MIRTIS IR NETEKTIS: SLAUGOS IR SOCIALINIO DARBO ASPEKTAI

TURINYS
Įvadas..............................3
I. Mirtis ir mirimas..............................4
1. Mirties sampratos raida..............................4
2. Mirties apibrėžimas..............................6
3. Mirimo stadijos..............................7
II. Mirštančio žmogaus slaugymas..............................10
1. Mirštančiojo poreikiai..............................11
1.1. Rūpinimasis fizine būsena..............................11
1.2. Psichologinė pagalba..............................15
1.3. Socialinė pagalba..............................17
1.4. Rūpinimasis dvasine būsena.............................17
2. Mirštančiojo šeima..............................18
3. Komandinis darbas..............................18
III. Netektis..............................20
Išvados..............................21Įvadas
Žmogaus mirtis yra žinomas, tačiau ignoruojamas dalykas. Šiuolaikiniai žmonės ne tik bijo ją patirti, bet ir nenoriai apie ją kalbasi. Mirties reiškinį sudaro daug smulkesnių procesų, kurie nėra iki galo pažinūs žmogaus protui, kadangi pažinimas ateina per subjektyvią patirtį. Tačiau mirtis negali būti patirtis, nes tai vienas esminių ir nevaldomų žmogaus instinktų, kurių patirti negalima, todėl mirties kaip subjekto visiškas pažinimas ir supratimas neeįmanomas (Froidas Z., 1990). Patirti ir pažinti galima tik lydimąsias mirties kaip reiškinio ir proceso išraiškas: emocijas, somatines jausenas, agonijos vaizdą, netekties išgyvenimą ir t.t. Pažinu yra tai, ką galima perteikti per subjektyvius potyrius.
Socialiniai darbuotojai ir slaugytojai savo praktikoje dažnai susiduria su mirties faktu, ypač jeigu dirba slaugos ar globos įstaigose, ligoninėse. Tai turbūt daugiausia žinių ir įgūdžių reikalaujanti praktikos sritis. Todėl tam, kad pagalba mirštantiesiems ir jų šeimoms būtų efektyvi, nepaprastai svarbu yra kuo nuodugniau pažinti mirtį bei ją lydinčius reeiškinius.
Tikslai ir uždaviniai
Darbo tikslas: išnagrinėti mirties bei netekties reiškinius socialinio darbo ir slaugos fone, remiantis literatūros šaltiniais.
Uždaviniai:
1. Kiek įmanoma išanalizuoti mirties bei mirimo procesus, visuomenės požiūrį į mirtį ir mirštančiuosius.
2. Išsiaiškinti, kokie yra darbo su mirštančiais ir jų slaugymo ypatumai, kokių įgūdžių reikia da

alyvaujant pagalbos procese.
3. Išsiaiškinti, kas tai yra netektis, su kokiais sunkumais susiduria ją patyręs žmogus, kokios jam gali prireikti pagalbos.

I. Mirimas ir mirtis
Prieš pradedant kalbėti apie tai, kaip tinkamai dirbti su mirštančiais ir jų šeimomis, svarbu žinoti, kas yra mirtis, kaip ji suprantama visuomenės, kaip susiformavo šiuolaikinis požiūris į mirtį, kaip vyksta mirimo procesas. Šiame skyriuje aptariama mirties sampratos raida, apibrėžimas ir mirimo stadijos.1. Mirties sampratos raida
Istorijos tėkmėje mirties samprata nepaliaujamai keitėsi. Įvairiose kultūrose galima rasti tris požiūrius, atspindinčius individo ir (arba) visuomenės santykį su mirtimi:
• mirties priėmimą;
• mirties ignoravimą;
• mirties neigimą.

Mirties priėmimą senovės kultūrose įtakojo žmogaus kaip visatos ir kosmoso dalies suvokimas, todėl mirtis neturėjo asmeninės prasmės: mirtis buvo suvokiama ne kaip pabaiga, o kaip viena iš begalinio ciklo fazių (Jakušovaitė I., 2001). Šią mirties saampratą galėjo formuoti ir tuometinė graikų filosofija, pagal kurią mirtis yra pozityvus reiškinys, išlaisvinantis dvasią iš kūniškų varžtų, o visas gyvenimas yra ne kas kita, kaip pasiruošimas nemirtingos sielos išlaisvinimui nuo mirtingo apvalkalo. Tokios mintys dažnai išreiškiamos daugelio to meto filosofų darbuose – Platono, Senekos, Marko Aurelijaus.
Krikščioniškoje Europoje maždaug iki XII amžiaus taip pat vyravo mirties priėmimas. Mirtis buvo suprantama kaip įprastas, artimas ir neskaudus reiškinys, ne kaip asmeninė drama, o kaip natūralus susitaikymo su gamtos tvarka reiškinys. Žmogus suvokdavo mi

irtį kaip vieną didžiausių gamtos dėsnių ir negalvodavo, kaip iš jos ištrūkti, kaip ją išaukštinti. Mirtį sutikdavo paprastai, su deramu iškilmingumu, kad pabrėžtų svarbą to, ką kiekvienas šioje žemėje turi išgyventi (Aries Pf., 1993). Šio laikotarpio mirtis buvo pavadinta “prijaukinta mirtimi” arba “mano mirtimi”. Mirštantysis sutvarkydavo visus nebaigtus reikalus, pats suplanuodavo laidojimo ceremoniją, atsisveikindavo su artimaisiais ir draugais. Ši mirties samprata vienokia ar kitokia forma išsilaikė iki XVIII amžiaus. Tačiau lygiagrečiai maždaug nuo XIV a. pabaigos egzistavo ir kitoks požiūris į mirtį, kurį galima pavadinti mirties išaukštinimu. Į mirtį kaip vis dažniau žiūrima kaip į perėjimą į kitą būseną, išplėšiantį žmogų iš kasdienio gyvenimo ir protingos visuomenės, atitraukiantį nuo monotoniško darbo, suteikiantį jam aukščiausią jausmų pakilimą. Tokią mirties sampratą vadinama “gražia mirtimi”(Aries Pf., 1993) . Pažymėtina, kad ši mirties samprata vyravo aukštesniuosiuose visuomenės sluoksniuose.
Mirties ignoravimas pasižymi tuo, kad mirtis yra suvokiama kaip perėjimas iš vieno pasaulio į kitą, kur gyvenimas vyksta toliau. Toks reiškinys yra būdingas ankstyvajam Egiptui, kurio gyventojai laidodavo mirusiuosius kartu su išgyvenimui reikalingais daiktais, nes buvo tikima, jog netgi po mirties jais bus naudojamasi.
XVIII amžiaus viduryje prasidėjusi sekuliarizacija palaipsniui pradėjo keisti ir mirties sampratą. Gimstanti nauja modernizmo epocha įtakojo naują požiūrį į mirtį. Šį procesą veikė ne tik naujos pakraipos filosofijos (egzistencializmo) atsiradimas, aiškinęs, jog mirtis liečia ti
ik individus, o giminė lieka nemirtinga (Jakušovaitė I., 2001), bet ir kiti kintamieji. Šiuos kintamuosius galima išskirti.
