Įvadas
Nematerialusis turtas – identifikuojamas nepiniginis turtas, neturintis materialios formos, kuriuo įmonė disponuoja ir kurį naudodama tikisi gauti tiesioginės ir netiesioginės ekonominės naudos.
Fizinės daiktinės struktūros neturintis turtas, kuris nėra nei pinigai, nei pinigų ekvivalentas, priskiriamas nematerialiam turtui. Tokiam turtui priskiriami prekių ženklai, patentai ir licenzijos, autorių ir gretutinės teisės, taip pat atliktų plėtros darbų išlaidos, įsigytos kompiuterių programos ir įsigytas prestižas. Nematerialaus turto apskaitą ir atspindėjimą finansinėje atskaitomybėje reglamentuoja 13-asis VAS „Nematerialusis turtas“, priimtas 2004 m. gruodžio 18 d. Šis standartas nėra taikomas teisių į mineralinius išteklius, žemės gelmių ir kitų gamtos išteklių tyrinėjimo ir gavybos išlaidų apskaitai, taip pat atidėtųjų mokesčių turto, prestižo, finansinių popierių, gauto pagal draudimo įmonių ir draudėjų sandorius nematerialaus turto bei įsigyto perleidimo tikslais nematerialaus turto apskaitai.
Nematerialiojo turto pripažinimas
Nematerialusis turtas pripažįstamas, jei jis atitinka nematerialiojo turto apibrėžimą ir šiuos pripažinimo kriterijus:
1. pagrįstai tikėtina, kad įmonė ateityje iš turto gaus ekonominės naudos;
Nematerialusis turtas yra ilgalaikio turto sudedamoji dalis. Nematerialiuoju turtu pripažįstamas identifikuojamas nepiniginis turtas, neturintis materialios formos, kuriuo įmonė disponuoja, kuris gali būti patikimai įvertintas ir kurį naudojant tikimasi gauti tiesioginės ar netiesioginės ekonominės naudos. Nors standarte nenurodoma turto naudojimo trukmė, nematerialiajam turtui priskiriamas tik tas turtas, kuris naudojamas įmonėje ilgiau nei vienerius metus.
2. turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina gali būti patikimai įvertinta ir atskirta nuo kito turto vertės;
Nematerialusis turtas pripažįstamas, jei jo įsigijimo (pasigaminimo) savikaina gali būti patikimai nustatyta ir jei ji yra ne mažesnė už įmonės nustatytą minimalią tos grupės nematerialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą. Įmonė dažniausiai gali patikimai nustatyti nematerialiojo turto įsigijimo savikainą, nes turto įsigijimą liudija atitinkami pasikeitimo sandoriai, kuriais remiantis ji ir įvertinama, o pasigaminimo savikaina gali būti patikimai nustatyta remiantis sandoriais su išorės šalimis dėl medžiagų, darbo jėgos ir kitų gaminant turtą sunaudotų išteklių įsigijimo.
3. įmonė gali tuo turtu disponuoti, jį kontroliuoti arba apriboti teisę juo naudotis kitiems.
Nematerialusis turtas pripažįstamas, jei įmonė:
– gali jį naudoti prekėms gaminti ar paslaugoms teikti, ar administravimo tikslams, nuomoti, parduoti, išmainyti ir t.t.;
– jį kontroliuoja, t.y. turi teisę kontroliuoti nematerialiojo turto teikiamą ekonominę naudą, taip pat gali uždrausti kitiems ja naudotis.
Vertinant tikimybę gauti ekonominės naudos, turi būti vadovaujamasi nematerialiojo turto pirminio pripažinimo metu turima patikima informacija ir laikomasi ne tik formalių reikalavimų, bet ir turinio svarbos principo.
Įvertinti būsimąją nematerialiojo turto ekonominę naudą yra sudėtinga dėl didelio šio turto objektų neapibrėžtumo. Vieni nematerialiojo turto objektai siejami su produktų tobulinimu ir gamyba (patentai, autorių teisės, plėtros darbai), kiti – su paklausos kūrimu ir laikymu (prekių, paslaugų ženklai). Būsimoji ekonominė nauda, kurios nei dydis, nei gavimo laikas dažnai nėra apibrėžtas, gali būti ir labai didelė, ir lygi nuliui.
Būsimąją ekonominę naudą, gaunamą iš nematerialiojo turto, gali sudaryti gaminių ir paslaugų pardavimo pajamos, išlaidų sumažėjimas ar kita nauda, gaunama iš įmonės naudojamo nematerialiojo turto.
Vienas svarbiausių nematerialiojo turto pripažinimo kriterijų yra jo kontrolė.
Įmonė kontroliuoja turtą, jei ji turi teisę gauti iš jo būsimosios ekonominės naudos bei uždrausti kitiems ja naudotis. Įmonės galimybė kontroliuoti nematerialųjį turtą ir jo teikiamą ekonominę naudą gali būti išreikšta juridinėmis teisėmis. Tai gali būti autorių ar panašios teisės.
Dažniausiai įmonės gali kontroliuoti nematerialiojo turto teikiamą ekonominę naudą turėdamos tam juridines teises, kurios gali būti priverstinai įgyvendinamos įstatymų nustatyta tvarka.
Nematerialiojo turto pavyzdžiai gali būti:
1. prekių ženklai;
2. patentai ir licencijos;
3. autorių ir gretutinės teisės;
4. teisė demonstruoti kino filmus;
5. plėtros darbai;
6. kompiuterių programos;
7. prestižas.
Jei įmonė įgyja patentą, jis apskaitoje registruojamas nematerialiojo turto dalyje, tačiau dažniau patentai neparduodami – patento savininkas suteikia teisę naudotis patentuotu išradimu. Tokiu atveju pirkėjo apskaitoje registruojamas nematerialusis turtas – teisės ar licencijos. Jei patentas sukuriamas įmonės viduje (įmonė užpatentuoja gaminį ar gamybos būdą, technologiją), jo savikainą turėtų sudaryti tik išradimo patentabilumo įrodymo išlaidos ir registravimo mokesčiai. Visos patentuojamo gaminio ar gamybos būdo sukūrimo išlaidos į patento įsigijimo savikainą neįskaitomos ir nurašomos į sąnaudas kaip tyrimo darbų išlaidos, nors kartais gali būti pripažįstamos plėtros darbais, jei atitinka šio standarto 30 ir 31 straipsniuose nurodytus reikalavimus.
Jei įmonė įgyja licenciją, pvz., valstybės suteikiamą leidimą užsiimti tam tikra veikla, ir licencijos įsigijimo savikaina yra reikšminga, įmonė pripažįsta nematerialųjį turtą, kurį amortizuoja per licencijos galiojimo laikotarpį, o jei licencija yra suteikta neribotam laikui, įmonė turėtų amortizuoti ją per laikotarpį, kuriuo numato užsiimti licencijuojama veikla.
