Dirvos paruošimas
Cukriniai runkeliai labai reiklūs dirvos paruoši¬mui. Runkelių sėkloje mažai atsarginių maisto medžiagų, todėl jai būtinos geros dygimo sąly¬gos.Dirvos paruošimo cukriniams runkeliams tiks¬las – sudaryti geras augalų dygimo ir greito vys¬tymosi sąlygas, sudarant optimalų vandens-oro ir maisto medžiagų rėžimą dirvoje.Dirvos ruošimo pagrindas – efektyvus daugia¬mečių piktžolių išnaikinimas ir kokybiškas rude¬ninis arimas. Žemę cukrinių runkelių auginimui reikia ruošti taip, kad ji būtų puri ir nepiktžo¬lėta. Auginant runkelius po žiemkenčių, piktžo¬les reikia pradėti naikinti dar prieš žieminių javų pjūtį. Tam tikslui geriausiai naudoti herbicidus. Herbieidai purškiami 3 savaites prieš žiem¬kenčių derliaus nuėmimą. Tokiu būdu geriau¬siai sunaikinamos visos daugiametės piktžolės ir supaprastėja dirvos paruošimas kitų metų cuk¬rinių runkelių auginimui. Po pjūties žiemkenčių šiaudus reikia kruųpščiai nurinkti arba susmul¬kinus tolygiai paskleisti. Po to dirvos ariamos plūgais su priešplūgiais ar kamparaižiais. Kuo sunkesnė dirva, tuo ariama anksčiau, o kuo greičiau užmirkstanti, tuo – vėliau ir kaip galima banguočiau. Nustatyta, kad cukriniai runkeliai lengvo priemolio dirvoje geriausiai auga ir gaunamas pastoviausias jų derlius, kai dirva skutama, ariama, akėjama arba skutama, jeigu reikia, lyginama ir ariama. Pavasarinio žemės dirbimo tikslas – išsaugoti dirvos drėgmę runkelių sėklų įterpimo gylyje ir išlaikyti tinkamą dirvos struktūrą.Pavasarį lyginti dirvas yra nenaudinga, nes mažėja derlius. Kadangi žemiau seklų įterpimo gylio trūksta drėgmės, cukriniai runkeliai neto¬lygiai sudygsta. T odėl pavasarį reikia išlyginti tik sumetimus ir išmetimus, jeigu nebuvo arta apverčiamais plūgais. Taupant dirvos drėgmę, pradžiūvusias dirvas reikia nuakėti. Ruošiant dirvas sėjai svarbiausia jas išpurenti vienodu gyliu (lengvose dirvose 3-4 cm, sunkesnėse ¬2-3 cm) ir palikti nejudintą sluoksnį žemiau sėklos įterpimo gylio, kad kapiliarais galėtų pakilti drėgmė. Viršutinis, uždengiantis sėklas, dirvos sluoksnis turi būti purus ir optimaliai rupus (grumsteliai nuo 1 iki 10 mm dydžio), kad nesusidarytų pluta. Per dideli grumsteliai (10-20 mm) ženkliai mažina sėklų lauko dai¬gumą. Kokybiškai suartas, birias dirvas pakanka pavasarį nuakėti sunkiomis sudvejintomis akė¬čiomis. Piktžolėtas, netinkamai suartas, sunkes¬nes ir suplaktas lietaus dirvas tenka įdirbti kulti¬vatoriais su akėčiomis ir strypeliniais volais. Per giliai kultivatoriais supurentas dirvas prieš sėją reikia voluoti žiediniais volais, nes, giliai įdirbus, runkelių sėklos patenka i sausą viršutinį dirvos sluoksnį.
