Lietuvos mokesciu sistema

TURINYS
ĮVADAS 3
1. MOKESČIŲ REIKŠMĖ ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVOJE 4
2. MOKESČIŲ TURINYS IR APMOKESTINIMO PRINCIPAI 7
3. MOKESČIŲ RŪŠYS 15
3.1 Gyventojų pajamų mokestis 18
3.2 Pelno mokestis 23
3.3.Pridėtinės vertės mokestis 27
4. Mokesčių harmonizavimas Lietuvai įstojus į Europos sąjungą 31
IŠVADOS 35
LITERATŪRA 37ĮVADAS
Kiekviena valstybė, veikdama per parlamentą ir valdymo organus, atlieka daug funkcijų – apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo šalyje (švietimo, mokslo, meno, visuomenės reakcijos) ir administravimo funkcijas. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas šaltinis yra mokesčiai.
Mokesčių sistema – tai lyg sandoris tarp valstybės ir piliečio, kuriame nuolat vyksta optimalaus abiejų pusių intereso suderinimo paieška. Siekiama atrasti tookias mokesčių sistemos sąlygas, kurios užtikrintų valstybės funkcijų vykdymą ne tik dabartiniame ekonominio ciklo etape, bet ir ateityje .
1990 m atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kartu formuojasi, nors ir nuolat keičiama bei kritikuojama, šalies mokesčių sistema. Per nepriklausomybės metus mokesčių klausimais priimta nemažai (24) įstatymų, daugybė nutarimų ir mėginama jais reguliuoti krašto ekonominius bei socialinius procesus.
Užsienio mokslininkai intensyviai nagrinėjo apmokestinimo klausimus. Pagrindiniai iš jų: W.M.Hoffman, N. Tideman, J.R. Arsonson, J. L. Mikesell, J.E. Smith ir daug kitų. Ne maža ir Lietuvos autorių domėjosi šia teema : V.Jurgutis, J. Rimas, R. Stačiokas, K.Lukoševičius, G.M.Pajuodienė.
Lietuvos valstybės mokesčių sistema dar tik kuriama, ir būsimajam ar jau dabartiniams verslininkui bei vadybininkui, administratoriui norint nestabilioje veikloje veiklos bei finansų rinkų konkurencinėje aplinkoje priimti kvalifikuotus sprendimus, svarbu šiuos sudėtingus finansinius sa

antykius pažinti, suvokti analizuoti. Paskutiniais metais pakeitimų mokesčių sistemoje buvo be galo daug. Visų pakitimų rezultatus geriausiai galime matyti metų gale susumavus bendrus rezultatus.
Taigi nežiūrint į šios temos komplikuotumą, šios temos klausimai yra plačiai diskutuotini ir tai rodo šios temos teorinį ir praktinį aktualumą.
Šio darbo tiklsas – išanalizuoti Lietuvo mokesčių sistemos reikšmę, jos įtaką Lietuvai, įvertinti apmoketinimo principus ir apibendrinti mokesčių harmonizavimą įstojus į ES. Dėmesys sutelktas pagrindiniams ir daugiausiai Lietuvos biudžeto pajamas sudarantiems mokesčiams: gyventojų pajamų mokestis, PVM mokestis, ir pelno mokestis.
Šio darbo uždaviniai:

– atskleisti apmokestinimo teorinius pagrindus;
– pateikti Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą, jos formavimosi dėsningumą;
-apibudinti pagrindinius lietuvos mokesčius;
-apžvelgti harmonizavimosi aspektus.1. MOKESČIŲ REIKŠMĖ ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVOJE
Kiekviena pasaulio valstybė atlieka daug įvairių funkcijų (1 pav.): apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo, administracines. Valstybių kūrimosi pradžioje svarbiausia jų fuunkcija buvo apginti savo piliečius nuo kitų valstybių piliečių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis, jų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei policijos sistemą, išplėsti ryšius, reglamentuoti turtingųjų vaidmenį visuomenėje, ginti vargšus – teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą švietimą, medicininį aptarnavimą), taip pat tvarkyti išsiplėtusius ūkininkavimo santykius.

1 pav. Valstybės vykdomos funkcijos

Valstybės pareiga yra vykdyti visas tas veiklas, kurių nepasisiūlytų atlikti (neverčiami) privatūs asmenys. Pavyzdžiui, jiems nenaudinga organizuoti apsaugą nuo užsienio užpuolimo ir išlaikyti kariuomenę, karo laivyną, oro pajėgas, organizuoti ci

ivilinę gynybą bei slaptųjų tarnybų veiklą. Privatūs asmenys vargiai imtųsi palaikyti vidaus saugumą ir išlaikyti policiją, teismus. Be to, minėtose veiklos srityse privatūs asmenys dažnai gali būti ir nepatikimi.
Valstybė turi imtis ir kai kurių produktų gamybos, teikti komercines paslaugas, kurių privati įmonė nebus suinteresuota arba nesugebės teikti: pavyzdžiui, tiesti kelius, tiltus, kanalus, statyti uostus, elektrines, visa tai prižiūrėti.
Socialinės paslaugos, kurių imasi valstybė, negali būti visiškai paliekamos privatiems asmenims, nes dažnas jų neturės intereso arba lėšų šias paslaugas teikti arba jų teikiamų paslaugų sąlygos (ypač tarifai) nebus priimtini vartotojams. Vadinasi, valstybei reikia rūpintis piliečių bendra gerove, t.y. statyti ligonines, mokyklas, tiesti gatves, kelius, įrengti parkus, žaidimų aikšteles ir pan., kad piliečiai galėtų užsiimti visuomeniniais ar ūkiniais reikalais. Tokių paslaugų nauda vertine išraiška sunkiai apskaičiuojama. Tačiau gerai organizuotas piliečių švietimas, rūpinimasis jų sveikata, gerove labai reikšmingas ir efektyvus, nes didina krašto bendrijos produktyvumą.
Šiuo metu Lietuvoje didžia dalimi tampa mokamas mokslas, kuris taip pat reikšmingas Lietuvos dabarčiai ir ateičiai, nors daugelis išsivysčiusių pasaulio šalių tokių nemokamų paslaugų masiškai ir neteikia. Siekiant piliečių gerovės Lietuvoje, manau, reikėtų tik palengva mažinti valstybinių vietų aukštosiose (universitetinėse ir neuniversitetinėse), aukštesniosiose bei profesinėse mokyklose.
Valstybė privalo imtis atsakomybės už savo piliečius, kai jie laikinai arba visam laikui netenka darbo, ta
ampa invalidais, gyvena amoraliai, ydingai, ir teikti jiems pagalbą.
Beveik visi sutinka, kad, esant dabartiniam civilizacijos lygiui, valstybės įsikišimas į visuomeninį gyvenimą yra būtinas, nors nesutariama, kiek valstybei šiame procese reikėtų dalyvauti. Vieni norėtų gyventi laisviau, tad jie mano, kad šiuolaikinė valstybė visuomeninį gyvenimą reguliuoja daugiau negu jai derėtų. Kitų nuomone, valstybė dar daug skolinga savo piliečiams, kad šie gyventų turtingiau, geriau. Dar prieštaringesni samprotavimai dėl to, kiek valstybė turėtų dalyvauti visuomenės ūkinėje veikloje.
Pavyzdžiui:
• kiek valstybė gali kištis į darbdavio ir samdomojo darbuotojo arba vartotojo ir monopolisto gamintojo santykius;
• ar reikia valstybei reguliuoti prekių judėjimą tarp jos piliečių ir kitų šalių fizinių bei juridinių asmenų, įvedant varžančius muitus ir valiutinę kontrolę;
• ar verta mokėti subsidijas už eksportą ir teikti įvairias mokesčių lengvatas
Ne visi vienodai atsakytų ir į klausimą, kiek žmonių išrinkti atstovai gali reguliuoti tų žmonių ūkinę veiklą, dalyvauti perskirstant piliečių turtą ir pan.
Aišku tik tai, kad valstybės funkcijoms vykdyti reikia didelių finansinių išteklių. Finansinių išteklių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas šaltinis yra mokesčiai. Patys seniausi apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose atliekant kasinėjimus Lagašo mieste, valstybėje (dabartinė Irako teritorija),. kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metų (Apskaita ir kontrolė, 1996). Jeigu valstybės išlaidoms padengti mokesčių nepakanka, tai valstybė yra priversta imti paskolas ir kartu patirti papildomų išlaidų, t.
.y. mokėti palūkanas, arba didinti mokesčius.
Vadinasi, mokesčiai yra būtini, nes tai kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas.
Socialinis ekonominis mokesčių vaidmuo pasireiškia jų funkcijomis. Svarbiausios funkcijos yra trys:
• fiskalinė,
• perskirstomoji,
• reguliavimo (kartais dar vadinama ekonomine, ribojamąja arba skatinamąja)

Tiesa, kai kurie autoriai pripažįsta tik dvi mokesčių funkcijas, o perskirstomąją priskiria fiskalinei funkcijai.
Mokesčių fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos remiantis šalies mokesčių sistema. Ši funkcija apima krašto biudžetinės politikos dalį. Lietuvoje mokestinės įplaukos svyruoja gana plačiai..
Mokesčių perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad gautos į nacionalinį biudžetą mokesčių mokėtojų lėšos perskirstomos tarp šalies gyventojų, ūkio subjektų bei veiklos sričių.
Mokesčiai – ne tik valstybės pajamų šaltinis, bet ir galingas įrankis jos rankose. Valstybės mokesčių politika (mokesčių nomenklatūra, tarifų dydžiai, bazių nustatymo tvarka, taikomų lengvatų sistema, mokesčių mokėjimo taisyklės bei baudų sistema) tiesiogiai veikia ne tik pajamų perskirstymą, bet ir finansinę ūkio subjektų padėtį, skatina (ar neskatina) nacionalinės ekonomikos augimą. Priimdama atitinkamus mokesčių įstatymus, valstybė gali skatinti krašto ekonomikos spartesnį plėtojimą arba stagnaciją, smukimą, kovoti su infliacija, nedarbu ir pan. Šiuo atveju ir pasireiškia mokesčių reguliavimo funkcija. Valstybinis reguliavimas, pasitelkus mokesčių sistemą, praktikuojamas seniai, ir daugelyje šalių manoma, kad tai patikima priemonė, nors esama ir manančių (nedaug), kad valstybė iš viso neturėtų kištis į ekonominį krašto gyvenimą.2. MOKESČIŲ TURINYS IR APMOKESTINIMO PRINCIPAI
Mokesčiai – tai privalomojo pobūdžio mokėjimai valstybei. Visi mokesčiai įgyvendinami pagal tam tikrą apmokestinimo instrumentarijų, kuris apima mokesčių elementus (subjektą, objektą, šaltinį, apmokestinimo vienetą, lengvatas, mokesčio sumą), mokesčio ėmimo būdą bei nustatymo metodą. Apmokestinimo instrumentarijus vaizduojamas 2 paveiksle.

Pažymėtina, kad mokesčių turinį detaliau atspindi mokesčių elementai. Aptarsiu mokesčių instrumentarijaus elementus.

