Ilgalaikio turto ir atsargų apskaita

14 SKIRSNIS. ILGALAIKIO TURTO APSKAITA IR NUSIDĖVĖJIMAS

1. Ilgalaikio turto apskaitos reikšmė

Ilgalaikis turtas, arba pagrindinės priemonės, yra būtinas visoms įmonėms
bei organizacijoms nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio. Įvairioms ūkinės
veiklos rūšims reikia įvairaus ilgalaikio turto. Pvz., transporto firmai
reikalingos transporto priemonės, žemės ūkio įmonei — žemė, gyvuliai ir kt.
Kiekviena įmonė turi tiksliai žinoti, kokio dydžio turtu ji disponuoja, ir
privalo (jeigu ji, aišku, nori pelningai funkcionuoti) nustatyti optimalų
ilgalaikio turto dydį bei struktūrą. Norint tai atlikti, reikia kruopščiai
tvarkyti įmonės ilgalaikio turto apskaitą.

Ir nekilnojamasis materialus turtas, ir kilnojamasis turtas vienodai
svarbūs įįmonės gamybinei veiklai. Kilnojamojo turto, t. y. turto,
tiesiogiai susijusio su produkcijos ar paslaugų gamyba, ir nekilnojamojo
turto, t. y. turto, tiesiogiai nedalyvaujančio gamybos procese, optimalaus
santykio nustatymas — viena iš efektyvaus įmonės darbo sąlygų. Be abejo,
šis santykis įvairiose įmonėse gali būti įvairus, tačiau svarbu, kad jis
būtų pasirinktas optimalus.

Įmonės ilgalaikį turtą sudaro:

Materialus turtas

žemė

pastatai nekilnojamasis turtas

transporto priemonės

įvairūs įrenginiai kilnojamasis turtas

įmonės baldai

gamtos ištekliai

Nematerialus turtas

prestižas

patentai

licenzijos

autorinės teisės

mokslinio tyrimo išlaidos

ir kt.

Viso šio turto reikia normaliam įmonės funkcionavimui. Įmonės valdymo
personalas turi tiksliai ir nuolat žinoti turimo ilgalaikio turto dydį, jo
struktūrą, paanaudojimo lygį, turto būkę bei kitus svar-bius duomenis.
Norint žinoti disponuojamo turto naujumo laipsnį, skaičiuojamas viso
naudojamo ilgalaikio įmonės turto nusidėvėjimas. Lyginant ilgalaikio turto
pradinę vertę su jo nusidėvėjimo suma, nustatomas įmonės turto naujumo
laipsnis. Nusidėvėjimo bazė gali būti turto pradinė arba likutinė vertė
(priklausomai nu

uo naudojamų nusidėvėjimo skaičiavimo metodų). Pradinė turto
vertė negali būti pakeista, išskyrus šiuos du atvejus: 1) perdirbant
objektus iš kapitalinių įdėjimų ir 2) perkainojant turto objektus
vyriausybės sprendimu.

Pradinę ilgalaikio turto vertę sudaro visos reikalingos šiam turtui
pirkti, atsivežti bei paruošti išlaidos. Šių išlaidų suma parodoma
konkrečios ilgalaikio turto sąskaitos debete. Remiantis suma, kiekvieną
apskaitos laikotarpį skaičiuojamos nusidėvėjimo išlaidos.

Tais atvejais, kai nusidėvėjimas skaičiuojamas remiantis turto likutine
verte, nusidėvėjimo išlaidos skaičiuojamos remiantis suma, gaunama iš
ilgalaikio turto pradinės vertės atėmus ankstesnių laikotarpių nusidėvėjimo
sumą. Nusidėvėjimas skaičiuojamas remiantis likutine verte, taikant
mažėjančios vertės (nusidėvėjimo skaičiavimo) metodą.
Nuo pasirinktos įmonės ilgalaikio turto strukturos gali priklausyti šios
įmonės veiklos efektyvumas, todėl tam reikia skirti daug dėmesio.
Kiekvienoje įmonėje turi būti nuolat vykdoma turimo turto vertikali
analizė, kurios metu nustatomas kiekvieno ilgalaikio turto elemento
procentinis santykis su visa ilgalaikio turto verte. Paprastai didžiausia
lyginamąjį svvorį visame įmonės turte turi kilnojamasis materialus turtas,
t. y. įrengimai, transporto priemonės, gamybinis inventorius ir kt. Taip
yra todėl, kad ši turto dalis tiesiogiai susijusi su produkcijos gamyba ar
paslaugomis. Galima daryti prielaida, kad kuo didesnė aktyvi ilgalaikio
turto dalis, tuo daugiau galima pagaminti produkcijos ar suteikti paslaugų
(esant palankiems kitiems veiksniams).

Daugelyje mūsų įmonių ilgalaikis turtas sudaro beveik du trečdalius viso
turto. Rinkos šalyse ilgalaikis turtas turi dar didesnį lyginamajį svorį
įmonėse, kadangi šiose šalyse nėra atsargų stygiaus problemų, be to,
paprastai daugiausia lėšų skiriama investicijoms, t. y.
. ilgalaikiam turtui
įsigyti (kaupimui). Įmonės analitikai, remdamicsi savo skaičiavimais, turi
nustatyti optimalų ilgalaikio turto lyginamajj svorį visame įmonės turte.
Nuo to priklauso įmonės vadovybės vykdomos investicinės politikos
efektyvumas.

