Astronomija
Žvaigždės – Visatoje labiausiai paplitę dangaus kūnai. Žvaigždės yra didelės masės ir skersmens įkaitusios plazmos rutuliai iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesniųjų elementų priemaiša. Jos skleidžia elektromagnetinius spindulius, elektringąsias daleles ir neutrinus. Žvaigždę kaitina ties jo
Saulės sistemos planeta, penkta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 13.06 km/s vid. greičiu. Dėl greito sukimosi apie ašį jo skritulio paplokštumas matomas net pro mažai didinantį teleskopą. Pagal spindesį (didžiausias yra -2 ryškio) tarp planetų Jupiteris yra antras po Ve
[Paukščių takas]: daugybės silpnų žvaigždžiųč nematomų pavieniuič telkinys /balzgana juosta nakties danguje, matoma tamsiomis be Mėnulio naktimis. Rudens vakarais driekiasi per visą dangų iš šiaurės rytų pietvakarių link (maždaug sutampa su migruojančių paukščių skridimo kryptimi). Tai milžiniškos
METEORAI IR METEORITAI
Meteorus, arba krintančiąsias žvaigždes, iaurės pusrutulyje geriausia stebėti rugpjūčio mėnesį. Tai greitai judantys viesūs takeliai, dažnai su vytinčiomis uodegomis, kurios atsiranda kažkokiems objektams judant dangaus skliautu. Krintančiosios žvaigždės žinomos nuo sen
Danguje nusidriekusią balzganą juostą, ypač gerai matomą tamsiomis nemėnesėtomis naktimis, žino turdūt kiekvienas. Ją, žinoma, pastebėjo dar mūsų tolimi protėviai, kuriems dangus ir jo reiškiniai atrodė nesuprantami ir paslaptingi. Tačiau žmogui būdingas siekimas ieškoti bet kokio reiškinio priež
Merkurijus, Venera, Žemė(Ž), Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas, Plutonas. Kuo toliau nuo Saulės(S), tuo pl greitis mažesnis. Vidinės p – orbitos arčiau S nei Ž, išorinės – toliau. Vidines pl – Merkurijus ir Venera, kitos išorinės. Vid pl – Merk ir Ven gali atsidurti tarp Ž ir S arba anap