Neturėtų būti didelio atotrūkio tarp dirvos ruošimo ir sėjos. Nereikėtų paruošti dirvos daugiau negu galima per dieną pasėti.Tręšimas
Augalų mitybos ypatumai Normaliam cukrinių runkelių augimui yra būtini makroelementai: azotas, fosforas, kalis, kalcis, magnis, natris bei mikroelementas boras. Daugiausia maisto medžiagų augalai sunaudoja intensyvaus augimo laikotarpiu, t.y., po 6 savai¬čių nuo sudygimo, kada išauga apie 10 tikrųjų lapų, kada išvysto lapijq, galinčią sintetinti sšknia¬vaisių sudėtines medžiagas. Intensyvaus maisto medžiagų naudojimo laikotarpis tęisiasi apie 3 mėnesius. T ačiau ir pirmosiomis savaitėmis po sudygimo labai svarbu, kad augalai turėtų pakan¬kamai lengvai prieinamų maisto medžiagų. Paskutinįjį vegetacijos mėnesį maisto medžiagų poreikis mažėja, ypač kalio ir natrio. Pasiro¬džius pirmiesiems brendimo požymiams dalis maisto medžiagų, daugiausia kalio ir natrio, grįžta i dirvą su šaknų išskyromis bei susikaupia apmirštančiuose lapuose. Azotas yra sudėtinė chlorofilo dalis, labiausiai augalo augimą skatinanti maisto medžlaga. Augale azotas skatina ir reguliuoja daugelį augimo, vystymosi procesų. Trūkstant azoto lėtėja augi¬mas, mažėja chlorofilo, lapai būna maži pailgi, šviesiai žali, vėliau pagelsta, stovi vertikaliai. Fosforas labai svarbus fotosintezės, kvėpa¬vimo, oksidacijos procesams augaluose sukurtų medžiagų ir energijos apykaitai. Jaunuose augalo sšknų ir lapų audiniuose fosforo randama iki kelių tūkstančių kartų daugiau, negu senuose, nustojusiuose augti. Todėl fosforas ypač rei¬kalingas pradiniuose cukrinių runkelių augimo tarpsniuose šaknų veiklai, lapų augimui. Fosforo trūkumo ankstyvuose augimo tarps¬niuose, neįmanoma kompensuoti vėliau ir gau¬sesniu tręšimu. Kai fosforo trūksta, runkelių lapai būna smulkūs, tamsiai žali violetinio, arba rausvo atspalvio. Apatinių lapų pakraščiai pasi¬daro tamsiai rudi, besiriečiantys į viršų. Šaknia¬vaisiai būna smulkūs, mažai cukringi.
Kalis padidina druskų koncentracijq augalų sultyse, todėl padi¬deja augalo atsparumas salčiams, sausroms ir kitoms nepalankioms sąlygoms. Kai kalio cukri¬niams runkeliams užtenka šakniavaisuose susi¬kaupia daugiau cukraus, be to ir derlius didesnis išauga. Tačiau gausus cukrinių runkelių tręšimas kaliu ir azotu vegetacijos pabaigoje gali sulėtinti cukrinių runkelių brendimą ir cukraus kau¬pimąsi bei sumažinti jo išeigą. Natrio reikšmė cukriniams runkeliams panaši kaip ir kalio. Natris gali pavaduoti iki 30% kalio poreikio. Natris didina cukrinių runkelių šakniavaisių ir lapų derlių, cukringumą ir cuk¬raus išeigą. Natris dirvožemyje būna nestabilus, todėl lengvai išplaunamas. Dėl šios priežasties dirvožemyje, ypač lengvesnės granuliometrines sudėties, natrio būna mažai. Magnis jei magnio cukriniams runkeliams stinga, susilp¬nėja fotosintezė, lapų ir šakniavaisių augimas, ant lapų atsiranda dėmės. Kalcis. Augalams lengvai prieinamas kalcis iš kal¬kinių medžiagų ir nerūgščiose dirvose sudaro geresnes mitybos sąlygas, sulaiko dirvožemio rūgštėjimo procesą, pagerina struktūrą. Boras. Cukrinių runkelių dideliam ir cukringų šakniavaisių derliui išauginti labai svarbu pakan¬kamai augalus aprūpinti boru. Jis svarbus šaknų augimui ir vystymuisi. Boras įtakoja fermentų aktyvumą, skatina kvėpavimq ir angliavandenių, ypač sacharozės, sintezę ir nutekėjimą iš lapų i šaknis. Boras augalams reikalingas per visą vegetacijos periodą. Jis didina cukrinių runkelių atsparumą ligoms.Organinės trąšos
Cukriniai runkeliai – ilgo vegetacijos periodo augalai, gerai išnaudojantys organinių trąšų maisto medžiagas. Tinkamiausias laikas runkeliams mėšlą kratyti ar laistyti yra ruduo. Vasaros pabaigoje verta kra¬tyti tik šiaudingq mėšlą. Perpuves normalus krai¬kinis mėšlas įterptas šiltu metu greitai minera¬lizuojasi. Dalį iš mėšlo atsipalaidavusio azoto ir kalio šlapią rudenį, besniegę žiemą ir pavasarį gali išplauti i gilesnius, augalams nepasiekiamus sluoksnius arba per drenažą į vandens telkinius.