Ilgalaikio turto nusidėvėjimo dydis priklauso nuo naudojamų nusidėvėjimo
skaičiavimo metodų. Kai kuriose šalyse vyriausybė nustato, kokius
nusidėvėjimo skaičiavimo metodus reikia naudoti pelno mokesčio tikslais.
Daugelyje šalių įmonėms leidžiama naudoti pagreitintus nusidėvėjimo
metodus. Pagreitintų nusidėvėjimo metodų naudojimas pateisinamas tuo, kad
kuo naujesnis turtas, tuo daugiau ir kokybiškiau jis gali ,,dirbti”.
Vadinasi, kuo daugiau dirba, tuo daugiau ir nusidėvi.

Ilgalaikio turto naudojimo gerinimas yra svarbi gamybos efektyvumo
didinimo salyga. Racionaliai naudojant ilgalaikį turta, pagaminama daugiau
produkcijos, be papildomų įdėjimų mažinamos jos išlaidos, didinamas gamybos
pelningumas. Taigi ilgalaikio turto apskaitai turi būti skiriama ypač daug
dėmesio. Apskaitos pagrindiniai uždaviniai — teikti informaciją apie turimą
ilgalaikį turtą, jo buvimo vietą, darbo laiką, judėjimą, naudojimą pagal
paskirtį, nusidėvėjimą, remonto išlaidas, likvidavimo rezultatus,
nenaudojamus objektus ir kt.

2. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo koncepcija

Rinkos ekonomikos šalyse naudojami įvairūs metodai paskirstant ilgalaikio
turto vertę gaunamoms pajamoms per visą jo naudojimo laiką. Yra žinomi trys
pagrindiniai ilgalaikio turto vertės paskirstymo gaunamoms pajamoms metoda:

1. Nusidėvėjimas (depreciation).

2. Išeikvojimas (depletion).

3. Amortizacija (amortization).

Nusidėvejimas — tai periodinis materialaus turto (mašinų ir įrengimų,
pastatų ir kt.) vertės paskirstymas periodiškai gaunamoms pajamoms.

Išeikvojimas — tai periodinis gamtinių išteklių vertės paskirstymas
periodiškai gaunamoms pajamoms.

Amortizacija — tai periodinis nematerialaus turto (patentų, autorinių
teisių ir pan.) vertės paskirstymas periodiškai gaunamoms pajamoms. Dažnai
šis terminas vartojamas visais tr

rim atvejais.

Kadangi šioje knygoje rašoma apie materialų turtą, tai daugiausia dėmesio
skirsime nusidėvėjimo problemai. Vakarų šalių autoriai, nagrinėdami
nusidėvėjimo esmę, kruopščiausiai analizuoja veiksnius, lcmiančius
nusidėvėjimą. Dažniausiai jie skiria dvi veiksnių grupes: 1) fizinius ir 2)
funkcinius veiksnius.

Prie fizinių veiksnių, lemiančių nusidėvėjimą, priskiriama:

a) nusidėvėjimas dėl mašinų, įrengimų ir kitų priemonių naudojimo gamybos
procese. Tai visiškai suprantamas veiksnys: kuo ilgiau ir intensyviau
turtas naudojamas gamyboje, tuo daugiau jis nusidėvi;

b) nusidėvėjimas dėl turto naudojimo laiko. Turto naudojimo laikas savo
ruožtu priklauso ir nuo firmos remonto bei įrengimų priežiūros politikos.
Neadekvati įrengimų priežiūra ir remontas gali laikinai sumažinti išlaidas,
tačiau tuomet įrengimų naudojimo laikas sutrumpės, o nusidėvėjimo išlaidos
padidės;

c) nusidėvėjimas dėl turto gedimų.

Prie funkcinių veiksnių, lemiančių ilgalaikio turto nusidėvėjima,
priskiriama:

a) turto neatitikimas poreikių. Dažniausiai taip atsitinka plečiantis
gamybai, kai didėja įrengimų apkrovimas ir turtas jau negali patenkinti
didėjančių poreikių;

b) turto pasenimas. Paprastai tai lemia pirmasis veiksnys, t. y. turto
neatitikimas poreikių, arba turtas pasensta, kai nėra gaminamos produkcijos
arba teikiamų paslaugų paklausos.

Pažymėtina, kad visi fiziniai veiksniai, lemiantys nusidėvėjimą,
pasireiškia nuolat, o funkciniai veiksniai — nc visada. Ilgalaikio turto
rinkos vertės pasikeitimas nepripažįstamas kaip veiksnys, lemiantis
nusidėvėjimą.

Nusidėvėjimo apskaita turi atsižvelgti į visus veiksnius, kurie riboja
ilgalaikio turto naudojima. Periodinės turto vertės paskirstymas gaunamoms
pajamoms turi būti pagrįstas grupių veiksniais. Tie veiksniai, kurių
poveikis yra pastovus, apskaitoje pripažįstami pirmiausiai.

3. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai

Nusidėvėjimo apskaičiavimo mctodai nusako, kaip bus nustatoma tam t

tikro
laikotarpio nusidėvėjimo suma. Įvairūs nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai
duoda įvairų to paties apskaitinio laikotarpio rezultatą. Vakarų šalių
apskaitos teorijoje ir praktikoje naudojami keli nusidėvėjimo apskaičiavimo
metodai, todėl jie įvairiai klasifikuojami. Čia pateiksime G. Welch ir Ch.
Zlatkovich nusidėvėjimo apskaičiavimo metodų klasifikavimo schemą ir
apskaičiavimus, apibūdinančius vieno ar kito metodo naudojimą:

1) remiantis tolygiu išlaidų paskirstymu visiems ataskaitiniams
laikotarpiams:

a) tiesinis (proporcinis, linijinis) (straight line);

2) remiantis produkcijos apimtimi:

b) naudojimo valandų (service hours),

c) produkcijos apimties (kiekio) (productive output);

3) kiekvieną laikotarpį mažinant nusidėvėjimo išlaidas (pagreitinto
nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai):

d) metų skaičiaus sumos (sum-of the-years-digits),

e) mažėjančio balanso (declining balance). Trumpai apibūdinsime kiekvieno
metodo esmę.