• Urbanizacija. Persikėlus iš kaimo į miestą, nutrūko bendruomeniniai ryšiai ir sunyko natūralus gyvybės – mirties ritmo pajutimas. Ritualai ir tradicijos neteko savo reikšmės, susilpnėjus ryšiams su aplinka tapo sunkiau išreikšti jausmus ir sulaukti paramos bei palaikymo iš artimųjų.
• Senstančiųjų ir mirštančiųjų atskyrimas. Seneliai ir mirštantys įkurdinami specialiuose namuose, ligoninėse; mirtis tampa svetima, išryškėja mirties baimė.
• Išplėstinės šeimos nykimas. Atskiros kartos nebegyvena kartu, silpnėja jų bendravimas, todėl paramos, kitų šeimos narių užuojauta ir palaikymas – retas reiškinys.
• Sekuliarizacija. Pasaulio visuomenė nusigręžia nuo religinių ir dvasinių vertybių. Ši tendencija vis labiau ryškėja stiprėjant ekonomikai.
• Medicinos technologijų pažanga. Didėja galimybė išgydyti ligas, kurios anksčiau sukeldavo neišvengiamą letalią baigtį. Žmonės pasijuto galintys valdyti mirtį. Tai įtakojo supratimą, kad senatvės nesulaukusio žmogaus mirtis – nukrypimas nuo normos.
Mirties masiškumas. Masinių informacijos priemonių atsiradimas ir plitimas sudarė prielaidas vienu kartu pateikti žinių apie daugelio. žmonių mirtį, todėl pavienio individo mirtis nebeatrodo didelė netektis. Prie mirties imama priprasti (Liobikienė N., 2002).
Dėl visų šių kintamųjų kilo mintis, kad mirtis – beprasmybė, ji tapo neigima (nepripažįstama) sąvoka. Vienas pagrindinių faktorių, įtakojusių būtent tokį požiūrį į mirtį, yra ne tik medicinos galimybių plėtojimas, leidžiantis techninėmis priemonėmis iki begalybės pratęsti žmogaus gyvenimą, bet ir
r šiuolaikinės visuomenės dvasinės krizės ištakos, nebepaliekančios vietos sakralinei erdvei, kas iššaukia žmogaus traktavimą ne kaip būties, o tik kaip veiklos subjektą (Jakušovaitė I., 2001).
Mirties neigimą sąlygoja šie veiksniai:
• troškimas tausoti ligonį, palengvinti jo negalią;
• nemalonių jausmų, kuriuos sukelia agonija, vengimas; visuomenėje įsivyravo žiniasklaidos įtakotas hedonistinis požiūris, kad gyvenimas yra visada laimingas ar bent privalo toks atrodyti;
• mirties vietos pasikeitimas; daugiau nebemirštama tarp savųjų, mirštama ligoninėse, pensionatuose, mirties namuose, bet visada vienatvėje (Kủbler – Ross E., 2001).
Šiuo metu mirties samprata ir požiūris į mirtį tarsi prasiplėtė – jis varijuoja nuo „nematomos mirties“ iki „orios mirties“. Tuo pačiu varijuoja ir aplinkos lūkesčiai, susiję su mirtimi – nuo mirštančiojo ignoravimo iki holistinio požiūrio į mirštančiojo poreikių tenkinimą, iš kurių pagrindinis – individo orumo išsaugojimas.
Liobikienė N. pateikia keletą modelių, kurie gali palengvinti mirties priėmimą:
• Biologinis modelis, kuris teigia, kad žmogus įprasmina save per vaikus. Tokiu būdu jis jaučiasi taip, tarsi jo dalelė amžinai gyvens jo palikuonyse.
• Socialinis modelis – žmogus įprasminą savo gyvenimą per tai, ką sukūrė.
• Gamtinis modelis sako, kad žmogaus kūnas po mirties suyra ir tampa medžiaga augalams ir gyvūnams. Dėl šios priežasties žmogus suvokiamas kaip gyvosios gamtos dalis.
• Religinis modelis – pagrindinė idėja yra ta, kad siela yra nemirtinga, todėl po mirties žmogų laukia amžinas gyvenimas.
• Transcendentinių patirčių modelis – žmogus gali patirti būseną, kuri tarsi perkelia į kitokį jausmų, pojūčių ar suvokimo lygmenį.
Apibendrinant reikėtų pabrėžti, kad mirties sampratos raida sutampa su visuomenės raida. Jos kaitai turi įtakos visuomenės mentalitetas, religinės, kultūrinės ir socialinės nuostatos.2. Mirties apibrėžimas
Mirtis – tai paskutinis žmogaus gyvenimo etapas. Ji taip pat yra apibūdinama kaip procesas, prasidedantis mirimu ir pasibaigiantis mirtimi. Mirimas – tai sudėtingas procesas, per kurį organizmas praranda savo gyvybingumą (Liobikienė N., 2002). Jeigu mirimas trunka trumpai, tokia mirtis vadinama staigia. Ilgo mirimo metu žmogus pereina per tokias būsenas, kaip preagonija ir agonija. Po šitų būsenų žmogų ištinka klinikinė mirtis. Tai toks periodas, kai nutrūksta širdies darbas bei kvėpavimas ir dėl deguonies stokos atsiranda smegenų pažeidimai, kurie dar apie 5-6 minutes būna grįžtami (Kalibatienė T., 2004). Jeigu žmogui skubiai suteikiama reikalinga pagalba, yra galimybė jį atgaivinti ir išgelbėti nuo biologinės mirties.
Literatūroje yra pateikiamos keturios mirties rūšys, kurias išgyvena mirštantysis: socialinė, psichologinė, fiziologinė ir biologinė (Liobikienė N., 2002).
Socialinė mirtis ištinka tuomet, kai artimieji ir draugai pradeda vengti ligonio, jis tarsi izoliuojamas savo kambaryje ar palatoje, nutrūksta jo socialiniai ryšiai. Žmonės nenori bendrauti su mirštančiuoju, nes nežino, kaip tai daryti, arba stengdamiesi išvengti nemalonių ir nepatogių situacijų. Tokiu būdu ligonis tampa vienišas, atsiskyręs nuo pasaulio.
Psichologinė mirtis ištinka, kai dėl ligos ar senatvės pasikeičia žmogaus asmenybė, t.y. sumažėja jo pajėgumas būti savarankišku, priimti sprendimus ar išreikšti jausmus. Silpnėja bendravimo įgūdžiai, todėl susiaurėja socialiniai ryšiai ir atsiranda pavojus būti izoliuotam nuo visuomenės.
Fiziologinė mirtis įvyksta, kai gyvybiškai svarbus žmogaus organai nustoja funkcionuoti. Tokia mirtis dažniausiai ištinka senatvėje.
Biologinė mirtis – tai visiškas ir negrįžtamas kraujotakos ir centrinės nervų sistemos veiklos nutrūkimas, kitaip tariant, viso organizmo mirtis.
Kalbant apie mirties priežastis, yra skiriamos natūralioji, smurtinė (tyčinė ir netyčinė) mirtys bei mirtis dėl ligos. Pirmoji įvyksta dėl fiziologinio organizmo susidėvėjimo, antroji – dėl smurto ir nelaimintų atsitikimų. Mirtis nuo ligos ištinka, kai organizme atsiranda su gyvybę nesuderinamų patologinių pokyčių (širdies kraujagyslių ligos, vėžys, cukraligė ir kt.) (Kalibatienė D., 2004).
