Investicijų apskaita

INVESTICIJŲ APSKAITA

APSKAITOS KURSINIS DARBAS

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. INVESTICIJOS..............................4

1. 1. Pagrindinės
sąvokos.......................
............4

1. 2. Investicijų ekonominė esmė ir
formos........................
.5
2. INVESTICINIŲ PROJEKTŲ
SAMPRATA........................
..8

2. 1. Projektų
tipai.........................
...............8

2. 2. Investicinio projekto
valdymas........................
.....10
3. ATSKIRI KAPITALO RINKOS VYSTYMOSI
ASPEKTAI..............10

3. 1. Užsienio investuotojų
vaidmuo.......................
......10

3. 2. Globalizacijos
įtaka.........................
..........12

3. 3. Vietiniai investuotojai – ar jie dalyvauja
rinkoje?..................12

3. 4. Ateities perspektyvos – ar galimas efektyvių politikų
įgyvendinimas?........14

3. 5.
Investuotojai.....................
.................14

3. 6.
Įmonės........................
.................17

3. 7. Institucijų
atnaujinimas......................
...........17
4. INVESTICIJOS Į KITAS
ĮMONES........................
....19

4. 1. Pripažinimo
kriterijai......................
............19

4. 2. Įvertinimas ir
apskaita........................
...........19

4. 3. Informacijos atskleidimas metinėje finansinėje
atskaitomybėje...........20
5. INVESTICIJOS Į ŽMONES IR ŽMOGIŠKUOSIUS
IŠTEKLIUS............22

5. 1. Investavimas į
sveikatą........................
.........22

5. 2. Investavimas į
švietimą........................
.........23

5. 3. Investavimas į gyventojų
kokybę........................
....23
IŠVADOS.......................
...................27
LITERATŪRA......................
..................29
PRIEDAI.......................
....................30

ĮVADAS

Šiame darbe investicijos apibendrinamos kaip išlaidos, perkant tokius
finansinius vertybinius popierius kaip obligacijos ir akcijos, tai
finansinės investicijos. Į vertybinius popierius investuoja atskiri žmonės,
firmos ir finansų įstaigos, tikėdamiesi gauti pajamų procentais ir
dividendais arba padidinus vertybinių popierių vertę.

Taip pat investicijas galima apibendrinti kaip kapitaliniai įdėjiniai
perkant materialųjį turtą ar įrenginius ar akcijas, t.y. mmaterialieji arba
tikrieji įdėjiniai. Ekonomikos analizėje terminas investicijos dažniausiai
vartojamas materialinio investavimo prasme. Materialusis investavimas
sukuria naują pagrindinį kapitalą ir padidina šalies gamybos pajėgumą, o
finansinis investavimas – tai tik esamo pagrindinio kapitalo pervedimas iš
vieno asmens ar organizacijos nuosavybės į kitą.

Norint investuoti, reikia iš anksto žinoti esamo vartojimo apimtį.
Investicijų išlaidos yra visuminės paklausos dalis ir injekcija į
nacionalinių pajamų apyvartą. Analizuojant nacionalines pajamas,
investicijos yra laikomos garantu socialinių vertybių, kuriamų vyriausybės
pastangomis, ir todėl tokios investicijos laikomos vyriausybės išlaidų
dalimi.

Darbo tikslas – išsiaiškinti investicijų esmę ir panaudojimo būdus.

Darbo uždaviniai:

• apibrėžti investicijų sąvoką irr jų ekonominę esmę;

• išanalizuoti investicinių projektų svarbą;

• išnagrinėti investuotojų vaidmenį;

• apibendrinti investicijų į kitas įmones kriterijus;

• išnagrinėti požiūrį į investavimą į žmones.

Metodologija:

• mokslinė literatūra;

• spauda ir internetas.

1. INVESTICIJOS

1.1. Pagrindinės sąvokos

Pagal Šilinską (2003), investicija reiškia bet kurios rūšies turtą,

investuotą vieno iš investitoriaus tam tikroje teritorijoje su sąlyga,

kad investicija atliekama pagal tos teritorijos įs

statymus ir ypač, bet ne

visada, apima:

• kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitas turtines teises, tokias kaip

hipoteka, užstatas ar turto areštas, ir kitas panašaus pobūdžio

teises;

• akcijas, dalis bendrovėse (pajai), obligacijas bei bet kurias kitas

dalyvavimo bendrovėse formas;

• pretenzijas į pinigus, kuriuos naudojant buvo sukurta ekonominė vertė

ar į bet kurią veiklą pagal kontraktą, turintį ekonominę vertę, taip

pat su investicija susijusias paskolas;

• intelektualinės ir pramoninės nuosavybės teises, patentus, prekių

ženklus, techninius procesus, know-how ir bet kurias panašias teises;

• koncesijas pagal viešąją teisę, įskaitant koncesijas gamtinių išteklių

žvalgybai, gavybai, apdirbimui ar eksplotavimui, taip pat visas kitas

teises, suteiktas įstatymu, kontraktu ar valdžios atstovų sprendimu.

Pajamos reiškia iš investicijų gautas sumas, o ypač, bet ne visada,
apima: pelną, palūkanas, kapitalo apyvartos pajamas, dividendus, autorinius
honorarus ir kitus mokėjimus.
Investitorius LR atžvilgiu apima:

• fizinius asmenis, kurie yra LR piliečiai pagal LR įstaymus, asmenis bee

pilietybės, nuolat gyvenančius LR teritorijoje;

• bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą pagal LR įstatymus bei įregistruotą

LR teritorijoje pagal galiojančius įstatymus;

• bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą bet kurios trečios šalies pagal tos

šalies įstatymus, kontroliuojamą tiesiogiai ar ne LR piliečio ar LR

ūkio subjekto, turinčio atstovybę Lietuvoje.
Investitorius kitos šalies atžvilgiu apima:

• fizinius asmenis, turinčius tos šalies pilietybę pagal tos šalies

įstatymus;

• juridinius asmenis, įsteigtus pagal tos šalies įstatymus.

1. 2. Investicijų ekonominė esmė ir formos

Pagal Valužį (1996), ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla, jų teisingas
vystymasis bei konkurentabilumo gerinimas didele dalimi priklauso nuo
investicinio aktyvumo lygio b

bei investicinės veiklos apimčių. Klausimų
ratas, apimantis kompanijos investicinę veiklą, pareikalauja pakankamai
gilios analizės ir praktiškai priimtų valdymo spendimų tam, kad būtų galima
efektyviai nukreipti bei formuoti kompanijos investicijų portfelio
ekonominį efektyvumą. Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla
žymia dalimi charakterizuojama vykdomų investicijų apimtimi ir formomis.

Terimas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio
“įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu
paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad
kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako
naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti
atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai.

Kapitalo prieaugio šaltinis ir pagrindinis investicijų įgyvendinimo
motyvas yra gaunamas iš jų pelnas. Šie du procesai – kapitalo įdėjimas ir
pelno gavimas – gali vykti skirtingais laikotarpiais.

Šiems procesams vykstant vienas po kito, pelnas gaunamas iš karto, kai
tik pasibaigia investicinis periodas. Jiems vykstant lygiagrečiai, pelnas
pradedamas gauti dar nepasibaigus investavimo etapams. Kai šie procesai
vyksta intervalais, tarp investicijų pabaigos ir pelno gavimo pradžios
praeina tam tikras tarpas, kuris dažniausiai priklauso nuo konkrečių
investicinių procesų ypatybių.

Charakterizuojant investicijų ekonominę esmę, galima pabrėžti, kad
šiuolaikinėje literatūroje šis terminas traktuojamas klaidingai arba labai
siaura prasme. Tipiškiausia klaida yra ta, kad bet koks lėšų įdėjimas,
kuris gali ir nedidinti nei kapitalo prieaugio, nei pelno, suprantamas kaip
investicijos. Tokiam lėšų įdėjimui dažniausiai priskiriamos taip vadinamos
investicijos televizorių, automobilių, butų ir pan. P
Pirkimui, kurios savo
ekonominiu turiniu nepriklauso investicijoms. Įsigyjant šias prekes, lėšos
tiesiogiai naudojamos ilgalaikiam vartojimui, išskyrus jei jų įsigijimo
tikslas yra pardavimas.

Dažna klaida yra terimino “investicijos” sutapatinimas su terminu
“kapitaliniai įdėjimai”. Investicijos šiuo atveju yra lėšų įdėjimas
pagrindinių priemonių atnaujinimui (pastatų, įrengimų, transporto priemonių
ir pan.). Tuo pačiu investicijos gali būti panaudotos ir apyvartinėms
lėšoms, ir įvairiems finansiniams instrumentams (akcijos, obligacijos), ir
atskiroms nematerialių aktyvų rūšims (patentai, licenzijos, know-how).
Kapitaliniai įdėjimai suprantami siauresne reikšme ir gali būti kaip viena
iš investicijų formų, bet ne jų analogas.

Daugumoje apibrėžimų pažymima, kad investicijos yra piniginių lėšų
įdėjimas. Su šituo negalima sutikti, nes kapitalo investavimas gali būti
vykdomas ne tik pinigais, bet ir kitomis formomis (turtu, finansiniais
instrumentais, nematerialiais aktyvais ir t.t.).

Taip pat daug kur pažymima, kad investicijos yra ilgalaikis lėšų
įdėjimas. Atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau investicijos
gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į
akcijas, taupomuosius sertifikatus, trumpalaikes obligacijas ir t.t.).

Investicijos – tai įvairių rūšių turtinės ir intelektualinės vertybės,
įdedamos į verslą ar kitus objektus ar sferas, ko pasekoje sukuriamas
pelnas arba pasiekiamas koks nors socialinis efektas. Tokiomis vertybėmis
gali būti: piniginės lėšos, tiksliniai bankiniai indėliai, pajai, akcijos
ir kiti vertybiniai popieriai, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas,
turtinės teisės, išeinančios iš autorinių teisių, patirtis, techninių,
technologinių, komercinių bei kitų žinių atsipirkimas, apiformintas kaip
techninė dokumentacija, kuri yra reikalinga vienokio ar kitokio proceso
organizavimui, teisė naudotis žeme, vandenimis be
ei kitais resursais.

Investicijos vaidina gana svarbų vaidmenį ekonomikos vystyme ir
efektyviame jos funkcionavime. Šį vaidmenį padeda išsiaiškinti terminai
“bendrosios investicijos” ir “grynosios investicijos”.

