Ilgalaikio turto ir atsargų apskaita

14 SKIRSNIS. ILGALAIKIO TURTO APSKAITA IR NUSIDĖVĖJIMAS

1. Ilgalaikio turto apskaitos reikšmė

Ilgalaikis turtas, arba pagrindinės priemonės, yra būtinas visoms įmonėms bei organizacijoms nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio. Įvairioms ūkinės veiklos rūšims reikia įvairaus ilgalaikio turto. Pvz., transporto firmai reikalingos transporto priemonės, žemės ūkio įmonei — žemė, gyvuliai ir kt.

Kiekviena įmonė turi tiksliai žinoti, kokio dydžio turtu ji disponuoja, ir privalo (jeigu ji, aišku, nori pelningai funkcionuoti) nustatyti optimalų ilgalaikio turto dydį bei struktūrą. Norint tai atlikti, reikia kruopščiai tvarkyti įmonės ilgalaikio turto apskaitą.

Ir nekilnojamasis materialus turtas, ir kilnojamasis turtas vienodai svarbūs įmonės gamybinei veiklai. Kilnojamojo turto, t. y. turto, tiesiogiai susijusio su produkcijos ar paslaugų gamyba, ir nekilnojamojo turto, t. y. turto, tiesiogiai nedalyvaujančio gamybos procese, optimalaus santykio nustatymas — viena iš efektyvaus įmonės darbo sąlygų. Be abejo, šis santykis įvairiose įmonėse gali būti įvairus, tačiau svarbu, kad jis būtų pasirinktas optimalus.

Įmonės ilgalaikį turtą sudaro:

Materialus turtas žemė pastatai nekilnojamasis turtas transporto priemonės įvairūs įrenginiai kilnojamasis turtas įmonės baldai gamtos ištekliai

Nematerialus turtas

prestižas patentai licenzijos autorinės teisės mokslinio tyrimo išlaidos ir kt.

Viso šio turto reikia normaliam įmonės funkcionavimui. Įmonės valdymo personalas turi tiksliai ir nuolat žinoti turimo ilgalaikio turto dydį, jo struktūrą, panaudojimo lygį, turto būkę bei kitus svar-bius duomenis.

Norint žinoti disponuojamo turto naujumo laipsnį, skaičiuojamas viso naudojamo ilgalaikio įmonės turto nusidėvėjimas. Lyginant ilgalaikio turto pradinę vertę su jo nusidėvėjimo suma, nustatomas įmonės turto naujumo laipsnis. Nusidėvėjimo bazė gali būti turto pradinė arba likutinė vertė (priklausomai nuo naudojamų nusidėvėjimo skaičiavimo metodų). Pradinė turto vertė negali būti pakeista, išskyrus šiuos du atvejus: 1) perdirbant objektus iš kapitalinių įdėjimų ir 2) perkainojant turto objektus vyriausybės sprendimu.

Pradinę ilgalaikio turto vertę sudaro visos reikalingos šiam turtui pirkti, atsivežti bei paruošti išlaidos. Šių išlaidų suma parodoma konkrečios ilgalaikio turto sąskaitos debete. Remiantis suma, kiekvieną apskaitos laikotarpį skaičiuojamos nusidėvėjimo išlaidos.

Tais atvejais, kai nusidėvėjimas skaičiuojamas remiantis turto likutine verte, nusidėvėjimo išlaidos skaičiuojamos remiantis suma, gaunama iš ilgalaikio turto pradinės vertės atėmus ankstesnių laikotarpių nusidėvėjimo sumą. Nusidėvėjimas skaičiuojamas remiantis likutine verte, taikant mažėjančios vertės (nusidėvėjimo skaičiavimo) metodą.

Nuo pasirinktos įmonės ilgalaikio turto strukturos gali priklausyti šios įmonės veiklos efektyvumas, todėl tam reikia skirti daug dėmesio.

Kiekvienoje įmonėje turi būti nuolat vykdoma turimo turto vertikali analizė, kurios metu nustatomas kiekvieno ilgalaikio turto elemento procentinis santykis su visa ilgalaikio turto verte. Paprastai didžiausia lyginamąjį svorį visame įmonės turte turi kilnojamasis materialus turtas, t. y. įrengimai, transporto priemonės, gamybinis inventorius ir kt. Taip yra todėl, kad ši turto dalis tiesiogiai susijusi su produkcijos gamyba ar paslaugomis. Galima daryti prielaida, kad kuo didesnė aktyvi ilgalaikio turto dalis, tuo daugiau galima pagaminti produkcijos ar suteikti paslaugų (esant palankiems kitiems veiksniams).

Daugelyje mūsų įmonių ilgalaikis turtas sudaro beveik du trečdalius viso turto. Rinkos šalyse ilgalaikis turtas turi dar didesnį lyginamajį svorį įmonėse, kadangi šiose šalyse nėra atsargų stygiaus problemų, be to, paprastai daugiausia lėšų skiriama investicijoms, t. y. ilgalaikiam turtui įsigyti (kaupimui). Įmonės analitikai, remdamicsi savo skaičiavimais, turi nustatyti optimalų ilgalaikio turto lyginamajj svorį visame įmonės turte.

Nuo to priklauso įmonės vadovybės vykdomos investicinės politikos efektyvumas.

Ilgalaikio turto nusidėvėjimo dydis priklauso nuo naudojamų nusidėvėjimo skaičiavimo metodų. Kai kuriose šalyse vyriausybė nustato, kokius nusidėvėjimo skaičiavimo metodus reikia naudoti pelno mokesčio tikslais.

Daugelyje šalių įmonėms leidžiama naudoti pagreitintus nusidėvėjimo metodus. Pagreitintų nusidėvėjimo metodų naudojimas pateisinamas tuo, kad kuo naujesnis turtas, tuo daugiau ir kokybiškiau jis gali ,,dirbti”.

Vadinasi, kuo daugiau dirba, tuo daugiau ir nusidėvi.

Ilgalaikio turto naudojimo gerinimas yra svarbi gamybos efektyvumo didinimo salyga. Racionaliai naudojant ilgalaikį turta, pagaminama daugiau produkcijos, be papildomų įdėjimų mažinamos jos išlaidos, didinamas gamybos pelningumas. Taigi ilgalaikio turto apskaitai turi būti skiriama ypač daug dėmesio. Apskaitos pagrindiniai uždaviniai — teikti informaciją apie turimą ilgalaikį turtą, jo buvimo vietą, darbo laiką, judėjimą, naudojimą pagal paskirtį, nusidėvėjimą, remonto išlaidas, likvidavimo rezultatus, nenaudojamus objektus ir kt.

2. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo koncepcija

Rinkos ekonomikos šalyse naudojami įvairūs metodai paskirstant ilgalaikio turto vertę gaunamoms pajamoms per visą jo naudojimo laiką. Yra žinomi trys pagrindiniai ilgalaikio turto vertės paskirstymo gaunamoms pajamoms metoda:

1. Nusidėvėjimas (depreciation).

2. Išeikvojimas (depletion).

3. Amortizacija (amortization).

Nusidėvejimas — tai periodinis materialaus turto (mašinų ir įrengimų, pastatų ir kt.) vertės paskirstymas periodiškai gaunamoms pajamoms.