Šiuolaikiniame pasaulyje, kai vis sparčiau vystosi medicina ir atsiranda naujų technologijų, suteikiančių galimybę palaikyti žmogaus gyvybę ir netgi atgaivinti jį iš mirties, įprastų kriterijų, padedančių nustatyti mirties faktą, nebepakanka. Todėl atsiranda poreikis juos praplėsti ir papildyti.3. Mirimo stadijos
Kaip jau buvo minėta anksčiau, mirimas dažniausia yra ilgai besitęsiantis procesas. Žmogus, kuris jį išgyvena, pereina per šešias šio proceso stadijas: neigimą, pyktį, derybas, depresiją, susitaikymą, viltį.
Neigimas. Audringas ligos diagnozės neigimas paprastai būdingas ligoniams, kuriems pranešama apie ligą staiga ir gana grubia forma. Tai dažnai atlieka asmuo, gerai nepažįstantis ligonio ir jo neparuošęs. Iš dalies ligą neigia beveik visi ligoniai ir ne tik pradžioje, bet ir vėlesnėse ligos stadijose. Neigimas yra lyg apsauginis barjeras šoko metu, leidžiantis ligoniui sukaupti jėgų, apsiprasti su šia žinia. Dažniausiai neigimas yra laikina gynybos priemone; greitai ją pakeičia dalinis susitaikymas.
Kai ligonis jau pasiruošęs kalbėti apie savo mirtį, dialogas gali būti pradėtas. Toks pokalbis yra labai svarbus, jis gali padėti žmogui daugiau sužinoti apie jo padėtį, suteikti pasitenkinimo ir palengvėjimo jausmą. Kartais, kai žmogus yra silpnas, geriau yra nesakyti visos tiesos apie jo būklę. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti ligonio poreikius, perprasti jo stipriąsias puses, įsiklausyti į tai, ką jis aiškiai ar neaiškiai sako, ir tik tada spręsti, kiek šis žmogus nori suvokti realybę (Kubler-Ross E., 2001; Jensen E.D., 1997).
Pyktis. Kai pirmoji neigimo stadija baigiasi, ateina pykčio, pavydo, įniršio fazė. Žmogus klausia: “Kodėl aš?” Atvirkščiai pirmajai stadijai, ši yra labai sunki artimiesiems, slaugytojams ir kitiems darbuotojams. Pyktis paprastai būna nukreiptas į visą supančią ligonį aplinką (dažnai net į Dievą), tačiau nėra nukreiptas nė į vieną žmogų asmeniškai. Tai gali sugriauti gerus šeimos santykius. Šios fazės metu ligonio pyktį gali sukelti net menkiausios smulkmenos. Jam gali atrodyti, kad niekas iš aplinkinių jo nesupranta, niekam nerūpi jo skausmas, jis bijo, kad po mirties jis bus visiškai pamirštas.
Labai svarbu yra pasistengti atsidurti paciento vietoje, parodyti jam, kad jis yra gerbiamas ir suprastas, suteikti jam dėmesio. Tai padės ligoniui suprasti, jog jis yra vertinamas ir kad juo rūpinamasi, taip pat padės nugalėti savo įniršį. Tačiau jeigu aplinkiniai nesistengs suprasti mirštančiojo, vengs jo, jis jausis labai vienišas ir pyktis tik dar labiau sustiprės (Kubler-Ross E., 2001; Jensen E.D., 1997).
Derybos. Kartais mirtinai sergantys bando palengvinti savo situaciją derybomis su Dievu. Žmogus paprastai iš savo patirties žino, kad net beviltiškiausiose situacijose visada yra nedidelė viltis. Jis gali tikėtis malonės iš Dievo kaip atpildo už gerą elgesį ar apžadus kažką gero nuveikti. Taip siekiama nors šiek tiek prailginti savo gyvenimą ir mirti be kančių. Dauguma žmonių tokias derybas laiko gilioje paslaptyje. Jei ligonis pasveiksta likusį gyvenimą paprastai pašvenčia bažnyčiai. Pažadai kartais grindžiami kaltės jausmu dėl blogai atliktų pareigų (Jensen E.D., 1997).
Depresija. Kai ligonis nebegali toliau neigti savo ligos, kai jis vis guldomas į ligoninę, operuojamas, kai ligos simptomai tampa labai aiškūs ir sveikatos pablogėjimas pastebimas, neigimą, pyktį ir derybas paprastai pakeičia depresija. Ji gali pasireikšti dviem būdais: pirmoji rūšis yra reakcijos į ligos neišgydomumą, į nebeturėjimą galimybės atitaisyti savo klaidų, bei bejėgiškumas dėl to, kad negalės atlikti savo pareigų šeimoje ir kitų įsipareigojimų. Kita depresijos rūšis atsiranda dėl grėsmės prarasti gyvenimą ir mylimus žmones. Ji padeda pasiruošti galutiniam mirties priėmimui. Ši depresija dažniausiai praeina labai ramiai.
Šioje stadijoje lydintis asmuo turėtų įveikti savo baimes ir nuogąstavimus, kadangi mirštantysis ieško žmogiško palaikymo ir nenori būti paliktas vienas. Artimieji gali padėti išspręsti šeimynines problemas, taip pat testamentu sutvarkyti finansinius ir ekonominius reikalus (Barden I., Vogel A., Wodraschke G., 2004; Kubler-Ross E., 2001).
Susitaikymas. Šioje stadijoje mirštantysis yra dažniausiai pavargęs ir silpnas. Jeigu jis buvo pajėgus išsakyti savo jausmus ir susidorojo su savo liūdesiu, išauga po.reikis ramybei ir miegui. Ligonis jau pasiekė tam tikrą susitaikymo ir abejingumo laipsnį, o jo interesų ratas užsidarė ties juo pačiu ir artimiausia jį supančia aplinka. Gydymas jau nebeturi reikšmės, tačiau artimųjų buvimas šalia yra neįkainojamas.
Šioje fazėje ligoniui svarbiausias yra poilsis, ramybė ir miegas, todėl jis gali vengti lankytojų, nenorėti su jais bendrauti. Svarbu, kad šeima suprastų jo norą būti vienam ir jį palaikytų, nes priešingu atveju artimieji gali likti įskaudinti. Dažniausiai bendravimas tarp mirštančiojo ir jo artimųjų vyksta ne žodžiais, o prisilietimu, rankos palaikymu, pasėdėjimu šalia.
Kartais šeima ir prižiūrintys asmenys padaro didelę klaidą neleisdami ligoniui susitaikyti su mirtimi. Jis yra skatinamas nepasiduoti lygai ir iki galo kovoti. Toks aplinkinių nusistatymas formuoja mirštančiojo nuostatą, kad susitaikymas yra bailumo ženklas. Tačiau kai yra nors menkiausią viltis šiek tiek pratęsti žmogaus gyvenimą, toks nepasidavimo skatinimas yra nepaprastai svarbus. Todėl reikia mokėti atskirti šiuos du atvejus, kad pagalba ligoniui būtų efektyvesnė (Barden I., Vogel A., Wodraschke G., 2004; Kubler-Ross E., 2001).
