INVESTICIJŲ APSKAITA
APSKAITOS KURSINIS DARBAS
TURINYS
ĮVADAS…………………………………………………………………………………….31. INVESTICIJOS…………………………………………………………………………..4 1. 1. Pagrindinėssąvokos………………………………………………………………………………………..4 1. 2. Investicijų ekonominė esmė irformos…………………………………………………………….…52. INVESTICINIŲ PROJEKTŲSAMPRATA…………………………………………………………....8 2. 1. Projektųtipai……………………………………………………………..…………………………………..8 2. 2. Investicinio projektovaldymas…………………………………………………………..……………103. ATSKIRI KAPITALO RINKOS VYSTYMOSIASPEKTAI……………………………………10 3. 1. Užsienio investuotojųvaidmuo………………………………………………………………………..10 3. 2. Globalizacijosįtaka……………………………………………………………..…………………………12 3. 3. Vietiniai investuotojai – ar jie dalyvaujarinkoje?………………………………………………12 3. 4. Ateities perspektyvos – ar galimas efektyvių politikųįgyvendinimas?………………….14 3. 5.Investuotojai………………………………………………………………………………………………….14 3. 6.Įmonės…………………………………………………………….……………………………………………17 3. 7. Institucijųatnaujinimas……………………………………………………….………………………….174. INVESTICIJOS Į KITASĮMONES…………………………………………………………….…………19 4. 1. Pripažinimokriterijai……………………………………………………………………………………..19 4. 2. Įvertinimas irapskaita…………………………………………………………..………………………..19 4. 3. Informacijos atskleidimas metinėje finansinėjeatskaitomybėje……………………………205. INVESTICIJOS Į ŽMONES IR ŽMOGIŠKUOSIUSIŠTEKLIUS…………………………….22 5. 1. Investavimas įsveikatą…………………………………………………………..………………………22 5. 2. Investavimas įšvietimą…………………………………………………………..………………………23 5. 3. Investavimas į gyventojųkokybę…………………………………………………………….……….23IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………27LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………………….29PRIEDAI……………………………………………………………………………………………………………….30
ĮVADAS
Šiame darbe investicijos apibendrinamos kaip išlaidos, perkant tokiusfinansinius vertybinius popierius kaip obligacijos ir akcijos, taifinansinės investicijos. Į vertybinius popierius investuoja atskiri žmonės,firmos ir finansų įstaigos, tikėdamiesi gauti pajamų procentais irdividendais arba padidinus vertybinių popierių vertę. Taip pat investicijas galima apibendrinti kaip kapitaliniai įdėjiniaiperkant materialųjį turtą ar įrenginius ar akcijas, t.y. materialieji arbatikrieji įdėjiniai. Ekonomikos analizėje terminas investicijos dažniausiaivartojamas materialinio investavimo prasme. Materialusis investavimassukuria naują pagrindinį kapitalą ir padidina šalies gamybos pajėgumą, ofinansinis investavimas – tai tik esamo pagrindinio kapitalo pervedimas išvieno asmens ar organizacijos nuosavybės į kitą. Norint investuoti, reikia iš anksto žinoti esamo vartojimo apimtį.Investicijų išlaidos yra visuminės paklausos dalis ir injekcija įnacionalinių pajamų apyvartą. Analizuojant nacionalines pajamas,investicijos yra laikomos garantu socialinių vertybių, kuriamų vyriausybėspastangomis, ir todėl tokios investicijos laikomos vyriausybės išlaidųdalimi.
Darbo tikslas – išsiaiškinti investicijų esmę ir panaudojimo būdus.
Darbo uždaviniai: • apibrėžti investicijų sąvoką ir jų ekonominę esmę; • išanalizuoti investicinių projektų svarbą; • išnagrinėti investuotojų vaidmenį; • apibendrinti investicijų į kitas įmones kriterijus; • išnagrinėti požiūrį į investavimą į žmones.
Metodologija: • mokslinė literatūra; • spauda ir internetas.
1. INVESTICIJOS
1.1. Pagrindinės sąvokos
Pagal Šilinską (2003), investicija reiškia bet kurios rūšies turtą, investuotą vieno iš investitoriaus tam tikroje teritorijoje su sąlyga, kad investicija atliekama pagal tos teritorijos įstatymus ir ypač, bet ne visada, apima: • kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitas turtines teises, tokias kaip hipoteka, užstatas ar turto areštas, ir kitas panašaus pobūdžio teises; • akcijas, dalis bendrovėse (pajai), obligacijas bei bet kurias kitas dalyvavimo bendrovėse formas; • pretenzijas į pinigus, kuriuos naudojant buvo sukurta ekonominė vertė ar į bet kurią veiklą pagal kontraktą, turintį ekonominę vertę, taip pat su investicija susijusias paskolas; • intelektualinės ir pramoninės nuosavybės teises, patentus, prekių ženklus, techninius procesus, know-how ir bet kurias panašias teises; • koncesijas pagal viešąją teisę, įskaitant koncesijas gamtinių išteklių žvalgybai, gavybai, apdirbimui ar eksplotavimui, taip pat visas kitas teises, suteiktas įstatymu, kontraktu ar valdžios atstovų sprendimu. Pajamos reiškia iš investicijų gautas sumas, o ypač, bet ne visada,apima: pelną, palūkanas, kapitalo apyvartos pajamas, dividendus, autoriniushonorarus ir kitus mokėjimus.Investitorius LR atžvilgiu apima: • fizinius asmenis, kurie yra LR piliečiai pagal LR įstaymus, asmenis be pilietybės, nuolat gyvenančius LR teritorijoje; • bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą pagal LR įstatymus bei įregistruotą LR teritorijoje pagal galiojančius įstatymus; • bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą bet kurios trečios šalies pagal tos šalies įstatymus, kontroliuojamą tiesiogiai ar ne LR piliečio ar LR ūkio subjekto, turinčio atstovybę Lietuvoje.Investitorius kitos šalies atžvilgiu apima: • fizinius asmenis, turinčius tos šalies pilietybę pagal tos šalies įstatymus; • juridinius asmenis, įsteigtus pagal tos šalies įstatymus.
1. 2. Investicijų ekonominė esmė ir formos
Pagal Valužį (1996), ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla, jų teisingasvystymasis bei konkurentabilumo gerinimas didele dalimi priklauso nuoinvesticinio aktyvumo lygio bei investicinės veiklos apimčių. Klausimųratas, apimantis kompanijos investicinę veiklą, pareikalauja pakankamaigilios analizės ir praktiškai priimtų valdymo spendimų tam, kad būtų galimaefektyviai nukreipti bei formuoti kompanijos investicijų portfelioekonominį efektyvumą. Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veiklažymia dalimi charakterizuojama vykdomų investicijų apimtimi ir formomis. Terimas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio“įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslupaskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kadkad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisakonaudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būtiatlyginti būsimi infliacijos nuostoliai. Kapitalo prieaugio šaltinis ir pagrindinis investicijų įgyvendinimomotyvas yra gaunamas iš jų pelnas. Šie du procesai – kapitalo įdėjimas irpelno gavimas – gali vykti skirtingais laikotarpiais. Šiems procesams vykstant vienas po kito, pelnas gaunamas iš karto, kaitik pasibaigia investicinis periodas. Jiems vykstant lygiagrečiai, pelnaspradedamas gauti dar nepasibaigus investavimo etapams. Kai šie procesaivyksta intervalais, tarp investicijų pabaigos ir pelno gavimo pradžiospraeina tam tikras tarpas, kuris dažniausiai priklauso nuo konkrečiųinvesticinių procesų ypatybių. Charakterizuojant investicijų ekonominę esmę, galima pabrėžti, kadšiuolaikinėje literatūroje šis terminas traktuojamas klaidingai arba labaisiaura prasme. Tipiškiausia klaida yra ta, kad bet koks lėšų įdėjimas,kuris gali ir nedidinti nei kapitalo prieaugio, nei pelno, suprantamas kaipinvesticijos. Tokiam lėšų įdėjimui dažniausiai priskiriamos taip vadinamosinvesticijos televizorių, automobilių, butų ir pan. Pirkimui, kurios savoekonominiu turiniu nepriklauso investicijoms. Įsigyjant šias prekes, lėšostiesiogiai naudojamos ilgalaikiam vartojimui, išskyrus jei jų įsigijimotikslas yra pardavimas. Dažna klaida yra terimino “investicijos” sutapatinimas su terminu“kapitaliniai įdėjimai”. Investicijos šiuo atveju yra lėšų įdėjimaspagrindinių priemonių atnaujinimui (pastatų, įrengimų, transporto priemoniųir pan.). Tuo pačiu investicijos gali būti panaudotos ir apyvartinėmslėšoms, ir įvairiems finansiniams instrumentams (akcijos, obligacijos), iratskiroms nematerialių aktyvų rūšims (patentai, licenzijos, know-how).Kapitaliniai įdėjimai suprantami siauresne reikšme ir gali būti kaip vienaiš investicijų formų, bet ne jų analogas. Daugumoje apibrėžimų pažymima, kad investicijos yra piniginių lėšųįdėjimas. Su šituo negalima sutikti, nes kapitalo investavimas gali būtivykdomas ne tik pinigais, bet ir kitomis formomis (turtu, finansiniaisinstrumentais, nematerialiais aktyvais ir t.t.). Taip pat daug kur pažymima, kad investicijos yra ilgalaikis lėšų