Išeikvojimas — tai periodinis gamtinių išteklių vertės paskirstymas periodiškai gaunamoms pajamoms.

Amortizacija — tai periodinis nematerialaus turto (patentų, autorinių teisių ir pan.) vertės paskirstymas periodiškai gaunamoms pajamoms. Dažnai šis terminas vartojamas visais trim atvejais.

Kadangi šioje knygoje rašoma apie materialų turtą, tai daugiausia dėmesio skirsime nusidėvėjimo problemai. Vakarų šalių autoriai, nagrinėdami nusidėvėjimo esmę, kruopščiausiai analizuoja veiksnius, lcmiančius nusidėvėjimą. Dažniausiai jie skiria dvi veiksnių grupes: 1) fizinius ir 2)

funkcinius veiksnius.

Prie fizinių veiksnių, lemiančių nusidėvėjimą, priskiriama:

a) nusidėvėjimas dėl mašinų, įrengimų ir kitų priemonių naudojimo gamybos procese. Tai visiškai suprantamas veiksnys: kuo ilgiau ir intensyviau turtas naudojamas gamyboje, tuo daugiau jis nusidėvi;

b) nusidėvėjimas dėl turto naudojimo laiko. Turto naudojimo laikas savo ruožtu priklauso ir nuo firmos remonto bei įrengimų priežiūros politikos.

Neadekvati įrengimų priežiūra ir remontas gali laikinai sumažinti išlaidas, tačiau tuomet įrengimų naudojimo laikas sutrumpės, o nusidėvėjimo išlaidos padidės;

c) nusidėvėjimas dėl turto gedimų.

Prie funkcinių veiksnių, lemiančių ilgalaikio turto nusidėvėjima, priskiriama:

a) turto neatitikimas poreikių. Dažniausiai taip atsitinka plečiantis gamybai, kai didėja įrengimų apkrovimas ir turtas jau negali patenkinti didėjančių poreikių;

b) turto pasenimas. Paprastai tai lemia pirmasis veiksnys, t. y. turto neatitikimas poreikių, arba turtas pasensta, kai nėra gaminamos produkcijos arba teikiamų paslaugų paklausos.

Pažymėtina, kad visi fiziniai veiksniai, lemiantys nusidėvėjimą, pasireiškia nuolat, o funkciniai veiksniai — nc visada. Ilgalaikio turto rinkos vertės pasikeitimas nepripažįstamas kaip veiksnys, lemiantis nusidėvėjimą.

Nusidėvėjimo apskaita turi atsižvelgti į visus veiksnius, kurie riboja ilgalaikio turto naudojima. Periodinės turto vertės paskirstymas gaunamoms pajamoms turi būti pagrįstas grupių veiksniais. Tie veiksniai, kurių poveikis yra pastovus, apskaitoje pripažįstami pirmiausiai.

3. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai

Nusidėvėjimo apskaičiavimo mctodai nusako, kaip bus nustatoma tam tikro laikotarpio nusidėvėjimo suma. Įvairūs nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai duoda įvairų to paties apskaitinio laikotarpio rezultatą. Vakarų šalių apskaitos teorijoje ir praktikoje naudojami keli nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai, todėl jie įvairiai klasifikuojami. Čia pateiksime G. Welch ir Ch.

Zlatkovich nusidėvėjimo apskaičiavimo metodų klasifikavimo schemą ir apskaičiavimus, apibūdinančius vieno ar kito metodo naudojimą:

1) remiantis tolygiu išlaidų paskirstymu visiems ataskaitiniams laikotarpiams:

a) tiesinis (proporcinis, linijinis) (straight line);

2) remiantis produkcijos apimtimi:

b) naudojimo valandų (service hours), c) produkcijos apimties (kiekio) (productive output);

3) kiekvieną laikotarpį mažinant nusidėvėjimo išlaidas (pagreitinto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai):

d) metų skaičiaus sumos (sum-of the-years-digits), e) mažėjančio balanso (declining balance). Trumpai apibūdinsime kiekvieno metodo esmę.

Tiesinis metodas ir jo įvertinimas. Čia remiamasi prielaida, kad ilgainiui turtas praranda savo vertę, todėl, naudojant šį metoda, nusidėvėjimas siejamas su laiko veiksniu. Kiekvienu ataskaitiniu laikotarpiu nurašoma ta pati nusidėvėjimo suma, kuri apskaičiuojama pagal šią formulę:

[pic]

kurioje: N — metinė nusidėvėjimo suma;

PV — pradinė vertė;

LV — likutinė vertė;

tm — tarnavimo laikas.

Sakykime, kad turime šiuos duomenis:

(doleriais)

|Rodikliai |Simboliai |Suma |

|Turto pradinė vertė (įsigijimo |PV |6 600 |

|išlaidos) | | |

|Turto pradinė vertė (jsigijimo | | |

|išlaidos) | | |

|Turto likutinė vertė |LV |600 |

|Numatomas tarnavimo amžius: | | |

|a) metai |tm |5 |

|b) valandos |tv |20000 |

|c) produkcijos apimtis (kiekis |P |10000 |

|vienetais) Nusidėvėjimo norma | | |

|(metams, tarnavimo | | |

|valandai, produkcijos vienetui) |n | |

Remdamiesi šiais duomenimis, apskaičiuojame:

[pic]

Vadinasi, kasmet turtas nusidėvės 1200 dol. Skaičiuoti tikslinga tokioje lentelėje:

|0 | | |6600 |

|1 |1200 |1200 |5400 |

|2 |1200 |2400 |4200 |

|3 |1200 |3600 |3000 |

|4 |1200 |4800 |1800 |

|5 |1200 |6000 |600(likutinė |

Iš viso: 6000

Tiesiniu (proporciniu, linijiniu) metodu apskaičiuotas nusidėvėjimas dažnai atvaizduojamas procentine išraiška. Mūsų pavyzdyje metinė nusidėvėjimo norma sudarys apie 18% pradinės vertės [pic].

Tiesinis metodas naudojamas, kai yra šios sąlygos;

1. Turto ekonominis potencialas mažėja apytiksliai pastoviai kiekvienu ataskaitiniu laikotarpiu.

2. Turto naudojimo intensyvumas kiekvienu ataskaitiniu laikotarpiu mažai kinta.

3. Remonto ir priežiūros išlaidos apytiksliai tos pačios kiekvieną ataskaitinį laikotarpį.

Naudojimo valandų metodas. Naudojant šį metodą, remiamasi prielaida, kad turto vertė mažėja priklausomai nuo faktinio naudojimo (darbo) laiko. Pvz., jeigu įrengimas tam tikrą laikotarpį dirbo du kartus daugiau negu prieš tai esantį laikotarpį, tai ir nusidėvėjimas turi būti du kartus didesnis.