Bendrosios investicijos – tai bendra investicinių lėšų apimtis konkrečiu
laikotarpiu, nukreiptų į naują statybą, gamybos priemonių įsigyjimą bei
prekinių-materialinių atsargų augimą.

Grynosios investicijos – tai bendrųjų investicijų suma, sumažinta
amortizacinių suma per atitinkamą laikotarpį.

Grynųjų investicijų dinamikos rodikliai atspindi konkrečios šalies
ekonominio išsivystymo charakterį konkrečiame laikotarpyje. Jei grynųjų
investicijų suma yra neigiamas skaičius (kai bendrųjų investicijų suma yra
mažesnė už amortizacinių atskaitymų sumą), tai reiškia gamybinio potencialo
smukimą ir, kaip rezultatas, yra gaminamos produkcijos kiekio mažėjimas. Ši
situacija yra charakterizuojama kaip “valstybe, pravalgančia savo turtą”.
Jei grynųjų investicijų suma lygi nuliui, tai reiškia šalies ekonominio
lygio kilimo nebuvimą ir, kaip rezultatas, gamybinis potencialas lieka
nepakitęs. Tokia situacija charakterizuojama kaip “valstybės trypčiojimas
vienoje vietoje”. Jei grynųjų investicijų suma yra teigiamas skaičius, tai
reiškia, kad šalies ekonomika yra kilimo stadijoje, nes vykdo gamybinio ir
kitokio potencialo augimo politiką. Tokia situacija charakterizuojama kaip
“besivystančios ekonomikos šalis”. Grynųjų investicijų kiekio padidėjimas
skatina pajamų didėjimą. Esant tokiai situacijai, pajamų sumos augimo
tempai žymiai viršija investicijų apimties augimo tempus.
Pavyzdys. Diegiant naują technologiją, įsigyta naujų įrengimų už 100 000
lt., tai leido gauti statybininkams ir mašinų gamintojams tokio pat dydžio
pajamas. Jeigu jie pusę savo pajamų išleis vartojimui, tai tų vartojamųjų
prekių ir paslaugų gamintojai gaus 50 000 lt. pajamų. Jei ir šie pusę
pajamų išleis vartojimui, tai kiti prekių ir paslaugų gamintojai gaus 25
000 lt. pajamų. Tokiu būdu šis procesas vyksta iki pat galo, t.y. iki 1 lt.
Vadinasi, iš kiekvieno lito investicijų pavyksta gauti 2 – 3 lt. pajamų.
Ekonomikos teorijoje šis procesas – pajamų augimas didesniu kiekiu nei
investicijos į ekonomiką – vadinamas multiplikatoriaus efektu.

Pats terminas multiplikatorius (lotyniškai “multiplikator” reiškia
daugintojas arba daugiklis). Tai ekonominis dydis, rodantis vieno kintamojo
generuojamo dydžio priklausomybę kitimą sužadinusiojo kintamojo poveikio.
Taigi šis dydis charakterizuojamas kaip koeficientas pajamų augimo nuo
grynųjų investicijų apimties augimo. (Pagal pavyzdį m=2,5).

Investicijų apimtys priklauso nuo įvairių ekonominių ir ne tik faktorių.
Ko gero labiausiai investicijų apimtys priklauso nuo gaunamų pajamų
paskirstymo tarp vartojimo ir taupymo. Esant vidutiniškai mažoms vieno
asmens pajamoms, pagrindinė jų dalis tenka vartojimui. Pajamų augimas
didina vartojimo bei taupymo dalis tiek kokybine, tiek kiekybine prasme.
Taupymo dalis didėja sparčiau nei vartojimo. Ši taupymo pajamų dalis yra
pagrindinis investicijų resursas

Augant pragyvenimo lygiui, lėšos, skiriamos maistui, nusistoja viename
lygyje, o lėšos, skiriamos ne maistui, auga sparčiau ir artėja į begalybę.
Šios lėšos ir yra pagrindinis investicijų šaltinis.

Iš to galima padaryti išvadą, kad santykinis santaupų didėjimas
atitinkamai didina investicijų apimtis ir atvirkščiai.

Didelę reikšmę investicijų apimtims turi paskolų palūkanų normos dydis.
Taip yra todėl, kad investicinio proceso eigoje yra naudojamas ne tik
nuosavas, bet ir skolintas kapitalas. Jei laukiama grynojo pelno norma
viršija paskolų palūkanų normos dydį, tai esant bendroms sąlygoms galima
tikėtis, kad investavimas bus sėkmingas. Paskolų palūkanų normos dydžio
didėjimas mažina investicijų apimtis ir atvirkščiai.

Tarp faktorių, turinčių ženklią įtaką investicijų apimties pasikeitimui,
reikėtų atkreipti dėmesį į infliacijos tempą. Kuo aukštesnis šis rodiklis,
tuo didesniu procentu nuvertės būsimas pelnas iš investicijų ir tuo mažiau
bus suinteresuotumo didinti investicijų apimtis (ypatingą reikšmę šis
faktorius turi ilgalaikėms investicijoms).

Sąlyginis taupymo ir pajamų svoris priklausomai nuo visuomenės
pragyvenimo lygio turi tiesioginę reikšmę investicijų apimtims. Esant
vidutiniškai aukštoms pajamoms, eiliniai investuotojai dalį savo lėšų gali
skirti kaupimui. Kaupimas gali pasižymėti ne tik vertybinių popierių
įsigijimu ar indėlių banke padėjimu. Tai gali atsispindėti lizinguojant,
draudžiantis gyvybę kaupiamuoju kaupimu ir t.t.

Laukiama pelno norma turi taip pat labai svarbią įtaką investicijų
apimčių didėjimui. Jei laukiama pelno norma yra didesnė už vidutinę, tai
reiškia, kad ūkio subjektai bus linkę daugiau pelno skirti investicijoms
arba padidinti dividendų procentą, kuris atilieps teigiamai akcininkų
pajamoms (p.260).

2. INVESTICINIŲ PROJEKTŲ SAMPRATA

2.1. Projektų tipai

Pagal Ališauską (2005), projektas yra toks darbas, kuris turi pradžią ir
pabaigą. Jis yra planuojamas ir kontroliuojamas, sukeliantis įvairius
pokyčius aplinkoje, tikintis sėkmingos pabaigos, tai iš anksto paruošta
dokumentacija, pagal kurią galima sukurti, rekonstruoti ar patobulinti tam
tikrą objektą. Kituose šaltiniuose projektas apibūdinamas kaip unikalus
darbas, turintis konkretų tikslą ir pasireiškiantis koordinuojamu kelių
tarpusavyje susijusių veiklų atlikimu, nustatytas pradžios ir pabaigos
datas, sritis ir biudžetą.

Projektas yra dokumentas, keičiantis mūsų gyvenimą ir aplinką. Tai gali
būti gyvenamojo namo arba gamyklos statyba ar rekonstrukcija, mokslo
tiriamųjų darbų programa, naujų technologijų įsisavinimas, spektaklio
kūrimas, ekonominis regiono plėtojimas ir t.t.

PROJEKTAS

Tuo atveju, kada galutinis projekto rezultatas yra tam tikri fiziniai
objektai (statiniai, gamybiniai kompleksai), naujos technologijos ar
produktai, projektas gali būti suprantamas kaip suformuluota tikslų
sistema, kuriems realizuoti kuriami arba modernizuojami fiziniai objektai,
įdiegiami technologiniai procesai, jiems parengiama techninė ir
organizacinė dokumentacija, nustatomi materialiniai, finansiniai, darbo ir
kt. ištekliai, taip pat numatomi valdymo sprendimai ir jų įgyvendinimo
priemonė Projektą galima apibūdinti, nurodant jo svarbiausius bruožus:

• projektas yra planuojamas, finansuojamas ir įgyvendinamas kaip atskira

sistema (vienetas);

• projektas gali būti konkrečių šalių susitarimų objektas, kuriam

paskiriami ištekliai ir sava vadovybė;

• projektas turi pradžios, pabaigos laiko momentus, tai yra periodą, per

kurį tikimasi pasiekti numatytus tikslus;

• projektas turi aiškias ribas (apibrėžtas tam tikroje aplinkoje,

tvarkoje ir t.t.), numatytus išteklius (finansinius, materialinius,

žmonių, laiko);

• tai konkretus ir unikalus darbas (užduotis), vykdomas pagal

patvirtintą dokumentaciją;

• projekto veikla vykdoma komandiniu būdu, t.y. visų darbuotojų bendrai

suprantamas ir siekiamas rezultatas, jų pavaldumas projekto vadovui.

Taigi projektą galima apibūdinti:

1. kaip dokumentą,

2. kaip veiklą (procesą),

3. kaip pasiektą rezultatą.

2.2. Investicinio projekto valdymas

Kartu su rinkos ekonomika Lietuvoje atsirado ir projektų valdymo
koncepcija. Tai požiūris į projektą kaip į bet kurios sistemos, pavyzdžiui,
įmonės, pradinės būklės pakeitimą, susijusį su laiko ir lėšų sąnaudomis.
Šių pokyčių, įgyvendinamų pagal iš anksto nustatytas taisykles, laikantis
biudžeto ir laiko apribojimų, procesas vadinamas projektų valdymu.

Projektų valdymas – tai veiklos organizavimas pagal priimtą dokumentą
(projektą), siekiant jame numatytų tikslų. Suprantama, siekiama
optimaliausio: pasiekti tikslą mažiausiomis išteklių sąnaudomis. Todėl
projektų valdymo tikslą galima apibrėžti kaip efektyvų išteklių
panaudojimą, siekiant užsibrėžto projekto rezultato iki nurodyto termino.

Svarbiausi projektų valdymo faktoriai yra projektų vadybos žinios,
vadovų ir komandos patirtis tokio pobūdžio veikloje bei jų asmeninės
savybės.

Pagrindinis projektų valdymo uždavinys yra vykdyti numatytą veiklą,
išlaikant balansą tarp išteklių bei laiko, ir taip pat pasiekti norimą
rezultatą.

Balansas – tai situacija, kai yra reikiamas kiekis išteklių projekto
rezultatui per nustatytą laiką pasiekti.

Projekto rezultatą galima apibrėžti kaip užduotis, kurias reikia
atlikti, siekiant projekto tikslo.