Pavasarį runkeliams dirvas mėšlu tręšti nereko¬menduojama dėl to, kad labai suminama dirva, be to, mėšlo įterpimas nesiderina su priešsėjinio žemės dirbimo reikalavimais ir svarbiausia, kad neišvengiamai vėlinama runkelių sėja.Sėkla ir veislės
Tinkamai parinkta veislė gali cukrinių runkelių šakniavaisių derlių padidinti 10-50%. Dabar auginami tik cukrinių runkelių hibridai. Jie pasižymi dideliu derlingumu.
Tinkamiausių lietuvoje augalų veislių sąraše 2000m. buvo 24 cukrinių runkelių veislės:Axel, Pancho, Ariane, Unna, Manhattan, Salut, Kasandra, Ulysse ir kt…
Racionalus žemės dirbimas ir sėja
Kokybiškas rudeninis arimas suteikia galimybę pavasarinius priešsėjinius žemės darbus atlikti geriausiu laiku ir mažiausiomis sąnaudomis bei padeda sukaupti didesnes vandens atsargas dirvoje.Ariant plūgais su pusiau sraigtinėmis verstuvė¬mis svarbu teisingai apversti žemės riekę bei gerai įterpti organines ir mineralines trąšas. Sunkesnės dirvos ariamos plūgais su priešplū¬giais ir verstuvių pailgintuvais, lengvesnės – plūgais su kamparaižiais. Kokybės atžvilgiu geriausia arti apverčiamais plūgais – nesusidaro sumetimo ir išmetimo vagų, arimas yra vienodai Iygus. Ruošiant dirvą cukriniams runkeliams, ypač jei ji sausa, pravartu arti plūgais su arimo volais.Volai sutrupina dirvos grumstus. Lauko paviršiuje lieka tik nedideli nelygumai nuo volo žiedų. Pavasarį tokiame lauke išbarstomos minerali¬nės trąšos, atliekamas priešsėjinis dir¬vos paruošimas kombinuotuoju kul¬tivatoriumi ir sėjama.Visų tipų sėjamosioms keliami tokie pagrindiniai rekalavimai:• visų išsėjimo aparatų sėklos įterpimo gylis turi būti vienodas; • atstumas tarp sėklų turi atitikti nustatytą;tarpueiliai turi būti nustatomi atsižvelgiant i cukrinių runkelių kombaino tarpueilius, bet nukrypimai negali viršyti 1 cm.
Rotorinis kultivatorius
Sėjamoji
Sėja
Cukriniai runkeliai yra ilgadieniai augalai, todėl juos reikia sėti kuo anksčiau. Sėjos laiką lemia meteorologinės sąlygos ir dirvos būklė. Geriau¬sias sėjos laikas yra balandžio antroji pusė ir gegužės pradžia. Nepasėjus optimaliu laiku, kiek¬viena prarasta diena sumažina derlių 1%. Anksti sudygę runkeliai optimaliu laiku suformuoja lapus ir uždengia tarpueilius ir efektyviau išnaudoja ilgas birželio-liepos dienas asimiliacijai. Be to, anksti pasėti runkeliai mažiau serga virusine gelta.Vėly¬vos sėjos daromų nuostolių nekompensuoja der¬liaus nuėmimo vėlinimas. Derliaus skirtumai išryš¬kėja ypač sausą pavasarį.Kadangi šiuolaikiniai hib¬ridai yra atsparūs žyduoliškumui, tai ankstyva sėja galima, bet yra šalnų rizika.