Norint naudoti šį metodą, reikia turto naudojimo laiką išreikšti jo faktinėmis naudojimo valandomis. Šiuo atveju formulė nusidėvėjimui per valandą apskaičiuoti bus tokia:

[pic].

Mūsų pavyzdyje tai sudarys:

[pic]

Vadinasi, per vieną naudojimo valandą įrengimas nusidėvėjo 0,30 dol. Tam tikro laikotarpio įrengimo nusidėvėjimo suma skaičiuojama nusidėvėjimą per vieną valandą dauginant iš faktinio naudojimo valandų skaičiaus. Sakykime, kad pirmaisiais metais įrengimas dirbo 3800 val. Tada nusidėvėjimas sudarytų 1140 dol. (0,30 x 3800). Penkerių metų įrengimo nusidėvėjimą skaičiuosime taip:

|0 | | | |6600 |

|1 |3800 |3800*0,30=1140 |1140 |5460 |

|2 |4000 |4000*0.30=1200 |2340 |4260 |

|3 |4500 |4500*0.30=1350 |3690 |2910 |

|4 |4200 |4200*0.30=1260 |4950 |1650 |

|5 |3500 |3500*0.30=1050 |6000 |600(likutinė |

Iš viso: 20000 6000

x x

Remdamiesi šiuo metodu, mcs galime logiškai išlaidas paskirstyti pajamoms. Šiuo atveju svarbus ir produkcijos apimties veiksnys, ypač tada, kai tarp tarnavimo laiko trukmės ir pagamintos produkcijos egzistuoja tiesioginė priklausomybė.

Kai kurių turto rūšių (pastatų, baldų, spausdinimo mašinėlių)

nusidėvėjimą skaičiuoti šiuo metodu yra nepraktiška ar net visiškai neįmanoma.

Produkcijos apimties (kiekio) metodas. Čia daroma prielaida, jog turto vertė mažėja dėl to, kad jis yra naudojamas gaminant produkcija. Todėl šiuo atveju nusidėvėjimas priklauso nuo pagamintos produkcijos apimties (kickio)

(kuo daugiau pagaminama, tuo didesnis nusidėvėjimas). Turto naudojimo laikas įvertinamas produkcijos vienetais. Turto nusidėvejimo suma paskirstoma kiekvienam pagamintos produkcijos vienetui, t. y.

įkalkuliuojama į jo savikaina. Todėl nusidėvėjimo išlaidų dalis, tenkanti kiekvienam produkcijos vienetui, yra pastovi.

Nusidėvėjimo sumai, tenkančiai produkcijos vienetui, apskaičiuoti naudojama tokia formulė:

[pic].

Mūsų pavyzdyje nusidėvėjimo suma sudarys:

[pic] produkcijos vienetui.

Tam tikro laikotarpio įrengimo nusidėvėjimo suma apskaičiuojama nusidėvejimą, tenkantį produkcijos vienetui, dauginant iš faktinio produkcijos kiekio. Sakykime, kad pirmaisiais metais pagaminta 1800 vnt.

Tada nusidėvėjimas sudarys 1080 dol. (0,60 x 1800).

Penkerių metų įrcngimo nusidėvėjimas apskaičiuojamas taip:

| | | |tas | |

|0 | | | |6600 |

|1 |1800 |1800*0.60=1080|1080 |5520 |

|2 |2000 |2000*0.60=1200|2280 |3220 |

|3 |2400 |2400*0.60=1440|3720 |2880 |

|4 |1800 |1800*0.60=1080|4800 |1800 |

|5 |2000 |2000*0.60=1200|6000 |600(likutinė |

Iš viso: 10000 6000

Šis metodas paprastai yra efektyvus, kai:

a) gali būti apskaičiuotas faktinis produkcijos kiekis;

b) naudojimo laikas gali būti apskaičiuotas produkcijos vienetais;

c) senėjimas nėra pagrindinis veiksnys.

Pagreitinto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai. Šie metodai naudojami remiantis prielaida, kad pradiniais laikotarpiais turto vertė mažėja greičiau negu velesniais. Manoma, kad neseniai įsigytas turtas dirba efektyviau negu senas, todėl ir nusidėvi greičiau. Be to, ilgainiui didėja turto remonto ir priežiūros išlaidos, todėl kasmetinė nusidėvėjimo suma turėtų mažėti. Naudojami du pagreitinto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai:

1) metų skaičiaus sumos ir 2) mažėjančio balanso.

Metų skaičiaus sumos metodas. Naudojant šį metodą, sudaroma trupmena, kurios vardiklyje rašoma naudojimo metų suma, o skaitiklyje — naudojimo metai, tik atvirkštine tvarka.

Kad būtų aiškiau, pateiksime pavyzdį. Tarkime, aktyvo naudojimo laikas —

5 metai. Vardiklis apskaičiuojamas taip:

1+2+3+4+5= 15.

Skaitiklis – 5,4,3,2,1 (priklausomai nuo metų, kurių skaičiuojamas nusidėvėjimas).

Trupmena (kiekvienų metų) atrodys taip:

[pic]

Padauginę trupmeną iš turto pradinės vertės (atėmus likutinę vertę), gausime nusidėvėjimo sumą konkrečiais metais.

Mūsų pavyzdyje nusidėvėjimas šiuo metodu skaičiuojamas taip:

|0 | | |6600 |

|1 |5/15*6000=2000 |2000 |4600 |

|2 |4/15*6000=1600 |3600 |3000 |

|3 |3/15*6000=1200 |4800 |1800 |

|4 |2/15*6000=800 |5600 |1000 |

|5 |1/15*6000=400 |600 |600(likutinė |

Iš viso: 6000

Mažejančio balanso metodas. Naudojant šį metodą, nusidėvėjimo norma (procentinė išraiška) iš pradžių apskaičiuojama tiesiniu metodu. Tada ji dauginama iš pasirinkto pagreitinimo procento, kuris dažniausiai svyruoja nuo 200% iki 150%, t. y. priklausomai nuo turto tipo ir jo įsigijimo datos.

Gauta kiekvienų metų nusidėvėjimo norma dauginama iš turto grynosios vertės (įsigijimo išlaidos minus susikaupęs nusidėvėjimas). Tarkime, kad turto naudojimo laikas yra 5 metai, o nusidėvėjimo norma — 40%

(100% : 5 x 2 = 40%). Tuomet mūsų pavyzdyje nusidėvėjimas skaičiuojamas taip:

|0 | | | |6600 |

|1 |40% |40%*6600=2640 |2640 |3960 |

|2 |40% |40%*3690=1584 |4224 |2376 |

|3 |40% |40%*2376=950 |5174 |1426 |

|4 |40% |40%*1426=570 |5744 |856 |

|5 |40% |256 |6000 |600(likutinė |

Iš viso:

6000

Abu pagreitinto nusidevėjimo apskaičiavimo metodai naudojami, kai daugiau ekonominio potencialo ,,sunaudojama” ankstesniais turto ,,gyvenimo” metais (t. y. jo efektyvumas ar įplaukos jį vartojant ilgainiui mažėja arba didėja turto remonto ar priežiūros išlaidos.

