Atmosferos tarša

[pic]

ŽEMĖ
Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės. Pagal masę yra
pirma tarp Žemės grupės planetų ir penkta tarp visų planetų. Aplink Saulę
Skrieja beveik apskrita orbita 29.8 km/s vidutiniu greičiu; apskrieja ją
per metus. Arčiausiai Saulės Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai nuo
Saulės – apie liepos 3 d. Žemės apsisukimo apie ašį periodas lygus parai.
Sukimosi ašis pasvirusi į ekliptikos plokštumą, dėl to Žemėje yra metų
laikai (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) ir įvairios klimato juostos. Dėl
precesijos, nutacijos ir planetų trikdymų Žemės sukimosi ašies posvyrio
kampas lėtai kinta. Dėl Žemės suusiplojimo per ašigalius ir netolygaus
masių pasiskirstymo jos figūrą apibūdina geoidas. Mėnulio ir Saulės trauka
sukelia Žemėje potvynius ir atoslūgius. Žemė susideda iš koncentrinių
geosferų: atmosferos, hidrosferos ir 3 kietųjų geosferų – plutos, mantijos
ir branduolio.

Atmosfera susideda iš mol. azoto (78.08% tūrio), mol. deguonies (20.95%),
argono (0.93%), vandens garų (0.1-2.8%), anglies dioksido (0.03%); kitų
dujų – neono, helio, kriptono, mol. vandenilio, azoto oksido, metano,
ozono, sieros anhidrido, azoto dioksido, anglies monoksido, ksenono, jodo
garų yra 0.01%.

Hidrosferos vanduo dengia 70.1% viso Žemės paviršiaus ploto.

Viršutinė kieta geosfera vadinama Žemės pluta; ją sudaro nuosėdinės
prigimties granitai ir bazaltai (metalų oksidai, siilikatai, aliuminio
silikatai). Po pluta yra viršutinė mantija: jos viršutinė dalis ir pluta
sudaro litosferą – standžiausią Žemės apvalkalą. Viršutinės mantijos
apatinę dalį – astenosferą nuo apatinės mantijos skiria vidurinė mantija,
arba Golicyno sluoksnis. Išorinio branduolio viduje yra 1250 km spindulio
kietas (arba iš dalies išsilydęs) vidinis branduolys. Ma

antija susideda iš
olivino ir pirokseno (magnio ir geležies silikatų), kurie, didėjant slėgiui
ir kylant temperatūrai, keičia kristalinę sandarą.

Branduolį sudaro geležies ir nikelio lydinys su geležies sulfido priemaiša.
Aplink Žemę skrieja vienas didelis gamtinis palydovas – Mėnulis.
Žemės charakteristika
|Pusiaujo skersmuo |12 756.28 km |
|Ašigalinis skersmuo |12 713.51 km |
|Paplokštumas |0.003 353 |
|Pusiaujo ilgis |40 075.0 km |
|Masė |5.974·1024 kg |
|Vid. tankis |5.515 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis (prie | |
|paviršiaus): |9.78049 m/s2 |
|                                |9.83235 m/s2 |
|pusiaujyje |9.80665 m/s2 |
|ašigaliuose | |
|normalusis | |
| | |
|I kosm. greitis (prie paviršiaus) |7.91 km/s |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis (prie |11.19. km/s |
|paviršiaus) | |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas |23.934 h |
|(žvaigždinė para) | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris į |23.442[pic] |
|ekliptikosplokštumą (1984) | |
|Apskriejimo aplink Saulę periodas |365.25636 d |
|(žvaigždiniai metai) | |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |152.096 mln. km|
| |147.100 mln. km|
| |149.597 87 mln.|
|afelyje | km |
|perihelyje | |
|vidutinis | |
| | |
|Orbitos ekscentricitetas |0.0167 |
|Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos |0 |
|plokštumą | |
|Amžius |4.6 mlrd.m. |