įdėjimas. Atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau investicijosgali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai įakcijas, taupomuosius sertifikatus, trumpalaikes obligacijas ir t.t.). Investicijos – tai įvairių rūšių turtinės ir intelektualinės vertybės,įdedamos į verslą ar kitus objektus ar sferas, ko pasekoje sukuriamaspelnas arba pasiekiamas koks nors socialinis efektas. Tokiomis vertybėmisgali būti: piniginės lėšos, tiksliniai bankiniai indėliai, pajai, akcijosir kiti vertybiniai popieriai, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas,turtinės teisės, išeinančios iš autorinių teisių, patirtis, techninių,technologinių, komercinių bei kitų žinių atsipirkimas, apiformintas kaiptechninė dokumentacija, kuri yra reikalinga vienokio ar kitokio procesoorganizavimui, teisė naudotis žeme, vandenimis bei kitais resursais. Investicijos vaidina gana svarbų vaidmenį ekonomikos vystyme irefektyviame jos funkcionavime. Šį vaidmenį padeda išsiaiškinti terminai“bendrosios investicijos” ir “grynosios investicijos”. Bendrosios investicijos – tai bendra investicinių lėšų apimtis konkrečiulaikotarpiu, nukreiptų į naują statybą, gamybos priemonių įsigyjimą beiprekinių-materialinių atsargų augimą. Grynosios investicijos – tai bendrųjų investicijų suma, sumažintaamortizacinių suma per atitinkamą laikotarpį. Grynųjų investicijų dinamikos rodikliai atspindi konkrečios šaliesekonominio išsivystymo charakterį konkrečiame laikotarpyje. Jei grynųjųinvesticijų suma yra neigiamas skaičius (kai bendrųjų investicijų suma yramažesnė už amortizacinių atskaitymų sumą), tai reiškia gamybinio potencialosmukimą ir, kaip rezultatas, yra gaminamos produkcijos kiekio mažėjimas. Šisituacija yra charakterizuojama kaip “valstybe, pravalgančia savo turtą”.Jei grynųjų investicijų suma lygi nuliui, tai reiškia šalies ekonominiolygio kilimo nebuvimą ir, kaip rezultatas, gamybinis potencialas liekanepakitęs. Tokia situacija charakterizuojama kaip “valstybės trypčiojimasvienoje vietoje”. Jei grynųjų investicijų suma yra teigiamas skaičius, taireiškia, kad šalies ekonomika yra kilimo stadijoje, nes vykdo gamybinio irkitokio potencialo augimo politiką. Tokia situacija charakterizuojama kaip“besivystančios ekonomikos šalis”. Grynųjų investicijų kiekio padidėjimasskatina pajamų didėjimą. Esant tokiai situacijai, pajamų sumos augimotempai žymiai viršija investicijų apimties augimo tempus.Pavyzdys. Diegiant naują technologiją, įsigyta naujų įrengimų už 100 000lt., tai leido gauti statybininkams ir mašinų gamintojams tokio pat dydžiopajamas. Jeigu jie pusę savo pajamų išleis vartojimui, tai tų vartojamųjųprekių ir paslaugų gamintojai gaus 50 000 lt. pajamų. Jei ir šie pusępajamų išleis vartojimui, tai kiti prekių ir paslaugų gamintojai gaus 25000 lt. pajamų. Tokiu būdu šis procesas vyksta iki pat galo, t.y. iki 1 lt.Vadinasi, iš kiekvieno lito investicijų pavyksta gauti 2 – 3 lt. pajamų.Ekonomikos teorijoje šis procesas – pajamų augimas didesniu kiekiu neiinvesticijos į ekonomiką – vadinamas multiplikatoriaus efektu. Pats terminas multiplikatorius (lotyniškai “multiplikator” reiškiadaugintojas arba daugiklis). Tai ekonominis dydis, rodantis vieno kintamojogeneruojamo dydžio priklausomybę kitimą sužadinusiojo kintamojo poveikio.Taigi šis dydis charakterizuojamas kaip koeficientas pajamų augimo nuogrynųjų investicijų apimties augimo. (Pagal pavyzdį m=2,5). Investicijų apimtys priklauso nuo įvairių ekonominių ir ne tik faktorių.Ko gero labiausiai investicijų apimtys priklauso nuo gaunamų pajamųpaskirstymo tarp vartojimo ir taupymo. Esant vidutiniškai mažoms vienoasmens pajamoms, pagrindinė jų dalis tenka vartojimui. Pajamų augimasdidina vartojimo bei taupymo dalis tiek kokybine, tiek kiekybine prasme.Taupymo dalis didėja sparčiau nei vartojimo. Ši taupymo pajamų dalis yrapagrindinis investicijų resursas Augant pragyvenimo lygiui, lėšos, skiriamos maistui, nusistoja vienamelygyje, o lėšos, skiriamos ne maistui, auga sparčiau ir artėja į begalybę.Šios lėšos ir yra pagrindinis investicijų šaltinis. Iš to galima padaryti išvadą, kad santykinis santaupų didėjimasatitinkamai didina investicijų apimtis ir atvirkščiai. Didelę reikšmę investicijų apimtims turi paskolų palūkanų normos dydis.Taip yra todėl, kad investicinio proceso eigoje yra naudojamas ne tiknuosavas, bet ir skolintas kapitalas. Jei laukiama grynojo pelno normaviršija paskolų palūkanų normos dydį, tai esant bendroms sąlygoms galimatikėtis, kad investavimas bus sėkmingas. Paskolų palūkanų normos dydžiodidėjimas mažina investicijų apimtis ir atvirkščiai. Tarp faktorių, turinčių ženklią įtaką investicijų apimties pasikeitimui,reikėtų atkreipti dėmesį į infliacijos tempą. Kuo aukštesnis šis rodiklis,tuo didesniu procentu nuvertės būsimas pelnas iš investicijų ir tuo mažiaubus suinteresuotumo didinti investicijų apimtis (ypatingą reikšmę šisfaktorius turi ilgalaikėms investicijoms). Sąlyginis taupymo ir pajamų svoris priklausomai nuo visuomenėspragyvenimo lygio turi tiesioginę reikšmę investicijų apimtims. Esantvidutiniškai aukštoms pajamoms, eiliniai investuotojai dalį savo lėšų galiskirti kaupimui. Kaupimas gali pasižymėti ne tik vertybinių popieriųįsigijimu ar indėlių banke padėjimu. Tai gali atsispindėti lizinguojant,draudžiantis gyvybę kaupiamuoju kaupimu ir t.t. Laukiama pelno norma turi taip pat labai svarbią įtaką investicijųapimčių didėjimui. Jei laukiama pelno norma yra didesnė už vidutinę, taireiškia, kad ūkio subjektai bus linkę daugiau pelno skirti investicijomsarba padidinti dividendų procentą, kuris atilieps teigiamai akcininkųpajamoms (p.260).2. INVESTICINIŲ PROJEKTŲ SAMPRATA
2.1. Projektų tipai
Pagal Ališauską (2005), projektas yra toks darbas, kuris turi pradžią irpabaigą. Jis yra planuojamas ir kontroliuojamas, sukeliantis įvairiuspokyčius aplinkoje, tikintis sėkmingos pabaigos, tai iš anksto paruoštadokumentacija, pagal kurią galima sukurti, rekonstruoti ar patobulinti tamtikrą objektą. Kituose šaltiniuose projektas apibūdinamas kaip unikalusdarbas, turintis konkretų tikslą ir pasireiškiantis koordinuojamu keliųtarpusavyje susijusių veiklų atlikimu, nustatytas pradžios ir pabaigosdatas, sritis ir biudžetą. Projektas yra dokumentas, keičiantis mūsų gyvenimą ir aplinką. Tai galibūti gyvenamojo namo arba gamyklos statyba ar rekonstrukcija, mokslotiriamųjų darbų programa, naujų technologijų įsisavinimas, spektakliokūrimas, ekonominis regiono plėtojimas ir t.t.
PROJEKTAS
Tuo atveju, kada galutinis projekto rezultatas yra tam tikri fiziniaiobjektai (statiniai, gamybiniai kompleksai), naujos technologijos arproduktai, projektas gali būti suprantamas kaip suformuluota tikslųsistema, kuriems realizuoti kuriami arba modernizuojami fiziniai objektai,įdiegiami technologiniai procesai, jiems parengiama techninė irorganizacinė dokumentacija, nustatomi materialiniai, finansiniai, darbo irkt. ištekliai, taip pat numatomi valdymo sprendimai ir jų įgyvendinimopriemonė Projektą galima apibūdinti, nurodant jo svarbiausius bruožus: • projektas yra planuojamas, finansuojamas ir įgyvendinamas kaip atskira
sistema (vienetas); • projektas gali būti konkrečių šalių susitarimų objektas, kuriam paskiriami ištekliai ir sava vadovybė; • projektas turi pradžios, pabaigos laiko momentus, tai yra periodą, per kurį tikimasi pasiekti numatytus tikslus; • projektas turi aiškias ribas (apibrėžtas tam tikroje aplinkoje, tvarkoje ir t.t.), numatytus išteklius (finansinius, materialinius, žmonių, laiko); • tai konkretus ir unikalus darbas (užduotis), vykdomas pagal patvirtintą dokumentaciją; • projekto veikla vykdoma komandiniu būdu, t.y. visų darbuotojų bendrai suprantamas ir siekiamas rezultatas, jų pavaldumas projekto vadovui. Taigi projektą galima apibūdinti: 1. kaip dokumentą, 2. kaip veiklą (procesą), 3. kaip pasiektą rezultatą.2.2. Investicinio projekto valdymas
Kartu su rinkos ekonomika Lietuvoje atsirado ir projektų valdymokoncepcija. Tai požiūris į projektą kaip į bet kurios sistemos, pavyzdžiui,įmonės, pradinės būklės pakeitimą, susijusį su laiko ir lėšų sąnaudomis.Šių pokyčių, įgyvendinamų pagal iš anksto nustatytas taisykles, laikantisbiudžeto ir laiko apribojimų, procesas vadinamas projektų valdymu. Projektų valdymas – tai veiklos organizavimas pagal priimtą dokumentą(projektą), siekiant jame numatytų tikslų. Suprantama, siekiamaoptimaliausio: pasiekti tikslą mažiausiomis išteklių sąnaudomis. Todėlprojektų valdymo tikslą galima apibrėžti kaip efektyvų ištekliųpanaudojimą, siekiant užsibrėžto projekto rezultato iki nurodyto termino. Svarbiausi projektų valdymo faktoriai yra projektų vadybos žinios,vadovų ir komandos patirtis tokio pobūdžio veikloje bei jų asmeninėssavybės. Pagrindinis projektų valdymo uždavinys yra vykdyti numatytą veiklą,išlaikant balansą tarp išteklių bei laiko, ir taip pat pasiekti norimąrezultatą. Balansas – tai situacija, kai yra reikiamas kiekis išteklių projektorezultatui per nustatytą laiką pasiekti. Projekto rezultatą galima apibrėžti kaip užduotis, kurias reikiaatlikti, siekiant projekto tikslo. Inveticinius projektus galima analizuoti trimis aspektais: 1. pagal investicinės veiklos stadijas; 2. pagal rengimo ir realizavimo procesą; 3. pagal organizacinius elementus. Kuriant bei įgyvendinant investicinį projektą, pereinamos tokios jostadijos:moksliniai tyrimai, konstravimo ir bandomieji bei ekspertiniai darbai,rinkos vertinimas ir įsisavinimas: naujų gaminių (paslaugų) marketingologistika, produkto, technologijos, įmonės projektavimas, statyba, gamybosįdiegimas, gamybos organizavimas, finansavimas ir t.t. (p. 6).