2 pav.Apmokestinimo instrumentarijus

Mokesčio subjektas (mokėtojas) yra fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti įstatymais numatytus mokesčius ar rinkliavas. Kiekvienas mokestis turi atskirus konkrečius to mokesčio mokėtojus, priklausomai nuo mokesčio paskirties. Mokesčio subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčio mokėtoju. Mokesčio mokėtojas juridiškai neatsakingas už mokesčio mokėjimą, bet dėl įstatymiškai numatytos mokesčio perkėlimo tvarkos yra tikrasis mokesčio mokėtojas.
Tokia mokesčio perkėlimo sistema taikoma vartojimo mokesčiams (pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokesčiui – PVM, akcizui). Valstybinės mokesčių organizacijos šiuos subjektus įtraukia į privalomųjų mokesčių mokėtojų sąrašus. Asmens pareiga mokėti tam tikrą mokestį nutraukiama, kai mokestis sumokamas arba kai jis įstatymais atšaukiamas.
Mokesčio objektais laikomos įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Tai fizinių ir juridinių asmenų pajamos, turtas bei parduodamo turto kitiems asmenims vertė, tam tikros veiklos rūšys, prekių bei paslaugų pridėtinė vertė, teisė naudotis gamtos ištekliais, vertybinių popierių finansinių bei kreditinių operacijų rezultatai ir kiti objektai. Atskiras mokestis turi vieną ar kelis apmokestinimo objektus. Tai priklauso nuo mokesčio pobūdžio. Pavyzdžiui, žyminis ar konsulinis mokestis turi daug apmokestinamųjų objektų, o įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis – vieną objektą.
Mokesčio šaltinis – tai subjektų pajamos (pelnas, darbo užmokestis, renta, palūkanos, dividendai), iš kurių mokami mokesčiai. Kartais mokesčio objektas ir šaltinis gali sutapti, pavyzdžiui, pelnas, asmeninės pajamos.

Apmokestinimo vienetas – tai ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčio tarifas. Apmokestinimo vienetu dažniausiai laikomas mokesčio objekto matavimo vienetas. Pavyzdžiui, pajamų mokesčio vienetas yra šalies piniginis vienetas, žemės mokesčio – aras ar hektaras, ir pan.

Mokesčio tarifas yra mokesčio dydis už vieną apmokestinamojo objekto vienetą. Mokesčių tarifai gali būti nustatyti absoliučiais dydžiais ir procentais. Procentiniai mokesčių tarifai finansinėje praktikoje būna proporciniai ir progresiniai, o kartais ir regresiniai. Proporciniai mokesčių tarifai apskaičiuojami pagal vienodą procentą nuo bendros apmokestinamojo objekto apimties (juridinių asmenų pelno mokestis Lietuvoje), o progresiniai tarifai didėja, augant objekto apimčiai (dirbančių nepagrindinėje darbovietėje pajamų mokestis Lietuvoje). Skaičiuojant pagal progresinį tarifą, pasitelkiama mokesčio tarifų skalė. Progresinis tarifas gali būti sudarytas pagal paprastą ir sudėtingą (laipsniuotą) progresiją. Pagal paprastą progresiją padidėję tarifai taikomi visam mokesčio objektui, o pagal sudėtingą progresiją objektas skirstomas į dalis, ir kiekvienai tolesnei objekto daliai skiriamas vis didėjantis tarifo dydis. Sudėtingos progresijos tarifas sušvelnina mokesčio progresiją bei jo naštą. Manau, kad JAV naudojama progresinio regresinio tarifo atmaina, t.y. korporacijų pelnas apmokestinamas pagal progresinius tarifus, taikant papildomą intervalinį mokestį, kurį viršijus mokesčio objektas vėl apmokestinamas mažesniu tarifu.

Pažymėtina, kad mokesčių teorijoje ir praktikoje apmokestinimo vieneto ir mokesčio tarifo bei mokesčio bazės nustatymas – vieni sudėtingiausių klausimų. Mokesčio bazė – tai pajamų (pelno) suma, aktyvų vertė, kuriomis remiantis apskaičiuojamas mokestis .
Atskirų valstybių mokesčių lengvatų siste.mos yra skirtingos, nes kiekviena valstybė vykdo savą mokesčių politiką. Tačiau išsivysčiusių užsienio šalių mokesčių lengvatų sistemose galima pastebėti šiuos dėsningumus:
• lengvatos taikomos tik pagrindiniams mokesčiams, siekiant palengvinti mokesčių naštą socialiai remtiniems gyventojams;
• lengvatos nustatomos prioritetinėms ūkio šakoms (lemiančioms šalies ūkio efektyvų ekonominį plėtojimą ar kt.) arba norint padidinti svarbių ūkio šakų pelningumą.
Paplitę šie mokesčių lengvatų taikymo būdai:
• mažinamas mokesčio tarifas;
• didinama mokesčio objekto neapmokestinamoji dalis;
• panaikinamas tam tikro objekto apmokestinimas.
Pagal Lietuvos mokesčių administravimo įstatymą mokesčio lengvata yra mokesčio mokėtojui nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, dėl kurių reikia mokėti mažesnį mokestį, arba atidėtas mokesčio mokėjimo terminas, arba mokestį galima sumokėti per keletą kartų.
Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Dėl to mokesčiai irgi skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, nors praktiškai nėra griežtos ribos tarp šių mokesčių rūšių, ir riba priklauso nuo mokesčio perkėlimo galimybės. Pavyzdžiui, kompanijos pelno mokestis pagal ėmimo būdą yra tiesioginis mokestis, tačiau kai jis perkeliamas į prekių ar paslaugų kainą, tampa netiesioginiu mokesčiu. PVM pagal ėmimo būdą yra netiesioginis mokestis, tačiau kai neįtraukiamas į prekės ar paslaugos kainą, tampa tiesioginiu mokesčiu . Vadinasi, mokesčių skirstymas į tiesioginius ar netiesioginius yra sąlyginis. Tačiau teorijoje ir praktikoje susiklostė požiūris, kad pagal tiesioginius mokesčius apmokestinamos pajamos (pelnas), turtas, o pagal netiesioginius – vartojimas (išlaidos).
Mokesčio suma gali būti nustatoma trimis metodais:
1. Prie pajamų šaltinio, t.y. pajamų susidarymo ar gavimo vietoje (pajamų mokestis nuo darbo užmokesčio ir pan.). Šiuo metodu dažniausiai apmokestinamos daugiau ar mažiau fiksuotos pajamos.
2. Pagal pajamų deklaraciją (mokesčio mokėtojo oficialų pareiškimą apie gautas per ataskaitinį laikotarpį pajamas). Tokiu metodu apmokestinami vieno asmens daugelis pajamų šaltinių ir daugiau ar mažiau nefiksuotos pajamos.
3. Pagal kadastrą. Kadastras yra pagal tam tikrus požymius suklasifikuotas tipinių apmokestinimo objektų sąrašas, kuriame nurodomas vidutinis jų pajamingumas, ir paprastai naudojamas nustatant žemės ir verslo mokesčius.

Išnagrinėjus apmokestinimo instrumentarijų, derėtų pereiti prie valstybės mokesčių sistemos formavimo principų.

Teoriškai valstybės mokesčių sistema turėtų būti sudaroma atsižvelgiant į apmokestinimo principus ir apmokestinimui keliamus uždavinius. Svarbiausias apmokestinimo uždavinys – gauti pajamų valstybės funkcijoms vykdyti.
Valstybės mokesčių sistema reikėtų laikyti visumą įstatymais reglamentuojamų tarp savęs glaudžiai susietų mokesčių bei rinkliavų rūšių, privalomų mokėti valstybei ar teritoriniam vienetui (Lietuvoje – savivaldybėms).
Kokiais apmokestinimo principais reikėtų vadovautis, formuojant šiuolaikines mokesčių sistemas? Dvidešimtojo amžiaus ekonomistai, sociologai ir filosofai išskiria šiuos apmokestinimo principus:
• teisingumą;
• ekonominį efektyvumą;
• administracinį paprastumą;
• mokestinių įplaukų produktyvumą bei elastingumą
Pagal teisingumo principą mokesčiai turi būti nustatomi, remiantis bendromis objektyviomis taisyklėmis, kurios daugumos pripažįstamos kaip teisingos ir protingos. Kiekvienas turi atiduoti valstybei deramą savo dalį. Teisingumo principas reikalauja, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis: juk jie gauna naudos, tad privalo už tai atsilyginti, o valstybei gauti lėšų toliau šias paslaugas finansuoti. Šiuo požiūriu teisingumo principas netgi vadinamas naudingumo principu. Tačiau neleistina, kad sumokėtas mokestis prilygtų mokėtojo gaunamai naudai. Apmokestinant mokesčių objektus, kartu reikia atsižvelgti į mokėtojo gebėjimą mokėti. Gebėjimas mokėti daugelio specialistų laikomas. apmokestinimo teisingumo etalonu; jis dar skirstomas į horizontalųjį ir vertikalųjį teisingumą.
Horizontalusis teisingumas reikalauja, kad individai, turintys lygias ekonomines galimybes (matuojama pajamomis, turtu ar vartojimu) mokėti mokesčius, būtų vienodai apmokestinami.
Vertikalusis teisingumas pasireiškia tada, kai skirtingas galimybes turintys individai apmokestinami skirtingai, t.y. taip, kaip atrodo teisinga visuomenei. Vadinasi, fiziniai ar juridiniai asmenys praktiškai turėtų būti apmokestinami diferencijuotai, t.y. augant mokesčio mokėtojo pajamoms, vis didesnė jų dalis būtų skiriama mokesčiams.
Kai kurie autoriai (Amonn, Cannan) teigia, kad valstybės mokesčių sistemą esą racionaliau formuoti remiantis tikslingumo, o ne teisingumo principu; kadangi teisingumas įvairių žmonių suprantamas nevienodai, tad pirmiausia reikėtų žiūrėti, kas yra tikslinga, o tik paskui – kas teisinga.
Ekonominio efektyvumo principas reikalauja, kad mokesčiai netrukdytų siekti ekonominių tikslų (ūkio stabilumo, jo augimo, visiško užimtumo), skatintų šiuos tikslus pasiekti, neiškreiptų išteklių paskirstymo, nepakenktų individų darbingumui, o priešingai – jį skatintų. Reikėtų siekti nustatyti tokius mokesčius, kurie mažiausiai iškreiptų krašto išteklių paskirstymą. Optimalų išteklių paskirstymą sąlygoja grynosios rinkos sąlygos. O mokesčiai, įtraukti į produktų kainas, ar kiti ekonominiai svertai sukelia krašto išteklių perpaskirstymą, kadangi rinkos veikėjai, priimdami sprendimus, dažnai remiasi kainomis. Apmokestinimas neturėtų mažinti minimalaus vartojimo, neigiamai veikti ekonomines motyvacijas.
Apmokestinimo įtaka ekonominiams stimulams pasireiškia dvejopai:
• pajamų efektu;
• pakeitimo efektu.
Pajamų efektas – mokesčio mokėtojo pajamų dydžio sumažėjimas dėl sumokėtų mokesčių, skatinantis taupyti bei rezultatyviau dirbti, kad galima būtų prarastas pajamas atkurti.
Pakeitimo efektas – santykinis pajamų lygio sumažėjimas, kai prarandamas stimulas investuoti ir diegti naujoves, taupyti bei tęsti veiklą.
Kai kurių užsienio šalių ekonomistų nuomone, vartojimu (išlaidomis), o ne pajamomis pagrįstas mokestis leistų sparčiau įgyvendinti mokesčių ekonominio efektyvumo ir teisingumo principus.
Pagal administracinio paprastumo principą mokesčio ėmimas turi būti lengvai įgyvendinamas, nesudaryti mokėtojams rūpesčių, mokesčių ėmimo kaštai turi būti minimalūs ir sudaryti kuo mažesnę mokesčio dalį. Neturėtų veikti mokesčių įstatymai, įteisinantys mažas mokesčių pajamas, o didelius jų ėmimo kaštus. Šiuo atveju svarbūs šie principiniai aspektai: paprastumas bei apibrėžtumas, pigumas ir patogumas mokėtojams. Kai mokesčio instrumentarijaus taisyklės painios ir netiksliai apibrėžtos, dažniausiai mokesčiai ne visi surenkami, sukelia mokesčių mokėtojų ir mokesčių ėmėjų konfliktus.

