Investicijų apskaita

INVESTICIJŲ APSKAITA

APSKAITOS KURSINIS DARBAS

………………………………………………….30

Įvadas

Šiame darbe investicijos apibendrinamos kaip išlaidos, perkant tokius finansinius vertybinius popierius kaip obligacijos ir akcijos, tai finansinės investicijos. Į vertybinius popierius investuoja atskiri žmonės, firmos ir finansų įstaigos, tikėdamiesi gauti pajamų procentais ir dividendais arba padidinus vertybinių popierių vertę.

Taip pat investicijas galima apibendrinti kaip kapitaliniai įdėjiniai perkant materialųjį turtą ar įrenginius ar akcijas, t.y. materialieji arba tikrieji įdėjiniai. Ekonomikos analizėje terminas investicijos dažniausiai vartojamas materialinio investavimo prasme. Materialusis investavimas sukuria naują pagrindinį kapitalą ir padidina šalies gamybos pajėgumą, o finansinis investavimas – tai tik esamo pagrindinio kapitalo pervedimas iš vieno asmens ar organizacijos nuosavybės į kitą.

Norint investuoti, reikia iš anksto žinoti esamo vartojimo apimtį.

Investicijų išlaidos yra visuminės paklausos dalis ir injekcija į nacionalinių pajamų apyvartą. Analizuojant nacionalines pajamas, investicijos yra laikomos garantu socialinių vertybių, kuriamų vyriausybės pastangomis, ir todėl tokios investicijos laikomos vyriausybės išlaidų dalimi.

Darbo tikslas – išsiaiškinti investicijų esmę ir panaudojimo būdus.

Darbo uždaviniai:

• apibrėžti investicijų sąvoką ir jų ekonominę esmę;

• išanalizuoti investicinių projektų svarbą;

• išnagrinėti investuotojų vaidmenį;

• apibendrinti investicijų į kitas įmones kriterijus;

• išnagrinėti požiūrį į investavimą į žmones.

Metodologija:

• mokslinė literatūra;

• spauda ir internetas.

1. Investicijos

1.1. Pagrindinės sąvokos

Pagal Šilinską (2003), investicija reiškia bet kurios rūšies turtą, investuotą vieno iš investitoriaus tam tikroje teritorijoje su sąlyga, kad investicija atliekama pagal tos teritorijos įstatymus ir ypač, bet ne visada, apima:

• kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitas turtines teises, tokias kaip hipoteka, užstatas ar turto areštas, ir kitas panašaus pobūdžio teises;

• akcijas, dalis bendrovėse (pajai), obligacijas bei bet kurias kitas dalyvavimo bendrovėse formas;

• pretenzijas į pinigus, kuriuos naudojant buvo sukurta ekonominė vertė ar į bet kurią veiklą pagal kontraktą, turintį ekonominę vertę, taip pat su investicija susijusias paskolas;

• intelektualinės ir pramoninės nuosavybės teises, patentus, prekių ženklus, techninius procesus, know-how ir bet kurias panašias teises;

• koncesijas pagal viešąją teisę, įskaitant koncesijas gamtinių išteklių žvalgybai, gavybai, apdirbimui ar eksplotavimui, taip pat visas kitas teises, suteiktas įstatymu, kontraktu ar valdžios atstovų sprendimu.

Pajamos reiškia iš investicijų gautas sumas, o ypač, bet ne visada, apima: pelną, palūkanas, kapitalo apyvartos pajamas, dividendus, autorinius honorarus ir kitus mokėjimus.

Investitorius LR atžvilgiu apima:

• fizinius asmenis, kurie yra LR piliečiai pagal LR įstaymus, asmenis be pilietybės, nuolat gyvenančius LR teritorijoje;

• bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą pagal LR įstatymus bei įregistruotą

LR teritorijoje pagal galiojančius įstatymus;

• bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą bet kurios trečios šalies pagal tos šalies įstatymus, kontroliuojamą tiesiogiai ar ne LR piliečio ar LR

ūkio subjekto, turinčio atstovybę Lietuvoje.

Investitorius kitos šalies atžvilgiu apima:

• fizinius asmenis, turinčius tos šalies pilietybę pagal tos šalies įstatymus;

• juridinius asmenis, įsteigtus pagal tos šalies įstatymus.

1. 2. Investicijų ekonominė esmė ir formos

Pagal Valužį (1996), ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla, jų teisingas vystymasis bei konkurentabilumo gerinimas didele dalimi priklauso nuo investicinio aktyvumo lygio bei investicinės veiklos apimčių. Klausimų ratas, apimantis kompanijos investicinę veiklą, pareikalauja pakankamai gilios analizės ir praktiškai priimtų valdymo spendimų tam, kad būtų galima efektyviai nukreipti bei formuoti kompanijos investicijų portfelio ekonominį efektyvumą. Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla žymia dalimi charakterizuojama vykdomų investicijų apimtimi ir formomis.

Terimas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio “įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai.

Kapitalo prieaugio šaltinis ir pagrindinis investicijų įgyvendinimo motyvas yra gaunamas iš jų pelnas. Šie du procesai – kapitalo įdėjimas ir pelno gavimas – gali vykti skirtingais laikotarpiais.

Šiems procesams vykstant vienas po kito, pelnas gaunamas iš karto, kai tik pasibaigia investicinis periodas. Jiems vykstant lygiagrečiai, pelnas pradedamas gauti dar nepasibaigus investavimo etapams. Kai šie procesai vyksta intervalais, tarp investicijų pabaigos ir pelno gavimo pradžios praeina tam tikras tarpas, kuris dažniausiai priklauso nuo konkrečių investicinių procesų ypatybių.

Charakterizuojant investicijų ekonominę esmę, galima pabrėžti, kad šiuolaikinėje literatūroje šis terminas traktuojamas klaidingai arba labai siaura prasme. Tipiškiausia klaida yra ta, kad bet koks lėšų įdėjimas, kuris gali ir nedidinti nei kapitalo prieaugio, nei pelno, suprantamas kaip investicijos. Tokiam lėšų įdėjimui dažniausiai priskiriamos taip vadinamos investicijos televizorių, automobilių, butų ir pan. Pirkimui, kurios savo ekonominiu turiniu nepriklauso investicijoms. Įsigyjant šias prekes, lėšos tiesiogiai naudojamos ilgalaikiam vartojimui, išskyrus jei jų įsigijimo tikslas yra pardavimas.

Dažna klaida yra terimino “investicijos” sutapatinimas su terminu “kapitaliniai įdėjimai”. Investicijos šiuo atveju yra lėšų įdėjimas pagrindinių priemonių atnaujinimui (pastatų, įrengimų, transporto priemonių ir pan.). Tuo pačiu investicijos gali būti panaudotos ir apyvartinėms lėšoms, ir įvairiems finansiniams instrumentams (akcijos, obligacijos), ir atskiroms nematerialių aktyvų rūšims (patentai, licenzijos, know-how).

Kapitaliniai įdėjimai suprantami siauresne reikšme ir gali būti kaip viena iš investicijų formų, bet ne jų analogas.

Daugumoje apibrėžimų pažymima, kad investicijos yra piniginių lėšų įdėjimas. Su šituo negalima sutikti, nes kapitalo investavimas gali būti vykdomas ne tik pinigais, bet ir kitomis formomis (turtu, finansiniais instrumentais, nematerialiais aktyvais ir t.t.).

Taip pat daug kur pažymima, kad investicijos yra ilgalaikis lėšų įdėjimas. Atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau investicijos gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į akcijas, taupomuosius sertifikatus, trumpalaikes obligacijas ir t.t.).

Investicijos – tai įvairių rūšių turtinės ir intelektualinės vertybės, įdedamos į verslą ar kitus objektus ar sferas, ko pasekoje sukuriamas pelnas arba pasiekiamas koks nors socialinis efektas. Tokiomis vertybėmis gali būti: piniginės lėšos, tiksliniai bankiniai indėliai, pajai, akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, turtinės teisės, išeinančios iš autorinių teisių, patirtis, techninių, technologinių, komercinių bei kitų žinių atsipirkimas, apiformintas kaip techninė dokumentacija, kuri yra reikalinga vienokio ar kitokio proceso organizavimui, teisė naudotis žeme, vandenimis bei kitais resursais.

Investicijos vaidina gana svarbų vaidmenį ekonomikos vystyme ir efektyviame jos funkcionavime. Šį vaidmenį padeda išsiaiškinti terminai “bendrosios investicijos” ir “grynosios investicijos”.

Bendrosios investicijos – tai bendra investicinių lėšų apimtis konkrečiu laikotarpiu, nukreiptų į naują statybą, gamybos priemonių įsigyjimą bei prekinių-materialinių atsargų augimą.

Grynosios investicijos – tai bendrųjų investicijų suma, sumažinta amortizacinių suma per atitinkamą laikotarpį.

Grynųjų investicijų dinamikos rodikliai atspindi konkrečios šalies ekonominio išsivystymo charakterį konkrečiame laikotarpyje. Jei grynųjų investicijų suma yra neigiamas skaičius (kai bendrųjų investicijų suma yra mažesnė už amortizacinių atskaitymų sumą), tai reiškia gamybinio potencialo smukimą ir, kaip rezultatas, yra gaminamos produkcijos kiekio mažėjimas. Ši situacija yra charakterizuojama kaip “valstybe, pravalgančia savo turtą”.

Jei grynųjų investicijų suma lygi nuliui, tai reiškia šalies ekonominio lygio kilimo nebuvimą ir, kaip rezultatas, gamybinis potencialas lieka nepakitęs. Tokia situacija charakterizuojama kaip “valstybės trypčiojimas vienoje vietoje”. Jei grynųjų investicijų suma yra teigiamas skaičius, tai reiškia, kad šalies ekonomika yra kilimo stadijoje, nes vykdo gamybinio ir kitokio potencialo augimo politiką. Tokia situacija charakterizuojama kaip “besivystančios ekonomikos šalis”. Grynųjų investicijų kiekio padidėjimas skatina pajamų didėjimą. Esant tokiai situacijai, pajamų sumos augimo tempai žymiai viršija investicijų apimties augimo tempus.