Tiesinis metodas ir jo įvertinimas. Čia remiamasi prielaida, kad
ilgainiui turtas praranda savo vertę, todėl, naudojant šį metoda,
nusidėvėjimas siejamas su laiko veiksniu. Kiekvienu ataskaitiniu
laikotarpiu nurašoma ta pati nusidėvėjimo suma, kuri apskaičiuojama pagal
šią formulę:

[pic]

kurioje: N — metinė nusidėvėjimo suma;

PV — pradinė vertė;

LV — likutinė vertė;

tm — tarnavimo laikas.

Sakykime, kad turime šiuos duomenis:

(doleriais)
|Rodikliai |Simboliai |Suma |
|Turto pradinė vertė (įsigijimo |PV |6 600 |
|išlaidos) | | |
| | | |
|Turto pradinė vertė (jsigijimo | | |
|išlaidos) | | |
|Turto likutinė vertė |LV |600 |
|Numatomas tarnavimo amžius: | | |
|a) metai |tm |5 |
|b) valandos |tv |20000 |
|c) produkcijos apimtis (kiekis |P |10000 |
|vienetais) Nusidėvėjimo norma | | |
|(metams, tarnavimo | | |
|valandai, produkcijos vienetui) |n | |

Remdamiesi šiais duomenimis, apskaičiuojame:

[pic]
Vadinasi, kasmet turtas nusidėvės 1200 dol. Skaičiuoti tikslinga tokioje
lentelėje:

|Metai |Kasmetinė |Nusidevėjimo suma |Knyginė (likutinė)|
| |nusidevėjimo norma|nuo eksploatavimo |vertė |
| | |pradžios | |
| | |(sukauptas | |
| | |nusidevėjimas) | |
|0 | | |6600 |
|1 |1200 |1200 |5400 |
|2 |1200 |2400 |4200 |
|3 |1200 |3600 |3000 |
|4 |1200 |4800 |1800 |
|5 |1200 |6000 |600(likutinė |
| | | |vertė) |

Iš viso: 6000

x

Tiesiniu (proporciniu, linijiniu) metodu apskaičiuotas nusidėvėjimas
dažnai atvaizduojamas procentine išraiška. Mūsų pavyzdyje metinė
nusidėvėjimo norma sudarys apie 18% pradinės vertės [pic].

Tiesinis metodas naudojamas, kai yra šios sąlygos;

1. Turto ekonominis potencialas mažėja apytiksliai pastoviai kiekvienu
ataskaitiniu laikotarpiu.

2. Turto naudojimo intensyvumas kiekvienu ataskaitiniu laikotarpiu

mažai kinta.

3. Remonto ir priežiūros išlaidos apytiksliai tos pačios kiekvieną
ataskaitinį laikotarpį.

Naudojimo valandų metodas. Naudojant šį metodą, remiamasi prielaida, kad
turto vertė mažėja priklausomai nuo faktinio naudojimo (darbo) laiko. Pvz.,
jeigu įrengimas tam tikrą laikotarpį dirbo du kartus daugiau negu prieš tai
esantį laikotarpį, tai ir nusidėvėjimas turi būti du kartus didesnis.
Norint naudoti šį metodą, reikia turto naudojimo laiką išreikšti jo
faktinėmis naudojimo valandomis. Šiuo atveju formulė nusidėvėjimui per
valandą apskaičiuoti bus tokia:

[pic].

Mūsų pavyzdyje tai sudarys:

[pic]

Vadinasi, per vieną naudojimo valandą įrengimas nusidėvėjo 0,30 dol. Tam
tikro laikotarpio įrengimo nusidėvėjimo suma skaičiuojama nusidėvėjimą per
vieną valandą dauginant iš faktinio naudojimo valandų skaičiaus. Sakykime,
kad pirmaisiais metais įrengimas dirbo 3800 val. Tada nusidėvėjimas
sudarytų 1140 dol. (0,30 x 3800). Penkerių metų įrengimo nusidėvėjimą
skaičiuosime taip:
|Metai |Naudojimo |Kasmetinė |Nusidevėjimo |Knyginė |
| |valandos |nusidevėjimo |suma nuo |(likutinė) |
| | |suma |eksploatavimo |vertė |
| | | |pradžios | |
| | | |(sukauptas | |
| | | |nusidevėjimas)| |
|0 | | | |6600 |
|1 |3800 |3800*0,30=1140 |1140 |5460 |
|2 |4000 |4000*0.30=1200 |2340 |4260 |
|3 |4500 |4500*0.30=1350 |3690 |2910 |
|4 |4200 |4200*0.30=1260 |4950 |1650 |
|5 |3500 |3500*0.30=1050 |6000 |600(likutinė |
| | | | |vertė) |

Iš viso: 20000 6000

x x

Remdamiesi šiuo metodu, mcs galime logiškai išlaidas paskirstyti
pajamoms. Šiuo atveju svarbus ir produkcijos apimties veiksnys, ypač tada,
kai tarp tarnavimo laiko trukmės ir pagamintos produkcijos egzistuoja
tiesioginė priklausomybė.