Mokestinių įplaukų produktyvumas reiškia pakankamą pajamų apimtį, reikalingą valstybės išlaidoms padengti. Valstybei naudinga turėti elastingų įplaukų mokesčių sistemą, kuriai esant neįvedami nauji mokesčiai, nedidinami tarifai, o mokestinės įplaukos didėja sparčiau nei mokesčių bazė.
Elastingumas, arba dar kitaip vadinamas mokestinių įplaukų automatinis reagavimas į ekonomikos sąlygas, naudingas ekonomikos augimo požiūriu. Mokestinių įplaukų automatinis didėjimas leidžia išvengti dažno mokesčių didinimo, į kurį mokesčių mokėtojai paprastai rea¬guoja neigiamai.
Praktiškai suderinti minėtuosius apmokestinimo principus bei uždavinius sunku, nes jie dažnai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, nustačius pajamų mokesčio tarifą, sunku pasiekti kuo didesnių mokestinių įplaukų, kuo mažesnio ekonominio efektyvumo sumažėjimo ir kuo didesnio apmokestinimo teisingumo. Apmokestinimo taisyklės, atitinkančios mokesčių teisingumo ir ekonominio efektyvumo principų reikalavimus, gali būti labai sudėtingos ir brangios mokesčio ėmimo požiūriu. Pavyzdžiui, jeigu, nustatydami fizinio asmens pajamų mokestį, atsižvelgsime į šeiminę jo padėtį bei vaikų skaičių, pajamų dydį šeimos nariui, t.ai reikės nustatyti neapmokestinamąsias pajamas atitinkantį tokio asmens padėtį tarifą, o tada mokestis gali tapti sudėtingas, gali padidėti jo rinkimo kaštai. Jeigu neatsižvelgsime į asmens šeiminę padėtį, tai pajamų mokesčio taisyklės taps paprastesnės, tačiau toks mokestis nederamai atitiks teisingumo ir ekonominio efektyvumo principų reikalavimus. Be to, egzistuoja atskirų mokesčių ir minėtųjų principų suderinamumo problema. Pavyzdžiui, teisingumo principą nuodugniau galima realizuoti, taikant tiesioginius nei netiesioginius mokesčius, ir, priešingai, ekonominio efektyvumo principui įgyvendinti parankesni netiesioginiai mokesčiai. Todėl bet kurios valstybės mokesčių sistema visada yra kompromisinė.
Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje taip pat buvo keliamos valstybės mokesčių sistemos formavimo problemos. Dr. Pranas Viktoras Raulynaitis 1923 m. „Lietuvos ūkio” Nr. 15 rašė, „kad kiekvienos gerai sutvarkytos valstybės vyriausybė valdo šalies finansus taip, kad būtų mažiausia piliečiams našta valstybės išlaidoms padengti. Įstatymų leidėjai, norėdami nustatyti kiekvieno mokesčių mokėtojo finansinį pajėgumą ir kartu patenkinti būtinus valstybės reikalus, turi vadovautis tam tikrais mokesčių sistemos sudarymo principais, vadinamaisiais pamatiniais dėsniais”.
1. Teisingumo principas. Visi gyventojai moka mokesčius priklausomai nuo jų finansinio pajėgumo, kad mokesčių našta nebūtų sunki.
2. Politinės ekonomijos principas. Šis principas reikalauja, kad tautos ūkis mokesčių naštos nebūtų slopinamas, skurdinamas arba vedamas į bankrotą. Jeigu ūkininkaujantis asmuo savo pajamas ar pelną atiduoda mokesčiams, tada nyksta patsai mokesčių šaltinis ir kartu su juo kaskart mažėja reikalinga valstybės išlaidoms padengti pinigų suma.
Finansinis principas. Šiuo atveju reikalaujama, kad valstybės išlaidos, į nieką neatsižvelgiant, būtų padengtos. Matome, kad čia suminėtus principus irgi būtų sunku suderinti tarpusavyje, tačiau pagrindinės nuostatos, manau, yra reikšmingos plėtojant dabartinę Lietuvos mokesčių sistemą.
Toliau pažvelkime ir į mūsų dienomis autorių siūlomus valstybės mokesčių sistemos formavimo principus:
• mokumo ir egzistencijos galimybę;
• apmokestinimo teisingumą;
• mokesčių apskaitos ir atskaitomybės metodikos paprastumą (aiškumą).

Siūloma tobulinti šalies mokesčių sistemą ir mokestinių lėšų naudojimą. Tai pasiekti būtų galima, reglamentavus ir įteisinus:
1. Baigtinį visų mokesčių ir rinkliavų sąrašą bei pagrindinius jų taikymo principus;
2. Mokesčių įvedimo, pakeitimų, lengvatų tvarką bei atsakomybės sistemą. Mokesčiai turėtų būti įvedami ir keičiami tik nuo naujų finansinių metų, apie tai informavus mokėtojus, ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius;
3. Valstybės biudžeto formavimo ir mokesčių surinkimo santykius. Reikėtų siekti atskaitingumo už kiekvieną mokesčių mokėtojų valstybei sumokėtą litą.
Radikalią mokesčių reformą vykdyti Lietuvoje siūlo Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Reformos esmę atspindi septyni proliberalios mokesčių sistemos principai (3 pav.). Toliau aptarsiu tik mažiau aiškius apmokestinimo principus, nes kiti patys atskleidžia savo esmę.

3 pav. Proliberalios mokesčių sistemos formavimo principai

Pirmasis ir antrasis principas. Valstybė per mokesčių sistemą siekia tik vieno tikslo – surinkti pajamas, būtinas savo funkcijoms vykdyti ir nenaudoti mokesčių kaip įrankio ekonomikai reguliuoti (mokesčių tarifai visiems vienodi, netaikomos mokesčių lengvatos atskiroms šakoms, įmonėms, produktams, asmenims). Apmokestinus ūkio procesų reguliavimą, pažeidžiami natūralūs kapitalo judėjimo dėsniai, žmonių pastangos nukreipiamos ne didžiausios naudos linkme. Kartu mokesčiai neturi daryti įtakos mokėtojo pasirinkimui užsiimti viena ar kita veikla, taupyti ar vartoti, investuoti ar skolinti. Reguliuojanti mokesčių funkcija dažniausiai atitinka atskirų grupių interesus, ir jų įtvirtinimas įstatymuose, nutarimuose verčia kitus žmones taikytis prie nustatytų žaidimo ta.isyklių. Šių principų laikymasis sudarytų vienodas mokestines sąlygas tiek vietinėms ir užsienio įmonėms, tiek Lietuvos ir užsienio gyventojams.
Mažėjantys mokesčiai. Mokesčių našta verslininkams ir gyventojams turi nuolat mažėti dėl valstybės funkcijų siaurinimo ir jo sukeliamo finansinių lėšų mažinimo.
Mokesčių visuotinumas, neišvengiamumas ir automatiškas mokėjimas. Jau minėta, kad mokesčiai turėtų būti taikomi visuotinai, neteikiant kam nors išimčių ar lengvatų. Mokesčių apskaičiavimas ir mokėjimas turi vykti automatiškai ir nepriklausyti nuo mokėtojo ar administratoriaus valios, interpretacijos, susitarimo. Mokesčių sistema neturi sudaryti sąlygų vengti mokesčių ir didinti mokesčių naštą sąžiningiems mokėtojams. Lietuvos laisvosios rinkos instituto darbuotojai mano, kad reikėtų pereiti prie šalies visuotinio PVM, kuris nėra idealus, bet geriausiai atitinka anksčiau išvardytus principus.3. MOKESČIŲ RŪŠYS
Pasaulio šalyse imami įvairūs mokesčiai, jie savitai ir klasifikuojami. Tačiau pastebimi ir kai kurie šių klasifikacijų dėsningumai (4 pav.). Pažymėtina, kad mokesčių rūšys bei jų skaičius priklauso nuo valstybės fiskalinės politikos. Šalių mokesčių sistemoje dažnai išskiriami tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai. Tiesioginiai mokesčiai nustatomi mokesčių subjektų turtui bei pajamoms, jie imami tiesiai iš mokesčių mokėtojų. Šiuo atveju atsižvelgiama į mokesčių mokėtojų pajamingumą ir šeiminę padėtį. Be to, kiekvienas mokėtojas tiksliai žino, kokią dalį valstybės išlaidų jis apmoka. Tiesioginių mokesčių sistema pradėjo formuotis 18-19 amžiuje ir paplito 20 a.

4.pav. Mokesčių klasifikacija užsienio šalių pavyzdžiu
Prie netiesioginių mokesčių priskiriami paslaugų bei prekių mokesčiai; jie įtraukiami į kainą ar tarifus (PVM, akcizai, muitai). Parduodamas prekę ar paslaugą, savininkas gauna iš mokėtojo ir mokesčio sumą, kurią vėliau perduoda valstybei (5 paveikslas). Šį mokestį vienodai moka turtingi ir vargingi žmonės, kai įsigyja prekę ar paslaugą.