Pavyzdys. Diegiant naują technologiją, įsigyta naujų įrengimų už 100 000

lt., tai leido gauti statybininkams ir mašinų gamintojams tokio pat dydžio pajamas. Jeigu jie pusę savo pajamų išleis vartojimui, tai tų vartojamųjų prekių ir paslaugų gamintojai gaus 50 000 lt. pajamų. Jei ir šie pusę pajamų išleis vartojimui, tai kiti prekių ir paslaugų gamintojai gaus 2

5

000 lt. pajamų. Tokiu būdu šis procesas vyksta iki pat galo, t.y. iki 1 lt.

Vadinasi, iš kiekvieno lito investicijų pavyksta gauti 2 – 3 lt. pajamų.

Ekonomikos teorijoje šis procesas – pajamų augimas didesniu kiekiu nei investicijos į ekonomiką – vadinamas multiplikatoriaus efektu.

Pats terminas multiplikatorius (lotyniškai “multiplikator” reiškia daugintojas arba daugiklis). Tai ekonominis dydis, rodantis vieno kintamojo generuojamo dydžio priklausomybę kitimą sužadinusiojo kintamojo poveikio.

Taigi šis dydis charakterizuojamas kaip koeficientas pajamų augimo nuo grynųjų investicijų apimties augimo. (Pagal pavyzdį m=2,5).

Investicijų apimtys priklauso nuo įvairių ekonominių ir ne tik faktorių.

Ko gero labiausiai investicijų apimtys priklauso nuo gaunamų pajamų paskirstymo tarp vartojimo ir taupymo. Esant vidutiniškai mažoms vieno asmens pajamoms, pagrindinė jų dalis tenka vartojimui. Pajamų augimas didina vartojimo bei taupymo dalis tiek kokybine, tiek kiekybine prasme.

Taupymo dalis didėja sparčiau nei vartojimo. Ši taupymo pajamų dalis yra pagrindinis investicijų resursas

Augant pragyvenimo lygiui, lėšos, skiriamos maistui, nusistoja viename lygyje, o lėšos, skiriamos ne maistui, auga sparčiau ir artėja į begalybę.

Šios lėšos ir yra pagrindinis investicijų šaltinis.

Iš to galima padaryti išvadą, kad santykinis santaupų didėjimas atitinkamai didina investicijų apimtis ir atvirkščiai.

Didelę reikšmę investicijų apimtims turi paskolų palūkanų normos dydis.

Taip yra todėl, kad investicinio proceso eigoje yra naudojamas ne tik nuosavas, bet ir skolintas kapitalas. Jei laukiama grynojo pelno norma viršija paskolų palūkanų normos dydį, tai esant bendroms sąlygoms galima tikėtis, kad investavimas bus sėkmingas. Paskolų palūkanų normos dydžio didėjimas mažina investicijų apimtis ir atvirkščiai.

Tarp faktorių, turinčių ženklią įtaką investicijų apimties pasikeitimui, reikėtų atkreipti dėmesį į infliacijos tempą. Kuo aukštesnis šis rodiklis, tuo didesniu procentu nuvertės būsimas pelnas iš investicijų ir tuo mažiau bus suinteresuotumo didinti investicijų apimtis (ypatingą reikšmę šis faktorius turi ilgalaikėms investicijoms).

Sąlyginis taupymo ir pajamų svoris priklausomai nuo visuomenės pragyvenimo lygio turi tiesioginę reikšmę investicijų apimtims. Esant vidutiniškai aukštoms pajamoms, eiliniai investuotojai dalį savo lėšų gali skirti kaupimui. Kaupimas gali pasižymėti ne tik vertybinių popierių įsigijimu ar indėlių banke padėjimu. Tai gali atsispindėti lizinguojant, draudžiantis gyvybę kaupiamuoju kaupimu ir t.t.

Laukiama pelno norma turi taip pat labai svarbią įtaką investicijų apimčių didėjimui. Jei laukiama pelno norma yra didesnė už vidutinę, tai reiškia, kad ūkio subjektai bus linkę daugiau pelno skirti investicijoms arba padidinti dividendų procentą, kuris atilieps teigiamai akcininkų pajamoms (p.260).

2. INVESTICINIŲ PROJEKTŲ

Samprata

2.1. Projektų tipai

Pagal Ališauską (2005), projektas yra toks darbas, kuris turi pradžią ir pabaigą. Jis yra planuojamas ir kontroliuojamas, sukeliantis įvairius pokyčius aplinkoje, tikintis sėkmingos pabaigos, tai iš anksto paruošta dokumentacija, pagal kurią galima sukurti, rekonstruoti ar patobulinti tam tikrą objektą. Kituose šaltiniuose projektas apibūdinamas kaip unikalus darbas, turintis konkretų tikslą ir pasireiškiantis koordinuojamu kelių tarpusavyje susijusių veiklų atlikimu, nustatytas pradžios ir pabaigos datas, sritis ir biudžetą.

Projektas yra dokumentas, keičiantis mūsų gyvenimą ir aplinką. Tai gali būti gyvenamojo namo arba gamyklos statyba ar rekonstrukcija, mokslo tiriamųjų darbų programa, naujų technologijų įsisavinimas, spektaklio kūrimas, ekonominis regiono plėtojimas ir t.t.

PROJEKTAS

Tuo atveju, kada galutinis projekto rezultatas yra tam tikri fiziniai objektai (statiniai, gamybiniai kompleksai), naujos technologijos ar produktai, projektas gali būti suprantamas kaip suformuluota tikslų sistema, kuriems realizuoti kuriami arba modernizuojami fiziniai objektai, įdiegiami technologiniai procesai, jiems parengiama techninė ir organizacinė dokumentacija, nustatomi materialiniai, finansiniai, darbo ir kt. ištekliai, taip pat numatomi valdymo sprendimai ir jų įgyvendinimo priemonė Projektą galima apibūdinti, nurodant jo svarbiausius bruožus:

• projektas yra planuojamas, finansuojamas ir įgyvendinamas kaip atskira sistema (vienetas);

• projektas gali būti konkrečių šalių susitarimų objektas, kuriam paskiriami ištekliai ir sava vadovybė;

• projektas turi pradžios, pabaigos laiko momentus, tai yra periodą, per kurį tikimasi pasiekti numatytus tikslus;

• projektas turi aiškias ribas (apibrėžtas tam tikroje aplinkoje, tvarkoje ir t.t.), numatytus išteklius (finansinius, materialinius, žmonių, laiko);

• tai konkretus ir unikalus darbas (užduotis), vykdomas pagal patvirtintą dokumentaciją;

• projekto veikla vykdoma komandiniu būdu, t.y. visų darbuotojų bendrai suprantamas ir siekiamas rezultatas, jų pavaldumas projekto vadovui.

Taigi projektą galima apibūdinti:

1. kaip dokumentą,

2. kaip veiklą (procesą),

3. kaip pasiektą rezultatą.

2.2. Investicinio projekto valdymas

Kartu su rinkos ekonomika Lietuvoje atsirado ir projektų valdymo koncepcija. Tai požiūris į projektą kaip į bet kurios sistemos, pavyzdžiui, įmonės, pradinės būklės pakeitimą, susijusį su laiko ir lėšų sąnaudomis.

Šių pokyčių, įgyvendinamų pagal iš anksto nustatytas taisykles, laikantis biudžeto ir laiko apribojimų, procesas vadinamas projektų valdymu.

Projektų valdymas – tai veiklos organizavimas pagal priimtą dokumentą (projektą), siekiant jame numatytų tikslų. Suprantama, siekiama optimaliausio: pasiekti tikslą mažiausiomis išteklių sąnaudomis. Todėl projektų valdymo tikslą galima apibrėžti kaip efektyvų išteklių panaudojimą, siekiant užsibrėžto projekto rezultato iki nurodyto termino.

Svarbiausi projektų valdymo faktoriai yra projektų vadybos žinios, vadovų ir komandos patirtis tokio pobūdžio veikloje bei jų asmeninės savybės.

Pagrindinis projektų valdymo uždavinys yra vykdyti numatytą veiklą, išlaikant balansą tarp išteklių bei laiko, ir taip pat pasiekti norimą rezultatą.

Balansas – tai situacija, kai yra reikiamas kiekis išteklių projekto rezultatui per nustatytą laiką pasiekti.

Projekto rezultatą galima apibrėžti kaip užduotis, kurias reikia atlikti, siekiant projekto tikslo.

Inveticinius projektus galima analizuoti trimis aspektais:

1. pagal investicinės veiklos stadijas;

2. pagal rengimo ir realizavimo procesą;

3. pagal organizacinius elementus.

Kuriant bei įgyvendinant investicinį projektą, pereinamos tokios jo stadijos:

moksliniai tyrimai, konstravimo ir bandomieji bei ekspertiniai darbai, rinkos vertinimas ir įsisavinimas: naujų gaminių (paslaugų) marketingo logistika, produkto, technologijos, įmonės projektavimas, statyba, gamybos įdiegimas, gamybos organizavimas, finansavimas ir t.t. (p.

6

3. ATSKIRI KAPITALO RINKOS VYSTYMOSI

Aspektai

3. 1. Užsienio investuotojų vaidmuo

Pagal Šilinską (2003), užsienio kapitalo dalyvavimas ir jo įtaka yra vienas iš esminių faktorių, nulemiančių nacionalinės kapitalo rinkos bei visos šalies ekonomikos vystymąsi. Užsienio kapitalo investicijų lygis taip yra šalies ekonominio ir politinio patrauklumo bei jos potencialo rodiklis.