Sėti reikia, kai dirva 10 cm gylyje įšyla 5-6°C ir gerai trupa viršutinis sluoksnis. Sėklos pradeda dygti, kai viršutinis dirvos sluoksnis įšyla iki 2 ° -4 °C . Esant tokiai temperatūrai sėklos dygsta 10-15 dienų, esant 10-12°C – 8-10 dienų, 0 esant 15-25°C ir optimaliai drėgmei – 3-4 dienas. Tačiau, esant tokiai aukštai temperatūrai, gali trūkti drėg¬mės.Runkeliai ypač greitai ir tolygiai sudygsta, kai viršutiniame dirvos sluoksnyje yra 18-25 drėgmės. Cukriniams runkeliams skilčialapių- 2 tikrųjų lapelių tarpsnyje šalnos iki 3°C yra nepavojingos. Nuo ¬6- 7°C temperatūros runkelių daigai nukenčia dali¬nai, 0 nuo – 8°C – visiškai žūva.Piktžolės
Cukriniai runkeliai skirtingai toleruoja įvairias piktžolių rūšis
Baltoji balanda paima iš dirvos labai daug maisto medžiagų. Kaip rodo duomenys, balanda sunau¬doja daug kalio. Menkas šakniavaisių derlius gaunamas kartais tik dėl to, kad jie auga po smarkiai balandų prižėlusio prišesėlio. Nors ir sunku būtų rasti lauką, kur neaugtų baltoji balanda, tačiau atlikti tyrimai parodė, kad ši pikžtolė labiausiai išplitusi vasarinių grūdinių bei kaupiamųjų kultūrų pasėliuose, daržuose, žymiai mažiau jos rasta žiemkenčiuose.
Šiurkštusis burnotis – musų krašte dažniau sutinkamas daržuose. Sėklos geriausiai dygsta, kai dirvos tempera¬tura esti 23-27°C. Šiurkščiojo burnočio daige¬liai silpni, jiems reikia daug saulės. Vėliau, kai sustiprėja šaknų sistema, jie ima smarkiai augti. Budingiausias jo bruožas – nepaprastai didelis sėklų skaičius.
Čiužutė – dažnai sutinkama piktžolė. Ji auga laukuose, dažniausiai žieminių pasėliuose, nes, sudygusi rudenį, puikiai peržiemoja.
Dirvinė našlaitė – ši piktžolė paplitusi visame krašte. Randama lau¬kuose, pakelėse, dirvonuose, pievose ir ganyk¬lose, šiukšlynuose. Dažniau pasitaiko lengvesniuose ir mažai maisto medžiagų turinčiuose dirvožemiuose.
Smulkiažiedė galinsoga – jos stiebas 10-50 cm aukšč’io. Žydi ši piktžoėe gegužės – spalio mėnesiais. Vienas augalas subrandina nuo 5000 iki 30 000 sėklų, o ypatingai gerai išsivystęs jų išaugina net iki 300 000. Sėklos gali visai subręsti ir ant išrautų iš žemės augalų.
Vijoklinis rūgtis sutin¬kama beveik visuose pasėliuose, randama taip pat palaukėse, daržuose ir soduose, savo sėklo¬mis užteršia dirvą ir grūdus. Jis sutinkamas daž¬niau lengvesniuose ir mažai maisto medžiagų turinčiuose dirvožemiuose.
Kibusis lipikas – labai dažna piktžolė daržuose, laukuose, patvoriuose, dyk¬vietėse. Daugumos tyrinėtojų nuomone, kibusis lipikas yra vienametė pikžzolė, tačiau, kai kurių autorių teigimu, ši piktžolė gali peržiemoti kartu su zže¬minėmis kultūromis ir sekančią vasarą norma¬liai vystytis Dirvinė pienė yra šakniaatžalinė piktžolė, paplitusi visame krašte. Dirvinė pienė paima iš dirvos daug maisto medžiagų. Dirvinės pienės mūsų laukuose dažniausiai randamos. Ypač daug dirvinės pienės būna drėgnesniais metais.