Jei įmonė įgyja licenciją iš kitų įmonių kaip sutartinę teisę naudotis patentuotu gamybos būdu, technologija ir t.t., apskaitoje pripažįstamas nematerialusis turtas.
Įmonės įsigytos kompiuterių programos (apskaitos, gamybos procesų valdymo ir t.t.), duomenų bazės pripažįstamos nematerialiuoju turtu, tačiau jei įmonė pati susikuria šias programas ketindama naudoti savo veikloje, jų sukūrimo išlaidos dažniausiai pripažįstamos sąnaudomis.
Įmonė gali susikurti interneto tinklalapį. Toks tinklalapis gali būti naudojamas įvairiems tikslams, tokiems kaip įmonės produkcijai ir paslaugoms propaguoti ir reklamuoti, elektroninėms paslaugoms teikti, produktams realizuoti ir t.t. Sukurtas tinklalapis turėtų būti pripažįstamas nematerialiuoju turtu, jeigu įmonė įvykdo ne tik bendruosius pripažinimo ir pirminio įvertinimo, bet ir šio standarto 31 straipsnio reikalavimus.
Plėtros veikloje gali būti sukurti ar pagaminti bandomieji pavyzdžiai, kurie turi materialią formą, tačiau šiuo atveju materialiojo turto požymiai yra antriniai, nes pagrindinis tikslas yra tobulinti produktą, todėl šios išlaidos priskiriamos nematerialiajam turtui.
Apskaitoje yra ir kitų objektų, kurie neturi materialios formos, – tai debitorinės skolos, būsimųjų laikotarpių sąnaudos, vertybiniai popieriai ir pan. Kai kurie nematerialiojo turto objektai formaliai turi materialią išraišką, tačiau ši savybė yra antrinė. Tokiems objektams galima priskirti plėtros veikloje sukurtus ir pagamintus bandomuosius pavyzdžius, turinčius materialią formą. Jų kūrimo ir gamybos išlaidos priskiriamos nematerialiajam turtui, nes pagrindinis tikslas kuriant ir gaminant bandomuosius pavyzdžius yra produktą tobulinti, t.y. nematerialumo požymis yra svarbesnis nei materialiojo turto požymis.
Nematerialusis turtas gali būti atskiriamas ir neatskiriamas nuo įmonės ir kito jos turto. Nematerialusis turtas, kurį įmonė gali perleisti ar išnuomoti, yra laikomas atskiriamu nuo įmonės ir kito jos turto. Jei nematerialusis turtas yra neatskiriamas nuo kito turto ir kuria būsimąją ekonominę naudą tik kartu su kitu turtu, jis gali būti pripažįstamas tik tada, jei įmonė gali nustatyti, kokią būsimąją ekonominę naudą ji gaus iš to nematerialiojo turto.
Nematerialiojo turto apibrėžime, be nematerialumo, nurodomi kiti du svarbūs nematerialiojo turto pripažinimo kriterijai – tai turi būti identifikuojamas ir nepiniginis turtas. Požymis „nepiniginis” leidžia atskirti nematerialųjį turtą nuo kitų turto grupių (pvz., finansinio turto). Identifikuojant turtas įvardijamas ir atskiriamas nuo kitų turto rūšių. Nematerialųjį turtą galima atskirti nuo kito turto, jei įmonė gali jį nuomoti, parduoti, iškeisti, neprarandant ateities ekonominės naudos iš kito turto, naudojamo toje pačioje veikloje. Tačiau atskirumas nėra būtina nematerialiojo turto identifikavimo sąlyga, nes jį galima identifikuoti ir kitais būdais.
Įmonės darbuotojų kvalifikacija, vidaus išlaidos, patirtos siekiant sukurti / sudaryti pirkėjų sąrašus ir panašius objektus, nelaikomos nematerialiuoju turtu. Įmonės patirtos išlaidos susikurtiems prekių ženklams, straipsnių antraštėms ir panašaus pobūdžio išlaidos taip pat neturi būti pripažįstamos nematerialiuoju turtu. Jos negali būti atskirtos nuo visų verslo plėtros išlaidų, todėl jos negali būti pripažįstamos kaip atskiras nematerialusis turtas.
Jei straipsnis neatitinka nematerialiojo turto apibrėžimo, išlaidos pripažįstamos sąnaudomis jų susidarymo metu. Išlaidų, kurios pripažįstamos sąnaudomis, kai tik jos patiriamos, pavyzdžiai:
1. veiklos pradžios išlaidos (pavyzdžiui, įmonės steigimo išlaidos, tokios kaip išlaidos teisinėms, konsultavimo paslaugoms apmokėti, registravimo rinkliavos, išlaidos naujai gamyklai atidaryti, naujam verslui ar veiklai pradėti, tokios kaip išlaidos iki atidarymo, veiklos ar gamybos pradžios);
2. darbuotojų mokymo;
3. reklamos ir reprezentacinės;
4. įmonės ar įmonės dalies perkėlimo ar reorganizavimo.
Įmonė gali patirti išlaidų, kurios vėliau sukuria tam tikras teises ir privilegijas. Kadangi apskaitoje negalima patikimai įvertinti šių teisių ir privilegijų įsigijimo (pasigaminimo)
savikainos, patirtų išlaidų negalima atskirti nuo verslo plėtros ir palaikymo išlaidų, negalima nustatyti sukurtų teisių ir privilegijų naudingo tarnavimo laiko, tokios išlaidos pripažįstamos veiklos sąnaudomis.
Nematerialusis turtas gali būti įsigyjamas iš išorės arba sukuriamas įmonės viduje.
Įmonė gali įsigyti nematerialųjį turtą iš išorės šaltinių (pirkdama iš kitų fizinių ar juridinių asmenų, gaudama nemokamai, mainais į kitą turtą ar paslaugas, išleidžiamus nuosavybės vertybinius popierius (akcijas) ir pan.). Visas atskirai įsigytas nematerialusis turtas pripažįstamas turtu, nes visada tikėtina, kad įmonė gaus to turto teikiamą ekonominę naudą, ir jo įsigijimo savikaina gali būti patikimai įvertinta. Nematerialusis turtas gali būti sukurtas ir įmonės viduje, tačiau ne visi viduje sukurti nematerialieji objektai pripažįstami turtu apskaitoje (pavyzdžiui, nepripažįstami viduje sukurti prekių ženklai, klientų sąrašai ir panašūs straipsniai).
Nematerialiojo turto įsigijimo registravimas apskaitoje
Nematerialusis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo (pasigaminimo)
savikaina.
Nematerialusis turtas apskaitoje turi būti įvertintas įsigijimo (pasigaminimo)
savikaina. Turto įvertinimas įsigijimo savikaina parodo realią sandorio vertę, kuri gali būti patikrinta. Įsigijimo savikaina sandorio metu parodo tikrąją turto vertę, nes sandoriai rinkoje paprastai sudaromi remiantis rinkos kainomis. Jei nėra aktyviosios nematerialiojo turto rinkos, sandoriai sudaromi tarp nepriklausomų, kompetentingų ir ketinančių šį sandorį įvykdyti šalių, remiantis kiek galima patikimesne informacija. Vėliau, kai pasikeitus rinkos sąlygoms panašus turtas įsigyjamas brangiau, anksčiau užregistruoto turto įsigijimo savikaina neturi būti perkainojama.