Užsienio kapitalo pozicijų tvirtumas Lietuvoje gali būti apibrėžiamas keliais aspektais: (1) bendros investicijos į Lietuvos ūkį, (2) įtaka atskirose ūkio šakose, (3) užsienio investicijų dalis antrinėje kapitalo rinkoje – Nacionalinėje Vertybinių Popierių Biržoje ir (4) Užsienio investuotojų dalis naujo kapitalo įplaukose

Iki 2002 m. pabaigos užsienio investuotojams priklausė 5,2 procento nominalaus visų Lietuvos įmonių kapitalo. 2003 m. užsieniečių nuosavybė padvigubėjo ir padidėjo iki 12 procentų bendro nominalaus kapitalo (neįskaitant finansų sektoriaus). Nepaisant žymaus augimo per 2003 m., palyginus su kitomis Centrinės bei Rytų Europos šalimis (t.y. lyginant su pirmaujančiomis valstybėmis) Lietuva gerokai atsilieka pagal tiesioginių investicijų dydį. Pavyzdžiui, 2003 m. pabaigoje tiesioginių užsienio investicijų dydis Lietuvoje siekė 490 EUR žmogui, kai Estijoje – 846 EUR,

Vengrijoje – 2360 EUR.

Nepaisant gana mažos užsienio investicijų dalies bendroje šalies kapitalo struktūroje, 2003 m. pabaigoje atskirose ūkio šakose pradėjo dominuoti užsienio kapitalas. Didžiausia užsienio kapitalo dalis buvo pašto bei komunikacijų veikloje – 52,5 proc., bankininkystėje – 38 proc., didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje bei remonto veiklose – 33,7 proc., perdirbamojoje pramonėje – 17,5 proc. Investicijos į “Mažeikių naftą”

galėtų padidinti užsienio kapitalo svorį perdirbamojoje pramonėje.

Užsienio kapitalas įsigali patraukliuose sektoriuose, kurie reikalauja didelių investicijų ir kur vietinis kapitalas yra nepajėgus konkuruoti.

Vykstant antrajam privatizacijos etapui, buvo tikėtasi spartaus užsienio investicijų dalies augimo tokiose veiklose kaip transportas, energijos ir dujų tiekimas bei kituose infrastruktūros sektoriuose. Tačiau Rusijos krizės pasekmės ir kontraversiška šalies ekonominės politika neigiamai paveikė užsienio investuotojų aktyvumą.

Užsienio kapitalas užima labai reikšmingą vietą naujo kapitalo įplaukų į akcines bendroves atžvilgiu.

2003 m. pagrindinis investuotojas pagal LR Vertybinių popierių komisijoje įregistruotas bei išplatintas naujas akcijų emisijas buvo valstybė. Valstybė įsigijo 42,9 proc. naujojo kapitalo nominaliosios vertės

– 226,4 mln. Lt (arba 30,2 proc. viso kapitalo emisine verte). Grynaisiais pinigais valstybė už akcijas sumokėjo tik nedidelę dalį apmokėto kapitalo –

12,4 proc. (28 mln. Lt).

Rezidentai (išskyrus valstybę) įsigijo 30,9 proc. kapitalo nominalios vertės (20,1 proc. emisijos vertės). Grynaisiais pinigais rezidentai sumokėjo 35,4 proc. įsigytų akcijų kainos arba 58,7 mln. Lt.

Užsienio investuotojai įsigijo mažiausią kapitalo dalį nominalia verte –

26,9 proc. (144,3 mln. Lt). Tačiau užsienio investuotojai už įsigyjamą kapitalą mokėjo vidutiniškai 2,9 kartus virš nominalios vertės ir jų investicijos sudarė pusę visų emisijų įsigijimo vertės – 49,73 proc. (422,4

mln. Lt). Užsienio investuotojai grynaisiais pinigais sumokėjo didžiausią pasirašyto kapitalo dalį – 98 proc. (416 mln. Lt). Tai sudarė 82,2 proc.

visų piniginių įplaukų NVPB už 1998 m. įregistruotas ir išplatintas akcijų emisijas.

Kitas svarbus aspektas, parodantis užsienio kapitalui dominuojančią poziciją, yra kapitalo, koncentruojamo Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje, nuosavybės struktūrą.

2003 m. pabaigoje 50 procentų kapitalo (rinkos verte), apskaitomo finansų maklerio įmonėse, priklausė užsienio investuotojams (40 procentų nominalia verte). Didžiausia užsienio investuotojų nuosavybės dalis priklausė investuotojams iš JAV (12,2 proc.), Danijos (8,96 proc.) ir Estijos (5,59

proc.). Užsienio investuotojai buvo įsigiję 80 proc. oficialaus sąrašo vertybinių popierių, 47 proc. einamojo sąrašo ir 22 proc. nelistinguojamų vertybinių popierių apskaitomų finansų maklerio įmonėse (nominalia verte).

Pagal veiklas (remiantis finansų maklerio įmonių apskaitoma nuosavybe)

užsienio investicijos dominavo transporte, sandėliavime ir komunikacijose

(82 proc.), elektros energijos, dujų ir vandens tiekimo (80 proc.), statybos ir finansinių tarpininkų (po 66 proc.) veiklose.

Užsienio investuotojų aktyvus dalyvavimas ir ženklios pozicijos antrinėje kapitalo rinkoje leidžia daryti išvadą, jog Nacionalinėje vertybinių popierių birža yra pilnai dominuojama (įtakojama) užsienio investuotojų. Užsienio investuotojai savo investicijas pirmiausia nukreipia į šalies ūkio lyderius, ir tokiu būdu šiems lyderiams sukuria palankias sąlygas pritraukti kapitalo resursus jų tolimesniam augimui (arba tiesiogiai šiuos resursus suteikia patys). Aktyvus užsienio investuotojų dalyvavimas pirmaujančių Lietuvos įmonių kapitale leidžia manyti, jog tolimesnės užsienio kapitalo grynosios įplaukos į listinguojamų kompanijų grupę ženkliai nesikeis, išskyrus tuos atvejus, kai naujos perspektyvios kompanijos bus pateiktos į kapitalo rinką, paspartės privatizavimo procesas, ar vietiniai investuotojai paseks užsienio investuotojų pavyzdžiu.

Svarbu pastebėti, kad veiklos, kuriose aktyviai dalyvauja užsienio kapitalas, pasižymi ne tik ženkliu kapitalo poreikiu, bet taip pat didesniu pelningumu. 2003 m. vidutinė Lietuvos įmonių kapitalo grąža prieš apmokestinimą (pelnas prieš apmokestinimą padalintas iš viso kapitalo)

siekė 6,8 proc. Užsienio kapitalas dominavo pelningiausiuose sektoriuose –

vidutinis svertinis užsienio kapitalo pelningumas, apskaičiuotas pagal atskirų veiklų pelningumą tenkantį užsienio kapitalo daliai, sudarė 12,3

proc.. Valstybinis kapitalas dominavo mažiausiai pelningose veiklose –

vidutinis pelningumas sudarė 4,6 proc., palyginus su vidutiniu privataus vietinio kapitalo pelningumu – 8,5 proc.

3. 2. Globalizacijos įtaka

Lietuvos integracija į tarptautinę kapitalo rinką teikia reikšmingų pranašumų šaliai, verslui (įmonėms) ir vietiniams investuotojams:

Pagrindinis privalumas – platesnis ir lengvesnis kapitalo prieinamumas. Tai reiškia – augančioms įmonėms ir veikloms – stiprinti jų konkurencines pozicijas, didelėms įmonėms – finansuoti veiklą, kadangi vietinis kapitalas yra nepakankamas ir nepatenkina poreikių, valstybei –

finansuoti vystymo programas ir skatinti augimą.

Užsienio investicijų augimas – kapitalo ir technologijų šaltinis, būtinas augančioms ekonomikoms.

Didėjanti konkurencija sektorių viduje skatina efektyviau naudoti vietinį kapitalą ir perskirstyti kapitalą tarp skirtingų ekonomikos sektorių, jei valstybės reguliavimas yra ribotas

Užsienio kapitalo įplaukos leidžia išlaisvinti vietinį kapitalą, kuris gali būti panaudotas taupymui (investicijoms) – Lietuvoje Vyriausybė aktyviai skatino (rėmė) vartojimą, bet ne taupymą.

Užsienio kapitalas gali nukreipti vietinį kapitalą į perspektyviausias veiklos sritis ir įmones tokiu būdu prisidėdamas prie efektyvaus vietinio kapitalo paskirstymo.

Globalizacija, be kita ko, sukuria tam tikrą papildomą riziką bei trūkumus, kurie gali būti efektyviai išsprendžiami / sumažinti:

Integruojantis į pasaulinę kapitalo rinką Lietuvos kapitalo rinka tampa labiau pažeidžiama pasaulinių krizių atveju.

Staigus ir neadaptuotas išsivysčiusių šalių teisinių normų įvedimas gali slopinti Lietuvos kapitalo rinkos vystymąsi.

Didėjanti konkurencija ir spaudimas iš patyrusių ir finansiškai stiprių kapitalo rinkos dalyvių besivystančiai vietinio kapitalo rinkos verslo infrastruktūrai – užsienio kapitalo dominavimas yra neišvengiamas.

Užsienio investuotojų dominavimas pagrindinėse ūkio šakose mažina vietinių investuotojų galimybes taip pat atsiranda nesąžiningos konkurencijos rizika.

Administracinis kišimas ir privilegijuotų teisių kūrimas įtakingiausiems investitoriams griauna konkurenciją.

3. 3. Vietiniai investuotojai – ar jie dalyvauja rinkoje?

Masinės privatizacijos metu atsirado milžiniškas kiekis naujų akcininkų

– nors tikslus skaičius nežinomas –manoma, jog jis galėjo siekti apie 1,5

mln.