Kai kurių turto rūšių (pastatų, baldų, spausdinimo mašinėlių)
nusidėvėjimą skaičiuoti šiuo metodu yra nepraktiška ar net visiškai
neįmanoma.

Produkcijos apimties (kiekio) metodas. Čia daroma prielaida, jog turto
vertė mažėja dėl to, kad jis yra naudojamas gaminant produkcija. Todėl šiuo
atveju nusidėvėjimas priklauso nuo pagamintos produkcijos apimties (kickio)
(kuo daugiau pagaminama, tuo didesnis nusidėvėjimas). Turto naudojimo
laikas įvertinamas produkcijos vienetais. Turto nusidėvejimo suma
paskirstoma kiekvienam pagamintos produkcijos vienetui, t. y.
įkalkuliuojama į jo savikaina. Todėl nusidėvėjimo išlaidų dalis, tenkanti
kiekvienam produkcijos vienetui, yra pastovi.

Nusidėvėjimo sumai, tenkančiai produkcijos vienetui, apskaičiuoti
naudojama tokia formulė:

[pic].

Mūsų pavyzdyje nusidėvėjimo suma sudarys:

[pic] produkcijos vienetui.

Tam tikro laikotarpio įrengimo nusidėvėjimo suma apskaičiuojama
nusidėvejimą, tenkantį produkcijos vienetui, dauginant iš faktinio
produkcijos kiekio. Sakykime, kad pirmaisiais metais pagaminta 1800 vnt.
Tada nusidėvėjimas sudarys 1080 dol. (0,60 x 1800).

Penkerių metų įrcngimo nusidėvėjimas apskaičiuojamas taip:
|Metai |Produkcijos |Kasmetinė |Nusidevėjimo |Knyginė |
| |vienetai |nusidevėjimo |suma nuo |(likutinė) |
| | |suma |eksploatavimo |vertė |
| | | |pradžios(sukaup| |
| | | |tas | |
| | | |nusidevėjimas) | |
|0 | | | |6600 |
|1 |1800 |1800*0.60=1080|1080 |5520 |
|2 |2000 |2000*0.60=1200|2280 |3220 |
|3 |2400 |2400*0.60=1440|3720 |2880 |
|4 |1800 |1800*0.60=1080|4800 |1800 |
|5 |2000 |2000*0.60=1200|6000 |600(likutinė |
| | | | |vertė) |

Iš viso: 10000 6000

Šis metodas paprastai yra efektyvus, kai:

a) gali būti apskaičiuotas faktinis produkcijos kiekis;

b) naudojimo laikas gali būti apskaičiuotas produkcijos vienetais;

c) senėjimas nėra pagrindinis veiksnys.

Pagreitinto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai. Šie metodai naudojami
remiantis prielaida, kad pradiniais laikotarpiais turto vertė mažėja
greičiau negu velesniais. Manoma, kad neseniai įsigytas turtas dirba
efektyviau negu senas, todėl ir nusidėvi greičiau. Be to, ilgainiui didėja
turto remonto ir priežiūros išlaidos, todėl kasmetinė nusidėvėjimo suma
turėtų mažėti. Naudojami du pagreitinto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai:
1) metų skaičiaus sumos ir 2) mažėjančio balanso.

Metų skaičiaus sumos metodas. Naudojant šį metodą, sudaroma trupmena,
kurios vardiklyje rašoma naudojimo metų suma, o skaitiklyje — naudojimo
metai, tik atvirkštine tvarka.

Kad būtų aiškiau, pateiksime pavyzdį. Tarkime, aktyvo naudojimo laikas —
5 metai. Vardiklis apskaičiuojamas taip:

1+2+3+4+5= 15.

Skaitiklis – 5,4,3,2,1 (priklausomai nuo metų, kurių skaičiuojamas
nusidėvėjimas).

Trupmena (kiekvienų metų) atrodys taip:

[pic]

Padauginę trupmeną iš turto pradinės vertės (atėmus likutinę vertę),
gausime nusidėvėjimo sumą konkrečiais metais.

Mūsų pavyzdyje nusidėvėjimas šiuo metodu skaičiuojamas taip:

|Metai |Kasmetinė |Nusidevėjimo suma |Grynoji knyginė |
| |nusidevėjimo suma |nuo eksploatavimo |(likutinė) vertė |
| | |pradžios | |
| | |(sukauptas | |
| | |nusidevėjimas) | |
|0 | | |6600 |
|1 |5/15*6000=2000 |2000 |4600 |
|2 |4/15*6000=1600 |3600 |3000 |
|3 |3/15*6000=1200 |4800 |1800 |
|4 |2/15*6000=800 |5600 |1000 |
|5 |1/15*6000=400 |600 |600(likutinė |
| | | |vertė) |

Iš viso: 6000

Mažejančio balanso metodas. Naudojant šį metodą, nusidėvėjimo norma
(procentinė išraiška) iš pradžių apskaičiuojama tiesiniu metodu. Tada ji
dauginama iš pasirinkto pagreitinimo procento, kuris dažniausiai svyruoja
nuo 200% iki 150%, t. y. priklausomai nuo turto tipo ir jo įsigijimo datos.
Gauta kiekvienų metų nusidėvėjimo norma dauginama iš turto grynosios vertės
(įsigijimo išlaidos minus susikaupęs nusidėvėjimas). Tarkime, kad turto
naudojimo laikas yra 5 metai, o nusidėvėjimo norma — 40%

