Atomo sudėtis. Cheminės jungtys
Svarbiausios atomą sudarančios dalelės: elektronai, protonai, neutronai, pozitronai, a, b, g. Elektronai – neigiamos dalelės, išsidėstę aplink atomo branduolį. Kai kurie įkaitinti metalai išspinduliuoja elektronus, toks reiškinys vadinamas termoelektronine emisija. Elektrono krūvis 1,602*10-19 yra mažiausias, koks tik gali būti elektros krūvis, vadinamas elementariu krūviu. Pozitronai – teigiamo krūvio dalelės, kurių krūvis yra tokio pat dydžio, kaip elektrono neigiamas. 1932 m. fizikai V. Heizenbergas ir D. Ivanenko pateikė atomo branduolio sudėties teorija, pagal kurią atomų branduoliai susideda iš protonų, turinčių teigiama krūvį, ir neutronų, neutraliųjų dalelių. Protonų skaičius yra lygus elemento eilės numeriui elementų periodinėje sistemoje, o neutronų – elemento atominės masės ir eilės numerio skirtumui. Kadangi neutronai neturi krūvio, tai jų skaičiaus pasikeitimas branduolyje atsiliepia tik atomo masei, bet nepakeičia branduolio krūvio, kartu ir atomo cheminių savybių. Pasikeitus neutronų skaičiui atomo branduolyje, susidaro izotopai. Tai to paties elemento atomai, turintys skirtingas atomines mases ir vienodą branduolio krūvį. Įvairių elementų atomai, turintys vienodas atomines mases, bet skirtingą branduolio krūvį, vadinami izobarais.a, b, g, dalelės susidaro vykstant branduolinėms reakcijoms, skylant branduoliams. Reakcijos, kurių metu vienų elementų atomų branduoliai virsta kitų elementų atomų branduoliais, vadinamos branduolinėmis. Išspinduliuodamas alfa dalelę, 24 He, radioaktyvaus elemento atomas virsta nauju elementu, kurio masė mažesnė keturiais vienetais, o krūvis dviem vienetais. Radioaktyviam elementui išspinduliavus beta dalelę (elektroną-10e). Atsiradusio elemento branduolio masė lieka ta pati, o krūvis padidėja vienetu. Spinduliai turi tam tikrą energiją, kuri yra išmetama porcijomis, vadinamomis energijos kvantais arba fotonais.E-h*f E – fotono energija h – Planko konstanta f – dažnumasVisi įkaitinti kūnai skleidžia spindulius, kuriuos praleidus pro stiklo prizmę, difrakcinę gardelę arba kietos medžiagos kristalą, gaunami atitinkami emisijos spektrai. Šie spinduliai susidaro todėl, kad, kaitinant medžiagas, atomų valentiniai elektronai absorbuoja šiluminę energiją ir labai trumpą laiką yra sužadinti. Po to jie vėl grįžta į normalų būvį, kartu skleisdami energiją infraraudonųjų, regimosios šviesos ar ultravioletinių spindulių pavidalu.
Planetinį atomo modelį labai patobulino danų fizikas N. Boras. Jis rėmėsi optinių spektrų linijiniu pobūdžiu ir trimis postulatais.Pirmasis postulatas. Elektronai aplink branduolį skrieja ne bet kokiomis orbitomis, o tik tokiomis, kurių spinduliai proporcingi sveikų skaičių n kvadratams. Antrasis postulatas. Skriedamas pastovia orbita, elektronas energijos neišspinduliuoja. Trečiasis postulatas. Elektronas, peršokdamas iš pastovios orbitos į bet kurią kitą, absorbuoja energijos kvantą, o grįždamas atgal, išspinduliuoja energijos kvantą.Kompleksiniai junginiai
Koordinacinė jungtis – tai viena iš kovalentinės jungties atmainų. Jai susidaryti padeda elektronų pora, priklausanti vienam iš reakcijoje dalyvaujančių atomų. Naujų elektroninių porų čia nesusidaro Atomas arba jonas, turintis išoriniame energetiniame lygmenyje laisvą porą, sudarančią koordinacinę jungtį, vadinamas donoru, o priimantis į savo išorinį energetinį lygmenį šią porą – akceptoriumi. Cheminiams junginiams, turintiems koordinacinę jungtį, priklauso kompleksiniai junginiai. Tai medžiagos, kuriose atomai arba jų grupės susijungę koordinacine ir jonine jungtimi. Pvz.: kompleksas bf4 susidaro, reaguojant boro fluoridui su fluoro jonu. Metalinės jungties kilmę aiškina dvi pagrindinės teorijos – elektroninių dujų ir zoninė kristalinių medžiagų sandaros. Pagal pirmąją teoriją metalų kristalai sudaryti iš taisyklingai išsidėsčiusių metalų jonų, tarp kurių įvairiomis kryptimis greitai skrieja laisvi valentiniai elektronai, nepriklausantys jokiam atomui. Pagal zoninę teoriją kristalų atomuose valentiniai elektronai, kaip silpniausiai susieti su branduoliu, turi mažesnę energiją negu kiti atomo elektronai ir jų energija sudaro atskirą energijos zoną, vadinamą valentine zona. Vandenilio atomai, susijungę su atomais, energingai prijungiančiais elektronus, turi savybę susijungti su kitu tos pačios rūšies elemento atomu iš kitos molekulės. Tai įvyksta todėl, kad vandenilio atomas, netekęs vienintelio elektrono, tampa branduoliu, turinčiu tūkstančius kartų mažesnį skersmenį negu kitų elementų jonai. Dėl šios priežasties protonas turi labai stiprų elektrinį lauką ir lengvai sąveikauja su elektroniniais kitų atomų apvalkalais. Cheminė jungtis, kuri susidaro tarp į molekulę sujungto vandenilio atomo ir kito elemento, lengvai prijungiančio elektronus, atomo, vadinama vandeniline.