“Priverstinis” tapimas akcininkais negalėjo užtikrinti tolimesnio domėjimosi antrine kapitalo rinka. Tik nedidelė “priverstinių” akcininkų dalis sugebėjo pasipelnyti iš vertybinių popierių rinkos, tačiau net jų didžiausia dalis už akcijų pardavimą gautų pinigų negrįžo į kapitalo rinką, o panaudota vartojimui. Kiti “priverstiniai” akcininkai turi laukti geresnių laikų, suteikiančių vienodas galimybes realizuoti ar prarasti savo “investicijas” ateityje.

Analizuojant agreguotus duomenis galima būtų teigti, kad vietiniai investuotojai turi ženklią nuosavybės dalį Lietuvos įmonių kapitale – apie

27,7 proc. – sąlyginai pastovią dalį nuo pirmojo privatizavimo etapo pabaigos. Žiūrint į investuotojų įtaką antrinėje kapitalo rinkoje

(Nacionalinė vertybinių popierių birža), vietinių privačių investuotojų dalis yra gana silpna. Vietiniai investuotojai valdo tik 20 proc.

oficialiojo sąrašo vertybinių popierių, 53 proc. einamojo sąrašo ir 78

proc. nelistinguojamų vertybinių popierių, apskaitomų finansų maklerio įmonėse (nominalia verte). Lietuvos fiziniai asmenys turi 33,7 proc., o privačios kompanijos – 52 proc. visos nuosavybės. Didžiąją vietinių investuotojų nuosavybės dalį sudaro pirminio privatizavimo etapo likučiai, tuo tarpu kai aktyvus naujojo kapitalo dalyvavimas antrinėje kapitalo rinkoje yra labai ribotas.

“Baltijos tyrimų” atlikta nacionalinė apklausa “Lietuvos gyventojai apie vertybinius popierius” (2003 metų balandis) parodė, jog investicijos į vertybinius popierius kaip taupymo forma užima tik 10 vietą po kitų investicijų ir taupymo galimybių. Netgi turint laisvų lėšų tik 3 procentai respondentų pabrėžė, jog be abejonės investuotų į akcijas. Tokius tyrimų rezultatus nulemia tai, kad Lietuvoje neegzistuoja investicijų į kapitalo rinką tradicijos bei kad ženkliai sumažėjo vietinių investuotojų pasitikėjimas kapitalo rinka (jei toks pasitikėjimas egzistavo iš viso).

Nepalankūs ir netgi žalingi Finansų ministerijos (taip pat ir kitų reguliuojančių institucijų) sprendimai, kurie sutapo su pasauline augančių kapitalo rinkų krize, sąlygojo vietinių investuotojų pasitraukimą iš kapitalo rinkos bei Vertybinių popierių biržos “numarinimą”.

Kapitalo prieaugio mokestis – kuris buvo Vyriausybės “menas” kuriant neaiškiais ir komplikuotas procedūras bei jų taikymo mechanizmus. Šiuo atveju ne tiek mokesčių tarifas, bet kiek mokesčių mokėjimo procedūros turėjo ypač didelį neigiamą poveikį (būtų vertinga palyginti “naudą”

(surinktų mokesčių dydį) su prarasto pasitikėjimo ir vietinių investuotojų pasitraukimo iš vertybinių popierių biržos pasekmėmis).

Akcininkų mažumos teisių apsauga – įvairių išimčių įvedimas, siekiant apeiti privalomojo pasiūlymo įgyvendinimą, kai kontrolinį paketą įgijęs akcininkas privalo išpirkti akcijas iš smulkių akcininkų. Didelė kapitalo koncentracija yra vienas nepatraukliausių vietos kapitalo rinkos bruožų. Neegzistuojantys mažumos akcininkų teisių apsaugos mechanizmai, taip pat Vertybinių popierių komisijos sprendimai, palankūs dideliams akcininkams ir pagaliau Vyriausybės kontroliuojamos kompanijos (AB “Naftos terminalas”) nesugebėjimas veikti pagal įstatymus ir simbolinės baudos (sumokėtos Vyriausybei, o ne nukentėjusiems privatiems akcininkams) griauna pasitikėjimą vietine rinka.

Finansų ministerijos pasipriešinimas vietinių institucinių investuotojų – investicijų bei pensijų fondų – atsiradimui. Vietiniai investiciniai fondai ilgainiui turėtų tapti pagrindiniu vietinių privačių investuotojų pagrindiniu investavimo įrankiu. Nepaisant to, atsakingos institucijos, nesugebėdamos suvokti investicinių fondų svarbos visai kapitalo rinkai, įvedė eilę apribojimų bei sukūrė nepalankią mokesčių sistemą.

Be kita ko, Vyriausybė praranda aiškias galimybes reikšmingai paskatinti kapitalo rinkos vystymąsi bei atskleisti kapitalo rinkos privalumus vietiniams investuotojams. Aiškus tokios situacijos pavyzdys galėtų būti 5

proc. AB “Lietuvos Telekomas” privatizavimas parduodant akcijas darbuotojams. Vyriausybė pardavė 5 proc. AB “Lietuvos Telekomas” akcijų darbuotojams labai palankiomis sąlygomis (4 kartus pigiau nei mokėjo strateginiai investuotojai). Tačiau vietoje šių akcijų išleidimo tiesiai į rinką (biržą) ir leidimo darbuotojams uždirbti tikroje kapitalo rinkoje, tuo pačiu suteikiant Nacionalinei Vertybinių popierių biržai realią galimybę sulaukti taip trūkstamo vietos bei užsienio investuotojų dėmesio,

Vyriausybė (netiesiogiai per strateginį investuotoją) apribojo šių patrauklių akcijų cirkuliaciją Vertybinių popierių biržoje vienerius metus, suteikdama palankias sąlygas perpardavinėtojams supirkinėti akcijas iš darbuotojų žema kaina. Įdomu pastebėti, jog šioje situacijoje, aktyviausi kapitalo rinkos aktyvumo skatintojai ir kovotojai – makleriai – išliko tylūs. Jų aktyvus dalyvavimas užbiržinėje prekyboje ir laukiamas būsimasis pelnas patenkino visas sandorio šalis.

3. 4. Ateities perspektyvos – ar galimas efektyvių politikų įgyvendinimas?

Tolesnį kapitalo rinkos vystymąsi (atsiribojant nuo šalies ekonominės ir finansų politikos) galima būtų išskirti į tris pagrindines kryptis, susijusias su kapitalo rinkos dalyviais. Iš esmės – nieko naujo, bet tai sudaro kapitalo rinkos pagrindą:

1. Suteikiant pakankamai galimybių užsienio investuotojams bei kuriant vietos investuotojų pagrindus

2. Įmonių kapitalo bazės stiprinimas

3. Kapitalo rinkos institucijų reikiamo vaidmens didinimas

3. 5. Investuotojai

Pagal Jovaišą (1997), imdami paskolą iš banko, įsipareigoja mokėti nustatytas palūkanas, o paskolos grąžinimą garantuoja nekilnuojamuoju turtu. Investuotojas viso to nereikalauja. Jam svarbu kita – verslo perspektyvos ir būsimasis pelnas. Investuotojui siūloma tapti dalininku, t.y. už gautą investiciją parduoti tam tikrą savo firmos akcijų skaičių (bankui tai nesiūloma).

Lietuvoje yra daug investicinių bendrovių, tačiau jos, užuot investavusios į naujas, perspektyvias firmas, privatizavo senas, dideles ir neefektyvias valstybines įmones. Reikia tikėtis, kad ateityje padėtis pasikeis ir naujieji Lietuvos milijonieriai pradės ieškoti naujų ir perspektyvių verslų, kuriems vadovaus energingi sumanūs vadovai.

Verslo planą galima siųsti užsienio investicinėms firmoms, tačiau yra keletas dalykų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti:

• Investicijos galima tikėtis tik tada, kai projektas išties didelis.

Joks investuotojas nevažiuos, tarkim, iš JAV, jei projekto numatomas metinis pelnas bus, pavyzdžiui, 50000 litų. Vien kelionė, sugaištas laikas projekto išsamiai analizei ir deryboms gali kainuoti daugiau, be to, siūloma tik planuojamą palną, kuris dažniausiai smarkiai skirsis nuo realaus būsimojo pelno (beveik visuomet ne į gerąją pusę).

• Daugelis investicinių firmų turi ‘’savus’’ verslus, į kuriuos investuoja. Sunku rasti tikią firmą, kuri susidomėtų būtent šia sritimi. Tokios firmos kasdien gauna gana daug pasiūlymų. Beje, dauguma jų – tos pačios šalies verslininkai. Investuotojas puikiai pažįsta ir verslo aplinką, ir tos šalies įstatymus. Prireiks tikrai daug pastangų įrodyti, kad Lietuvoje yra palankios sąlygos numatytam verslui.

Norint sudominti užsienio investuotoją, reikia pasiūlyti tikrai labai perspektyvų, pelningą ir didelės apimties verslą. Jei projektas ne toks, lieka tikėtis bendradarbiavimo su vietiniais investuotojais. Dažniausiai tai verslininko draugai, pažįstami, giminės, karatai ir visai nepažįstami žmonės. Lietuvoje nuvilnijus prisiskolinusių firmų bankrotų bangai, dabar tai labai sudėtinga. Bus labai sunku įkalbėti šeimininką investuoti pinigus į verslą (p. 251)

Pagal Šilinską (2003), užsienio investuotojai ir toliau išliks pagrindine jėga, įtakosiančia šalies kapitalo rinką artimiausioje ateityje ir vidutiniu laikotarpiu.

Užsienio investuotojams lygiai taip pat kaip ir vietos investuotojams yra svarbios tos pačios sąlygos – sudaryti kaip galima platesnes galimybes investuoti ir didinti pasitikėjimą šalies kapitalo rinka.