Viltis. Iki pat paskutinės minutės mirštantysis vis dar turi vilties išgyti. Ši viltis lydi jį per visas mirimo stadijas, suteikdama stiprybės ir noro kovoti su liga, gyventi toliau. Prieš pat mirtį jį susilpnėja. Žmogus jau nesitiki išgyti, bet tikimasi mažesnių dalykų: dar vienas pasimatymas su mylimu asmeniu, draugu, dar viena saulėta diena ir t.t.
Svarbu, kad šeima ir ligoninės personalas palaikytų šią mirštančiojo viltį. Tai nereiškia, jog reikia meluoti apie jo būsena, tiesiog reikia kartu su juo tikėti, kad gali nutikti nelauktas dalykas (atsiras naujas vaistas) ar stebuklas, kuris padės įveikti ligą. Kai aplinkiniai dalijasi ligonio viltimi, jis žiūri į juos palankiau, jų darbą ir pastangas vertina geriau (Kubler-Ross E., 2001; Jensen E.D., 1997).
Visos aptartos mirimo stadijos yra mirštančio žmogaus gynybos mechanizmai, kurie padeda jam pamažu susitaikyti su mirtimi. Kai kurios fazės gali būti išgyventos keletą kartų, o kitos gali ir visai nepasireikšti. Kartais jos pakeičia viena kitą arba egzistuoja šalia viena kitos. Nepaisant to, šias stadijas reikia pažinti tam, kad galima būtų geriau susipažinti su mirimo procesu, susigaudyti mirštančiojo jausmuose ir padėti jam pereiti per tą procesą.
Apibendrinant šitą skyrių, reikėtų pasakyti, kad mirties supratimas ir priėmimas keitėsi per visą žmonijos egzistavimo laikotarpį. Tam turėjo ir tebeturi įtakos visuomenės kultūrinė, religinė, socialinė raida. Šiuolaikiniame technologijų pasaulyje nėra vieno visapusiškai mirtį apibūdinančio apibrėžimo. Prieš mirdamas žmogus susiduria su mirimo procesu, kurį sudaro šešios stadijos, padedančios mirštančiajam susitaikyti su artėjančia mirtimi.II. Mirštančio žmogaus slaugymas
Šiuolaikinėje slaugos sistemoje yra išskiriami keturi pagrindiniai slaugos modeliai:
1. Slaugos ligoninėse ar slaugos skyriai administracinėse struktūrose. Pagrindinis trūkumas tas, kad netradicinę slaugą nelengva įdiegti į egzistuojančias tradicines programas.
2. Namų slaugos programos. Jos gali būti susijusios arba nesusijusios su stacionaru ir nepriklausomos nuo ligoninės bei joje teikiamų slaugos personalo ir savanorių slaugytojų paslaugų.
3. Savanoriškai egzistuojančios programos. Pagal jas teikiama ir stacionarinė, ir namų slauga. Stacionarinė pagalba labiau primena namų aplinką, dažnai tai stacionari slauga senelių namuose.
4. Savipagalba. Profesionalų ir konsultantų paslaugos, kainuojančios palyginti nedaug (Liobikienė N., 2001).
Besirūpinant ligoniu svarbu žinoti su kokiomis baimėmis jam tenka susidurti. Liobikienė N. pateikia keturias baimių rūšis (Liobikienė N., 2001):
• Nežinomybės ir ateities baimė. Ligonis nežino, kaip ilgai gali trukti liga, kokios pasekmės ir komplikacijos, kokios pagalbos galimybės, kaip greitai artėja mirtis, kas bus paskutinę gyvenimo akimirką ir pan.
• Skausmo baimė. Žmogus bijo skausmo, kurį sukelia liga. Ši baimė ypač ryški, kai mirštama nuo piktybinio susirgimo. Šiuolaikinė medicina gali efektyviai numalšinti skausmą, suteikia ligoniui galimybę pačiam reguliuoti skausmą.
• Bejėgiškumo, savo tapatybės ir orumo praradimo baimė. Dėl nepagydomos, mirtinos ligos dažnai prireikia kitų žmonių pagalbos. Negalėjimas pasirūpinti savimi suvokiamas kaip bejėgiškumas ir žeminanti būsena. Todėl ypač svarbu, kad slaugos darbuotojai būtų jautrūs, tolerantiški ir taktiški.
• Praeities klaidų baimė. Kartais ligonio ir mirštančiojo būklę ypač sunkina praeityje neatleista kaltė ar neišreikšti skausmingi jausmai. Tokiais atvejais gali praversti dvasininko pagalba.
Slaugant mirtina liga sergantį žmogų būtina žinoti, kaip teisingai su juo bendrauti. Tam, kad pokalbis būtų sėkmingas, rekomenduotina:
o Mokėti klausyti: susilaikymas nuo savo įterpinių skatina partnerio atsiskleidimo galimybes priimti kitą tokį, koks jis yra.
o Nenutraukti, jei partneris pats save labai tyrinėja.
o Nutraukti, jei jis per daug emocionalus, arba pasakojime per daug sureikšmina išorines aplinkybes. Užtikrinti galimybę pauzėms ir pačiam susilaikyti.
o Kiekviena pasisakymą laikyti svarbiu, nes kartais esmė ryškėja šalutiniuose pasisakymuose. Išgirsti tai, kas net nepasakyta.
o Atsargiai įsiterpti, jei ligoniui sunku suformuluoti mintį arba norint pasitikrinti, ar jis buvo teisingai suprastas.
o Nepamiršti pagalvoti, ar pavyks išlaikyti partnerio poziciją. Netrikdyti pokalbio, nepaisant savo emocinės reakcijos, stebint pažinti savo paties bei partnerio pasakojimą. Savo laikyseną vertinti kritiškai.
o Stengtis išvengti vertinimų: pozityvus ar negatyvus vertinimas savo paties vertybių sistemą. Vertinimas sukelia baimę.
o Neduoti jokių patarimų: suvokti kito situaciją labai sunku, nes partnerio savarankiškumą įtakoja patarimai.
o Vengti užjaučiančių žodžių, nes jie stiprina negatyvias emocijas ir skatina priešinimąsi, protestą. Atsisakyti globėjiškos laikysenos, paguodžiančių žodžių.
o Vengti klausinėjimo: tik tai užtikrinamas ligonio asmenybės gerbimas. Priešingu atveju jis verčiamas pasakyti tai, kas jam galbūt neįdomu arba sukuriama egzamino situacija.
o Pateikti informaciją, kuri būtų dalykinė ir ligonis pasitikėtų kalbančiuoju. Neperduoti partneriui savo paties jaudinimosi jausmo.
o Nedaryti įtakos pokalbio eigai: kantrybė ir tolerancija; net jei kaip patarėjas greičiau suvokiama esmę, reikia suteikti ligoniui galimybę pačiam spręsti problemas. Tik labai atsargiai galima atkreipti dėmesį į prieštaravimus.
o Nesileisti į intelektualines diskusijas: kuo intelektualesnis pokalbis, tuo labiau slepiasi problema.
o Nesijuokti iš pasisakymų, nerodyti nusistebėjimo. Priešingu atveju ligoniui atrodo, kad jis priimamas nerimtai.1. Mirštančiojo poreikiai
Mirštantis žmogus jaučia tokius pat maisto, aprangos, pastogės, poilsio ir šilumos poreikius, kaip ir visi. Tačiau yra ir specifinių, mirštančiajam būdingų poreikių: nejausti skausmo, būti artimųjų ir draugų aplinkoje, turėti dvasinių reikmių. Slaugant bei dirbant socialinį darbą su nepagydomais ligoniais, neretai tenka padėti jiems tuos poreikius patenkinti. Liobikienė N. pateikia kelias rekomendacijas, kurios galėtų palengvinti šia prižiūrinčių asmenų užduotį:
• Žinoti gydytojų, slaugos personalo, socialinių darbuotojų asmeninį požiūrį į mirtį ir mirštančiuosius. Neįmanoma teikti efektyvią pagalbą, nesusigaudžius savo jausmuose ir emocijose, bijant mirštančiojo ir vengiant su juo kalbėti.