5 pav. Netiesioginio mokesčio (pridėtinės vertės) formavimo ir mokėjimo schema

Įmonė – informacinės paslaugos pirkėja – apmoka skaičiavimo centrui paslaugos kainą ir PVM, skaičiavimo centras pasilieka sau tik dalį paslaugos vertės, o PVM perveda į nacionalinį biudžetą. Taigi verta prisiminti, kad beveik visada netiesioginius mokesčius faktiškai moka produkcijos ar paslaugos vartotojas.
Toliau paaiškinsiu 4 paveiksle pateiktų kai kurių mokesčių esmę bei terminus, nes kiti mokesčiai, žinomi ir mūsų krašte, turėtų būti suprantami. Realiniais mokesčiais apmokestinamos atskiros turto rūšys atsižvelgiant į vidutinį, o ne į realų mokėtojo pajamingumą.
Dažniausiai taikomi proporciniai tarifai. Asmeniniai mokesčiai imami už juridinių ir fizinių asmenų pajamas ir turtą prie pajamų šaltinio ar pagal deklaraciją. Apmokestinamasis objektas apskaitomas kiekvienam mokėtojui individualiai, ir gali būti atsižvelgiama į finansinę jo būklę (šeimos dydį ar kita). Pajamų mokestis gali būti dviejų formų:
1. Šedulinė – kai pajamos išskaidomos į atskiras dalis (alga, dividendai, renta ir kt.) ir kiekviena pajamų dalis apmokestinama atskirai.
2. Globalinė – kai mokestis imamas už bendras mokėtojo pajamas nepriklausomai nuo jų šaltinio. Bendros pajamos gali būti sumažintos mokesčio lengvatomis (neapmokestinamas minimumas, šeiminės nuolaidos ir kt.). Tai daugelyje užsienio šalių populiari forma.
Korporacijų pelno mokestis – tai juridinių asmenų mokestis, imamas pagal mokestinę deklaraciją. Paprastai korporacijų pelną apmokestina centrinė vyriausybė ir vietos valdžia. Apmokestinamasis pelnas nustatomas, iš bendro pelno atėmus leistinus išskaitymus ir mokesčio lengvatas. Vakarų ekonomistai nurodo, kad įvairūs išskaitymai ir lengvatos kompanijų apmokestinamąjį pelną sumažina 40-60 proc.. Pelno mokesčio lengvatos: atleidimas nuo mokesčio (retas atvejis) ar mokesčio mokėjimo atidėjimas. Pavyzdžiui, JAV neapmokestinamos gautos procentinės pajamos už vietines paskolas. Kitose šalyse gali būti neapmokestinamos investicijos į ekonomiškai atsilikusius rajonus ar investicijos į prioritetines ūkio šakas.
Antpelnio mokestis karo metais buvo imamas iš fizinių ir juridinių asmenų pelno, kuris viršijo vidutinį lygį.
Kapitalo padidėjimo mokestis imamas už pajamas, gautas įvairiais būdais panaudojus turtą (nereguliariai parduodant, keičiant ar pan. žemę, pastatus, vertybinius popierius). Apmokestinamosios pajamos – tai turto rinkos kainos ir jo įsigijimo kainos skirtumas. Mokesčio tarifas yra proporcinis; įvairiose šalyse jis sudaro nuo 10 iki 30 proc.
Apmokestinamosios pajamos už piniginius kapitalus – tai dividendai, procentiniai pinigai už obligacijas, indėlius bankuose ir kitos pajamos. Mokesčio tarifai yra proporciniai ir atskirose valstybėse svyruoja nuo 20 iki 40 proc.
Turto mokestis imamas iš juridinių ir fizinių asmenų už žemę, namus, pastatus, vertybinius. popierius ir kitus objektus, taikant proporcinius ir nedidelius tarifus (apie 0,5 proc).
Fiskaliniai muitai yra tokie, kuriais siekiama kuo daugiau gauti biudžeto pajamų. Protekciniai – gina vidaus rinką nuo užsienio prekių „ekspansijos”. Antidempinginiai (protekcinių atmaina) taikomi importinėms prekėms, šalies viduje parduodamoms žemomis kainomis. Preferenciniai (lengvatiniai) nustatomi tam tikroms prekėms ar jų grupėms. Specifiniai – muito rinkliava, nustatyta tvirta suma už prekės mato vienetą. Advaliorinė muito rinkliava – tam tikro procento tarifas nuo prekės vertės
Fiskaliniai monopoliniai mokesčiai – tai netiesioginiai mokesčiai už valstybės monopolizuotas masinės gamybos prekes (apima gamybą ir prekybą). Šios prekės parduodamos aukštomis kainomis, į kurias įtrauktas ir mokestis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje tokie apmokestinimo objektai yra spiritas, tabakas, alus, degtukai; Italijoje – tabakas, druska, degtukai; Japonijoje – druska, tabakas, spiritas.
Priklausomai nuo valdymo organų, renkančių ir naudojančių mokesčių lėšas, mokesčiai skirstomi į valstybinius ir vietinius (miestų, žemių, valstijų bei kitų teritorinių organų). Valstybinius mokesčius ima centrinė valdžia, remdamasi šalies įstatymais, ir mokesčiai nukreipiami į krašto biudžetą. Vietinius mokesčius, remiantis įstatymais, ima vietos valdymo organai atitinkamoje teritorijoje ir skiria juos vietos biudžetų reikmėms. Dar yra ypatinga rūšis mokesčių, kuriuos galima pavadinti tarptautiniais mokesčiais. Pavyzdžiui, mokestis importuojamai žemės ūkio produkcijai Europos Sąjungos šalyse. Gautos lėšos patenka į Europos Sąjungos šalių biudžetą.3.1 Gyventojų pajamų mokestis
Šis mokestis iki 2003 m. sausio 1 dienos mokėtas pagal Lietuvos Respublikos (LR) fizinių asmenų pajamų mokesčio (FAPM) laikinąjį įstatymą, priimtą 1990 m. spalio 5 d. (Žinios, 1990, Nr. 31), ir vėlesnius jo pakeitimus. Įstatymas veikia nuo 1991 m. ir du kartus yra pratęstas, o 1993 m. gruodžio 9 d. pratęstas, iki bus priimtas naujas įstatymas (Mokesčių žinios, 1997, Nr. 8, p. 4-5 ir Nr. 9, p. 4-6).
Kas moka FAPM Lietuvoje? Išskiriamos keturios asmenų grupės:
1. Asmenys, gaunantys su darbo santykiais susijusias pajamas (šalies ir užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės).
2. Asmenys, gaunantys su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš įmonių, įstaigų ir organizacijų, įsteigtų Lietuvos teritorijoje bei užsienyje, taip pat gaunantys pajamas iš šalies ir užsienio gyventojų bei iš komercinės ūkinės veiklos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse. Šie asmenys gali būti šalies ir užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės.
3. Juridinio asmens teisių neturinčios individualios (personalinės) įmonės ir ūkinės bendrijos.
4. Užsienio valstybių įmonės, kurių veiklą reglamentuoja užsienio valstybių įstatymai ir kurių buveinė yra užsienio valstybėje.
1. Kas moka GPM Lietuvoje? Pajamų mokesčio mokėtojai (MM) yra pajamas gavę gyventojai; jie skirstomi į nuolatinius ir nenuolatinius gyventojus.
2. Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Įstatyme dėl neaiškių priežasčių smulkiau detalizuojamos tik nenuolatinio gyventojo pajamos. Aptarsime naujai vartojamas sąvokas. Pagal pagrindines šio įstatymo sąvokas pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje:
1) bet kokios veiklos pajamos;
2) nekilnojamojo daikto ir kilnojamojo daikto, turinčio teisinę registraciją, pardavimo (kitokiu būdu perleisto) pajamos (iki 2003 m. sausio 1 dienos pajamos už parduotą turtą, jei gauta suma per mėnesį neviršija 1 NPD arba kai per metus parduotas bet kokios vertės vienos ar kitos rūšies daiktas yra neapmokestinamas);
3) nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamos, gautos iš kitų nuolatinių Lietuvos gyventojų, Lietuvos vienetų, iš užsienio vienetų (juridinių asmenų ir organizacijų) per jų nuolatines buveines ir iš nenuolatinių Lietuvos gyventojų per jų nuolatines bazes.
4) nenuolatinio Lietuvos gyventojo honoraras, palūkanos, pajamos iš paskirstytojo pelno, nekilnojamojo turto, esančio Lietuvoje, nuomos pajamos, gautos iš nuolatinių Lietuvos gyventojų, Lietuvos vienetų, iš užsienio vienetų per jų nuolatines buveines ir iš nenuolatinių Lietuvos gyventojų per jų nuolatines bazes.
Pajamos, kurių šaltinis yra ne Lietuvoje, gali būti visos kitos pajamos, kurios nėra anksčiau išvardytos keturiuose punktuose.
Sporto veikla yra sportininko rengimosi varžyboms ir dalyvavimo varžybose veikla.
Atlikėjo veikla – atlikėjo (aktoriaus, dainininko, muzikanto, dirigento, šokėjo ar kito vaidinančio, dainuojančio, skaitančio, deklamuojančio arba kitaip atliekančio literatūros, meno, folkloro kūrinius ar cirko numerius) rengimosi viešam pasirodymui ir dalyvavimo viešame pasirodyme veikla. Asmenys, nedalyvaujantys viešame pasirodyme, nepriskiriami.
Kūryba – kūrinių, kurie gali būti autorių teisių objektas, kūrimas ir turtinių teisių į savo sukurtus kūrinius perleidimas.
Honoraras – atlyginimas už autorine licencine sutartimi suteiktą teisę panaudoti kūrinį, atlyginimas už suteiktas gretutines teises, taip pat atlyginimas už licencine sutartimi suteiktą teisę naudotis pramoninės nuosavybės objektu, frančize, atlyginimas už suteiktą informaciją apie gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį (know-how), taip pat kompensacija už autorių ar gretutinių teisių pažeidimą. Pažymėtina, jog kompiuterinės programos perleidžiamos ne kaip autorių teise apsaugotas daiktas, o pagal kompiuterio programoje suteikiamas teises (daryti programos kopijas, viešai jas demonstruoti, rengti išvestines programas). Pajamų mokesčio objektui priskiriamos pozityviosios pajamos ir pajamos natūra.
Pozityviosios pajamos – visos kontrol.iuojamojo vieneto (nuolatinio gyventojo ar vieneto), įregistruoto ar kitaip organizuoto valstybėse arba zonose, nustatytose Pelno mokesčio įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje, pajamos ar jų dalis, įskaitomos į nuolatinio Lietuvos gyventojo – kontroliuojančio asmens pajamas proporcingai jo turimų akcijų (dalių, pajų), balsų ar teisių į kontroliuojamojo vieneto pelną skaičiui.
Pajamos natūra – neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (mažesne nei rinkos) konkrečiam gyventojui gautas nuosavybėn arba naudoti be nuosavybės teisės turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda, kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška būtų priskiriamas pajamoms. Manyčiau, nepakankamai aiškus šis apmokestinimo objektas. Įstatyme nurodoma, kad tokių pajamų pripažinimo tvarką nustatys Vyriausybė.
3. Pajamų mokesčio tarifai. Vietoj pagal FAPM įstatymą įvairiais laikotarpiais taikomų tarifų (2002 m. galiojo 8), GPM įstatyme reglamentuoti tik du tarifai. Pajamų mokestis kaip matome iš 6 pav. apskaičiuojamas taikant 15 ir 33 procentus, jeigu, kaip nurodyta Įstatymo 6 straipsnyje, nenustatyta kitaip.
Gal reikėtų aiškiau apibūdinti 33 proc. taikymą. Tik du tarifai, manoma, leis supaprastinti pajamų mokesčio administravimą ir išvengti išskirtinų apmokestinimo sąlygų. Galbūt būtų teisingiau visiems rinkos veikėjams sudaryti vienodas sąlygas nei taikyti ypatingas išimtis, nes tai dažnai sąlygoja nesąžiningus žmonių santykius, mažina aktyvumą, skatina abejingumą veiklos perspektyvai, sudaro nevienodas konkurencinės kovos sąlygas. Kartu reikėtų atsižvelgti į šalies ekonominio išsivystymo lygį, dabartinio ir ateities verslo plėtojimosi tempus krašte, pagrįsti tai analitiniais apskaičiavimais.