3. ATSKIRI KAPITALO RINKOS VYSTYMOSI ASPEKTAI
3. 1. Užsienio investuotojų vaidmuo
Pagal Šilinską (2003), užsienio kapitalo dalyvavimas ir jo įtaka yravienas iš esminių faktorių, nulemiančių nacionalinės kapitalo rinkos beivisos šalies ekonomikos vystymąsi. Užsienio kapitalo investicijų lygis taipyra šalies ekonominio ir politinio patrauklumo bei jos potencialo rodiklis. Užsienio kapitalo pozicijų tvirtumas Lietuvoje gali būti apibrėžiamaskeliais aspektais: (1) bendros investicijos į Lietuvos ūkį, (2) įtakaatskirose ūkio šakose, (3) užsienio investicijų dalis antrinėje kapitalorinkoje – Nacionalinėje Vertybinių Popierių Biržoje ir (4) Užsienioinvestuotojų dalis naujo kapitalo įplaukose Iki 2002 m. pabaigos užsienio investuotojams priklausė 5,2 procentonominalaus visų Lietuvos įmonių kapitalo. 2003 m. užsieniečių nuosavybėpadvigubėjo ir padidėjo iki 12 procentų bendro nominalaus kapitalo(neįskaitant finansų sektoriaus). Nepaisant žymaus augimo per 2003 m.,palyginus su kitomis Centrinės bei Rytų Europos šalimis (t.y. lyginant supirmaujančiomis valstybėmis) Lietuva gerokai atsilieka pagal tiesioginiųinvesticijų dydį. Pavyzdžiui, 2003 m. pabaigoje tiesioginių užsienioinvesticijų dydis Lietuvoje siekė 490 EUR žmogui, kai Estijoje – 846 EUR,Vengrijoje – 2360 EUR. Nepaisant gana mažos užsienio investicijų dalies bendroje šalieskapitalo struktūroje, 2003 m. pabaigoje atskirose ūkio šakose pradėjodominuoti užsienio kapitalas. Didžiausia užsienio kapitalo dalis buvo paštobei komunikacijų veikloje – 52,5 proc., bankininkystėje – 38 proc.,didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje bei remonto veiklose – 33,7 proc.,perdirbamojoje pramonėje – 17,5 proc. Investicijos į “Mažeikių naftą”galėtų padidinti užsienio kapitalo svorį perdirbamojoje pramonėje. Užsienio kapitalas įsigali patraukliuose sektoriuose, kurie reikalaujadidelių investicijų ir kur vietinis kapitalas yra nepajėgus konkuruoti.Vykstant antrajam privatizacijos etapui, buvo tikėtasi spartaus užsienioinvesticijų dalies augimo tokiose veiklose kaip transportas, energijos irdujų tiekimas bei kituose infrastruktūros sektoriuose. Tačiau Rusijoskrizės pasekmės ir kontraversiška šalies ekonominės politika neigiamaipaveikė užsienio investuotojų aktyvumą. Užsienio kapitalas užima labai reikšmingą vietą naujo kapitalo įplaukų įakcines bendroves atžvilgiu. 2003 m. pagrindinis investuotojas pagal LR Vertybinių popieriųkomisijoje įregistruotas bei išplatintas naujas akcijų emisijas buvovalstybė. Valstybė įsigijo 42,9 proc. naujojo kapitalo nominaliosios vertės– 226,4 mln. Lt (arba 30,2 proc. viso kapitalo emisine verte). Grynaisiaispinigais valstybė už akcijas sumokėjo tik nedidelę dalį apmokėto kapitalo –12,4 proc. (28 mln. Lt). Rezidentai (išskyrus valstybę) įsigijo 30,9 proc. kapitalo nominaliosvertės (20,1 proc. emisijos vertės). Grynaisiais pinigais rezidentaisumokėjo 35,4 proc. įsigytų akcijų kainos arba 58,7 mln. Lt. Užsienio investuotojai įsigijo mažiausią kapitalo dalį nominalia verte –26,9 proc. (144,3 mln. Lt). Tačiau užsienio investuotojai už įsigyjamąkapitalą mokėjo vidutiniškai 2,9 kartus virš nominalios vertės ir jųinvesticijos sudarė pusę visų emisijų įsigijimo vertės – 49,73 proc. (422,4mln. Lt). Užsienio investuotojai grynaisiais pinigais sumokėjo didžiausiąpasirašyto kapitalo dalį – 98 proc. (416 mln. Lt). Tai sudarė 82,2 proc.visų piniginių įplaukų NVPB už 1998 m. įregistruotas ir išplatintas akcijųemisijas. Kitas svarbus aspektas, parodantis užsienio kapitalui dominuojančiąpoziciją, yra kapitalo, koncentruojamo Nacionalinėje vertybinių popieriųbiržoje, nuosavybės struktūrą.2003 m. pabaigoje 50 procentų kapitalo (rinkos verte), apskaitomo finansųmaklerio įmonėse, priklausė užsienio investuotojams (40 procentų nominaliaverte). Didžiausia užsienio investuotojų nuosavybės dalis priklausėinvestuotojams iš JAV (12,2 proc.), Danijos (8,96 proc.) ir Estijos (5,59proc.). Užsienio investuotojai buvo įsigiję 80 proc. oficialaus sąrašovertybinių popierių, 47 proc. einamojo sąrašo ir 22 proc. nelistinguojamųvertybinių popierių apskaitomų finansų maklerio įmonėse (nominalia verte). Pagal veiklas (remiantis finansų maklerio įmonių apskaitoma nuosavybe)užsienio investicijos dominavo transporte, sandėliavime ir komunikacijose(82 proc.), elektros energijos, dujų ir vandens tiekimo (80 proc.),statybos ir finansinių tarpininkų (po 66 proc.) veiklose. Užsienio investuotojų aktyvus dalyvavimas ir ženklios pozicijosantrinėje kapitalo rinkoje leidžia daryti išvadą, jog Nacionalinėjevertybinių popierių birža yra pilnai dominuojama (įtakojama) užsienioinvestuotojų. Užsienio investuotojai savo investicijas pirmiausia nukreipiaį šalies ūkio lyderius, ir tokiu būdu šiems lyderiams sukuria palankiassąlygas pritraukti kapitalo resursus jų tolimesniam augimui (arbatiesiogiai šiuos resursus suteikia patys). Aktyvus užsienio investuotojų
dalyvavimas pirmaujančių Lietuvos įmonių kapitale leidžia manyti, jogtolimesnės užsienio kapitalo grynosios įplaukos į listinguojamų kompanijųgrupę ženkliai nesikeis, išskyrus tuos atvejus, kai naujos perspektyvioskompanijos bus pateiktos į kapitalo rinką, paspartės privatizavimoprocesas, ar vietiniai investuotojai paseks užsienio investuotojųpavyzdžiu. Svarbu pastebėti, kad veiklos, kuriose aktyviai dalyvauja užsieniokapitalas, pasižymi ne tik ženkliu kapitalo poreikiu, bet taip pat didesniupelningumu. 2003 m. vidutinė Lietuvos įmonių kapitalo grąža priešapmokestinimą (pelnas prieš apmokestinimą padalintas iš viso kapitalo)siekė 6,8 proc. Užsienio kapitalas dominavo pelningiausiuose sektoriuose –vidutinis svertinis užsienio kapitalo pelningumas, apskaičiuotas pagalatskirų veiklų pelningumą tenkantį užsienio kapitalo daliai, sudarė 12,3proc.. Valstybinis kapitalas dominavo mažiausiai pelningose veiklose –vidutinis pelningumas sudarė 4,6 proc., palyginus su vidutiniu privatausvietinio kapitalo pelningumu – 8,5 proc.3. 2. Globalizacijos įtaka
Lietuvos integracija į tarptautinę kapitalo rinką teikia reikšmingųpranašumų šaliai, verslui (įmonėms) ir vietiniams investuotojams: Pagrindinis privalumas – platesnis ir lengvesnis kapitaloprieinamumas. Tai reiškia – augančioms įmonėms ir veikloms – stiprinti jųkonkurencines pozicijas, didelėms įmonėms – finansuoti veiklą, kadangivietinis kapitalas yra nepakankamas ir nepatenkina poreikių, valstybei –finansuoti vystymo programas ir skatinti augimą. Užsienio investicijų augimas – kapitalo ir technologijų šaltinis,būtinas augančioms ekonomikoms. Didėjanti konkurencija sektorių viduje skatina efektyviau naudotivietinį kapitalą ir perskirstyti kapitalą tarp skirtingų ekonomikossektorių, jei valstybės reguliavimas yra ribotas Užsienio kapitalo įplaukos leidžia išlaisvinti vietinį kapitalą,kuris gali būti panaudotas taupymui (investicijoms) – Lietuvoje Vyriausybėaktyviai skatino (rėmė) vartojimą, bet ne taupymą. Užsienio kapitalas gali nukreipti vietinį kapitalą įperspektyviausias veiklos sritis ir įmones tokiu būdu prisidėdamas prieefektyvaus vietinio kapitalo paskirstymo. Globalizacija, be kita ko, sukuria tam tikrą papildomą riziką beitrūkumus, kurie gali būti efektyviai išsprendžiami / sumažinti: Integruojantis į pasaulinę kapitalo rinką Lietuvos kapitalo rinka tampalabiau pažeidžiama pasaulinių krizių atveju. Staigus ir neadaptuotas išsivysčiusių šalių teisinių normųįvedimas gali slopinti Lietuvos kapitalo rinkos vystymąsi. Didėjanti konkurencija ir spaudimas iš patyrusių ir finansiškaistiprių kapitalo rinkos dalyvių besivystančiai vietinio kapitalo rinkosverslo infrastruktūrai – užsienio kapitalo dominavimas yra neišvengiamas. Užsienio investuotojų dominavimas pagrindinėse ūkio šakose mažinavietinių investuotojų galimybes taip pat atsiranda nesąžiningoskonkurencijos rizika. Administracinis kišimas ir privilegijuotų teisių kūrimasįtakingiausiems investitoriams griauna konkurenciją.
