Lietuvos ūkio šakinė struktūra ir konkurencingumas

Turinys

ĮŽANGA 3
ŪKIO ŠAKINĖ STRUKTŪRA 5
Ūkio šakinės struktūros istorinė raida ir dėsningumai 7
LIETUVOS ŪKIO ŠAKINĖ STRUKTŪRA 8
Lietuvos ūkio retrospektyva 9
Lietuvos ūkio šakų pagrindinės proporcijos 11
Lietuvos ūkio šakų struktūros pokyčiai pagal BVP 13
Darbininkų kvalifikacija ir užimtumas ūkio šakose 14
Materialinės investicijos į ūkio šakas 16
Lietuvos išgaunamoji ir apdirbamoji pramonė 2004-2005m 17
ČEKIJOS ŪKIO ŠAKINĖ STRUKTŪRA 19
Čekijos ūkio retrospektyva 20
Ūkio šakinė struktūra ir jos dinamika pagal BVP 21
Užimtų gyventojų skaičius ūkio šakose 22
Čekijos užsienio prekyba 23
LIETUVOS IR ČEKIJOS KONKURENCINGUMO LYGINAMOJI ANALIZĖ 25
Konkurencingumo didinimo kryptys Lietuvoje 29
IŠVADOS 31
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 33
PRIEDAI 34Ūkio šakinės struktūros istorinė raida ir dėsningumai
Istorinė ūkio šakinės struktūros raida ir dėsningumai domino daugelį ekonomistų irr mokslininkų. Nagrinėjant ūkio šakinės struktūros raidą, buvo sukurta ir pritaikyta 3-jų šakų teorija, kurios pradininkais buvo A. Fišeris (A. Fisher) ir K. Klarkas (C. Clark). 3-jų šakų teorijos esmė buvo ta, kad istorinėje ūkio šakinės struktūros raidoje vyrauja trys ūkio šakos:
1. Pirminės šakos – tai žemės ūkis ir kasyba.
2. Antrinės šakos – tai apdirbamoji pramonė.
3. Tretinės šakos – tai paslaugos: prekyba, transportas, ryšiai ir kt.

Vis dažniau ekonomistai kelia klausimą apie ketvirtinės šakos egzistavimą. Ketvirtinė šaka gali susiformuoti iš tretinės šakos, t. y. paslaugų. Keliama hiipotezė, kad ketvirtinė šaka turėtų apimti verslo paslaugas, kurios reikalauja aukštos kvalifikacijos specialistų. Tai galėtų būti tokie aukštos kvalifikacijos specialistai: finansininkai, bankininkai, teisininkai, informacinių technologijų specialistai ir kt.
Pasaulinio ūkio struktūra yra dinamiška ir šios struktūros pokyčių bendras dėsningumas yra toks: ek

konominio vystymosi procese “pirminės šakos” (žemės ūkis ir kasyba) užleidžia pirmenybę šakinėje ūkio struktūroje “antrinėms šakoms” (apdirbamoji pramonė ir statyba), o šios – “tretinėms šakoms” (paslaugų sfera). Pagrindinė BVP pokyčių išsivysčiusiose šalyse tendencija antroje XX a. pusėje buvo paslaugų sektoriaus virtimas vyraujančia ekonomikos dalimi (60-70 proc. BVP) . Apdirbamosios pramonės dalis BVP didėja, kol pasiekiamas tam tikras lygis, po to stabilizuojasi arba mažėja. Kartu vyksta žemės ūkio, pramonės ir prekybos integracija į agropramoninį kompleksą, išreiškiantį naują gamybinių santykių tipą.

Lietuvos ūkio šakinė struktūra

Šioje dalyje supažindinsiu su buvusia Lietuvos ūkio struktūra, pagrindinėmis jos proporcijomis ir atskleisiu esamą padėtį Lietuvoje.
Lietuvos ūkio struktūra per pastarąjį dešimtmetį patyrė radikalių pokyčių. Joje gerokai padidėjo didmeninės ir mažmeninės prekybos bei kitų paslaugų, gerokai sumažėjo pramonės dalis.

Lietuvos ūkio raidą ir jos sttruktūros pertvarką lemia: perėjimas į rinkos ekonomiką ir atviros ekonomikos principų taikymas; susiklosčiusi šalies ūkio šakinė struktūra ir būtinumas atlikti jos restruktūrizaciją; spartus tarptautinio bendradarbiavimo bei kooperavimo procesas ir galimybės dalyvauti pasaulinėje prekių rinkoje, taip pat ir kiti veiksniai. Be to, Lietuvos ūkyje 1991–1995 m. pasireiškė gili ekonominė krizė, kuri tiesiogiai įtakojo į struktūrinės politikos formavimą . Todėl nagrinėti ūkio struktūrinės politikos klausimus yra itin svarbu. Pradžioj atskleisiu Lietuvos ūkio šakinės struktūros praeitį ir jos vystymąsi.Lietuvos ūkio retrospektyva
Lietuva iki sovietinės industrializacijos buvo agrarinė šalis. So

ovietinės industrializacijos pagrindu šalies realusis kapitalas buvo formuojamas nepaisant nacionalinio ūkio integralumo reikalavimų, o vadovaujantis sovietinių žinybų Maskvoje suformuluotais kooperacijos atskirų ūkio šakų viduje principais. Sutinkamai su sovietiniais regionų ekonomikos plėtros principais Lietuva buvo priskiriama prie šiaurės vakarų regiono, kuriam priklausė Baltarusija ir Leningradas, arba Pabaltijo regiono, prijungiant Kaliningrado sritį. Vietinių žaliavų išteklių veiksnys plėtojant Lietuvos ekonomiką didelės svarbos nevaidino. Pagrindinės žaliavos: nafta, dujos, metalas, medvilnė ir kt., būtinos pramonei, anksčiau buvo įvežamos tik iš buvusios TSRS, t. y. funkcionavo vienkanalė apsirūpinimo ištekliais sistema. Ekonomikos plėtra pagal tokius principus iškreipė ekonomikos struktūrą, kuri būtų susiklosčiusi natūraliai. Šalyje buvo sukurtos praktiškai naujos elektronikos, staklių ir įrengimų gamybos, chemijos ir karinio komplekso produkcijos pramonės šakos, nors plėtotos ir tradicinės Lietuvai maisto, lengvosios ir statybinių medžiagų pramonės šakos. Kadangi realusis kapitalas sovietiniais laikais kurtas neatsižvelgiant į tikruosius Lietuvos pranašumus ir ūkio integralumą, pereinamuoju laikotarpiu po 1990 metų kilo nemažai specifinių sunkumų.
Per daugelį dešimtmečių Lietuvos ūkyje įsivyravo ganėtinai imlus ištekliams gamybos priemonių kūrimo, jų tobulinimo ir eksploatavimo būdas, taipogi aukšto lygio gamybos priemonių bei technologijų įvežimas iš išsivysčiusių pasaulio šalių. Dėl reguliaraus importo (iki 1989 m.) dalis pramonės įmonių naudojo šiuolaikines technologijas, mašinas ir įrengimus. Tačiau dėl gilios ekonominės krizės šalyje 1990–1994 m. gamybos priemonių ir technologijų ly
ygis nusmuko: šiuolaikinių technologijų ir įrengimų įvežimas 1990–1994 m. sumažėjo apie 3 kartus, palyginti su ankstesniu laikotarpiu.
Prasidėjus ekonominiam augimui 1995 m. Lietuvos ūkio finansinė būklė pradėjo gerėti, ėmė spartėti investicinis procesas ir gamybos technologijų atnaujinimas. Nepaisant to, Lietuvoje vyrauja senų technologijų pramonė, kurioje sukuriama net 73 proc. visos produkcijos, o aukštųjų technologijų pramonė – sudaro tik 4,4 proc. Be to, šiuo metu nemaža gamybinių pajėgumų dalis dėl savo nepritaikymo gaminti kokybiškus produktus yra nenaudojama, nors jie nėra beverčiai ir gali būti panaudoti kitai paskirčiai.
Pereinamuoju laikotarpiu Lietuvoje įvyko žymūs struktūriniai pokyčiai: sumažėjo žemės ūkio dalis BVP, dar smarkiau sumažėjo pramonės dalis, be to, kai kurios pramonės šakos pradėjo gaminti žemesnio techninio lygio produkciją, santykinai išaugo paslaugų dalis. Tai iš esmės atitinka tendencijas, susiklosčiusias kitose mažų ir vidutinių pajamų šalyse.
Ūkio restruktūrizacija nėra užbaigta. Nepatenkinami tebėra ne tik ūkio integralumas ir jo šakų viena kitos papildymas, bet ir pramonės šakų proporcijos yra pasislinkusios nuo sudėtingesnės (elektronika, mašinų gamyba) prie paprastesnės (maisto, tekstilės) gamybos. Apdirbamosios pramonės dalis yra sumažėjusi perdaug, lyginant su paslaugomis. Kitaip tariant, reali gamyba yra per maža ir perdaug primityvi.
1970–1980 m. Lietuvos pramonės dalis gana sparčiai didėjo iki 46 proc. nacionalinių pajamų apimties, o 1980–1989 m. ji sumažėjo iki 36 proc. Pradėjus įgyvendinti ekonomikos reformą, Lietuvoje pramonės dalis ėmė šu
uoliškai mažėti ir 1994 m. sudarė tik 23 proc. bendrojo vidaus produkto apimties (35% – 1989 m. bendrojo vidaus produkto apimties). Žemiausią lygį šalies pramonė pasiekė 1999 m. (Rusijos ekonominės-finansinės krizės įtakos Lietuvos ūkiui metais) ir sudarė 18 proc. BVP. Tuo tarpu kitų ūkio šakų (pervežimai ir kt.) dalis gana sparčiai didėjo. Ir tik 2000 m. pramonės įtaka Lietuvos ūkiui pradėjo vėl didėti ir, kai jos dalis sudarė 22 proc.
Sėkmingai perorientavus eksporto srautus į Vakarų rinkas, 2000 m. BVP padidėjo 3,9 procento. 2005m. realus BVP palyginti su 2004 m., padidėjo 7,5proc..
Tačiau pramonės dalies sumažėjimas bendroje pridėtinėje vertėje Lietuvoje peržengė racionalią ribą, ko pasėkoje ženkliai padidėjo ūkio disbalansas, sąlygojamas didėjančiu prekybos balanso deficitu, todėl negali būti vertinamas pozityviai. Tai ypač pabrėžtina kalbant apie pramonės vaidmenį mažose šalyse, neturinčiose didelių gamtos išteklių, nes jose pramonė, yra svarbiausia pajamų ir valiutos išteklių formavimo šaltinis.
Taigi, toliau aptarsiu esamą padėtį Lietuvos ūkio šakinėje struktūroje ir jos proporcijas.Lietuvos ūkio šakų pagrindinės proporcijos
Ūkis ir jo šakinė struktūra gali būti apibūdinama ūkio proporcijomis. Ūkio proporcijos – tai svarbiausios ūkio sudėtinės dalys, kurios lemia ūkio plėtrą ir pokyčius trumpalaikiu ir ilgalaikiu laikotarpiu.
Lietuvos ūkio pagrindinės proporcijos 2002–2004 m. laikotarpiu buvo šios :
 pramonė – 1/4;
 paslaugos – 2/3;
 žemės ūkis – 1/10.