Jei nematerialusis turtas yra įsigyjamas iš išorės šaltinio, jo įsigijimo savikaina gali būti patikimai įvertinta, kai perkant atsiskaitoma pinigais ar kitu turtu.
Įmonės dažniausiai gali patikimai nustatyti įsigyto nematerialiojo turto įsigijimo savikainą, nes turto įsigijimą liudija atitinkami pasikeitimo pinigais, jų ekvivalentais ir kitu turtu sandoriai, kuriais remiantis ji ir įvertinama. Nematerialiojo turto pasigaminimo savikaina gali būti patikimai įvertinta remiantis sandoriais su išorės šalimis dėl medžiagų, darbo jėgos ir kitų kuriant nematerialųjį turtą sunaudotų išteklių įsigijimo.
Nematerialiojo turto įsigijimo savikainą sudaro įsigyjant šį turtą sumokėta ar mokėtina pinigų suma (ar kitokio sunaudoto turto vertė), įskaitant muitus ir kitus negrąžinamus mokesčius. Turto įsigijimo savikainai gali būti priskiriamos ir kitos tiesioginės turto paruošimo numatomam naudojimui išlaidos (pavyzdžiui, atlyginimai už teisines paslaugas).
Įsigytas nematerialusis turtas, apskaitoje registruojamas įsigijimo savikaina, kurią sudaro jo:
-pirkimo kaina, atėmus pirkimo metu žinomas ir taikytas nuolaidas, įskaitant negrąžintinus importo ir kitus pirkimo mokesčius (pvz., negrąžintiną pridėtinės vertės mokestį). Pirkimo metu nežinomos, tačiau vėliau taikomos nuolaidos sumažina įmonės veiklos sąnaudas.
– tiesiogiai priskirtinos išlaidos, susijusios su nematerialiojo turto įsigijimu ir paruošimu naudoti (pvz., teisių registravimo mokesčiai, atlygis už teisines, konsultavimo, tarpininkavimo paslaugas ir t.t.).
Į nematerialiojo turto įsigijimo savikainą neįskaitomos veiklos sąnaudos, taip pat palūkanos už paskolas nematerialiajam turtui įsigyti.
Įsigytas nematerialusis turtas apskaitoje registruojamas debetuojant nematerialiojo turto įsigijimo savikainos sąskaitas ir kredituojant atitinkamas turto ar įsipareigojimų sąskaitas:
Kai nematerialiojo turto objektas įsigyjamas išsimokėtinai, brangiau nei jo tikroji vertė, ir kai mokėjimo laikotarpis viršija 12 mėnesių, o sutartyje palūkanos nenumatytos arba jų dydis reikšmingai skiriasi nuo rinkos palūkanų normos, toks turtas apskaitoje turi būti registruojamas tikrąja verte, be palūkanų. Todėl įsigijimo savikaina apskaičiuojama diskontuojant visą mokėtiną sumą iki tikrosios vertės, taikant rinkos palūkanų normą.
Skirtumas tarp įsigijimo savikainos ir tikrosios vertės pripažįstamas palūkanų sąnaudomis, kurias įmonė nurašys į finansinės veiklos sąnaudas visą mokėjimo laikotarpį.
Įsigyjant verslą, įsigyjančioji įmonė pripažįsta nematerialųjį turtą, kuris atitinka šiame standarte nurodytus pripažinimo kriterijus, net jei šis turtas nebuvo pripažintas įsigyjamosios įmonės finansinėje atskaitomybėje. Jei nematerialiojo turto, įsigyto sujungus verslą, įsigijimo savikaina (t.y. tikroji vertė) negali būti patikimai įvertinta, šis turtas nepripažįstamas kaip atskiras nematerialusis turtas.
Įsigyjamosios įmonės nematerialiojo turto objektai dėl įvairių priežasčių gali būti nepripažinti turtu jos finansinėje atskaitomybėje. Tai dažniausiai yra įmonės viduje sukurtas nematerialusis turtas, kurį pripažinti draudžia šio standarto nuostatos, pavyzdžiui, prekių, paslaugų ženklai, klientų sąrašai ir pan. Kartais pačios įmonės dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepripažįsta nematerialiojo turto, nors pagal šio standarto nuostatas jį galima pripažinti, pavyzdžiui, plėtros darbų, sukurto prekybos internetu tinklalapio ir pan. Kadangi įsigyjančioji įmonė šį turtą gali identifikuoti, jos finansinėje atskaitomybėje jis turi būti įvertintas ir parodytas tikrąja verte.
Nematerialusis turtas gali būti įsigytas mainais į kitą turtą.
Nematerialusis turtas gali būti įsigyjamas ne tik atsiskaitant pinigais ar jų ekvivalentais, bet ir mainais į kitą nematerialųjį, ilgalaikį materialųjį, finansinį turtą, atsargas, paslaugas.
Jei nematerialusis turtas yra įsigytas mainais į išleidžiamus nuosavybės vertybinius popierius, jo įsigijimo savikaina yra šių nuosavybės vertybinių popierių tikroji vertė.
Vertybinių popierių, kurie kotiruojami Vertybinių popierių biržoje arba kuriais prekiaujama kitose reguliuojamose nuolatinėse ir viešose vertybinių popierių rinkose, tikroji vertė yra rinkos kaina. Kitų vertybinių popierių, kuriais neprekiaujama vertybinių popierių rinkose, tikroji vertė nustatoma atsižvelgiant į nuosavą kapitalą, tenkantį vienai akcijai, numatomą grynąjį pelną, tenkantį vienai akcijai, kainą, kuria buvo prekiaujama panašių įmonių akcijomis ir kitus veiksnius, turinčius įtakos vertybinių popierių tikrajai vertei.
Mainais gauto nematerialiojo turto įsigijimo savikaina nustatoma prie mainų sutartyje numatytos vertės pridedant tiesiogines su turto mainais susijusias išlaidas.
Kai mainomo turto vertė nurodyta mainų sutartyje, mainais gauto nematerialiojo turto įsigijimo savikaina nustatoma prie sutartyje numatytos turto vertės pridedant su mainais susijusias išlaidas, taip pat tiesiogines turto paruošimo numatomam naudojimui išlaidas.
Jei sudarant mainų sutartį turto vertė nenurodoma, o nematerialusis turtas įsigyjamas mainais į tokios pat ar panašios paskirties nematerialųjį turtą, kuris panašiai naudojamas toje pačioje verslo srityje ir turi panašią tikrąją vertę, įsigijimo savikaina lygi mainais atiduodamo turto balansinei vertei. Tokiu atveju pelno (nuostolių)
iš mainų sandorio neatsiranda.