Pasiūlyti vietos investicinių fondų galimybes – kadangi užsienio investuotojai būtų pirmieji vietos investicinių fondų investuotojai, tai galėtų nemažai prisidėti prie jų vystymosi pirminiame etape

Išvestinių vertybinių popierių rinkų vystymas – indeksai (vidutiniam laikotarpiui), ateities sandoriai bei opcionai (tolimesnei perspektyvai)

Užtikrinti smulkiųjų akcininkų teisių apsaugą (užkirsti kelią

Valstybei ir kitų kontrolinius akcijų paketus turinčių akcininkų galimybę pažeisti smulkiųjų akcininkų teises superkant iš pastarųjų akcijas, pateikiant privalomą oficialų pasiūlymą)

Įpareigoti (įvesti pakankamą atsakomybę) įmonių vadovybę atskleisti realią įmonių finansinę padėtį bei kitą su įmonės vystymusi susijusią esminę informaciją (nepakankama kontrolė)

Sumažinti neapibrėžtumą, kas daugiausia būtų sąlygota mažėjančio

Valstybės (Vyriausybės) tiesioginio kišimosi ir reguliavimo, susijusio su įmonių veikla ir vystymusi.

Užsienio investuotojų dominavimas Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje sąlygos didelį vietinės kapitalo rinkos pažeidžiamumą augančių pasaulinių kapitalo rinkų bei bendros šalies ekonominės ir finansinės situacijos atžvilgiu.

Tolimesnis infrastruktūros sektorių privatizavimas turi būti užtikrintas strateginiams investuotojams. Gerokai aktyvesnės Vyriausybės pastangos privatizuojant stambias infrastruktūros įmones turėtų pritraukti užsienio kapitalo į tokius ūkio sektorius kaip transportas, energetika, šilumos ir dujų tiekimas, komunikacijos, savivaldybių paslaugos ir t.t.

Nepaisant to, strateginiams investuotojams neturi būti sudaromos išskirtinės sąlygos ar sukuriama monopolinė padėtis (tai kaip buvo cukraus, naftos perdirbimo pramonės, telekomo atveju ir pan.). Valdžios institucijų paramos bei sukuriamos investuotojo monopolinės padėties nauda valstybei yra trumpalaikė, tuo tarpu jų pasekmės gali būti labai skausmingos ir žalingos tolimesniam laisvos rinkos vystymuisi. Tai reiškia, kad infrastruktūros įmonių restruktūrizavimas, jų veiklos valstybinis dereguliavimas ir demonopolizavimas iki privatizavimo yra esminis šių įmonių privatizavimo klausimas.

Kaip buvo minėta anksčiau, vietos investuotojai užimą nežymią dalį antrinėje kapitalo rinkoje. Nepaisant to, vietos kapitalo “išsiugdymas” bus vienas esminių NVPB sėkmingos veiklos veiksnių ilgalaikėje perspektyvoje.

Tikslas išsiugdyti rinkoje vietos investuotojus bus labai sunkiai pasiekiamas, atsižvelgiant į vietos investitorių tradicijų nebuvimą bei pakankamai žalingus Vyriausybės ir kitų reguliuojančių institucijų sprendimus ir veiksmus, sąlygojusius apmokestinimo apribojimų ir kitokių kliūčių dalyvauti NVPB vietos kapitalui sudarymą.

Šios veiklos kryptys ir įgyvendinamos politikos galėtų prisidėti prie vietinių investuotojų pagrindų sukūrimo.

Palankių teisinių pagrindų sukūrimas vietinėms investicijoms (investicijos į vertybinių popierių rinką) – visiškai aiškios (skaidrios)

ir paprastos kapitalo prieaugio apmokestinimo sistemos suformavimas, sukuriant supaprastintas investavimo procedūras – per bankų filialus, internetą, kitas informacijos perdavimo priemones.

Priemonių vietinių investicijų pritraukimui paruošimas – vietinių investicinių bei pensijų fondų įkūrimas bei nelogiškų teisinių apribojimų šiai veiklai vykdyti pašalinimas; diskusija – kas yra pagrindiniai fondų įkūrimo barjerai – neišsivysčiusi rinka ar teisiniai nesklandumai – turi būti baigta pašalinus akivaizdžius teisinius barjerus taip suteikiant galimybę pačiai rinkai įrodyti fondų reikalingumą.

Vietinių investuotojų švietimas – švietimo programų paruošimas ir įdiegimas siekiant sukelti jų susidomėjimą bei pagilinti kapitalo rinkos žinias.

Investicijų tradicijų kūrimas – sudaryti galimybes bei suteikti informaciją apie investicijas į kapitalo rinkos instrumentus, sukurti sąlygas investicijoms į užsienio akcijas, taip būtų skatinamas vietinių investuotojų susidomėjimas kapitalo rinkos instrumentais artimiausioje ateityje, bei suteikiamos geros diversifikavimo galimybės tolimesnėje ateityje.

Nacionalinės vertybinių popierių biržos reklamavimas vietinėje rinkoje – marketingo programų paruošimas bei diegimas specialioms vietinių investuotojų auditorijoms.

3. 6. Įmonės

Lietuvos įmonės – emitentai – palyginus su Europos Sąjungos įmonėmis yra nedidelės ir mažos kapitalizacijos. Įmonių susijungimai (ypač apdirbamojoje pramonėje) bei naujos užsienio ir vietinio kapitalo investicijos taps viena iš esminių įmonių augimo sąlygų. Tikimasi, jog daugumos Lietuvos įmonių kapitalas turėtų gerokai išaugti per artimiausius penkerius metus. Siekiant paskatinti vietinių kompanijų augimą ir vietos kapitalo plėtrą, Vyriausybė galėtų prisidėti prie vietinio kapitalo ekspansijos (sukurdama užsienio investicijų skatinimo programas). Prasidėjęs tarptautinės plėtros procesas gali užtikrinti vietinių įmonių ateityje tapimą svarbiais kapitalo rinkos dalyviais.

Skaidrumas ir aukšta verslo kultūra – svarbus siektinas aspektas idant pagreitinti kapitalo rinkos vystymąsi. Tai negali būti pasiekta vien tiktai griežtinant reguliuojančias priemones. Svarbesnis dalykas yra verslo kultūros vystymas, kuris turi būti orientuotas į visų investuotojų poreikius.

3. 7. Institucijų atnaujinimas

Kapitalo rinkos sąstingio akivaizdoje ir kai ši būsena tęsiasi pakankamai ilgą laiko tarpą, kapitalo rinkos institucijos turėtų keisti savo požiūrių, daugiau skiriant dėmesio rinkos skatinimo ir inovacijų diegimo, nei techninio reguliavimo griežtinimo veiksmams. Kapitalo rinkos institucijos turėtų pereiti nuo išskirtinio koncentravimosi siekiant “išgryninti” vidines procedūras, ir atsigręžti į realius užsienio ir vietinių investuotojų, emitentų ir finansų maklerių poreikius.

Kapitalo rinkos institucijos (tame tarpe ir Vertybinių Popierių komisija) turi užimti pro-aktyvesnę (bet ne gynybinę) poziciją remiant finansų maklerių įmonių veiksmus, kurie skatina rinkos vystymą. Finansų makleriai kaip aktyviausi rinkos dalyviai turi tapti pagrindiniais rinkos institucijų partneriais vystant rinką. Finansų maklerio įmonės dabartinėmis rinkos sąlygomis susiduria su eile problemų todėl kapitalo rinkos institucijų parama būtų sveikintinas sprendimas.

Kapitalo rinkos institucijos turi siekti atstatyti pasitikėjimą

Nacionaline Vertybinių Popierių Birža ne tik privačių investuotojų bet ir pačios Lietuvos Vyriausybės akyse, kadangi vis didesnė dalis Vyriausybės (valstybinių institucijų) veiksmų ir sprendimų, kurie yra susiję su kapitalo rinka yra iškeliama už Nacionalinės vertybinių popierių biržos ribų (pvz. AB “Lietuvos telekomo” akcijų pardavimas darbuotojams, kiti privatizavimai). Privatizavimo nukreipimas per biržą galėtų tarnauti ne tik kaip efektyvi priemonė pritraukianti užsienio kapitalą, bet ir kaip priemonė sureikšminanti Vertybinių popierių biržos rolę. Iki šiol

Vertybinių popierių birža atlikdavo techninę funkciją privatizavimo procese, todėl jos įnašas į privatizavimo procesą buvo nereikšmingas.

Atsižvelgiant į aukštos kvalifikacijos darbuotojus ir į pritrauktą kapitalą, būtų racionalu vykdyti privatizaciją per Vertybinių popierių biržą. Tai galėtų būti ne tik privatizavimo pasiūlymų įgyvendinimas per

Vertybinių popierių biržą, bet ir pirminis akcijų pardavimas privatizuojant patrauklias infrastruktūros įmones bei parduodant kontrolinius paketus strateginiams investuotojams.

Deja, Lietuvos kapitalo rinkos institucijos negali sparčiai reaguoti į nuolatinius technologinius bei struktūrinius kitų centralizuotų kapitalo rinkų pasiekimus. Europos kapitalo rinkos siūlo modernias technologijas, mažus prekybos kaštus, aktyvų dalyvavimą rinkoje ir t.t. NVPB siekdama išlaikyti konkuruojančią padėtį taip pat turi integruotis į kitų šalių rinkas. Šiuo atveju ženkli iniciatyva ir ambicijų atsisakymas galėtų paspartinti integravimosi procesus bei galėtų įvesti daugiau aiškumo dėl

Lietuvos, Latvijos ir Estijos kapitalo rinkų integracijos terminų.