• Gerai išmanyti mirties stadijas ir netekties išgyvenimo tarpsnius, kad būtų galima adekvačiai reaguoti ir tenkinti mirštančiojo poreikius.
• Empatiškai išklausyti ir išgirsti, ką ligonis nori pasakyti. Atkreipti dėmesį ir suprasti ne tik verbalinę, bet ir neperbalinę kalbą.
• Būti pasirengusiam dirbti ne tik su mirštančiuoju, bet ir su jo artimaisiais, šeimos nariais, draugais.
• Įsivaizduoti savo ribas ir gerbti mirštančiojo požiūrius, įsitikinimus, nuostatas.
• Pažinti “perdegimo” sindromo požymius ir jo vengti.
Rengiant ligoniui tinkamą aplinką, reikia pirmiausia lovą pastatyti taip, kad būtų galima prieiti iš visų pusių. Svarbu, ką ligonis norėtų matyti pro langą. Taip pat reikia iš anksto paruošti slaugos priemones: stalelis, padėklas ir medicininė įranga injekcijoms, kibirėlis atliekoms, telefonas. Negalima pamiršti judėjimo ir poilsio atributų: vežimėlis, fotelis, atlošas galvai ir kt.1.1. Rūpinimasis fizine būsena
Vienas iš didžiausių mirštančio žmogaus rūpesčių yra skausmo kontroliavimas. Jis gali būti įvairaus pobūdžio: dėl vėžinių susirgimų, reumatinių ligų, pragulų, pykčio, vienatvės. Skausmo riba kiekvienam ligoniui yra skirtinga ir priklauso nuo ligonio kantrybės. Bendrieji skausmo malšinimo principai:
• reikia vertinti skausmo stiprumą, išsiaiškinti jo priežastis ir didėjimo ar mažėjimo veiksnius;
• reikia užmegzti dvasinį ryšį tarp paciento, jo šeimos ir medicinos personalo;
• būtinas atviras bendravimas visų asmenų, kurie gydo, slaugo ir lanko pacientą;
• reikia rūpestingai parinkti, dozuoti ir taisyklingai vartoti analgetikus bei pagalbinius vaistus;
• būtina reguliariai skirti analgetikų;
• reikia tinkamai taikyti nemedikamentines priemones;
• reikia garantuoti tęstinį skausmo vertinimą.
Skausmui įveikti gali būti taikomi įvairūs metodai:
o Medikamentinė terapija. Tai profilaktika: medikamentai pradedami duoti prieš pajuntant skausmą. Svarbu neleisti skausmui atsirasti. Teisingai duodant vaistus, jų reikia mažiau, ligonis būna žvalesnis. Jei žinoma, kad pacientas miršta, priklausomybė nuo nuskausminamųjų (morfijaus) netenka prasmės. Svarbiausia ligonio ramybė ir jo kančios palengvinimas. Šios terapijos metu galima susidurti su nepakankama skausmo kontrole. Taip atsitinka dėl tokių priežasčių:
– nepagrįsta narkomanijos baimė;
– psichologinės – pacientas ir jo šeima nenori, kad jis vartotų stiprius analgetikus, slepiama diagnozė, manoma, kad yra jie skiriami tik agonijos metu;
– blogai diagnozuojamas skausmas, jo intensyvumas ir dažnis;
– medicinos personalas neturi pakankamai žinių apie analgeziją ir jos skyrimo būdus;
– juridinės problemos – didesnės šių vaistų dozės išrašymas;
– materialinės – vaistų kainos ir kiekis;
– organizacinės – vaistų pastovaus tiekimo ir sandėliavimo.
o Chirurginė terapija. Apie jos reikalingumą sprendžia gydytojas.
o Fizioterapija. Ji turėtų būti taikoma kuo daugiau. Labai efektyvus yra gydymas masažu, limfos-drenažu. Taip pat veiksminga yra gimnastika – judėjimo terapija, nes rankų ir kojų judesiai padeda sumažinti skausmą.
o Bendrasis simptomatinis metodas. Slaugytojai turi matyti, ko ligoniui labiausiai reikia: jei jis labai sunkus, svarbi gulėjimo poza; jei jam sunku kvėpuoti, gal bloga gulėjimo padėtis arba reikia duoti deguonies. Nuoširdus dėmesys ligoniui, tinkamas bendravimas – tai gero gydymo sudėtinė dalis.
o Psichoterapinis metodas. Svarbu suprasti, ko ligoniui trūksta. Visada teikia džiaugsmą gėlės. Kančią ir skausmą galima nukreipti, atnešus kavos ir išgėrus ją su pacientu ar kitais lankytojais bei slaugytojais. Galima pasikalbėti apie tai, kas aktualu ligoniui. Reikia parodyti ligoniui, kad gyvenimas eina toliau ir kad jis jame kažkiek dalyvauja. Jei ligonio kambaryje yra nuotraukų, galima paprašyti papasakoti, kas jose.
o Paliatyvi spindulinė terapija. Ypač efektyvi kaulų ir galvos smegenų metastazių sukrltam skausmui gydyti, esant odos išopėjimams.
o Invazinės procedūros: tai yra nervų blokados, akupunktūros.

Sirgdamas žmogus ne tik kovoja su skausmu. Jam tenka susidurti ir su kitais fiziniais negalavimais: svorio kritimas, apetito išnykimas ar sumažėjimas, pykinimas ir vėmimas bei kt. Žmogui, kuriam labai rūpi jo išvaizda, gali sukelti stresą plaukų slinkimas, pajuodusi paakių oda, pasikeitusi odos spalva ir pan.
Visiškas apetito išnykimas arba blogas apetitas yra dažnas pacientų, sergančių vėžiu,
simptomas. Neseniai nustatyta, kad tam tikri navikai gamina hormoną, kuris trikdo normalu apetitą ir sotumo jausmą.
Apetito išnykimo priežastys:
– burnos organų sutrikimai: dantenų uždegimas, išopėjusi gleivinė, dantų skausmas,
sutrikęs rijimas;
– virškinimo sistemos sutrikimai: vidurių užkietėjimas, dispepsija;
– psichologinės problemos: baimė, nerimas, depresija;
– skausmas;
– skonio ir uoslės sutrikimai;
– vaistai: narkotikai ar citostatikai.
Taikomas nemedikamentinis gydymas, jo tikslas – mėgautis maistu. Svarbūs yra visi
elementai.