Be minėtų ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodų, galima skirti dalinį (ne visų) metų turto nusidėvėjimo skaičiavimą. Anksčiau pateiktuose pavyzdžiuose buvo daroma prielaida, kad turto nusidėvėjimo metai ir kompanijos ataskaitiniai metai sutampa. Tačiau turtas retai yra perkamas pirmąją ataskaitinių metų diena, taip pat ir nurašomas paskutinę.

Todėl dažnai turi būti skaičiuojamas tik tam tikros metų dalies turto nusidcvėjimas. Sukurti apskaitos metodai, kuriais skaičiuojamos metų dalių turto pastovios nusidėvėjimo sumos. Dažniausiai tam naudojami tiesinio ir pagreitinto nusidėvejimo apskaičiavimo rnetodai.

Jeigu turtas buvo įsigytas 15 mėnesio dieną ar anksčiau, tai pagal tiesinį metodą nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo pirmos mėnesio, kurį turtas buvo įsigytas, dienos; jeigu jis įsigytas po 15 mėnesio dienos, dalies mėnesio turto nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Neskaičiuojamas mėnesio dalies turto, nurašyto 15 atitinkamo menesio dieną ar anksčiau, nusidėvejimas.

Jeigu jis nurašytas po 15 mėnesio dienos, skaičiuojamas viso mėnesio turto nusidėvėjimas. Nustatant mėnesinę nusidėvėjimo sumą, metinė nusidėvėjimo suma dalijama iš 12.

Metinis nusidėvėjimas skaičiuojamas naudojant pagreitinto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodus (metų skaičiaus sumos ar mažėjančio balanso). Metinis nusidėvėjimas paskirstomas priklausomai nuo mėnesių, kuriais turtas buvo naudojamas per ne visus metus, skaičiaus.

Tarkime, turtas buvo įsigytas 19A metų gegužės 1 dieną ir nurašytas 19F

metų balandžio 30 dieną. Naudojant metų skaičiaus sumos metodą, skaičiuojama taip:

| |nusidevėjimas(skaičiavi|i | |as |

|19A |2000 |8 |(2000*9/12) |1333 |

|19B |1600 |12 |(2000*4/12)+(1600*8/12)|1733 |

|19C |1200 |12 |(1600*4/12)+(1200*8/12)|133 |

|19D |800 |12 |(1200*4/12)+(800*8/12) |933 |

|19E |400 |12 |(800*4/12)+(400*8/12) |533 |

|19F | |4 |(400*4/12) |135 |

Iš viso: 6000 60

6000

Šiame pavyzdyje 19A metų turto nusidevėjimas skaičiuojamas remiantis 8

mėnesiais tų metų, kuriais aktyvas pradėtas naudoti, 19B metų turto nusidėvėjimas — remiantis kitais (likusiais) pinmųjų naudojimo metų keturiais mėnesiais ir pirmais aštuoniais antrųjų naudojimo metų mėnesiais.

Visų kitų mėnesių turto nusidėvėjimas skaičiuojamas panašiai.

Kuris iš visų turto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodų dažniausiai naudojamas praktikoje? Amerikos diplomuotų buhalterių instituto 1986 m.

atlikti tyrimai rodo, kad finansinėse ataskaitose tiesinis metodas naudotas dažniau negu visi kiti metodai kartu paėmus, t. y. 74% visų atvejų, pa-

greitinto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai — 18%, o produkcijos apimties metodais — 6%. Tie patys tyrimai parodė, kad 85% kompanijų yra dideli skirtumai tarp nusidėvėjimo, parodyto finansinėse ataskaitose, ir nusidėvėjimo, apskaičiuoto pajamų mokesčio tikslams. Daugeliu atvejų pagreitinto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai buvo naudojami mokesčių, o tiesinis metodas — finansinių ataskaitų tikslams.

Retkarčiais firmos keičia naudotus nusidėvėjimo apskaičiavimo metodus, naudojimo valandų ar likutinės vertės įvertinimus arba randa klaidų, susijusių su nusidėvėjimu. Kiekvienas šių pakeitimų turi būti užfiksuotas ir parodytas. Jų esmė tokia:

1. Apskaitos principo pakeitimas — tai vieno pripažinto metodo pakeitimas kitu (pvz., pradedamas naudoti tiesinis metodas vietoj metų skaičiaus sumos metodo). Todėl reikia atitinkamai pataisyti, nes yra sukaupto nusidėvėjimo skirtumas tarp seno ir naujo metodų. Šis skirtumas užrašomas kaip

,,nusidėvėjimo pataisymas” ir pateikiamas pajamų ataskaitoje tarp straipsnių ,,Pajamos prieš neįprastus straipsnius” ir „Grynosios pajamos”.

2. Įvertinimo pasikeitimas — tai įvertinimo naudojimo laiko ar likutinės vertės pasikeitimas. Neamortizuota aktyvo vertė paskirstoma likusiam tamavimo laikui, atsižvelgiant į naują naudojimo laiko ar likutinės vertės įvertinimą. Šiuo atveju nedaromas joks pataisomasis įrašas.

3. Apskaitos klaida — klaidos, padarytos skaičiuojant nusidėvėjimą ankstesniais metais, turi būti ištaisytos, kai tik jos pastebimos. Jeigu klaida turėjo įtakos tik ataskaitinio laikotarpio duomenims, netikslus įrašas gali būti panaikintas ir pakeistas tiksliu. Jei klaida turėjo įtakos vienam ar daugiau ataskaitinių laikotarpių, pataisomasis įrašas apima ir ankstesnių laikotarpių pataisymus.

Nusidėvėjimo metodai turi įtakos tiek firmos finansinei padėčiai, tiek ir veiklos rezultatams. Todėl, pvz., atskiru apskaitos standartu nustatyta, kokia informacija turi būti pateikta finansinėse ataskaitose ar jų paaiškinamuosiuose raštuose, t. y.:

a) tam tikro laikotarpio nusidėvėjimo išlaidos;

b) pagrindinių nusidėvinčių aktyvų likučiai, suskirsčius juos pagal rūšis ar atliekamas funkcijas, finansinių ataskaitų sudarymo dieną;

c) susikaupęs nusidėvėjimas pagal pagrindines nusidėvinčių aktyvų klases ar bendra susikaupusio nusidėvėjimo suma finansinių ataskaitų sudarymo dieną;

d) bendras metodų, naudotų skaičiuojant pagrindinių nusidėvinčių aktyvų klasių nusidėvėjima, aprašymas.