[pic]

4. INVESTICIJOS Į KITAS ĮMONES

Pagal Bagdžiūnienę (2004), investicijų į asocijuotąsias įmones apskaitą reglamentuoja 28-as tarptautinis apskaitos standartas ‘‘Investicijų į finansines priemones apskaita’’, o investicijų į dukterines įmones apskaitą nustato 27-as tarptautinis apskaitos standartas ‘‘Konsoliduota finansinė atskaitomybė ir investicijų į dukterines įmones apskaita’’.

Pagal tarptautinius apskaitos standartus dukterinės įmonės yra tos, kuriose įmonė turi reikšmingą įtaką ir valdo per 50 procentų akcinio kapitalo. Asocijuosiomis įmonėmis paprastai vadinamos tos įmonės, kurių kita įmonė valdo 20 – 50 akcinio kapitalo ir turi įtakos jos valdymui.

Investicijos, kai valdoma iki 20 procentų kapitalo ir nėra galimybių daryti įtaką jų valdymui, priskirtinos kitoms investicijoms.

4. 1. Pripažinimo kriterijai

Reikšmingos įtakos pripažinimo sąlygos:

1. kai investuotojas dalyvauja investicijų objekto direktorių taryboje ar kitame aukščiausiame valdymo organe ir turi sprendžiamojo balso teisę;

2. kai investuotojas dalyvauja nustatant investicijų objekto veiklos politiką;

3. kai investuotojas ir investicijų objektas tarpusavyje atlieka stambius sandorius;

4. kai investuotojas ir investicijų objektas tarpusavyje keičiasi reikšmingais techniniais dokumentais;

5. kai investuotojas ir investicijų objektas tarpusavyje keičiasi vadojaujančiu personalu;

Investuotojas turintis reikšmingos įtakos, tampa atsakingas ir už investicijų objekto veiklos rezultatus ir logiška, kad apskaitoje investicijų objekto veiklos rezultato dalis, priklausanti investuotojui, rodoma investuotojo finansinėje atskaitomybėje kartu ir toks investicijų apskaitos principas vadinamas nuosavybės metodu.

4. 2. Įvertinimas ir apskaita

Ilgalaikės investicijos į kitas įmones gali būti apskaitomos šiais būdais:

1. savikainos

2. nuosavybės

Nuosavybės būdas – apskaitos principas, kai pradžioje investicija registruojama pagal įsigyjimo savikainą, paskui kartu su investuojamo objekto grynojo turto dalimi bei jos pokyčiais, įvykusiais įsigijus.

Dividendai, gaunami iš dukterinės įmonės, ma-ina tokios investicijos įsigyjimo savikainą. Investuotojo pelno (nuostolių) ataskaitoje gauti dividendai turi būti rodomi atskirai, norint taikyti nuosavybės apskaitos principą investicijoms.

Savikainos būdas – apskaitos principas, kai investicijos apskaitomos pagal įsigyjimo savikainą. Pelno (nuostolių) ataskaitoje parodomos investicijų pajamos, kurios gaunamos paskirsčius įmonės, į kurią buvo investuotos lėšos, sukauptą grynąjį pelną, uždirbtą investavus į tą įmonę.

Dažniausiai investicijos į dukterines įmones apskaitomos nuosavybės būdu, o į asocijuotąsias – įsigyjimo savikainos. Finansinis turtas, skirtas perparduoti, irgi apskaitomas įsigyjimo savikainos būdu. Ilgalaikės investicijos gali būti perkainuojamos, jei atsiranda reikšmingi įsigyjimo savikainos ir tikrosios vertės skirtumai. Perkainojimo rezultatas, jei yra vertės padidėjimas, rodomas nuosavo kapitalo dalyje, perkainojimo rezervo (rezultato) straipsnyje, kol investicijos nėra parduodamos ar kitokiu būdu perleidžiamos. Perkainojimas turėtų būti atliekamas prisilaikant bendrojo atsargumo principo ir turi būti pagrįstas objektyvia informacija.

Investicijos pradžioje apskaitoje registruojamą įsigyjimo savikainą, sudaro:

1. sumokėtos ar mokėtinos sumos už nuosavubės dalį;

2. sandorio sudarymo išlaidos (komisiniai, rinkliavos ir pan.)

Jei investicijos įsigyjamos mainais ar gaunamos kaip atlygis už įsipareigojimų įvykdymą, jų įsigyjimo savikainos pagrindas yra jų tikroji vertė arba pačių akcijų, arba mainais atiduodamo turto. Pavyzdžiui, jei akcijomis laisvai prekiaujama vertybinių popierių biržoje, tikroji vertė yra rinkos kaina.

Jei tikroji ilgalaikių investicijų vertė reikšmingai kinta, jos gali būti perkainojamos, prisilaikant atsargumo principo tikrąja verte. Jeigu jų vertė didesnė negu įsigyjimo savikaina, tada perkainojimo skirtumas apskaitomas perkainojimo rezervų (rezultatų) sąskaitose, o jei mažesnė, nurašomas perkainojimo rezervas, o kai jo nebelieka, tada apskaitoma veiklos sąnaudose.

4. 3. Informacijos atskleidimas metinėje finansinėje atskaitomybėje

BALANSAS

Investicijos parodomos balanse atskiru straipsniu gryjąja verte (likučiai ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje).

PELNO (NUOSTOLIO) ATASKAITA

1. gauta pajamų dalis iš investicijų,

2. vertės sumažėjimo sąnaudos.

AIŠKINAMASIS RAŠTAS

Apskaitos politika:

1. dukterinių, asocijuotojų ir kitų investicijų apskaitos principai;

2. jei investicijos į dukterines įmones apskaitomos įsigyjimo savikainos būdu, būtina tai nurodyti;

3. jei dukterinės įmonės apskaitą tvarko pagal visiškai kitokius apskaitos principus ir taikyti nuosavybės būdo neįmanoma, nurodyti šį faktą.

Pastabos:

1. sąrašas įmonių, kuriose įmonė turi reikšmingą įtaką arba kontrolę, pavadinimas, valdoma dalis, veiklos pabūdis;

2. likutinių verčių laikotarpio pradžioje ir pabaigoje pagal kiekvieną grupę sutikrinimas, nurodant pokyčius:

a) įsigyjimo savikaina laikotarpio pradžioje ir pabaigoje, b) įsigyjimų vertė, c) vertės sumažėjimas ar padidėjimas (p. 121).

5. INVESTICIJOS Į ŽMONES IR ŽMOGIŠKUOSIUS

Išteklius

5.1. Investavimas į sveikatą

Pagal Schultz (1998), žmogiškojo kapitalo teorija kiekvieno žmogaus sveikatą laiko turtu, t.y. sveikatos kapitalu, o to kapitalo įnašas –

sveikatos paslaugomis. Dalis šio pradinio turto yra paveldima, kita dalis –

įgyjama. Laikui bėgant turtas nuvertėja, vėlesniu gyvenimo laikotarpiu –

kuo toliau, tuo labiau. Bendrosios investicijos į žmogiškąjį kapitalą apima jo įgijimo ir palaikymo kaštus, tarp jų skirtus vaikų priežiūrai, mitybai, aprangai, būstui, medicines paslaugoms, asmeninei priežiūrai. Sveikatos kapitalo teikiamos paslaugos susideda iš “sveiko laiko”, kitaip “nesirgimo laiko”, kuris panaudojamas darbui, vartojimui, laisvalaikiui.

Neabejotina, kad žmonių kokybės srityje pats didžiausias mažas pajamas turinčių šalių pasiekimas yra sveikatos pagerėjimas, matuojamas ilgesne gyvenimo trukme. Nuo maždaug 1950 m. daugelyje šių šalių laukiama gyvenimo trukmė padidėja 40-čia procentų. Kūdikių ir mažų vaikų mirtingumo sumažėjimas yri tik šio pasiekimo dalis. Vyresniojo amžiaus vaikų, paauglių ir suaugusių mirtingumas taip pat sumažėjo.

Schultzas nagrinėja šių demografinių procesų ekonomiką Indijoje. Gauti rezultatai atitinka kitų mažas pajamas turinčių šalių duomenis. Indijoje

1951-1971 m. gimusių berniukų laukiama gyvenimo trukmė padidėjo 43

procentais, o mergaičių – 41 procentu. Tiek vyrų, tiek moterų gyvenimo trukmė atskirais amžiaus tarpsniais – po dešimties metų, po dvidešimties metų ir taip toliau iki šešiasdešimties – taip pat buvo neabejotinai ilgesnė 1971 – aisiais nei 1951 metais.

Šių gyvenimo trukmės pailgėjimų teigiamos ekonominės išvados akivaizdžios. Nors sudėtinga pamatuoti žmonių pasitenkinimą, priklausantį nuo ilgesnės amžiaus trukmės, Usheris išradingai išplėtojo ekonominę teoriją nustatyti naudai, kurią žmonės gauna padidėjus laukiamai gyvenimo trukmei. Pagal jo empirinę analizę papildoma nauda gerokai padidina asmeninių pajamų vertę.

Ilgesnė gyvenimo trukmė – tai papildoma paskata įgyti daugiau išsilavinimo, vertinant jį kaip investiciją, sąlygojančią didesnes pajamas ateityje. Tėvai daugiau investuoja į savo vaikus. Didesnę prasmę įgyja kvalifikacijos tobulinimas darbo vietoje. Papildomas sveikatos kapitalas ir kitos žmogiškojo kapitalo formos didina darbuotojų produktyvumo tendenciją.

Ilgesnė gyvenimo trukmė lemia ilgesnį buvimo gamybine jėga metų kiekį ir mažina “nedarbingumo laiką”. Geresnė sveikata ir gyvybingumas savo ruožtu didina asmens darbo valandomis matuojamą darbo produktyvumą.

Esamų tyrimų, kurių autorius pateikia įrodymų, kad tam tikri Indijos žemės ūkio pasiekimai priklausė nuo žmonių sveikatos pagerėjimo.