ATMOSFERA
Žemę gaubiantis dujų sluoksnis, kurį veikia Žemės trauka ir kuris sukasi
kartu su Žeeme. Oro tankis jūros lygyje +15[pic]C temperatūroje yra
2.55·1019 atomų ir molekulių arba 1.22·10-3 g/cm3. Kylant aukštyn,
atmosferos tankis mažėja pagal barometrinę formulę. Vertikalia kryptimi
dalijama į sluoksnius, arba sferas: troposferą, stratosferą, mezosferą,
termosferą, egzosferą; šie sluoksniai pereina vienas į kitą, juos skiria
tropopauzė, stratopauzė, mezopauzė, termopauzė. Troposferos masė lygi ~80%
visos atmosferos masės, joje yra beveik visi atmosferos vandens garai.
Didžiausia ozono koncentracija yra stratosferos 20-25 km aukščio
sluoksnyje, kuris vadinamas ozonosfera. Mezosferoje susidaro sidabriškieji
debesys. Aukštesnieji mezosferos sluoksniai ir termosfera yra Saulės
spindulių jonizuoti, dėl to dar vadinami jonosfera. Termosferoje sukeliamos
polinės pašvaistės. Termosfera la

aipsniškai pereina į egzosferą, kurią
galima priskirti magnetosferai. 100 000 km aukštyje atmosferos tankis
priartėja prie tarpplanetinės erdvės tankio.
Žemės atmosferos suskirstymas vertikalia kryptimi
|Sfera |Aukštis(km) |T-ra |Slėgis |
| | |(K) |(Pa) |
|Paviršiu|0 |200-32|100 000 |
|s | |0 | |
|Troposfe|0 iki 12-18 |280-22|100 000-26|
|ra | |0 |00 |
|Stratosf|12-18 iki |220-27|2600-300 |
|era |50-55 |0 | |
|Mezosfer|50-55 iki |270-19|300-7 |
|a |80-85 |0 | |
|Termosfe|80-85 iki |190-17|7-10-9 |
|ra |1000 |00 | |
|Egzosfer|1000 iki |1700-.|. |
|a |100 000 |.. | |

Žemės rutulį maždaug 1000 km storio sluoksniu dengia atmosfera. Ji tarytum
oro okeanas ir elgiasi panašiai: juda, maišosi, slegia apatinius sluoksnius
gana dideliu slėgiu. Atmosferos orą sudaro dviejų tipų dujos ir garai.
Pirmajam tipui priklauso dujos, kurių koncentracija ore nekinta arba kinta
labai nežymiai: azotas – 78,084%, deguonis – 20,964%, argonas – 0,934%,
kitos tauriosios dujos – apie 0,01%. Antrajam tipui priklauso dujos ir
garai, kurių koncentracija atmosferoje nuolat kinta ir kurie geografiškai
pasiskirstę labai netolygiai: vandens garai, anglies dioksidas, ozonas ir
kitos. Šiam tipui priklauso ir vienos iš tauriųjų dujų – radonas, kurio
kiekis kinta dėl radioaktyviųjų virsmų, taip pat ozonas, susidarantis iš
oro deguonies viršutiniuose atmosferos sluoksniuose veikiant
jonizuojančioms dalelėms. Ozonas, kurio koncentracija yra didžiausia
atmosferos nuo 40 iki 80 km sluoksnyje apsaugo gyvūnus, taip pat ir žmogų,
nuo kenksmingos ultravioletinės Saulės spinduliuotės.
Vandens garų vaidmuo formuojant atskirų vietovių orus ir klimatą apskritai
yra labai svarbus. Iš viso Žemės atmosferoje yra 1,24 1016 kg vandens garų.

