikis gali būti pastebėtas gyvojo organizmo sveikatai ir po nežinia kiek metų, nes jos, bėgant laikui, kaupiasi organizmo riebaliniame audinyje, kraujodaros organuose, nervinėse ląstelėse. Sparčiai industrializuojamas bei chemizuojamas žemės ūkis ir pramonė daug prisidėjo ir prie upių, ežerų bei kitų vandens telkinių teršimo. Gamtoje vyksta nepertraukiami biocheminiai, cheminiai, fizikiniai – cheminiai teršalų utilizacijos ir perdirbimo procesai. Savaiminis vandens apsivalymo greitis priklauso nuo vandens susimaišymo su teršalais greičio, cheminės ir biologinės vandens sudėties, užterštumo laipsnio, nešvarumų koncentracijos ir, svarbiausia, nuo vandenyje ištirpusio deguonies kiekio. Vandenyje sunkesnės teršalų dalelės grimzta į dugną, organinės medžiagos daugiau ar mažiau suskaidomos, dalį jų suvartoja gyvūnija; sunkieji metalai jungiasi su vandenyje esančiais hidrokarbonatų anijonais ir nusėda; dalis į telkinį patekusių mikroorganizmų žūna dėl jų tarpusavio kovos, Saulės spinduliuotės ir kitų priežasčių. Vykstant biocheminiams procesams, koloidinės ir ištirpusios organinės medžiagos mineralizuojamos, tai yra, suskaidomos iki paprasčiausių junginių. Mineralizuojant atsiranda amoniakinio azoto. Jei deguonies pakanka, tai, nitritiniams ir nitratiniams mikrobams oksidavus amoniaką, gaunami nitratai, kurie rodo, kad organinių medžiagų oksidacija baigta. Šitaip vandenyje atsiranda įvairių augalams ir gyvūnams reikalingų druskų. Tačiau, kai deguonies trūksta, savaiminio vandens pasivalymo procesai baigiasi tik daline mineralizacija. Tuomet ima kauptis dumblas, prasideda puvimas, kurio metu išsiskiria nemalonaus kvapo nuodingos dujos (sieros vandenilio ir kt.). Stovinčiuose giliuose telkiniuose vandens masės praktiškai nesimaišo, todėl čia ir žiemą, ir vasarą, cheminė vandens sudėtis (kartu ir deguonies kiekis) vertikaliame pjūvyje esti nevienoda. Pavyzdžiui, viršutiniuose sluoksniuose deguonies pakanka, o prie dugno – trūksta, todėl gali susidaryti anaerobinės sąlygos. Anaerobinėmis sąlygomis mineralizacija būna dalinė. Anaerobinėmis sąlygomis skaidymas vyksta žymiai lėčiau. Mikroorganizmai, vykstant evoliucijai, yra prisitaikę ardyti tik gamtoje sutinkamus medžiagų junginius, todėl, pradėjus masiškai sintetinti įvairias medžiagas ir jomis teršti aplinką, gamta nebegali savaime apsivalyti. Pramonės epochos pabaigoje gamybinė ir buitinė vandens tarša pasiekė tokius mastus, kad darė didžiulį neigiamą poveikį ne tik vidaus vandens telkiniams, bet ir jūroms. Pramonės epochos aplinkos problemos, daugiausia sietinos su aplinkos teršimu, kuris sparčiai vystantis pramonei, energetikai ir transportui, taipogi sparčiai augo. Veiksnius, sąlygojančius aplinkos taršą, galima suskirstyti į objektyviuosius ir subjektyviuosius. Objektyvieji aplinkos taršą sąlygojantys veiksniai nagrinėjami bendruoju ir specifiniu požiūriais. Subjektyvieji aplinkos taršą sąlygojantys veiksniai – socialiniu požiūriu. Bendrieji veiksniai – tai informacijos stygius, mokslo tyrimo darbų trūkumai, ekologinio švietimo stoka, o specifiniai – organizaciniai, ekonominiai, techniniai bei juridiniai veiksniai. Pramonės epochoje galima aptikti visus šiuos išvardintus veiksnius. Principinis pramoninio aplinkos teršimo bruožas yra tai, kad buvo sukurta daugelis naujų mineralinių ir organinių medžiagų, kurios dėl savo toksiškumo ar atsparumo biologiniam įsisavinimui negalėjo patekti į natūralius medžiagų apykaitos ciklus, todėl jos kaupėsi įvairiuose aplinkos komponentuose (dirvožemyje, vandens telkinių dugno nuosėdose ir pan.) vis didinamos aplinkos užterštumą ir pavojų gyvajai gamtai bei pačiam žmogui. Be aplinkos teršimo, didžiulį poveikį aplinkai darė miestų augimas, susisiekimo bei energetinių ir ryšio linijų tiesimas, vis intensyvėjanti gamtos išteklių gavyba bei industrinio žemės ūkio vystymas, kurie sąlygojo tolimesnį miškų bei kitos daugiametės augalijos naikinimą, biologinės įvairovės mažėjimą ir negrįžtamus kraštovaizdžio pokyčius. Pramonės epochoje dėl