6 pav. Gyventojų pajamų mokesčio tarifai

Nors pajamų mokesčio tarifų ir sumažėjo, tačiau išsiplėtė apmokestinamoji bazė arba padidėjo tarifas, pavyzdžiui, pajamoms pagal autorinę sutartį. Autorių ir jų įpėdinių autorinis atlyginimas už kūrybinius darbus iki 2003 m. sausio 1 dienos apmokestinamas 13 proc. pajamų mokesčio tarifu. Jeigu atradimų ar išradimų autorius turi autorinį liudijimą, neapmokestinamasis minimumas už kiekvieną atradimą ar išradimą yra 8 NPD. Nuo įpėdiniams išmokamo autorinio atlyginimo, jei jau toks atlyginimas buvo išmokėtas, imamas 60 proc. dydžio pajamų mokestis.
Mokesčio nustatymo metodas – prie pajamų šaltinio, t.y. mokestis nustatomas, identiškai pajamoms, susijusioms su darbo santykiais.
4. Apmokestinamųjų pajamų ir pajamų mokesčio apskaičiavimas, jo mokėjimas ir deklaravimas. Apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, GPM įstatyme numatyta nemažai atvejų, kai jas galima sumažinti, t.y. galima iš pajamų atimti:
1) neapmokestinamąsias pajamas ;
2) pajamas, gautas iš veiklos, kuria verstasi turint verslo liudijimą;
3) leidžiamus atsiskaitymus, susijusius su individualios veiklos pajamų gavimu;
4) ne individualios veiklos, turto įsigijimo kainą ir su šio turto pardavimu (kitokiu perleidimu) nuosavybėn susijusias išlaidas;
5) pagrindinį ir papildomąjį neapmokestinamą pajamų dydį (NPD);
6) nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtas išlaidas
Iš pateiktosios informacijos matome, jog neapmokestinimo atvejų yra nemažai, taigi gyventojai patiria tam tikrą valstybės dėmesį.
Iš neapmokestinamųjų pajamų pozicijų kai kurias paminėsiu:
• įvairios pašalpos (gyventojui mirus, stichinių nelaimių atvejais, mokamos iš valstybinių fondų, išskyrus ligos, motinystės (tėvystės) pašalpas ir kt.);
• kompensacijos;
• loterijų laimėjimai, jeigu juos išmoka vienetai, mokantys mokestį nuo loterijų apyvartos;
• pensijos, gautos iš valstybinių fondų; gauti pensijų anuitetai iš gyvybės draudimą vykdančios draudimo įmonės; gauta pensijų išmokų dalis, viršijanti sumokėtas pensijų įmokas Pensijų fondui;
• palūkanos už Lietuvos banko licencijas turinčiose banko ir kitose kredito įstaigose laikomus indėlius;
• mokymo įstaigų studentų ir moksleivių stipendijos ir pašalpos;
• paveldėji.mo būdu gautos pajamos, kurios yra mokesčio objektas pagal LR paveldimo turto mokestį reglamentuojančius teisės aktus; dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių) ir tėvų (įtėvių); taip pat iš kitų gyventojų dovanojimo būdu per mokestinį laikotarpį gautų pajamų suma (vertė), neviršijanti 24 pagrindinių NPD;
• religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų (aukštesniųjų valdymo institucijų) dvasininkų, religinių apeigų patarnautojų ir aptarnaujančio personalo (išskyrus asmenis, atliekančius statybos, remonto, restauravimo darbus) išlaikymas;
• kitos pajamos.
Pagrindinis NPD atsispindi 1 lentelėje. Šios lentelės duomenys dažniausiai taikomi apmokestinti pajamoms, susijusioms su darbo santykiais, kurios iki 2003 m. skirtingai apmokestinamos pagrindinėje ir nepagrindinėje darbovietėje.

1 lentelė
Pagrindinis neapmokestinamasis pajamų dydis 1994-2003 metais, Lt
(Mokesčių žinios, 2002, Nr. 25, p. 13)

Asmenų kategorijos Nuo 1994 05 01 Nuo 1995 02 01 Nuo 1995
05 01 Nuo 1996 02 01 Nuo 1996 08 01 Nuo 1998 02 01 Nuo 2002 04 01 Nuo 2003 01 01
1. Invalidams

I grupės invalidas

II grupės invalidas

III grupės invalidas 200 175 130 221 193 144 246
215 161 299 262 196 329 289 216 368 324 242 430 379 283 430 380
2. Asmenims, turintiems tris ir daugiau vaikų iki 18 metų 200 221 246 299 329 368 430 430
3. Motinai (tėvui), neturint su¬tuoktinio ir auginant vieną vaiką iki 18 metų, auginant du ir dau¬giau vaikų iki 18 metų už antrą ir kiekvieną paskesnįjį vaiką NPD didinamas 45 litais (galiojo iki 2002 03 01), 53 litais (galiojo nuo 2002 04 01) 155 171 191 232 256 287 335
4. Žemės ūkio produkciją gaminan¬čių įmonių darbuotojams, kai jų mėnesinis uždarbis iš verslų, nesusi¬jusių su žemės ūkio produktų gamy¬ba ir perdirbimu, neviršija 20 % viso jų mėnesinio uždarbio (galiojo iki 200012 31) 150 166 185 225 248 278
5. Žemės ūkio produkciją gaminančių įmonių darbuotojams, kai šių įmonių pajamos (įplaukos) už realizuotą žemės ūkio produkciją per mėnesi (galiojo nuo 2001 01 01 iki 2002 03 31), per metus (nuo 2002 04 01) sudaro daugiau kaip 50 % bendrųjų realizavimo pajamų (įplaukų), taip pat ūkininkų, kurių ūkiai įregistruoti LR ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka, samdomiems darbuotojams 278 325
6. Kitiems nepaminėtiems asmenims 115 127 142 173 191 214 250 290

Pagrindinė darbovietė mokesčiams išskaityti laikoma ta, kurią pasirenka darbuotojas ir nurodo darbo sutartyje arba laisvos formos prašyme. Iš pajamų, gautų pagrindinėje darbovietėje, atimamas NPD, ir skirtumas apmokestinamas tuo metu galiojančiu tarifu. Lengvatos taikomos invalidams, asmenims, auginantiems vaikus, ir iki 2003 m. taikytos žemės ūkio produkciją gaminančioms įmonėms.
Pagrindinis NPD finansų ministro teikimu indeksuojami, jei vartojimo kainų indeksas (GPM įstatyme – metinis) yra didesnis kaip 1,1, o nuo 2003 m. – 1.
Nepagrindinėje darbovietėje pajamos apmokestinamos pagal progresinį tarifą iki 2003 01 01 d. ir NPD netaikomas (šios pajamos pagal GPM įstatymą- 33 proc).
Pagal GPM įstatymą pagrindinis NPD taikomas apskaičiuojant nuolatinių Lietuvos gyventojų apmokestinamąsias pajamas, o nenuolatinių gyventojų – tik pajamas, gautas iš šaltinio, kuris yra Lietuvoje. Be to, nuolatiniams Lietuvos gyventojams (tėvams arba įtėviams), auginantiems vieną ar du vaikus (įvaikius) iki 18 metų, už kiekvieną auginamą vaiką (įvaikį) taikomas papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis (PNPD), kuris lygus 0,1 pagrindinio NPD. Jeigu iš pajamų atėmus NPD ar PNPD gaunamas neigiamas skirtumas, šis negrąžinamas ir į kitus mokestinius laikotarpius neperkeliamas.
Pagal mokesčių mokėjimo tvarką gyventojų pajamos skirstomos į dvi klases: A ir B. A klasei priskiriamos pajamos, nuo kurių pajamų mokestį apskaičiuoja, jį perveda į biudžetą išmokas išmokantys asmenys, jie pateiks ir mokestį išskaičiuojančio asmens ketvirtinę deklaraciją. B klasei priskiriamos pajamos, už kurias mokestį apskaičiuoja, sumoka ir deklaruoja (už metus) pats gyvento.jas arba jo įgaliotas asmuo.
Kaip Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą pasitinka jo kūrėjai ir mokesčių mokėtojai?
Natūralu, kad, Lietuvai integruojantis į ES ir derinantis prie ES reikalavimų, keičiama daugelis teisės aktų, reguliuojančių socialinį, ekonominį bei finansinį krašto gyvenimą. Vyriausybė bei Finansų ministerija ir Seimas imasi kardinaliai spręsti opias šalies mokesčių sistemos problemas: įgyvendinama nauja programinė biudžeto formavimo koncepcija, priimti daug pakeitimų turintys pagrindinių mokesčių įstatymai.3.2 Pelno mokestis
Įstatymas, nustatantis mokesčio administravimą LR Pelno mokesčio įstatymas (Žin., 2001, Nr. 110-3992)
Mokesčio mokėtojai: Lietuvos vienetas (juridinis asmuo, įregistruotas LR teisės aktų nustatyta tvarka).; užsienio vienetas (užsienio valstybės juridinis asmuo ar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie įsteigti arba kitokiu būdu organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus, taip pat bet kuris kitas užsienyje įsteigtas, įkurtas ar kitaip organizuotas apmokestinamasis vienetas), išskyrus biudžetines įstaiga Lietuvos banką, pelno nesiekiančius vienetus, valstybę ir savivaldybes (išimti įstatymo VII skyriuje), valstybės ir vietos savivaldos institucijas, įstaigas tarnybas ar organizacijas bei valstybės įmonę „Indėlių ir investicijų draudimas“ bei Europos ekonominių interesų grupes( apskaičiuojant 2005 pelną).
Mokesčio objektas :
Lietuvos vieneto mokesčio objektas yra:
• visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos. Į Lietuvos vieneto pajamas įskaitomos jo kontroliuojamojo užsienio vieneto pozityvios pajamos arba jų dalis.
• Į Lietuvos vieneto (Europos ekonominių interesų grupės dalyvio) pajamas taip pat įskaitomos tos Europos ekonominių interesų grupės pajamos.
Užsienio vieneto mokesčio objektas yra:
• užsienio vieneto, jam vykdant veiklą per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikos teritorijoje, uždirbtos ir (arba) gautos pajamos;
• užsienio vieneto ne per nuolatinę buveinę gautos tam tikrų rūšių pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje.
• Pajamos iš paskirstytojo pelno (dividendai ir kitas paskirstytasis pelnas)

Pajamos – visos iš Lietuvos ir ne Lietuvos šaltinių uždirbtos ir (arba) gautos visų rūšių pajamos pinigais ir (arba)ne pinigais.

Sąnaudos – visos išlaidos, patirtos uždirbant pajamas.

Mokesčio tarifai:

15 proc. mokesčio tarifu apmokestinama:
• Lietuvos vieneto ir nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas;
• pajamos iš paskirstytojo pelno.

Vienetai (išskyrus pelno nesiekiančius) apskaičiuodami apmokestinamąjį pelną turi teisę taikyti vieną iš šių taisyklių :
1. vienetų, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 tūkstančių litų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 13 procentų mokesčio tarifą;
2. vienetų (individualių (personalinių) įmonių, tikrųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių (pasitikėjimo) ūkinių bendrijų), kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 1 milijono litų, apmokestinamojo pelno dalis, atitinkanti 25 tūkstančių litų sumą, apmokestinama taikant 0 procentų mokesčio tarifą, o likusi apmokestinamojo pelno dalis – taikant 15 procentų mokesčio tarifą. (apskaičiuojant 2004 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną).