5.2. Investavimas į švietimą

Švietimas labai pagerina gyventojų kokybę. Bet apskaičiuojant vidurinio lavinimo kainas reikia įtraukti ir darbo, kurį atlieka mažamečiai vaikai padėdami savo tėvams, vertę. Netgi kai patys mažiausi vaikai pradeda lankyti mokyklą, dauduma tėvų turi atsisakyti jų tradiciškai atliekamų darbų vertės. Dar vienas mokymosi mokykloje skiriamasis bruožas yra tai, ką galima būtų pavadinti vyno brendimo efektu (rūšies gerėjimo efektu) –

kiekvienos naujos kartos vaikui darosi pasiekiamas vis didesnis išsilavinimas. Kai neraštingumas visuotinis, vyresni žmonės gyvena be jokio ar su nedideliu išsilavinimu, o vaikai augdami naudojasi švietimu.

Nuo 1950-1951 m. iki 1970-1971 m. Indijos gyventojų skaičius išaugo maždaug 50 procentų. Šešerių keturiolikos metų vaikų priėmimas į mokyklą padidėjo daugiau kaip 200 procentų, o antplūdis į vidurines mokyklas ir universitetus buvo dar didesnis. Kadangi lavinimas mokykloje pirmiausia yra investicija, būtų didelė klaida laikyti visas išlaidas švietimui einamuoju vartojimu. Šią klaidą sąlygoja prielaida, kad lavinimas mokykloje yra ne kas kita, o plataus vartojimo prekė. Klaidinga valstybės išlaidas mokykliniam lavinimui priskirti prie iš biudžeto finansuojamos “gerovės”

išlaidų ir manyti, kad ištekliai, naudojami mokymuisi, tėra “santaupų”

mažinimas. Ta pati klaida būdinga vertinant išlaidas sveikatos reikalams tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje.

Išlaidos lavinimui, taip pat ir aukštajam mokslui, yra svarbi nacionalinių pajamų dalis daugelyje mažas pajamas turinčių šalių. Šios išlaidos yra tiesiogiai susijusios su įprastiniais nacionalinės sąskaitybos rodikliais (sąvokomis) – taupymu ir investicijomis. Indijoje išlaidų mokykliniam lavinimui dalis, palyginti su nacionalinėmis pajamomis, santaupomis ir investicijomis, ne tik yra didelė, bet, laikui bėgant, labai augo.

5.3. Investavimas į gyventojų kokybę

Pateikdama ir traktuodama duomenis apie gyventojus šiuolaikinė demografija yra ir sudėtinga, ir tiksli. Gyventojų skaičiaus didėjimo projekcijos, vertinant ekonominiu požiūriu, yra statistiškai išplėtotos, bet nepakankamai pagrįstos. Mažas pajamas turinčių šalių atžvilgiu jos ypač pesimistiškos. Tai lyg koks statistinis apsėdimas. Kompiuteriais duomenys be vargo ekstrapoliuojami, jų parodymai yra šiurpinantys, įteigiantys Žemės kaip erdvėlaivio įvaizdį ir pranašaujantys, kad netruks ta diena, kai pasaulyje liks vien Rosso stovimos vietos. Tačiau šios išvados yra akivaizdžiai klaidingos. Jos klaidingos prisimenant turtingas šalis, jų socialinę ir ekonominę istoriją. Esu linkęs tvirtinti, kad jos neteisingos ir vertinant gyventojų skaičiaus augimą šiandien neturtingose šalyse.

Vaikų skaičiaus augimo aritmetika mažas pajamas turinčiose šalyse atrodo paprasta, palyginti su užduotimi nustatyti, ar laikui bėgant išaugo vidutiniškai vienam vaikui tenkanti kokybė. Tėvų rūpestis, visuomeninės sveikatos programos, anksti pradedamas mokyklinis lavinimas yra investavimai į vaikų kokybę. Ar tai pagerėjo mažas pajamas turinčiose šalyse? Ar kūdikiai ir vaikai gauna geresnes gyvenimo galimybes negu prieš du ar tris dešimtmečius? Nors kūdikių mirtingumas gerokai sumažėjo, tiesioginių patikimų duomenų nėra. Išmatuoti vaikų kokybę mažas pajamas turinčiose šalyse yra ypač sunku. Beje, tam tikrą nuomonę apie vaikų priežiūrą galima sudaryti remiantis teorinėmis prielaidomis bei netiesioginiais duomenimis.

Analizuojant šeimų elgesį, nustatyta asmeninė paklausa vaistams, mokykliniam lavinimui, sveikatos paslaugoms ir gausesniam bei geresnės kokybės maistui. Šių gaminių ir paslaugų pasiūlos kreivė keitėsi slinkdamasi į dešinę, o jų kaina, palyginti su ankstesniais metais, mažėjo.

Iš esmės namų šeimininkės pastebi, aiškinasi naujas galimybes ir supratusios, jog jos vertos dėmesio, atsiliepia į paskatas šeimos, kartu ir vaikų gerovei kelti. Iš visuomenės taip pat ateina paklausa programoms gerinti geriamojo vandens tiekimą ir stabdyti vandeniu plintančias ligas.

Netiesioginiai duomenys, paremiantys hipotezę apie tai, jog mažas pajamas turinčiose šalyse vaikų kokybė kyla, pasireiškia trimis formomis.

Šiek tiek padidėja maisto suvartojimo vienam gyventojui kiekis.

Skaičiuojant pagal bendrą vaikų skaičių, labai padidėja darželio ir pradinės mokyklos lankymas. Ir iškalbingiausias yra vaikų išgyvenimo lygio padidėjimas. Duomenys, pateikti 1 priede, gauti padalijus gyvenančių vaikų skaičių iš skaičiaus vaikų, gimusių tam tikro amžiaus moterims. Išgyvenusių vaikų, kurių motinoms yra 30-34 metai, skaičius lyginamas su analogišku skaičiumi vaikų, kurių motinoms 50-54 metai. Kiekvienoje iš vienuolikos šalių jaunesnių moterų vaikų išgyvenimo lygis akivaizdžiai aukštesnis nei vyresnio amžiaus moterų. Aštoniuose šalyse šis lygis yra aukštesnis apie 20

procentų. Verta pažymėti, jog išgyvenusių vaikų skaičius kaimuose yra mažesnis nei miestuose visose šalyse, išskyrus vieną, jei lyginsime duomenis tų šalių, kur yra nurodyta gyvenamoji vieta.

Ekonominių tyrimų, nagrinėjančių vaikų kokybę, yra daug, tačiau darbuose, kuriuose remiamasi patikima teorija, gausiausiai empirinių duomenų surinkta apie dideles pajamas turinčių šalių šeimas. A. Leibowitz atlikta investavimo į vaikus analizė rodo, jog šeimų investicijos didinanustatomą vaikystės žmogiškojo kapitalo fondą.

Net jei atrinkti tiriamieji buvo gabiausieji vaikai, šeimų investicijų duomenys rodė teigiamą ir reikšmingą ryšį su jos įvertintais vaikų žmogiškojo kapitalo duomenimis.

Hillas ir Staffordas taip pat nustatė, kad yra teigiamas tiesioginis ryšys tarp tėvų skiriamo laiko jų ikimokyklinio amžiaus vaikams ir vaikų išsilavinimo. De Tray analizuoja vaikų mokykąsi pastaruoju metu atliekamame RAND (tai pažangus mokslo tyrimo institutas) tyrime palankesnėmis sąlygomis, nes remiasi įvairiais ankstesniais moksliniais tyrimais.

Mokymasis mokykloje yra daug daugiau nei vartojimas tuo atžvilgiu, kad mokymusi siekiama ne vien pasitenkinimo ar naudos. Netgi priešingai, visuomeninės ir privačios mokymosi mokykloje sąnaudos yra tikslingai skirtos įgyti žmonėse įkūnytam gamybiniam kapitalui, kuris ateityje teiks paslaugas. Šios paslaugos pavirs būsimu uždarbiu, būsimu sugebėjimu savarankiškai užsidirbti, tvarkyti namų ūkį ir būsimu vartojimo pasitenkinimu. Kaip investicija mokymasis mokykloje labai padidina mažas pajamas turinčių šalių kaupimą, tačiau įprastinėse nacionalinėse ekonominėse sąskaitose šie duomenys yra paleidžiami, kadangi registruojamas tik kaupimas, pasireiškiantis fizinio kapitalo kūrimu.

Yra daug mokslinių tyrimų, kuriuose parodoma, kad papildomas mokymasis neabejotinai didina verslumo sugebėjimo pasiūlą. Atlikta šių mokslinių tyrimų apžvalga aiškiai liudija, jog sėkmingas mokymasis mokykloje turi teigiamą įtaką sugebėjimui tvarkytis pusiausvyros nebuvimo, siejamo su ekonomikos modernizavimu, sąlygomis. Mokslo tyrimų žemės ūkio srityje duomenys šiuo klausimu akivaizdžiausi – daugiausia dėl to, jog yra, palyginti su kitų ekonominių veiklų duomenimis, geriausi. Neseniai išleistoje Welcho apybraižoje tęsiama žmogiškojo kapitalo žemės ūkyje vaidmens analizė.

Makhijos mokslo tiriamojo darbo daktaro laipsniui gauti pagrindinę dalį sudaro labai mažų Indijos vaikų atliekamo darbo namuose ir šeimos ūkyje vertės palyginimas su tuo poveikiu, kurį šis sąnaudų komponentas daro mokyklos lankomumui. Ji taip pat apžvelgia literatūrą šiais klausimais, tarp jos ir naujausius mokslo tyrimus, atliktus Shortlidge’o, taip pat

Rosenzweigo ir Evensono.