15 SKIRSNIS. ATSARGŲ APSKAITA IR JŲ ĮVERTINIMO METODAI.

1. Atsargų apskaita ir jų įvertinimo reikšmė

Tiek didmeninės, tiek mažmeninės prekybos įmonės daugiausia pajamų gauna realizuodamos prekes. Svarbią tokių įmonių turto dalį sudaro prekių atsargos. Gamybos įmonėse yra trejopos atsargos: žaliavos, reikalingos gaminių gamybai, pusfabrikačiai ir gatava produkcija. Prekių atsargas sudaro prekės, skirtos realizuoti, ir prekės, jau esančios kelyje. Kadangi prekės yra likvidaciniai aktyvai ir paprastai paverčiamos į grynus pinigus per mctus, jos vadinamos apyvartinėmis lėšomis ir parodomos balanse.

Svarbiausias prekių atsargų apskaitos tikslas — nustatyti įmonės pajamas lyginant gautas įplaukas su išlaidomis. To esmė: kuo tiksliau nustatyti pajamas, o ne įvertinti turimas atsargas. Labai dažnai tai yra nesuderinami dalykai.

Prekių atsargų vertė naudojama skaičiuojant ir bendrą realizuotų prekių vertę. Tuomet iš bendros realizacijai skirtų prekių vertės atimamas prekių atsargų likutis laikotarpio pabaigoje. Taigi prekių atsargų likutis rodo, kokią dalį realizuotų prekių reikės atimti iš visos realizacijai skirtos produkcijos apimties ir koks jis bus būsimo laikotarpio pradžioje.

Realizacijai skirtos produkcijos vertė apskaičiuojama sudedant pradinį prekių likutį ir visas per ataskaitinį laikotarpį gautas prekes.

Taigi svarbiausia yra nustatyti ir apskaičiuoti realizuotų ir dar esančių sandėliuose prekių vertę, nes tai lemia produkcijos vertės dydį.

Klaidos, padarytos įvertinant atsargas, turi labai didelį ir ilgalaikį poveikį. Todėl, netiksliai įvertinus turimas prekių atsargas, bus netiksliai apskaičiuotos ir gautos pajamos, netiksliai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčiai. 0 balanse bus netiksliai parodytas turtas ir nuosavybė.

Klaidų ilgalaikį poveikį lemia tai, kad atsargų likutis laikotarpio pabaigoje savaime tampa ir likučiu kito laikotarpio pradžioje. Klaida lieka. Klaidų įtaką galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu:

|Rodikliai |Bendros pajamos |

| |padidintos |sumažintos |

Prekių atsargos laikotarpio pradžioje

Padidintos x

Sumažintos x

Prekių atsargos laikotarpio pabaigoje

Padidintos x

Sumažintos x

Nekreipiant dėmesio į mokesčių įtaka, galima būtų teigti: kiek padidinamos prekių atsargos, tiek sumažėja bendros pajamos, ir atvirkščiai.

Prekių atsargų vertė laikotarpio pabaigoje priklauso nuo 2 rodiklių:

kiekio ir kainos. Paprastai inventorizacija kompanijose atliekama vieną kartą per metus (dažniausiai ataskaitinio laikotarpio pabaigoje) ir apima tokias operacijas:

1) turimų prekių skaičiavimą, matavimą ir svėrimą;

2) konkrečių gaminių įkainojimą;

3) bendros sumos nustatymą.

Prekės, išsiųstos pirkėjams, vadinamos prekėmis kelyje ir apskaitomos atskirai.

Be to, įmonėsc gali būti produkcijos, nelaikomos atsargomis. Tai gali buti laikinai saugoti priimtos prekės ir pan.

Prekių atsargų vertė paprastai apima tokias savokas:

1) saskaitos-faktūros kainą (su prekybos nuolaida);

2) transportavimo, krovimo išlaidas ir draudimą;

3) apskaičiuotus mokesčius ir tarifus.

Į atsargų vertę turi buti įskaitomos ir kitos išlaidos, pvz., prekybos, gavimo, sandėliavimo ar saugojimo, tačiau paprastai jos įskaitomos į būsimo laikotarpio išlaidas.

Prekių kainos per metus gali labai pasikeisti. Net ir tos pačios prekės ilgainiui gali būti parduodamos įvairiomis kainomis. Kadangi yra perkamos ir parduodamos tos pačios prekės, labai svarbu nustatyti, kurios iš jų yra parduotos, o kurios — dar ne. Todėl reikia nuspręsti, kokiu budu tas prekes realizuoti. Kadangi nustatytas jų realizavimo būdas ne visada sutampa su naudojamu, tai vartojama savoka „kainų pasikeitimai” (flow of costs), o ne „prekių atsargų pasikeitimai” (flow of physical inventory).

„Prekių atsargų pasikeitimas” atspindi faktinių prekių judėjimą kompanijos veiklos procese, o „kainų pasikeitimas” — tai tariamas jų judėjimas kompanijos veiklos procese. Šie pasikeitimai nebutinai būna vienodi. Tai natūralus dalykas. Remiantis bendraisiais apskaitos principais, galima apskaičuoti keletą kainų pokyčių. Šį terminą geriau vartoti, nes jis tiksliau atspindi pajamas, o tai ir yra pagrindinis atsargų įvertinimo tikslas.

2. Atsargų įvertinimo metodai

Atsargų įvertinimo problema yra viena iš daugiausiai ginčų keliančių problemų apskaitos teorijoje ir praktikoje. Tai motyvuojama tuo, kad prekių atsargų vertė turi įtakos bendrųjų pajamų apskaičiavimui. Vadinasi, ji lemia ir pelno mokesčių, privalomų mokėti valstybei, dydį. Todėl valstybinės mokesčių inspekcijos taip pat yra suinteresuotos tiksliai pasirinkti atsargų įvertinimo metodą. 0 firmų buhalteriai dažnai turi spręsti dvi prieštaringas problemas: tiksliai apskaičiuoti pajamas ir kartu mažinti pelno mokesčius.

Vakarų apskaitinėje literatūroje dažniausiai aprašomi (ir praktikoje laikomi) šie atsargų įvertinimo metodai:

1) specifinės identifîkacijos (specific identifîcation method);

2) vidutines kainos arba aritmtinio svertinio vidurkio (average cost method, weighted-average cost method);

3) FIFO (first-in, first-out — pirmas įėjo, pirmas išėjo);

4) LIFO (last-in, first-out — paskutinis įėjo, pirmas išėjo).

Šių metodų esmė lietuvių literatūroje pirmoji aprašė J. Mašanauskienė.

Dabar, nagrinėdami šiuos atsargų įvertinimo metodus, naudosime JAV autorių

B. Needles, H. Anderson ir J. Caldwell pateiktus pavyzdžius.

Sakykime, kad birželio menesį buvo šie duomenys, apibudinantys atsargų būklę firmoje:

Birželio 1 d. turėta atsargų 50

vienetų po 1,00 dol. = 50 dol.

6 pirkta

50 „ „ 1.10 „ = 55 „

13 „

150 „ „ 1.20 „ = 180„

20 „

100 „ „ 1.30 „ = 130 „

25 „

150 „ „ 1.40 „ = 210 „

Prekių, skirtų parduoti 500

vienetų 625 „

Parduota

280 „

Likutis birželio 30 d. 220 „

Specifinės identifikacijos metodas. Pirmiausia reikia įvertinti birželio

30d. atsargų likutį: jis lygus 220 vienetų. Sakykime, kad šie 220 vienetų buvo tam tikros specifikacijos, t. y.:

50 vienetų po 1,00 dol. = 50 dol.

