Černobylio atominės elektrinės pasekmės

Černobylio atominės elektrinės pasekmės

1986 metų balandžio 26 dieną pasaulį sudrebino didžiulis sprogimas. Sprogo
Černobylio atominė elektrinė. Šis sprogimas kainavo žmonijai daugybę aukų ir šios nelaimės pasekmes galima pajusti iki šiol.

Po sprogimo įsiplieskė daugiau kaip 30 gaisro židinių. Pirmiausia reikėjo užgesinti gaisrus, nes tame pačiame pastate buvo ir kitas reaktorius, kuris irgi galėjo sprogti. Gaisrininkai didvyriškai gesino gaisrus. Jie gavo labai dideles radiacijos dozes, daugiausia nuo radioaktyvių dulkių, kurios prilipo prie jų kūnų, nukentėjo nuo terminių ir cheminių nudegimų. Daugelis jų vėliau mirė.

Tačiau reaktorius irr toliau išskyrė šilumą, degė grafitas ir buvo išmetamos radioaktyviosios dulkės. Malūnsparnių pilotai, dalyvavę mėtant iš malūnsparnių medžiagas, sugeriančias šilumą, skrido į kylantį radioaktyvių dulkių stulpą, ir daugelis jų gavo dideles radiacijos dozes, kurios vėliau pasirodė esančios mirtinos.
Mirė 31 žmogus, iš jų 2 žuvo nuo sprogimo, kiti – nuo nudegimo ir spindulinės ligos. Daug reklamuotas ir Amerikos gydytojų atliktas kaulų čiulpų persodinimas neišgelbėjo nė vieno. Apdegimo nuo beta spindulių buvo galima išvengti apsauginiais rūbais arba bent jau žinant, jog reikia valyti užterštas kūno viietas.

Didžiausią pavojų visuomenės sveikatai po branduolinės avarijos kelia pakilusios į orą radioaktyviosios dulkės. Kaip tik grafito gaisras padėjo jas paskleisti. Dar viena nelemta aplinkybė ta, kad šiame reaktoriuje nebuvo gaminamas plutonis, todėl kuras išbuvo reaktoriuje daugiau kaip dvejus metus ir kaupė ra

adioaktyvumą.

Radioaktyvųjį debesį vėjas varė vakarų kryptimi. Keičiantis jo krypčiai, keitėsi ir debesies judėjimo kryptis. Buvo užteršti didžiuliai žemės plotai, vandens telkiniai ir upės Baltarusijoje, Ukrainoje, Baltijos valstybėse, Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, iš dalies Rumunijoje, Austrijoje ir net Italijoje.

Radioaktyvusis debesis teritoriją užteršė nevienodai, netolygiai: vienur daugiau, kitur mažiau, lopais, dėmėmis, o kai kur ir visai neužteršė. Tai priklausė nuo žemės paviršiaus profilio, jos sudėties, atmosferos sąlygų. Gyvuosius organizmus radioaktyviosios medžiagos švitino ir švitino ne tik iš išorės. Su oru, maistu, vandeniu, per odą patekusios į organizmą, jos švitina iš vidaus. Jos ten veikia ir kaip cheminės medžiagos. Iš organizmo jos pašalinamos įvairiai: vienos su fekalijomis, kitos — su šlapimu, seilėmis, prakaitu, iškvepiamos ir panašiai.

Radioaktyviajam debesiui judant kuria nors teritorija, skvarbiojo spinduliavimo veeikimas yra vienkartinis, laikinas, o joms nusėdus ant žemės veikimas tampa daugiakartiniu, pastoviu. Černobylio avarijos atveju radiacijos pavojus padidėjo todėl, kad radioaktyviosios medžiagos iš reaktoriaus veržėsi daugiau negu 10 dienų. Lyjant, sningant jos nusėda greičiau ir gausiau.