Akivaizdu, kad svarbiausios Lietuvos ūkio proporcijos buvo pramonė ir paslaugos. Kaip ir daugumoje industrinių valstybių, Lietuvos ūkyje didžiausią dalį užima paslaugos, sudarančios 69,3 proc. bendrosios pridėtinės vertės. Pramonė sudaro 24,9 proc. pridėtinės vertės, o žemės ūkis, miškininkystė ir žvejyba apima santykinai mažą BVP dalį, t.y. 5,8 proc.
Pastaraisiais metais ūkis buvo sparčiai restruktūrizuojamas. Paslaugų sektoriaus pridėtinė vertė išaugo nuo 34 proc. visos pridėtinės vertės, kuri buvo 1991 m. iki 69 proc. 2004 m. Ypač sparti plėtra pasireiškė kai kurių iki tol silpnai išplėtotų paslaugų, tokių kaip finansinis tarpininkavimas, didmeninė ir mažmeninė prekyba, transportas.
Be to, paslaugose tikslinga išskirti kaip atskiras proporcijas – prekybą (17,7%) ir transportą bei ryšius (12,9%), kurios daro didelę įtaką Lietuvos ūkio plėtrai.
Pramonė ir toliau išlieka svarbus ūkio sektorius, jos dalis per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo nuo 44,4 proc. bendrosios pridėtinės vertės, kuri buvo 1991 m., iki 24,8 proc. (apdirbamoji pramonė sudarė 21 proc.) bendrosios pridėtinės vertės 2004 m.
Žemės ūkyje nuo 1995 m. pastebima mažėjimo tendencija – nuo 11,7 proc. bendrosios pridėtinės vertės iki 5,6 proc. Žemės ūkis, kaip pagrindinė proporcija, paminima dėl to, kad šalies žemės ūkis yra pagrindinis žaliavos tiekėjas maisto pramonei, kuri yra didžiausia Lietuvos apdirbamosios pramonės proporcija (3 lentelė).
Gamybos sektoriaus restruktūrizavimas vyko ūkio subjektams keičiant daug energijos ir žaliavų reikalaujančias senas technologijas pažangesnėmis ir prisitaikant prie standartų, taikomų ES rinkoje, bei Vakarų rinkos poreikių. Palyginti su kitomis Europos šalimis, dabar Lietuvos pramonės šakinėje struktūroje santykiškai didesni šie sektoriai:
• maisto ir gėrimų pramonė,
• tekstilės ir drabužių pramonė,
• rafinuotų naftos produktų pramonė,
• elektronikos ir elektrotechnikos pramonė,
• medienos apdirbimo ir medienos gaminius naudojančios šakos,
• chemijos medžiagų ir produktų pramonė.
Šių šakų gamybos ir užimtumo apimtys santykiškai yra didžiausios arba vienos iš didžiausių lyginant Lietuvą su kitomis Europos šalimis. Žemės ūkio ir maisto pramonės šaka Lietuvai tiek pat svarbi kiek ir, pvz., Danijai ar Olandijai. Tekstilės pramonės svarba Lietuvai prilygsta tik Italija, Portugalija ir Ispanija. Transporto sektorius savo dydžiu panašus į Belgijos ir Olandijos, kurios taip pat yra svarbios tarptautinio tranzito šalys. Medienos pramonė tokia pat svarbi kaip ir daug miško medžiagos apdorojančiai Suomijai ar baldų gamyboje pirmaujančiai Danijai.
Tokį Lietuvos pramonės struktūrinį plėtojimą lėmė dešimtmečiais vyravusi ekonominė politika ir darbo pasidalijimas. Maisto pramonė turi ilgas istorines tradicijas. Dideli tekstilės pramonės pajėgumai buvo pastatyti taip pat tarybiniais metais. Medienos gamyba gerokai padidėjo, nes ji remiasi palyginti nebrangia vietine žaliava. Visos šios šakos Lietuvoje turi absoliutų konkurencinį pranašumą darbo jėgos sąnaudų prasme, palyginti su dauguma Europos šalių. Dėl šios priežasties nemažai įmonių dirba kaip subkontraktoriai. Nepaisant to, žemės ūkio svarba ir jo dalis per pastaruosius 5–10 metų labai sumažėjo, ir ateityje žemės ūkį jau negalima bus traktuoti kaip pagrindinę Lietuvos ūkio proporciją.
Kalbant apie Lietuvos apdirbamosios pramonę, kaip pramonės didžiausią pridėtinę vertę sukuriantį sektorių, jos pagrindinės proporcijos 2002–2004 m. laikotarpiu buvo šios (3 lentelė priede):
 maisto pramonė – 1/5;
 lengvoji pramonė – 1/10;
 naftos produktų pramonė – 1/4;
 mašinų gamybos pramonė – 1/10;
 medžio apdirbimo pramonė – 1/10.
Pažymėtin.a, kad didžiausia – maisto pramonės proporcija pastaraisiais metais sumažėjo (nuo 22% iki 19%), o tuo pačiu sumažėjo ir maisto pramonės įtaka į šalies apdirbamosios pramonės plėtrą.
Pagal pasaulines tendencijas žemės ūkio dalis turėtų dar mažėti, pramonės šiek tiek padidėti ir paskui išlikti stabili, o paslaugų didėti. Suprantama, visos trys šakos absoliutiniu masteliu turi augti. Reikia pabrėžti ir tai, jog pastaraisiais metais įvykus struktūriniams pokyčiams, Lietuvos ūkio struktūra tapo panaši į ES šalių struktūrą. Lietuvos ūkio šakų struktūros pokyčiai pagal BVP
Išankstiniais duomenimis, 2005 m. BVP siekė 71084 mln. litų ir, palyginti su 2004 m., išaugo 7,5 procento. BVP vienam šalies gyventojui sudarė 20,8 tūkst. litų. Tai vienas iš sparčiausių BVP augimo tempų Europos Sąjungoje ( priedo 4 lentelė).
2005 m. BVP augimą, palyginti su 2004 m., lėmė daugumos svarbiausių veiklos rūšių bendrosios pridėtinės vertės augimas. BVP augimui turėjo įtakos beveik visos veiklos rūšys, išskyrus kasybą bei karjerų eksploatavimą. Daugiau nei bendras šalies ūkio augimas pridėtinė vertė didėjo transporto, sandėliavimo ir ryšių, statybos, prekybos, apdirbamosios gamybos viešbučių ir restoranų veiklos rūšyse. Minėtose veiklos rūšyse sukurta bendra pridėtinė vertė 2005 m., palyginti su 2004 m., augo 9,7 proc., o likusiose veiklos rūšyse – 3,8 proc. Tai, kad pridėtinė vertė su vartojimu susijusiose veiklos rūšyse augo sparčiau negu gamybos sektoriuje, lėmė 2005 m. išaugusios gyventojų pajamos (šalies viduje ir iš užsienio) ir skolinimasis.
Sparčiausi augimo tempai nuo 2000 iki 2005m buvo nustatyti statybos (18%), finansinis tarpininkavimas (18%), didmeninės ir mažmeninės prekybos (9%),transporto, sandėliavimo ir ryšių (6%) veiklų grupėje. Taigi, gana spartų BVP augimą labiausia skatino vidaus rinka. Bendroji pridėtinė vertė pagal ekonominės veiklos rūšis plačiau pateikta priede (1 lentele) .
Kalbant apie pramonės vaidmenį šalies ūkio struktūroje, reikia pažymėti, jog Lietuvos pramonės dalis BVP yra mažesnė nei labiau išsivysčiusiose Vakarų arba Centrinės Europos šalyse. Formuojantis rinkos ekonomikai Lietuvos pramonės dalis BVP nuolat mažėjo ir 1999 m. jau sudarė tik 23,3 % (1993 m. – 34,2 %), tame tarpe išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės – iki 18,8 %. Tačiau nuo tol situacija pasikeitė ir yra juntamas nedidelis pramonės atsigavimas. 2004m duomenimis pramonės dalis BVP sudarė 24,8 %. Pramonės dalis BVP kai kuriose Vidurio Europos valstybėse (Čekija, Slovakija, Vengrija, Slovėnija) didesnė nei Lietuvoje 5-10 %.
Ūkio struktūrą lems pastangos ir galimybės gaminti aukštesnės pridėtosios vertės gaminius ir paslaugas. Tikėtina, kad paslaugų dalis BVP didės pirmiausiai sąskaita modernių informacinių ir telekomunikacinių paslaugų plėtros, taip pat dėl valdymo, švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugų vertės didėjimo, sąlygojamo didėjančių galimybių jas finansuoti. Šakinė pramonės struktūra vidutinės trukmės laikotarpiu yra pririšta prie esamų fizinio kapitalo ir atitinkamos kvalifikacijos darbo jėgos, kurie negali pasikeisti staigiai. Be to, kol kas būtent tradicinės šakos ir tradiciniai gaminiai dėl savo žymiai didesnės apimties užtikrina ekonomikos augimą, jei tik pavyksta įsisavinti naujas rinkas ar atgauti turėtąsias.Darbininkų kvalifikacija ir užimtumas ūkio šakose
Vienas iš pramonės struktūros tikslingų vertinimų yra pagal tai, kaip joje atsispindi vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių pramonės konkurencingumą – darbo jėgos kvalifikacija.
Remiantis Lietuvos Statistikos Departamento duomenimis Lietuvoje vyrauja žemos kvalifikacijos darbo jėgos reikalaujanti pramonė (50,6 proc.). Ji apima maisto, gėrimų, tekstilės, drabužių siuvimo, odos, guminių ir plastmasinių dirbinių ir kitus pramonės subsektorius. Antroje vietoje – žemesnės nei aukšta darbo jėgos kvalifikacijos pramonė, kurioje sukuriama daugiau nei trečdalis visos pramonės produkcijos.
1a lentelė. Lietuvos pramonės struktūra pagal darbo jėgos kvalifikacijos reikalavimus 1998 m., proc.
Šalys Aukštos kvalifikacijos darbo jėgos pramonė Žemesnės nei aukšta kvalifikacijos darbo jėgos pramonė Aukštesnės nei žema kvalifikacijos darbo jėgos pramonė Žemos kvalifikacijos darbo jėgos pramonė
Lietuva* 3,5 36,7 9,2 50,6
ES (15)** 16,75 31,06 21,76 30,43
*apskaičiuota pagal produkcijos apimtį
** apskaičiuota pagal pridėtinę vertę