Šios aukščiau minėtos 1-2 taisyklės netaikomos:
1. vienetams (individualioms (personalinėms) įmonėms), kurių dalyvis ar jo šeimos nariai yra ir kitų vienetų (individualių (personalinių) įmonių) dalyviai;
2. vienetams (individualioms (personalinėms) įmonėms), kurių dalyvis ir (arba) jo šeimos nariai paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų) kituose vienetuose, ir vienetams, kuriuose vieneto (individualios (personalinės) įmonės) dalyvis ir (arba) jo šeimos nariai paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų);
3. vienetams, kuriuose tas pats dalyvis paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų);
4. vienetams, kuriuose tie patys dalyviai kartu paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų).
Pelno nesiekiančių vienetų, kurių mokestinio laikotarpio pajamos iš ūkinės komercinės veiklos neviršija 1 milijono litų, apmokestinamojo pelno dalis, atitinkanti 25 tūkstančių litų sumą, apmokestinama taikant 0 procen.tų mokesčio tarifą, o likusi apmokestinamojo pelno dalis – taikant 15 procentų mokesčio tarifą (apskaičiuojant 2005 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną)
10 proc. mokesčio tarifu apmokestinamos užsienio vieneto ne per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje.
Lietuvos vienetų apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 0 procentų mokesčio tarifą, jeigu:
• per mokestinį laikotarpį vieneto darbuotojų, priklausančių Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 4 straipsnyje nurodytoms tikslinėms asmenų grupėms, skaičius sudaro ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, ir
• per mokestinį laikotarpį vienetas nevykdo veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, tvirtinamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, arba per mokestinį laikotarpį iš tokios veiklos gautos pajamos sudaro ne daugiau kaip 20 procentų visų vieneto pajamų, ir mokestinio laikotarpio paskutinę dieną vienetai turi socialinės įmonės statusą. (apskaičiuojant 2005 metais prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną).
Pelno mokestis skaičiuojamas:
• nuo Lietuvos vieneto mokestinio laikotarpio apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas, leidžiamus atskaitymus ir ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus;
• nuo nuolatinių buveinių mokestinio laikotarpio apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto iš uždirbtų pajamų atimant neapmokestinamąsias pajamas, ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus bei tokius atskaitymus, kurie susiję su užsienio vieneto pajamų uždirbimu per nuolatines buveines.
• nuo pajamų iš paskirstytojo pelno;
• nuo užsienio vieneto ne per nuolatinę buveinę Lietuvos teritorijoje gautų pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje. Tokioms pajamoms priskiriama:
1. palūkanos, išskyrus palūkanas už Vyriausybės vertybinius popierius, išleidžiamus tarptautinėse finansų rinkose, sukauptas ir išmokamas palūkanas už indėlius ir palūkanas už subordinuotas paskolas, kurios atitinka Lietuvos banko teisės aktais nustatytus kriterijus;
2. autorinio atlyginimo, įskaitant atlyginimą už suteiktas gretutines teises, pajamos (kai yra perleidžiama kompiuterio programa, šios nuostatos taikomos, jei yra perleidžiamas ne autorių teise apsaugotas daiktas, o yra perleidžiamos arba suteikiamos šios teisės: teisė daryti kompiuterio programos kopijas, turint tikslą jas viešai platinti ar kitaip perduoti nuosavybėn, išnuomoti arba paskolinti, arba teisė rengti išvestines kompiuterio programas, kurios remiasi autorių teise apsaugota kompiuterio programa, arba teisė viešai demonstruoti kompiuterio programą);
3. pajamos, gautos kaip atlyginimas už perduotą ar licencine sutartimi suteiktą teisę naudotis pramoninės nuosavybės objektu, franšize;
4. atlyginimas už suteiktą informaciją apie gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį (know-how);
5. gautos pajamos už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje;
6. kompensacijų už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą pajamos
Metiniam pelno mokesčiui deklaruoti pateikiama:
Metinė pelno mokesčio deklaracijos FR0475 forma (pildo ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys ir užsienio bankų filialai (skyriai), registruoti Lietuvos Respublikoje) ir FR0475A forma (pildo neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys ir tie ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, kurie pajamas pripažįsta pagal pinigų apskaitos principą) bei jų priedai (deklaracijos ir jų priedai patvirtinti VMI prie FM viršininko 2003-02-27 įsakymu Nr. V-58).
Metinė pelno mokesčio deklaracija ir jos priedai kartu su finansine atskaitomybe (jeigu teisės aktų nustatyta tvarka ji privalo būti sudaryta) pateikiami pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kito mokestinio laikotarpio dešimto mėnesio pirmos dieno.s. Lietuvos vieneto arba nuolatinės buveinės paskutinio mokestinio laikotarpio metinė pelno mokesčio deklaracija kartu su finansine atskaitomybe (jeigu teisės aktų nustatyta tvarka ji privalo būti sudaryta) pateikiama per 30 dienų nuo veiklos pabaigos.
Nuo 2003 metais prasidedančiu mokestiniu laikotarpiu avansinio pelno mokesčio deklaracija (FR0430 forma, VMI prie FM viršininko 2002-10-08 įsakymas Nr. 289) pateikiama:
1. jei avansinis pelno mokestis apskaičiuojamas pagal praėjusių metų veiklos rezultatus, avansinio pelno mokesčio deklaracija už pirmuosius devynis mokestinio laikotarpio mėnesius – ne vėliau kaip mokestinio laikotarpio pirmo mėnesio paskutinę dieną. Avansinio pelno mokesčio apyskaita už mokestinio laikotarpio dešimtą – dvyliktą mėnesius – ne vėliau kaip mokestinio laikotarpio dešimto mėnesio paskutinę dieną;
2. jei avansinis pelno mokestis apskaičiuojamas pagal numatomą mokestinio laikotarpio pelno mokesčio sumą, avansinio pelno mokesčio deklaracija – ne vėliau kaip mokestinio laikotarpio pirmo mėnesio paskutinę dieną.
2003 metais prasidedančiu mokestiniu laikotarpiu avansinis pelno mokestis turi būti sumokėtas ne vėliau kaip paskutinę kiekvieno mokestinio laikotarpio ketvirčio dieną, o už paskutinį mokestinio laikotarpio ketvirtį – ne vėliau kaip iki šio ketvirčio paskutinio mėnesio 25 dienos. Pelno mokestis turi būti sumokėtas ne vėliau kaip paskutinę metinės pelno mokesčio deklaracijos pateikimo termino dieną.3.3.Pridėtinės vertės mokestis
Įstatymas, reglamentuojantis mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo tvarką LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas Nr. IX-751 (Žin., 2002, Nr. 35-1271, 2004, Nr. 17-505).
Mokesčio mokėtojai:
Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo – Lietuvos Respublikos juridinis arba fizinis asmuo, vykdantis bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą.
Užsienio apmokestinamasis asmuo – bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą vykdantis:
1. užsienio valstybės juridinis asmuo ar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie įsteigti arba kitokiu būdu organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus, arba
2. bet kuris kitas užsienyje įsteigtas, įkurtas ar kitaip organizuotas vienetas, arba fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublika.
Mokesčio objektas:
1. PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas:
1. prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį;
2. prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje;
3. prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Kai fizinio asmens sudaromi sandoriai nėra susiję su jo vykdoma ekonomine veikla, nelaikoma, kad fizinis asmuo teikia prekes ir (arba) paslaugas veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo. Šiame punkte nurodyta sąlyga netaikoma, jeigu šalies teritorijoje už atlygį tiekiama nauja transporto priemonė, kurią tiekėjas, pirkėjas arba bet kurio užsakymu trečioji šalis išgabena iš šalies teritorijos, tačiau į Europos Bendrijų teritoriją.
2. PVM objektas taip pat yra prekių įsigijimas už atlygį šalies teritorijoje iš kitos valstybės narės, kai:
1. prekes iš apmokestinamojo asmens, kuris vykdo savo ekonominę veiklą, t. y. veikia kaip toks, ir kuriam netaikomos teisės aktų nuostatos, numatytos Direktyvos 77/388/EEB 24 straipsnyje, įsigyja apmokestinamasis asmuo, kuris sandorį sudaro vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks, arba juridinis asmuo, kuris nėra apmokestinamasis asmuo, jeigu šis prekių tiekimas nelaikomas įvykusiu šalies teritorijoje pagal PVM įstatymo 12 straipsnio 2 ar 3 dalies nuostatas;
2. naujas transporto priemones įsigyja bet kuris asmuo;
3. akcizais apmokestinamas prekes, už kurias prievolė apskaičiuoti akcizus pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą atsiranda Lietuvos Respublikoje, įsigyja bet kuris asmuo, išskyrus fizinį asmenį, kuris nėra apmokestinamasis asmuo.
3. Importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal PVM įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje.
Be šio straipsnio 1 dalyje nurodyto prekių tiekimo (paslaugų) teikimo, 2 dalyje nurodyto prekių įsigijimo ir 3 dalyje nurodyto prekių importo, PVM objektas yra ir šio Įstatymo 53 straipsnyje nurodytų aplinkybių susidarymas.
Mokesčio tarifai:
1. Standartinis 18 procentų PVM tarifas;
2. Lengvatinis 5 procentų PVM tarifas taikomas:
1. keleivių vežimo Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos arba savivaldybių nustatytais reguliaraus susisiekimo maršrutais, keleivių vežimo keleiviniais traukiniais paslaugoms, taip pat šiame punkte nurodytų keleivių bagažo vežimo paslaugoms;
2. knygoms (įskaitant brošiūras, lapelius ir panašius spaudinius, vaikiškas knygeles su paveikslėliais, piešimo ir spalvinimo knygeles, spausdintas ar rankraštines natas, žemėlapius, hidrografijos arba panašias schemas, tačiau išskyrus gaublius, kalendorius, užrašų knygeles ir kitus panašaus pobūdžio spaudinius), laikraščiams, žurnalams ir kitiems periodiniams leidiniams, išskyrus erotinio ir smurtinio pobūdžio leidinius, kuriuos tokiais pripažino teisės aktų įgaliota institucija, bei spausdintą produkciją, kurioje mokama reklama sudaro daugiau kaip 4/5 viso leidinio ploto;
