Įvadas Visa žmonijos istorija tam tikra prasme gali būti traktuojama, kaip vis stiprėjančio žmogaus poveikio aplinkai istorija, kuris, deja, dažniausiai buvo ir yra neigiamas. Nagrinėjant žmogaus poveikio aplinkai istorinę raidą, tikslinga išskirti tokius kiekybiškai bei kokybiškai skirtingus etapus (epochas), kurie faktiškai sutampa su pagrindiniais visuomenės vystymosi etapais: Medžioklės epocha; Žemdirbystės epocha; Pramonės epocha; Informacijos (žinių ir mokslo) epocha.Žmonių poveikio aplinkai atžvilgiu, nagrinėjant medžioklės epochą, vieningos nuomonės nėra. Apie medžioklės epochos metu vykusius aplinkos pokyčius galima pasakyti, kad poveikis aplinkai buvo palyginti silpnas, vietinio mąsto ir dažniausiai grįžtamojo pobūdžio.Žemdirbystės epocha pasižymėjo žymiai stipresniu poveikiu aplinkai. Šios epochos aplinkos problemos buvo daug įvairesnės ir nepalyginamai didesnio mąsto nei medžioklės epochoje. Masinis miškų naikinimas ir gana intensyvi, bet palyginus neefektyvi žemdirbystės sistema bei per intensyvi ganiava sąlygojo didelio mąsto negrįžtamus aplinkos pokyčius, kai vietoje anksčiau derlingų žemių ir vešlios bei turtingos savo rūšine įvairove augalijos, susiformavo didžiuliai dykumų ir pusdykumių plotai. Išaugusių miestų atliekų problemos buvo vietinio masto ir grįžtamojo pobūdžio. Kadangi šios atliekos daugiausiai buvo organinės kilmės, o jų kiekiai, palyginus su dabartiniais mąstais, nelabai dideli, tai susikaupusios ant žemės paviršiaus ar su kanalizaciniais vandenimis patekusios į paviršinius vandens telkinius jos vis tiek suirdavo ir, neviršydamos aplinkos talpumo, patekdavo į natūralius medžiagų apykaitos ciklus.Pramonės epochos aplinkos problemos, daugiausia sietinos su aplinkos teršimu, kuris sparčiai vystantis pramonei, energetikai ir transportui, taipogi sparčiai augo. Šios problemos bus plačiau nagrinėjamos pagrindinėje šio darbo dalyje. Pažymėtina, jog pramonės epochoje visi aplinkos pokyčiai, nors ir turėjo didelį neigiamą poveikį, tačiau jie buvo daugiausia lokalinio pobūdžio.
Informacijos epochoje, sparčiai augant gyventojų skaičiui ir jų poreikiams, neregėtais mąstais didėjantis gamtos išteklių naudojimas, pramonės, energetikos, transporto bei žemės ūkio vystymasis sąlygojo tokius aplinkos teršimo mastus, kad su juo susijusios problemos iš lokalinio peraugo į regioninį (rūgštieji lietūs, jūrų ir vandenynų užterštumas) ar net globalinį (klimato atšilimas, stratosferos ozono sluoksnio nykimas) lygį.Šis suskirstymas į epochas ir jų pavadinimai yra sąlyginiai ir aiškių ribų tarp skirtingų epochų nėra. Epochos pavadinimas praktiškai atspindi pagrindinę varomąją jėgą, kuri labiausiai sąlygojo tos epochos visuomenės vystymąsi, o tuo pačiu ir jos santykius su aplinka.Pramonės epochos pradžia sutampa su svarbiais techniniais atradimais, sudariusiais galimybę rankinį darbą pakeisti mechanizuotu darbu. Jau žemdirbystės epochoje žmogus naudojo ne tik savo rankų darbą, bet ir naminių gyvulių traukiamąją jėgą, o vėliau ir vandens bei vėjo energiją. Nors seniausios miestų kultūros atsirado mažiausiai prieš 5 tūkstančius metų Artimuosiuose Rytuose, tačiau tik XIX amžiaus pradžioje pradėjo sparčiau augti miestai ir gyventojų skaičius juose. Šis procesas prasidėjo Europoje – Didžiojoje Britanijoje bei Olandijoje. Europoje, prasidėjus pramonės perversmui, pasikeitė miestų ekonominis statusas. Kūrėsi ne tik naujos gamybos technologijos, bet ir bankai bei kitos finansų įstaigos, naujos paslaugas teikiančios įmonės. Dėl didelio darbo jėgos poreikio kaimų gyventojai kėlėsi į miestus. Plečiantis miestams, amatai pamažu atsiskyrė nuo žemės ūkio, tačiau intensyvesnį jų vystymąsi stabdė energijos išteklių stoka. Tik sukūrus garo mašiną ir pradėjus naudoti žymiai didesnę energija pasižymintį iškastinį organinį kurą (akmens anglį), susidarė realios prielaidos taip vadinamam pramonės perversmui. Pramonės eros pradžia oficialiai laikomas aštuonioliktojo amžiaus septintasis dešimtmetis, kai Anglijoje ypatingai sparčiai pradėjo vystytis visų pirma metalurgijos ir tekstilės pramonė, o kiek vėliau ir kitos pramonės šakos.
