METEORAI IR METEORITAI
Meteorus, arba krintančiąsias žvaigždes, iaurės pusrutulyje geriausia stebėti rugpjūčio mėnesį. Tai greitai judantys viesūs takeliai, dažnai su vytinčiomis uodegomis, kurios atsiranda kažkokiems objektams judant dangaus skliautu. Krintančiosios žvaigždės žinomos nuo senų senovės, bet jų prigimtis paaikėjo tik XIX a. pradžioje.Meteoritų ne tiek daug kaip meteorų. Tai skirtingi dalykai. Meteoritas – tai ne didžiulis meteoras; jų ivaizda nieko bendro neturi su kometomis, nors krintantys stambūs meteoritai ir turi panaias kaip kometų uodegas. Meteoritai veikiausiai yra kometų branduolių ar asteroidų skeveldros.
GREITOSIOS DALELĖS
Meteorą sukelia maža (mažesnė net už smėlio kruopelytę) dalelė (meteorinis kūnas), skriejantis aplink Saulę. Jį galima pamatyti tik tada, kai dalelė įskrieja į Žemės atmosferos iorinius sluoksnius. Įskriejimo greitis gali siekti 72 km/s. Meteorinį kūną veikia didžiulė oro molekulių trintis, nuo kurios jis suyra gerokai anksčiau, negu spėja pasiekti Žemės pavirių. Danguje matomas viesus brūknys yra ne krintančio meteorinio kūno požymis, o atmosferos, kurią jis skrodžia, reakcija.Meteorai yra dviejų pagrindinių rūių: jie sudaro meteorų srautus ir būna sporadiniai, arba atsitiktiniai. Pastarieji gali blykstelti bet kada ir bet kurioje dangaus vietoje. O meteorų srautai susiję su kometomis. Pavyzdžiui, garsusis Leonidų srautas, į kurį Žemė patenka lapkričio mėnesį, yra susijęs su blykia periodine Templio kometa: jam priklausantys meteoriniai kūnai juda ta pačia orbita kaip minėta kometa. Sakoma, kad meteorai yra kometų pažertos skeveldros. Gal tai skamba pernelyg suprastintai, bet tvirtai nustatyta, kad periodinė Bielos kometa suiro ir jos vietoje atsirado meteorų srautas. Neabejojama, kad skriejanti erdvėje kometa palieka paskui save meteorinės medžiagos.Meteorų srauto intensyvumas matuojamas meteorų skaičiumi per valandą. Labiausiai patikimas yra kasmetinis Perseidų srautas, kurio intensyvumas lygus maždaug 70. Į į skaičių neįskaitomi meteorai, nematomi plika akimi, taigi meteorinių kūnų yra gerokai daugiau. Pernelyg maži ir negalintys sukelti vytėjimo meteoriniai kūnai vadinami mikrometeorais; jų yra labai daug.
Nors pavieniai meteorų srauto kūnai skrieja erdve lygiagrečiais keliais, atrodo, kad jie ilekia i vieno konkretaus dangaus skliauto tako. is takas vadinamas radiantu. Tai iek tiek primena reginį į autostradą nuo tilto: lygiagrečios kelkračių linijos horizonte susieina į vieną taką, kurį galime vadinti kelkračio linijų radiantu. Lapkričio mėnesį lyjančių Leonidų radiantas yra Liūto žvaigždyne, rugpjūčio Perseidų – Persėjo žvaigždyne ir t.t.REGULIARŪS KASMETINIAI METEORŲ LIETŪS
Meteorų lietūs pasikartoja kasmet. Tai Kvadrantidai (sausio 1–6 d., maksimumas 3–4 d.), Lyridai (balandžio 19–24 d.), Eta Akvaridai (gegužės 1–8 d., susiję su garsiąja Halio kometa), Perseidai (liepos 25–rugpjūčio 18 d.), Orionidai (spalio 16–26 d.), Tauridai (spalio 20–lapkričio 30 d.), pietiniai Fenikidai (gruodžio 4–5 d.), Geminidai (gruodžio 7–15 d.), Ursidai (gruodžio 17–24 d.), Leonidai, kurių maksimumas būna lapkričio 17 d., mažiau reguliarūs, nes meteoriniai kūnai nėra vienodai pasklidę visame kometos kelyje, o lekioja pulkais. Stiprų meteorų lietų galima pamatyti tik tada, kai Žemė patenka į tankų meteorinių kūnų telkinį. Taip atsitiko 1799, 1833, 1866 ir 1966 m.; panaaus reginio galima tikėtis įmet t. y. 1999 m. Tarpiniais metais Leonidų negausu.
METEORITAI
Stambus meteorinis kūnas, įskriejęs į planetos atmosferą, gali pasiekti jos pavirių nesuiręs. Nukritęs į Žemę, toks kūnas arba jo skeveldros vadinami meteoritais. Jie būna kelių rūių: aerolitai, arba akmeniniai meteoritai, ir siderolitai, arba akmeniniai geležiniai meteoritai. Yra įvairių tarpinių tipų. Iėsdinus meteorito pavirių rūgtimis, randama būdingų struktūros pieinių, vadinamų Vidmanteteno figūromis.Meteoritus žmonės žinojo prie daug imtmečių. Pavyzdžiui, Mekos ventasis akmuo yra meteoritas, tiktai jo kosmine kilme ilgai abejota. Kai 1795 m. 25 kg sveriantis meteoritas nukrito Jorkyre, i pradžių manyta, kad tai Islandijoje veikusio vulkano isviestas akmuo. Pagaliau 1803 m., kai L’Eglio miestelyje Prancūzijoje nukrito ikart keli meteoritai, žinomas astronomas Žanas Baptistas Bio įrodė, kad ie akmenys i tikrųjų nukrito i dangaus. Didžiausias meteoritas eksponuojamas Niujorko Heideno planetariume. Jis sveria 31 toną. Laimei, dideli meteoritai krinta retai. Geriausi tokio meteorito atvykimo pavyzdžiai – meteoritinis krateris Arizonoje (JAV), vadinamas Velnio Kanjonu, ir Vulf Kriko krateris Australijoje.