Inveticinius projektus galima analizuoti trimis aspektais:

1. pagal investicinės veiklos stadijas;

2. pagal rengimo ir realizavimo procesą;

3. pagal organizacinius elementus.

Kuriant bei įgyvendinant investicinį projektą, pereinamos tokios jo
stadijos:
moksliniai tyrimai, konstravimo ir bandomieji bei ekspertiniai darbai,
rinkos vertinimas ir įsisavinimas: naujų gaminių (paslaugų) marketingo
logistika, produkto, technologijos, įmonės projektavimas, statyba, gamybos
įdiegimas, gamybos organizavimas, finansavimas ir t.t. (p. 6).

3. ATSKIRI KAPITALO RINKOS VYSTYMOSI ASPEKTAI

3. 1. Užsienio investuotojų vaidmuo

Pagal Šilinską (2003), užsienio kapitalo dalyvavimas ir jo įtaka yra
vienas iš esminių faktorių, nulemiančių nacionalinės kapitalo rinkos bei
visos šalies ekonomikos vystymąsi. Užsienio kapitalo investicijų lygis taip
yra šalies ekonominio ir politinio patrauklumo bei jos potencialo rodiklis.

Užsienio kapitalo pozicijų tvirtumas Lietuvoje gali būti apibrėžiamas
keliais aspektais: (1) bendros investicijos į Lietuvos ūkį, (2) įtaka
atskirose ūkio šakose, (3) užsienio investicijų dalis antrinėje kapitalo
rinkoje – Nacionalinėje Vertybinių Popierių Biržoje ir (4) Užsienio
investuotojų dalis naujo kapitalo įplaukose 

Iki 2002 m. pabaigos užsienio investuotojams priklausė 5,2 procento
nominalaus visų Lietuvos įmonių kapitalo. 2003 m. užsieniečių nuosavybė
padvigubėjo ir padidėjo iki 12 procentų bendro nominalaus kapitalo
(neįskaitant finansų sektoriaus). Nepaisant žymaus augimo per 2003 m.,
palyginus su kitomis Centrinės bei Rytų Europos šalimis (t.y. lyginant su
pirmaujančiomis valstybėmis) Lietuva gerokai atsilieka pagal tiesioginių
investicijų dydį. Pavyzdžiui, 2003 m. pabaigoje tiesioginių užsienio
investicijų dydis Lietuvoje siekė 490 EUR žmogui, kai Estijoje – 846 EUR,
Vengrijoje – 2360 EUR.

Nepaisant gana mažos užsienio investicijų dalies bendroje šalies
kapitalo struktūroje, 2003 m. pabaigoje atskirose ūkio šakose pradėjo
dominuoti užsienio kapitalas. Didžiausia užsienio kapitalo dalis buvo pašto
bei komunikacijų veikloje – 52,5 proc., bankininkystėje – 38 proc.,
didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje bei remonto veiklose – 33,7 proc.,
perdirbamojoje pramonėje – 17,5 proc. Investicijos į “Mažeikių naftą”
galėtų padidinti užsienio kapitalo svorį perdirbamojoje pramonėje.

Užsienio kapitalas įsigali patraukliuose sektoriuose, kurie reikalauja
didelių investicijų ir kur vietinis kapitalas yra nepajėgus konkuruoti.
Vykstant antrajam privatizacijos etapui, buvo tikėtasi spartaus užsienio
investicijų dalies augimo tokiose veiklose kaip transportas, energijos ir
dujų tiekimas bei kituose infrastruktūros sektoriuose. Tačiau Rusijos
krizės pasekmės ir kontraversiška šalies ekonominės politika neigiamai
paveikė užsienio investuotojų aktyvumą.

Užsienio kapitalas užima labai reikšmingą vietą naujo kapitalo įplaukų į
akcines bendroves atžvilgiu.

2003 m. pagrindinis investuotojas pagal LR Vertybinių popierių
komisijoje įregistruotas bei išplatintas naujas akcijų emisijas buvo
valstybė. Valstybė įsigijo 42,9 proc. naujojo kapitalo nominaliosios vertės
– 226,4 mln. Lt (arba 30,2 proc. viso kapitalo emisine verte). Grynaisiais
pinigais valstybė už akcijas sumokėjo tik nedidelę dalį apmokėto kapitalo –
12,4 proc. (28 mln. Lt).

Rezidentai (išskyrus valstybę) įsigijo 30,9 proc. kapitalo nominalios
vertės (20,1 proc. emisijos vertės). Grynaisiais pinigais rezidentai
sumokėjo 35,4 proc. įsigytų akcijų kainos arba 58,7 mln. Lt.

Užsienio investuotojai įsigijo mažiausią kapitalo dalį nominalia verte –
26,9 proc. (144,3 mln. Lt). Tačiau užsienio investuotojai už įsigyjamą
kapitalą mokėjo vidutiniškai 2,9 kartus virš nominalios vertės ir jų
investicijos sudarė pusę visų emisijų įsigijimo vertės – 49,73 proc. (422,4
mln. Lt). Užsienio investuotojai grynaisiais pinigais sumokėjo didžiausią
pasirašyto kapitalo dalį – 98 proc. (416 mln. Lt). Tai sudarė 82,2 proc.
visų piniginių įplaukų NVPB už 1998 m. įregistruotas ir išplatintas akcijų
emisijas.

Kitas svarbus aspektas, parodantis užsienio kapitalui dominuojančią
poziciją, yra kapitalo, koncentruojamo Nacionalinėje vertybinių popierių
biržoje, nuosavybės struktūrą.
2003 m. pabaigoje 50 procentų kapitalo (rinkos verte), apskaitomo finansų
maklerio įmonėse, priklausė užsienio investuotojams (40 procentų nominalia
verte). Didžiausia užsienio investuotojų nuosavybės dalis priklausė
investuotojams iš JAV (12,2 proc.), Danijos (8,96 proc.) ir Estijos (5,59
proc.). Užsienio investuotojai buvo įsigiję 80 proc. oficialaus sąrašo
vertybinių popierių, 47 proc. einamojo sąrašo ir 22 proc. nelistinguojamų
vertybinių popierių apskaitomų finansų maklerio įmonėse (nominalia verte).

Pagal veiklas (remiantis finansų maklerio įmonių apskaitoma nuosavybe)
užsienio investicijos dominavo transporte, sandėliavime ir komunikacijose
(82 proc.), elektros energijos, dujų ir vandens tiekimo (80 proc.),
statybos ir finansinių tarpininkų (po 66 proc.) veiklose.

Užsienio investuotojų aktyvus dalyvavimas ir ženklios pozicijos
antrinėje kapitalo rinkoje leidžia daryti išvadą, jog Nacionalinėje
vertybinių popierių birža yra pilnai dominuojama (įtakojama) užsienio
investuotojų. Užsienio investuotojai savo investicijas pirmiausia nukreipia
į šalies ūkio lyderius, ir tokiu būdu šiems lyderiams sukuria palankias
sąlygas pritraukti kapitalo resursus jų tolimesniam augimui (arba
tiesiogiai šiuos resursus suteikia patys). Aktyvus užsienio investuotojų
dalyvavimas pirmaujančių Lietuvos įmonių kapitale leidžia manyti, jog
tolimesnės užsienio kapitalo grynosios įplaukos į listinguojamų kompanijų
grupę ženkliai nesikeis, išskyrus tuos atvejus, kai naujos perspektyvios
kompanijos bus pateiktos į kapitalo rinką, paspartės privatizavimo
procesas, ar vietiniai investuotojai paseks užsienio investuotojų
pavyzdžiu.

Svarbu pastebėti, kad veiklos, kuriose aktyviai dalyvauja užsienio
kapitalas, pasižymi ne tik ženkliu kapitalo poreikiu, bet taip pat didesniu
pelningumu. 2003 m. vidutinė Lietuvos įmonių kapitalo grąža prieš
apmokestinimą (pelnas prieš apmokestinimą padalintas iš viso kapitalo)
siekė 6,8 proc. Užsienio kapitalas dominavo pelningiausiuose sektoriuose –
vidutinis svertinis užsienio kapitalo pelningumas, apskaičiuotas pagal
atskirų veiklų pelningumą tenkantį užsienio kapitalo daliai, sudarė 12,3
proc.. Valstybinis kapitalas dominavo mažiausiai pelningose veiklose –
vidutinis pelningumas sudarė 4,6 proc., palyginus su vidutiniu privataus
vietinio kapitalo pelningumu – 8,5 proc.

3. 2. Globalizacijos įtaka

Lietuvos integracija į tarptautinę kapitalo rinką teikia reikšmingų
pranašumų šaliai, verslui (įmonėms) ir vietiniams investuotojams:
         Pagrindinis privalumas – platesnis ir lengvesnis kapitalo
prieinamumas. Tai reiškia – augančioms įmonėms ir veikloms – stiprinti jų
konkurencines pozicijas, didelėms įmonėms – finansuoti veiklą, kadangi
vietinis kapitalas yra nepakankamas ir nepatenkina poreikių, valstybei –
finansuoti vystymo programas ir skatinti augimą.
        Užsienio investicijų augimas – kapitalo ir technologijų šaltinis,
būtinas augančioms ekonomikoms.

        Didėjanti konkurencija sektorių viduje skatina efektyviau naudoti
vietinį kapitalą ir perskirstyti kapitalą tarp skirtingų ekonomikos
sektorių, jei valstybės reguliavimas yra ribotas
          Užsienio kapitalo įplaukos leidžia išlaisvinti vietinį kapitalą,
kuris gali būti panaudotas taupymui (investicijoms) – Lietuvoje Vyriausybė
aktyviai skatino (rėmė) vartojimą, bet ne taupymą.
          Užsienio kapitalas gali nukreipti vietinį kapitalą į
perspektyviausias veiklos sritis ir įmones tokiu būdu prisidėdamas prie
efektyvaus vietinio kapitalo paskirstymo.