Pagrindiniai radioaktyvieji komponentai, kurie po avarijos pasklido į aplinką yra šie: inertinės dujos, jodas ir cezis. Inertinės dujos – radioaktyvūs kriptono ir ksenono izotopai. Laimė, jie nesudaro didelio poveikio sveikatai. Įkvėpus su oru, jie tuoj pat iškvepiami ir nepasilieka kūne. Jodas-131, kurio gyvavimo pusamžis yra 8 dienos, la
abai lakus ir lengvai pasklinda aplinkoje. Įkvėptas arba su maistu patekęs į žmogaus organizmą, jis kaupiasi skydinėje liaukoje ir jo spinduliavimas sukelia skydliaukės auglį arba vėžį. Cezis-137, kurio gyvavimo pusamžis yra 30 metų, nusėdęs ant žemės, daugelį metų švitins aplinką gama spinduliais. Jis gali būti augalų įsisavintas per šaknis, pakliūti su maistu į organizmą. Abiem atvejais jis gali būti kelių rūšių vėžio arba leukemijos priežastis.

Po avarijos pavojingiausia situacija buvo 30 km zonoje aplink elektrinę. Teko evakuoti apie 135000 gyventojų, kurie vidutiniškai gavo 12 rem (skaičiuota įvedant rizikos mirti nuo vėžio faktorių, kuris lygus apie 1,210-4 1/rem) radiacijos dozę. Iš jų labiausiai nukentėjo 16000 žmonių grupė, kuri gyveno 3-10 km atstumu nuo elektrinės. Jie gavo apie 50 rem dozę. Evakuotiesiems suminė dozė yra 1,6 mln. rem. Tai lygu apie 190 papildomų mirčių nuo vėžio.

Per Černobylio avariją nukentėję žmonės buvo suskirstyti į kelias grupes. Pirmajai priklausė žmonės, kurie tiesiogiai dalyvavo likviduojant avarijos padarinius. Jų gautos dozės buvo didžiausios: nuo kelių šimtų iki 10000 radų (mirtina dozė žmogui yra 600 radų arba 6 gy , jeigu buvo apšvitintas visas organizmas. Iš 1000 čia dirbusiųjų 237 susirgo ūmia spinduline liga.

Antrajai grupei priklausė žmonės, kurie padėjo likviduoti avarijos padarinius po reaktoriaus hermetizacijos. Jų buvo daugiau nei 600000 – mobilizuoti iš visų respublikų ir rajonų, žinoma, ir iš Lietuvos. Jų gautos dozės siekė 25 berus.
br />
Trečiajai grupei priklausė gyventojai, iškelti iš užterštųjų zonų. Grupę sudarė 20000 žmonių, jų gautos dozės taip pat buvo 25 berai.

Ketvirtajai grupei priskirti žmonės, gyvenantys griežtos radiacinės kontrolės zonoje.

Radioaktyvusis debesis palietė teritoriją su 4 milijonais gyventojų. Bendras skaičius gyventojų, kuriuos daugiau ar mažiau palietė radiacija, siekė maždaug 202 milijonus gyventojų.

Dėl radiacijos pradėjo mažėti gimstamumas, padaugėjo įvairių apsigimimų atvejų. Žmonės gyveno nuolatinio streso sąlygomis.

Černobylio tragedija palietė dešimtis milijonų žmonių, kurie iki avarijos neturėjo jokio supratimo apie radiaciją. Nebuvo aiškios ir teisingos informacijos apie avarijos dydį ir pasekmes. Prieštaringos žinios kėlė dar didesnį netikrumą ir sumaištį. Skubi gyventojų evakuacija sukėlė milžinišką įtampą, nervingumą, psichologinius stresus, depresiją. Daugeliui paaštrėjo tokios ligos kaip išeminė širdies liga, cukrinis diabetas, hipertonija, neurdermitai, sumažėjo organizmo atsparumas. 80% žmonių, dalyvavusių avarijos likvidavimo darbuose, skundėsi galvos skausmais, 58 proc. – bendru silpnumu, 41,2 proc. – skausmais širdies plote, 26,69 proc. – galvos svaigimu, 32 proc. – kaulų ir sąnarių skausmais, 9 proc. – pa-
didėjusiu agresyvumu, 16 proc. – emociniu nepastovumu ir miego sutrikimais,
30 proc. – seksualinės sferos sutrikimais ir t.t..