3. 3. Vietiniai investuotojai – ar jie dalyvauja rinkoje?
Masinės privatizacijos metu atsirado milžiniškas kiekis naujų akcininkų– nors tikslus skaičius nežinomas –manoma, jog jis galėjo siekti apie 1,5mln. “Priverstinis” tapimas akcininkais negalėjo užtikrinti tolimesniodomėjimosi antrine kapitalo rinka. Tik nedidelė “priverstinių” akcininkųdalis sugebėjo pasipelnyti iš vertybinių popierių rinkos, tačiau net jųdidžiausia dalis už akcijų pardavimą gautų pinigų negrįžo į kapitalo rinką,o panaudota vartojimui. Kiti “priverstiniai” akcininkai turi lauktigeresnių laikų, suteikiančių vienodas galimybes realizuoti ar prarasti savo“investicijas” ateityje. Analizuojant agreguotus duomenis galima būtų teigti, kad vietiniaiinvestuotojai turi ženklią nuosavybės dalį Lietuvos įmonių kapitale – apie27,7 proc. – sąlyginai pastovią dalį nuo pirmojo privatizavimo etapopabaigos. Žiūrint į investuotojų įtaką antrinėje kapitalo rinkoje(Nacionalinė vertybinių popierių birža), vietinių privačių investuotojųdalis yra gana silpna. Vietiniai investuotojai valdo tik 20 proc.oficialiojo sąrašo vertybinių popierių, 53 proc. einamojo sąrašo ir 78proc. nelistinguojamų vertybinių popierių, apskaitomų finansų maklerioįmonėse (nominalia verte). Lietuvos fiziniai asmenys turi 33,7 proc., oprivačios kompanijos – 52 proc. visos nuosavybės. Didžiąją vietiniųinvestuotojų nuosavybės dalį sudaro pirminio privatizavimo etapo likučiai,tuo tarpu kai aktyvus naujojo kapitalo dalyvavimas antrinėje kapitalorinkoje yra labai ribotas. “Baltijos tyrimų” atlikta nacionalinė apklausa “Lietuvos gyventojai apievertybinius popierius” (2003 metų balandis) parodė, jog investicijos įvertybinius popierius kaip taupymo forma užima tik 10 vietą po kitųinvesticijų ir taupymo galimybių. Netgi turint laisvų lėšų tik 3 procentairespondentų pabrėžė, jog be abejonės investuotų į akcijas. Tokius tyrimųrezultatus nulemia tai, kad Lietuvoje neegzistuoja investicijų į kapitalorinką tradicijos bei kad ženkliai sumažėjo vietinių investuotojųpasitikėjimas kapitalo rinka (jei toks pasitikėjimas egzistavo iš viso). Nepalankūs ir netgi žalingi Finansų ministerijos (taip pat ir kitųreguliuojančių institucijų) sprendimai, kurie sutapo su pasauline augančiųkapitalo rinkų krize, sąlygojo vietinių investuotojų pasitraukimą iškapitalo rinkos bei Vertybinių popierių biržos “numarinimą”. Kapitalo prieaugio mokestis – kuris buvo Vyriausybės “menas” kuriantneaiškiais ir komplikuotas procedūras bei jų taikymo mechanizmus. Šiuoatveju ne tiek mokesčių tarifas, bet kiek mokesčių mokėjimo procedūrosturėjo ypač didelį neigiamą poveikį (būtų vertinga palyginti “naudą”(surinktų mokesčių dydį) su prarasto pasitikėjimo ir vietinių investuotojųpasitraukimo iš vertybinių popierių biržos pasekmėmis). Akcininkų mažumos teisių apsauga – įvairių išimčių įvedimas,siekiant apeiti privalomojo pasiūlymo įgyvendinimą, kai kontrolinį paketąįgijęs akcininkas privalo išpirkti akcijas iš smulkių akcininkų. Didelėkapitalo koncentracija yra vienas nepatraukliausių vietos kapitalo rinkosbruožų. Neegzistuojantys mažumos akcininkų teisių apsaugos mechanizmai,taip pat Vertybinių popierių komisijos sprendimai, palankūs dideliamsakcininkams ir pagaliau Vyriausybės kontroliuojamos kompanijos (AB “Naftosterminalas”) nesugebėjimas veikti pagal įstatymus ir simbolinės baudos(sumokėtos Vyriausybei, o ne nukentėjusiems privatiems akcininkams) griaunapasitikėjimą vietine rinka. Finansų ministerijos pasipriešinimas vietinių instituciniųinvestuotojų – investicijų bei pensijų fondų – atsiradimui. Vietiniaiinvesticiniai fondai ilgainiui turėtų tapti pagrindiniu vietinių privačiųinvestuotojų pagrindiniu investavimo įrankiu. Nepaisant to, atsakingosinstitucijos, nesugebėdamos suvokti investicinių fondų svarbos visaikapitalo rinkai, įvedė eilę apribojimų bei sukūrė nepalankią mokesčiųsistemą.
Be kita ko, Vyriausybė praranda aiškias galimybes reikšmingai paskatintikapitalo rinkos vystymąsi bei atskleisti kapitalo rinkos privalumusvietiniams investuotojams. Aiškus tokios situacijos pavyzdys galėtų būti 5proc. AB “Lietuvos Telekomas” privatizavimas parduodant akcijasdarbuotojams. Vyriausybė pardavė 5 proc. AB “Lietuvos Telekomas” akcijųdarbuotojams labai palankiomis sąlygomis (4 kartus pigiau nei mokėjostrateginiai investuotojai). Tačiau vietoje šių akcijų išleidimo tiesiai įrinką (biržą) ir leidimo darbuotojams uždirbti tikroje kapitalo rinkoje,tuo pačiu suteikiant Nacionalinei Vertybinių popierių biržai realią
galimybę sulaukti taip trūkstamo vietos bei užsienio investuotojų dėmesio,Vyriausybė (netiesiogiai per strateginį investuotoją) apribojo šiųpatrauklių akcijų cirkuliaciją Vertybinių popierių biržoje vienerius metus,suteikdama palankias sąlygas perpardavinėtojams supirkinėti akcijas išdarbuotojų žema kaina. Įdomu pastebėti, jog šioje situacijoje, aktyviausikapitalo rinkos aktyvumo skatintojai ir kovotojai – makleriai – išlikotylūs. Jų aktyvus dalyvavimas užbiržinėje prekyboje ir laukiamas būsimasispelnas patenkino visas sandorio šalis.3. 4. Ateities perspektyvos – ar galimas efektyvių politikų įgyvendinimas?