Nors vandens garų kilmė Žemėje iki šiol nėra visiškai aiški, vidutiniškai
atmosferoje yra tiek vandens garų, kad visiems susikondensavus Žemės
paviršius pasidengtų maždaug 2,4 cm storio ištisiniu vandens sluoksniu.
Kylant aukštyn vandens garų koncentracija mažėja. Be

eveik visi vandens garai
yra sutelkti apatiniame maždaug 10 km storio atmosferos sluoksnyje. Virš
tropopauzės atmosferos oras yra labai sausas. Tik stratosferoje kartais
susidaro perlamutriniai debesys, taigi ten gali irgi susidaryti sotieji
vandens garai. Įvairių geografinių platumų vandens garų atmosferoje kiekis
irgi labai nevienodas – ekvatoriaus srityse ties Žemės paviršiumi vandens
garų koncentracija yra 2,6%, o ties ašigaliais – tik 0,2%.
Vanduo iš vandens telkinių pastoviai garuoja, oro srautai nuneša vandens
garus kartais už tūkstančių kilometrų, susidarius reikiamoms sąlygoms
garai kondensuojasi ir lietaus ar sniego pavidalu iškrenta ant Žemės
paviršiaus. Drėgmė dirvoje yra būtina augalams augti, o vandens garai ore
būtini ir gyvūnams. Žmogus jaučiasi gerai, kai oro drėgmė yra tarp 50 ir
70%.
Vandens garavimas žemės paviršiuje, sudarydamas vandens garus atmosferoje
yra labai svarbus fizikinis ir biologinis procesas, nes paslėptoji garavimo
šiluma yra didelė lyginant su savitąja oro šiluma. Paslėptoji garavimo
šiluma yra tas procesas, kuris padeda išgyventi žmogui ir žinduoliams
tropikuose. Šiluma išsiskyrusi kondensuojantis 1g vandens garų yra
pakankama 1 kg oro temperatūrą pakelti 2,5 K. Vandens garai vadinami
atmosferos šilumos variklio darbine medžiaga dėl jų svarbaus vaidmens
šilumos pernešime. Vandens garų koncentracija ore priklauso nuo įvairių
faktorių: atmosferos slėgio, temperatūros, vėjo stiprumo ir krypties,
aukščio.
Klimato darbo vietoje sąlygos dažniausiai nusakomos šiais pagrindiniais
parametrais: oro temperatūra, slėgiu, drėgme ir oro srauto (vėjo) greičiu.
Yra ištirta klimato sąlygų įtaka darbingumui, savijautai, nustatytos
higieninės palankiausios žmogui klimato parametrų normos. Aišku geras darbo
sąlygas n
nusako ne tik atskiri minėti parametrai, bet jų derinys.
Dažniausiai netgi uždarose patalpose visų klimato parametrų optimizuoti
nepavyksta. Iki šiol daugumos patalpų oras neaklimatizuotas. Suprantama,
oro slėgis beveik visuomet (išskyrus lėktuvų salonus) nereguliuojamas.
Naudojantis barometrine formule ( )galima rasti aukštį virš Žemės
paviršiaus, kai žinomas atmosferos slėgis aukštyje h ir jūros lygyje.
Barometrai, kurių skalės sugraduotos metrais ir yra skirti aukščiui
matuoti, vadinami altimetrais. Graduojant įvedamos temperatūrinės pataisos,
nes barometrineje formulėje laikoma, kad g = const, o tai teisinga tik
nedideliame aukštyje (kelių dešimčių km), kitais atvejais reikia
atsižvelgti į g priklausomybę nuo aukščio.