(100% : 5 x 2 = 40%). Tuomet mūsų pavyzdyje nusidėvėjimas skaičiuojamas
taip:
|Metai |Metinė norma |Kasmetinė |Nusidevėjimo |Grynoji |
| | |nusidevėjimo |suma nuo |knyginė(likuti|
| | |suma |eksploatavimo |nė) vertė |
| | | |pradžios | |
| | | |(sukauptas | |
| | | |nusidevėjimas)| |
|0 | | | |6600 |
|1 |40% |40%*6600=2640 |2640 |3960 |
|2 |40% |40%*3690=1584 |4224 |2376 |
|3 |40% |40%*2376=950 |5174 |1426 |
|4 |40% |40%*1426=570 |5744 |856 |
|5 |40% |256 |6000 |600(likutinė |
| | | | |vertė) |

Iš viso:

6000

Abu pagreitinto nusidevėjimo apskaičiavimo metodai naudojami, kai daugiau
ekonominio potencialo ,,sunaudojama” ankstesniais turto ,,gyvenimo” metais
(t. y. jo efektyvumas ar įplaukos jį vartojant ilgainiui mažėja arba didėja
turto remonto ar priežiūros išlaidos.

Be minėtų ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodų, galima
skirti dalinį (ne visų) metų turto nusidėvėjimo skaičiavimą. Anksčiau
pateiktuose pavyzdžiuose buvo daroma prielaida, kad turto nusidėvėjimo
metai ir kompanijos ataskaitiniai metai sutampa. Tačiau turtas retai yra
perkamas pirmąją ataskaitinių metų diena, taip pat ir nurašomas paskutinę.
Todėl dažnai turi būti skaičiuojamas tik tam tikros metų dalies turto
nusidcvėjimas. Sukurti apskaitos metodai, kuriais skaičiuojamos metų dalių
turto pastovios nusidėvėjimo sumos. Dažniausiai tam naudojami tiesinio ir
pagreitinto nusidėvejimo apskaičiavimo rnetodai.

Jeigu turtas buvo įsigytas 15 mėnesio dieną ar anksčiau, tai pagal
tiesinį metodą nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo pirmos mėnesio, kurį turtas
buvo įsigytas, dienos; jeigu jis įsigytas po 15 mėnesio dienos, dalies
mėnesio turto nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Neskaičiuojamas mėnesio dalies
turto, nurašyto 15 atitinkamo menesio dieną ar anksčiau, nusidėvejimas.
Jeigu jis nurašytas po 15 mėnesio dienos, skaičiuojamas viso mėnesio turto
nusidėvėjimas. Nustatant mėnesinę nusidėvėjimo sumą, metinė nusidėvėjimo
suma dalijama iš 12.

Metinis nusidėvėjimas skaičiuojamas naudojant pagreitinto nusidėvėjimo
apskaičiavimo metodus (metų skaičiaus sumos ar mažėjančio balanso). Metinis
nusidėvėjimas paskirstomas priklausomai nuo mėnesių, kuriais turtas buvo
naudojamas per ne visus metus, skaičiaus.

Tarkime, turtas buvo įsigytas 19A metų gegužės 1 dieną ir nurašytas 19F
metų balandžio 30 dieną. Naudojant metų skaičiaus sumos metodą,
skaičiuojama taip:

|Metai|Metinis |Mėnesia|Skaičiavimas |Nusidėvėjim|
| |nusidevėjimas(skaičiavi|i | |as |
| |mas nepateikiamas) | | | |
|19A |2000 |8 |(2000*9/12) |1333 |
|19B |1600 |12 |(2000*4/12)+(1600*8/12)|1733 |
|19C |1200 |12 |(1600*4/12)+(1200*8/12)|133 |
|19D |800 |12 |(1200*4/12)+(800*8/12) |933 |
|19E |400 |12 |(800*4/12)+(400*8/12) |533 |
|19F | |4 |(400*4/12) |135 |

Iš viso: 6000 60

6000

Šiame pavyzdyje 19A metų turto nusidevėjimas skaičiuojamas remiantis 8
mėnesiais tų metų, kuriais aktyvas pradėtas naudoti, 19B metų turto
nusidėvėjimas — remiantis kitais (likusiais) pinmųjų naudojimo metų
keturiais mėnesiais ir pirmais aštuoniais antrųjų naudojimo metų mėnesiais.
Visų kitų mėnesių turto nusidėvėjimas skaičiuojamas panašiai.

Kuris iš visų turto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodų dažniausiai
naudojamas praktikoje? Amerikos diplomuotų buhalterių instituto 1986 m.
atlikti tyrimai rodo, kad finansinėse ataskaitose tiesinis metodas naudotas
dažniau negu visi kiti metodai kartu paėmus, t. y. 74% visų atvejų, pa-
greitinto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai — 18%, o produkcijos apimties
metodais — 6%. Tie patys tyrimai parodė, kad 85% kompanijų yra dideli
skirtumai tarp nusidėvėjimo, parodyto finansinėse ataskaitose, ir
nusidėvėjimo, apskaičiuoto pajamų mokesčio tikslams. Daugeliu atvejų
pagreitinto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai buvo naudojami mokesčių, o
tiesinis metodas — finansinių ataskaitų tikslams.

Retkarčiais firmos keičia naudotus nusidėvėjimo apskaičiavimo metodus,
naudojimo valandų ar likutinės vertės įvertinimus arba randa klaidų,
susijusių su nusidėvėjimu. Kiekvienas šių pakeitimų turi būti užfiksuotas
ir parodytas. Jų esmė tokia:

1. Apskaitos principo pakeitimas — tai vieno pripažinto metodo pakeitimas
kitu (pvz., pradedamas naudoti tiesinis metodas vietoj metų skaičiaus sumos
metodo). Todėl reikia atitinkamai pataisyti, nes yra sukaupto nusidėvėjimo
skirtumas tarp seno ir naujo metodų. Šis skirtumas užrašomas kaip
,,nusidėvėjimo pataisymas” ir pateikiamas pajamų ataskaitoje tarp
straipsnių ,,Pajamos prieš neįprastus straipsnius” ir „Grynosios pajamos”.