Tolesnį kapitalo rinkos vystymąsi (atsiribojant nuo šalies ekonominės irfinansų politikos) galima būtų išskirti į tris pagrindines kryptis,susijusias su kapitalo rinkos dalyviais. Iš esmės – nieko naujo, bet taisudaro kapitalo rinkos pagrindą: 1. Suteikiant pakankamai galimybių užsienio investuotojams beikuriant vietos investuotojų pagrindus 2. Įmonių kapitalo bazės stiprinimas 3. Kapitalo rinkos institucijų reikiamo vaidmens didinimas
3. 5. Investuotojai
Pagal Jovaišą (1997), imdami paskolą iš banko, įsipareigoja mokėtinustatytas palūkanas, o paskolos grąžinimą garantuoja nekilnuojamuojuturtu. Investuotojas viso to nereikalauja. Jam svarbu kita – versloperspektyvos ir būsimasis pelnas. Investuotojui siūloma tapti dalininku,t.y. už gautą investiciją parduoti tam tikrą savo firmos akcijų skaičių(bankui tai nesiūloma). Lietuvoje yra daug investicinių bendrovių, tačiau jos, užuotinvestavusios į naujas, perspektyvias firmas, privatizavo senas, dideles irneefektyvias valstybines įmones. Reikia tikėtis, kad ateityje padėtispasikeis ir naujieji Lietuvos milijonieriai pradės ieškoti naujų irperspektyvių verslų, kuriems vadovaus energingi sumanūs vadovai. Verslo planą galima siųsti užsienio investicinėms firmoms, tačiau yrakeletas dalykų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti: • Investicijos galima tikėtis tik tada, kai projektas išties didelis. Joks investuotojas nevažiuos, tarkim, iš JAV, jei projekto numatomas metinis pelnas bus, pavyzdžiui, 50000 litų. Vien kelionė, sugaištas laikas projekto išsamiai analizei ir deryboms gali kainuoti daugiau, be to, siūloma tik planuojamą palną, kuris dažniausiai smarkiai skirsis nuo realaus būsimojo pelno (beveik visuomet ne į gerąją pusę). • Daugelis investicinių firmų turi ‘’savus’’ verslus, į kuriuos investuoja. Sunku rasti tikią firmą, kuri susidomėtų būtent šia sritimi. Tokios firmos kasdien gauna gana daug pasiūlymų. Beje, dauguma jų – tos pačios šalies verslininkai. Investuotojas puikiai pažįsta ir verslo aplinką, ir tos šalies įstatymus. Prireiks tikrai daug pastangų įrodyti, kad Lietuvoje yra palankios sąlygos numatytam verslui. Norint sudominti užsienio investuotoją, reikia pasiūlyti tikrai labaiperspektyvų, pelningą ir didelės apimties verslą. Jei projektas ne toks,lieka tikėtis bendradarbiavimo su vietiniais investuotojais. Dažniausiaitai verslininko draugai, pažįstami, giminės, karatai ir visai nepažįstamižmonės. Lietuvoje nuvilnijus prisiskolinusių firmų bankrotų bangai, dabartai labai sudėtinga. Bus labai sunku įkalbėti šeimininką investuoti pinigusį verslą (p. 251) Pagal Šilinską (2003), užsienio investuotojai ir toliau išlikspagrindine jėga, įtakosiančia šalies kapitalo rinką artimiausioje ateityjeir vidutiniu laikotarpiu. Užsienio investuotojams lygiai taip pat kaip ir vietos investuotojamsyra svarbios tos pačios sąlygos – sudaryti kaip galima platesnes galimybesinvestuoti ir didinti pasitikėjimą šalies kapitalo rinka. Pasiūlyti vietos investicinių fondų galimybes – kadangi užsienioinvestuotojai būtų pirmieji vietos investicinių fondų investuotojai, taigalėtų nemažai prisidėti prie jų vystymosi pirminiame etape Išvestinių vertybinių popierių rinkų vystymas – indeksai(vidutiniam laikotarpiui), ateities sandoriai bei opcionai (tolimesneiperspektyvai) Užtikrinti smulkiųjų akcininkų teisių apsaugą (užkirsti keliąValstybei ir kitų kontrolinius akcijų paketus turinčių akcininkų galimybępažeisti smulkiųjų akcininkų teises superkant iš pastarųjų akcijas,pateikiant privalomą oficialų pasiūlymą) Įpareigoti (įvesti pakankamą atsakomybę) įmonių vadovybęatskleisti realią įmonių finansinę padėtį bei kitą su įmonės vystymusisusijusią esminę informaciją (nepakankama kontrolė) Sumažinti neapibrėžtumą, kas daugiausia būtų sąlygota mažėjančioValstybės (Vyriausybės) tiesioginio kišimosi ir reguliavimo, susijusio suįmonių veikla ir vystymusi. Užsienio investuotojų dominavimas Nacionalinėje vertybinių popieriųbiržoje sąlygos didelį vietinės kapitalo rinkos pažeidžiamumą augančiųpasaulinių kapitalo rinkų bei bendros šalies ekonominės ir finansinėssituacijos atžvilgiu. Tolimesnis infrastruktūros sektorių privatizavimas turi būti užtikrintasstrateginiams investuotojams. Gerokai aktyvesnės Vyriausybės pastangosprivatizuojant stambias infrastruktūros įmones turėtų pritraukti užsieniokapitalo į tokius ūkio sektorius kaip transportas, energetika, šilumos irdujų tiekimas, komunikacijos, savivaldybių paslaugos ir t.t. Nepaisant to, strateginiams investuotojams neturi būti sudaromosišskirtinės sąlygos ar sukuriama monopolinė padėtis (tai kaip buvo cukraus,naftos perdirbimo pramonės, telekomo atveju ir pan.). Valdžios institucijųparamos bei sukuriamos investuotojo monopolinės padėties nauda valstybeiyra trumpalaikė, tuo tarpu jų pasekmės gali būti labai skausmingos iržalingos tolimesniam laisvos rinkos vystymuisi. Tai reiškia, kadinfrastruktūros įmonių restruktūrizavimas, jų veiklos valstybinisdereguliavimas ir demonopolizavimas iki privatizavimo yra esminis šiųįmonių privatizavimo klausimas. Kaip buvo minėta anksčiau, vietos investuotojai užimą nežymią dalįantrinėje kapitalo rinkoje. Nepaisant to, vietos kapitalo “išsiugdymas” busvienas esminių NVPB sėkmingos veiklos veiksnių ilgalaikėje perspektyvoje. Tikslas išsiugdyti rinkoje vietos investuotojus bus labai sunkiaipasiekiamas, atsižvelgiant į vietos investitorių tradicijų nebuvimą beipakankamai žalingus Vyriausybės ir kitų reguliuojančių institucijųsprendimus ir veiksmus, sąlygojusius apmokestinimo apribojimų ir kitokiųkliūčių dalyvauti NVPB vietos kapitalui sudarymą. Šios veiklos kryptys ir įgyvendinamos politikos galėtų prisidėti prievietinių investuotojų pagrindų sukūrimo. Palankių teisinių pagrindų sukūrimas vietinėms investicijoms(investicijos į vertybinių popierių rinką) – visiškai aiškios (skaidrios)ir paprastos kapitalo prieaugio apmokestinimo sistemos suformavimas,sukuriant supaprastintas investavimo procedūras – per bankų filialus,internetą, kitas informacijos perdavimo priemones. Priemonių vietinių investicijų pritraukimui paruošimas – vietiniųinvesticinių bei pensijų fondų įkūrimas bei nelogiškų teisinių apribojimųšiai veiklai vykdyti pašalinimas; diskusija – kas yra pagrindiniai fondųįkūrimo barjerai – neišsivysčiusi rinka ar teisiniai nesklandumai – turibūti baigta pašalinus akivaizdžius teisinius barjerus taip suteikiantgalimybę pačiai rinkai įrodyti fondų reikalingumą. Vietinių investuotojų švietimas – švietimo programų paruošimas irįdiegimas siekiant sukelti jų susidomėjimą bei pagilinti kapitalo rinkos
žinias. Investicijų tradicijų kūrimas – sudaryti galimybes bei suteiktiinformaciją apie investicijas į kapitalo rinkos instrumentus, sukurtisąlygas investicijoms į užsienio akcijas, taip būtų skatinamas vietiniųinvestuotojų susidomėjimas kapitalo rinkos instrumentais artimiausiojeateityje, bei suteikiamos geros diversifikavimo galimybės tolimesnėjeateityje. Nacionalinės vertybinių popierių biržos reklamavimas vietinėjerinkoje – marketingo programų paruošimas bei diegimas specialioms vietiniųinvestuotojų auditorijoms.3. 6. Įmonės
Lietuvos įmonės – emitentai – palyginus su Europos Sąjungos įmonėmis yranedidelės ir mažos kapitalizacijos. Įmonių susijungimai (ypač apdirbamojojepramonėje) bei naujos užsienio ir vietinio kapitalo investicijos taps vienaiš esminių įmonių augimo sąlygų. Tikimasi, jog daugumos Lietuvos įmoniųkapitalas turėtų gerokai išaugti per artimiausius penkerius metus. Siekiantpaskatinti vietinių kompanijų augimą ir vietos kapitalo plėtrą, Vyriausybėgalėtų prisidėti prie vietinio kapitalo ekspansijos (sukurdama užsienioinvesticijų skatinimo programas). Prasidėjęs tarptautinės plėtros procesasgali užtikrinti vietinių įmonių ateityje tapimą svarbiais kapitalo rinkosdalyviais. Skaidrumas ir aukšta verslo kultūra – svarbus siektinas aspektas idantpagreitinti kapitalo rinkos vystymąsi. Tai negali būti pasiekta vien tiktaigriežtinant reguliuojančias priemones. Svarbesnis dalykas yra verslokultūros vystymas, kuris turi būti orientuotas į visų investuotojųporeikius.
3. 7. Institucijų atnaujinimas
Kapitalo rinkos sąstingio akivaizdoje ir kai ši būsena tęsiasipakankamai ilgą laiko tarpą, kapitalo rinkos institucijos turėtų keistisavo požiūrių, daugiau skiriant dėmesio rinkos skatinimo ir inovacijųdiegimo, nei techninio reguliavimo griežtinimo veiksmams. Kapitalo rinkosinstitucijos turėtų pereiti nuo išskirtinio koncentravimosi siekiant“išgryninti” vidines procedūras, ir atsigręžti į realius užsienio irvietinių investuotojų, emitentų ir finansų maklerių poreikius. Kapitalo rinkos institucijos (tame tarpe ir Vertybinių Popieriųkomisija) turi užimti pro-aktyvesnę (bet ne gynybinę) poziciją remiantfinansų maklerių įmonių veiksmus, kurie skatina rinkos vystymą. Finansųmakleriai kaip aktyviausi rinkos dalyviai turi tapti pagrindiniais rinkosinstitucijų partneriais vystant rinką. Finansų maklerio įmonės dabartinėmisrinkos sąlygomis susiduria su eile problemų todėl kapitalo rinkosinstitucijų parama būtų sveikintinas sprendimas. Kapitalo rinkos institucijos turi siekti atstatyti pasitikėjimąNacionaline Vertybinių Popierių Birža ne tik privačių investuotojų bet irpačios Lietuvos Vyriausybės akyse, kadangi vis didesnė dalis Vyriausybės(valstybinių institucijų) veiksmų ir sprendimų, kurie yra susiję sukapitalo rinka yra iškeliama už Nacionalinės vertybinių popierių biržosribų (pvz. AB “Lietuvos telekomo” akcijų pardavimas darbuotojams, kitiprivatizavimai). Privatizavimo nukreipimas per biržą galėtų tarnauti ne tikkaip efektyvi priemonė pritraukianti užsienio kapitalą, bet ir kaippriemonė sureikšminanti Vertybinių popierių biržos rolę. Iki šiolVertybinių popierių birža atlikdavo techninę funkciją privatizavimoprocese, todėl jos įnašas į privatizavimo procesą buvo nereikšmingas.Atsižvelgiant į aukštos kvalifikacijos darbuotojus ir į pritrauktąkapitalą, būtų racionalu vykdyti privatizaciją per Vertybinių popieriųbiržą. Tai galėtų būti ne tik privatizavimo pasiūlymų įgyvendinimas perVertybinių popierių biržą, bet ir pirminis akcijų pardavimas privatizuojantpatrauklias infrastruktūros įmones bei parduodant kontrolinius paketusstrateginiams investuotojams. Deja, Lietuvos kapitalo rinkos institucijos negali sparčiai reaguoti įnuolatinius technologinius bei struktūrinius kitų centralizuotų kapitalorinkų pasiekimus. Europos kapitalo rinkos siūlo modernias technologijas,mažus prekybos kaštus, aktyvų dalyvavimą rinkoje ir t.t. NVPB siekdamaišlaikyti konkuruojančią padėtį taip pat turi integruotis į kitų šaliųrinkas. Šiuo atveju ženkli iniciatyva ir ambicijų atsisakymas galėtųpaspartinti integravimosi procesus bei galėtų įvesti daugiau aiškumo dėlLietuvos, Latvijos ir Estijos kapitalo rinkų integracijos terminų.