Gamta taip pat nukentėjo. Dalis miškų, ypač spygliuočių, esančių aplink elektrinę išmirė. Prasidėjo masinės augalų ir gyvūnų mutacijos. Dideliu spinduliu aplink elektrinę išnyko augmenija ir gyvūnija.
Černobylio atominės elektrinės avarijos atgarsiai žymūs ir Lietuvoje. Jau balandžio 26-osios popietę radioaktyvusis debesis pasiekė mūsų respubliką ir jos gyventojus, šiai av
varijai visiškai nepasirengusius. Buvo saulėtos, gražios dienos, daug kas dirbo soduose, laukuose, vaikštinėjo gatvėse, nors reikėjo slėptis namuose, rūsiuose ir kitose patalpose. Nebuvo informacijos apie radiacijos grėsmę nei per televiziją, nei per radiją. Užterštumas radioaktyviosiomis medžiagomis Lietuvoje formavosi 30 dienų. Per šį laiką keitėsi fiziko-cheminiai procesai sugriautame reaktoriuje, keitėsi ir hidrometeorologinės sąlygos. Jau po keliolikos valandų po avarijos Lietuvos rajonų ir miestų radioaktyvusis fonas padidėjo iki 30-40 mikrorentgenų per valandą, kai normalus respublikos gamtinis fonas yra 10-12 mikrorentgenų per valandą, taigi 3-4 kartus viršijo įprastinį, natūralų foną. Kai kuriuose pietiniuose ir vakariniuose rajonuose gama fonas siekė 30-70 mikrorentgenų per valandą. Radioaktyvusis debesis užteršė orą, o su oru per kvėpavimo takus pateko į organizmo vidų. Užteršė žemę, vandenį, pasėlius, žolę, daržoves. Karvės ėdė radioaktyvią žolę, gėrė radioaktyvų vandenį, ir žinoma, išskyrė radioaktyvų pieną. Kai kuriuose rajonuose buvo uždraustas pieno ir jo produktų vartojimas vaikų mitybai. Pienas ir jo produktai buvo atvežami iš kitų, švarių rajonų. Nepaisant visų apsaugos priemonių, dėl radioaktyviojo jodo padaugėjo vaikų skydliaukės patologijų.

Iš 1991 metais ištirtų 1747 mėginių, net 510 buvo užteršti radionuklidais. Ištirta 257 sūdytų grybų mėginiai, 94 – vaistažolių, iš kurių daugiau nei pusė buvo radioaktyvūs, 82 atvejais buvo nustatytas spanguolių radioaktyvumas.

Lietuvoje buvo mobilizuoti ir išsiųsti į Černobylį avarijos padariniams likviduoti 7000 vyrų. Ten jie dirbo iki 1988 metų. Iš jų 1106 asmenų gautos dozės nežinomos, nes iš pradžių nebuvo jokių individualios kontrolės dozimetrų. Po du berus gavo 157 žmonės, po 2,1-7 berus gavo 600, po 7,1-12 berų gavo 1065, po 12,1-17 berų gavo 223, po 17,1-22 berų – 372, po 22,1-34 berų -271, po 34 ir daugiau -23. Tai buvo vyrai nuo 20 iki 50 metų.