Globalizacija, be kita ko, sukuria tam tikrą papildomą riziką bei
trūkumus, kurie gali būti efektyviai išsprendžiami / sumažinti:
  Integruojantis į pasaulinę kapitalo rinką Lietuvos kapitalo rinka tampa
labiau pažeidžiama pasaulinių krizių atveju.
          Staigus ir neadaptuotas išsivysčiusių šalių teisinių normų
įvedimas gali slopinti Lietuvos kapitalo rinkos vystymąsi.
          Didėjanti konkurencija ir spaudimas iš patyrusių ir finansiškai
stiprių kapitalo rinkos dalyvių besivystančiai vietinio kapitalo rinkos
verslo infrastruktūrai – užsienio kapitalo dominavimas yra neišvengiamas.
          Užsienio investuotojų dominavimas pagrindinėse ūkio šakose mažina
vietinių investuotojų galimybes taip pat atsiranda nesąžiningos
konkurencijos rizika.
          Administracinis kišimas ir privilegijuotų teisių kūrimas
įtakingiausiems investitoriams griauna konkurenciją.
 

3. 3. Vietiniai investuotojai – ar jie dalyvauja rinkoje?

 

Masinės privatizacijos metu atsirado milžiniškas kiekis naujų akcininkų
– nors tikslus skaičius nežinomas –manoma, jog jis galėjo siekti apie 1,5
mln.

“Priverstinis” tapimas akcininkais negalėjo užtikrinti tolimesnio
domėjimosi antrine kapitalo rinka. Tik nedidelė “priverstinių” akcininkų
dalis sugebėjo pasipelnyti iš vertybinių popierių rinkos, tačiau net jų
didžiausia dalis už akcijų pardavimą gautų pinigų negrįžo į kapitalo rinką,
o panaudota vartojimui. Kiti “priverstiniai” akcininkai turi laukti
geresnių laikų, suteikiančių vienodas galimybes realizuoti ar prarasti savo
“investicijas” ateityje. 

Analizuojant agreguotus duomenis galima būtų teigti, kad vietiniai
investuotojai turi ženklią nuosavybės dalį Lietuvos įmonių kapitale – apie
27,7 proc. – sąlyginai pastovią dalį nuo pirmojo privatizavimo etapo
pabaigos. Žiūrint į investuotojų įtaką antrinėje kapitalo rinkoje
(Nacionalinė vertybinių popierių birža), vietinių privačių investuotojų
dalis yra gana silpna. Vietiniai investuotojai valdo tik 20 proc.
oficialiojo sąrašo vertybinių popierių, 53 proc. einamojo sąrašo ir 78
proc. nelistinguojamų vertybinių popierių, apskaitomų finansų maklerio
įmonėse (nominalia verte). Lietuvos fiziniai asmenys turi 33,7 proc., o
privačios kompanijos – 52 proc. visos nuosavybės. Didžiąją vietinių
investuotojų nuosavybės dalį sudaro pirminio privatizavimo etapo likučiai,
tuo tarpu kai aktyvus naujojo kapitalo dalyvavimas antrinėje kapitalo
rinkoje yra labai ribotas. 

“Baltijos tyrimų” atlikta nacionalinė apklausa “Lietuvos gyventojai apie
vertybinius popierius” (2003 metų balandis) parodė, jog investicijos į
vertybinius popierius kaip taupymo forma užima tik 10 vietą po kitų
investicijų ir taupymo galimybių. Netgi turint laisvų lėšų tik 3 procentai
respondentų pabrėžė, jog be abejonės investuotų į akcijas. Tokius tyrimų
rezultatus nulemia tai, kad Lietuvoje neegzistuoja investicijų į kapitalo
rinką tradicijos bei kad ženkliai sumažėjo vietinių investuotojų
pasitikėjimas kapitalo rinka (jei toks pasitikėjimas egzistavo iš viso). 

Nepalankūs ir netgi žalingi Finansų ministerijos (taip pat ir kitų
reguliuojančių institucijų) sprendimai, kurie sutapo su pasauline augančių
kapitalo rinkų krize, sąlygojo vietinių investuotojų pasitraukimą iš
kapitalo rinkos bei Vertybinių popierių biržos “numarinimą”.

Kapitalo prieaugio mokestis – kuris buvo Vyriausybės “menas” kuriant
neaiškiais ir komplikuotas procedūras bei jų taikymo mechanizmus. Šiuo
atveju ne tiek mokesčių tarifas, bet kiek mokesčių mokėjimo procedūros
turėjo ypač didelį neigiamą poveikį (būtų vertinga palyginti “naudą”
(surinktų mokesčių dydį) su prarasto pasitikėjimo ir vietinių investuotojų
pasitraukimo iš vertybinių popierių biržos pasekmėmis).
          Akcininkų mažumos teisių apsauga – įvairių išimčių įvedimas,
siekiant apeiti privalomojo pasiūlymo įgyvendinimą, kai kontrolinį paketą
įgijęs akcininkas privalo išpirkti akcijas iš smulkių akcininkų. Didelė
kapitalo koncentracija yra vienas nepatraukliausių vietos kapitalo rinkos
bruožų. Neegzistuojantys mažumos akcininkų teisių apsaugos mechanizmai,
taip pat Vertybinių popierių komisijos sprendimai, palankūs dideliams
akcininkams ir pagaliau Vyriausybės kontroliuojamos kompanijos (AB “Naftos
terminalas”) nesugebėjimas veikti pagal įstatymus ir simbolinės baudos
(sumokėtos Vyriausybei, o ne nukentėjusiems privatiems akcininkams) griauna
pasitikėjimą vietine rinka.
          Finansų ministerijos pasipriešinimas vietinių institucinių
investuotojų – investicijų bei pensijų fondų – atsiradimui. Vietiniai
investiciniai fondai ilgainiui turėtų tapti pagrindiniu vietinių privačių
investuotojų pagrindiniu investavimo įrankiu. Nepaisant to, atsakingos
institucijos, nesugebėdamos suvokti investicinių fondų svarbos visai
kapitalo rinkai, įvedė eilę apribojimų bei sukūrė nepalankią mokesčių
sistemą.

Be kita ko, Vyriausybė praranda aiškias galimybes reikšmingai paskatinti
kapitalo rinkos vystymąsi bei atskleisti kapitalo rinkos privalumus
vietiniams investuotojams. Aiškus tokios situacijos pavyzdys galėtų būti 5
proc. AB “Lietuvos Telekomas” privatizavimas parduodant akcijas
darbuotojams. Vyriausybė pardavė 5 proc. AB “Lietuvos Telekomas” akcijų
darbuotojams labai palankiomis sąlygomis (4 kartus pigiau nei mokėjo
strateginiai investuotojai). Tačiau vietoje šių akcijų išleidimo tiesiai į
rinką (biržą) ir leidimo darbuotojams uždirbti tikroje kapitalo rinkoje,
tuo pačiu suteikiant Nacionalinei Vertybinių popierių biržai realią
galimybę sulaukti taip trūkstamo vietos bei užsienio investuotojų dėmesio,
Vyriausybė (netiesiogiai per strateginį investuotoją) apribojo šių
patrauklių akcijų cirkuliaciją Vertybinių popierių biržoje vienerius metus,
suteikdama palankias sąlygas perpardavinėtojams supirkinėti akcijas iš
darbuotojų žema kaina. Įdomu pastebėti, jog šioje situacijoje, aktyviausi
kapitalo rinkos aktyvumo skatintojai ir kovotojai – makleriai – išliko
tylūs. Jų aktyvus dalyvavimas užbiržinėje prekyboje ir laukiamas būsimasis
pelnas patenkino visas sandorio šalis.

3. 4. Ateities perspektyvos – ar galimas efektyvių politikų įgyvendinimas?

 

Tolesnį kapitalo rinkos vystymąsi (atsiribojant nuo šalies ekonominės ir
finansų politikos) galima būtų išskirti į tris pagrindines kryptis,
susijusias su kapitalo rinkos dalyviais. Iš esmės – nieko naujo, bet tai
sudaro kapitalo rinkos pagrindą:
  1.       Suteikiant pakankamai galimybių užsienio investuotojams bei
kuriant vietos investuotojų pagrindus

2.       Įmonių kapitalo bazės stiprinimas

3.       Kapitalo rinkos institucijų reikiamo vaidmens didinimas

3. 5. Investuotojai

Pagal Jovaišą (1997), imdami paskolą iš banko, įsipareigoja mokėti
nustatytas palūkanas, o paskolos grąžinimą garantuoja nekilnuojamuoju
turtu. Investuotojas viso to nereikalauja. Jam svarbu kita – verslo
perspektyvos ir būsimasis pelnas. Investuotojui siūloma tapti dalininku,
t.y. už gautą investiciją parduoti tam tikrą savo firmos akcijų skaičių
(bankui tai nesiūloma).

Lietuvoje yra daug investicinių bendrovių, tačiau jos, užuot
investavusios į naujas, perspektyvias firmas, privatizavo senas, dideles ir
neefektyvias valstybines įmones. Reikia tikėtis, kad ateityje padėtis
pasikeis ir naujieji Lietuvos milijonieriai pradės ieškoti naujų ir
perspektyvių verslų, kuriems vadovaus energingi sumanūs vadovai.

Verslo planą galima siųsti užsienio investicinėms firmoms, tačiau yra
keletas dalykų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti:

• Investicijos galima tikėtis tik tada, kai projektas išties didelis.

Joks investuotojas nevažiuos, tarkim, iš JAV, jei projekto numatomas

metinis pelnas bus, pavyzdžiui, 50000 litų. Vien kelionė, sugaištas

laikas projekto išsamiai analizei ir deryboms gali kainuoti daugiau,

be to, siūloma tik planuojamą palną, kuris dažniausiai smarkiai

skirsis nuo realaus būsimojo pelno (beveik visuomet ne į gerąją pusę).

• Daugelis investicinių firmų turi ‘’savus’’ verslus, į kuriuos

investuoja. Sunku rasti tikią firmą, kuri susidomėtų būtent šia

sritimi. Tokios firmos kasdien gauna gana daug pasiūlymų. Beje,

dauguma jų – tos pačios šalies verslininkai. Investuotojas puikiai

pažįsta ir verslo aplinką, ir tos šalies įstatymus. Prireiks tikrai

daug pastangų įrodyti, kad Lietuvoje yra palankios sąlygos numatytam

verslui.

Norint sudominti užsienio investuotoją, reikia pasiūlyti tikrai labai
perspektyvų, pelningą ir didelės apimties verslą. Jei projektas ne toks,
lieka tikėtis bendradarbiavimo su vietiniais investuotojais. Dažniausiai
tai verslininko draugai, pažįstami, giminės, karatai ir visai nepažįstami
žmonės. Lietuvoje nuvilnijus prisiskolinusių firmų bankrotų bangai, dabar
tai labai sudėtinga. Bus labai sunku įkalbėti šeimininką investuoti pinigus
į verslą (p. 251)
 

Pagal Šilinską (2003), užsienio investuotojai ir toliau išliks
pagrindine jėga, įtakosiančia šalies kapitalo rinką artimiausioje ateityje
ir vidutiniu laikotarpiu. 