[pic]
4. INVESTICIJOS Į KITAS ĮMONES
Pagal Bagdžiūnienę (2004), investicijų į asocijuotąsias įmones apskaitąreglamentuoja 28-as tarptautinis apskaitos standartas ‘‘Investicijų įfinansines priemones apskaita’’, o investicijų į dukterines įmones apskaitąnustato 27-as tarptautinis apskaitos standartas ‘‘Konsoliduota finansinėatskaitomybė ir investicijų į dukterines įmones apskaita’’. Pagal tarptautinius apskaitos standartus dukterinės įmonės yra tos,kuriose įmonė turi reikšmingą įtaką ir valdo per 50 procentų akciniokapitalo. Asocijuosiomis įmonėmis paprastai vadinamos tos įmonės, kuriųkita įmonė valdo 20 – 50 akcinio kapitalo ir turi įtakos jos valdymui.Investicijos, kai valdoma iki 20 procentų kapitalo ir nėra galimybių darytiįtaką jų valdymui, priskirtinos kitoms investicijoms.
4. 1. Pripažinimo kriterijai
Reikšmingos įtakos pripažinimo sąlygos: 1. kai investuotojas dalyvauja investicijų objekto direktorių taryboje arkitame aukščiausiame valdymo organe ir turi sprendžiamojo balso teisę; 2. kai investuotojas dalyvauja nustatant investicijų objekto veiklospolitiką; 3. kai investuotojas ir investicijų objektas tarpusavyje atliekastambius sandorius; 4. kai investuotojas ir investicijų objektas tarpusavyje keičiasireikšmingais techniniais dokumentais; 5. kai investuotojas ir investicijų objektas tarpusavyje keičiasivadojaujančiu personalu;
Investuotojas turintis reikšmingos įtakos, tampa atsakingas ir užinvesticijų objekto veiklos rezultatus ir logiška, kad apskaitojeinvesticijų objekto veiklos rezultato dalis, priklausanti investuotojui,rodoma investuotojo finansinėje atskaitomybėje kartu ir toks investicijųapskaitos principas vadinamas nuosavybės metodu.
4. 2. Įvertinimas ir apskaita
Ilgalaikės investicijos į kitas įmones gali būti apskaitomos šiaisbūdais: 1. savikainos 2. nuosavybės
Nuosavybės būdas – apskaitos principas, kai pradžioje investicijaregistruojama pagal įsigyjimo savikainą, paskui kartu su investuojamoobjekto grynojo turto dalimi bei jos pokyčiais, įvykusiais įsigijus.Dividendai, gaunami iš dukterinės įmonės, ma-ina tokios investicijosįsigyjimo savikainą. Investuotojo pelno (nuostolių) ataskaitoje gautidividendai turi būti rodomi atskirai, norint taikyti nuosavybės apskaitosprincipą investicijoms. Savikainos būdas – apskaitos principas, kai investicijos apskaitomospagal įsigyjimo savikainą. Pelno (nuostolių) ataskaitoje parodomosinvesticijų pajamos, kurios gaunamos paskirsčius įmonės, į kurią buvoinvestuotos lėšos, sukauptą grynąjį pelną, uždirbtą investavus į tą įmonę. Dažniausiai investicijos į dukterines įmones apskaitomos nuosavybėsbūdu, o į asocijuotąsias – įsigyjimo savikainos. Finansinis turtas, skirtasperparduoti, irgi apskaitomas įsigyjimo savikainos būdu. Ilgalaikėsinvesticijos gali būti perkainuojamos, jei atsiranda reikšmingi įsigyjimosavikainos ir tikrosios vertės skirtumai. Perkainojimo rezultatas, jei yravertės padidėjimas, rodomas nuosavo kapitalo dalyje, perkainojimo rezervo(rezultato) straipsnyje, kol investicijos nėra parduodamos ar kitokiu būduperleidžiamos. Perkainojimas turėtų būti atliekamas prisilaikant bendrojoatsargumo principo ir turi būti pagrįstas objektyvia informacija.
Investicijos pradžioje apskaitoje registruojamą įsigyjimo savikainą,
sudaro: 1. sumokėtos ar mokėtinos sumos už nuosavubės dalį; 2. sandorio sudarymo išlaidos (komisiniai, rinkliavos ir pan.) Jei investicijos įsigyjamos mainais ar gaunamos kaip atlygis užįsipareigojimų įvykdymą, jų įsigyjimo savikainos pagrindas yra jų tikrojivertė arba pačių akcijų, arba mainais atiduodamo turto. Pavyzdžiui, jeiakcijomis laisvai prekiaujama vertybinių popierių biržoje, tikroji vertėyra rinkos kaina. Jei tikroji ilgalaikių investicijų vertė reikšmingai kinta, jos galibūti perkainojamos, prisilaikant atsargumo principo tikrąja verte. Jeigu jųvertė didesnė negu įsigyjimo savikaina, tada perkainojimo skirtumasapskaitomas perkainojimo rezervų (rezultatų) sąskaitose, o jei mažesnė,nurašomas perkainojimo rezervas, o kai jo nebelieka, tada apskaitomaveiklos sąnaudose.4. 3. Informacijos atskleidimas metinėje finansinėje atskaitomybėje
BALANSAS Investicijos parodomos balanse atskiru straipsniu gryjąja verte(likučiai ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje). PELNO (NUOSTOLIO) ATASKAITA 1. gauta pajamų dalis iš investicijų, 2. vertės sumažėjimo sąnaudos. AIŠKINAMASIS RAŠTAS Apskaitos politika: 1. dukterinių, asocijuotojų ir kitų investicijų apskaitos principai; 2. jei investicijos į dukterines įmones apskaitomos įsigyjimosavikainos būdu, būtina tai nurodyti; 3. jei dukterinės įmonės apskaitą tvarko pagal visiškai kitokiusapskaitos principus ir taikyti nuosavybės būdo neįmanoma, nurodyti šįfaktą.
Pastabos: 1. sąrašas įmonių, kuriose įmonė turi reikšmingą įtaką arba kontrolę,pavadinimas, valdoma dalis, veiklos pabūdis; 2. likutinių verčių laikotarpio pradžioje ir pabaigoje pagal kiekvienągrupę sutikrinimas, nurodant pokyčius: a) įsigyjimo savikaina laikotarpio pradžioje ir pabaigoje, b) įsigyjimų vertė, c) vertės sumažėjimas ar padidėjimas (p. 121).
5. INVESTICIJOS Į ŽMONES IR ŽMOGIŠKUOSIUS IŠTEKLIUS
5.1. Investavimas į sveikatą
Pagal Schultz (1998), žmogiškojo kapitalo teorija kiekvieno žmogaussveikatą laiko turtu, t.y. sveikatos kapitalu, o to kapitalo įnašas –sveikatos paslaugomis. Dalis šio pradinio turto yra paveldima, kita dalis –įgyjama. Laikui bėgant turtas nuvertėja, vėlesniu gyvenimo laikotarpiu –kuo toliau, tuo labiau. Bendrosios investicijos į žmogiškąjį kapitalą apimajo įgijimo ir palaikymo kaštus, tarp jų skirtus vaikų priežiūrai, mitybai,aprangai, būstui, medicines paslaugoms, asmeninei priežiūrai. Sveikatoskapitalo teikiamos paslaugos susideda iš “sveiko laiko”, kitaip “nesirgimolaiko”, kuris panaudojamas darbui, vartojimui, laisvalaikiui. Neabejotina, kad žmonių kokybės srityje pats didžiausias mažas pajamasturinčių šalių pasiekimas yra sveikatos pagerėjimas, matuojamas ilgesnegyvenimo trukme. Nuo maždaug 1950 m. daugelyje šių šalių laukiama gyvenimotrukmė padidėja 40-čia procentų. Kūdikių ir mažų vaikų mirtingumosumažėjimas yri tik šio pasiekimo dalis. Vyresniojo amžiaus vaikų, paaugliųir suaugusių mirtingumas taip pat sumažėjo. Schultzas nagrinėja šių demografinių procesų ekonomiką Indijoje. Gautirezultatai atitinka kitų mažas pajamas turinčių šalių duomenis. Indijoje1951-1971 m. gimusių berniukų laukiama gyvenimo trukmė padidėjo 43procentais, o mergaičių – 41 procentu. Tiek vyrų, tiek moterų gyvenimotrukmė atskirais amžiaus tarpsniais – po dešimties metų, po dvidešimtiesmetų ir taip toliau iki šešiasdešimties – taip pat buvo neabejotinaiilgesnė 1971 – aisiais nei 1951 metais. Šių gyvenimo trukmės pailgėjimų teigiamos ekonominės išvadosakivaizdžios. Nors sudėtinga pamatuoti žmonių pasitenkinimą, priklausantįnuo ilgesnės amžiaus trukmės, Usheris išradingai išplėtojo ekonominęteoriją nustatyti naudai, kurią žmonės gauna padidėjus laukiamai gyvenimotrukmei. Pagal jo empirinę analizę papildoma nauda gerokai padidinaasmeninių pajamų vertę. Ilgesnė gyvenimo trukmė – tai papildoma paskata įgyti daugiauišsilavinimo, vertinant jį kaip investiciją, sąlygojančią didesnes pajamasateityje. Tėvai daugiau investuoja į savo vaikus. Didesnę prasmę įgyjakvalifikacijos tobulinimas darbo vietoje. Papildomas sveikatos kapitalas irkitos žmogiškojo kapitalo formos didina darbuotojų produktyvumo tendenciją.Ilgesnė gyvenimo trukmė lemia ilgesnį buvimo gamybine jėga metų kiekį irmažina “nedarbingumo laiką”. Geresnė sveikata ir gyvybingumas savo ruožtudidina asmens darbo valandomis matuojamą darbo produktyvumą. Esamų tyrimų, kurių autorius pateikia įrodymų, kad tam tikri Indijosžemės ūkio pasiekimai priklausė nuo žmonių sveikatos pagerėjimo.