Jei sudarius mainų sutartį atsiskaitoma turtu ir pinigais, toks sandoris vertinamas kaip nepanašios paskirties turto mainų sandoris.
Jei sudarius mainų sandorį atsiskaitoma turtu ir pinigais, įsigyto nematerialiojo turto įsigijimo savikaina lygi mainų sutartyje nurodytai vertei, o jei ji nenurodyta – atiduoto turto tikrajai vertei, pakoreguotai kiekviena gauta (gautina) ar sumokėta (mokėtina)
pinigų ar pinigų ekvivalentų suma, pridėjus visas su mainais susijusias išlaidas ir gauto turto paruošimo naudoti išlaidas. Apskaitoje registruojamas mainų pelnas ar nuostoliai, lygūs mainų sutartyje nurodytos arba atiduoto turto tikrosios vertės ir jo balansinės vertės skirtumui.
Nematerialiojo turto sukūrimo registravimas apskaitoje
Kuriant turtą įmonės viduje, išlaidos turi būti suskirstytos į tyrimų ir plėtros išlaidas. Jei įmonė negali atskirti tyrimų išlaidų nuo plėtros išlaidų, visos išlaidos priskiriamos tyrimo išlaidoms. Tyrimo išlaidos pripažįstamos sąnaudomis tuo laikotarpiu, kuriuo jos susidaro.
Įmonė savo jėgomis gali susikurti nematerialiojo turto objektus. Dažnai sudėtinga įvertinti, ar viduje sukurtas nematerialusis turtas atitinka nematerialiojo turto pripažinimo kriterijus, nes sunku įvertinti:
– ar šis turtas yra identifikuojamas;
– ar šis turtas kurs būsimąją ekonominę naudą;
– kada šis turtas atsiranda;
– kokia šio turto pasigaminimo savikaina.
Dažnai nematerialiojo turto kūrimo išlaidų negalima atskirti nuo viso įmonės verslo plėtros, viduje sukurto prestižo palaikymo ir didinimo išlaidų.
Vertindama, ar viduje sukurtas nematerialusis turtas atitinka pripažinimo kriterijus, įmonė turto kūrimo procesą turi klasifikuoti į:
– tyrimų etapą;
– plėtros etapą.
Jeigu įmonė negali atskirti tyrimo išlaidų nuo plėtros išlaidų, visos išlaidos pripažįstamos sąnaudomis tą ataskaitinį laikotarpį, kurį jos patiriamos. Tyrimo išlaidas atskirti nuo plėtros išlaidų sudėtinga, kai jau tyrimo etape sukuriamos naujos technologijos, sistemos, produktai ir pan.
Tyrimų išlaidų pavyzdžiai gali būti:
1. veikla, skirta įgyti naujų žinių;
2. gautų žinių įvertinimas ir jų pritaikymas;
3. alternatyvių medžiagų, priemonių, gaminių, procesų, sistemų ar paslaugų ieškojimas.
Tyrimai – tai originali suplanuota veikla, atliekama siekiant naujų mokslo ar technikos žinių, kurios galbūt bus naudingos kuriant naujus gaminius, paslaugas ir panašiai.
Tyrimai būna fundamentiniai, kuriais nesiekiama gauti konkrečių praktinių rezultatų, ir taikomieji, kuriais siekiama gauti konkrečius rezultatus.
Plėtros išlaidų pavyzdžiai gali būti:
1. pavyzdžių ir modelių projektavimas, konstravimas ir išbandymas prieš pradedant gaminti ar naudoti;
2. instrumentų, įrankių pavyzdžių, formų ir atspaudų projektavimas pagal naujas technologijas;
3. bandomosios įrangos, kuri skirta ne komercinei gamybai, projektavimas, konstravimas ir eksploatavimas;
4. pasirinktų naujų alternatyvių medžiagų, įrangos, produktų, procesų, sistemų ar paslaugų projektavimas, konstravimas ir testavimas.
Plėtra – tyrimų rezultatų ar kitų žinių bei patirties taikymas planuojant arba kuriant naujus ar iš esmės pagerintus produktus (medžiagas, įrengimus, gaminius, procesus, sistemas ar paslaugas) prieš pradedant komercinę jų gamybą ar naudojimą.
Plėtros etape susidariusios išlaidos nematerialiuoju turtu turi būti pripažįstamos tada ir tik tada, kai įmonė turi patikimų įrodymų, kad:
1. ji turi techninių galimybių bei finansinių ir kitų išteklių užbaigti plėtros darbus;
2. ji ketina baigti kurti nematerialųjį turtą ir jį naudoti arba parduoti;
3. ji sugeba naudoti arba parduoti nematerialųjį turtą;
4. nematerialusis turtas ateityje teiks įmonei ekonominės naudos;
5. ji gali patikimai įvertinti su nematerialiuoju turtu susijusias išlaidas.
Norint plėtros etape susidariusias išlaidas pripažinti nematerialiuoju turtu, turi būti patenkinamos visos šiame straipsnyje nurodytos sąlygos. Įmonė turi įrodyti, kad ji ketina užbaigti kurti nematerialųjį turtą, gali ir turi išteklių tai atlikti, sukurtas nematerialusis turtas teiks įmonei tiesioginę ar netiesioginę ekonominę naudą ateityje.
Kol įmonė negali patenkinti bent vienos iš pateiktų sąlygų, plėtros darbų išlaidos nepripažįstamos nematerialiuoju turtu ir nurašomos į veiklos sąnaudas.
Įmonės viduje sukurto nematerialiojo turto pasigaminimo savikaina yra suma išlaidų, kurios buvo patirtos nuo tos datos, kai nematerialusis turtas pirmą kartą atitiko šiame standarte nurodytus pripažinimo kriterijus. Įmonės viduje sukurto nematerialiojo turto išlaidomis gali būti:
1. išlaidos medžiagoms ir paslaugoms, naudojamoms ar suvartojamoms kuriant turtą;
2. darbuotojų, tiesiogiai dalyvaujančių kuriant turtą, darbo užmokestis ir su juo susiję mokesčiai;
3. kitos išlaidos, tiesiogiai susijusios su turto kūrimu, tokios kaip juridinių teisių registravimo rinkliavos ir kuriant turtą naudojamų patentų bei licencijų amortizacija;
4. pridėtinės išlaidos, kurios kuriant turtą yra būtinos, gali būti patikimai įvertintos ir pagrįstai priskirtos tam turtui. Pridėtinių išlaidų paskirstymas atliekamas tais pačiais būdais kaip ir gaminant materialųjį turtą.
Nematerialiojo turto pasigaminimo savikaina nustatoma prie tiesioginių medžiagų išlaidų (medžiagų, žaliavų, detalių, komplektuojamųjų gaminių, sunaudotų kuriant nematerialųjį turtą) pridedant tiesiogines darbo (darbuotojų, kuriančių nematerialųjį turtą, darbo užmokesčio, socialinio draudimo), kitas tiesiogines išlaidas ir pridėtinių išlaidų dalį, tenkančią šiam turto objektui.