100 „ „ 1.20 „ = 120 „

70 „ „ 1.40 „ = 98 „

Iš viso: 220 „ = 268 „

Dažniausiai likučiai imami pradinių ir galutinių pirkimų arba turintys didžiausia ir mažiausia kaina.

Kadangi parduoti skirtų prekių vertė buvo 625 dol., o likutis 268

dol., vadinasi, parduota 357 dol. (625-268) vertes prekių.

Specifinės identifikacijos metodas labai paprastas ir pakankamai tikslus.

Jis dažniausiai naudojamas vertinant brangias prekes, pvz., automobilius, įrengimus, meno kūrinius. Jeigu firma turi daug ir įvairaus asortimento prckių, tai jį taikyti sudėtinga, nes yra daug kainų. Be to, šio metodo trukumas tas, kad labai sunku, o kartais ir apskritai neįmanoma tiksliai nustatyti kai kurių prekių įsigijimo ar realizavimo.

Vidutinės kainos metodas. Šis metodas naudojamas remiantis prielaida, kad bendrą turimių prekių atsargų vertę sudaro laikotarpio pradžioje turėtų prekių vertę plius visų per mėnesį gautų prekių vertė. Apskaičiuota bendra vcrtė dalijama iš prekių vienetų ir gaunama vidutinė 1 vieneto kaina. Ja ir įvertinamos prekių atsargos laikotarpio pabaigoje. Mūsų pavyzdyje, naudojant vidutinės kainos metoda, skaičiuojama taip:

Birželio 1 d. turėta atsargų 50 vienetų po 1,00

dol. = 50 dol.

6 pirkta 50

„ „ 1.10 „ = 55 „

13 „ 150

„ „ 1.20 „ = 180„

20 „ 100

„ „ 1.30 „ = 130 „

25 „ 150

„ „ 1.40 „ = 210 „

Iš viso: 500

vienetų 625„

Iš čia: Vidutinė vieneto kaina 625:500=1.25 dol.

Atsargos laikotarpio pabaigoje (birželio 30d.) 220*1,25=275

dol.

Parduotų prekių vertė 625-275=350 dol.

Vidutinės kainos metodas patogus tais atvejais, kai firma turi vienodo asortimento prekes. Šiuo metodu skaičiuojant kainas, nesimato prekių kainų didėjimo ar mažėjimo įtakos.

Kai kurie specialistai kritikuoja šį būda, nes mano, kad paskutinėms išlaidoms reikia skirti daugiau dėmesio, kadangi jos yra svarbios tiek skaičiuojant pajamas, tiek priimant valdymo sprendimus.

FIFO metodas pagrįstas prielaida, kad pirmiau įsigyti prekių kaina turi atitikti ir pirmiau parduotų prekių kaina. Taigi atsargų vertė laikotarpio pabaigoje priklausys nuo paskutinių pirkimų kainų (vėliausiai įsigytų prekių kainų).

Šis metodas tinka kiekvienoje vcikloje, nes pagrįstas ne prekių pokyčiais, o jų kainų pasikeitimais. FIFO metodu atsargų likutis ataskaitinio laikotarpio pabaigoje skaičiuojamas sudedant vėliausiai įsigytų ir nerealizuotų prekių kainas. Realizuotų prekių vertę galima apskaičiuoti sudėjus gautas pajamas.

Mūsų pavyzdyje birželio 30 d. atsargų likutis sudaro 301 dol., o parduotų prekių vertė — 324 dol. Naudojama tokia skaičiavimo metodika:

150 vienetų po 1,40 dol. (birželio 25 d.

pirkimas) = 210 dol.

70 vienetų po 1,30 dol. (birželio 20 d.

pirkimas) = 91 „

Iš viso 220 vienetų

301„

Prekių, skirtų parduoti, vertė

625„

Minus prekių atsargos laikotarpio pabaigoje (birželio 30d.)

301„

Parduotų prekių vertė

324 „

Šį metoda lengva taikyti, nes jis gana paprastas. Sudėtingiau jį taikyti tuomet, kai yra daug mažų pirkimų įvairiomis kainomis. Šis metodas neefektyvus, jeigu kainos staigiai keičiasi.

Naudojant FIFO metoda, kainų didėjimo laikotarpiu didesnės būna ir grynosios pajamos, kadangi šiuo atveju jos atitinka kainų lygio pokyčius.

Kainų mažėjimo atveju pastebimas atvirkštinis procesas.

FIFO metodą kai kurie autoriai kritikuoja todėl, kad jis atspindi dirbtinai padidinta verslo ciklų įtaka pajamoms.

Naudojant FIFO metoda, pramonės įmonėse medžiagos nurašomos į gamybą tuo nuoseklumu, kuriuo jos buvo gautos į įmonės sandelį. Tačiau šis metodas turi vieną svarbų trukumą. Jei medž-iagų rinkos kainos svyruoja, tai tie svyravimai vienaip ar kitaip lemia gatavų gaminių savikainą ir kartu pelną.

Ypač tai ryšku daug medžiagų vartojančiose pramonės šakose. Kadangi įsigytos mcdžiagos į gamyba patenka ne iš karto, tai gatavų gaminių savikainos svyravimai laiko požiūriu gerokai atsilieka nuo medžiagų rinkos kainų svyravimų. 0 tai lemia nenumatytą realizacinio pelno padidėjimą arba sumažėjimą (todėl daugelis kompanijų bando taikyti LIFO metodą). Šį procesa akivaizdziai parodo 15 schema.

LIFO — tai materialinių vertybių įvertinimo atstatomąja verte (einamosiomis kainomis) metodas. Vadovaujamasi tokia taisykle: paskutinė partija į pajamas, pirmoji į išlaidas. Materialinės vertybės, išduotos iš sandėlio, įvertinamos paskutinio įsigijimo verte, po to — prieš tai buvusio ir t. t., nors faktinis judėjimas sandėlyje gali būti kitoks.

MEDŽIAGŲ KAINŲ IR PRODUKCIJOS SAVIKAINOS SVYRAVIMAI NAUDOJANT FIFO METODĄ

( 15 schema.)

t-laikas medžiagų kainų svyravimai gatavos produkcijos savikainos svyravimai

Taikant šį metodą, vėliausiai įsigytos medžiagos į gamybą išduodamos pirmiausia. Šis metodas leidžia matyti nenutrūkstamus medžiagų ir gatavos produkcijos rinkos kainų svyravimus ir pastebėti (numatyti) nuostolių susidarymą dėl rinkos kainu svyravimo. Kadangi medžiagos į gamybą nura-

šomos pagal naujausią rinkos kainą, tai produkcijos savikaina laiku atspindi rinkos kainų svyravimus ir firmos menedžeris turi realesnį vaizdą apie galimą pelną iš produkcijos realizacijos. Tai rodo 16 schema:

MEDŽIAGŲ KAINŲ IR PRODUKCIJOS SAVIKAINOS SVYRAVIMAI TAIKANT LIFO METODĄ

(16 SCHEMA)

t-laikas

Medžiagų kainų svyravimai

Gatavos produkcijos savikainos svyravimai

Iš schemos matyti, kad medžiagų ir gatavos produkcijos kainų dinamikos kreivės beveik sutampa.