5.2. Investavimas į švietimą
Švietimas labai pagerina gyventojų kokybę. Bet apskaičiuojant viduriniolavinimo kainas reikia įtraukti ir darbo, kurį atlieka mažamečiai vaikaipadėdami savo tėvams, vertę. Netgi kai patys mažiausi vaikai pradedalankyti mokyklą, dauduma tėvų turi atsisakyti jų tradiciškai atliekamųdarbų vertės. Dar vienas mokymosi mokykloje skiriamasis bruožas yra tai, kągalima būtų pavadinti vyno brendimo efektu (rūšies gerėjimo efektu) –kiekvienos naujos kartos vaikui darosi pasiekiamas vis didesnisišsilavinimas. Kai neraštingumas visuotinis, vyresni žmonės gyvena be jokioar su nedideliu išsilavinimu, o vaikai augdami naudojasi švietimu. Nuo 1950-1951 m. iki 1970-1971 m. Indijos gyventojų skaičius išaugomaždaug 50 procentų. Šešerių keturiolikos metų vaikų priėmimas į mokykląpadidėjo daugiau kaip 200 procentų, o antplūdis į vidurines mokyklas iruniversitetus buvo dar didesnis. Kadangi lavinimas mokykloje pirmiausia yrainvesticija, būtų didelė klaida laikyti visas išlaidas švietimui einamuojuvartojimu. Šią klaidą sąlygoja prielaida, kad lavinimas mokykloje yra nekas kita, o plataus vartojimo prekė. Klaidinga valstybės išlaidasmokykliniam lavinimui priskirti prie iš biudžeto finansuojamos “gerovės”išlaidų ir manyti, kad ištekliai, naudojami mokymuisi, tėra “santaupų”mažinimas. Ta pati klaida būdinga vertinant išlaidas sveikatos reikalamstiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje. Išlaidos lavinimui, taip pat ir aukštajam mokslui, yra svarbinacionalinių pajamų dalis daugelyje mažas pajamas turinčių šalių. Šiosišlaidos yra tiesiogiai susijusios su įprastiniais nacionalinės sąskaitybosrodikliais (sąvokomis) – taupymu ir investicijomis. Indijoje išlaidųmokykliniam lavinimui dalis, palyginti su nacionalinėmis pajamomis,santaupomis ir investicijomis, ne tik yra didelė, bet, laikui bėgant, labaiaugo.
5.3. Investavimas į gyventojų kokybę
Pateikdama ir traktuodama duomenis apie gyventojus šiuolaikinėdemografija yra ir sudėtinga, ir tiksli. Gyventojų skaičiaus didėjimoprojekcijos, vertinant ekonominiu požiūriu, yra statistiškai išplėtotos,bet nepakankamai pagrįstos. Mažas pajamas turinčių šalių atžvilgiu jos ypačpesimistiškos. Tai lyg koks statistinis apsėdimas. Kompiuteriais duomenysbe vargo ekstrapoliuojami, jų parodymai yra šiurpinantys, įteigiantys Žemėskaip erdvėlaivio įvaizdį ir pranašaujantys, kad netruks ta diena, kai
pasaulyje liks vien Rosso stovimos vietos. Tačiau šios išvados yraakivaizdžiai klaidingos. Jos klaidingos prisimenant turtingas šalis, jųsocialinę ir ekonominę istoriją. Esu linkęs tvirtinti, kad jos neteisingosir vertinant gyventojų skaičiaus augimą šiandien neturtingose šalyse. Vaikų skaičiaus augimo aritmetika mažas pajamas turinčiose šalyse atrodopaprasta, palyginti su užduotimi nustatyti, ar laikui bėgant išaugovidutiniškai vienam vaikui tenkanti kokybė. Tėvų rūpestis, visuomeninėssveikatos programos, anksti pradedamas mokyklinis lavinimas yrainvestavimai į vaikų kokybę. Ar tai pagerėjo mažas pajamas turinčiosešalyse? Ar kūdikiai ir vaikai gauna geresnes gyvenimo galimybes negu priešdu ar tris dešimtmečius? Nors kūdikių mirtingumas gerokai sumažėjo,tiesioginių patikimų duomenų nėra. Išmatuoti vaikų kokybę mažas pajamasturinčiose šalyse yra ypač sunku. Beje, tam tikrą nuomonę apie vaikųpriežiūrą galima sudaryti remiantis teorinėmis prielaidomis beinetiesioginiais duomenimis. Analizuojant šeimų elgesį, nustatyta asmeninė paklausa vaistams,mokykliniam lavinimui, sveikatos paslaugoms ir gausesniam bei geresnėskokybės maistui. Šių gaminių ir paslaugų pasiūlos kreivė keitėsislinkdamasi į dešinę, o jų kaina, palyginti su ankstesniais metais, mažėjo.Iš esmės namų šeimininkės pastebi, aiškinasi naujas galimybes irsupratusios, jog jos vertos dėmesio, atsiliepia į paskatas šeimos, kartu irvaikų gerovei kelti. Iš visuomenės taip pat ateina paklausa programomsgerinti geriamojo vandens tiekimą ir stabdyti vandeniu plintančias ligas. Netiesioginiai duomenys, paremiantys hipotezę apie tai, jog mažaspajamas turinčiose šalyse vaikų kokybė kyla, pasireiškia trimis formomis.Šiek tiek padidėja maisto suvartojimo vienam gyventojui kiekis.Skaičiuojant pagal bendrą vaikų skaičių, labai padidėja darželio irpradinės mokyklos lankymas. Ir iškalbingiausias yra vaikų išgyvenimo lygiopadidėjimas. Duomenys, pateikti 1 priede, gauti padalijus gyvenančių vaikųskaičių iš skaičiaus vaikų, gimusių tam tikro amžiaus moterims. Išgyvenusiųvaikų, kurių motinoms yra 30-34 metai, skaičius lyginamas su analogiškuskaičiumi vaikų, kurių motinoms 50-54 metai. Kiekvienoje iš vienuolikosšalių jaunesnių moterų vaikų išgyvenimo lygis akivaizdžiai aukštesnis neivyresnio amžiaus moterų. Aštoniuose šalyse šis lygis yra aukštesnis apie 20procentų. Verta pažymėti, jog išgyvenusių vaikų skaičius kaimuose yramažesnis nei miestuose visose šalyse, išskyrus vieną, jei lyginsimeduomenis tų šalių, kur yra nurodyta gyvenamoji vieta. Ekonominių tyrimų, nagrinėjančių vaikų kokybę, yra daug, tačiaudarbuose, kuriuose remiamasi patikima teorija, gausiausiai empiriniųduomenų surinkta apie dideles pajamas turinčių šalių šeimas. A. Leibowitzatlikta investavimo į vaikus analizė rodo, jog šeimų investicijosdidinanustatomą vaikystės žmogiškojo kapitalo fondą. Net jei atrinktitiriamieji buvo gabiausieji vaikai, šeimų investicijų duomenys rodėteigiamą ir reikšmingą ryšį su jos įvertintais vaikų žmogiškojo kapitaloduomenimis. Hillas ir Staffordas taip pat nustatė, kad yra teigiamastiesioginis ryšys tarp tėvų skiriamo laiko jų ikimokyklinio amžiaus vaikamsir vaikų išsilavinimo. De Tray analizuoja vaikų mokykąsi pastaruoju metuatliekamame RAND (tai pažangus mokslo tyrimo institutas) tyrimepalankesnėmis sąlygomis, nes remiasi įvairiais ankstesniais moksliniaistyrimais.Mokymasis mokykloje yra daug daugiau nei vartojimas tuo atžvilgiu, kadmokymusi siekiama ne vien pasitenkinimo ar naudos. Netgi priešingai,visuomeninės ir privačios mokymosi mokykloje sąnaudos yra tikslingaiskirtos įgyti žmonėse įkūnytam gamybiniam kapitalui, kuris ateityje teikspaslaugas. Šios paslaugos pavirs būsimu uždarbiu, būsimu sugebėjimusavarankiškai užsidirbti, tvarkyti namų ūkį ir būsimu vartojimopasitenkinimu. Kaip investicija mokymasis mokykloje labai padidina mažaspajamas turinčių šalių kaupimą, tačiau įprastinėse nacionalinėseekonominėse sąskaitose šie duomenys yra paleidžiami, kadangi registruojamastik kaupimas, pasireiškiantis fizinio kapitalo kūrimu. Yra daug mokslinių tyrimų, kuriuose parodoma, kad papildomas mokymasisneabejotinai didina verslumo sugebėjimo pasiūlą. Atlikta šių moksliniųtyrimų apžvalga aiškiai liudija, jog sėkmingas mokymasis mokykloje turiteigiamą įtaką sugebėjimui tvarkytis pusiausvyros nebuvimo, siejamo suekonomikos modernizavimu, sąlygomis. Mokslo tyrimų žemės ūkio srityjeduomenys šiuo klausimu akivaizdžiausi – daugiausia dėl to, jog yra,palyginti su kitų ekonominių veiklų duomenimis, geriausi. Neseniaiišleistoje Welcho apybraižoje tęsiama žmogiškojo kapitalo žemės ūkyjevaidmens analizė. Makhijos mokslo tiriamojo darbo daktaro laipsniui gauti pagrindinę dalįsudaro labai mažų Indijos vaikų atliekamo darbo namuose ir šeimos ūkyjevertės palyginimas su tuo poveikiu, kurį šis sąnaudų komponentas daromokyklos lankomumui. Ji taip pat apžvelgia literatūrą šiais klausimais,tarp jos ir naujausius mokslo tyrimus, atliktus Shortlidge’o, taip patRosenzweigo ir Evensono. Ramas ir Schultzas nurodo į lavinimosi augimą Indijoje, palyginti sugyventojų skaičiaus didėjimu. Kaip parodyta 2 priede, nuo 1950-1951 iki1970-1971 metų gyventojų skaičius išaugo 52 procentais, priimamųdarželinukų ir pradinukų skaičius – 217 procentų, lankančiųjų pagrindinębei vidurinę mokyklas mokinių skaičius – 329 procentais. 3 priede akivaizdžiai matome, kaip labai padidėjo valstybinių mokyklųišlaidos ir studentų mokymosi privatūs alternatyvieji kaštai, palyginti sunacionalinių Indijos pajamų išaugimu. Mokymasis mokykloje pirmiausia yra investicija į būsimą uždarbį irpasitenkinimą ateityje. Dėl to labai didelė klaida nagrinėti lavinimoišlaidas kaip šiandieninį vartojimą. Ši klaida kyla iš prielaidos, kadmokymasis yra plataus vartojimo prekė – kaip maistas – ir iš to, kad dėlgyventojų skaičiaus didėjimo didinamos valstybės išlaidos mokykliniamlavinimui traktuojamos kaip “gerovės” išlaidos, našta valstybei ir ištekliųsunaudojimas, dėl ko mažėja “santaupos”, kurios kitu atveju galėtų būtipanaudotos investavimui. Indijoje kaip matome 3 priede, mokymosi mokyklojeišlaidų dalis nacionalinėse pajamose, santaupose ir investicijose yra netik didelė, bet ir, laikui bėgant, pastebimai išaugo (p. 25).