Šlapių paviršių šilumos balansas

Šlapiais paviršiais laikomi tokie paviršiai, kurie yra padengti grynu
vandeniu arba druskų tirpalų. Laisvoje atmosferoje temperatūra ir garų
slėgis atitinkamai yra T ir p, o vandens paviršiuje yra T0 ir ps(T0).
Šiluma perduodama iš atmosferos į paviršių dėl konvekcijos, o atiduodama iš
paviršiaus į atmosferą dėl garavimo. Jei paviršius gauna papildomą šilumą
iš Saulės spinduliuotės, į tai irgi reikia atsižvelgti, nes nuo šio proceso
greičio taip pat priklausys paviršiaus temperatūra.
Taigi šlapio paviršiaus temperatūra bus šiltesnė arba šaltesnė negu virš jo
judantis oras, priklausomai nuo to ar gauta šiluma iš Saulės yra didesnė,
ar mažesnė už atiduodamą paviršiaus į atmosferą.
Pavyzdžiui, norint apskaičiuoti garavimą iš atvirų vandens baseinų per
kelias savaites ar mėnesius, būtinas vandens baseino šiluminės talpos
įvertinimas. Kuo gilesnis ežeras, tuo ilgesnis laikotarpis per kurį turi
būti vidurkinama. Kartais jis gali siekti metus. Todėl realiai maksimalus
garavimo laikotarpis dėl tokio vidurkinimo gali žymiai persistumti ir
siekti mėnesius beveik nekoreliuodamos su metiniu spinduliuotės
ciklu.Garavimo greitis nuo vandens paviršių didėja tiesiškai su
spinduliuotės sugertimi ir su sotinimo deficitu (ps(T) − p). Jis kartu
didėja su vėjo greičiu.

Barometras. Toričelli’o dudelė su gyvuoju sidabru ir su indeliu apačioj,
vadinama barometru. Keiciantis orui, kinta ir jo svarumas, dėlto ir gyvasis
sidabras dudelėj arba kyla arba leidžiasi žemyn. Yra ištirta, jog gyvamjam
sidabrui barometro stulpelyje kylant augštyn reikia laukti gražaus giedro
oro, o nusileidus jam kokį colį žemyn iš paprastos vietos, reikia laukti
lietaus arba audros. Teip dažniausiai esti, bet ne visuomet: kartais
barometrui ir augštai stovint, pasitaiko lietus.

Teršalai
Epidemiologinių tyrimų duomenys rodo, kad teršalai provokuoja rinito
paūmėjimą, apsunkina nosies simptomus.
Teršalai namų aplinkos ore ypač reikšmingi, nes industrinėse šalyse daugiau
kaip 80 proc. laiko žmonės praleidžia patalpose. Šie teršalai yra: namų
aplinkos alergenai, dujos, ypač – tabako dūmai.
Miesto teršalai dažniausiai susiję su automobilių transportu. Pagrindiniai
atmosferos oro teršalai: ozonas, azoto oksidas ir sieros dioksidas.
Grynas oras, turintis apie 21% deguonies, būtinas palaikyti daugelio
organizmų gyvybei. Deja, įvairių rūšių pramonės įmonės, nuolant gausėjantis
transportas, šiluminis ir komunalinis ūkis išmeta į atmosferą kenksmingų
mūsų sveikatai medžiagų. Jos teršia orą, kuriuo kvėpuojame, ir kartu su
deguonimi patenka į organizmą. Pirmiausia tai anglies (CO, CO2), azoto (NO,
NO2) ir sieros (SO2, SO3) oksidai. Šios medžiagos kenkia ne tik gyvūnams,
bet ir augalams, visai mūsų aplinkai.
Orui būdinga natūrali valymosi savybė, kuri pasireiškia oro masių judėjimu
(vėju) ir atitinkamomis cheminėmis reakcijomis, tačiau tai nepašalina visų
teršalų. Jie savo ruožtu reaguoja vieni su kitais, sudarydami vadinamuosius
antrinius oro teršalus, žmonių ir gyvūnų sveikatai pavojingus smogus
(sudurtinis anglų kalbos žodis: smoke-dūmai, fog-rūkas).
Iš oro teršalai su lietumi ar smogu krenta į paviršinius gamtinius vandens
telkinius ir dirvožemį. Todėl kova dėl švaraus oro padeda saugoti visą
aplinką, o kartu ir mūsų pačių sveikatą.