Pridėtinės išlaidos kuriamam nematerialiajam turtui priskiriamos pagal įmonės pasirinktą šių išlaidų skirstymo būdą, pavyzdžiui, proporcingai tiesioginiam darbo užmokesčiui, įrengimų darbo valandų skaičiui ir t.t.
Išlaidų, kurios nepriskiriamos įmonės viduje sukurto nematerialiojo turto pasigaminimo savikainai, pavyzdžiai gali būti:
1. pardavimo, administracinės ir kitos bendrosios išlaidos, kurių negalima tiesiogiai priskirti turto kūrimui ar paruošimui naudoti;
2. pradiniai veiklos nuostoliai, patirti prieš pasiekiant planuojamus turto naudojimo efektyvumo rodiklius;
3. darbuotojų mokymo.
Viduje sukurto nematerialiojo turto pasigaminimo savikainai nepriskiriamos išlaidos, kurios siejamos su visa įmonės veikla ir kurios nurašomos į ataskaitinio laikotarpio sąnaudas tada, kai tik jos susidaro.
Išlaidos, kurias įmonė pripažino sąnaudomis ankstesniais ataskaitiniais laikotarpiais, vėliau negali būti koreguojamos ir priskiriamos nematerialiojo turto pasigaminimo savikainai.
NEMATERIALIOJO TURTO EKSPLOATAVIMO IR KITŲ VĖLESNIŲ IŠLAIDŲ
APSKAITA
Nematerialiojo turto eksploatavimo išlaidos priskiriamos to ataskaitinio laikotarpio, kuriuo jos buvo patirtos, sąnaudoms.
Naudodama veikloje nematerialųjį turtą įmonė gali patirti įvairių šio turto eksploatavimo išlaidų, pavyzdžiui, prekių, paslaugų ženklų palaikymo išlaidos, interneto tinklalapio taikomųjų programų, infrastruktūros, grafinio dizaino, turinio techninės priežiūros išlaidos, kompiuterių programų, pripažintų nematerialiuoju turtu, techninės priežiūros, pritaikymo prie pasikeitusių aplinkybių išlaidos (pvz., apskaitos programoje keičiami mokesčių tarifai), patentų gynimo teismuose ir kitos panašios išlaidos. Kadangi šios išlaidos tik palaiko ir nedidina nematerialiojo turto teikiamos ekonominės naudos ateityje, jos pripažįstamos sąnaudomis tą ataskaitinį laikotarpį, kurį jos patiriamos.
Registruojant nematerialiojo turto eksploatacijos išlaidas, apskaitoje daromi tokie įrašai:
D 6111 Remonto ir eksploatacijos sąnaudos
K443 Skolos tiekėjams ar 4486 Kitos mokėtinos sumos
K 271 Sąskaitos bankuose ar 272 Kasa
K 2021 Išankstiniai apmokėjimai tiekėjams
Nematerialiojo turto atnaujinimo ar tobulinimo išlaidos, patirtos po jo įsigijimo ar sukūrimo, turi būti pripažįstamos sąnaudomis tuo ataskaitiniu laikotarpiu, kuriuo jos patiriamos, išskyrus atvejus, kai šios išlaidos gali būti patikimai įvertintos, priskirtos konkrečiam turtui ir įmonė gali patikimai nustatyti, kad jos leis ateityje gauti iš to turto didesnę ekonominę naudą.
Kartais nematerialiojo turto atnaujinimo ar tobulinimo išlaidos gali padidinti turto teikiamą naudą ateityje, palyginti su ta, kuri buvo numatyta pradinio įvertinimo metu. Šiuo atveju, jeigu galima patikimai įvertinti nematerialiojo turto atnaujinimo ar tobulinimo išlaidas ir priskirti jas konkrečiam turtui, o ne visam verslui, išlaidų suma didinama nematerialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina ir patikslinamas amortizacijos skaičiavimas.
Įmonė gali patirti didelių išlaidų modifikuodama turimą programinę įrangą.
Nematerialiajam turtui būdinga tai, kad daugeliu atvejų neįmanoma nustatyti, ar išlaidos patobulins nematerialųjį turtą ir todėl jis ateityje duos didesnę ekonominę naudą, ar tik išlaikys tinkamą jo būklę.
Dažniausiai sudėtinga nustatyti, ar nematerialiojo turto atnaujinimo ir tobulinimo išlaidos padidins turto teikiamą naudą ateityje, arba patikimai ir pagrįstai priskirti šias išlaidas konkrečiam turto objektui.
Balanse nematerialusis turtas parodomas likutine verte, iš nematerialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus amortizacijos sumą, sukauptą per visą jo naudingo tarnavimo laiką, ir visus vertės sumažėjimus. Finansinės atskaitomybės vartotojams informacija apie nematerialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą, sukauptą amortizaciją ir kitas svarbias ypatybes pagal šio turto grupes pateikiama aiškinamajame rašte.
NEMATERIALIOJO TURTO AMORTIZACIJA
Amortizuojama nematerialiojo turto vertė turi būti nuosekliai paskirstyta per visą jo naudingo tarnavimo laiką.
Nematerialiojo turto amortizacija – turto nudėvimosios vertės paskirstymas per visą apskaičiuotą jo naudingo tarnavimo laiką. Amortizacijos apskaita neatspindi moralinio nematerialiojo turto senėjimo dėl pokyčių rinkoje, tikrųjų verčių mažėjimo arba didėjimo.
Dažniausiai nematerialiojo turto amortizacija priskiriama veiklos sąnaudoms, tačiau kai kurių turto objektų amortizacija gali būti priskiriama ir gaminamos produkcijos savikainai, pavyzdžiui, plėtros išlaidos patiriamos kuriant naują gaminį, produktų gamybos licencijos, patentai ir pan. Amortizacija pradedama skaičiuoti nuo kito mėnesio pirmos dienos po to, kai nematerialusis turtas yra tinkamas naudoti. Amortizacija nebeskaičiuojama nuo kito mėnesio pirmos dienos po turto nurašymo arba kai visa nematerialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina perkeliama į sąnaudas ar į kito turto vertę.
Nematerialiojo turto amortizacijos suma pripažįstama amortizacijos sąnaudomis kiekvieną ataskaitinį laikotarpį, išskyrus atvejus, kai amortizacijos sąnaudos įtraukiamos į kito turto pasigaminimo savikainą.
Apskaičiuotos amortizacijos sumos kiekvieną ataskaitinį laikotarpį priskiriamos veiklos sąnaudoms arba gaminamos produkcijos savikainai.