IŠVADOS
Investicija reiškia bet kurios rūšies turtą, investuotą vieno išinvestitoriaus tam tikroje teritorijoje su sąlyga, kad investicijaatliekama pagal tos teritorijos įstatymus ir ypač, bet ne visada.Ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla, jų teisingas vystymasis beikonkurentabilumo gerinimas didele dalimi priklauso nuo investicinio
aktyvumo lygio bei investicinės veiklos apimčių. Klausimų ratas, apimantiskompanijos investicinę veiklą, pareikalauja pakankamai gilios analizės irpraktiškai priimtų valdymo spendimų tam, kad būtų galima efektyviainukreipti bei formuoti kompanijos investicijų portfelio ekonominįefektyvumą. Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla žymia dalimicharakterizuojama vykdomų investicijų apimtimi. Daug kur pažymima, kadinvesticijos yra ilgalaikis lėšų įdėjimas. Atskiros investicijų formos yrailgalaikės, tačiau investicijos gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui,trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į akcijas, taupomuosius sertifikatus,trumpalaikes obligacijas ir t.t.). Investicinis projektas yra toks darbas, kuris turi pradžią ir pabaigą.Jis yra planuojamas ir kontroliuojamas, sukeliantis įvairius pokyčiusaplinkoje, tikintis sėkmingos pabaigos, tai iš anksto paruoštadokumentacija, pagal kurią galima sukurti, rekonstruoti ar patobulinti tamtikrą objektą. Kituose šaltiniuose projektas apibūdinamas kaip unikalusdarbas, turintis konkretų tikslą ir pasireiškiantis koordinuojamu keliųtarpusavyje susijusių veiklų atlikimu, nustatytas pradžios ir pabaigosdatas, sritis ir biudžetą. ).Užsienio investuotojai ir toliau išliks pagrindine jėga, įtakosiančiašalies kapitalo rinką artimiausioje ateityje ir vidutiniu laikotarpiu. Užsienio investuotojams lygiai taip pat kaip ir vietos investuotojams yrasvarbios tos pačios sąlygos – sudaryti kaip galima platesnes galimybesinvestuoti ir didinti pasitikėjimą šalies kapitalo rinka.
Pagal tarptautinius apskaitos standartus dukterinės įmonės yra tos,kuriose įmonė turi reikšmingą įtaką ir valdo per 50 procentų akciniokapitalo. Asocijuosiomis įmonėmis paprastai vadinamos tos įmonės, kuriųkita įmonė valdo 20 – 50 akcinio kapitalo ir turi įtakos jos valdymui.Investicijos, kai valdoma iki 20 procentų kapitalo ir nėra galimybių darytiįtaką jų valdymui, priskirtinos kitoms investicijoms. Investuotojas turintis reikšmingos įtakos, tampa atsakingas ir užinvesticijų objekto veiklos rezultatus ir logiška, kad apskaitojeinvesticijų objekto veiklos rezultato dalis, priklausanti investuotojui,rodoma investuotojo finansinėje atskaitomybėje kartu ir toks investicijųapskaitos principas vadinamas nuosavybės metodu. Žmogiškojo kapitalo teorija kiekvieno žmogaus sveikatą laiko turtu, t.y.sveikatos kapitalu, o to kapitalo įnašas – sveikatos paslaugomis. Dalis šiopradinio turto yra paveldima, kita dalis – įgyjama. Laikui bėgant turtasnuvertėja, vėlesniu gyvenimo laikotarpiu – kuo toliau, tuo labiau.Bendrosios investicijos į žmogiškąjį kapitalą apima jo įgijimo ir palaikymokaštus, tarp jų skirtus vaikų priežiūrai, mitybai, aprangai, būstui,medicines paslaugoms, asmeninei priežiūrai. Sveikatos kapitalo teikiamospaslaugos susideda iš “sveiko laiko”, kitaip “nesirgimo laiko”, kurispanaudojamas darbui, vartojimui, laisvalaikiui.
LITERATŪRA
1. Ališauskas K. Investicinių projektų rengimas, valdymas ir vertinimas/ K. Ališauskas, Ž. Kazlauskienė. Šiauliai, 2005. 160 p. ISBN 9986-38-572-5 2. Bagdžiūnienė V. Finansinės apskaitos pagrindai. Vilnius, 2004. 187 p. ISBN 9986-00-388-1 3. Jovaiša A. Kaip parengti verslo planą. Vilnius, 1997. 255 p. ISBN 9986-487-38-2 4. Lydeka Z. Firmos ekonomikos pagrindai/ Z. Lydeka, B. Drilingas. Vilnius, 2001. 311 p. ISBN 9954-04-028-9 5. Pass Ch. Ekonomikos terminų žodynas/ Ch. Pass, B. Lowes, L. Davies. Vilnius, 1997. 583 p. ISBN 9986-604-01-X 6. Schultz T. W. Investavimas į žmones: gyventojų kokybės ekonomika. Vilnius, 1998. 191 p. ISBN 9986-752-35-3 7. Valužis K. Apskaita, mokesčiai, atskaitomybė. Vilnius, 1996. 376 p. ISBN 9986-454-08-5
1. PRIEDAS
Vaikų išgyvenimo lygis pagal motinos amžių, gyvenamą vietą| |Jaunų motinų |Vyresnio amžiaus |Santykinis jaunų || |(30-34 metų |motinų vaikai |motinų kūdikių || |amžiaus) vaikai | |išgyvenimo lygio || | | |padidėjimas proc. ||Taivanis, 1967m. | | | ||Penki miesai |0.963 |0.772 amžius 60 + |20 ||Kitos vietovės |0.930 |0.753 amžius 60 + |19 ||Malaizija, 1970 m.| | | ||Saravakas | | | ||Miesto |0.961 |0.933 amžius 50 + |3 ||Kaimo |0.894 |0.807 amžius 50 + |10 ||Korėja (Pietų), | | | ||1970 m |0.945 |0.709 amžius 60 + |25 ||Miestų |0.925 |0.702 amžius 60 + |24 ||Kaimo vietovių | | | ||Liberija, 1970 m. |0.88 |0.77 amžius 50 + |12 ||Miesto |0.84 |0.72 amžius 50 + |14 ||Kaimo | | | ||Brazilija |0.782 |683 amžius 50 + |13 ||1940 |0.870 |0.780 amžius 50 + |10 ||1970 | | | ||Sirija, 1970 m. |0.859 |0.642 amžius 50 + |25 ||Miesto |0.805 |0.595 amžius 50 + |26 ||Kaimo | | | ||Tanzanija, 1967 m.|0.84 |0.67 amžius 50 + |20 ||Miesto |0.74 |58 amžius 50+ |22 ||Kaimo | | | ||El Salvadoras, |0.837 |0.664 amžius 50 + |21 ||1971 m. |0.816 |0.666 amžius 50 + |18 ||Miesto |0.779 |0.634 amžius 50 + |19 ||Kaimo | | | ||Indonezija, 1965 |0.777 |0.576 amžius 55-59|26 ||m. |0.731 |0.570 amžius 55-59|22 ||Jordanija, 1961 m.| | | ||Miesto |0.67 |0.51 amžius 50 + |24 ||Kaimo | | | ||Centrinė Afrikos | | | ||Respublika (metai | | | ||nenurodyti) | | | |
2. PRIEDAS
Gyventojai ir išsilavinimo didėjimas, Indija nuo 1950 – 1951 m. iki 1970 – 1971 m.| |1950 |1970 – |1973 – |Padidėjimas procentais || |–1951m. |1971m. |1974m. |nuo 1950-1951m. iki || | | | |1970-1971m. ||Gyventojai | | | | ||(milijonai) |361 |548 |580 |52 ||Iš viso |44.5 |75.2 |NA |69 ||6-10 m. amžiaus |32.0 |51.0 |NA |59 ||11-14 m. amžiaus | | | | ||Mokymasis |18.7 |59.3 |63.2 |217 ||(milijonai) |3.3 |13.4 |14.7 |306 ||Pradinėje |1.5 |7.2 |7.5 |980 ||Pagrindinėje |2.0 |5.2 |NA |160 ||Vidurinėje |17 |1.95 |2.23 |1047 ||Aukštesniojoje | | | | ||Universitete | | | | |
3. PRIEDAS
Investavimo į mokyklinį mokymąsi ir nacionalinių pajamų santykis, Indija, nuo 1950-1951 m. iki 1970-1971 m.| |1950-1951m.|1970-1971m.||1. Nacionalinės pajamos milijardais rupijų, šių |95.1 |344 ||dienų kainos | | ||2. Valstybinių mokyklų išlaidos milijardais |1.1 |10.8 ||rupijų, šių dienų kainos | | ||3. Besimokančiųjų laiko alternatyvieji kaštai, |3.9 |27.9 ||privačiame sektoriuje milijardais ripijų, šių |5 |11 ||dienų kainos | | ||4. 2+3 procentinis santykis su 1 | | |
———————– Sumanymas (problema, užduotis)
Realizavimo priemonės (būdai, sprendimai)
Realizavimo tikslai (sprendimo rezultatai)