3. vaistams (įskaitant veterinarinius), priemonėms, naudojamoms kontracepcijai, sanitarinės (higienos) apsaugos gaminiams moterims, specialios paskirties kūdikių maisto produktam.s, specialios medicininės paskirties maisto produktams bei medicininės paskirties kūno ir dantų priežiūros priemonėms, taip pat medicinos įrangai, pagalbos priemonėms ir kitiems medicinos prietaisams, skirtiems tiesiogiai asmens sveikatos sutrikimams palengvinti ir (arba) gydyti. Šiame punkte nurodytų prekių, kurioms taikomas lengvatinis PVM tarifas, grupes tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė;
4. turizmo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka teikiamoms viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugoms;
5. ekologiškiems maisto produktams, jei jie atitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimus;
6. šviežiai atšaldytai mėsai ir valgomiems subproduktams (išskyrus naminių paukščių mėsą ir jų valgomus subproduktus), jei jie atitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimus ir Lietuvos standartus, jeigu tokie standartai yra patvirtinti;
7. šviežiai atšaldytai, užšaldytai, giliai užšaldytai naminių paukščių mėsai ir jų valgomiems subproduktams, jei jie atitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimus ir Lietuvos standartus, jeigu tokie standartai yra patvirtinti;
8. žemės ūkio bendrovių ir kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) – žemės ūkio subjektų paslaugos žemės ūkiui, teikiamoms savo nariams (pagal šio Įstatymo 1 priede patvirtintą žemės ūkio paslaugų sąrašą);
3. gyvoms, šviežioms ir atšaldytoms žuvims, jeigu jos atitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimus ir Lietuvos standartus,jeigu tokie standartai yra patvirtinti.
4. Lengvatinis 9 procentų PVM tarifas taikomas gyvenamųjų namų statybos, renovacijos, apšiltinimo paslaugoms, už kurias apmokama valstybės ir savivaldybių biudžetų, valstybės teikiamų lengvatinių kreditų ir valstybės specialiųjų fondų lėšomis.
0 procentų PVM tarifas taikomas šio Įstatymo VI skyriuje nurodytais prekių tiekimo ir paslaugų teikimo bei prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės atvejais.
Mokesčio apskaičiavimo reikalavimai : Apskaičiuojant už mokestinį laikotarpį mokėtiną į biudžetą PVM sumą iš per mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pardavimo PVM už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas (išskyrus PVM, kurį šio Įstatymo nustatyta tvarka privalo išskaityti ir sumokėti prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas (klientas) sumos, taip pat iš priklausančios mokėti į biudžetą PVM sumos už įsigytas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu PVM mokėtojas šio Įstatymo nustatyta tvarka įpareigotas šį PVM apskaičiuoti (arba išskaityti) ir sumokėti, bei iš importo PVM sumos, įskaitytos vadovaujantis šio Įstatymo 94 straipsnio nuostatomis, atimama atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM suma.
PVM atskaita – pirkimo ir (arba) importo PVM dalis, atskaitoma pagal šio Įstatymo nuostatas. Teisę į PVM atskaitą turi tik PVM mokėtojai, išskyrus tuos, kuriems taikomas šio Įstatymo XII skyriaus penktojo skirsnio nuostatos. PVM mokėtojai, kurie PVM mokėtojais įregistruoti vien dėl prekių įsigijimo iš kitų valstybių narių ir nevykdo jokios ekonominės veiklos, teisės į PVM atskaitą neturi. Šie ir kiti asmenys turi teisę į PVM atskaitą tik tuo atveju, kai jie šio Įstatymo nustatyta tvarka tiekia į kitą valstybę narę naujas transporto priemones.
PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo (importo) PVM už įsigytas (importuotas) prekes ir paslaugas, jeigu šios prekės ir paslaugos skirtos naudoti tokiai PVM mokėtojo veiklai:
• PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir paslaugų teikimui;
• prekių tiekimui ar paslaugų teikimui už šalies teritorijos ribų tuo atveju, kai toks prekių tiekimas ar paslaugų teikimas nebūtų neapmokestinamas PVM jeigu jis vyktų šalies teritorijoje. Ši sąlyga netaikoma, jeigu už Europos Bendrijų teritorijos ribų suteiktos draudimo ir (arba) šio Įstatymo 28 straipsnyje nurodytos finansinės paslaugos.
Mokesčio deklaravimas:
Mokesčio laikotarpio (kalendorinio mėnesio, kalendorinio pusmečio, kito mokestinio laikotarpio, išregistruojamo iš PVM mokėtojo arba likviduojamo asmens paskutinio. mokestinio laikotarpio) PVM deklaracijos FR0600 forma ir jos užpildymo taisyklės patvirtintos VMI prie FM viršininko 2004-03-01 įsakymu Nr. VA-29. Deklaracijos pateikiamos ne vėliau kaip per 25 dienas po mokestinio laikotarpio pabaigos.
Metinė deklaracija FR0516 forma pateikiama iki kitų metų spalio 1 dienos.
Mokesčio sumokėjimas:
Avansinis PVM mokėjimas turi būti sumokėtas iki atitinkamo mėnesio 5, 13 ir 20 dienos.
Mokesčio laikotarpio (kalendorinio mėnesio, kalendorinio pusmečio, kito mokestinio laikotarpio, išregistruojamo iš PVM mokėtojo arba likviduojamo asmens paskutinio mokestinio laikotarpio), taip pat metinėje deklaracijoje apskaičiuotas PVM sumokamas iki deklaracijos pateikimo termino pabaigos.4. Mokesčių harmonizavimas Lietuvai įstojus į Europos sąjungą
Ekonominės integracijos pagrindas yra bendra vidaus rinka, kuri remiasi laisvu asmenų, prekių bei paslaugų ir kapitalo judėjimu tarp šalių. Pavyzdžiui, asmenys, ieškodami darbo, gali laisvai važinėti į kitas Bendrijos šalis ir įsikurti su šeima ten, kur didesnė darbo paklausa, geresnės darbo sąlygos, didesni atlyginimai. Nė viena valstybė narė negali savo piliečių vertinti palankiau už kitų šalių partnerių asmenis. Įmonės gali laisvai gaminti bei parduoti savo veiklos produktus jų pačių pasirinktoje šalyje.
Esminis laisvo prekių ar paslaugų judėjimo užtikrinimo veiksnys yra mokesčių skirtumų, turinčių įtakos prekybai tarp valstybių narių sumažinimas. Šie skirtumai sudaro nelygias konkurencines sąlygas ir yra kliūtis laisvam prekių bei paslaugų ir kapitalo judėjimui, taip pat veikia darbo išteklių ir įmonių sprendimus.
Kuriant bendrą vidaus rinką, pirmiausiai buvo numatyta panaikinti visus iki Europos Ekonominės Bendrijos atsiradimo importo ir eksporto tarp valstybių narių muitus. Sukūrus Europos šalių Muitų sąjungą ir įvedus bendrą muitų tarifą aplink visą bendrijos išorinę sieną, įvežamoms prekėms buvo sudaromas vienodas muitų barjeras bei panaikintos prekybos kliūtys dėl skirtingų muitų. Be to, iš valstybių narių surenkamos muitų mokesčio įplaukos tapo vienu iš bendrijos pajamų šaltinių. Bendrija gauna pajamų ne tik iš savo muitų mokesčių, bet ir iš PVM dalies (1,22 proc. šalyje surinkto PVM), rinkliavų, imamų už žemės ūkio produktų importą ir kitų šaltinių. Sąjungos vidaus rinkoje tarpusavio prekybos kliūtys susidaro ir dėl šalių narių kitų apmokestinimo instrumentarijaus skirtumų, t.y. skiriasi mokesčių rūšys, jų elementai (ypač apmokestinimo bazė, tarifai, lengvatos), mokesčio ėmimo būdai, nustatymo metodai bei mokesčių našta. Atskirų mokestinių grupių našta taip pat gerokai skiriasi. Pažymėtina, kad ES mokesčių našta turėjo tendenciją augti ir tik pastaruoju metu stabilizuojasi.
Atskirų šalių mokesčių derinimas svarbus ne tik ES, bet ir tarptautiniu mastu. Vokietijoje kalbama apie Tarptautinį mokesčių įstatymą (ABC or taxes in the Federal Respublic of Germany, 1997, p. 37-40). Tarptautinio mokesčių įstatymo koncepcija apimtų mokesčių įstatymus, susijusius su tarptautiniais sandoriais, įstatymus, siekiant išvengti dvigubo apmokestinimo (pirkėjas sumoka už prekę brangiau nei ji verta), taip pat apimtų dalį tarptautinio viešojo įstatymo. Tarptautinio mokesčių įstatymo pagrindinis tikslas būtų sugriauti visus barjerus ir pašalinti visas kliūtis tarptautiniuose ekonominiuose santykiuose. Vokietija yra susitarusi su daugiau kaip 70 pasaulio šalių dėl dvigubo pajamų ir kapitalo apmokestinimo išvengimo. Taip pat priimti susitarimai dėl dvigubo paveldimo turto, transporto priemonių už kelius apmokestinimo. Tarptautinis mokesčių įstatymas siejamas su pasauliniu mokesčių harmonizavimu. Pažangus žingsnis žengtas harmonizuojant PVM ir akcizų mokestį EB.
Kaip suprantamas mokesčių harmonizavimas? Mokesčių suderinimo laipsnis priklauso nuo integracijos laipsnio ir narių skaičiaus. Laisvosios prekybos zonoje, kur panaikintos tik prekybos kliūtys tarp šalių, mokesčių suderinimo reikalavimai yra minimalūs. Tačiau MH būtinas, kai vienos šalies narės fiskaliniai sprendimai veikia kitų šalių ekonomiką. Šiuo atveju siekiama padaryti skirtingas mokesčių sistemas palyginamas tarpusavyje ir netrukdančias siekti ekonominių bei finansinių Sąjungos tikslų. Per ilgesnį laikotarpį šalys narės turės sukurti glaudžiai integruotą mokesčių sistemą, o tai pasiekiama arba esant centralizuotai koordinacijai, arba per rinkos procesus.
ES nėra bendros mokesčių politikos. Bendrijos narei palikta teisė turėti savarankišką nacionalinę mokesčių sistemą, kuri remiasi ES direktyvomis, reglamentais.
Siekdamos išvengti diskriminacijos, valstybės narės:
1) neapmokestina kitos šalies narės prekių vidaus mokesčiais, didesniais nei taikomi panašioms vienetinėms prekėms;
2) neapmokestina kitos šalies narės prekių vidaus mokesčiais, kurie kitoms prekėms teiktų neti.esioginę apsaugą.
Mokesčiai harmonizuojami, siekiant mokesčių neutralumo, t.y. prekių bei paslaugų, gamybos veiksnių judėjimas ir tarptautinė specializacija gamyboje neturėtų vykti dėl mokesčių. Mokesčių neutralumo sąlyga gali būti išlaikyta, remiantis tam tikrais principais apmokestinant prekes ir nustatant tarptautinių pajamų mokesčius. Remiantis mokesčių originalumo ir apmokestinimo vietoje principais, prekės gali būti apmokestinamos netiesioginiais mokesčiais. Pagal originalumo principą netiesioginis mokestis imamas šalyje, kurioje prekės pagamintos. vadovaujantis apmokestinimo vietoje principu, mokesčių pajamos gaunamos šalyje, kurioje prekės suvartojamos. Tačiau šalis vartotoja grąžina mokesčius šaliai eksportuotojai. Taigi eksportuotojas savo šalyje sumokėtus netiesioginius mokesčius atgauna, o importuotojas atitinkamus mokesčius sumoka pagal savo šalyje veikiančius įstatymus. Tokia sistema užtikrina, kad vietiniai ir importiniai gaminiai apmokestinami beveik vienodai, tačiau apmokestinimo bei mokesčių grąžinimo procedūros yra ganėtinai sudėtingos. Originalumo principas daugiau taikomas vidaus prekyboje, o apmokestinimo vietoje principas svarbesnis prekyboje su kitomis pasaulio šalimis.