Registruojant su produkcijos gamyba nesusijusio nematerialiojo turto amortizaciją, apskaitoje daromi tokie įrašai:
D 6116 Amortizacijos sąnaudos
K 11X8 Nematerialusis turtas – amortizacija (-)
Registruojant su produkcijos gamyba susijusio nematerialiojo turto amortizaciją, apskaitoje daromi tokie įrašai:
D 6004 Netiesioginės gamybos išlaidos ar 2012 Nebaigta gamyba
K 11X8 Nematerialusis turtas – amortizacija (-)
Kartais nematerialiojo turto objektai įmonėje gali būti naudojami kitam ilgalaikiam ar trumpalaikiam turtui pasigaminti savo reikmėms. Tokiais atvejais amortizacijos sumos turi būti įtraukiamos į to turto pasigaminimo savikainą.
Nematerialiojo turto amortizacija skaičiuojama remiantis metine amortizacijos norma, kurią įmonė nusistato, atsižvelgdama į:
1. planuojamą turto naudingo tarnavimo laiką;
2. galimybę veiksmingai naudoti šį turtą, jei įmonę valdys kita vadovų komanda;
3. iš turto gaunamų produktų gyvavimo ciklą;
4. informaciją apie panašaus ir panašiai naudojamo turto naudingo tarnavimo laiką;
5. techninį, technologinį ir kitokį senėjimą;
6. verslo šakos, kurioje turtas naudojamas, stabilumą ir iš turto gaunamų gaminių ir paslaugų paklausos rinkoje pokyčius;
7. tikėtinus konkurentų ar galimų konkurentų veiksmus;
8. turto kontrolės laikotarpį ir teisinius bei kitokius veiksnius, ribojančius naudojimo laiką;
9. turto naudingo tarnavimo laiko priklausomybę nuo kito įmonės turto naudingo tarnavimo laiko.
Norint apskaičiuoti naudojamo nematerialiojo turto amortizacijos per ataskaitinį laikotarpį sumą, turi būti nustatytas jo naudingo tarnavimo laikas, likvidacinė vertė, nusidėvėjimo skaičiavimo metodas. Svarbiausias ir sunkiausiai nustatomas dydis yra naudingo tarnavimo laikas, nes pagal šį standartą apskaičiuojant nematerialiojo turto amortizaciją taikomas tik tiesiogiai proporcingas metodas, o likvidacinė vertė dažniausiai lygi nuliui.
Nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas – laikotarpis, kurį šį turtą tikimasi naudoti įmonės veikloje. Nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laiką nustato įmonė, atsižvelgdama į veiksnius, savo patirtį, atskirų turto grupių ypatumus.
Nematerialusis turtas, suteikiantis išskirtines teises – patentai, licencijos,frančizė ir pan., dažniausiai įsigyjamas ribotam laikui, todėl nustatant jo naudingo tarnavimo laiką atsižvelgiama į teisių galiojimo laiką.
Prekių, paslaugų ženklų, plėtros darbų naudingo tarnavimo laikas priklauso nuo prekių, paslaugų gyvavimo rinkoje ciklo. Programinė įranga, technologijos greitai sensta morališkai, todėl tikėtina, jog jų tarnavimo laikas nebus ilgas. Įvertinant nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laiką, išlieka tam tikro neapibrėžtumo ir netikrumo, todėl tikslinga pasirinkti trumpesnį naudingo tarnavimo laiką, tačiau svarbu, kad jis nebūtų pasirinktas nepagrįstai trumpas.
Nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laiko įvertinimas tampa nelabai patikimas, kai naudingo tarnavimo laikas ilgas. Tačiau jei yra patikimų įrodymų, kad nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas bus ilgesnis negu 20 metų, įmonė gali nustatyti ilgesnį nei 20 metų naudingo tarnavimo laiką.
Nustatant ilgą nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laiką, jo įvertinimas tampa mažiau patikimas, nes sudėtinga įvertinti ilgalaikius pokyčius rinkoje ir ekonominės naudos pasikeitimus. Todėl standarte daroma prielaida, kad nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas neturėtų viršyti dvidešimties metų. Tam tikrais atvejais nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas pagrįstai gali būti ilgesnis, nei numato šis standartas.
Tai dažniausiai siejama su išskirtinėmis teisėmis – licencijomis, autorinėmis sutartimis, nuomos sutartimis, susitarimais, teisėmis. Tokiais atvejais įmonė:
– amortizuoja nematerialųjį turtą per pagrįstai nustatytą naudingo tarnavimo laiką, ilgesnį nei 20 metų
– prieš sudarydama finansinę atskaitomybę, įvertina nematerialiojo turto atsiperkamąją vertę ir registruoja jos vertės sumažėjimą, jei jis yra,
– aiškinamajame rašte nurodo priežastis, dėl kurių pasirinktas ilgesnis nei 20 metų naudingo tarnavimo laikas.
Nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas gali būti ilgas, bet visada ribotas.
Jei įmonė kontroliuoja nematerialųjį turtą turėdama teises, kurios buvo suteiktos ribotam laikui, nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas neturi viršyti tų teisių galiojimo laiko, išskyrus atvejus, kai teisės gali būti atnaujintos ir jų atnaujinimas yra pagrįstas.
Veiksnių, kurie rodo, kad teisės į nematerialiojo turto kontrolę gali būti atnaujintos, pavyzdžiai:
1. kontrolės teisių galiojimo laiko pabaigoje nematerialiojo turto tikroji vertė nesumažėja;
2. yra patikimų įrodymų, kad sąlygos, jei yra numatytos, bus įvykdytos ir teisės valdyti turtą bus atnaujintos.
Nematerialusis turtas amortizuojamas taikant tiesiogiai proporcingą (tiesinį)
amortizacijos skaičiavimo metodą.
Tiesiogiai proporcingas (tiesinis) metodas taikomas remiantis nuostata, jog nematerialiojo turto objektas yra tolygiai naudojamas visą jo naudingo tarnavimo laiką ir kasmet teikia tokią pat naudą. Todėl kiekvienais metais į veiklos sąnaudas arba gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų savikainą nurašoma vienoda amortizacijos suma.
Nematerialiojo turto likvidacinė vertė turi būti laikoma nuliu, išskyrus atvejus, kai trečiasis asmuo įsipareigoja nupirkti turtą jo naudingo tarnavimo laiko pabaigoje arba yra aktyvioji to turto rinka ir pagal ją gali būti nustatyta likvidacinė vertė, be to, tikėtina, kad ši rinka bus ir turto naudingo tarnavimo laiko pabaigoje.
Daugelis nematerialiojo turto objektų neturi likvidacinės vertės arba ją sudėtinga nustatyti dėl įvairių priežasčių: nėra aktyviosios tokio turto rinkos, toks turtas negali būti naudojamas ir parduodamas be kito įmonės turto, pasibaigus jo naudingo tarnavimo laikui, jis netenka vertės ir pan.
Taigi įvairios teisės, pasibaigus jų galiojimo laikui, netenka vertės, prekių, paslaugų ženklų, plėtros darbų ir pan. objektai neturi aktyviosios rinkos, klientų sąrašai vertingi įmonės viduje jos verslui ir pan. Todėl, įvertinant nematerialiojo turto likvidacinę vertę, laikomasi nuostatos, jog ji lygi nuliui.