objektyviųjų ir subjektyviųjų aplinkos taršą sąlygojančių veiksnių susidarė nepalankių gamtos apsaugai aplinkybių grandinė. Neteisingai buvo suvokiamas gamtos ir visuomenės vieningumas, pateikiamos netikslios, o kartais, visai klaidingos prognozės, nekreipiamas dėmesys į aplinkos apsaugos priemones bei būdus. Kaip jau buvo minėta aukščiau, pramonės epochoje pats žmogus suformavo žmogaus neigiamo poveikio aplinkos atskiriems komponentams bei aplinkai kaip visumai prielaidas. To neigimo poveikio pasekmės yra tokios: – poveikis atmosferai ir klimatui: dėl žmogaus veiklos keičiasi atmosferos cheminės sudėtis, deguonies, azoto, anglies dioksido koncentracijos, atmosferos slėgis, elektrinė dalelių būsena, plonėja ozono sluoksnis, sutrinka fotosintezė, cheminių medžiagų pernaša ir pan.; atmosferos dulkėtumas – dėl to gali būti pažeista apsauga nuo žalingų kosminių spindulių, energijos balansas, pakisti makroklimatas ir mikroklimatas, daugėti nuosėdų; vandens garų koncentracija ir oro drėgnumas – tai gali įvykti sumažėjus ar padidėjus kritulių kiekiui, pakilus ar nukritus temperatūrai ir dėl to – vandens garavimo intensyvumui. Pakitus kritulių kiekiui, gali sutrikti daugelis biologinių procesų, cheminių elementų skaidymas, hidrologiniai ciklai, pakisti cheminė atmosferos ir vandens sudėtis, sumažėja žemės naudmenų derlingumas, pažeidžiamos vandens nutekėjimo sistemos ir pan., o visa tai gali atsiliepti pačios gyvybės egzistavimui; saulės spinduliuotės intensyvumas – įvairūs saulės spinduliai skirtingai veikia gyvybę ir gamtinius procesus: jie reikalingi gyvybei palaikyti, biosintezei, energijai gauti, bet pakitus jų intensyvumui gali sutrikti šilumos apykaita, pakisti klimatas ir net žūti gyvybė; debesuotumas – daro įtaka klimatui, energijos balansui ir spinduliuotės intensyvumui; oro temperatūra – dėl to gali sutrikti dirvodara, biomasės gamyba, gyvybės aktyvumas, biosintezė ir pan.;– poveikis hidrologiniams procesams, kurie susiję su vandens apytaka biosferoje: pakitus vandens telkinių kiekiui, mažiau išgarinama vandens, sumažėja atmosferos santykinis drėgnumas, sutrikdoma dirvodara, vegetacija, geomorfiniai procesai ir pan. Nuo išgarinamo vandens kiekio priklauso energijos balansas, atmosferos ir pasaulinio vandenyno cheminė sudėtis, klimatas, CO2 kiekis atmosferoje. Natūralaus vandens nutekėjimo sutrikdymas skatina dirvos eroziją, upių, ežerų ir jūrų taršą nuosėdomis, vandens cheminės sudėties kaitą. Be to, padidėjus momentiniam vandens nutekėjimui upėse, gali kilti potvyniai ir kitos stichinės nelaimės;– poveikis geologiniams procesams: žmogaus poveikis aplinkai gali skatinti žemės plutos dūlėjimą ir ardymą; vulkaninį aktyvumą, nuo kurio labai priklauso atmosferos cheminė sudėtis ir klimatas; geotektoninius ir geofizinius reiškinius – geologinių sluoksnių judėjimai iššaukia žemės sprūdžius, įdubimus, drebėjimus, jūros dugno poslinkius;– poveikis landšaftui: pakitus landšafto topografijai, gali pakisti ir mikroklimatas, vandens įsisunkimas bei nutekėjimas, pradėti eroduoti dirvožemis. Nuo žemės paviršiaus struktūros, dangos ir spalvos priklauso paviršiaus geba atspindėti saulės spindulius. Vadinasi, reljefo struktūros ir paviršiaus pokyčiai daro įtaką aplinkos temperatūrai, drėgnumui, o kartu – įvairiems joje vykstantiems procesams;– poveikis dirvožemiui: žmogaus poveikis dirvožemiui gali pasireikšti dirvos sluoksnio plonėjimu, struktūros pakitimais ir organinių bei mineralinių medžiagų mažėjimu, dėl to daugiau išgarinama vandens, ardoma vandens surinkimo sistema, mažėja dirvos derlingumas, didėja erozijos tikimybė; gyvųjų organizmų nykimu – taip gali atsitikti teršiant dirvožemį cheminėmis medžiagomis, naikinant ir slegiant paviršinį dirvos sluoksnį;– poveikis vegetaciniams procesams: žmogaus poveikis (dažniausiai tręšiant ir teršiant cheminėmis medžiagomis) vegetaciniams procesams pasireiškia – augalijos aukščio, tankio, struktūros pokyčiai, greitesnė augalų sukcecija, didesniu arba mažesniu biomasės prieaugliu. Nuo