Kaip pastebime iš 1a lentelės, Lietuva turi dar pasistūmėti keliant kvalifikaciją darbininkams, kad būtų galima konkuruoti su Europos Sąjungos šalimis senbuvėmis.
Ūkio restruktūrizavimas, privatizavimas, rinkos santykių plėtra, kiti vidaus bei išorės veiksniai sąlygojo užimtumo sumažėjimą bei nedarbo, pirmiausia struktūrinio, augimą.

Taigi nedarbą lėmė struktūrinės priežastys – ribotas darbo jėgos mobilumas, kvalifikacijos ir rinkos poreikių neatitikimas. 2005 m. tyrimų duomenimis apie 60 proc. bedarbių turėjo pagrindinį/vidurinį išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją.
Vidutinis registruoto nedarbo lygis (žr. 2a lentele) 2001 m. pasiekė net – 14,7 proc .Nedarbas visų pirma palietė neturintį darbo patirties jaunimą, asmenis be tinkamų įgūdžių ir kvalifikacijos. Vėliau jis turėjo tendencija mažėti. Dar reiktų pažymėti ir tai, jog nedarbo išaugimas (2000-2001m) buvo vienas iš Rusijos ekonominės krizės padarinių.
2a lentele Nedarbo lygis Lietuvoje 1998-2005m, %
Nedarbo lygis 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005
Statistikos departamento tyrimo duomenimis 11,6 13,0 13,9 14,7 12,9 12,2 11,8 8,3
15 – 24 metų asmenų 19,3 24,1 27,4 24,1 22,9 28,1 22,7 15,3

Daugiausiai darbuotojų Lietuvos ūkyje 2005 metais buvo apdirbamosios pramonės – 18,08 proc., didmeninės ir mažmeninės prekybos – 15,8 proc., Didelė dalis darbuotojų užimti žemės ūkio sektoriuje – beveik 11,4 proc. Švietimo srityje dirbo 10,04 proc. visų dirbančiųjų. (žr. priede 11 lentele)
Pagal pagrindines ūkio šakas, užimtumas yra pasiskirstęs taip: daugiausia darbuotojų dirba paslaugų sektoriuje – 56,9 proc., pramonėje – 29,1 proc, o žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje beveik 14 proc užimtųjų. Tai atspindi žemiau esanti 3a lentele.
3a lentele Užimtumo lygis pagal pagrindines ūkio šakas Lietuvoje 1998-2005m, %

1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005
Žemės ūkyje, medžioklėje, miškininkystėje ir žuvininkystėje 19,2 19,3 18,7 17,3 17,8 17,9 15,8 14,0
Pramonėje ir statyboje 28,7 27,3 26,8 27,1 27,5 28,1 28,2 29,1
Paslaugose 52,1 53,4 54,5 55,6 54,7 54,0 56,0 56,9Materialinės investicijos į ūkio šakas
Be darbo jėgos kvalifikacijos ir investicijų į mokslo tyrimus bei plėtotę, trečias lemiantis ekonomikos konkurencingumo lygį veiksnys yra investicijos į materialųjį turtą. Gamybos augimui, darbo produktyvumo didinimui visada reikia papildomų investicijų. Materialinės investicijos kartu yra naujų, pažangių technologijų diegimo vykdant ilgalaikio materialaus turto atnaujinimą prielaida. Paprastai jos yra būtinos siekiant visiškai įgyvendinti mokslo tyrimų rezultatus, kuriant naujas darbo vietas. Turint omenyje, kad Lietuvoje didelę dalį sudaro kapitalo imli pramonė, šio veiksnio įtaka pramonės konkurencingumui yra akivaizdi.
Materialinės investicijos 2005 m., palyginti su 2004m., padidėjo 16,0 proc. Analizuojamame laikotarpyje buvo daugiau investuojama į pastatų, inžinerinių statinių statybą ir remontą bei įrenginių, mašinų, transporto priemonių įsigijimą (priedo 7 lentele). Tai lėmė dėsningą poreikį investuoti į atitinkamas veiklas: statybos, transporto ir sandėliavimo, nekilnojamojo turto ir ypač į kasybą ir karjerų eksploatavimą, susijusius su nerūdinių statybinių medžiagų poreikiu.Lietuvos išgaunamoji ir apdirbamoji pramonė 2004-2005m
Lietuvos išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės (IAP) įmonės 2005 m. pardavė už 36,1 mlrd. litų (be PVM ir akcizo) vertės pagamintos produkcijos. IAP parduotos produkcijos mastas per 2005 m. padidėjo 8,4 proc., o skaičiuojant be rafinuotų naftos produktų – atitinkamai 9,6 proc. Jau nemažai pastarųjų metų pramonės produkcijos pardavimo tempai išlieka gana dideli. (1a pav.).

1a pav.: išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės produkcijos pardavimo apimties pokyčiai (palyginti su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu), proc.
2005 m. didėjo pramonės produkcijos pardavimo mastas įmonėse, kurių pagrindinė veikla – statybinių medžiagų gamyba (34,3 proc.), pagrindinių metalų gamyba (24,6 proc.), guminių ir plastikinių gaminių gamyba (23,4 proc.).
Palyginti su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, sulėtėjo baldų gamybos realizavimo augimo tempai – šio pramonės sektoriaus produkcijos pardavimo prieaugis tesiekė 13,0 proc., maisto produktų ir gėrimų gamyba – prieaugis 8,1 proc.. Mažiau buvo realizuota tekstilės gaminių (-3,0 proc.),drabužių siuvimo (-7,4 proc.), elektros mašinų gamyboje (-7,3 proc.). Didžiausią dalį šalies pramonės parduotos produkcijos struktūroje, kaip ir ankstesniais metais, sudaro rafinuotų naftos produktų, maisto produktų ir gėrimų, aprangos ir tekstilės gaminių, mašinų ir prietaisų, chemikalų ir chemijos pramonės gaminių, medienos ir medienos gaminių, baldų pramonės sektoriai (10 lentelė priede).
Šalies įmonėse gaminama produkcija tampa vis labiau konkurencinga. Apie tai byloja nuolat didėjančios pramonės pardavimų apimtys ne tik vidaus, bet ir užsienio rinkose. Jeigu visos IAP produkcijos pardavimas padidėjo 8,4 proc., tai Lietuvoje pagamintų prekių eksportas 2005 m. padidėjo 22,9 proc. ir pasiekė 25,5 mlrd. Lt.
Tačiau iš esmės Lietuvos pramonės gaminama produkcija yra labiau orientuota į užsienio rinkas. Į vidaus rinką daugiausia yra orientuotos maisto produktus ir gėrimus, statybines medžiagas, keramikos gaminius gaminančios pramonės įmonės.