Tolimesnį pramonės vystymąsi ypač paspartino vidaus degimo variklio sukūrimas, kas savo ruožtu išplėtė naudojamų organinių energijos išteklių asortimentą, kad greta akmens anglies vis plačiau buvo naudojami įvairūs naftos produktai. Pradėjus gaminti ir naudoti elektrą, išsisprendė energijos perdavimo problemos, kas sudarė galimybes žymiai išplėsti įvairių mechanizmų ir dirbtinio apšvietimo panaudojimą ne tik gamyboje, bet ir buityje. Kadangi elektros gamybai taip pat vis plačiau buvo naudojamas organinis kuras (akmens anglis, nafta), didėjanti elektros gamyba skatino organinio kuro paieškas ir jo gavybą. Organinio kuro iškasenos (akmens anglis, nafta) sudarė energijos išteklių pagrindą. Šio kuro deginimo metu išsiskiriantys anglies, azoto ir sieros oksidai sąlygojo pagrindines pramonės epochos aplinkos problemas – miestų oro taršą, rūgščiuosius lietus, vandens telkinių bei dirvožemių eutrofikaciją, pažemio ozono koncentracijų didėjimą, klimatų atšilimą. Pažymėtina, kad energijos sunaudojimo vienam gyventojui augimo tendencija buvo labai akivaizdi nuo pat civilizacijos vystymosi pradžios. Jei medžioklės epochoje šis skaičius siekė 5 000 Kkal, tai ankstyvojoje pramonės epochoje šis skaičius išaugo 14 kartų ir pasiekė 70 000 Kkal. Plečiantis pramoninei gamybai ir didėjant jos koncentracijai intensyvėjo žaliavų ir gaminių srautai, bei didėjo pervežimų atstumai, kas savo ruožtu skatino galingesnių ir greitesnių transporto priemonių kūrimą ir naudojimą. Pramonės eros pradžioje žaliavų ir gaminių pervežimui daugiausia buvo naudojamos garu varomos transporto priemonės (laivai ir traukiniai), tačiau sukūrus vidaus degimo variklius ir jais varomas transporto priemones, pervežimo magistralių tinklas žymiai išsiplėtė ir organinio kuro poreikis ir sunaudojimas dar labiau išaugo, o būtent organinio kuro deginimas sąlygoja didžiausią šiuolaikinių aplinkos problemų dalį. Pramonės pasiekimai nepaliko nuošalėje ir žemės ūkio. Praktiškai kartu su pačios pramonės vystymusi vyko ir žemės ūkio industrializacija. Žemės dirbimui pradėjus naudoti traktorius ir kitus mechanizmus, susidarė galimybė žymiai geriau įdirbti žemę, o pradėjus sausinti perteklingo drėgnumo žemes, ne tik padidėjo jų derlingumas, bet buvo įsisavinti ir nauji, anksčiau žemdirbystei netinkami plotai. Pradėjus naudoti mineralines trąšas, pasėlių derlingumas dar labiau išaugo, o mechanizavus sunkiausius žemės ūkio darbus ir padidinus darbų našumą, susidarė galimybė išlaisvinti nemažą dalį darbo jėgos, kuri plūstelėjo į miestus ir savo ruožtu paskatino pačios pramonės ir miestų augimą. Padidėjęs maisto produktų ir pramonės gaminių kiekis, bei medicinos pažanga sąlygojo žymiai greitesnį žmonių skaičiau augimą, kuriems reikėjo vis daugiau išteklių ir produktų bei gaminių. Pažymėtina tai, jog pramonės epochos pabaigoje (XX amžiaus vidurys) – žemėje gyveno 2,5 milijardo žmonių. Tokiu būdu užsuktas progreso variklis vis didėjančiu greičiu darbavosi gamtos sąskaita. Žmogus, įtikėjęs absoliučia mokslo ir technikos pažangos galia, pasijuto gamtos valdovu, galinčiu pertvarkinėti ją savo nuožiūra taip, kad ji galėtų patenkinti vis didėjančius jo poreikius. Žmogaus išsilaisvinimo iš gamtos varžtų ir gamtinio nihilizmo idėjos geriausiai atspindėjo garsaus septynioliktojo amžiaus anglų filosofo Džono Loko (John Locke) darbuose. Įsivyravo visuotinė nuostata, kad didėjanti gamyba yra vienintelis tikras visuomenės gerovės garantas, o rūkstantys gamyklų kaminai tapo visuomenės gerovės simboliu. Šios idėjos buvo gyvos ir komunizmo statytojų gretose. Vyresniosios kartos atstovai dar gerai prisimena grandiozinius Stalino gamtos pertvarkymo planus ir garsųjį žymaus tarybinio gamtininko ir selekcionieriaus I.Mičiurino šūkį, kuris neišvengiamai kabėjo visuose mokyklų biologiniuose kampeliuose – “Mes negalime laukti malonių iš gamtos, pasiimti jas iš jos – mūsų uždavinys.” Toks priešiškas žmogaus požiūris į gamtą, matyt genetiškai užkoduotas ankstyvosiose visuomenės vystymosi stadijose, per ilgus žmogaus kovos su nepalankiais gamtos veiksniais tūkstantmečius, turėjo daug neigiamų pasekmių.