Paprastoji kiaulpienė dažnai sutinkama soduose, daržuose, pie¬vose, ganyklose, dirvonuose, pakelėse, šiukš¬lynuose ir dirbamuose laukuose. Ji purioje dir¬voje dažnai plačiai išsišakoja ir gali duoti atža¬las. Dirvinė usnis – dažna mūsų laukų piktžolė. Ji auga visose žemės ūkio kultūrose, sutinkama taip pat dyk¬vietėse, pakelėse, kirtimuose.
Piktžolių naikinimas
Piktžolės cukrinių runkelių derlių gali sumažinti net iki 50%.
Piktžolės cukrinių runkelių augintojui žalq atneša keliais būdais:
• daugiametėmis piktžolėmis užkrėstas plotus yra sunku ir brangu tinkamai paruošti cukrinių runkelių sėjai;• dėl blogos piktžolių kontrolės, 8 savaičių laiko¬tarpyje po runkelių sudygimo pasėliai užskursta taip, kad tikėtis gero derliaus yra beviltiška. Piktžolės sudygusios vėliau turi mažesnę įtaką pasėlių derlingumui;
• piktžolėtose plotuose sumažėja kombaino darbo našumas, didėja kuro sąnaudos, blogėja darbo kokybė. Didžiausią įtaką turi sumedėju¬sios (balandos) ir turinčios ilgus, šliaužiančius stiebus (takažolės) piktžolės. Herbicidų, naudojamų piktžolėms naikinti cuk¬riniuose runkeliuose, veikimo diapazonas yra skirtingas. Be to, nėra herbicido, kuris vienodai efektyviai naikintų visas piktžolių rūšis. Todėl rekomenduojama naudoti ne pavienius pre¬paratus, o jų mišinius arba kombinacijas. Šian¬dien gamyboje vartojami jau paruošti (fabriki¬niai) herbicidų mišiniai, turintys savo sudėtyje keletą veikliųjų medžiagų. Kadangi piktžolėsdygsta ne vienodu laiku, cuk¬riniai runkeliai purškiami keletą kartų. Pušrkimo intervalai priklauso nuo prieš tai vartotų her¬bicidų veikimo ir nuo naujai sudygusių piktžo¬lių. Cukrinių runkelių ligos ir jų daroma žalaCukrinių runkelių apsaugos nuo ligų ir kenkėjų pagrindas – gera agrotechnika, t.y optimali runkelių dalis sėjomainoje,geriausi priešsėliai, gera dirvos struktūra, savalaikis ir subalansuotas tręšimas, ankstyva sėja, atsparių arba toleran¬tiškų ligoms hibridų parinkimas, fitohigienos lai¬kymasis (ligų sukėlėjų ir kenkėjų tarpinių šeimi¬ninkų sunaikinimas), sėklos dražavimas, panau¬dojus fungicidus ir insekticidus.
Daigų juodšaknė. Ligą sukelia grybai ir bakterijos. Sudygusių runkelių šaknelės darosi vandeningos, persmaugtos, ruduoja, plo¬nėja, susitraukia į juodq siūlą ,daigas žūsta, Labiausiai daigų juodšaknė pažeidžia runkelius nuo dygimo pradžios iki keturių porų tikrųjų lapų. Vėlesniuose tarpsniuose pažeistų runke¬lių augalai lieka gyvi, tačiau šaknys būna per¬smauktos, pajuodusios, derlius būna mažesnis ir prastesnės kokybės.Apsauga nuo šios ligos, tai optimali runkelių agrotechnika: tinkama sėjomaina ir prišssėliai, gera dirvos struktūra, optimalus tręšimas.