Eksporto apimtis į Europos Sąjungos (ES) valstybes, ELPA šalis sudarė per 70 proc. visos eksportuotos produkcijos. Lietuviškos kilmės prekių eksportas į Rusiją padidėjo 29,2proc.. Eksportas į NVS šalis padidėjo 15,1proc. (priedo 1pav.). Analizuojamu laikotarpiu didžiausia prekių dalis iš Lietuvos eksportuota į tokias valstybes: Rusiją (10,4 proc. bendro Lietuvos eksporto), Latviją (10,3 proc.), Vokietiją (9,4 proc.), Prancūziją (7,0 proc.) ir Estiją (5,9 proc.).
Pagrindinės eksporto prekės, 2005 m., kaip ir atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, buvo rafinuoti naftos produktai (27,2 proc.), maisto prekės ir žemės ūkis (13,0 proc.), mediena, medienos ir popieriaus dirbiniai, baldai (10,9 proc.), tekstilės gaminiai, drabužių ir kailių siuvimo, odos ir jos dirbinių pramonės produkcija (9,5 proc.)
Apie didžiausius eksporto pokyčius galima paminėti tai, jog naftos produktai nebeeksportuojami į Šveicariją, o didžiausia dalimi jų eksportas padidėjo į Prancūziją, JAV, Latviją, Singapūrą, Kanadą ir Estiją.
Užsienio rinkų sąskaita gamybos apimtį plėtojo žemės ūkio ir maisto pramonės produkcijos gamintojai: eksportas išaugo du kartus (konditerijos gaminių – 45,0 proc., pienao ir pieno produktai – 12,8 proc., žuvų ir jų produktų – 50,5 proc.). Palyginti sparčiai augo mineralinis kuras, guminių ir plastikinių dirbinių, mašinų, mechaninių ir elektros įrenginių eksportas.
Tiesioginių užsienio investicijų dalis į apdirbamąją pramonę 2005 m. spalio 1 d. sudarė 33,2 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų. Apdirbamojoje pramonėje didžiausios tiesioginės užsienio investicijos tenka maisto produktus, gėrimus ir tabako gaminius bei naftos produktus gaminančioms įmonėms. Sparčiausiai 2005 m. didėjo investicijos į naftos ir chemijos pramonę, guminių ir plastikinių gaminių pramonę, statybinių medžiagų pramonę, baldų pramonę, kompiuterių ir elektros mašinų gamybą, transporto priemonių gamybą, tačiau investicijų į šiuos sektorius dalis, palyginti su juose sukuriama pr.idėtine verte, yra mažesnė.

Čekijos ūkio šakinė struktūra

Čekijos respblika – šalis su 10,2 milijono gyventojų, turinti vieną iš stabiliausių ekonomikų iš pokomunistinių šalių centrinėj ir rytų europoj. Tai pramoninė – agrarinė valstybė. Pripažinta 1993m. sausio 1d., Čekija išlaiko augančią ekonomiką ir pasiekė gana aukštą ekonominį progresą mašinų ir įrengimų, automobilių pramonėse.
Sėkmė Čekijos respublikos yra sutvirtinta patikimos ekonomikos ir politinės struktūros, gerai išvystytų mokslinių tyrimų institucijų, aukštos kvalifikacijos darbo jėgos, ir stipraus pramonės pajėgumo. Strateginė šalies vieta Europoje, žemos kainos ir kvalifikuota darbo jėga pritraukė dideles užsienio tiesiogines investicijas. Šis investavimas yra svarbus pamatas pramonės modernizavimui ir augimui, kuris didina šalies konkurencingumą kitų šalių atžvilgiu. Pavyzdžiui, Čekija yra didžiausia automobilių tiekėja centrinės ir rytų europos regione.
Palygindami Lietuvą su Čekija geriau susidarysime įspūdį apie šalių vykdomas struktūrines politikas, teikiamus prioritetus ūkio šakoms, taip pat įsitikinsime, kurie Čekijos ūkio struktūros rodikliai yra konkuringesni už Lietuvos ūkį, o kurie atvirkščiai.Čekijos ūkio retrospektyva
Čekijos pramonės tradicijos siekia jau 18-19a., kai Bohemija ir Moravia buvo pramonės svarbiausia dalis Austrijos-Vengrijos imperijos. Jau XIII a. kalnuose pradėta kasti naudingąsias iškasenas. Čekijos Respublika turėjo gerai išsimokslinusius gyventojus ir išvystytą infrastruktūrą.
Tuo metu , kai 1948m okupavo šalį komunistai, Čekoslovakija turėjo subalansuotą ekonomika ir vieną iš aukščiausių pramonės lygių žemyne. Tačiau 1948m vyriausybė pradėjo akcentuoti sunkiąją pramonę virš žemės ūkio ir vartojamų prekių ir paslaugų. Daugybė pagrindinių pramonės šakų ir užsienio prekybos, kaip ir vietinė didmeninė prekyba buvo nacionalizuota. Nacionalizavimas daugumos mažmeninės prekybos buvo baigtas 1950-51m. Sunkioji pramonė gavo didžiausią ekonominę paramą per 1950m., bet planinis ūkis iššaukė švaistymą ir neefektingą pramonės išteklių naudojimą. Net jei darbo jėga buvo tradiciškai kvlifikuota ir efektyvi, netinkama motyvacija ir vadovavimas iššaukė didelį nedarbą , žemą produktyvumą ir prastą produkcijos kokybę. Ekonomika atsigavo tik po 1982m., kai pasiekė kasmetinio produkcijos augimo vidurkį, kuris buvo daugiau kaip 3% tarp 1983-85m.. Importas is Vakarų buvo apribotas, eksportas išaugo ir valiutos įsiskolinimas gerokai sumažėjo. Naujos investicijos buvo elektronikos, chemijos ir farmacijos sektoriuose, kurie buvo pramonės lyderiai rytų europoje apie 1985m. Po „aksominės revoliucijos“ Eksportas į komunistinių šalių bloką, persiorentavo i vakarų europą. Nuo tada čekijos rodikliai tik gerėjo.
Nors žymus ekonomikos augimas 1995-1996m BVP vienam gyventojui pakilo tik iki 50% Europos Sąjungos vidurkio 1996m, nuo tada jis didėjo 10% iki apytiksliai 12,150 dolerių 2001m., nepaisant įsiterpusio nuosmukio. Tai leidžia Čekijai pagal ekonominį išsivystymo lygį būti antrai po Slovėnijos iš pokomonistinių šalių grupės. Praėjusiais metais Čekijos ekonomika pasiekė rekordinį augimą – pagal Čekijos Statistikos departaento duomenis jis pasiekė 6 procentus, aukščiausią lygį šalies istorijoje nuo 1993, kai tapo nepriklausoma šalimi. Užsienio prekyba yra variklis, valdantis ekonomiką- ji padidėjo 5,3%. Plačiau apie tai pakalbėsiu kitame skyrelyje kur pristatysiu Čekijos ūkį ir jo dinamiką 2004-2006 metais.Ūkio šakinė struktūra ir jos dinamika pagal BVP
Kaip ir daugumoje industrinių valstybių, Čekijos ūkyje didžiausią dalį užima paslaugos, sudarančios 57,3 proc. bendrosios pridėtinės vertės. Pramonė sudaro 39,3 proc. pridėtinės vertės, o žemės ūkis, miškininkystė ir žvejyba apima santykinai mažą BVP dalį t.y. 3,4 proc. (2004m). Nors žemės ūkio sektorius ir nėra didelis, tačiau jis yra efektyvus. 54% Čekijos teritorijos užima žemės ūkio naudmenos. Kai kuriuose Čekijos regionuose aktyviai propaguojamas organinis ūkininkavimas, besiremiantis siekiu išlaikyti ekosistemą bei vengti sintetinių trąšų naudojimo. Tokių ūkių yra 810, kurie teikia maisto produktus. Tačiau šie produktai kol kas tesudaro tik 1% šalies maisto produktų rinkos.
Didžiausias augimas pramonėje 2005m, palyginus su 2004m. buvo užregistruotas transporto detalių (19,2%), mašinų ir įrengimų (13,3%) ir kokso ir rafinuoto naftos produktų pramonėse (12,6%) . Pramoninės produkcijos sumažėjimas labiausiai pasireiškė:
– odos ir odos produktų gamyboje (-4.6%)
– tekstilės ir jos gaminių gamyboje (-3.6%)
– metalu ir jų perdirbimo gamyboje (-2.1%).
Apdirbamoji pramonė stabiliai didėjo 5,7 proc. Pramonės pardavimai palyginus su 2000m išaugo 16.3%. Ir toliau sparčiai mažėjo privačių namų ūkių veiklos apimtis (2003 m. – -32,7 proc., 2004m. – -8,1). Pardavimai pramonės šakose 2005m išaugo 8,1%. Daugiausia išaugo transporto dalių (+22.9%), mašinų ir įrengimų (+14.1%) ir ‘gumos, plastiko produktų (+12.6%) pardavimai. Sumažėjo- kasybos ir karjerų eksplotavimo (-5.4%), tekstilės ir jos produktų (-3.1%) ir ‘maisto produktų, alaus, tabako ‘ (-2.5%) pardavimai.
Pramonės produkcijos indeksas 2006m. pasiekė 115.1% -antras pagal dydį nuo 2001m. Augimas pramonės produkcijos labiausia buvo paveiktas transporto įrengimų gamyboje (+39.7%, padidindamas pramonės augimą 7.27%), elektronikos ir optinės įrangos gamyba (+22.0%, padidindama augimą 2.4%) neapdirbtų ir apdirbtų metalų gamybą (+7.4%)