1. Maisto sky.rimas: Pagal paciento pasirinkimą, maisto kvapą.
2. Maisto paruošimas: Marinuotas, troškintas vyne, negailėti prieskoniu.
3. Valgio pateikimas: Temperatūra (šaltesnis). Patrauklumas, papuošimas. Valgio kiekis. Laikas. Alkoholis.
4. Kaip ir kada pateikti maistą? Mažais kiekiais ir dažnai. Dienos laikas – geriausia, kai yra pailsėjęs (ryte). Valgyti kartu.
5. Fiziniai aspektai: Pozicija – sėdint prie stalo, 2 val. po valgio pavaikščioti ar pasėdėti.
6. Adaptacinė technika: Jei reikia, aprūpinti neišsipilančiu puodeliu, stalo įrankiais su didelėmis rankenomis.
7. Praktiniai patarimai: Naudoti prieskonius.
8. Atitraukti dėmesį: Žiūrėti televizorių, skaityti knygą ir valgyti sūrio gabalėlį ar sausainį.
Nepagydomomis ligomis sergantys pacientai kenčia nuo progresuojančio mitybos sutrikimo. Pagrindinė šio proceso priežastis – nepakankama mityba dėl anoreksijos, skonio jutimo sutrikimų, ligos komplikacijų ir/ar naudojamo gydymo pašalinio poveikio. Norint pasiekti geresnį
gydymo rezultatą ir atstatyti normalų ligonio svorį, yra būtina mitybos korekcija. Mitybos koregavimo tikslas – optimizuoti mitybos būklę, liesą kūno masę; silpninti simptomus, kurie blogina mitybos būklę; siekti teigiamo azoto balanso.
Pykinimo ir vėmimo pagrindinės priežastys yra skirstomos i dvi grupes:
1. Smegenu kamieną dirginančios priežastys:
– vaistai;
– psichologinės priežastys: baimė, nerimas, depresija;
– mechaniniai veiksniai.
2. Vietiniai virškinimo sistemos dirgikliai:
– žarnyno nepraeinamumas;
– skrandžio ir dvilikapirštės žarnos opos;
– viduriu užkietėjimas;
– cheminės medžiagos.
Pykinimo ir vėmimo gydymo principai:
o Reikia išsiaiškinti ir, jei galima, pašalinti priežastis. Kai priežastis pašalinti sunku, pacientui reikia siūlyti įvairius PP (paliatyvios pagalbos) būdus, iš pradžių taikyti nemedikamentinį būdą, mažinantį pykinimą ir vėmimą. Jei šis būdas nepadeda, vartojami raminamieji vaistai.
o Jei maisto kvapas sukelia pykinimą ar vėmimą, reikia vengti karšto maisto, valgyti šaltą ar kambario temperatūros maistą. Reikia vengti ruošti maistą, geriau sutepti lengvus sumuštinius.
o Reikia gerti vėsesnių skysčių, ryti lėtai. Paprastai gerai toleruojamos obuolių ir citrinų sultys, imbiero alus. Bandymas gerti daug skysčių dažnai organizmui yra didelis krūvis.
o Reikia bandyti valgyti švelnų maistą su prieskoniais, pvz., skrebučius ir sūrį. Vengiama suraus, riebaus ar saldaus maisto. Rūgštų maistą, pvz., citrinos patiekalus ir rūgščius virtus desertus paprastai gerai toleruoja.
o Būtina burnos higiena. Dažnai reikia valyti burną, po to perplauti citrinų sultimis, praskiestomis vandeniu; tai labai svarbu sutrikus seilių išsiskyrimui.
o Reikia vengti valgio metu stipriu, nemalonių kvapų ir garsų.
o Valgyti reikia dažnai, bet po mažai. Nebūtina valgyti tris kartus per dieną. Stengtis vengti valgyti tuo laiku, kai pykinimas yra pats didžiausias. Reikia bandyti valgyti tuo metu, kai norisi miego.
o Negalima gerti didelių kiekių skysčių valgant. Gerti reikia tarp valgymo dažnai ir mažais gurkšneliais.
o Reikia keisti ligonio padėtį. Daugeliui ligonių pykinimas ir vėmimas greičiau išnyksta sėdint negu gulint.
o Būtina tinkama aplinka. Palatos ar kambario oras turi būti grynas, reikia dažnai vėdinti, aplinka turi buti maloni ir valgymo metu prie stalo reikėtų susėsti ir šeimos nariams.
o Vaistus nuo pykinimo reikia vartoti, atsižvelgiant į pykinimo ar vėmimo pobūdį, tam tikromis valandomis, bet ne prieš valgį, tris kartus per dieną.1.2. Psichologinė pagalba
Labai svarbu rimtai žiūrėti į tai, ką mirštantis žmogus jaučia. Reikia padėti jam atpažinti, suvokti ir išreikšti savo jausmus, įskaitant pyktį, liūdesį, baimę, nerimą. Atsidūrus tokioje situacijoje, slaugančiajam asmeniui galiu būti sunku nuspręsti, kaip tinkamai pasielgti. Dažniausiai padeda paprastas buvimas šalia, tiesos sakymas, aktyvus klausymasis. Švelnus prisilietimas, rankos palaikymas, apkabinimas gali būti psichologiškai gydančiu.
Sunkiausiai išgyvenami, bet dažniausiai pasitaikantys yra nerimas ir depresija. Labai svarbu juos atpažinti, įvertinti, nustatyti problemas, kurios atskleidžia pacientų vidinę psichologinę kovą su liga (Poniškaitiene I., 1998). Nerimas sukelia tokius asmenybės požymius:
1. Grėsmė asmenybės vertybėms – tai sukelia gilus suvokimas, kad nėra atsargų ir galimybių
pacientui pakeisti galutinį rezultatą;
2. Akivaizdi nežinomybė – pacientai privalo pasinaudoti savo atsargomis ir saugoti savo orumą.
Patekę į svetimą aplinką, sužinoję mirtinos ligos diagnozę, pacientai susiduria su ateities nežinia.
Daugelis dalykų, tapusių norma: sava tvarka, saugumas, gyvenimo prasmė, pasitikėjimas savimi,
vaidmuo, įprastiniai darbai ir bendravimas, suyra.
3. Akistata su savita baime – bendras ligos suvokimas ir būgštavimas sutelkiamas į savitą gydymo ir galutinio rezultato baimę – jie bijo skausmo, procedūrų, savo kontrolės ir orumo netekties ir mirties.
Depresijos apimti pacientai atrodo nejautrūs ir nebendraujantys, nes visa jų būtis sutelkta jų vidiniame pasaulyje. Jame dažnai vyrauja tam tikros problemos – pagrindiniai depresijos komponentai: gedulas ir netektis, jėgų netektis.