Rudmargė. Ant lapų atsiranda smulkios, apvalios dėmelės, apjuos¬tos rausvai rudu apvadu. Vėliau dėmės švie¬sėja ir prakiūra. Lapų apatinėje pusėje demių paviršius būna apsitraukbaltomis apnašomis. Ligai vystytis palankios sąlygos susidaro šiltais ir drėgnais metais. Būtina šalinti infekcijos šaltinį – augalų liekna
Miltligė. Ant lapų iš viršutinės ir iš apatinės pusės susidaro mil¬tuotas apnašas. Cukrinių runkelių šakniavaisių ir cukraus derliaus nuostoliai priklauso nuo ligos pasirodymo laiko. Jeigu liga pasirodo anksti (rugpjūčio pradžioje), derlius gali sumažėti iki 20%. Miltligei išplitus rugsėjo mėn. fungicidais purkšti neapsimoka. Veislės yra nevienodai atsparios miltligei.
Fomozė.Ant lapų susi¬daro stambios, rudos, koncentriškai rievėtos su tamsiai rudu apvalu dėmės. Viršutinėje lapopusėje dėmėse matyti daug juodų taškelių. Fomozės pažeisti šakniavaisiai pūva sausuoju puviniu. Norint išvengti ligos, būtina laikytis sejomainos, prieš sėją išlyginti dirvas, kad nesto¬vėtų vanduo.
Baltuliai. Liga išplinta antroje vasaros pusėje. Ant senesnių lapų atsiranda nešvariai žalsvų, apjuostų šiek tiek tamsesnės spalvos apvadu kampuotų arba apvalių dėmių, kurios vėliau pasidaro pilkšvai baltos, dažnai su rudai rausvais apvadais.
Alternariozės pažei¬dime simptomai išryškėja vasaros pabaigoje, kuomet išorinių (senų) lapų galai paruduoja dėl nekrozės pažeidimo. Nekrozės pažeisti lape audiniai apsitraukia rudomis aksominėmis apnašomis. Dažniausiai pažeidžiami seni, nusilpę, jau kitų ligų sukėlėjų pažeisti lapai.
Runkelių lapų gelta. Ji išryškėja ant suaugusių augalų. Pažeidus jaunus augalus, derlius sumažėja 40-60%. Gelsta lapų viršūnės, vėliau ir visas lapas. Pažeisti lapai būna trumpesni, storesni, blizgantys ir trapūs. Geltą perneša amarai. Pagrindinės apsaugos priemo¬nės – amarų naikinimas ir tolerantiškųligai veis¬lių auginimas.
Runkelių lapų mozaika. Sergantys lapai šiek tiek garba¬nojasi, per gyslas atrodo lyg sutraukti. Lapa¬lakštis suplonėja, chloroplastų sumažėja, lap¬kotis sutrumpėja. Kartais dėmelės būna labai smulkios ir atrodo kaip taškuota mozaika, kar¬tais kaip gyslų mozaika. Sergantys augalai lėtai auga, menkai dera.Šaknų derlius gali sumažėti 20-30%, o cukrinių runkelių cukringumas ¬0,5-1 %. Aktyvūs mozaikos platintojai yra ama¬rai, blakės, cikados. Apsaugos priemonės būtų, naikinti piktžoles. Vegetacijos metu insektici¬dais naikinti vabzdžius – virusinių ligų platinto¬jus. Šalinti iš lauko sergančius augalus.
Runkelių rūdys pažei¬džia tik cukrinius bei pašarinius runkelius ir burokėlius. Ant runkelių daigų ir sėklojų apa¬tinių lapų pastebimos geltonos apvalios arba netaisyklingos formos 2-5 mm skersmens iški¬lusios dėmės. Jose susidaro rusvos spalvos smulkūs taškeliai – spermogoniai. Lapų apati¬nėje pusėje atsiranda gelsvų ecių grupės. Lapai gelsta, vysta ir pirma laiko nudziūsta. Šakniavai¬sių derlius gali sumažėti 5-7%, cukringumas ¬0,1-0,3%. Pastebėjus sergančių augalų purkSti fungicidais.
Cukrinių runkelių kenkėjai ir jų daroma žala
Runkelinės spragės Spragės užpuola run¬kelių lauką nuo pakraščių. Jei runkelių dygimo metu užsitęsia sausi, šllti orai, reikia kasdien patikrinti runkelių pasėlio pakraščius, ar nepra¬sideda spragių antplūdis. Jei kenkėjai išplitę ne visame lauke, pakanka insekticidais apdoroti tik lauko pakraščius.