LIFO metodas pagrįstas prielaida, kad atsargų vertė laikotarpio pabaigoje priklauso nuo pirmiausiai isigytų gaminių kainų. Žinoma, kad ši prielaida neatitinka faktinio prekių judėjimo. Tačiau šis metodas pagrįstas loginiu argumentu, t. y. kad dirbančiame koncerne būtinas tam tikras atsargų kiekis. Jas realizavus, iš karto reikia įsigyti naujų prekių, sudarančių tas atsargas.

LIFO šalininkai teigia, kad tiksliausiai atsargos įvertinamos, kai einamosios išlaidos prekėms įsigyti atitinka realizacijos pajamas, nesvarbu, kokios prekės buvo realizuotos. Pasikeitus kainoms ir naudojant

LIFO metodą, parduotų prekių kainos tiksliau atitiks bendrą kainų lygį jų realizavimo metu. Taigi, naudojant LIFO metodą, infliacijos metu parodomos mažesnės bendros pajamos, o kainų mažėjimo metu — didesnės ncgu naudojant kitus metodus. Tuomet verslo ciklų pasikeitimai sumažinami. Tai lemia tas veiksnys, kad, vertinant atsargas, svarbesnę reikšmę turi kainų pasikeitimai, o ne faktinis prekių judėjimas ar balanso sumos apskaičiavimas. Šio metodo trūkumas tas, kad balanse parodytos atsargos bus įvertintos ankstesnėmis kainomis, jos rodys nerealią vertę, todėl tokį balansą reikės interpretuoti labai atsargiai.

Mūsų pavyzdyje, naudojant LIFO metodą, prekių atsargos birželio 30 d.

sudarė 249 dol., o parduota 376 dol. vertės prekių. Šios sumos skaičiuojamos taip:

50 vienetų po 1,00 dol. (birželio 1d. atsargos) = 50

dol.

50 „ „ 1.10 dol. (birželio 6d. pirkimas) =

55 „

120 „ „ 1.20 dol. (birželio 13d. pirkimas)=

144 „

Iš viso: 220 vienetų

249 „

Prekės, skirtos parduoti

625 „

Minus likutis birželio 30d.

249 „

Parduotų prekių vertė

376 „

Dėsningai kyla klausimas, kuris iš šių metodų yra tinkamiausias, kurį tikslingiausia taikyti praktikoje?

Daugelis autorių yra atlikę šių metodų palyginamąją analizę. Mūsų pavyzdyje visų šių metodų palyginamoji lentelė atrodo taip:

(doleriais)

Pardavimas 500 500 500 500

Pradinės atsargos 50 50 50 50

Pirkimas 575 575 575 575

Prekių, skirtų parduoti,vertė 625 625

625 625

Minus,atsargų,likutis

Laikotarpio,pabaigoje. 268 275

301 249

Parduotų,prekių,vertė 357 350

324 376

Pelnas(iš relizacijos) 143 150

176 124

Išanalizavus šios lentelės duomenis, galima pastebėti, kad specifinės identifikacijos metodas yra pagrįstas faktinėmis kainomis, o kiti metodai —

kainų pokyčiais. Taigi kainų kilimo laikotarpiu, naudojant LIFO metodą, gaunamas mažiausias pelnas, o FIFO — didžiausias. Vidutinės kainos metodu apskaičiuotas pelnas apytikriai bus viduryje tarp šių rezultatų. Kainų kitimo atveju rezultatai bus priešingi. Akivaizdu, kad ilgalaikių kainų pokyčių metu labai didelę reikšmę tvarkant apskaitą turi metodo pasirinkimas.

Finansinėms ataskaitoms tinka naudoti visi išvardyti metodai, tačiau paprastai specifinės identifikacijos metodas beveik nenaudojamas. Visi metodai turi savo pranašumų ir trūkumų, todėl ne vienas iš jų negali būti laikomas tinkamiausiu. Vieno ar kito metodo pasirinkimą dažniausiai lemia tokie veiksniai kaip jų įtaka balansui, pajamų ataskaitai, mokesčių ataskaitai, valdymo sprendimams.

Svarbiausia atsargų įvertinimo problema atsiranda todėl, kad jos turi būti rodomos ir balanse, ir pajamų ataskaitoje. LIFO metodas tinkamiausias pajamų ataskaitoms, nes tuomet pajamos neviršija prekių įsigijimo išlaidų.

Bet balanse atsargos yra rodomos netiksliai, ypač jei ilgą laiką vyravo kainų kritimo ar kilimo tendencijos.

FIFO metodas tinkamiausias balansinei atsargų vertei apskaičiuoti, nes atsargų likutis mėnesio pabaigoje rodo tikrąją jų vertę ir suteikia gerą galimybę tiksliai įvertinti materialinius aktyvus.

Vadinasi, finansinių ataskaitų vartotojai turi gerai išmanyti visus atsargų įvertinimo metodus bei jų daromą poveikį apskaitos duomenims.

Kokį prekių atsargų metodą naudoti, paprastai pasirenka pačios įmonės.

Svarbu yra tai, kad pasirinkta metodą vėliau reikia naudoti kasmet.

Pakeisti jį galima tik dėl labai svarbių priežasčių. Be to, prekių atsargų įvertinimo metodo pakeitimą būtina parodyti finansinėse ataskaitose.

Daugelis buhalterių pritaria nuomonei, kad FIFO ar vidutinės kainos metodo naudojimas pastovaus kainų kilimo laikotarpiu skatina įmones vadovybę fînansinėse ataskaitose rodyti padidintą pelną kartu mokėti didesnius mokesčius valstybei. Jei įmonės prekių atsargos įvertinamos LIFO

metodu, tai jis turi būti naudojamas ir apskaitos sistemoje. Infliacijos metu naudojant LIFO metodą, įmonės prekių atsargų balansinė vertė bus mažesnė negu reali jų kaina. Valdymo personalas tokia situacija turėtų manipuliuoti labai atsargiai.

Be pagrindinių keturių atsargų įvertinimo metodų, Vakarų literatūroje aprašomi ir kiti metodai, pvz., HIFO, LOFO, GIFO, GILO ir kt. Trumpai apibūdinsime šiuos metodus.

HIFO (highest-in, first-out, t. y. aukščiausias įeina, pirmas išeina).

Šio metodo esmė ta, kad daiktai, turintys didžiausią pirkimo ar gamybos vertę, pirmi suvartojami arba parduodami ataskaitiniu laikotarpiu.