Pirminiai oro teršalai

|Teršalai |šaltiniai |
|Anglies (II) oksidas CO (ne |Transportas, daugiau CO |
|visiškai sudegusios anglies ar |išsiskiria užvedus variklį, |
|jų junginių produktas). |stabdant ar stovint su įjungtu |
| |varikliu). |
|Azoto oksidai NxOy (azoto(II) |Aukštoje temperatūroje deginamas|
|oksidas NO, azoto (IV) oksidas |kuras, skylantys azoto junginiai|
|NO2). |(pvz., nitratų), pirotechnika, |
| |elektros išlydžiai (50% NxOy |
| |išmeta automobiliai, 35% |
| |energetikos procesai ir 5% |
| |komunalinis ūkis). |
|Angliavandeniliai CxHy ir jų |Išmetamas nesudegęs benzinas, |
|antriniai produktai. |kiti naftos produktai, rūkimas |
| |ir netvarkingai laikomi |
| |tirpikliai, pesticidai, |
| |koksuojama (kaitinama be oro ir |
| |deguonies) anglies, durpės. |
|Sieros oksidai SO2 (90%) ir SO3 |Metalurgijos pramonė, deginamas |
|(10%). |siera užterštas kuras (63% SO2 |
| |susidaro energetikos ūkyje, 20% |
| |- pramonėje, 14% – komunaliniame|
| |ūkyje ir 3% – veikiant |
| |automobilių varikliams). |
|Dulkės – kietosios medžiagos. |Transportas, degimo procesai – |
| |energetikos, komunaliniame ir |
| |buitiniame ūkiuose, pramonėje |
| |(gaminant cementą, |
| |metalurgijoje). |

 

Užteršto oro poveikis žmogaus sveikatai

Dalis autotransporto išmetamų kenksmingų medžiagų po truputį kaupiasi
žmogaus organizme ilgą laiką ir sukelia ligas, o dėl kitų poveikio staigia
pablogėja savijauta, apsinuodijama ir žmogus pasidaro nedarbingas.
Automobilių išmetamas benzpirenas yra viena stipriausių plaučių vėžį
stimuliuojančių medžiagų. Smogai sukelia rimtus žmogaus organizmo veiklos
sutrikimus: pablogėja savijauta, paūmėja širdies ir kraujagyslių bei
plaučių ligos, susiformuoja gripo epidemijos, padidėja sergamumas ir
mirštamumas nuo bronchito, plaučių vėžio. Fotocheminis smogas erzina
gerklės ir nosies gleivines, akis, sukelia kitas lėtines ligas. Anglies
monoksido mažos koncentracijos sukelia galvos skausmą, sumažina žmogaus
darbingmą, sukelia aterosklerozę, gali būti infarkto, stenokardijos
priežastis, neigiamai veikia centrinę nervų sistemą. Didelės koncentracijos
mirtinos. Švinas žmogaus organizme kaupiasi iki mirtinos dozės. Švinui
kaupiantis kraujyje, organizmas blogiau aprūpinamas deguonimi, sutrinka
virškinimo organų, nervų sistemos veikla ir medžiagų apykaita. Ištirta, kad
ir nedidelės koncentracijos kancerogeninių medžiagų ilgalaikis kaupimasis
žmogaus organizme yra vėžinių ligų priežastis. Anglies dioksido dujomis
apsinuodijęs žmogus jaučia silpnumą, jam skauda galvą, jį pykina. Net maža
sieros dioksido koncentracija erzina akių ir nosies gleivinę, kvėpavimo
takus, sukelia kosulį ir čiaudulį. Nustatyta, kad užterštu oru kvėpuojančių
žmonių amžius sutrumpėja 5-10 metų.

Ką daryti?

Reikia dirbti sistemingai, planingai ir racionaliai spręsti atmosferos
teršimo mažinimo klausimus. Reikia imtis priemonių, sumažinti CO2 ir SO2
išmetimą į atmosferą. Reikia racionaliai paskirstyti autotransporto
srautus, įrengti miestų ir kai kurių jų rajonų apvažiavimus. Būtina
griežtai reikalauti, kad organizacijų ir individualių automobilių variklių
degimas būtų nuolat reguliuojamas. Reikia ryžtingai mažinti automobilių
kuro kenksmingumą.