Tuo tarpu mineralinių produktų gamyba smuko (-2.8%), tekstilės ir jos gaminių (-1.9%,) kasybos ir karjerų eksplotavimo (-6.3%). Pramonės produkcija pakilo visose pramoninėse grupėse: ilgalaikio naudojimo prekių (+36.4%), būtiniausių prekių (+32.2%), tarpinių produktų(+7.2%), energijos suvartojimo (+6.5%) .
Šios tendencijos artino Čekijos ekonomiką prie ES šalių senbuvių. Didžiausias atotrūkis nuo ES rodiklių yra finansinių ir verslo paslaugų sektorių srityse, šios ūkio šakos per nagrinėjamą laikotarpį patiria didžiausią augimą, joms atitenka viena didžiausių materialinių investicijų dalių.
Taip pat reikia paminėti, jog Čekijoje didėja technologijoms imlių pramonės šakų dalis apdirbamosios pramonės srityje. Tai žinoma suteiks palankias sąlygas plėtoti šalies ūkiui ir didinti konkurencingumą tarptautiniu mastu.Užimtų gyventojų skaičius ūkio šakose
Čekijos pramonės sektoriuje 2004 metais dirbo 39,9 proc. Visų darbuotojų. Paslaugų sektoriuje dirbo daugiausia – 56,4% visų šalies gyventojų.. Žemės ūkio sektoriuje – 3,7% šalies gyventojų (2006m). Darbo lygis apdirbamojoje pramonėje sumažėjo (-0.5%). Daugiausia sumažėjo šiose apdirbamosios pramonės šakose:
– tekstilės ir jos gaminių gamyboj (-8.4%)
– odos ir jos gaminių gamyboj (-6.5%)
– kasybos ir karjerų eksplotavimo pramonėj (-4.2%).
Darbo lygio augimas pastebėtas gumos ir plastiko produktų pramonėje (+7.3%) taip pat transporto įrangos gamyboje (+7.0%).
Užimtumas pirminiame sektoriuje (žemės ūkis, miškininkystė, žvejyba) sumažėjo iki 3,7% ( praeitais metais jis siekė 3,9). Užimtumas antriniame sektoriuje (pramonėje ir statyboje) padidėjo 3% (76tūkst.) ir sudaro 39.9% viso užimtumo. Šis padidėjimas įvyko pagrinde dėl išaugusio užimtumo apdirbamojoje pramonėje. Užimtųjų skaičius daugiausia padidėjo metalo apdirbimo; mechanikos inžinerijos (+25.4tūkst.), mašinų variklių ir dalių gamybojos (+15.7 tūkst.) sektoriuose. Tačiau statybos pramonėj netgi sumažėjo. Tai įvyko dėl to, kad jas paveikė prastos oro sąlygos, kintanti temperatūra ir didelis sniego kiekis. Statybos apimtis pakilo tik 0,6%, o darbuotojų sumažėjo 14tūkst. šiame sektoriuje.
Užimtumas tretiniame sektoriuje (paslaugos įskaitant transportavimą) padidėjo 31.9 tūkstančiu iki 2 696.4 tūkst. (56.4% viso užimtumo), bet individualiame sektoriuje vystėsi priešinga kryptimi. Užimtumas daugiausia padidėjo mažmeninėje prekyboje; nuomos ir finansinio tarpininkavimo sektoriuose (+40.3 tūkst.), viešbučių ir restoranų (+5.0 tūkst), ir švietimo (+3.5 tūkst.) sektoriuose.
Kita vertus labiausiai užimtumas per metus sumažėjo viešo administravimo ir privalomos socialinės apsaugos sektoriuose (-9.4 tūkst.), visų pirma šalies administravimo, ir ekonomikos ir socialinės politikos sektoriuje (-5.6 tūkst.) – daugiausia žmogaus sveikatos srityje.
Kalbant apie darbo jėgos produktyvumą, tai 2005m. produktyvumas pramonėje išaugo 8.2%, augdamas greičiau nei vidutinis mėnesio atlyginimas. Aukščiasuias darbo jėgos produktyvumo didėjimas yra transporto įrangos gamyboje (+14.8%) ir mašinų detalių ir įrenginių gamyboje (+13.4%). Vienetiniai darbo užmokesčio kaštai sumažėjo 3.3%.Čekijos užsienio prekyba
Eksporto pardavimai išaugo +11.2%, ir proporcija visų pardavimų buvo 48.1%. Čekijos užsienio prekybos vystymasis 2006 yra įtakojamas teigiamų ir neigiamų veiksnių. Tarp teigiamų yra tebesitęsiantis pramonės produkcijos augimas. Didžiausias padidėjimas buvo transporto įrangos gamyboje (+35.9%). Svarbiausia lengvosios pramonės prekė – automobiliai , kurių eksportas padidėjo 31.6% per pastaruosius metus ir sudarė 19.1% 2006m eksporto (16.6% 2005m.). Tarp kitų mechaninės inžinerijos prekių, aukštas eksporto padidėjimas pastebėtas kompiuterinių technologijų sektoriuje (+56.2%);

Čekijos užsienio prekybai yra svarbus Vokietijos ekonomikos atsigavimas, nes į šią šalį yra daugiausia eksportuojama (36%).
Tarp neigiamų veiksnių užsienio prekybos vystymuisi – nepalankios prekybos sąlygos. Eksporto kainos nukrito 2.1% 2006m, palyginus su 2005m, o importo kainos padidėjo 2.8%. Didesnės naftos ir dujų kainos turi neigiamą poveikį prekybos balansui.
Taip pat neigiamas veiksnys – tolesnis prekybos su kinija deficito augimas (nuo 16.8 bilionų iki 23.2 bilionų kronų) ir Rusija (nuo 15.2 bilionų iki 20.8 bilionų kronų).
Užsienio prekybos pokyčiai produkcijos struktūros 2006m, palyginus su 2005m. yra tokie – daugiau už vidurkį išaugo mašinų ir įrengimų eksportas ( 22.2%). Importas sudarė (18.7%). Chemijos ir su ja susijusių produktų eksportas išaugo 9.3%, o importas – 8.1%. Didžiausias yra neapdirbtų žaliavų, mineralinio kuro imporo išaugimas (32.3%) tarp visų sektorių , o eksportas tesudarė 5.4%. Šis vystymasis, kuris buvo stipriai paveiktas išaugusių kuro kainų, padidino prekybos deficitą. Žemės ūkio ir maisto prekių importas išaugo 12.1%, eksportas – 11.6%.
Taigi supažindinau su Čekijos ūkio šakinės struktūros raida ir dabartinėmis tendencijomis. Dabar galime palyginti šias abi šalis ir jų konkurencingumo lygį tarptautinėje rinkoje.

Lietuvos ir Čekijos pramonės gaminių konkurencingumo lyginamoji analizė

Pradžioje palyginkime Lietuvos ir Čekijos makroekonominius rodiklius, kad geriau susipažintume su šalių pajėgumais ir ekonominėmis tendecijomis.
Bendrojo Vidaus Produkto augimo skirtumai pastaraisiais metais beveik susilygino. Tačiau kaip matome iš 4a lentelės Čekijos BVP augimo tempai yra pastoviai augantys ir 2005m pasiekė rekordinį lygį per 12 pastarųjų metų.

4a lentelė,Bendrojo vidaus produkto pokyčiai ,palyginti su ankstesniais metais, procentais

2001 2002 2003 2004 2005
Čekija 2,6 1,5 3,2 4,7 6,0
Lietuva 6,4 6,8 10,5 7,0 7,5

Infliacijos lygis Lietuvoje turi tendenciją didėti (5a lentelė), o Čekijoje jis kinta įvairiai, tačiau neperšoka pastaruoju metu 3% kas yra svarbu, norint toliau sėkmingai plėtoti tarptautinius ryšius.

Paskutiniais mėnesiais Čekijoje infliacija yra 1,2%. Tarptautinio valiutos fondo konsultacijų duomenimis, tap yra dėl gero derliaus praėjusių metų ir apie 10% pakilusios nacionalinės valiutos vertės. Tad verslininkai negali didinti kainų, nes atpigo importinės prekės.

5a lentele, Infliacijos lygis, %

2000 2001 2002 2003 2004 2005

ES (15) 1,9 2,2 2,1 2,0 2,0 2,1

Čekija 3,9 4,5 1,4 -0,1 2,6 1,6

Lietuva 1,1 1,6 0,3 -1,1 1,2 2,7

Realų pramonės įmonių konkurencingumą geriausiai rodo eksportuojamos produkcijos dalis, produktyvumas bei veiklos išlaidos. Eksportas yra svarbus tarptautinio konkurencingumo rodiklis. Šiuo aspektu konkurencingiausios yra tokios Lietuvos pramonės šakos: tekstilės pramonė, eksportuojanti 77,4 proc. pagamintos produkcijos, drabužių siuvimo pramonė – 92,6 proc., medienos ir medinių dirbinių pramonė (išskyrus baldus) – 73,1 proc., naftos produktų perdirbimo ir chemijos pramonė – 80,7 proc., mašinų ir įrengimų pramonė – 65,8 proc., elektros įrenginių ir prietaisų pramonė – 84,8 proc., elektronikos – 81,4 proc., kitų transporto priemonių pramonė – 94,7 proc. Iš viso eksportas išaugo 22,9% ir tai yra ženklus augimas, reiškiantis augančią paklausą Lietuvos produkcijai. Didžiaus.ią eksporto dalį sudarorafinuoti naftos produktai 27.2%, maisto prekės ir žemės ūkio produktai (13.0%), taip pat mediena ir popieriaus gaminiai, baldai (10.9%), odos ir odos dirbiniai (9,0%). Taigi Lietuvos eksporto didžiąją dalį sudaro tie gaminiai, kurie nereikalauja itin aukštos kvalifikacijos darbuotojų.

Kalbant apie Čekiją, tai jos eksporto apimtis išaugo 11,2% ir sudaro 48,1% visų pardavimų. Daugiausia padidėjo automobilių eksportas – 31,6%, taip pat kompiuterinių technologijų – 56,2%. Taigi paklausa didėja toms prekėms, kurių gamyba reikalauja didesnės kvalifikacijos darbuotojų. Šiuo atžvilgiu Čekijos ūkis yra konkurencingesnis.
Kalbant apie investicijas, sparčiausiai 2005 m. didėjo investicijos į naftos ir chemijos pramonę, guminių ir plastikinių gaminių pramonę, statybinių medžiagų pramonę, baldų pramonę, kompiuterių ir elektros mašinų gamybą, transporto priemonių gamybą, tačiau investicijų į šiuos sektorius dalis, palyginti su juose sukuriama pridėtine verte, yra mažesnė. Tiesioginės užsienio investicijos į pramonę sudarė 33,3%.

Nedarbo lygis yra mažesnis Čekijoje, tačiau Lietuvoje nedarbo lygis vis mažėja ir pastaruoju metu beveik susilygino (6a lentelė). Šalių nedarbo lygis tapo labai panašus į Europos Sąjungos pirmų 15 šalių lygį.