Nerimo ir depresijos gydymo ir slaugos strategija
o Padėti pacientui suvokti ir tikroviškai reaguoti į ligą. Jei pacientas nori, reikia jį informuoti apie ligą, aiškiai paaiškinti diagnozę, prognozę, gydymo teisę, vaistus ir procedūras, nes tada sumažėja netikrumas ir abejonės. Pacientą ramina tai, kad jo poreikius ir norus gerbia kiti (Hoddler P, Tulrey A., 2004). Aktyvieji pacientai įgyja daugiau vilties, negu tie, kurie gauna minimalią informaciją arba tik geras naujienas. Visos informacijos apie ligą negalima pacientui pateikti iš karto. Pateikus informaciją šeimos nariams, jų geba globoti pacientą taip pat padidėja. Labai svarbus yra bendravimas.
o Palengvinti išgyvenimą ir gydyti atsiradusius pojūčius. Didelis informacijos kiekis apie nepagydoma ligą emociškai gniuždo pacientus. Tinkami pokalbiai padeda palengvinti emocinį krūvį. Reikia pacientą mokyti neslopinti savo emocijų, bet mokytis jas valdyti. Medikams būtina “statyti užtvarą liūdesiui”, kad apimti depresijos pacientai ir jų artimieji dar labiau negrimztų.
o Skatinti pacientus nagrinėti ligos reikšmę, suvokti gyvenimo prasmę šioje situacijoje. Reikia pacientus skatinti prisiminti ankstesnius išgyvenimus, svajones. Prisiminimai ir gyvenimo peržiūra taip pat yra prisitaikymo procesas. Kai pacientai susiduria su artėjančia gyvenimo riba, jie patiria, kad pasirinkimo laisvė siaurėja.
o Ieškoti aktyvių susidorojimo su savo problemomis būdų. Pacientą reikia skatinti išlaikyti pusiausvyrą tarp savo emocijų išraiškos ir susirūpinimo mažinimo. Tada paaiškėja, jog ir jis turi tam tikrą pasirinkimo laisvę ir gali konstruktyviai prisitaikyti prie esamos situacijos. Pažinimo modelis mažina psichologinę kančią. Pacientą reikia skatinti atskirti tikrus sunkumus nuo tų, kurie neturi realaus pagrindo. Socialinės paramos garantavimas iš jį supančių žmonių, suteikia saugumo (Hoddler P, Tulrey A., 2004).1.3. Socialinė pagalba
Mirštantysis labiausiai nori palaikyti santykius su savo artimaisiais. Jis gali būti susirūpinęs dėl savo vaidmens šeimoje, darbe, bendruomenėje. Daug nerimo kelia nežinios jausmas dėl to, kas po jo mirties rūpinsis šeimos nariais, kas pratęs nebaigtus projektus darbe, kas atsitiks su jo nuosavybe. Prižiūrintis asmenys gali padėti suteikdami ligoniui galimybę pasikalbėti apie jo rūpesčius, sugalvoti būdų užbaigti reikalus. Nereikia perimti visų mirštančiojo darbų ir patiems juos atlikinėti. Besirūpinantieji ligoniu turėti prisiimti advokato vaidmenį.1.4. Rūpinimasis dvasine būsena
Mirštant žmogus susiduria su daugybe dvasinių klausymų, pvz., ar jo gyvenimas turėjo prasmę, kokią, ar buvo pasiekti norimi tikslai, kas jam atsitiks po mirties? Jeigu žmogus ištaria šiuos klausimus garsiai, tai nereiškia, kad jis laukia iš kitų atsakymo. Reikia leisti mirštančiajam pačiam apmastyti ir atrasti atsakymus. Padėti galima buvimu šalia, empatišku klausymusi. Reikėtų pabrėžti, kad ligonis buvo ir bus net po mirties svarbus jo šeimai, artimiesiems, kad jis suteikia jų gyvenimams prasmę. Susidoroti su dvasiniais klausymais tai pat padeda kūrybingi užsiėmimai su muzika, daile, vizualiniu menu, literatūra, šokiai, buvimas gamtoje ir pan. Kartais nepaprastai svarbūs būna susitikimai ir pašnekesiai su kunigu – tai suteikia galimybę apvalyti savo sąžinę ir pasiekti dvasios ramybę.2. Mirštančiojo šeima
Paciento bendravimas šeimoje turi didžiulę įtaką kovojant su lyga. Šeimos santykių intymumas ir intensyvumas gali būti didelis stiprybės šaltinis. Jie gali sumažinti dėl artėjančios mirties kylančią depresiją. Šiuo laikotarpiu ypatingai svarbus tylus artimųjų buvimas šalia. Šeimos nariai turėtų daugiau laiko praleisti su savo ligoniu, laikyti jo ranką. Buvimas šalia yra daug svarbesnis negu kalbėjimas, o bendravimas be žodžių gali išreikšti nuoširdesnius jausmus. Izoliuoti, vieniši, gyvenantys disfunkcinėse, autoritarinėse šeimose žmonės negauna šeimos palaikymo, jaučiasi nemylimi, įstumti į aklavietę.
Priklausomai nuo to, ar ligonis pasako šeimai apie savo ligą, ar stengiasi ją nuslėpti, šeimoje išsivysto uždarumo, abipusio apsimetinėjimo arba atvirumo aplinka (Poniškaitiene I., 1998).
Uždara aplinka formuojasi, kai ligonio artimieji, žinodami apie ligą, iš gerų paskatų slepia tai nuo ligonio. Tai sukelia įtampa šeimoje ir perėjimą į kitą aplinką, kuri vadinama įtarumo ar abipusio apsimetinėjimo aplinka. Nepasitikėjimo, baimės atmosfera sustiprėja. Negalėdamas išreikšti savo jausmų ligonis izoliuojasi, esant nepalankiai prognozei ir artinantis mirčiai, jis negali pasakyti šeimos nariams, kas jam atrodo svarbu ir reikšminga. Ši aplinka nenaudinga nei ligoniui, nei artimiesiems.
Atvirumo aplinka – kai tiek ligonis, tiek artimieji žino tiesą ir nevengia apie tai kalbėtis, išsakydami jausmus, abejones, ieškodami geriausio sprendimo ar pagalbos iš aplinkos. Artimieji neprivalo prisiimti atsakomybės už ligonio emocinę būklę, nors taip dažnai mano šeimos nariai. Jie patiria didelį stresą ir įtampa, todėl pagalba yra reikalinga tiek pacientui, tiek jo šeimos nariams. Jie visi kartu gali dalyvauti psichosocialinės pagalbos atvirose grupėse, kuriose pacientui padedama įveikti baimę, nerimą. Slaugytojai, socialiniai darbuotojai gali daug padėti pacientams ir jų šeimoms jau ankstyvose mirtinos ligos stadijose, kovojant su pačia liga. . Pacientas ir jo šeima įtraukiami į komandą, į priežiūros planų sudarymą.
Šeimos nariai turi savo individualias problemas ir sunkumus. Slaugytojai privalo juos žinoti ir į juos reaguoti. Šeimai ir draugams ar bendradarbiams parama garantuojama ir pacientui mirus, atsižvelgiama i artimojo netekusiųjų poreikius, dirba gedėjimo tarnyba.3. Komandinis darbas
Paliatyvios pagalbos principas – holistinis sveikatos priežiūros požiūris, apimantis: medicinines, slaugos, psichologines, socialines, kultūrines ir dvasines paslaugas (Kalibatienė D., 2004). Todėl suburiama interdisciplininė komanda , kuria sudaro:
– Pacientas, šeima
– gydytojas
– slaugytoja
– socialinis darbuotojas
– dvasininkas
– psichoterapeutas
– kineziterapijos specialistas
– savanoriai, jų koordinatorius.