Apmokestinimo vietoje principas sudaro sąlygas firmoms konkuruoti kainomis be mokesčių, nesukelia deformacijų tarptautinėje konkurencijoje ir neiškraipo palyginamųjų kaštų . Tobulos konkurencijos sąlygomis tarptautinėje prekyboje gamyba vyks toje šalyje, kur bus žemiausi kaštai be mokesčių. Vadovaujantis originalumo principu, identiškų kaštų produktų eksportas iš žemų mokesčių šalių į aukštų mokesčių šalis patirs mokesčių veikiamas prekybos deformacijas (iškraipys produktų kainas, produktų pakeičiamumą, gamybos vietą, apimtis). Mokesčių originalumo principas galėtų veikti ekvivalentiškai apmokestinimo vietoje principui tik tuo atveju, jeigu prekybiniais santykiais susietos šalys tas pačias prekes ir paslaugas apmokestintų bendru mokesčiu, tačiau praktiškai šalių interesus harmonizuoti nelengva.
Vadovaujantis tarptautinių pajamų mokesčiams mokesčių mokėtojo vietos principu, šalyje gyvenančių asmenų pajamos, gautos iš užsienio ar iš vietinių šaltinių, apmokestinamos vienodai, o vadovaujantis pajamų šaltinio principu, apmokestinamos tik iš vietinių šaltinių gaunamos pajamos. Kai visose šalyse taikomas mokesčių mokėtojo vietos principas, o kapitalas laisvai juda tarp šalių, tai kapitalo pajamų apmokestinimas netrukdys optimaliam tarptautinio kapitalo išdėstymui. Optimalumo taisyklė reikalauja, kad kapitalo ribinis produktas įvairiose šalyse būtų vienodas. Nagrinėjamasis principas suderintas su mokesčių neutralumu, skatina investuotojų indiferentiškumą, pasirenkant vietinius ar užsienio aktyvus, jeigu palūkanų normos yra tokios pačios. Jeigu mokesčių mokėtojo vietos principas ekonominėje sąjungoje taikomas neuniversaliai arba mokesčių norma, taikant pajamų šaltinio principą, įvairiose šalyse nevienoda, tai kapitalo judėjimą valdo mokesčiai, ir mokesčių harmonizavimas yra tikslingas .
Pagrindiniai mokesčių harmonizavimo požiūriai, formuojant ekonominę sąjungą, yra šie:
1. mokesčių sulyginimo;
2. skirtingų mokesčių.
Mokesčių sulyginimo požiūris – mokesčių ir jų dydžių suvienodinimas arba vienodos fiskalinės politikos palaikymas ekonominės sąjungos šalyse. Laikantis šio požiūrio, skatinama sparčiau realizuoti Sąjungos pagrindinius tikslus: ekonominės integracijos siekimo bei ekonominės sąjungos veiklos rezultato – visumos gerovės maksimizavimo. Mokesčių sulyginimo požiūris suteikia pirmenybę bendriems Sąjungos tikslams, palyginti su šalių narių individualiais tikslais. Dėl to apribojamos jų galimybės naudoti fiskalinę politiką ekonominės politikos tikslams siekti, nes daugelis tokių sprendimų perduodama Sąjungos institucijoms. Esant Sąjungoje bendrai mokesčių sistemai bendroms mokesčių normoms, mokesčiai neveiktų prekių, paslaugų ir gamybos veiksnių judėjimo bei gamybos išdėstymo ekonominės sąjungos bendroje rinkoje
Skirtingų mokesčių po.žiūris suprantamas taip: kiekvienos šalies mokesčių sistema funkcionuoja kaip politikos, siekiant pagrindinių ekonominių tikslų, instrumentas. Nagrinėjamas požiūris remiasi prielaida, kad šalies narės mokesčių sistemos išorinė įtaka kitoms šalims yra minimali, taip pat Sąjungos ir jos narių socialinė ir ekonominė nauda sutampa. Šiuo atveju mokesčiai būtų harmonizuojami koordinuojant atskirų šalių apmokestinimo instrumentarijus. Siekiant išvengti konfliktų (kiekvienas dalyvis pirmiausia siekia optimizuoti savo gerovę), šalys narės turi nutarti, kokio ekonominės integracijos laipsnio jos siekia, ir atsižvelgti į daugelį kitų momentų. Pavyzdžiui, ar bus harmonizuojama visa mokesčių sistema, ar tik dalis (tik tie mokesčiai, kurie kliudo integracijai), ar bus siekiama mokesčių neutralumo, ar harmonizacija bus vykdoma palaipsniui, ar įvesta iš karto, kaip bus paskirstomi harmonizavimo efektai ir pan.
Taigi mokesčių harmonizavimas apima abu anksčiau nagrinėtus požiūrius ir svyruoja nuo vieno kraštutinumo (mokesčių sistemos keičiasi nežymiai) iki kito kraštutinumo (mokesčių sistemos bei mokesčių dydžiai užfiksuojami). Tarp šių kraštutinumų galimos mokesčių harmonizavimo įvairios variacijos.IŠVADOS
Vystantis mūsų valstybei nacionalinio biudžeto pajamos vis auga, bet didėja ir išlaidos. Pagrindinę pajamų dalį sudaro gyventojų pajamų mokestis, juridinių asmenų pelno mokestis, PVM ir įvairūs akcizai.
Rašant šį darbą pasidarė aišku, kad Lietuvos mokesčių sistema yra labai sudėtinga ir labai dažnai kintanti. Įvairūs mokesčiai keičiami priimant vis naujus įstatymus, nutarimus. Taigi šiuo metu gali būti įvairių pokyčių, bet manau tikrai ne esminių. Paskutiniuosius keletą metų mokesčių sistema vis labiau derinama prie ES, kad atitiktų jos direktyvas.
Dabartinė mokesčių politika serga keliomis labai rimtomis ligomis. Pirmoji iš jų kyla dėl prastos biudžeto politikos ir populistinių politinių tikslų. Pažadėję rinkėjams įvairių gėrybių, politikai puola didinti valstybės biudžetą ir reikalauti iš mokesčių planuotojų ir administratorių kuo daugiau pinigų. Gerai, jei ekonomika auga labai greitai, bet dažniausiai politikų norai auga greičiau nei ekonomika, ir tada tenka keisti mokesčių tarifus arba jų bazę ir gerinti mokesčių administravimą bei imtis paskelbtų arba nepaskelbtų griežtų akcijų. Vaistas nuo šios ligos – vienas: politinis tikslas mažinti žmonių priklausomumą nuo biudžeto, tada atsirastų realus pagrindas mažinti biudžetą ir mokesčius. Tuo pačiu mažėtų mokesčių našta piliečiams . Kuo daugiau galimybių žmonės turės savo gyvenimui pagerinti, tuo labiau spartės ekonomikos augimas ir mažės socialinė įtampa.
Antroji liga – tai užsispyrimas ir nenoras tikėti, kad mažesni ir paprastesni mokesčiai garantuoja geresnį mokesčių surinkimą, nes iš šešėlio išveda ir prie mokesčių mokėjimo pripratina vis daugiau šalies gyventojų. Nors ši teorinė prielaida pastaruoju metu buvo patvirtinta praktiniais sprendimais Rusijoje, Estijoje ir kitose mokesčius mažinančiose šalyse, vis tiek mūsų politikai ir mokesčių administratoriai, vos išgirdę kalbas apie mokesčių mažinimą, tuoj pat pradeda skaičiuoti, kiek biudžetas neteks pajamų.
Dar viena mokesčių sistemos liga – jos sudėtingumas. Daugybė mokesčių ir juose esančių lengvatų ir išimčių bei noras viską smulkiai aprašyti ir nukopijuoti nuo pasaulinės praktikos paverčia mokesčių taisykles tikromis džiunglėmis, kuriose sunku susigaudyti mokesčių mokėtojams, ir mokesčių administratoriams. Taigi mokesčių sistema tampa itin gremėzdiška ir komplikuota, joje mažėja tikslių apmokestinimo taisyklių ir daugėja vertinamųjų nuostatų.
Ar reformuoti mokesčių įstatymai gali palengvinti sąlygas smulkiam ir vidutiniam verslui? Ką reikėtų daryti, siekiant lengvinti verslo naštą? Manau daugeliui kyla toks klausimas, kuris itin aktualus. Atsakymo konkretaus į šį klausima nėra. Nepasakyčiau, kad mokesčių reformomis būtų siekiama gerinti smulkaus verslo sąlygas. Dauguma įstatymų normų buvo skirtos mokesčių surinkimui palengvinti. Verslo naštą galima mažinti dviem būdais: mažinant pačius mokesčius ir supaprastinant jų apskaičiavimo ir mokėjimo taisykles. Bet svarbiausia – to reikia siekti, o ne tik imituoti siekimą. Gali pasirodyti, kad politikai stengiasi dėl smulkaus verslo kurdami įvairias paramos programas: lengvatinius kreditus, garantijų fondus, verslo inkubatorius ir t.t. Tačiau jei paklaustume pirmo sutikto smulkaus ir vidutinio verslo atstovo, kas jam labiausiai trukdo ir apsunkina verslą, jis būtinai nurodys sunkią ir nerangią mokesčių sistemą.
Naujuose įstatymuose mokestinių priemonių smulkiam ir vidutiniam verslui yra tikrai nemažai. Pelno mokesčio srityje mažoms įmonėms gali būti taikomas sumažintas 13 procentų pelno mokesčio tarifas,suteikiama visiška nusidėvėjimo laisvė, leidžiant jau pirmais metais į sąnaudas įtraukti visas turto įsigijimo išlaidas, pradėjusi verslą įmonė atleidžiama nuo avansinio pelno mokesčio mokėjimų. Pajamų mokesčio srityje individualių įmonių ir ūkinių bendrijų savininkų gaunamoms pajamoms suteikiamas dvigubo dydžio neapmokestinamas minimumas (apmokestinamos tik pajamos viršijančios 6960 litų per metus), įvedama individualios veiklos sąvoka, PVM srityje smulkioms ir vidutinė.ms įmonėms nustatomas ne mėnesio, o pusės metų mokestinis laikotarpis.
Šalies mokesčių sistema būtų racionali ir veiktų sėkmingai, jeigu atitiktų šiuos kriterijus:
1) surenkamos pagrįstai planuotos mokesčių pajamos su mažiausiomis sąnaudomis;
2) asignavimai, pagrįsti programomis, naudojami daugumai priimtina tvarka, lėšos naudojamos viešai bei skaidriai;
3) mokesčių našta paskirstoma vienodai tarp šalies gyventojų ir tarp šalies bei jos ekonominės sąjungos partnerių;
4) sukeliamos minimalios šalies ir ekonominės sąjungos ekonomikos deformacijos (išlaikomos mokesčių neutralumo sąlygos).
Ateityje matyt mokesčių sistema stabilizuosis ir neturėtų labai keistis, tai lemia mūsų integracija į ES.

Darbas baigtas 2005 m. gruodžio 12 d.LITERATŪRA
1. Buškevičiūtė E. Valstybės mokesčių sistema: Vadovėlis.- Kaunas: Technologija, 2003.- 331 p;
2. Meidūnas V. Mokesčių sistema ir jų elementai. Apskaitos menas, 2004, Nr.28(42);
3. Meidūnas V. Apmokestinimo principai ir uždaviniai. Apskaitos menas, 2004, Nr.26(40);
4. Naraškevičiūtė V., Lakštutienė A.Valstybės finansai: Mokomoji knyga:- Kaunas: Technologija, 2003 m.
5. Stačiokas R., Rimas R. Mokesčiai:Istorinė raida ir dabartis: Vadovėlis.-Kaunas: Technologija, 2003;
6. http://www.euroverslas.lt/ -Euroverslo naujienos;
7. http://www.lrinka.lt/ -Lietuvos laisvosios rinkos institutas;
8. http://www.svv.lt/ – Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra;
9. http://www.vmi.lt/ – Valstybinė mokesčių inspekcija;

Leave a Comment