Maironio “Lietuva brangi” interpretacija

Maironio eilėraščio “Lietuva brangi”
Interpretacija

Maironis suvokiamas kaip ištisa lietuvių poezijos raidos epocha. Jo kūryba toli peržengia poeto gyventą laikotarpį, o vis naujos skaitytojų kartos vėl prie jo grįžta, atrasdamos joje tai, kas sava ir branginta. Kaip ir nagrinėjamas peizažinis eilėraštis „Lietuva brangi“. Jame aktualios bendražmogiškos temos: Dievas, tautiškumas, gamta, visa tai, kas žmogų domina ir domins visais laikais. Maironis – lyrikas. Jis parašė satyrų, eilėraščių, baladžių. Išleido poezijos rinkinį „Pavasario balsai“.
Nagrinėjama ištrauka atitinka visus jau minėtus tematinius aspektus. Joje kalbama tiek apie Diievą, tiek apie gamtą ir tautiškumą. Paprastasis labiausiai akcentuojamas ir iškeliamas kaip didžiausia vertybė: Tik brangią kalbą tėvų pamynę/Jie mūsų širdis mažai ką riša. Pabrėžia tuo metu sulenkėjusią dvarininkų kalbą. Bet taip pat eilėraštis kupinas meilės gamtai. Gamtą poetizuota epitetais: „puikūs slėniai sraunios Dubysos“, „.juosta juosia žaliąsias pievas“. Maironis gamtą įvardija konkrečiais vietovardžiais: Dubysos slėnis, Nevėžis. Šiltas santykis su Lietuvos kraštovaizdžiu. O Dievas čia minimas kaip visa ko kūrėjas, „.tamsus Nevėžis. banguoja vagą giliai išrėžęs; jo gilią mintį težino Dievas“.
Lietuviškumo essmę geriausiai suprasime atsiminę istorines aplinkybes. Žinoma, kad tuo metu Lietuva buvo okupuota carinės valdžios. Tuo metu buvo uždrausta lietuviška spauda. Rusai kaip įmanydami stengėsi paimti į savo rankas valdžią. Savo kalbos ir papročių išlaikymas, tai buvo vienintelis kelias lietuvių tautybei iš

šlaikyti.
Eilėraščio erdvė kintanti: vertikalioji ir horizontalioji. Žvilgsnis kyla iš viršaus į apačią ir vėl nusileidžia. Pirmajame posme pabrėžiama spalvinga „dangaus mėlynė“. Antrajame ir trečiajame posmuose poetizuodamos dvi Lietuvos upės ir jų gamtovaizdžiai: Dubysa, Nevėžis. Aišku, Maironis nepamiršta paminėti dvarų sodų. Gamtovaizdžio žvilgsnis trumpam nutrūksta ir pakyla į dangų, į giedojantį vyturėlį, aukštai iškilusį. Jis simbolizuoja laisvę, atgimimą. Ir vėl nusileidžia žemyn, minima bažnyčia, kuri krikščionybėje reiškia „Dievo namai“. Kaip žinoma, baltų pasaulėžiūroje namas atspindi pasaulio medį, kuris yra nedaluma visuma, kuri jungia praeitį, dabartį, ateitį.
Senų ir esamu laikų priešprieša suskaldo erdvėlaivį į dvi dalis: praeitį ir dabartį. Praeitis vaizduojama blogesnė negu dabartis, „Brangi: tiek vargo, kančių prityrei“. Primenant praeities kančias, norima paskatinti gintis, neapleisti nuo senovės likusios kovos, dėl tėvynės tradicijų, kalbos.
Ištraukoje iškeliamos trys veertybės. Pirmoji ir svarbiausia – meilė ir atsidavimas Tėvynei. Praeityje ieško pavyzdžių nacionaliniam sąmoningumui, kovingumui žadinti: „ne veltui bočiai gynė, ne veltui dainiai išgyrė“. Eilėraštis taip pat kupinas meilės gamtai. Ji yra garbinga praeities liudininkė (kapuos didvyriai). Mylima, kad žemėje gyvos tradicijos, kultūra. Ir dar viena vertybė – tautiškumas, kurio saugotoja – moteris. Minimi įvaizdžiai iš liaudies dainų: „O po tuos kalnus sesutės visos/ Graudžiai maloniai dainas ringuoja“.
Maironis išaukština iš carizmo priespaudos kylančią Lietuvą. Išskiria papročių ir tradicijų savitumus. Kritikuoja sulenkėjusią Lietuvos inteligentiją.

Leave a Comment