Užsienio investuotojams lygiai taip pat kaip ir vietos investuotojams
yra svarbios tos pačios sąlygos – sudaryti kaip galima platesnes galimybes
investuoti ir didinti pasitikėjimą šalies kapitalo rinka.
          Pasiūlyti vietos investicinių fondų galimybes – kadangi užsienio
investuotojai būtų pirmieji vietos investicinių fondų investuotojai, tai
galėtų nemažai prisidėti prie jų vystymosi pirminiame etape 
          Išvestinių vertybinių popierių rinkų vystymas – indeksai
(vidutiniam laikotarpiui), ateities sandoriai bei opcionai (tolimesnei
perspektyvai)
          Užtikrinti smulkiųjų akcininkų teisių apsaugą (užkirsti kelią
Valstybei ir kitų kontrolinius akcijų paketus turinčių akcininkų galimybę
pažeisti smulkiųjų akcininkų teises superkant iš pastarųjų akcijas,
pateikiant privalomą oficialų pasiūlymą)
          Įpareigoti (įvesti pakankamą atsakomybę) įmonių vadovybę
atskleisti realią įmonių finansinę padėtį bei kitą su įmonės vystymusi
susijusią esminę informaciją (nepakankama kontrolė)
          Sumažinti neapibrėžtumą, kas daugiausia būtų sąlygota mažėjančio
Valstybės (Vyriausybės) tiesioginio kišimosi ir reguliavimo, susijusio su
įmonių veikla ir vystymusi.

Užsienio investuotojų dominavimas Nacionalinėje vertybinių popierių
biržoje sąlygos didelį vietinės kapitalo rinkos pažeidžiamumą augančių
pasaulinių kapitalo rinkų bei bendros šalies ekonominės ir finansinės
situacijos atžvilgiu. 

Tolimesnis infrastruktūros sektorių privatizavimas turi būti užtikrintas
strateginiams investuotojams. Gerokai aktyvesnės Vyriausybės pastangos
privatizuojant stambias infrastruktūros įmones turėtų pritraukti užsienio
kapitalo į tokius ūkio sektorius kaip transportas, energetika, šilumos ir
dujų tiekimas, komunikacijos, savivaldybių paslaugos ir t.t. 

Nepaisant to, strateginiams investuotojams neturi būti sudaromos
išskirtinės sąlygos ar sukuriama monopolinė padėtis (tai kaip buvo cukraus,
naftos perdirbimo pramonės, telekomo atveju ir pan.). Valdžios institucijų
paramos bei sukuriamos investuotojo monopolinės padėties nauda valstybei
yra trumpalaikė, tuo tarpu jų pasekmės gali būti labai skausmingos ir
žalingos tolimesniam laisvos rinkos vystymuisi. Tai reiškia, kad
infrastruktūros įmonių restruktūrizavimas, jų veiklos valstybinis
dereguliavimas ir demonopolizavimas iki privatizavimo yra esminis šių
įmonių privatizavimo klausimas.

Kaip buvo minėta anksčiau, vietos investuotojai užimą nežymią dalį
antrinėje kapitalo rinkoje. Nepaisant to, vietos kapitalo “išsiugdymas” bus
vienas esminių NVPB sėkmingos veiklos veiksnių ilgalaikėje perspektyvoje.

Tikslas išsiugdyti rinkoje vietos investuotojus bus labai sunkiai
pasiekiamas, atsižvelgiant į vietos investitorių tradicijų nebuvimą bei
pakankamai žalingus Vyriausybės ir kitų reguliuojančių institucijų
sprendimus ir veiksmus, sąlygojusius apmokestinimo apribojimų ir kitokių
kliūčių dalyvauti NVPB vietos kapitalui sudarymą. 

Šios veiklos kryptys ir įgyvendinamos politikos galėtų prisidėti prie
vietinių investuotojų pagrindų sukūrimo. 
          Palankių teisinių pagrindų sukūrimas vietinėms investicijoms
(investicijos į vertybinių popierių rinką) – visiškai aiškios (skaidrios)
ir paprastos kapitalo prieaugio apmokestinimo sistemos suformavimas,
sukuriant supaprastintas investavimo procedūras – per bankų filialus,
internetą, kitas informacijos perdavimo priemones.
 
          Priemonių vietinių investicijų pritraukimui paruošimas – vietinių
investicinių bei pensijų fondų įkūrimas bei nelogiškų teisinių apribojimų
šiai veiklai vykdyti pašalinimas; diskusija – kas yra pagrindiniai fondų
įkūrimo barjerai – neišsivysčiusi rinka ar teisiniai nesklandumai – turi
būti baigta pašalinus akivaizdžius teisinius barjerus taip suteikiant
galimybę pačiai rinkai įrodyti fondų reikalingumą.
          Vietinių investuotojų švietimas – švietimo programų paruošimas ir
įdiegimas siekiant sukelti jų susidomėjimą bei pagilinti kapitalo rinkos
žinias.
          Investicijų tradicijų kūrimas – sudaryti galimybes bei suteikti
informaciją apie investicijas į kapitalo rinkos instrumentus, sukurti
sąlygas investicijoms į užsienio akcijas, taip būtų skatinamas vietinių
investuotojų susidomėjimas kapitalo rinkos instrumentais artimiausioje
ateityje, bei suteikiamos geros diversifikavimo galimybės tolimesnėje
ateityje.
          Nacionalinės vertybinių popierių biržos reklamavimas vietinėje
rinkoje – marketingo programų paruošimas bei diegimas specialioms vietinių
investuotojų auditorijoms.

3. 6. Įmonės

 

Lietuvos įmonės – emitentai – palyginus su Europos Sąjungos įmonėmis yra
nedidelės ir mažos kapitalizacijos. Įmonių susijungimai (ypač apdirbamojoje
pramonėje) bei naujos užsienio ir vietinio kapitalo investicijos taps viena
iš esminių įmonių augimo sąlygų. Tikimasi, jog daugumos Lietuvos įmonių
kapitalas turėtų gerokai išaugti per artimiausius penkerius metus. Siekiant
paskatinti vietinių kompanijų augimą ir vietos kapitalo plėtrą, Vyriausybė
galėtų prisidėti prie vietinio kapitalo ekspansijos (sukurdama užsienio
investicijų skatinimo programas). Prasidėjęs tarptautinės plėtros procesas
gali užtikrinti vietinių įmonių ateityje tapimą svarbiais kapitalo rinkos
dalyviais. 

Skaidrumas ir aukšta verslo kultūra – svarbus siektinas aspektas idant
pagreitinti kapitalo rinkos vystymąsi. Tai negali būti pasiekta vien tiktai
griežtinant reguliuojančias priemones. Svarbesnis dalykas yra verslo
kultūros vystymas, kuris turi būti orientuotas į visų investuotojų
poreikius.
 

3. 7. Institucijų atnaujinimas

 

Kapitalo rinkos sąstingio akivaizdoje ir kai ši būsena tęsiasi
pakankamai ilgą laiko tarpą, kapitalo rinkos institucijos turėtų keisti
savo požiūrių, daugiau skiriant dėmesio rinkos skatinimo ir inovacijų
diegimo, nei techninio reguliavimo griežtinimo veiksmams. Kapitalo rinkos
institucijos turėtų pereiti nuo išskirtinio koncentravimosi siekiant
“išgryninti” vidines procedūras, ir atsigręžti į realius užsienio ir
vietinių investuotojų, emitentų ir finansų maklerių poreikius. 

Kapitalo rinkos institucijos (tame tarpe ir Vertybinių Popierių
komisija) turi užimti pro-aktyvesnę (bet ne gynybinę) poziciją remiant
finansų maklerių įmonių veiksmus, kurie skatina rinkos vystymą. Finansų
makleriai kaip aktyviausi rinkos dalyviai turi tapti pagrindiniais rinkos
institucijų partneriais vystant rinką. Finansų maklerio įmonės dabartinėmis
rinkos sąlygomis susiduria su eile problemų todėl kapitalo rinkos
institucijų parama būtų sveikintinas sprendimas.  

Kapitalo rinkos institucijos turi siekti atstatyti pasitikėjimą
Nacionaline Vertybinių Popierių Birža ne tik privačių investuotojų bet ir
pačios Lietuvos Vyriausybės akyse, kadangi vis didesnė dalis Vyriausybės
(valstybinių institucijų) veiksmų ir sprendimų, kurie yra susiję su
kapitalo rinka yra iškeliama už Nacionalinės vertybinių popierių biržos
ribų (pvz. AB “Lietuvos telekomo” akcijų pardavimas darbuotojams, kiti
privatizavimai). Privatizavimo nukreipimas per biržą galėtų tarnauti ne tik
kaip efektyvi priemonė pritraukianti užsienio kapitalą, bet ir kaip
priemonė sureikšminanti Vertybinių popierių biržos rolę. Iki šiol
Vertybinių popierių birža atlikdavo techninę funkciją privatizavimo
procese, todėl jos įnašas į privatizavimo procesą buvo nereikšmingas.
Atsižvelgiant į aukštos kvalifikacijos darbuotojus ir į pritrauktą
kapitalą, būtų racionalu vykdyti privatizaciją per Vertybinių popierių
biržą. Tai galėtų būti ne tik privatizavimo pasiūlymų įgyvendinimas per
Vertybinių popierių biržą, bet ir pirminis akcijų pardavimas privatizuojant
patrauklias infrastruktūros įmones bei parduodant kontrolinius paketus
strateginiams investuotojams. 

Deja, Lietuvos kapitalo rinkos institucijos negali sparčiai reaguoti į
nuolatinius technologinius bei struktūrinius kitų centralizuotų kapitalo
rinkų pasiekimus. Europos kapitalo rinkos siūlo modernias technologijas,
mažus prekybos kaštus, aktyvų dalyvavimą rinkoje ir t.t. NVPB siekdama
išlaikyti konkuruojančią padėtį taip pat turi integruotis į kitų šalių
rinkas. Šiuo atveju ženkli iniciatyva ir ambicijų atsisakymas galėtų
paspartinti integravimosi procesus bei galėtų įvesti daugiau aiškumo dėl
Lietuvos, Latvijos ir Estijos kapitalo rinkų integracijos terminų.

