Lopšinė žodžiui ir kalbai Just. Marcinkevičiaus kūryboje
Lopšinė. Kas tai yra? Visi žinome, kad lopšinė – tai daina, kupina meilės ir švelnumo. Ji skirta kūdikiui. Pirmąjį kartą išgirstame lopšinę iš motinos lūpų. Tai kas yra lopšinė šiuo atveju? Ar tai tik metafora? Vis dėlto tai yra lopšinė,tik ją dainuoja ne motina kūdikiui. Just. Marcinkevičius dainuoja lopšinę ne vaikui, o gimtajai kalbai. Jis tik tęsia kitų pradėtą tradiciją. Kas pradėjo šią seną ir gražią tradiciją sunku pasakyti. Labai gražia lopšinę kalbai yra sukūręs au
ušrininkas A.Vištelis-Lietuvis “Lietuviška kalba”:
O, brangi lietuviškoji,
Šventa kalba prigimtoji!
Už žemčiūgus Tu brangesnė
Ir už viską meilingesnė.
Kaip Just.Marcinkevičius parodo meilę mūsų kalbai ir žodžiui? Jog jam svarbiausia gimtoji kalba rodo tai, kad daugelis jo kūrinių yra skirti būtent kalbai. ” Dienoraštyje be datų” poetas galvoja ir mąsto apie kalbą, primena jau visiems žinomą tiesą,jog kalba – svarbiausias tautos požymis,tai ji yra tautiškumo formuotoja ir palaikytoja. Just. Marcinkevičius apie kalbą mąsto ir filologiškai, ir filosofiškai. Juk žmogus, jo egzistavimas, poezija ir kalba – visa tai be ga
alo glaudžiai ir tampriai susiję. Jie lyg vienas kita paaiškina ir papildo. Šiame kūrinyje kalbos samprata yra vientisa ir originali. Skaitant “Dienoraštį be datų” juntamas žodžio ribotumas, bejėgiškumas: “Žmogus mąsto ir jaučia kur kas daugiau, negu jis moka ir gali pa
Kita ne ką menkesnė poeto poema yra “Publicistinė poema”. Tai poema apie žodžius-paprastus, didelius ir kartu labiausiai “atšimpančius” ir “nusinešiojančius:
Jeigu žodžiai yra žmonių kūnai,
Tai dar daugiau jie yra žmonių sielos
Aš girdžiu tave kalbant ir galiu pasakyti, kas tu esi
Žodžiai, ka

Atšimpa ir nusinešioja.
Juos reikia galąsti, o prieš ištariant,
Dulkes nušluostyt.
“Publicistinėje poemoje” poetas kalba lyg iš aukščiausios tribūnos, jo žodžiai tarsi būtų skirti miniai ar net visam pasauliui:
O kaip aš laukiau šio žodžio
spindinčio, didelio ir visagalio.
Laukiau ilgai – nuo akimirkos
kai išgirdau, kad toks žodis yra
Atsistok visu ūgiu, žodi!
Pasitempkite jūs, kur norit praeiti pro jį
(Meile)
Pats rašytojas kurdamas šią poemą, pasakė, jog tai bus filosofinio “sukirpimo” poema.Jis nustatė griežtus kompozicinius rėmus. Kurinį sudaro devyni skyriai, kiekvienas jų turi tarsi po “raktažodį”: Motina, Tėvynė, Re

Norėdamas išryškinti ir atkreipti dėmesį į svarbiausius dalykus, autorius rašo žodžius didžiosiomis raidėmis( MEILĖ, NEAPYKANTA, TAI.),tik didžiąja raide pradeda Siena, Baimė, Tas ir kitus. Taip pat yra gausu sakinio dalių ir žodžių pakartojimų. Tai padeda pabrėžti svarbiausia: “nes aš dar nežinau, tikrai aš nežinau”. “Ir niekur, o niekur tu neišsiversi ir neišeisi”.
Dar galima būtų kalbėti apie daugelį kitų išskirtinų dalykų, kurie yra šioje poemoje, tačiau tuo privalo įsitikinti kiekvienas, perskaitęs šį kūrinį.
Čia paminėjome tik keletą svarbių Just. Marcinkevičiaus kūrinių iš jo didelio kūrybinio palikimo. Ar mažai pateikėme įrodymų apie jo kūrybą, kaip “Lopšinę mūsų gimtajai kalbai ir žodžiui? Taip jis dainavo gražią “lopšinę” mūsų kalbai. Jis vienas pirmųjų rašytojų lietuvių poezijoje labiau išryškino ir žodžio problematiką. Nuo “aukščiausių žodžių” poetikos iki žo
Taigi galima tvirtai teigti jog Just. Marcinkevičius yra atsidavęs mūsų kalbai, ir jo “lopšinės” tikrai neliko nepastebėtos.