Į komandą gali buti įtraukti: muzikos terapeutas, psichologas, fizioterapeutas, ergoterapeutas, užimtumo terapeutas, dietologas, psichiatras, logopedas ir kt. Komandą gali sudaryti darbuotojai, dirbantys visą darbo dieną, ne visą darbo dieną arba tam tikrais kursais. Komandai vadovauja administratorius, savanoriams – savanorių koordinatorius. Pageidautina, kad būtų relaksacijos specialistas, kuris dirbtų su darbuotojais. Kyla pavojus, kad komandos nariai gali ligonių ir jų šeimos išgyvenimus perkelti (sutapatinti) sau. Tai sukelia bereikalingą įtampą. Komanda vykdo planingus, pastovius susirinkimus, kuriuose aptaria problemas, numato jų sprendimų būdus bei veiksmų planus. Jos bendravimas turi būti veiksmingas ir greitas. Rengiami ligoniu ir/ar šeimų susirinkimai – aptarimai.

Apibendrinant šį skyrių reikėtų pabrėžti, kad slaugytojai ir globėjai gali padėti mirštantiesiems atkreipdami dėmesį į specifinius fizinius, psichologinius, socialinius, dvasinius poreikius. Tačiau nereikia pamiršti, jog net išspręsti dalykai gali ateityje vėl iškilti sukeldami naujas problemas. Todėl prižiūrintys asmenys turėtų atidžiai klausytis ligonių, būti visada ir viskam pasirengusiems. Svarbu yra įtraukti į darbą šeimos narius, nes šeima tai paciento galių arba silpnumų šaltinis. Taip pat yra būtinas bendradarbiavimas su įvairių profesijų specialistais, kurie galėtų padėti ligoniui bei jo artimiesiems kovoti su liga.III. Netektis
Netektis – sielvartos, širdgėlos būsena, kurioje žmogus atsiduria dėl mylimo ar artimo žmogaus mirties (praradimo). Šioje būsenoje asmuo gali būti trumpą laiko tarpą arba niekad iš jo neišbristi. Asmeninis netekties išgyvenimas pasireiškia trimis formomis: fiziologine (susilpnėjęs regėjimas, spaudimas krūtinėje, energijos netekimas, raumenų silpnumas, galvos skausmas, tuštumos jausmas ir kt.), emocine (pyktis, nerimas ir pan.), intelektine (neigiami įspūdžiai apie mirusįjį ištrinami, paliekami tik teigiami, idealizuoti prisiminimai) (Liobikienė N., 2001).
Žmonės bando įveikti netektį tokiais būdais (Liobikienė N., 2001):
o Skausmingų dirgiklių vengimas – nenoras kalbėti apie mirusįjį, neliečiami daiktai, paslepiamos nuotraukos
o Atsitraukimas – pradedama intensyviau dirbti, kad būtų išvengta minčių apie mirusįjį
o Alkoholio ir narkotikų vartojimas, besaikis valgymas
o Įkyrus mąstymas
o Impulsyvus elgesys arba pabėgimas – skubiai keičiama gyvenamoji vieta ir pan.
o Malda ir ritualai
o Racionalizavimas ir intelektualizavimas
o Kontaktai su naujais žmonėmis
Moterys ir vyrai netektį išgyvena skirtingai. Moterys našlės greičiau prisitaiko prie pasikeitusių aplinkybių ir savo naujo vaidmens negu vyrai.
Svarbu yra žinoti, kas vyksta su žmogumi jam patyrus netektį, nes tai padeda suprasti jo elgesį ir parinkti atitinkamus pagalbos būdus.Išvados
o Mirties supratimas ir priėmimas keitėsi per visą žmonijos egzistavimo laikotarpį. Tam turėjo ir tebeturi įtakos visuomenės kultūrinė, religinė, socialinė raida. Šiuolaikiniame technologijų pasaulyje nėra vieno visapusiškai mirtį apibūdinančio apibrėžimo. Prieš mirdamas žmogus susiduria su mirimo procesu, kurį sudaro šešios stadijos, padedančios mirštančiajam susitaikyti su artėjančia mirtimi.

o Slaugytojai ir globėjai gali padėti mirštantiesiems atkreipdami dėmesį į specifinius fizinius, psichologinius, socialinius, dvasinius poreikius. Tačiau nereikia pamiršti, jog net išspręsti dalykai gali ateityje vėl iškilti sukeldami naujas problemas. Todėl prižiūrintys asmenys turėtų atidžiai klausytis ligonių, būti visada ir viskam pasirengusiems. Svarbu yra įtraukti į darbą šeimos narius, nes šeima tai paciento galių arba silpnumų šaltinis. Taip pat yra būtinas bendradarbiavimas su įvairių profesijų specialistais, kurie galėtų padėti ligoniui bei jo artimiesiems kovoti su liga.

o Svarbu yra žinoti, kas vyksta su žmogumi jam patyrus netektį, nes tai padeda suprasti jo elgesį ir parinkti atitinkamus pagalbos būdus.

Summary
Helping a patient and family find comfort in the experience of dying is often more important than adhering to medical routines or correcting symptomless physiologic abnormalities. Distressing symptoms, however, should be prevented or relieved as effectively as possible. It is also important to prevent suffering, a global perception of distress due to factors that together undermine quality of life (eg, pain; physical impairment; psychologic disturbances; social, family, financial, and spiritual concerns).
People differ in what they consider important, especially when facing death. Some people search for closure: they reach out to friends and family to share time and to express their love; they complete projects important to their lives; and they tie up loose ends. Often, the time and manner of death allows a satisfying close. Others are unable to accept their imminent mortality and avoid such closure. For some, life is to be prolonged, even at the cost of pain, marked confusion, or severe respiratory distress. For others, quality of life is the overarching concern: they would prefer comfort measures to enduring prolonged disability and struggle.
The patient’s preferences are paramount in planning care. A patient who fears dementia more than death should be treated differently from one who cherishes every moment of life, regardless of its quality. A knowledge of local law and institutional policy governing living wills, durable power of attorney, and procedures for resuscitation and hospitalization is also important to ensure that patients’ wishes are followed when they are no longer able to direct their own care.
Supportive care may be the only realistic goal for a dying patient. Medical management of troubling symptoms can enable patients and families to avoid needless suffering and to share valuable time. Yet, to say that a patient’s care has changed from curative to supportive care, or from treatment to palliation, is an oversimplification of a complex decision process.

Literatūros sąrašas

1. Barden I., Vogel A., Wodraschke G. “Ligonių slaugymas namuose”, Kaunas, 2004
2. Hoddler P, Tulrey A. “Paliatyvioji pagalba”. Kaunas, 2004
3. Jensen E.D. “Paguoda mirštančiam ir liekantiems”, Kaunas, 1997
4. Kalibatienė D. “Slaugos standartai”, Vilnius, 2004
5. Kiaukienė A., Novičkovienė A. “Nesu vienas”, Vilnius , 2002
6. Kubler-Ross E. “Apie mirtį ir mirimą”, Vilnius, 2001
7. Liobikienė N. “Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos”, Vilnius, 2001
8. Palliative Care of Terminally Ill Cancer Patients. Hungarian Hospice-Palliative Association 2002
9. Poniškaitiene I. “Mirštancio ligonio slauga. Geriatrija.” Vilnius; 1998

Leave a Comment