Ozono sluoksnis ir jo reikšme žemei
Ozono sluoksniu vadinama žemes atmosferos dalis, kurioje yra santykinai didelė ozono koncentracija. Didžioji atmosferos ozono dalis yra apatinėje stratosferos dalyje, apie 15-35 km aukštyje, jo koncentracija didžiausia apie 2200.000 m aukštyje. Ozono sluoksnį 1913 m. atrado prancūzu fizikai Charles Fabry ir Henri Buisson. Smulkiau ozono sluoksnio charakteristikas tyrė britų meteorologas Gordon Miller Bourne Dobson, sukūręs paprastą spektrofotometrą kurio pagalba buvo galima išmatuoti stratosferos ozono kiekius nuo žemės. 1928- 1958 laikotarpyje Dobsonas įsteigė pasaulinį ozono monitoringo stočių tinklą, kuris veikia iki šiol. Jo vardu pavadintas ozono sluoksnio matavimo vienetas Dobsono vienetas. Ozono sluoksnis – tai Žemės atmosferos (virš jūros lygio) sluoksnis, kuriame yra didesnė ozono O3 koncentracija. Ozono sluoksnis sugeria Saulės ir kitų kosminių kūnų ultravioletinius spinduli Ozono sluoksnis – tai Žemės atmosferos (20-50 km virš jūros lygio) sluoksnis, kuriame yra didesnė ozono O3 koncentracija. Ozono sluoksnis sugeria Saulės ir kitų kosminių kūnų ultravioletinius spindulius, apsaugo Žemės gyvybę nuo pavojingo jų poveikio, pakelia atmosferos temperatūrą. Per paskutinį dešimtmetį pastebima ozono sluoksnio plonėjimo tendencija. Nuo 1985 virš Antarktidos susidarė ozono “skylė”, kuri kas metai didėja ir plonėja. Ozono sluoksnį ardo chloro junginiai – pramonės ir buities įrengimų veiklos atliekos. Taip pat jo storis priklauso ir nuo metų laikų – rudenį sluoksnis mažesnis. 1987 m. Tarptautiniu Monrealio susitarimu nutarta pasauliniu mastu kontroliuoti ozono sluoksnį naikinančių medžiagų išmetimą į atmosferą, bet apčiuopiamų teigiamų poslinkių tikimasi tik po 5 – 10 metų. Padidėjęs ultravioletinius spindulių kiekis sukelia vis daugiau vėžinių susirgimų (manoma, kad netekus 1% ozono, susirgimų odos vėžiu padidėja 3-6 %) bei silpnina imuninę sistemą. Tai neigiamai veikia planktoną ir kitus mažus jūrų ir vandenynų organizmus, kurie yra pagrindinis maisto šaltinis kitiems vandens gyvūnams. Per didelė ultravioletinių spindulių spinduliuotė sunaikins daug ekosistemų: smarkiai sumažės ryžių plotai, sulėtės daugumos augalų ir medžių augimas, kai kurie jų išnyks. Ultravioletiniai spinduliai skatina aktyvių radikalų (molekulių, kurios labai greitai reaguoja su kitais chemikalais sudarydami naujas medžiagas) formavimąsi, t.y. pavojingų teršalų susidarymą, pvz. pažemio ozono, kuris sukelia smogą, sieros oksido, kuris vėliau virsta sieros rūgštimi ir sukelia rūgščius lietus. Ultravioletiniai spinduliai taip pat paspartina kai kurių medžiagų, ypatingai iš PVC plastiko, irimą (susidėvėjimą), pvz. langų ir durų rėmų, vamzdynų, lietvamzdžių ir t.t.
Jums tikriausiai kilo klausimas kas ardo ozono sluoksni? Ozono sluoksni ardo įvairios medžiagos: chlorfluoroangliavande-niliai (CFC), halonai, metilchloroformas, metilbromidas, anglies tetrachloridas ir kt. (ozono sluoksnį ardo chloro ir bromo junginiai). Šios medžiagos yra naudojamos šaldytuvuose, kondicionavimo sistemose kaip šaldymo agentas, senuose gesintuvuose, aerozoliniuose balionėliuose, chemikaluose, naudojamuose valyti elektronikos detales. Matyti, kad, sumažėjus ozono sluoksniui kenkiančių chemikalų suvartojimui, jis palengva atsikuria. Vis dėlto mažai tikėtina, kad jis pasieks iki 1980 m. buvusį lygį. Žemę saugančio ozono sluoksnio nykimas sąlygojamas chlorfluormetano, kurį žmonės naudoja aerozolių ir vėsinimo įrangos gamybai. Ozoną naikinantys chemikalai buvo uždrausti 1987 m. Monrealio protokolu, kurį pasirašė 180 šalių. Ozono sluoksnis neutralizuoja didžiąją dalį ultravioletinių saulės spindulių poveikio. Šie spinduliai padidina riziką susirgti odos vėžiu, katarakta, gali pakenkti javų derliui ir jūros gyvūnams… Be abejo, nors pastebima, kad ozono sluoksnis atsigauna, ultravioletinių saulės spindulių vis tiek reikėtų pasisaugoti. Ištyrę palydovų bei žemėje esančių stočių duomenis mokslininkai konstatavo, kad ozono sluoksnis per pastarąjį dešimtmetį stabilizavosi arba šiek tiek pakilo, bet visiškai jis atsistatys nebent per keletą dešimtmečių. Tačiau ir tuo negalime būti tikri – jam gali pakenkti ir temperatūros svyravimai, šiltnamio efektas, azoto suboksidas (N