Tai įdomu

Kerpės yra oro bioindikatoriai. Švaraus oro bioindikatoriai yra plačioji
platužė, uosinė ramalina, rašytinis brėžis, šiurkščioji kedenė. Pusiau
užteršto oro bioindikatoriai – sodinė briedragė, vagotasis kežas, putlusis
plynkežis. Užteršto oro biondikatoriai – laiptuotoji psora, plikoji
žiauberė, lekanora, sieninė geltonkerpė.

[pic]

Atmosferos oro teršimas

Oras, kuriuo kvėpuojame, gali būti teršiamas – natūraliais komponentais:

1.dulkėmis

2.mikroorganizmais,grybeliais

3.žiedadulkėmis

4.fitvaleksinais

5.balzaminėmis augalumų medžiagomis

6. organinių medžiagų irimo komponentais

7. NH3, CO2, H2S, antropodujomis (žmogaus kūno išskiriamomis dujomis)ir kt.

Jie gali sukelti viršutinių kvėpavimo takų pažeidimus, bei alergines
reakcijas

dirbtinės taršos komponentais:

pramonės dulkėmis, dūmais

kuro degimo produktais (pramonės ir transporto) NOx, SO2, CO, CO2 .

aerozoliais

Jie gali :

1.      pažeisti netik viršutinius kvėpavimo takus, bet ir plaučių audinį –
sukelti plaučių dulkeligę (pulmokontozę), uždegiminius procesus;

2.      ryški ekologine žala – susidarę rūgštiniai lietūs keičia vandens
telkinių ir dirvožemio pH, todėl kinta tiek augalų, tiek gyvūnų egzistavimo
sąlygos;

3.      gali patekti į mitybos grandines ir kauptis organizme, ilgainiui jį
intoksikuoti;

4.      sukelti nuodinguosius rūkus pramoniniuose miestuose fotocheminius
rūkus (dėl transporto taršos ir saulės radiacijos sąveikos (kurie stipriai
dirgina kvėpavimo organus. Tai mažina organizmo atsparumą.

Pagrindiniai atmosferos taršos šaltiniai Lietuvoje yra transportas, kuris
sudaro apie 65% viso oro užterštumo. Antroje vietoje yra pramonė – 20-25%,
trečioje – energetika, sudaro 10-15% oro užterštumo.

Pagrindiniai atmosferos oro teršalai yra skirstomi į 5 grupes:

1.            anglies monoksidas – smalkės

2.            azoto oksidai

3.            sieros oksidai

4.            angliavandeniliai

5.            dulkės

Visi šie teršalai sudaro 90% viso oro uztersimo.

[pic]

Anglies monoksidas (CO) arba smalkės – tai bespalvės ir bekvapės dujos,
kurios susidaro:

Degimo metu, kuomet nepilnai sudega kuras, nes aplinkoje nepakankamai
deguonies. Daugiausia tai būdinga transporto priemonėms.

CO2 + C ( 2CO

Esant labai aukštai temperatūrai (daugiau nei 1000(C) kai anglies
dvideginis skyla. Šie atvejai yra dažni pramonėje.

2CO2 ( 2CO + O2

Anglies monoksido šaltiniai:
|Transportas |63,8 % |
|Pramonė |9,6 % |
|Kietų atliekų |7,8 % |
|nukenksminimas | |
|Stacionarus kuro |1,9 % |
|deginimas | |

Patekęs į atmosferą CO ilgai išlieka stabilus.

CO įtaka sveikatai: patekęs į kraują (per plaučius) jungiasi su
hemoglobinu ir sudaro labai patvarų junginį – karboksihemoglobiną. Tokiu
atveju hemoglobinas negali atlikti savo funkcijos, t. y. pernešti deguonį į
audinius, ko pasėkoje vystosi audinių hipoksija. CO galimybė susijungti su
hemoglobinu yra 200 kartų didesnė nei O2, todėl net nedidelė jo
koncentracija aplinkoje neigiamai veikia sveikatą ir gali būti pavojinga.
Organizmo veiklos sutrikimai labiausia priklauso nuo karboksihemoglobino
koncentracijos kraujyje. Gali būti pažeista centrinė nervų sistema,
regėjimas, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemos. Esant labai
dideliai karboksihemoglobino koncentracijai kraujyje – koma ir net mirtis.