Ramas ir Schultzas nurodo į lavinimosi augimą Indijoje, palyginti su gyventojų skaičiaus didėjimu. Kaip parodyta 2 priede, nuo 1950-1951 iki

1970-1971 metų gyventojų skaičius išaugo 52 procentais, priimamų darželinukų ir pradinukų skaičius – 217 procentų, lankančiųjų pagrindinę bei vidurinę mokyklas mokinių skaičius – 329 procentais.

3 priede akivaizdžiai matome, kaip labai padidėjo valstybinių mokyklų išlaidos ir studentų mokymosi privatūs alternatyvieji kaštai, palyginti su nacionalinių Indijos pajamų išaugimu.

Mokymasis mokykloje pirmiausia yra investicija į būsimą uždarbį ir pasitenkinimą ateityje. Dėl to labai didelė klaida nagrinėti lavinimo išlaidas kaip šiandieninį vartojimą. Ši klaida kyla iš prielaidos, kad mokymasis yra plataus vartojimo prekė – kaip maistas – ir iš to, kad dėl gyventojų skaičiaus didėjimo didinamos valstybės išlaidos mokykliniam lavinimui traktuojamos kaip “gerovės” išlaidos, našta valstybei ir išteklių sunaudojimas, dėl ko mažėja “santaupos”, kurios kitu atveju galėtų būti panaudotos investavimui. Indijoje kaip matome 3 priede, mokymosi mokykloje išlaidų dalis nacionalinėse pajamose, santaupose ir investicijose yra ne tik didelė, bet ir, laikui bėgant, pastebimai išaugo (p. 25).

Išvados

Investicija reiškia bet kurios rūšies turtą, investuotą vieno iš investitoriaus tam tikroje teritorijoje su sąlyga, kad investicija atliekama pagal tos teritorijos įstatymus ir ypač, bet ne visada.

Ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla, jų teisingas vystymasis bei konkurentabilumo gerinimas didele dalimi priklauso nuo investicinio aktyvumo lygio bei investicinės veiklos apimčių. Klausimų ratas, apimantis kompanijos investicinę veiklą, pareikalauja pakankamai gilios analizės ir praktiškai priimtų valdymo spendimų tam, kad būtų galima efektyviai nukreipti bei formuoti kompanijos investicijų portfelio ekonominį efektyvumą. Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla žymia dalimi charakterizuojama vykdomų investicijų apimtimi. Daug kur pažymima, kad investicijos yra ilgalaikis lėšų įdėjimas. Atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau investicijos gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į akcijas, taupomuosius sertifikatus, trumpalaikes obligacijas ir t.t.).

Investicinis projektas yra toks darbas, kuris turi pradžią ir pabaigą.

Jis yra planuojamas ir kontroliuojamas, sukeliantis įvairius pokyčius aplinkoje, tikintis sėkmingos pabaigos, tai iš anksto paruošta dokumentacija, pagal kurią galima sukurti, rekonstruoti ar patobulinti tam tikrą objektą. Kituose šaltiniuose projektas apibūdinamas kaip unikalus darbas, turintis konkretų tikslą ir pasireiškiantis koordinuojamu kelių tarpusavyje susijusių veiklų atlikimu, nustatytas pradžios ir pabaigos datas, sritis ir biudžetą. ).

Užsienio investuotojai ir toliau išliks pagrindine jėga, įtakosiančia šalies kapitalo rinką artimiausioje ateityje ir vidutiniu laikotarpiu.

Investicijos, kai valdoma iki 20 procentų kapitalo ir nėra galimybių daryti įtaką jų valdymui, priskirtinos kitoms investicijoms.

Žmogiškojo kapitalo teorija kiekvieno žmogaus sveikatą laiko turtu, t.y.

sveikatos kapitalu, o to kapitalo įnašas – sveikatos paslaugomis. Dalis šio pradinio turto yra paveldima, kita dalis – įgyjama. Laikui bėgant turtas nuvertėja, vėlesniu gyvenimo laikotarpiu – kuo toliau, tuo labiau.

Bendrosios investicijos į žmogiškąjį kapitalą apima jo įgijimo ir palaikymo kaštus, tarp jų skirtus vaikų priežiūrai, mitybai, aprangai, būstui, medicines paslaugoms, asmeninei priežiūrai. Sveikatos kapitalo teikiamos paslaugos susideda iš “sveiko laiko”, kitaip “nesirgimo laiko”, kuris panaudojamas darbui, vartojimui, laisvalaikiui.

Literatūra

1. Ališauskas K. Investicinių projektų rengimas, valdymas ir vertinimas/ K. Ališauskas, Ž. Kazlauskienė. Šiauliai, 2005.

160 p. ISBN 9986-38-572-5

2. Bagdžiūnienė V. Finansinės apskaitos pagrindai. Vilnius, 2004.

187 p. ISBN 9986-00-388-1

3. Jovaiša A. Kaip parengti verslo planą. Vilnius, 1997. 255 p.

ISBN 9986-487-38-2

4. Lydeka Z. Firmos ekonomikos pagrindai/ Z. Lydeka, B. Drilingas.

Vilnius, 2001. 311 p. ISBN 9954-04-028-9

5. Pass Ch. Ekonomikos terminų žodynas/ Ch. Pass, B. Lowes, L.

Davies. Vilnius, 1997. 583 p. ISBN 9986-604-01-X

6. Schultz T. W. Investavimas į žmones: gyventojų kokybės ekonomika. Vilnius, 1998. 191 p. ISBN 9986-752-35-3

7. Valužis K. Apskaita, mokesčiai, atskaitomybė. Vilnius, 1996. 376

p. ISBN 9986-454-08-5

1. PRIEDAS

Vaikų išgyvenimo lygis pagal motinos amžių, gyvenamą vietą

|Penki miesai |0.963 |0.772 amžius 60 + |20 |

|Kitos vietovės |0.930 |0.753 amžius 60 + |19 |

|Miesto |0.961 |0.933 amžius 50 + |3 |

|Kaimo |0.894 |0.807 amžius 50 + |10 |

|1970 m |0.945 |0.709 amžius 60 + |25 |

|Miestų |0.925 |0.702 amžius 60 + |24 |

|Liberija, 1970 m. |0.88 |0.77 amžius 50 + |12 |

|Miesto |0.84 |0.72 amžius 50 + |14 |

|Brazilija |0.782 |683 amžius 50 + |13 |

|1940 |0.870 |0.780 amžius 50 + |10 |

|1970 | | | |

|Sirija, 1970 m. |0.859 |0.642 amžius 50 + |25 |

|Miesto |0.805 |0.595 amžius 50 + |26 |

|Tanzanija, 1967 m.|0.84 |0.67 amžius 50 + |20 |

|Miesto |0.74 |58 amžius 50+ |22 |

|El Salvadoras, |0.837 |0.664 amžius 50 + |21 |

|1971 m. |0.816 |0.666 amžius 50 + |18 |

|Miesto |0.779 |0.634 amžius 50 + |19 |

|Indonezija, 1965 |0.777 |0.576 amžius 55-59|26 |

|m. |0.731 |0.570 amžius 55-59|22 |

|Miesto |0.67 |0.51 amžius 50 + |24 |

2. PRIEDAS

Gyventojai ir išsilavinimo didėjimas, Indija nuo 1950 – 1951 m. iki 1970 –

1971 m.

| |1950 |1970 – |1973 – |Padidėjimas procentais |

| |–1951m. |1971m. |1974m. |nuo 1950-1951m. iki |

| | | | |1970-1971m. |

|(milijonai) |361 |548 |580 |52 |

|Iš viso |44.5 |75.2 |NA |69 |

|6-10 m. amžiaus |32.0 |51.0 |NA |59 |

|Mokymasis |18.7 |59.3 |63.2 |217 |

|(milijonai) |3.3 |13.4 |14.7 |306 |

|Pradinėje |1.5 |7.2 |7.5 |980 |

|Pagrindinėje |2.0 |5.2 |NA |160 |

|Vidurinėje |17 |1.95 |2.23 |1047 |

3. PRIEDAS

Investavimo į mokyklinį mokymąsi ir nacionalinių pajamų santykis, Indija, nuo 1950-1951 m. iki 1970-1971 m.

| |1950-1951m.|1970-1971m.|

|1. Nacionalinės pajamos milijardais rupijų, šių |95.1 |344 |

|dienų kainos | | |

|2. Valstybinių mokyklų išlaidos milijardais |1.1 |10.8 |

|rupijų, šių dienų kainos | | |

|3. Besimokančiųjų laiko alternatyvieji kaštai, |3.9 |27.9 |

|privačiame sektoriuje milijardais ripijų, šių |5 |11 |

|dienų kainos | | |

|4. 2+3 procentinis santykis su 1 | | |

Sumanymas (problema, užduotis)

Realizavimo priemonės (būdai, sprendimai)

Realizavimo tikslai (sprendimo rezultatai)

Įvadas

1. Investicijos

1. 2. Investicijų ekonominė esmė ir formos

5

Samprata

6

Aspektai

3. 1. Užsienio investuotojų vaidmuo

3. 2. Globalizacijos įtaka

3. 3. Vietiniai investuotojai – ar jie dalyvauja rinkoje?

3. 4. Ateities perspektyvos – ar galimas efektyvių politikų įgyvendinimas?

3. 7. Institucijų atnaujinimas

4. 1. Pripažinimo kriterijai

4. 2. Įvertinimas ir apskaita

4. 3. Informacijos atskleidimas metinėje finansinėje atskaitomybėje

Išteklius

Išvados

Literatūra

Panašūs darbai

APSKAITA

Finansinė apskaita

APSKAITA BIUDŽETINĖSE ĮSTAIGOSE

ATSARGŲ APSKAITA ŽEMĖS ŪKIO BENDROVĖJE

Buhalterinė apskaita 2008 m.

Apskaita ir jos proseso organizavimas