[pic]

4. INVESTICIJOS Į KITAS ĮMONES

Pagal Bagdžiūnienę (2004), investicijų į asocijuotąsias įmones apskaitą
reglamentuoja 28-as tarptautinis apskaitos standartas ‘‘Investicijų į
finansines priemones apskaita’’, o investicijų į dukterines įmones apskaitą
nustato 27-as tarptautinis apskaitos standartas ‘‘Konsoliduota finansinė
atskaitomybė ir investicijų į dukterines įmones apskaita’’.

Pagal tarptautinius apskaitos standartus dukterinės įmonės yra tos,
kuriose įmonė turi reikšmingą įtaką ir valdo per 50 procentų akcinio
kapitalo. Asocijuosiomis įmonėmis paprastai vadinamos tos įmonės, kurių
kita įmonė valdo 20 – 50 akcinio kapitalo ir turi įtakos jos valdymui.
Investicijos, kai valdoma iki 20 procentų kapitalo ir nėra galimybių daryti
įtaką jų valdymui, priskirtinos kitoms investicijoms.

4. 1. Pripažinimo kriterijai

Reikšmingos įtakos pripažinimo sąlygos:

1. kai investuotojas dalyvauja investicijų objekto direktorių taryboje ar
kitame aukščiausiame valdymo organe ir turi sprendžiamojo balso teisę;

2. kai investuotojas dalyvauja nustatant investicijų objekto veiklos
politiką;

3. kai investuotojas ir investicijų objektas tarpusavyje atlieka
stambius sandorius;

4. kai investuotojas ir investicijų objektas tarpusavyje keičiasi
reikšmingais techniniais dokumentais;

5. kai investuotojas ir investicijų objektas tarpusavyje keičiasi
vadojaujančiu personalu;

Investuotojas turintis reikšmingos įtakos, tampa atsakingas ir už
investicijų objekto veiklos rezultatus ir logiška, kad apskaitoje
investicijų objekto veiklos rezultato dalis, priklausanti investuotojui,
rodoma investuotojo finansinėje atskaitomybėje kartu ir toks investicijų
apskaitos principas vadinamas nuosavybės metodu.

4. 2. Įvertinimas ir apskaita

Ilgalaikės investicijos į kitas įmones gali būti apskaitomos šiais
būdais:

1. savikainos

2. nuosavybės

Nuosavybės būdas – apskaitos principas, kai pradžioje investicija
registruojama pagal įsigyjimo savikainą, paskui kartu su investuojamo
objekto grynojo turto dalimi bei jos pokyčiais, įvykusiais įsigijus.
Dividendai, gaunami iš dukterinės įmonės, ma-ina tokios investicijos
įsigyjimo savikainą. Investuotojo pelno (nuostolių) ataskaitoje gauti
dividendai turi būti rodomi atskirai, norint taikyti nuosavybės apskaitos
principą investicijoms.

Savikainos būdas – apskaitos principas, kai investicijos apskaitomos
pagal įsigyjimo savikainą. Pelno (nuostolių) ataskaitoje parodomos
investicijų pajamos, kurios gaunamos paskirsčius įmonės, į kurią buvo
investuotos lėšos, sukauptą grynąjį pelną, uždirbtą investavus į tą įmonę.

Dažniausiai investicijos į dukterines įmones apskaitomos nuosavybės
būdu, o į asocijuotąsias – įsigyjimo savikainos. Finansinis turtas, skirtas
perparduoti, irgi apskaitomas įsigyjimo savikainos būdu. Ilgalaikės
investicijos gali būti perkainuojamos, jei atsiranda reikšmingi įsigyjimo
savikainos ir tikrosios vertės skirtumai. Perkainojimo rezultatas, jei yra
vertės padidėjimas, rodomas nuosavo kapitalo dalyje, perkainojimo rezervo
(rezultato) straipsnyje, kol investicijos nėra parduodamos ar kitokiu būdu
perleidžiamos. Perkainojimas turėtų būti atliekamas prisilaikant bendrojo
atsargumo principo ir turi būti pagrįstas objektyvia informacija.

Investicijos pradžioje apskaitoje registruojamą įsigyjimo savikainą,
sudaro:

1. sumokėtos ar mokėtinos sumos už nuosavubės dalį;

2. sandorio sudarymo išlaidos (komisiniai, rinkliavos ir pan.)

Jei investicijos įsigyjamos mainais ar gaunamos kaip atlygis už
įsipareigojimų įvykdymą, jų įsigyjimo savikainos pagrindas yra jų tikroji
vertė arba pačių akcijų, arba mainais atiduodamo turto. Pavyzdžiui, jei
akcijomis laisvai prekiaujama vertybinių popierių biržoje, tikroji vertė
yra rinkos kaina.

Jei tikroji ilgalaikių investicijų vertė reikšmingai kinta, jos gali
būti perkainojamos, prisilaikant atsargumo principo tikrąja verte. Jeigu jų
vertė didesnė negu įsigyjimo savikaina, tada perkainojimo skirtumas
apskaitomas perkainojimo rezervų (rezultatų) sąskaitose, o jei mažesnė,
nurašomas perkainojimo rezervas, o kai jo nebelieka, tada apskaitoma
veiklos sąnaudose.

4. 3. Informacijos atskleidimas metinėje finansinėje atskaitomybėje

BALANSAS

Investicijos parodomos balanse atskiru straipsniu gryjąja verte
(likučiai ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje).

PELNO (NUOSTOLIO) ATASKAITA

1. gauta pajamų dalis iš investicijų,

2. vertės sumažėjimo sąnaudos.

AIŠKINAMASIS RAŠTAS

Apskaitos politika:

1. dukterinių, asocijuotojų ir kitų investicijų apskaitos principai;

2. jei investicijos į dukterines įmones apskaitomos įsigyjimo
savikainos būdu, būtina tai nurodyti;

3. jei dukterinės įmonės apskaitą tvarko pagal visiškai kitokius
apskaitos principus ir taikyti nuosavybės būdo neįmanoma, nurodyti šį
faktą.

Pastabos:

1. sąrašas įmonių, kuriose įmonė turi reikšmingą įtaką arba kontrolę,
pavadinimas, valdoma dalis, veiklos pabūdis;

2. likutinių verčių laikotarpio pradžioje ir pabaigoje pagal kiekvieną
grupę sutikrinimas, nurodant pokyčius:

a) įsigyjimo savikaina laikotarpio pradžioje ir pabaigoje,

b) įsigyjimų vertė,

c) vertės sumažėjimas ar padidėjimas (p. 121).

5. INVESTICIJOS Į ŽMONES IR ŽMOGIŠKUOSIUS IŠTEKLIUS

5.1. Investavimas į sveikatą

Pagal Schultz (1998), žmogiškojo kapitalo teorija kiekvieno žmogaus
sveikatą laiko turtu, t.y. sveikatos kapitalu, o to kapitalo įnašas –
sveikatos paslaugomis. Dalis šio pradinio turto yra paveldima, kita dalis –
įgyjama. Laikui bėgant turtas nuvertėja, vėlesniu gyvenimo laikotarpiu –
kuo toliau, tuo labiau. Bendrosios investicijos į žmogiškąjį kapitalą apima
jo įgijimo ir palaikymo kaštus, tarp jų skirtus vaikų priežiūrai, mitybai,
aprangai, būstui, medicines paslaugoms, asmeninei priežiūrai. Sveikatos
kapitalo teikiamos paslaugos susideda iš “sveiko laiko”, kitaip “nesirgimo
laiko”, kuris panaudojamas darbui, vartojimui, laisvalaikiui.

Neabejotina, kad žmonių kokybės srityje pats didžiausias mažas pajamas
turinčių šalių pasiekimas yra sveikatos pagerėjimas, matuojamas ilgesne
gyvenimo trukme. Nuo maždaug 1950 m. daugelyje šių šalių laukiama gyvenimo
trukmė padidėja 40-čia procentų. Kūdikių ir mažų vaikų mirtingumo
sumažėjimas yri tik šio pasiekimo dalis. Vyresniojo amžiaus vaikų, paauglių
ir suaugusių mirtingumas taip pat sumažėjo.

Schultzas nagrinėja šių demografinių procesų ekonomiką Indijoje. Gauti
rezultatai atitinka kitų mažas pajamas turinčių šalių duomenis. Indijoje
1951-1971 m. gimusių berniukų laukiama gyvenimo trukmė padidėjo 43
procentais, o mergaičių – 41 procentu. Tiek vyrų, tiek moterų gyvenimo
trukmė atskirais amžiaus tarpsniais – po dešimties metų, po dvidešimties
metų ir taip toliau iki šešiasdešimties – taip pat buvo neabejotinai
ilgesnė 1971 – aisiais nei 1951 metais.

Šių gyvenimo trukmės pailgėjimų teigiamos ekonominės išvados
akivaizdžios. Nors sudėtinga pamatuoti žmonių pasitenkinimą, priklausantį
nuo ilgesnės amžiaus trukmės, Usheris išradingai išplėtojo ekonominę
teoriją nustatyti naudai, kurią žmonės gauna padidėjus laukiamai gyvenimo
trukmei. Pagal jo empirinę analizę papildoma nauda gerokai padidina
asmeninių pajamų vertę.

Ilgesnė gyvenimo trukmė – tai papildoma paskata įgyti daugiau
išsilavinimo, vertinant jį kaip investiciją, sąlygojančią didesnes pajamas
ateityje. Tėvai daugiau investuoja į savo vaikus. Didesnę prasmę įgyja
kvalifikacijos tobulinimas darbo vietoje. Papildomas sveikatos kapitalas ir
kitos žmogiškojo kapitalo formos didina darbuotojų produktyvumo tendenciją.
Ilgesnė gyvenimo trukmė lemia ilgesnį buvimo gamybine jėga metų kiekį ir
mažina “nedarbingumo laiką”. Geresnė sveikata ir gyvybingumas savo ruožtu
didina asmens darbo valandomis matuojamą darbo produktyvumą.

Esamų tyrimų, kurių autorius pateikia įrodymų, kad tam tikri Indijos
žemės ūkio pasiekimai priklausė nuo žmonių sveikatos pagerėjimo.