2097 iš jų nuolat skundžiasi savo sveikata. 2013 nuolat gydosi įvairiose gydymo įstaigose. 50 tapo invalidais. 1040 iš jų serga vegetacinės nervų sistemos ligomis, 508 – skydliaukės ligomis. Tai tiesioginė radioaktyviojo jodo pasekmė. 253 vyrų serga centrinės ir periferinės nervų sistemos ligomis, 150 – stuburo ir sąnarių de-
generacinėmis ligomis, uždegimais, 141 – centrinės nervų sistemos astenizacija, 129 – širdies ir kraujagyslių ligomis, 126 – ausų, nosies ir gerklės ligomis, 87 – kvėpavimo organų, 48 – akių, 16 – inkstų ir šlapimą išskiriančių sistemų, 16 – onkologinėmis ligomis, 6 – cukralige ir kt.

Černobylio avariją likvidavusiems Lietuvos gyventojams gimė 714 vaikų. Be to, į Lietuvą buvo atkelti 64 iš Černobylio evakuoti vaikai. Visus juos kankina lėtiniai pasikartojantys bronchitai, virškinimo sistemos ligos, imuninės sistemos sutrikimai, sumažėjęs organizmo atsparumas. Dalis vaikų skundėsi skydliaukės funkcijos nepakankamumu. Padidėjo vaikų apsigimimų procentas. 1991 metais iš jų patikrinti 419. Mažakraujyste sirgo 153, alerginėmis ligomis – 94, ausų, nosies ir gerklės ligomis – 26, skeleto išsivystymo anomalijomis – 26, neurologinėmis ligomis – 43, nefrologinėmis ligomis – 4. Sveiki buvo tik 59 vaikai(14 proc.). Trys kūdikiai mirė.

Gamta nukentėjo ne mažiau už žmones. Nemuno, Neries ir kai kurių pietų
Lietuvos ežerų dugno nuosėdose susikaupė daugiau cezio 137, cezio 134, Pu 234,
kalio 40, Sr 90. Daugiausia cezio 137 rasta Kauno mariose, Kuršių mariose, Baltijos jūroje ir jos pakrantėse. Radioaktyvių izotopų rasta ir Palangos, Šventosios paplūdimiuose, prie jų augančiuose pušynėliuose. Radionuklidų pasiskirstymas buvo labai nevienodas, kai kur net 10 kartų viršijo vidutinę koncentraciją respublikoje. Vandens planktonas, moliuskai, žuvys kai kurias radioaktyviąsias medžiagas kaupia kelis kartus daugiau negu jų yra aplinkoje. Taigi mums tikriausiai teko valgyti ir radioaktyvios žuvies.
Kai kurios išvados padarytos. Specialistai bando modernizuoti RBMK tipo reaktorius. Padaugėjo atsarginių valdymo strypų. Černobylio reaktoriai dabar ,,kūrenami” 2,4% sodrumo uranu. Tobulinama automatinio valdymo sistema, stiprinama personalo disciplina. Bet esmės tai nekeičia. Išlieka grafitas ir jo gaisro pavojus. RBMK kaip neturėjo, taip ir neturi avarinio kupolo. Lietuvoje ši problema taip pat aktuali, nes turime Ignalinos AE, kuri yra tokia pati kaip ir Černobylio elektrinė. Todėl mums irgi reikėtų mokytis iš klaidų, o geriausia, kad tos klaidos būtų svetimos. Pasaulyje jau atsisakoma tokio tipo reaktorių.

Daug lengviau yra apsaugoti žmogų nuo ligos, negu jau susirgusį gydyti. Taip ir čia – daug lengviau imtis visų priemonių negailint ir netaupant lėšų, kad panašios avarijos negalėtų įvykti, negu jau įvykusias likviduoti.

NAUDOTA LITERATŪRA :
1) “Lietuvos rytas” 96.11.06
2) “Nemunas” Nr.8-9 1996m.
3) “MOCKBA” Nr.11 1990m.
4) “Tiesa” Nr.96-98 1990m.
5) “Mokslas ir gyvenimas” Nr.4 1989m.
6) “Lietuvos aidas” 96.04.24
7) “Lietuvos rytas” 95.04.06
8) “Karys” Nr.1 1995m.
9) “Karys” Nr.3 1995m.

Leave a Comment