6a lentele, nedarbo lygio kitimas 2000-2004m, %

2000 2001 2002 2003 2004

ES (15) 7,7 7,3 7,6 8,0 8,1

Čekija 8,7 8,0 7,3 7,8 8,3

Lietuva 13,9 14,7 12,9 12,2 11,8

Kalbant apie produktyvumą, tai Lietuvos darbo produktyvumo lygis gerokai (daugelyje sektorių – dešimt ir daugiau kartų) mažesnis nei ES šalyse (7a lentelė). Darbo našumo augimas, palyginti su darbo užmokesčiu, nuo 1999 m. tapo viena konkurencingumo didėjimo priežasčių.

7a lentelė,Darbo jėgos produktyvumas vienam asmeniui

2000 2001 2002 2003 2004 2005

ES (25) 100 100 100 100 100 100

Čekija 58,5 59,6 59,9 62,0 64,3 68,6

Lietuva 41,0 44,8 44,8 47,1 49,5 51,3

Be abejo, viena iš pagrindinių darbo produktyvumo skirtumų priežasčių yra daug pigesnė produkcija dėl, visų pirma, pigesnės darbo jėgos ir pigesnių vietinių išteklių. Šie veiksniai turėjo didelę reikšmę produkcijos išlaidų struktūrai.
Mažo darbo produktyvumo priežastimi galima įvardyti moraliai ir fiziškai senesnius nei ES šalyse, mažesnio našumo, žemesnio technologinio lygio įrenginius ir mašinas (dėl to pridėtinės vertės sudedamoji dalis – pagrindinio kapitalo vartojimas – yra vėlgi mažesnė nei ES šalyse). Nors užsienio šalyse laikoma, jog didėjant ekonomikos globalizacijai ir esant palankioms sąlygoms laisvam kapitalo judėjimui, techninis bei technologinis gamybos lygis išsivysčiusiose šalyse turi tendenciją susilyginti, tačiau ši sąlyga Lietuvai kol kas netaikytina.
Kita vertus, galima teigti, jog apskaičiuoti oficialūs Lietuvos pramonės darbo produktyvumo rodikliai ne visai atspindi realią padėtį, lyginant juos su ES šalimis. Lietuvoje 2000 m. gana daug įmonių nebeveikė ar bankrutavo, todėl jų darbuotojai iš tikro nebegamino produkcijos, tačiau skaičiuojant produktyvumą tokių įmonių darbuotojai buvo įtraukti į bendrą jų skaičių, tuo būdu dirbtinai sumažinant darbo produktyvumą.
Taigi apibendrinant visus nagrinėtus rodiklius galime sakyti, kad Čekijos ūkis yra konkurencingesnis už Lietuvos, o sėkmė Čekijos respublikos yra sutvirtinta patikimos ekonomikos ir politinės struktūros, gerai išvystytų mokslinių tyrimų institucijų, aukštos kvalifikacijos darbo jėgos, ir stipraus pramonės pajėgumo.
Dabar Lietuvos ekonomika išnaudoja ne visus turimus ekonominius išteklius ir faktinė nacionalinio produkto gamybos apimtis yra mažesnė už potencialią. Jeigu šaliai pavyks įtraukti į gamybą visus jos turimus nenaudojamus ekonominius išteklius, tai padidinti nacionalinio produkto gamybos apimtį iki potencialaus lygio bus galima jau artimiausių 5-7 metų bėgyje, ir tai ženkliai paspartintų ekonominio augimo tempus. Tačiau šalies ekonomikos plėtros strateginiai tikslai neapsiriboja vien ekonom.inių išteklių pilno naudojimo užtikrinimu, kadangi jis dar negarantuoja žengiančio pirmyn ekonomikos augimo. Kai ekonominių išteklių užimtumo problema išspręsta, iškyla klausimas, kaip didinti nacionalinio produkto gamybą pilno išteklių užimtumo sąlygomis. Tai pagrindinis šalies ekonominio augimo iki 2015 metų ir vėliau strateginis klausimas.
Galiausiai apžvelkime kryptis kuriomis būtų galima didinti Lietuvos ūkio konkurencingumą ir kokias problemas reiktų išspręsti.Konkurencingumo didinimo kryptys Lietuvoje
Siekiant ilgalaikio ir stabilaus ekonominio augimo, labai svarbu formuoti palankią investicinę ir verslo aplinką. Yra siekiama padidinti bendrąsias investicijas. Numatoma toliau sparčiai vykdyti infrastruktūros privatizavimą, įskaitant energetikos ir transporto objektų privatizavimą, skatinti privačias investicijas, diegti verslo aplinkos gerinimo priemones, pritraukti tiesioginių užsienio investicijų.
Šalies ūkio struktūra turi užtikrinti sparčius nacionalinės ekonomikos augimo tempus, spartesnį artėjimą prie vidutinio ES lygio. Todėl ūkio struktūrą pirmiausia turi lemti pastangos ir galimybės gaminti aukštesnės pridėtosios vertės gaminius ir paslaugas. Tikėtina, kad paslaugų dalis BVP didės pirmiausiai sąskaita modernių informacinių ir telekomunikacinių paslaugų plėtros. Šakinė pramonės struktūra vidutinės trukmės laikotarpiu yra pririšta prie esamų fizinio kapitalo ir atitinkamos kvalifikacijos darbo jėgos, todėl tikėtina, kad ir toliau bus plėtojamos dabar sėkmingiausios pramonės šakos, lemiančios ekonomikos augimą artimiausiais metais ir užtikrinančios kuo pilnesnį ir nenutrūkstamą šalies gyventojų reikmių tenkinimą kokybiškoms vietinės gamybos prekėms ir paslaugoms:
• chemijos ir naftos produktų gamyba;
• tekstilė ir drabužių siuvimas;
• transporto įrenginių (ne automobilių ir sunkvežimių) gamyba;
• statybinių medžiagų gamyba;
• leidyba, spausdinimas ir spaudinių dauginimas;
• elektros įrengimų ir prietaisų gamyba;
• gatavų metalo dirbinių gamyba;
• radijo, televizijos ir ryšių įrengimų bei aparatūros pramonė;
• medienos ir medinių dirbinių ir baldų gamyba.

Palaikyti šalies konkurencingumą reikiamame lygyje, būtinos ne tik nuolatinės ir didžiulės pastangos, bet ir strateginio pobūdžio apgalvoti ir kryptingi veiksmai, kuriuose didelis vaidmuo tenka valstybei. Svarbiausios ekonomikos charakteristikos, formuojančios konkurencinę atmosferą, kurioje veikia kiekvienos šalies firmos, yra gamybos veiksnių parametrai, firmų strategija, jų struktūra ir varžymasis, paklausos parametrai, giminingos ir palaikančios šakos, aprūpinančios eksportui orientuotų šakų firmas.
Šalis gali pasiekti aukštą pragyvenimo ir nacionalinio konkurencingumo lygį tik gamindama aukštųjų technologijų gaminius ir paslaugas. Norint pasiekti, kad aukštųjų technologijų gaminiai sudarytų žymią produkcijos dalį, labai svarbu nustatyti technologijos progreso nacionalinius tikslus ir detaliai numatyti būdus jiems pasiekti. Pirmiausia, aukštųjų technologijų produktų gamyba turi būti pripažinta nacionaliniu tikslu ir atitinkamai propaguojama. Tai savaime yra stiprus veiksnys, nes verčia kiekvieną ūkio dalyvį pagalvoti apie savo asmeninį pasirinkimą būti “tradiciniu” ar inovatyviu būsimoje modernių technologijų ekonomikoje.
Plėtojant šalies ūkio struktūrą nacionalinio konkurencingumo požiūriu, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tokioms nacionalinės ekonomikos charakteristikoms, kaip lankstumas ir manevringumas, gebėjimas greitai ir adekvačiai reaguoti į nelauktus pokyčius pasaulinėje rinkoje, “gesinti” taip vadinamus išorinius šokus (išteklių, valiutų ir kt.), išryškinti ir panaudoti atsirandančias pasauliniame ūkyje galimybes, sukurti naujus placdarmus savo padėčiai užsienio rinkose sustiprinti.
Lietuvos nacionalinės ekonomikos stabilią ir subalansuotą plėtrą tikslinga grįsti eksporto diversifikacija. Šalies padėtis pasauliniame ūkyje tuo tvirtesnė ir stabilesnė, kuo didesnė išvežamų prekių ir paslaugų įvairovė, kuo į didesnį tarptautinės reprodukcijos grandžių skaičių šalis yra įsitraukusi, žinoma, nepakenkdama savo specializacijos lygiui. Ekonomikos struktūrinėje plėtroje taip pat neturi būti ignoruojamas šalies saugumas bei asmens fizinio, teisinio ir socialinio saugumo problemos, kas taip pat didintų nacionalini konkurencingumą.
Šalies ekonomikos plėtros sėkmė priklausys nuo to, ar valstybė nuolatinės strateginės analizės pagrindu laiku pastebės nuosmukių galimybės požymius ir imsis veiksmų ir priemonių sušvelninti nuosmukių pasekmes..
Šalies ekonominį augimą fiziškai galimu padaro tiesioginiai veiksniai, kuriems priskirtini pasiūlos aspektą ekonomikoje nusakantys veiksniai:
• darbo išteklių kiekis ir kokybė;
• gamtinių išteklių kiekis ir kokybė;
• realaus kapitalo apimtis ir kokybė;
• techninė ir technologinė pažanga;
• gamybos organizavimo lygis;
• visuomenės verslumo lygis.

Taip pat reikia pabrėžti, kad visose pramonės šakose produkcija tampa vis daugiau mokslinė, konkurencija – globalinė. Todėl inovacijų parama ir skatinimas taip pat tampa svarbiausiu konkurencingumo veiksniu firmoms ir pramonės sektoriams. Tad Lietuva, norėdama įsiterpti i šalių – lyderių tarpą, turi didelę reikšmę suteikti inovacijų diegimui, jų vystymui.