Pavojingiausia padidėjusi CO koncentracija vaikams ir vyresnio amžiaus
žmonėms, ypač jei jie nerūko.

Azoto oksidai

NO – bespalvės, bekvapės dujos.

NO2 – raudonai rudos spalvos, nemalonaus kvapo dujos.

Pagrindiniai teršimo azoto oksidai šaltiniai:
|Transportas |39,3 % |
| Stacionarus kuro deginimas |48,5 % |
|Kietų atmatų nukenksminimas |2,9 % |
|Pramonė |1,0 % |

Lietuvoje azoto oksidais labiausiai užteršti didieji miestai – Kaunas,
Vilnius, Klaipėda, taip pat Mažeikiai (dėl “Mažeikių naftos” ir šalia
esančios cemento gamyklos)

Azoto oksidų įtaka sveikatai: Dirgina kvėpavimo takų gleivinę, didelės
koncentracijos sukelia gleivinės paburkimą ir edemą. Toksiškai veikia
plaučius. Dirgina akių gleivinę.

Sieros oksidai

SO2 (sieros dioksidas) ir SO3 (sieros trioksidas) – bespalvės,
turinčios specifinį kvapą dujos.

Pagrindiniai taršos sieros oksidais šaltiniai:
|Stacionarus kuro |73,5 % |
|deginimas | |
|Pramonė |22,0 % |
|Transportas |2,4 % |
|  Kietų atmatų |0,3 % |
|nukenksminimas | |

Lietuvoje didžiausias užterštumas sieros oksidais Elektrėnuose
(Elektrėnų elektrinėje kaip kuras naudojamas mazutas, kuriame yra sieros).

Sieros oksidų poveikis sveikatai priklauso nuo jų koncentracijos ore.
Sieros oksidai dirgina sukelia refleksinį kosulį, kvėpavimo takų gleivinių
paburkimą, dirgina akių gleivinę. Esant didelei koncentracijai pavojinga ir
labai trumpalaikis poveikis. Jautresni sieros oksidų poveikiui – vaikai ir
asmenys sergantys kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.

Angliavandeniliai

Pagrindiniai taršos angliavandeniliais šaltiniai:

|Transportas |48,8 % |
|(ypač automobiliai | |
|benzininiais | |
|varikliais) | |
|Pramonė |14,4 % |
|Stacionarus kuro |2,2 % |
|deginimas | |

Poveikis sveikatai: Sukelia gleivinių (kvėpavimo takų ir akių)
paburkimus. Esant didesnei angliavandenilių koncentracijai, per plaučius
jie patenka į kraują ir neigiamai veikti centrinę nervų sistemą – sukelia
motorinį slopinimą iki narkozės.

Dulkės

Ši grupė jungia įvairias chemines medžiagas

Pagrindiniai teršimo šaltiniai:

|Pramonė |26,5 % |
|(Lietuvoj – cemento, | |
|stiklo pramonė) | |
|Kuro deginimas |31,4 % |
|(daugiausia akmens | |
|anglis) | |

Poveikis sveikatai priklauso nuo dalelių dydžio ir cheminės sudėties.
Mažesnės nei 5(m (0,000005m) dulkės gali patekti į plaučius. Didesnės
dalelės sulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose. Jei dalelių sudėtyje
yra švino, mangano, arseno arba fluoro, jos gali sukelti lėtinius
apsinuodijimus. Dulkės, kurių sudėtyje yra silicio oksidų (Molio, smėlio,
cemento, stiklo vatos ir kt.),o taip pat organinės ir metalų dulkės sukelia
specifinius plaučių audinio susirgimus – pneumokonjozes.