Išimtį sudaro reti atvejai, kai likvidacinė vertė gali būti pagrįstai įvertinta, tai yra gali būti sudaryta sutartis su pirkėju, kuris įsipareigoja nupirkti nematerialiojo turto objektą už sutartą kainą pasibaigus jo naudingo tarnavimo laikui, arba yra aktyvioji tokio turto rinka, kurioje prekiaujama ir naudotais nematerialiojo turto objektais, ir pagrįstai tikimasi, kad ir ateityje ji išliks.
Turto amortizuojamoji vertė nustatoma iš įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atimant turto likvidacinę vertę. Jeigu likvidacinė vertė nėra lygi nuliui, reiškia, kad įmonė tikisi nematerialųjį turtą perleisti jo naudingo tarnavimo laiko pabaigoje.
Amortizacijos laikotarpis turi būti peržiūrimas kiekvienų finansinių metų pabaigoje. Jei tikėtinas turto naudingo tarnavimo laikas reikšmingai skiriasi nuo ankstesnių įvertinimų, amortizacijos laikotarpis turi būti patikslintas.
Dažnai sudėtinga įvertinti būsimąją nematerialiojo turto ekonominę naudą ir jo naudingo tarnavimo laiką. Pavyzdžiui, patobulinus, atnaujinus nematerialiojo turto objektą gali padidėti jo teikiama ekonominė nauda, pailgėti naudingo tarnavimo laikas. Pirminio įvertinimo metu naudingo tarnavimo laikas gali būti nustatytas nepagrįstai ilgas ar trumpas.
Pavyzdžiui, įsigijus licenciją 5 metams, po dvejų metų gali paaiškėti, jog pagal ją gaminama produkcija prarandą paklausą ir dar po vienerių metų teks nutraukti šios produkcijos gamybą. Taip pat turto vertės mažėjimas kartais gali rodyti, jog nustatytas nepagrįstai ilgas naudingo tarnavimo laikas.
Todėl įmonė kiekvienų finansinių metų pabaigoje turi peržiūrėti apskaitoje nurodytą nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laiką, atsižvelgdama į pasikeitimus. Jeigu peržiūrėtasis amortizacijos laikotarpis dėl pasikeitusių aplinkybių ar dėl nepagrįsto įvertinimo reikšmingai skiriasi nuo ankstesniųjų įvertinimų, jis turi būti patikslintas. Naudingo tarnavimo laiko pakeitimas laikomas apskaitinio įvertinimo pakeitimu ir apskaitoje parodomas perspektyviniu būdu 7-ojo verslo apskaitos standarto „Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas” nustatyta tvarka.
Jei paaiškėja, kad nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas įvertintas netinkamai arba turto vertė buvo patikslinta dėl jo patobulinimo ar vertės sumažėjimo, amortizacija skaičiuojama nuo iš naujo nustatytos turto vertės.
NEMATERIALIOJO TURTO VERTĖS SUMAŽĖJIMAS IR NURAŠYMAS
Jei nematerialusis turtas dar nėra naudojamas arba nustatytas ilgesnis kaip 20
metų jo naudingo tarnavimo laikas, kiekvienų finansinių metų pabaigoje, net jei nėra požymių, kad turto vertė sumažėjo, įmonė turi peržiūrėti ir įvertinti nematerialiojo turto vertę. Jei turto vertė sumažėja, pripažįstamas nematerialiojo turto vertės sumažėjimas.
Nematerialusis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo savikaina, o finansinėje atskaitomybėje parodomas balansine verte, kuri apskaičiuojama iš turto įsigijimo savikainos atimant sukauptą amortizaciją ir vertės sumažėjimo sumą. Nematerialiojo turto vertė turi būti mažinama tik tada, kai jo balansinė vertė yra daug didesnė už jo atsiperkamąją vertę, t.y. jo grynąją pardavimo kainą arba naudojimo vertę, į tą, kuri iš jų yra didesnė. Suma, kuria sumažėja nematerialiojo turto vertė, pripažįstama ataskaitinio laikotarpio nuostoliu dėl turto vertės sumažėjimo ir parodoma pelno (nuostolių)
ataskaitoje kaip veiklos sąnaudos. Pripažinus nuostolį dėl turto vertės sumažėjimo, turi būti patikslintas nematerialiojo turto amortizacijos skaičiavimas ateityje taip, kad likutinė vertė būtų paskirstyta per likusį naudingo tarnavimo laiką.
Nematerialiojo turto atsiperkamoji vertė turi būti nustatoma tada, kai yra požymių, kad jo vertė gali būti sumažėjusi. Jei nematerialiojo turto atsiperkamoji vertė yra mažesnė už jo balansinę vertę, registruojamas skirtumo sumos turto vertės sumažėjimas.
Jei nematerialusis turtas dar nepradėtas ar netinkamas naudoti, dažnai sunku nustatyti, ar jis teiks tiek ekonominės naudos, kad atsipirktų jo įsigijimo savikaina, todėl tokio turto atsiperkamoji vertė turi būti peržiūrima kiekvienais metais prieš sudarant metinę finansinę atskaitomybę, net jei nėra požymių, kad jo vertė gali būti sumažėjusi.
Jei nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas ilgesnis nei 20 metų, dažnai sunku nustatyti, ar gali sumažėti nematerialiojo turto vertė, kadangi ne visada yra kokių nors senėjimo įrodymų, todėl tokio turto atsiperkamoji vertė taip pat turi būti peržiūrima kiekvienų finansinių metų pabaigoje ir, jeigu reikia, registruojamas turto vertės sumažėjimas.
Registruojant turto vertės sumažėjimą, skirtumui tarp nematerialiojo turto balansinės ir atsiperkamosios vertės parodyti, apskaitoje daromi tokie įrašai:
D 6132 Nematerialiojo turto vertės sumažėjimo sąnaudos
K 11X9 Nematerialusis turtas – vertės sumažėjimas (-)
Jei nematerialiojo turto, įsigyto sujungus verslą, vertė sumažėja per kitus finansinius metus, prasidedančius po finansinių metų, kai buvo sujungtas verslas, pabaigos, ir tai nėra susiję su aplinkybėmis, pasikeitusiomis po verslo sujungimo dienos, nuostolių dėl vertės sumažėjimo suma koreguojama nematerialiojo turto vertė ir prestižas, kurie buvo pripažinti įsigijimo metu.
Kai nematerialiojo turto vertė po verslo sujungimo sumažėja dėl tam tikrų įvykių ir aplinkybių, susidariusių po įsigijimo, vertės sumažėjimo nuostolis nurašomas į sąnaudas
23-iojo verslo apskaitos standarto „Turto vertės sumažėjimas” nustatyta tvarka. Priešingu atveju vertės sumažėjimo suma koreguojama prestižo, pripažinto sujungus verslą, suma.