Vadinasi, visi daiktai pagal savo vertę turi būti vartojami ar parduodami atitinkamu laikotarpiu tam tikru nuoseklumu. Šio metodo tikslas — balanso sudarymo dieną pasiekti kuo mažesnę visų atsargų vertę, kuri atitinka pagrindinius ekonominius apdairumo principus.

LOFO (lowest-in, first-out, t. y. mažiausias išeina pirmas). Daiktai, turintys mažiausią pirkimo kainą ar gamybos vertę, suvartojami arba parduodami ataskaitiniu laikotarpiu pirmiausia. Vadinasi, daiktų (turto, atsargų) didžiausia vertė naudojama metų pabaigoje.

Šis metodas prieštarauja pagrindiniams ekonominiams atsargumo principams ir atspindi veiklos rezultatus esant didžiausiai atsargų vertei. Jis nesuderinamas su bendraisiais apskaitos principais, todėl nerekomenduojamas.

GIFO (group-in, first-out, t. y. grupė įeina, pirma išeina). Šio metodo esmė ta, kad savos gamybos produktai arba atsargos, gautos iš atitinkamos grupės kompanijų}, suvartojama arba parduodama ataskaitiniu laikotarpiu pirmiausiai. Ši tvarka garantuoja, kad konsoliduotos kompanijos neturės dalinių atsargų metų pabaigoje. Ši nuostata svarbi rengiant grupines saskaitas.

GILO (group-in, last-out, t. y. grupė įeina, paskutinė išeina). Tai mažmeninio pardavimo sumos, atėmus bendrą pelną, metodas. (The retail of valuation, by deduction of gross margin.) Šis metodas naudojamas, kai sunku nustatyti individualių produktų pirkimo kainą remiantis dokumentais.

Bendrojo pelno kategorija (riba) tam tikru laipsniu nusako produktų pirkimo kaina.

Praktikoje labai dažnai atsargos įvertinamos mažiausia rinkos kaina

(Lower of Cost or Market — LCM.) Tinkamiausias rodiklis atsargoms įvertinti yra jų kaina, bet ataskaitose gali būti naudojama ir mažesnė negu jų vertė.

Tais atvejais, kai prekės brokuotos, kai jų vartojimo laikas baigiasi arba jų vertė rinkoje sumažėja, prekės įvertinamos mažiausia rinkos kaina.

Rinkos kaina čia rodo faktinę vertę. Prekybos kompanijai ji yra dydis (pinigine išraiška), kurį ta kompanija mokėtų esamu momentu už tam tikras atitinkamo kiekio prekes, gautas iš nuolatinių tiekėjų.

Naudojami 3 pagrindiniai atsargų įvertinimo mažiausia rinkos kaina variantai: 1) konkrečių vienetų įvertinimas, 2) konkrečių prekių grupių įvertinimas ir 3) visų prekių atsargų įvertinimas.

Naudojant pirmąjį variantą, lyginama konkrečių produkcijos vienetų kaina ir jų rinkos vertė, t. y. įvertinama mažesnė kaina. Visais atvejais prekės įvertinamos mažesne kaina. Trečias variantas beveik nenaudojamas, nes jis netinka skaičiuojant valstybinių mokesčių dydį.

3. Atsargų inventorizavimo sistemos

Rinkos ekonomikos šalyse dažniausiai naudojamos dvi atsargų inventorizavimo sistemos: 1) periodinė (periodic inventory system) ir 2)

nuolatinė (perpetual inventory system).

Jeigu įmonėje inventorizacija atliekama naudojant periodinę sistemą, vadinasi, per visą ataskaitinį laikotarpį detalūs įrašai apie prekių atsargų būklę nedaromi, o laikotarpio pabaigoje atliekama inventorizacija, kurios metu nustatomas tada esantis atsargų likutis. Remiantis juo, apskaičiuojama ir realizuotų prekių vertė.

Periodinė inventorizacija atliekama daugelyje didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonių. Ši sistema turi vieną pagrindinį trūkumą, t. y. neįmanoma tiksliai nustatyti, remiantis buhalteriniais įrašais, kokių prekių yra įmonės sandėliuose tam tikru momentu. 0 juk tokie duomenys leistų įmonės vadovybei imtis veiksmų siekiant geriau patenkinti vartotojų poreikius, efektyviau parduoti turimas prekes ir kontroliuoti prekių įsigijimo išlaidas. Sistema, teikianti tokio pobūdžio informacija, vadinama nuolatinės inventorizacijos sistema. Vadinasi, nuolat daromi tikslūs irašai apie prekių atsargų pasikeitimą. Tai suteikia galimybių kiekvienu momentu žinoti turimų atsargų vertę.

Naudojant nuolatinę inventorizacijos sistemą, įrašai daromi specialioje kortelėje. Jos pavyzdys toks:

| |ai |a |viso |tai |a |viso |ai | | |

|Birželio 1 d. |

|60 5,00 300,00 |

|Birželio 4 d. 10 |

|5,00 50,00 50 5,00 250,00 |

Birželio 10 d. 100 6,00 600,00

50 5,00 250,00

100 6,00 600,00

Birželio 20 d. 5,00

30,00 150,00 20 5,00 100,00

100 6,00 600,00

Kadangi, taikant nuolatinę atsargų inventorizavimo sistemą, sunaudojama daug darbo, tai lemia jos panaudojimą tokiose sferose, kur apskaitomos brangios prekės arba kur prekių yra mažai. Dabar, vis plačiau naudojant kompiuterinę ir elektroninę technika, ši sistema tampa vis populiaresnė.

Įmonė buhalterinė apskaita priklauso nuo vienokio ar kitokio inventorizacijos pobūdžio. Jei inventorizacija atliekama nuolat, tai ir irašai „Prekių atsargų” sąskaitoje daromi nuolat. 0 jei inventorizacija atliekama periodiškai, tai ir prekių atsargos yra apskaitomos tik laikotarpio pradžioje ir pabaigoje.

Atliekant nuolatinę inventorizaciją, parduotų prekių vertė laikotarpio pabaigoje atitinka gautas bendras pajamas.

Norint tiksliau įvertinti prekių atsargų buklę, būtina atskirai apskaityti kiekvieną atsargų rušį. Tuo tikslu kiekvienai prekei pildoma kortelė arba failas kompiuteryje. Remiantis šiais pagalbiniais dokumentais, daromi įrašai ir „Prekių atsargų” sąskaitoje.

Net ir naudojant nuolatinės inventorizacijos sistemą, metų pabaigoje būtina atlikli įmonėje inventorizacija. Tai leidžia patikrinti buhalterinės apskaitos duomenų tikslumą. Tik inventorizacija gali parodyti trūkumus, o pagal tai atitinkami irašai daromi ir inventoriaus kortelėse.

Panašūs darbai

Finansinė apskaita

Atsargų valdymas

IMT apskaita

Ilgalaikio turto apskaita

APSKAITA BIUDŽETINĖSE ĮSTAIGOSE

Atsargos