Globalinės oro užterštumo problemos

Globaliniai ekologiniai pokyčiai pasaulyje prasidėjo XIX amžiaus
pabaigoje. Pagrindine šių pokyčių priežastimi laikomas miestų gigantų
atsiradimas, kurie tapo dirvožemio, oro ir vandens teršėjais. Ekologinė
krizė – tai ekosistemų normalios veiklos sutrikimas didelėse teritorijose.

Rūgštūs lietūs susidaro kuomet atmosferos ore yra didelė koncentracija
sieros ir azoto oksidų, kurie lengvai jungiasi su vandeniu ir susidaro
rūgštys. Rūgštūs lietūs keičia dirvožemio ir įvairių vandens telkinių
rūgštingumą. Dėl to kenčia augmenija ir gyvūnija. Norint neutralizuoti
rūgščių lietų poveikį yra kalkinami dirvožemis ir ežerai.

Temperatūrinė inversija ir smogas Normaliomis sąlygomis kylant aukštyn
atmosferos oro temperatūra mažėja. Esant temperatūrinei inversijai prie
žemės paviršiaus oro temperatūra mažėja, o pakilus į kelių šimtų metrų
aukštį yra pasiekiama inversinė zona, kurioje kylant aukštyn temperatūra
didėja. Praėjus šią zoną ji vėl mažėja kylant aukštyn. Temperatūrinė
inversija viena, kaip gamtos reiškinys nėra pavojinga, tačiau esant didelei
oro taršai ši situacija gali būti pavojinga daugelio žmonių gyvybei.
Viršutiniams atmosferos sluoksniams būdingas vertikalus oro masių
judėjimas. Orų srautai atmosferos apatiniuose sluoksniuose juda
horizontalia kryptimi.. Tokį judėjimą sąlygoja vėjo stiprumas ir kryptis.
Jei vėjas yra pakankamai didelis, teršalai nesikaupia vienoje vietoje – jie
yra išsklaidomi. Kalnuotose vietovėse arba didelėse daubose vėjo įtaka yra
žymiai mažesnė. Todėl tokiose vietovėse teršalų pasiskirstymas priklauso
nuo vertikalaus oro masių judėjimo. Atsiradusi temperatūros inversinė zona
neleidžia maišyti apatiniams ir viršutiniams atmosferos sluoksniams.
Tokiomis sąlygomis teršalai kaupiasi ir pasiekia labai didelę
koncentraciją, atsiranda didelė ekologinė problema – smogas. Esant saulėtam
orui ore esančius teršalus veikia ultravioletiniai spinduliai, ko pasėkoje
įvyksta fotocheminės reakcijos, kurių metu susidaro daug toksiškesni
junginiai. Šis reiškinys vadinamas fotocheminiu smogu. 1948 metais
Pensilvanijoje Donora vietovėje dėl temperatūrinės inversijos ir smogo mirė
20 žmonių, 1952 metais Londone mirė 4000 žmonių. Jautriausi šioms
ekologinėms problemoms yra vaikai ir asmenys sergantys kvėpavimo bei
širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.

Šiltnamio efektas Normaliomis sąlygomis dalis (2/3) iš saulės atsklidę
infraraudonųjų spindulių (šilumos) yra sugeriami dirvožemyje, akmenyse,
uolienose, o likusi dalis (1/3) atsispindi ir grįžta į kosmosą. Padidėjusi
anglies dvideginio (CO2) koncentracija veikia kaip vienpusis skydas. Saulės
spinduliai laisvai patenka į atmosferą, atsispindi nuo įvairių paviršių ir
negalėdami praeiti pro didelės CO2 koncentracijos atmosferos sluoksnį lieka
žemuosiuose atmosferos sluoksniuose.

Šių reiškinių pasėkoje kyla oro temperatūra.Pastaruoju metu yra labai
sumažėjęs sunaudojimas (daugiausia dėl miškų kirtimo, gaisrų, rūgščių
lietų).

Leave a Comment