Nematerialiojo turto vertė turi būti mažinama 23 – iojo verslo apskaitos standarto
„Turto vertės sumažėjimas” nustatyta tvarka.
Jei apskaitoje užregistruotas nematerialusis turtas nebeatitinka turto priskyrimo nematerialiajam turtui požymių, jis nurašomas.
Nematerialusis turtas nurašomas, jei jis perleidžiamas, iškeičiamas į kitą turtą, dovanojamas, prarandamas dėl įvairių priežasčių arba jei nebesitikima gauti jokios ekonominės naudos jį naudojant ar parduodant ateityje. Iš apskaitos turi būti nurašoma nematerialiojo turto įsigijimo savikaina, sukaupta amortizacija, vertės sumažėjimo sumos ir apskaičiuojamas nurašymo pelnas ar nuostoliai. Pelnas ar nuostoliai, gauti perleidus nematerialųjį turtą, nelaikomi pagrindinės įmonės veiklos rezultatais.
Perleidus nematerialųjį turtą, pelno (nuostolių) ataskaitoje parodomas sandorio rezultatas. Pelnas ar nuostoliai, susidarę perleidus nematerialųjį turtą, apskaičiuojami iš gautų pajamų atimant perleisto turto likutinę vertę ir visas su perleidimu susijusias išlaidas.
Perleidus nematerialųjį turtą, grynasis sandorio rezultatas – pelnas arba nuostoliai –
parodomas pelno (nuostolių) ataskaitoje kaip kitos veiklos pajamos ar sąnaudos.
Praradus ar nurašius nevisiškai amortizuotą nematerialųjį turtą, pripažįstami nuostoliai, kurie parodomi pelno (nuostolių) ataskaitoje kaip veiklos sąnaudos.
Praradus ar nurašius nevisiškai amortizuotą nematerialųjį turtą pelno (nuostolių)
ataskaitoje veiklos sąnaudų straipsnyje parodomas grynasis rezultatas – nuostoliai, kurie apskaičiuojami iš nurašomo turto įsigijimo savikainos atimant sukauptą amortizaciją ir vertės sumažėjimą (jei jis buvo užregistruotas).
Nematerialusis turtas, kuris nenaudojamas įmonės veikloje ir laikomas perparduoti, registruojamas atsargų sąskaitoje likutine verte tą datą, nuo kurios turtas nebenaudojamas. Tokio turto apskaitos reikalavimus nustato 9-asis verslo apskaitos standartas „Atsargos”.
Jei įmonė nematerialiojo turto objekto nebenaudoja ir nenumato jo naudoti savo veikloje vėliau ir laiko jį ketindama perleisti, toks objektas nebeatitinka turto priskyrimo nematerialiajam turtui požymių, todėl jis perkeliamas iš nematerialiojo (ilgalaikio) turto sąskaitos į atsargų sąskaitą likutine verte nuo to momento, kai jis nebenaudojamas veikloje.
Baigiamosios nuostatos
Pirmą kartą šį standartą taikanti įmonė turi nuo standarto įsigaliojimo datos taikyti šio standarto nuostatas, o praėjusių finansinių metų lyginamąją informaciją pataisyti pagal 7-ojo verslo apskaitos standarto „Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas” reikalavimus.
Nuo standarto įsigaliojimo datos nematerialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina nustatoma tik pagal šio standarto nuostatas, tačiau anksčiau įsigyto nematerialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina neperskaičiuojama. Jei iki standarto įsigaliojimo datos pripažintas nematerialusis turtas nebeatitinka pripažinimo kriterijų, jis turi būti eliminuojamas, parodant tai kaip apskaitos politikos keitimą, t.y. retrospektyviai. Jei šio standarto įsigaliojimo datą straipsnis atitinka nematerialiojo turto apibrėžimą ir pripažinimo kriterijus, bet iki standarto įsigaliojimo datos jis nebuvo pripažintas turtu, nematerialusis turtas, įsigaliojus standartui, neturi būti pripažįstamas. Jei įsigaliojus standartui įmonė keičia nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laiką, tai laikoma apskaitinių įvertinimų keitimu ir apskaitoje parodoma perspektyviai.
Įmonės, kurių balanse yra nevisiškai amortizuota formavimo savikaina ar kitas nematerialusis turtas, kuris neatitinka šiame standarte nurodytų nematerialiojo turto pripažinimo kriterijų, pradėdamos taikyti šį standartą formavimo savikainos straipsnį turi panaikinti taikydamos 7-ojo verslo apskaitos standarto „Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas” reikalavimus.
Iki Verslo apskaitos standartų įsigaliojimo įmonės steigimo išlaidos (išlaidos teisinėms, konsultavimo paslaugoms apmokėti, registravimo rinkliavos ir pan.), reorganizavimo, obligacijų išleidimo išlaidos, taip pat palūkanos, mokamos už paskolas ilgalaikiam materialiajam turtui įsigyti ar pasigaminti, turėjo būti kapitalizuojamos ir apskaitoje registruojamos kaip nematerialusis turtas – formavimo savikaina. Nematerialiajam turtui iki Verslo apskaitos standartų įsigaliojimo buvo priskiriama ir tyrinėjimų darbų savikaina.
Pagal Verslo apskaitos standartus tokios išlaidos nebeatitinka nematerialiojo turto pripažinimo kriterijų, todėl įmonės formavimo ir tyrinėjimų darbų savikainą turi panaikinti pagal 7-ojo verslo apskaitos standarto „Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas” reikalavimus.
Formavimo ir tyrinėjimų darbų savikainos panaikinimas turi būti laikomas apskaitos politikos keitimu, todėl jis turi būti atliekamas retrospektyviai, t.y. apskaitoje koreguojamas nepaskirstytojo pelno (nuostolių) likutis ir pataisoma praėjusių finansinių metų lyginamoji informacija.
Išimtis taikoma palūkanoms, susijusioms su nebaigta statyba. Kapitalizuotos palūkanos iki Verslo apskaitos standartų įsigaliojimo nebaigtiems statyti (gaminti) objektams, jei jos nebuvo įskaitytos į nebaigtos statybos savikainą, o buvo įtrauktos į formavimo savikainą, iš formavimo savikainos perkeliamos į nebaigtos statybos savikainą.
Nurašant nevisiškai amortizuotą formavimo savikainą, įmonės apskaitoje daromi tokie įrašai:
D 1XX Formavimo savikaina – amortizacija (-) (sąskaitų grupės pagal senąjį sąskaitų planą)
D 3423 Ankstesniųjų metų apskaitos politikos keitimo pelnas (nuostoliai)
K 1XX Formavimo savikaina – savikaina (sąskaitų grupės pagal senąjį sąskaitų planą)
Literatūra
1. A. Bagdzevičiūtė, D. Petrauskienė, R. Zakalskienė. Ilgalaikio turto apskaita ir apmokestinimas. Vilnius. 2005 m.
2. www.Google.lt