2. Įvertinimo pasikeitimas — tai įvertinimo naudojimo laiko ar likutinės
vertės pasikeitimas. Neamortizuota aktyvo vertė paskirstoma likusiam
tamavimo laikui, atsižvelgiant į naują naudojimo laiko ar likutinės vertės
įvertinimą. Šiuo atveju nedaromas joks pataisomasis įrašas.

3. Apskaitos klaida — klaidos, padarytos skaičiuojant nusidėvėjimą
ankstesniais metais, turi būti ištaisytos, kai tik jos pastebimos. Jeigu
klaida turėjo įtakos tik ataskaitinio laikotarpio duomenims, netikslus
įrašas gali būti panaikintas ir pakeistas tiksliu. Jei klaida turėjo įtakos
vienam ar daugiau ataskaitinių laikotarpių, pataisomasis įrašas apima ir
ankstesnių laikotarpių pataisymus.

Nusidėvėjimo metodai turi įtakos tiek firmos finansinei padėčiai, tiek ir
veiklos rezultatams. Todėl, pvz., atskiru apskaitos standartu nustatyta,
kokia informacija turi būti pateikta finansinėse ataskaitose ar jų
paaiškinamuosiuose raštuose, t. y.:

a) tam tikro laikotarpio nusidėvėjimo išlaidos;

b) pagrindinių nusidėvinčių aktyvų likučiai, suskirsčius juos pagal rūšis
ar atliekamas funkcijas, finansinių ataskaitų sudarymo dieną;

c) susikaupęs nusidėvėjimas pagal pagrindines nusidėvinčių aktyvų klases
ar bendra susikaupusio nusidėvėjimo suma finansinių ataskaitų sudarymo
dieną;

d) bendras metodų, naudotų skaičiuojant pagrindinių nusidėvinčių aktyvų
klasių nusidėvėjima, aprašymas.

15 SKIRSNIS. ATSARGŲ APSKAITA IR JŲ ĮVERTINIMO METODAI.

1. Atsargų apskaita ir jų įvertinimo reikšmė

Tiek didmeninės, tiek mažmeninės prekybos įmonės daugiausia pajamų gauna
realizuodamos prekes. Svarbią tokių įmonių turto dalį sudaro prekių
atsargos. Gamybos įmonėse yra trejopos atsargos: žaliavos, reikalingos
gaminių gamybai, pusfabrikačiai ir gatava produkcija. Prekių atsargas
sudaro prekės, skirtos realizuoti, ir prekės, jau esančios kelyje. Kadangi
prekės yra likvidaciniai aktyvai ir paprastai paverčiamos į grynus pinigus
per mctus, jos vadinamos apyvartinėmis lėšomis ir parodomos balanse.

Svarbiausias prekių atsargų apskaitos tikslas — nustatyti įmonės pajamas
lyginant gautas įplaukas su išlaidomis. To esmė: kuo tiksliau nustatyti
pajamas, o ne įvertinti turimas atsargas. Labai dažnai tai yra nesuderinami
dalykai.

Prekių atsargų vertė naudojama skaičiuojant ir bendrą realizuotų prekių
vertę. Tuomet iš bendros realizacijai skirtų prekių vertės atimamas prekių
atsargų likutis laikotarpio pabaigoje. Taigi prekių atsargų likutis rodo,
kokią dalį realizuotų prekių reikės atimti iš visos realizacijai skirtos
produkcijos apimties ir koks jis bus būsimo laikotarpio pradžioje.

Realizacijai skirtos produkcijos vertė apskaičiuojama sudedant pradinį
prekių likutį ir visas per ataskaitinį laikotarpį gautas prekes.

Taigi svarbiausia yra nustatyti ir apskaičiuoti realizuotų ir dar esančių
sandėliuose prekių vertę, nes tai lemia produkcijos vertės dydį.

Klaidos, padarytos įvertinant atsargas, turi labai didelį ir ilgalaikį
poveikį. Todėl, netiksliai įvertinus turimas prekių atsargas, bus
netiksliai apskaičiuotos ir gautos pajamos, netiksliai apskaičiuoti ir
sumokėti mokesčiai. 0 balanse bus netiksliai parodytas turtas ir nuosavybė.

Klaidų ilgalaikį poveikį lemia tai, kad atsargų likutis laikotarpio
pabaigoje savaime tampa ir likučiu kito laikotarpio pradžioje. Klaida
lieka. Klaidų įtaką galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu:

|Rodikliai |Bendros pajamos |
| |padidintos |sumažintos |

Prekių atsargos laikotarpio pradžioje

Padidintos x

Sumažintos

x

Prekių atsargos laikotarpio pabaigoje

Padidintos x

Sumažintos

x

Nekreipiant dėmesio į mokesčių įtaka, galima būtų teigti: kiek padidinamos
prekių atsargos, tiek sumažėja bendros pajamos, ir atvirkščiai.

Prekių atsargų vertė laikotarpio pabaigoje priklauso nuo 2 rodiklių:

kiekio ir kainos. Paprastai inventorizacija kompanijose atliekama vieną
kartą per metus (dažniausiai ataskaitinio laikotarpio pabaigoje) ir apima
tokias operacijas:

1) turimų prekių skaičiavimą, matavimą ir svėrimą;

2) konkrečių gaminių įkainojimą;

3) bendros sumos nustatymą.