Išvados

• Struktūros pokyčių bendras dėsningumas yra toks: ekonominio vystymosi procese “pirminės šakos” užleidžia pirmenybę šakinėje ūkio struktūroje “antrinėms šakoms” , o šios – “tretinėms šakoms”.
• Lietuvos ūkio šakinė struktūra yra panaši i Europos Sąjungos šalių.
• Lietuvos ūkio pagrindinės proporcijos 2002–2004 m. laikotarpiu buvo šios :
1. pramonė – 1/4;
2. paslaugos – 2/3;
3. žemės ūkis – 1/10.

• Lietuvos ūkio šakinė struktūra dar nėra tokia konkurencinga, palyginus su Čekijos.
• Palyginti su kitomis Europos šalimis, dabar Lietuvos pramonės šakinėje struktūroje santykiškai didesni šie sektoriai:
1. maisto ir gėrimų pramonė,
2. tekstilės ir drabužių pramonė,
3. rafinuotų naftos produktų pramonė,
4. elektronikos ir elektrotechnikos pramonė,
5. medienos apdirbimo ir medienos gaminius naudojančios šakos,
6. chemijos medžiagų ir produktų pramonė.

• Pagrindinės Lietuvos eksporto prekės yra rafinuoti naftos produktai, maisto prekės ir žemės ūkio produktai, mediena, medienos ir popieriaus dirbiniai, baldai, tekstilės gaminiai, drabužių ir kailių siuvimo, odos ir jos dirbinių pramonės produkcija , t.y produkcija nereikalaujanti itin aukštos kvalifikacijos.
• Lietuvoje vyrauja žemos produkcijos kainos ir darbo užmokestis, kas leidžia atlaikyti tarptautinę konkurenciją.
• Konkurencingumo didinimui pramonėje tam tikrą neigiamą poveikį turi mažas įmonių inovatyvumas, lėtai vykstantis gamybos modernizavimas, technologinių procesų atnaujinimas silpnas bendradarbiavimas tarp mokslo tyrimo institucijų ir įmonių
• Apibendrinant kitų šalių patirtį, prioritetiniais laikytini šie Lietuvos ekonominio augimo veiksniai:
1. politinis ir makroekonominis stabilumas;
2. techninė ir technologinė pažanga, grindžiama aukštosiomis ir informacinėmis technologijomis;
3. investicijos į žmogiškąjį kapitalą;
4. privačios vidinės ir užsienio tiesioginės investicijos;
5. eksportui orientuota besivejančioji plėtra.
Lietuvos ūkio stiprybės yra šios:
1. Lietuva turi būtinų sparčios technologinės pažangos prielaidų: taikomųjų mokslų potencialą ir galimybes sintetinti įvairių sričių žinias, įmones, gaminančias kai kurių aukštųjų technologijų gaminius ir paslaugas, yra pakankama pramonės ir mokslo koncentracija;
2. Menki gamtiniai ištekliai stimuliuoja Lietuvoje kitų išteklių mobilizavimą, kurie šiuolaikinėmis sąlygomis yra svarbesni ir perspektyvesni;
3. Pigi, aukštos kvalifikacijos, gana aukšto produktyvumo darbo jėga.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Balčiūnas.N. – Struktūrinė politika-paskaitų konspektas. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2006m. balandžio 25d.]. Prieiga per internetą: .
2.Čekijos Statistikos Departamentas. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2006m. gegužės 13d.] Prieiga per internetą:
3. Economist Intelligence Unit – ekonominis žurnalas – Čekijos ekonominė struktūra. [interaktyvus]. [Žiūrėta: 2006m gegužės 13d.]. Prieiga per internetą: < http://www.economist.com/countries/CzechRepublic/profile.cfm?folder=Profile%2DEconomic%20Structure>
4. Eurostat – Europos Sąjungos satististinė tarnyba. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2006m. gegužės 13d.]. Prieiga per internetą: portal/page?_pageid=1090,1&_dad=portal&_schema=PORTAL>
5. Intarnetinė enciklopedija – WIKIPEDIA. [interaktyvi]. [Žiūrėta: 2006m. gegužės 13d]. Prieiga per internetą: < http://en.wikipedia.org/wiki/Czech_Republic>
6. Jasaitis Jonas. Lietuva šių dienų gyvenime: politika, ūkis, visuomenė- konspektai . [interaktyvus]. [Žiūrėta: 2006m. gegužės 13d]. Prieiga per internetą:
< http://www.smf.su.lt/documents//Studiju%20medziaga/J.%20Jasaitis.doc>
7. Lietuvos Ūkio Ministerija – Lietuvos Ūkio ekonominės ir socialinės būlės 2005m apžvalga. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2006m. gegužės 24d]. Prieiga per internetą:
8.Lietuvos Respublikos Seimas –Valstybės ilgalaikės raidos strategija (projektas). [interaktyvus]. [ Žiūrėta: 2006m. balandžio 5d.] Prieiga per internetą :
9. Lietuvos Respubliko Statistikos Departamentas [interaktyvus]. [Žiūrėta: 2006m. gegužės 13d.] Prieiga per internetą: www.std.lt

Priedai :

1lentelė. Lietuvos ūkio šakinė struktūra 2000–2005 m.
Bendroji pridėtinė vertė pagal ekonominės veiklos rūšis, procentais
Ūkio šakos pavadinimas 2000 2001 2002 2003 2004 2005
Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė 7,8 7,0 6,9 6,3 5,8 5,6
Žuvininkystė 0,1 0,1 0,1 0,1 0,1 0,1
Kasyba ir karjerų eksploatavimas 0,7 0,7 0,6 0,6 0,5 0,5
Apdirbamoji pramonė 19,3 19,9 18,9 19,4 20,5 21,5
Elektros, dujų ir vandens tiekimas 3,7 4,1 4,1 4,7 4,4 4,0
Statyba 5,9 6,0 6,3 7,1 7,2 7,5
Didmeninė ir mažmeninė prekyba 16,3 17,2 17,5 17,5 18,0 17,7
Viešbučiai ir restoranai 1,5 1,6 1,6 1,6 1,5 1,5
Transportas ir ryšiai 12,2 12,4 13,4 13,4 12,8 12,9
Finansinis tarpininkavimas 2,1 2,1 2,4 1,9 2,2 2,6
Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla 10,3 10,2 10,2 10,4 10,1 10,0
Viešasis valdymas ir gynyba 6,8 5,7 5,4 5,4 5,3 5,1
Švietimas 6,4 6,3 6,0 5,5 5,4 5,0
Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 3,6 3,4 3,2 2,9 3,0 3,0
Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla 3,2 3,2 3,3 3,1 2,9 2,9
Privačių namų ūkių veikla 0,1 0,1 0,1 0,1 0,1 0,1
Ūkis – iš viso 100 100 100 100 100 100

2 lentelė. Agreguota Lietuvos ūkio šakinė struktūra 2002–2004 m. (bendroji pridėtinė vertė, procentais)

2002 2003 2004*
Žemės ūkis 6,9 6,3 5,8
Pramonė 23,6 24,1 24,9
 apdirbamoji pramonė 18,9 19,4 20,5
Paslaugos 69,5 69,6 69,3
 prekyba 17,5 17,5 18,0
 transportas ir ryšiai 13,4 13,4 12,8
 kitos ūkio šakos (statyba; valdymas ir gynimas; švietimas ir kt.) 38,6 38,7 38,5
Ūkis – iš viso 100 100 100

3 lentelė. Agreguota Lietuvos apdirbamosios pramonės šakinė struktūra 2002–2004 m.(parduota produkcija, procentais)

2002 2003 2004
Maisto produktų ir gėrimų pramonė 21,6 20,7 18,9
Lengvoji pramonė 15,0 12,8 10,6
 tekstilė 6,1 4,5 4,1
 drabužių siuvimas, kailių išdirbimas 8,2 7,8 6,2
Medžio apdirbimo pramonė 7,2 7,7 7,2
Mašinų gamybos pramonė 9,9 10,5 10,1
Naftos produktų pramonė 20,1 20,0 24,8
Chemijos pramonė 5,3 5,1 5,2
Kitos pramonės šakos 20,9 23,2 23,2
Apdirbamoji pramonė ir kasyba bei karjerų eksploatavimas – iš viso 100 100 100

4 lentele Bendrojo vidaus produkto pokyčiai Palyginti su ankstesniais metais, procentais

2001 2002 2003 2004 2005
ES-25 1,9 1,2 1,2 2,4 1,6
Čekija 2,6 1,5 3,2 4,7 6,0
Lietuva 6,4 6,8 10,5 7,0 7,5

10 lentelė. Agreguota Lietuvos ūkio šakinė struktūra 2004 m.(bendroji pridėtinė vertė, procentais)

2004
ŽEMĖS ŪKIS 5,8
PRAMONĖ 24,9
• apdirbamoji pramonė ir kasyba 20,5
• elektros, dujų ir vandens tiekimas 4,4
PASLAUGOS 69,3
• statyba 7,1
• prekyba 18,0
• transportas ir ryšiai 12,8
• finansinis tarpininkavimas 2,2
• kitos ūkio šakos (valdymas ir gynimas; švietimas; sveikatos priežiūra ir kt.) 29,2
Ūkis – iš viso 100

11,lentele –Užimti gyventojai Lietuvoje pagal ekonominės veiklos rūšis (vidutinis metinis skaičius; tūkstančiais)
EVRK kodai Ekonominės veiklos rūšys 1998 1999 20.00 2001 2002 2003 2004 2005