augalų aukščio, struktūros ir tankio priklauso augmenijos paviršiaus banguotumas, o nuo šio – mikroklimatas, žemės paviršiaus temperatūra, vandens garinimas, sunkimasis ir nutekėjimas, dirvos erozija, vėjo greitis ir sūkuriai, triukšmo sugertis, aplinkos tarša;– poveikis biologinėms sistemoms: augalų ir gyvūnų įvairovė bei struktūra yra lengviausiai pažeidžiami aplinkos komponentai. Dalis rūšių yra labai jautrios žmogaus poveikiui, todėl gali išnykti. Išnykusių rūšių vietą ekosistemose paprastai užima kitos, dažniausiai menkavertės rūšys. Dėl to kinta pačios ekosistemos, gaminamos biomasės kiekis, biotos produktyvumas ir pan. Be to, žmogaus poveikis biologinėms sistemoms pasireiškia: rūšių įvairovės ir skaitlingumo mažėjimu. Atskiroms rūšims išsaugoti jau reikia imtis specialių priemonių. Ypač lengva sunaikinti endemines – tik tam tikrai vietovei būdingas rūšis; populiacijų skaitlingumo mažėjimu. Populiacijų skaitlingumas priklauso ir nuo natūralių, ir nuo antropogeninių veiksnių. Skaitlingumui sumažėjus dėl natūralių priežasčių (ligų, pagausėjus plėšrūnams), jis, bėgant laikui, pasiekia ankstesnį arba jam artimą lygį. Tačiau žmogus gali sunaikinti tokį individų kiekį, kad tam tikra rūšis gali nebesugebėti išgyventi ar atsinaujinti ir bus priversta išnykti; populiacijos struktūros (amžiaus, lyties ir pan.) ar etologiniais pokyčiais.Išvados Pramonės epochoje žmogaus sukurtų medžiagų kiekis ir įvairovė žymiai išaugo, tačiau išteklių naudojimo požiūriu pagrindinis šios epochos bruožas yra tai, kad žmogus greta natūralių energijos išteklių pradėjo vis plačiau naudoti antropogeninius energijos išteklius. Pirmiausia buvo išrastos garo mašinos, po to vidaus degimo varikliai, o dar vėliau vienu iš pagrindiniu energijos išteklių tapo elektros energija. Kadangi energetinėms reikmėms buvo sudeginami vis didesni organinio kuro (akmens anglis, naftos produktai, dujos) kiekiai, tai savo ruožtu sukėlė rimtas aplinkos problemas. Aplinkos teršimas tapo pagrindine pramonės epochos problema. Daugelis naujai sukurtų organinių ir mineralinių medžiagų dėl savo toksiškumo ar atsparumo biologiniam įsisavinimui negalėjo patekti į natūralius apykaitos ciklus ir kaupėsi vis didindamos vandens telkinių bei dirvožemio užterštumą ir pavojų gyvajai gamtai bei pačiam žmogui. Sparčiai besivystanti energetika bei transportas ir vis didėjantys sudeginamo organinio kuro kiekiai vis didino oro užterštumą, kuris sparčiai augančiuose miestuose pasiekė pavojingą žmogaus sveikatai lygį. Pramonės epochoje dėl objektyviųjų ir subjektyviųjų aplinkos taršą sąlygojančių veiksnių susidarė nepalankių gamtos apsaugai aplinkybių grandinė. Neteisingai buvo suvokiamas gamtos ir visuomenės vieningumas, pateikiamos netikslios, o kartais, visai klaidingos prognozės, nekreipiamas dėmesys į aplinkos apsaugos priemones bei būdus.
Be aplinkos teršimo, didžiulį poveikį aplinkai darė spartus miestų augimas, susisiekimo, energetinių ir ryšio linijų tiesimas, vis intensyvėjanti gamtos išteklių gavyba bei industrinio žemės ūkio vystymasis, kurie sąlygojo tolimesnį miškų bei kitos daugiametės augalijos naikinimą, biologinės įvairovės mažėjimą ir negrįžtamus kraštovaizdžio pokyčius. Pažymėtina tai, jog pramonės epochoje visi šie neigiami aplinkos pokyčiai daugiausia buvo lokalinio pobūdžio. Tipingi lokalių taršos šaltinių pavyzdžiai būtų pramonės ir energetikos įmonių kaminai, butinių ar pramoninių nuotekų išleistuvai, gyvulių fermos, trąšų sandėliai, sąvartynai. Lokaliais taršos šaltiniais taip pat yra laikomi miestai ir pramonės centrai. Tačiau pramonės epocha pasižymėjo ne tik lokalinio, bet ir išsklaidyto pobūdžio neigiamais aplinkos pokyčiais – iš žemės ūkio naudmenų išplaunamomis trąšomis ir nuodingais chemikalais bei rūgščiais lietumis. Pramonės epochoje aplinkos būklę ir jos pokyčius daugiausia nulėmė trys tarpusavyje susiję procesai: nereguliuojamas žmonių skaičiaus augimas, neracionalus ir vis intensyvėjantis gamtos išteklių naudojimas bei aplinkos teršimas.