Prekės, išsiųstos pirkėjams, vadinamos prekėmis kelyje ir apskaitomos
atskirai.

Be to, įmonėsc gali būti produkcijos, nelaikomos atsargomis. Tai gali
buti laikinai saugoti priimtos prekės ir pan.

Prekių atsargų vertė paprastai apima tokias savokas:

1) saskaitos-faktūros kainą (su prekybos nuolaida);

2) transportavimo, krovimo išlaidas ir draudimą;

3) apskaičiuotus mokesčius ir tarifus.

Į atsargų vertę turi buti įskaitomos ir kitos išlaidos, pvz., prekybos,
gavimo, sandėliavimo ar saugojimo, tačiau paprastai jos įskaitomos į būsimo
laikotarpio išlaidas.

Prekių kainos per metus gali labai pasikeisti. Net ir tos pačios prekės
ilgainiui gali būti parduodamos įvairiomis kainomis. Kadangi yra perkamos
ir parduodamos tos pačios prekės, labai svarbu nustatyti, kurios iš jų yra
parduotos, o kurios — dar ne. Todėl reikia nuspręsti, kokiu budu tas prekes
realizuoti. Kadangi nustatytas jų realizavimo būdas ne visada sutampa su
naudojamu, tai vartojama savoka „kainų pasikeitimai” (flow of costs), o ne
„prekių atsargų pasikeitimai” (flow of physical inventory).

„Prekių atsargų pasikeitimas” atspindi faktinių prekių judėjimą
kompanijos veiklos procese, o „kainų pasikeitimas” — tai tariamas jų
judėjimas kompanijos veiklos procese. Šie pasikeitimai nebutinai būna
vienodi. Tai natūralus dalykas. Remiantis bendraisiais apskaitos
principais, galima apskaičuoti keletą kainų pokyčių. Šį terminą geriau
vartoti, nes jis tiksliau atspindi pajamas, o tai ir yra pagrindinis
atsargų įvertinimo tikslas.

2. Atsargų įvertinimo metodai

Atsargų įvertinimo problema yra viena iš daugiausiai ginčų keliančių
problemų apskaitos teorijoje ir praktikoje. Tai motyvuojama tuo, kad prekių
atsargų vertė turi įtakos bendrųjų pajamų apskaičiavimui. Vadinasi, ji
lemia ir pelno mokesčių, privalomų mokėti valstybei, dydį. Todėl
valstybinės mokesčių inspekcijos taip pat yra suinteresuotos tiksliai
pasirinkti atsargų įvertinimo metodą. 0 firmų buhalteriai dažnai turi
spręsti dvi prieštaringas problemas: tiksliai apskaičiuoti pajamas ir kartu
mažinti pelno mokesčius.

Vakarų apskaitinėje literatūroje dažniausiai aprašomi (ir praktikoje
laikomi) šie atsargų įvertinimo metodai:

1) specifinės identifîkacijos (specific identifîcation method);

2) vidutines kainos arba aritmtinio svertinio vidurkio (average cost
method, weighted-average cost method);

3) FIFO (first-in, first-out — pirmas įėjo, pirmas išėjo);

4) LIFO (last-in, first-out — paskutinis įėjo, pirmas išėjo).

Šių metodų esmė lietuvių literatūroje pirmoji aprašė J. Mašanauskienė.
Dabar, nagrinėdami šiuos atsargų įvertinimo metodus, naudosime JAV autorių
B. Needles, H. Anderson ir J. Caldwell pateiktus pavyzdžius.

Sakykime, kad birželio menesį buvo šie duomenys, apibudinantys atsargų
būklę firmoje:

Birželio 1 d. turėta atsargų 50
vienetų po 1,00 dol. = 50 dol.

6 pirkta
50 “ “ 1.10 “ = 55 “

13 “
150 “ “ 1.20 “ = 180“

20 “
100 “ “ 1.30 “ = 130 “

25 “
150 “ “ 1.40 “ = 210 “

Prekių, skirtų parduoti 500
vienetų 625 “

Parduota
280 “

Likutis birželio 30 d. 220 “

Specifinės identifikacijos metodas. Pirmiausia reikia įvertinti birželio
30d. atsargų likutį: jis lygus 220 vienetų. Sakykime, kad šie 220 vienetų
buvo tam tikros specifikacijos, t. y.:

50 vienetų po 1,00 dol. = 50 dol.

100 “ “ 1.20 “ = 120 “

70 “ “ 1.40 “ = 98 “

Iš viso: 220 “ = 268 “

Dažniausiai likučiai imami pradinių ir galutinių pirkimų arba
turintys
didžiausia ir mažiausia kaina.

Kadangi parduoti skirtų prekių vertė buvo 625 dol., o likutis 268
dol., vadinasi, parduota 357 dol. (625-268) vertes prekių.
Specifinės identifikacijos metodas labai paprastas ir pakankamai tikslus.
Jis dažniausiai naudojamas vertinant brangias prekes, pvz., automobilius,
įrengimus, meno kūrinius. Jeigu firma turi daug ir įvairaus asortimento
prckių, tai jį taikyti sudėtinga, nes yra daug kainų. Be to, šio metodo
trukumas tas, kad labai sunku, o kartais ir apskritai neįmanoma tiksliai
nustatyti kai kurių prekių įsigijimo ar realizavimo.