Runkelinės musės Runkelinių musių plitimui palankūs šilti, mažai lietingi orai. Radus ant augalo vidutiniš¬kai 3-5 runkelinės musės kiaušinėlius ar lervas, naudinga pasėlį apdoroti insekticidais.
Matiniai maitvabaliai. Daugiausia žalos runkeliams padaro, kaip ir runkelinės musės, kol runkeliai jauni. Naiki¬nami insekticidais tuo pat metu kaip ir runkeli¬nės musės.
Amarai.Amarai žalingi ir kaip run¬kelių virusinių ligų platintojai, o šių ligų žala run¬keliams taip pat labal didelė. Todėl pradėjus runkelių lauke plisti amarams (paprastai nuo lauko pakraščių) būtina vartotl insekticidus.
Runkelinis nematodas pažeidžia cukrinius ir pasšrinius runkelius, buro¬ėelius, kopūstus ir kitus balandinių ir kryžmažziedžių šeimų augalus. Pakenkti runkeliai vysta. Apsaugos priemonės būtų, laikytis sėjomainos reikalavimų: užkrėstuose plotuose auginti var¬pinius augalus,juos nupjovus, rudenį giliai užarti ražienas. Kalkinti rūgščias dirvas, gausiai tręšti fosforo ir kalio trąšomis, naikinti balandinių ir kryžmažiedžių šeimų piktžoles.
Spraksių lervos. Esant dirvoje daug lervų, jos gali jabal išretinti pasėlį ar net ir visai sunaikinti. Labiau¬siai spraksių lervomis dirvos užsikrečia augant jose daugiametėms varpinėms žolėms, taip pat varputėtose plotuose. Todėl, sėjant runkelius i tokias dirvas, yra didesnis spraksių lervų pavojus.
Cukrinių runkelių derliaus nuėmimas
Pas mus cukriniai runkeliai auga trumpiau negu Vakarų Europos šalyse. Todėl labai svarbu juo kuo anksčiau pasėti ir kuo vėliau nukasti. Tačiau vėlinant derliaus nuėmimą yra pavojus, kad prasidėję šalčiai žymiai padidins derliaus nuostolius. Cukrinių runkelių kasimo pradžią daugiausiai apsprendžia kiekvieno augintojo galimybės. Reikėtų apskaičiuoti taip, kad kasimas baigtas būtų spalio pirmoje pudėje, o tęstųsi 10 – 12 dienų. Spalio mėnesį cukrinių runkelių šaknų augimas sulėtėja, o cukringumas dar didėja, tačiau cukraus derliaus priedas gaunamas nepatikimas.
Labai svarbu, kad lapapjovės būtų teisingai nupjautų lapus. Prie šaknies neturi likti lapkočių., šaknies galvutę reikia nupjauti iki lapų prisegimo vietos. Nupjovus 1 cm žemiau šaknų derlius sumažėja 7 – 9%, 2 cm – 15 – 20%. Kuo pasėlis netolygesnis, tuo gaunami didesni derliaus nuostoliai.
Kalbant apie cukrinius runkelius, pirmiausia galvojama apie šaknis. Tačiau nereikia pamiršti, kad užauga ir daug lapų, kurie naudojami pašarui arba žaliąjai trąšai.
Išvados:
1. Išanalizuotos cukrinių runkelių auginimo technologijos;2. Apibūdintas cukrinių runkelių: dirvos paruošimas, tręšimas, sėkla ir veislės, racionalus žemės dirbimas ir sėja, piktžolės, ligos ir jų daroma žala, kenkėjai ir jų daroma žala, derliaus nuėmimas.
Literatūra:
1. Galvydis J. Agronomijos pagrindai I, II dalis, 1997.2. MotuzasA.J. irk t. Dirvotyra. 1996.3. Vadopalas A. Agronomijos pagrindai. 1992.4. Žulienė R, Makaras V. Bendroji žemdirbystė ir dirvožemio mokslas. 19745. Šeškas A. Augalininkystės technologijos. 2006
6. Danisko. Runkelių auginimo naujienos, Nr. 20,21,22. 2005