Pasakoje

Kartais pamirštu savo niurzgėjimą, nepatiklumą ir trumpam apsigyvenu pasakoje.

Vaikystėje turėjau krūvas knygų apie princus ir priceses, kurie gyveno nenusakomo grožio pilyse ir dažnai vaiščiodavo po įspūdingus rožių sodus, šokdavo prabangiuose pokyliuose ir važinėdavosi karietomis. Ech, tos pasakos. Pasakose visada pačiu netikėčiausiu metu atsiranda kokia nors krikštamotė fėja ir tuojau pat savaip „surežisuoja“ situaciją. Nėra pasakose depresijos ir komunalinių mokesčių, bei niekas neserga alergija ir nevaikšto pas stomatologą.

Paprasčiau ir būti negali: viena pricesė ir vienas, tik jai skirtas, riteris, o tas, kur r gyvenime būna trečias, pasakoje yra slibinas, kuris tiesiog labai nelaimingas dėl nuolat kankinačio gastrito.

Nekankina pasakų veikėjų ir materialūs klausimai, viskas aišku: arba trys pupos, arba pusė karalystės. O ką jau kalbėti apie sveiką mitybą – visi žinome, kas nutiko Snieguolei vos paragavus obuolio.

Bet aš noriu Jums papasakoti apie savo pasaką. Princas manęs šiandien lauks prie Maximos. Jis atvyks ne karieta, o „pagyvenusiu“ volvo automobiliu. Jis nebus pats gražiausias princas, nes, matyt, vėl pamirš nusiskusti. Bet juk čia nieko tokio, nes aš būsiu aptinusi princesė (po vizito pas stomatologą kitaip būti negali). Mano nuovargį jis išgydys bučiniu ir viena rože (žinau, jų turėtų būti visa plantacija už drąsą, kad išgyvenau pirmadienį). Vėliau mes abu vyksime į savo rūmus – mažą butuką viename iš sos

stinės mikrorajonų ir ten kelsime karališką puotą – sudorosime viską, ką pavyks rasti šaldytuve. Po to aš kaip tikra pelenė išplausiu indus ir įsimynusi į pūkuotas šlepetes (jos gerokai per didelės, tad man nekyla tokių problemų, kaip pasakoje apie krištuolinę kurpaitę) ramiai prie televizoriaus gurkšnosiu vyną.

Žinau, nekantraujate paklausti, kur slibinas, pikti kerai ar įtūžusi dantukų fėja.?

Jie niekur nedingo, tiesiog mano pasakoje jie atlieka pavydžios draugės, pikto kiekmsargio ir nemalonaus troleibuso kontrolieriaus vaidmenis, bet šįvakar jie neperžengs mano rūmų slensčio.

6 thoughts on “Pasakoje”

  1. As megstu viska, kas stebuklinga. Myliu, kai yra ka myleti. Svaigstu, kai galima atiduoti visus savo jausmus. Meile svaigina. Iki beprotybes svaigina. Noriu vel myleti!!!

    Reply
  2. Visur meile. Tai – paslaptis. Tik ka daryti, jei taves nemyli..? Ka daryti, jei tu nemoki myleti? Liudeti? Liudesys pabodo. Gal myleti bet ka..?

    Reply
  3. Odeta, visi moka mylėti 😉 Aš tuo tikiu. Mylėti bet ką? Ar mes išvis galime rinktis ką mylėti. Juk jausmai nekontroliuojami. Jei mylėsi, jis tau bus viskas, ne bet kas… [Agnė]

    Reply
  4. Agne, kaip graziai ir paprastai pasakei 🙂 mane neseniai paliko vaikinas. kaip sunku. ir vis ateina mintis, kad KODEL AS NUOLAT PASIRENKU TOKIUS??? o juk tai ir zavu.. kad jis buvo butent TOKS.. 🙂 gaila, kad tik BUVO, bet kartu ir dziugu, kad galejau patirti, ka reiskia meile jam 🙂 mmm… tai viena is tu akimirku, kai galiu susitaikyti ir gyventi toliau – kad jos kuo ilgiau truktu!! 🙂

    Reply
  5. Tai išmintis – nepaisant skausmo būti dėkinga už patirtį… Tos dienos, tos akimirkos buvo Jūsų, niekas neatims praeities… [Agnė]

    Reply

Leave a Comment