5.2. Investavimas į švietimą

Švietimas labai pagerina gyventojų kokybę. Bet apskaičiuojant vidurinio
lavinimo kainas reikia įtraukti ir darbo, kurį atlieka mažamečiai vaikai
padėdami savo tėvams, vertę. Netgi kai patys mažiausi vaikai pradeda
lankyti mokyklą, dauduma tėvų turi atsisakyti jų tradiciškai atliekamų
darbų vertės. Dar vienas mokymosi mokykloje skiriamasis bruožas yra tai, ką
galima būtų pavadinti vyno brendimo efektu (rūšies gerėjimo efektu) –
kiekvienos naujos kartos vaikui darosi pasiekiamas vis didesnis
išsilavinimas. Kai neraštingumas visuotinis, vyresni žmonės gyvena be jokio
ar su nedideliu išsilavinimu, o vaikai augdami naudojasi švietimu.

Nuo 1950-1951 m. iki 1970-1971 m. Indijos gyventojų skaičius išaugo
maždaug 50 procentų. Šešerių keturiolikos metų vaikų priėmimas į mokyklą
padidėjo daugiau kaip 200 procentų, o antplūdis į vidurines mokyklas ir
universitetus buvo dar didesnis. Kadangi lavinimas mokykloje pirmiausia yra
investicija, būtų didelė klaida laikyti visas išlaidas švietimui einamuoju
vartojimu. Šią klaidą sąlygoja prielaida, kad lavinimas mokykloje yra ne
kas kita, o plataus vartojimo prekė. Klaidinga valstybės išlaidas
mokykliniam lavinimui priskirti prie iš biudžeto finansuojamos “gerovės”
išlaidų ir manyti, kad ištekliai, naudojami mokymuisi, tėra “santaupų”
mažinimas. Ta pati klaida būdinga vertinant išlaidas sveikatos reikalams
tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje.

Išlaidos lavinimui, taip pat ir aukštajam mokslui, yra svarbi
nacionalinių pajamų dalis daugelyje mažas pajamas turinčių šalių. Šios
išlaidos yra tiesiogiai susijusios su įprastiniais nacionalinės sąskaitybos
rodikliais (sąvokomis) – taupymu ir investicijomis. Indijoje išlaidų
mokykliniam lavinimui dalis, palyginti su nacionalinėmis pajamomis,
santaupomis ir investicijomis, ne tik yra didelė, bet, laikui bėgant, labai
augo.

5.3. Investavimas į gyventojų kokybę

Pateikdama ir traktuodama duomenis apie gyventojus šiuolaikinė
demografija yra ir sudėtinga, ir tiksli. Gyventojų skaičiaus didėjimo
projekcijos, vertinant ekonominiu požiūriu, yra statistiškai išplėtotos,
bet nepakankamai pagrįstos. Mažas pajamas turinčių šalių atžvilgiu jos ypač
pesimistiškos. Tai lyg koks statistinis apsėdimas. Kompiuteriais duomenys
be vargo ekstrapoliuojami, jų parodymai yra šiurpinantys, įteigiantys Žemės
kaip erdvėlaivio įvaizdį ir pranašaujantys, kad netruks ta diena, kai
pasaulyje liks vien Rosso stovimos vietos. Tačiau šios išvados yra
akivaizdžiai klaidingos. Jos klaidingos prisimenant turtingas šalis, jų
socialinę ir ekonominę istoriją. Esu linkęs tvirtinti, kad jos neteisingos
ir vertinant gyventojų skaičiaus augimą šiandien neturtingose šalyse.

Vaikų skaičiaus augimo aritmetika mažas pajamas turinčiose šalyse atrodo
paprasta, palyginti su užduotimi nustatyti, ar laikui bėgant išaugo
vidutiniškai vienam vaikui tenkanti kokybė. Tėvų rūpestis, visuomeninės
sveikatos programos, anksti pradedamas mokyklinis lavinimas yra
investavimai į vaikų kokybę. Ar tai pagerėjo mažas pajamas turinčiose
šalyse? Ar kūdikiai ir vaikai gauna geresnes gyvenimo galimybes negu prieš
du ar tris dešimtmečius? Nors kūdikių mirtingumas gerokai sumažėjo,
tiesioginių patikimų duomenų nėra. Išmatuoti vaikų kokybę mažas pajamas
turinčiose šalyse yra ypač sunku. Beje, tam tikrą nuomonę apie vaikų
priežiūrą galima sudaryti remiantis teorinėmis prielaidomis bei
netiesioginiais duomenimis.

Analizuojant šeimų elgesį, nustatyta asmeninė paklausa vaistams,
mokykliniam lavinimui, sveikatos paslaugoms ir gausesniam bei geresnės
kokybės maistui. Šių gaminių ir paslaugų pasiūlos kreivė keitėsi
slinkdamasi į dešinę, o jų kaina, palyginti su ankstesniais metais, mažėjo.
Iš esmės namų šeimininkės pastebi, aiškinasi naujas galimybes ir
supratusios, jog jos vertos dėmesio, atsiliepia į paskatas šeimos, kartu ir
vaikų gerovei kelti. Iš visuomenės taip pat ateina paklausa programoms
gerinti geriamojo vandens tiekimą ir stabdyti vandeniu plintančias ligas.

Netiesioginiai duomenys, paremiantys hipotezę apie tai, jog mažas
pajamas turinčiose šalyse vaikų kokybė kyla, pasireiškia trimis formomis.
Šiek tiek padidėja maisto suvartojimo vienam gyventojui kiekis.
Skaičiuojant pagal bendrą vaikų skaičių, labai padidėja darželio ir
pradinės mokyklos lankymas. Ir iškalbingiausias yra vaikų išgyvenimo lygio
padidėjimas. Duomenys, pateikti 1 priede, gauti padalijus gyvenančių vaikų
skaičių iš skaičiaus vaikų, gimusių tam tikro amžiaus moterims. Išgyvenusių
vaikų, kurių motinoms yra 30-34 metai, skaičius lyginamas su analogišku
skaičiumi vaikų, kurių motinoms 50-54 metai. Kiekvienoje iš vienuolikos
šalių jaunesnių moterų vaikų išgyvenimo lygis akivaizdžiai aukštesnis nei
vyresnio amžiaus moterų. Aštoniuose šalyse šis lygis yra aukštesnis apie 20
procentų. Verta pažymėti, jog išgyvenusių vaikų skaičius kaimuose yra
mažesnis nei miestuose visose šalyse, išskyrus vieną, jei lyginsime
duomenis tų šalių, kur yra nurodyta gyvenamoji vieta.

Ekonominių tyrimų, nagrinėjančių vaikų kokybę, yra daug, tačiau
darbuose, kuriuose remiamasi patikima teorija, gausiausiai empirinių
duomenų surinkta apie dideles pajamas turinčių šalių šeimas. A. Leibowitz
atlikta investavimo į vaikus analizė rodo, jog šeimų investicijos
didinanustatomą vaikystės žmogiškojo kapitalo fondą. Net jei atrinkti
tiriamieji buvo gabiausieji vaikai, šeimų investicijų duomenys rodė
teigiamą ir reikšmingą ryšį su jos įvertintais vaikų žmogiškojo kapitalo
duomenimis. Hillas ir Staffordas taip pat nustatė, kad yra teigiamas
tiesioginis ryšys tarp tėvų skiriamo laiko jų ikimokyklinio amžiaus vaikams
ir vaikų išsilavinimo. De Tray analizuoja vaikų mokykąsi pastaruoju metu
atliekamame RAND (tai pažangus mokslo tyrimo institutas) tyrime
palankesnėmis sąlygomis, nes remiasi įvairiais ankstesniais moksliniais
tyrimais.

Mokymasis mokykloje yra daug daugiau nei vartojimas tuo atžvilgiu, kad
mokymusi siekiama ne vien pasitenkinimo ar naudos. Netgi priešingai,
visuomeninės ir privačios mokymosi mokykloje sąnaudos yra tikslingai
skirtos įgyti žmonėse įkūnytam gamybiniam kapitalui, kuris ateityje teiks
paslaugas. Šios paslaugos pavirs būsimu uždarbiu, būsimu sugebėjimu
savarankiškai užsidirbti, tvarkyti namų ūkį ir būsimu vartojimo
pasitenkinimu. Kaip investicija mokymasis mokykloje labai padidina mažas
pajamas turinčių šalių kaupimą, tačiau įprastinėse nacionalinėse
ekonominėse sąskaitose šie duomenys yra paleidžiami, kadangi registruojamas
tik kaupimas, pasireiškiantis fizinio kapitalo kūrimu.

Yra daug mokslinių tyrimų, kuriuose parodoma, kad papildomas mokymasis
neabejotinai didina verslumo sugebėjimo pasiūlą. Atlikta šių mokslinių
tyrimų apžvalga aiškiai liudija, jog sėkmingas mokymasis mokykloje turi
teigiamą įtaką sugebėjimui tvarkytis pusiausvyros nebuvimo, siejamo su
ekonomikos modernizavimu, sąlygomis. Mokslo tyrimų žemės ūkio srityje
duomenys šiuo klausimu akivaizdžiausi – daugiausia dėl to, jog yra,
palyginti su kitų ekonominių veiklų duomenimis, geriausi. Neseniai
išleistoje Welcho apybraižoje tęsiama žmogiškojo kapitalo žemės ūkyje
vaidmens analizė.

Makhijos mokslo tiriamojo darbo daktaro laipsniui gauti pagrindinę dalį
sudaro labai mažų Indijos vaikų atliekamo darbo namuose ir šeimos ūkyje
vertės palyginimas su tuo poveikiu, kurį šis sąnaudų komponentas daro
mokyklos lankomumui. Ji taip pat apžvelgia literatūrą šiais klausimais,
tarp jos ir naujausius mokslo tyrimus, atliktus Shortlidge’o, taip pat
Rosenzweigo ir Evensono.

Ramas ir Schultzas nurodo į lavinimosi augimą Indijoje, palyginti su
gyventojų skaičiaus didėjimu. Kaip parodyta 2 priede, nuo 1950-1951 iki
1970-1971 metų gyventojų skaičius išaugo 52 procentais, priimamų
darželinukų ir pradinukų skaičius – 217 procentų, lankančiųjų pagrindinę
bei vidurinę mokyklas mokinių skaičius – 329 procentais.

3 priede akivaizdžiai matome, kaip labai padidėjo valstybinių mokyklų
išlaidos ir studentų mokymosi privatūs alternatyvieji kaštai, palyginti su
nacionalinių Indijos pajamų išaugimu.