Iš viso 1489,4 1456,5 1397,8 1351,8 1405,9 1438,0 1436,3 1473,9
A Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė 284,0 278,8 258,1 231,3 249,8 255,5 225,6 204,2
B Žuvininkystė 1,9 2,6 3,5 2,6 0,8 1,5 1,9 2,8
C–E Pramonė 328,6 306,2 290,8 281,1 293,3 297,5 288,7 296,2
C Kasyba ir karjerų eksploatavimas 3,0 3,2 3,1 2,8 4,3 5,1 4,3 3,3
D Apdirbamoji gamyba 288,3 265,7 254,0 243,2 260,6 264,6 254,9 266,5
E Elektros, dujų ir vandens tiekimas 37,3 37,4 33,7 35,1 28,4 27,8 29,5 26,5
F Statyba 99,3 91,7 83,7 84,8 93,2 107,1 116,2 132,5
G–Q Paslaugos 775,5 777,1 761,7 752,1 768,8 776,5 803,9 838,2
G Didmeninė ir mažmeninė prekyba; variklinių transporto priemonių ir motociklų remontas, asmeninių ir namų ūkio reikmenų taisymas 212,4 205,2 200,4 205,7 211,2 214,7 228,0 233,3
H Viešbučiai ir restoranai 24,3 27,8 27,1 25,8 28,0 29,4 32,7 33,1
I Transportas, sandėliavimas ir ryšiai 99,2 92,2 90,5 86,0 87,4 92,2 93,9 93,9
J Finansinis tarpininkavimas 18,3 15,2 14,5 10,9 14,0 16,8 15,0 16,3
K Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla 42,0 41,2 43,2 41,1 54,9 53,5 55,8 62,3
L Viešasis valdymas ir gynyba; privalomasis socialinis draudimas 73,0 77,7 73,7 71,9 81,3 74,9 77,9 81,7
M Švietimas 142,6 151,9 161,0 155,0 138,9 134,8 141,0 148,0
N Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 100,6 102,3 96,5 99,6 94,6 98,9 98,4 98,6
O Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla 61,1 60,0 53,6 51,9 53,8 54,6 55,8 63,7
P Privačių namų ūkių, samdančių namų ūkio darbininkus, veikla 2,0 3,1 1,4 4,2 4,8 6,7 5,0 7,1
Q Eksteritorialinių organizacijų ir įstaigų veikla . 0,5 . . 0,1 0,0 0,2 0,2

7 lentele Materialinės investicijos pagal ekonominės veiklos rūšis 2005 m. IV ketvirtį Lietuvoje (pagal ūkio subjektų pagrindinę veiklą)
EVRK kodai Ekonominės veiklos
rūšys Šalies teritorijoje

tūkst. Lt Palyginti su
2004 m. IV ketv.,
padidėjimas, sumažėjimas (-), %1 sudėtis, %

Iš viso 4696787 23,4 100
A, B Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė,
žuvininkystė 116205 33,9 2,5
C Kasyba ir karjerų eksploatavimas 19184 -32,9 0,4
D Apdirbamoji gamyba 616128 10,0 13,1
E Elektros, dujų ir vandens tiekimas 570672 32,6 12,2
F Statyba 141315 33,1 3,0
G Didmeninė ir mažmeninė prekyba; variklinių transporto priemonių, motociklų remontas, asmeninių ir namų ūkio reikmenų 395996 10,7 8,4
H Viešbučiai ir restoranai 29638 91,0 0,6
I Transportas, sandėliavimas ir ryšiai 568250 16,6 12,1
60–63 transportas ir sandėliavimas 478418 23,4 10,2
64 paštas ir telekomunikacijos 89832 -9,7 1,9
J Finansinis tarpininkavimas 59218 -10,8 1,3
K Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla 1069645 44,8 22,8
L Viešasis valdymas ir gynyba; privalomasis socialinis draudimas 931313 22,6 19,8
M Švietimas 35416 19,5 0,8
N Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 62657 87,0 1,3
O Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla 81150 -22,6 1,7

14 lentele Bendroji pridėtinė vertė pagal ūkio šakas Čekijoje 2001-2004 metais (esamomis kainomis)
Procentais
NACE 2001 2002 2003 2004
Viso : 100 100 100 100
A žemės ūkio, medžioklė ir miškininkystė 2,6 2,8 2,4 2,0
B Žvejyba 0,0001 0,0001 0,0001 0,0001
C Kasyba ir karjerų eksplotacija 1,5 1,7 1,0 0,9
D Perdirbamoji pramonė 25,1 23,1 23,1 22,7
E Elektros, dujų, vandens tiekimas 7,0 6,0 6,8 4,5
F Statybos 3,3 3,5 3,7 3,2
G Didmeninė ir mažmeninė prekyba; taisymas 8,0 10,3 8,9 9,4
H Viešbučiai ir resoranai 0,8 1,3 1,4 1,9
I Transportas, sandėliavimas ir komunikacijos 20,2 16,2 17,0 16,7
J Finansinis tarpininkavimas 2,9 3,3 1,4 1,4
K Nekilnojamas turtas, nuoma ir kita verslo veikla 14,9 17,0 19,3 22,7
L Viešas valdymas ir gynimas 2,9 2,0 2,7 3,2
M Švietimas 2,1 2,6 2,0 2,0
N Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 3,2 3,9 3,2 2,9
O Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla 4,9 5,9 6,8 6,2

16 lentele Užimtų gyventojų skaičius Lietuvojos ūkio šakose, proc.

Ūkio šakos pavadinimas 1995 1996 1997 1998 1999 2000 200.1 2002 2003 2004
Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė 14,21 13,58 13,51 13,08 12,36 11,87 11,43 10,95 10,78 10,47
Žuvininkystė 0,04 0,04 0,04 0,03 0,03 0,03 0,03 0,04 0,04 0,04
Kasyba ir karjerų eksploatavimas 1,01 0,85 0,84 0,82 0,77 0,64 0,59 0,55 0,52 0,47
Apdirbamoji pramonė 31,14 30,11 29,66 29,42 28,83 28,61 28,59 27,63 27,09 26,73
Elektros, dujų ir vandens tiekimas 1,46 1,49 1,44 1,42 1,40 1,34 1,33 1,31 1,31 1,28
Statyba 6,28 6,45 6,65 6,66 7,06 7,47 7,44 7,25 7,26 7,19
Didmeninė ir mažmeninė prekyba 12,35 12,83 12,43 12,33 12,13 12,22 12,13 12,02 12,04 12,00
Viešbučiai ir restoranai 3,02 3,04 3,08 3,15 3,18 3,39 3,36 3,29 3,27 3,27
Transportas ir ryšiai 5,71 5,79 5,81 5,91 5,86 5,89 5,95 5,94 5,93 5,82
Finansinis tarpininkavimas 1,88 1,94 2,06 2,15 2,15 2,22 2,27 2,27 2,26 2,31
Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla 6,39 6,61 6,50 6,82 7,09 7,18 7,46 9,45 9,76 10,21
Viešasis valdymas ir gynyba 3,83 4,14 4,54 4,60 4,70 4,86 5,01 5,08 5,28 5,52
Švietimas 5,29 5,54 5,89 5,95 5,95 6,02 6,07 6,08 6,19 6,26
Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 4,78 4,85 4,86 4,85 4,97 4,95 5,01 5,05 5,18 5,31
Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla 2,56 2,69 2,64 2,74 3,43 3,22 3,24 3,00 3,05 3,06
Privačių namų ūkių veikla 0,06 0,06 0,07 0,07 0,08 0,08 0,09 0,08 0,06 0,05

10 lentelė Pokyčiai parduotos produkcijos struktūroje Lietuvoje

EVRK
kodai Ekonominės veiklos rūšys Parduotos (išsiųstos) produkcijos struktūra (proc.) Padidėjo, sumažėjo(-), procentiniais punktais

2004 m. 2005 m.
C+D IAP parduotos produkcijos struktūra 100 100
C Išgaunamoji pramonė 1,5 1,5 –
10 Durpių gavyba ir aglomeracija 0,3 0,2 -0,1
11 Nevalytos naftos gavyba 0,7 0,7 –
14 Akmens, smėlio ir molio karjerų eksploatavimas 0,5 0,6 0,1
D Apdirbamoji pramonė 98,5 98,5 –

Žemųjų ir vidutiniškai žemų technologijų pramonė 81,2 82,5 1,3
15 Maisto produktų ir gėrimų gamyba 18,9 18,5 -0,4
16 Tabako gaminių gamyba 0,9 1,2 0,3
17 Tekstilės gaminių gamyba 4,1 3,3 -0,8
18 Drabužių siuvimas, kailių išdirbimas ir dažymas 6,2 4,7 -1,5
19 Odos ir jos dirbinių gamyba 0,3 0,2 -0,1
20 Medienos ir medienos gaminių gamyba (išskyrus baldus) 6,1 5,8 -0,3
21 Plaušienos, popieriaus ir popieriaus gaminių gamyba 1,1 1,0 -0,1
22 Leidyba, spausdinimas ir įrašytų laikmenų atgaminimas 2,9 2,6 -0,3
23 Rafinuotų naftos produktų gamyba 24,8 28,4 3,6
25 Guminių ir plastikinių gaminių gamyba 3,8 4,4 0,6
26 Kitų ne metalo mineralinių produktų gamyba 2,9 3,2 0,3
27 Pagrindinių metalų gamyba 0,2 0,2 –
28 Metalo gaminių, išskyrus mašinas ir įrangą, gamyba 3,1 3,7 0,6
36 Baldų gamyba; kita, niekur kitur nepriskirta, gamyba 4,7 4,4 -0,3
37 Metalo atliekų ir laužo perdirbimas 1,2 0,9 -0,3

Aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonė 17,3 16,0 -1,3
24 Chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyba 5,2 5,4 0,2
29 Mašinų ir įrangos gamyba 2,5 2,5 –
30 Įstaigos įrangos ir kompiuterių gamyba 0,1 0,1 –
31 Elektros mašinų ir aparatūros gamyba 2,9 2,3 -0,6
32 Radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba 3,7 2,5 -1,2
33 Medicinos, tiksliųjų ir optinių prietaisų gamyba 0,9 0,8 -0,1
34 Variklinių transporto priemonių, priekabų ir puspriekabių gamyba 0,4 0,5 0,1
35 Kitos transporto įrangos gamyba 1,6 1,9 0,3

1 paveikslas. Lietuvos eksportas pagal valstybių grupes, mln. Lt.

Leave a Comment