Mokymasis mokykloje pirmiausia yra investicija į būsimą uždarbį ir
pasitenkinimą ateityje. Dėl to labai didelė klaida nagrinėti lavinimo
išlaidas kaip šiandieninį vartojimą. Ši klaida kyla iš prielaidos, kad
mokymasis yra plataus vartojimo prekė – kaip maistas – ir iš to, kad dėl
gyventojų skaičiaus didėjimo didinamos valstybės išlaidos mokykliniam
lavinimui traktuojamos kaip “gerovės” išlaidos, našta valstybei ir išteklių
sunaudojimas, dėl ko mažėja “santaupos”, kurios kitu atveju galėtų būti
panaudotos investavimui. Indijoje kaip matome 3 priede, mokymosi mokykloje
išlaidų dalis nacionalinėse pajamose, santaupose ir investicijose yra ne
tik didelė, bet ir, laikui bėgant, pastebimai išaugo (p. 25).

IŠVADOS

Investicija reiškia bet kurios rūšies turtą, investuotą vieno iš
investitoriaus tam tikroje teritorijoje su sąlyga, kad investicija
atliekama pagal tos teritorijos įstatymus ir ypač, bet ne visada.
Ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla, jų teisingas vystymasis bei
konkurentabilumo gerinimas didele dalimi priklauso nuo investicinio
aktyvumo lygio bei investicinės veiklos apimčių. Klausimų ratas, apimantis
kompanijos investicinę veiklą, pareikalauja pakankamai gilios analizės ir
praktiškai priimtų valdymo spendimų tam, kad būtų galima efektyviai
nukreipti bei formuoti kompanijos investicijų portfelio ekonominį
efektyvumą. Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla žymia dalimi
charakterizuojama vykdomų investicijų apimtimi. Daug kur pažymima, kad
investicijos yra ilgalaikis lėšų įdėjimas. Atskiros investicijų formos yra
ilgalaikės, tačiau investicijos gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui,
trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į akcijas, taupomuosius sertifikatus,
trumpalaikes obligacijas ir t.t.).

Investicinis projektas yra toks darbas, kuris turi pradžią ir pabaigą.
Jis yra planuojamas ir kontroliuojamas, sukeliantis įvairius pokyčius
aplinkoje, tikintis sėkmingos pabaigos, tai iš anksto paruošta
dokumentacija, pagal kurią galima sukurti, rekonstruoti ar patobulinti tam
tikrą objektą. Kituose šaltiniuose projektas apibūdinamas kaip unikalus
darbas, turintis konkretų tikslą ir pasireiškiantis koordinuojamu kelių
tarpusavyje susijusių veiklų atlikimu, nustatytas pradžios ir pabaigos
datas, sritis ir biudžetą. ).

Užsienio investuotojai ir toliau išliks pagrindine jėga, įtakosiančia
šalies kapitalo rinką artimiausioje ateityje ir vidutiniu laikotarpiu. 
Užsienio investuotojams lygiai taip pat kaip ir vietos investuotojams yra
svarbios tos pačios sąlygos – sudaryti kaip galima platesnes galimybes
investuoti ir didinti pasitikėjimą šalies kapitalo rinka.

Pagal tarptautinius apskaitos standartus dukterinės įmonės yra tos,
kuriose įmonė turi reikšmingą įtaką ir valdo per 50 procentų akcinio
kapitalo. Asocijuosiomis įmonėmis paprastai vadinamos tos įmonės, kurių
kita įmonė valdo 20 – 50 akcinio kapitalo ir turi įtakos jos valdymui.
Investicijos, kai valdoma iki 20 procentų kapitalo ir nėra galimybių daryti
įtaką jų valdymui, priskirtinos kitoms investicijoms.

Investuotojas turintis reikšmingos įtakos, tampa atsakingas ir už
investicijų objekto veiklos rezultatus ir logiška, kad apskaitoje
investicijų objekto veiklos rezultato dalis, priklausanti investuotojui,
rodoma investuotojo finansinėje atskaitomybėje kartu ir toks investicijų
apskaitos principas vadinamas nuosavybės metodu.

Žmogiškojo kapitalo teorija kiekvieno žmogaus sveikatą laiko turtu, t.y.
sveikatos kapitalu, o to kapitalo įnašas – sveikatos paslaugomis. Dalis šio
pradinio turto yra paveldima, kita dalis – įgyjama. Laikui bėgant turtas
nuvertėja, vėlesniu gyvenimo laikotarpiu – kuo toliau, tuo labiau.
Bendrosios investicijos į žmogiškąjį kapitalą apima jo įgijimo ir palaikymo
kaštus, tarp jų skirtus vaikų priežiūrai, mitybai, aprangai, būstui,
medicines paslaugoms, asmeninei priežiūrai. Sveikatos kapitalo teikiamos
paslaugos susideda iš “sveiko laiko”, kitaip “nesirgimo laiko”, kuris
panaudojamas darbui, vartojimui, laisvalaikiui.

LITERATŪRA

1. Ališauskas K. Investicinių projektų rengimas, valdymas ir

vertinimas/ K. Ališauskas, Ž. Kazlauskienė. Šiauliai, 2005.

160 p. ISBN 9986-38-572-5

2. Bagdžiūnienė V. Finansinės apskaitos pagrindai. Vilnius, 2004.

187 p. ISBN 9986-00-388-1

3. Jovaiša A. Kaip parengti verslo planą. Vilnius, 1997. 255 p.

ISBN 9986-487-38-2

4. Lydeka Z. Firmos ekonomikos pagrindai/ Z. Lydeka, B. Drilingas.

Vilnius, 2001. 311 p. ISBN 9954-04-028-9

5. Pass Ch. Ekonomikos terminų žodynas/ Ch. Pass, B. Lowes, L.

Davies. Vilnius, 1997. 583 p. ISBN 9986-604-01-X

6. Schultz T. W. Investavimas į žmones: gyventojų kokybės

ekonomika. Vilnius, 1998. 191 p. ISBN 9986-752-35-3

7. Valužis K. Apskaita, mokesčiai, atskaitomybė. Vilnius, 1996. 376

p. ISBN 9986-454-08-5

1. PRIEDAS

Vaikų išgyvenimo lygis pagal motinos amžių, gyvenamą vietą
| |Jaunų motinų |Vyresnio amžiaus |Santykinis jaunų |
| |(30-34 metų |motinų vaikai |motinų kūdikių |
| |amžiaus) vaikai | |išgyvenimo lygio |
| | | |padidėjimas proc. |
|Taivanis, 1967m. | | | |
|Penki miesai |0.963 |0.772 amžius 60 + |20 |
|Kitos vietovės |0.930 |0.753 amžius 60 + |19 |
|Malaizija, 1970 m.| | | |
|Saravakas | | | |
|Miesto |0.961 |0.933 amžius 50 + |3 |
|Kaimo |0.894 |0.807 amžius 50 + |10 |
|Korėja (Pietų), | | | |
|1970 m |0.945 |0.709 amžius 60 + |25 |
|Miestų |0.925 |0.702 amžius 60 + |24 |
|Kaimo vietovių | | | |
|Liberija, 1970 m. |0.88 |0.77 amžius 50 + |12 |
|Miesto |0.84 |0.72 amžius 50 + |14 |
|Kaimo | | | |
|Brazilija |0.782 |683 amžius 50 + |13 |
|1940 |0.870 |0.780 amžius 50 + |10 |
|1970 | | | |
|Sirija, 1970 m. |0.859 |0.642 amžius 50 + |25 |
|Miesto |0.805 |0.595 amžius 50 + |26 |
|Kaimo | | | |
|Tanzanija, 1967 m.|0.84 |0.67 amžius 50 + |20 |
|Miesto |0.74 |58 amžius 50+ |22 |
|Kaimo | | | |
|El Salvadoras, |0.837 |0.664 amžius 50 + |21 |
|1971 m. |0.816 |0.666 amžius 50 + |18 |
|Miesto |0.779 |0.634 amžius 50 + |19 |
|Kaimo | | | |
|Indonezija, 1965 |0.777 |0.576 amžius 55-59|26 |
|m. |0.731 |0.570 amžius 55-59|22 |
|Jordanija, 1961 m.| | | |
|Miesto |0.67 |0.51 amžius 50 + |24 |
|Kaimo | | | |
|Centrinė Afrikos | | | |
|Respublika (metai | | | |
|nenurodyti) | | | |

2. PRIEDAS

Gyventojai ir išsilavinimo didėjimas, Indija nuo 1950 – 1951 m. iki 1970 –

1971 m.
| |1950 |1970 – |1973 – |Padidėjimas procentais |
| |–1951m. |1971m. |1974m. |nuo 1950-1951m. iki |
| | | | |1970-1971m. |
|Gyventojai | | | | |
|(milijonai) |361 |548 |580 |52 |
|Iš viso |44.5 |75.2 |NA |69 |
|6-10 m. amžiaus |32.0 |51.0 |NA |59 |
|11-14 m. amžiaus | | | | |
|Mokymasis |18.7 |59.3 |63.2 |217 |
|(milijonai) |3.3 |13.4 |14.7 |306 |
|Pradinėje |1.5 |7.2 |7.5 |980 |
|Pagrindinėje |2.0 |5.2 |NA |160 |
|Vidurinėje |17 |1.95 |2.23 |1047 |
|Aukštesniojoje | | | | |
|Universitete | | | | |

3. PRIEDAS

Investavimo į mokyklinį mokymąsi ir nacionalinių pajamų santykis, Indija,

nuo 1950-1951 m. iki 1970-1971 m.
| |1950-1951m.|1970-1971m.|
|1. Nacionalinės pajamos milijardais rupijų, šių |95.1 |344 |
|dienų kainos | | |
|2. Valstybinių mokyklų išlaidos milijardais |1.1 |10.8 |
|rupijų, šių dienų kainos | | |
|3. Besimokančiųjų laiko alternatyvieji kaštai, |3.9 |27.9 |
|privačiame sektoriuje milijardais ripijų, šių |5 |11 |
|dienų kainos | | |
|4. 2+3 procentinis santykis su 1 | | |

———————–

Sumanymas

(problema, užduotis)

Realizavimo priemonės

(būdai, sprendimai)

Realizavimo tikslai

(sprendimo rezultatai)

Leave a Comment