Vidutinės kainos metodas. Šis metodas naudojamas remiantis prielaida, kad
bendrą turimių prekių atsargų vertę sudaro laikotarpio pradžioje turėtų
prekių vertę plius visų per mėnesį gautų prekių vertė. Apskaičiuota bendra
vcrtė dalijama iš prekių vienetų ir gaunama vidutinė 1 vieneto kaina. Ja ir
įvertinamos prekių atsargos laikotarpio pabaigoje. Mūsų pavyzdyje,
naudojant vidutinės kainos metoda, skaičiuojama taip:

Birželio 1 d. turėta atsargų 50 vienetų po 1,00
dol. = 50 dol.

6 pirkta 50

“ “ 1.10 “ = 55 “

13 “ 150
“ “ 1.20 “ = 180“

20 “ 100
“ “ 1.30 “ = 130 “

25 “ 150
“ “ 1.40 “ = 210 “

Iš viso: 500
vienetų 625“

Iš čia: Vidutinė vieneto kaina 625:500=1.25 dol.

Atsargos laikotarpio pabaigoje (birželio 30d.) 220*1,25=275
dol.

Parduotų prekių vertė 625-275=350 dol.

Vidutinės kainos metodas patogus tais atvejais, kai firma turi vienodo
asortimento prekes. Šiuo metodu skaičiuojant kainas, nesimato prekių kainų
didėjimo ar mažėjimo įtakos.

Kai kurie specialistai kritikuoja šį būda, nes mano, kad paskutinėms
išlaidoms reikia skirti daugiau dėmesio, kadangi jos yra svarbios tiek
skaičiuojant pajamas, tiek priimant valdymo sprendimus.

FIFO metodas pagrįstas prielaida, kad pirmiau įsigyti prekių kaina turi
atitikti ir pirmiau parduotų prekių kaina. Taigi atsargų vertė laikotarpio
pabaigoje priklausys nuo paskutinių pirkimų kainų (vėliausiai įsigytų
prekių kainų).

Šis metodas tinka kiekvienoje vcikloje, nes pagrįstas ne prekių
pokyčiais, o jų kainų pasikeitimais. FIFO metodu atsargų likutis
ataskaitinio laikotarpio pabaigoje skaičiuojamas sudedant vėliausiai
įsigytų ir nerealizuotų prekių kainas. Realizuotų prekių vertę galima
apskaičiuoti sudėjus gautas pajamas.

Mūsų pavyzdyje birželio 30 d. atsargų likutis sudaro 301 dol., o parduotų
prekių vertė — 324 dol. Naudojama tokia skaičiavimo metodika:

150 vienetų po 1,40 dol. (birželio 25 d.
pirkimas) = 210 dol.

70 vienetų po 1,30 dol. (birželio 20 d.
pirkimas) = 91 “

Iš viso 220 vienetų

301“

Prekių, skirtų parduoti, vertė

625“

Minus prekių atsargos laikotarpio pabaigoje (birželio 30d.)
301“

Parduotų prekių vertė

324 “

Šį metoda lengva taikyti, nes jis gana paprastas. Sudėtingiau jį taikyti
tuomet, kai yra daug mažų pirkimų įvairiomis kainomis. Šis metodas
neefektyvus, jeigu kainos staigiai keičiasi.

Naudojant FIFO metoda, kainų didėjimo laikotarpiu didesnės būna ir
grynosios pajamos, kadangi šiuo atveju jos atitinka kainų lygio pokyčius.
Kainų mažėjimo atveju pastebimas atvirkštinis procesas.

FIFO metodą kai kurie autoriai kritikuoja todėl, kad jis atspindi
dirbtinai padidinta verslo ciklų įtaka pajamoms.

Naudojant FIFO metoda, pramonės įmonėse medžiagos nurašomos į gamybą tuo
nuoseklumu, kuriuo jos buvo gautos į įmonės sandelį. Tačiau šis metodas
turi vieną svarbų trukumą. Jei medž-iagų rinkos kainos svyruoja, tai tie
svyravimai vienaip ar kitaip lemia gatavų gaminių savikainą ir kartu pelną.
Ypač tai ryšku daug medžiagų vartojančiose pramonės šakose. Kadangi
įsigytos mcdžiagos į gamyba patenka ne iš karto, tai gatavų gaminių
savikainos svyravimai laiko požiūriu gerokai atsilieka nuo medžiagų rinkos
kainų svyravimų. 0 tai lemia nenumatytą realizacinio pelno padidėjimą arba
sumažėjimą (todėl daugelis kompanijų bando taikyti LIFO metodą). Šį procesa
akivaizdziai parodo 15 schema.

LIFO — tai materialinių vertybių įvertinimo atstatomąja verte
(einamosiomis kainomis) metodas. Vadovaujamasi tokia taisykle: paskutinė
partija į pajamas, pirmoji į išlaidas. Materialinės vertybės, išduotos iš
sandėlio, įvertinamos paskutinio įsigijimo verte, po to — prieš tai buvusio
ir t. t., nors faktinis judėjimas sandėlyje gali būti kitoks.

MEDŽIAGŲ KAINŲ IR PRODUKCIJOS SAVIKAINOS SVYRAVIMAI NAUDOJANT FIFO METODĄ
( 15 schema.)

0

t-laikas

medžiagų kainų svyravimai

gatavos
produkcijos savikainos svyravimai

Taikant šį metodą, vėliausiai įsigytos medžiagos į gamybą išduodamos
pirmiausia. Šis metodas leidžia matyti nenutrūkstamus medžiagų ir gatavos
produkcijos rinkos kainų svyravimus ir pastebėti (numatyti) nuostolių
susidarymą dėl rinkos kainu svyravimo. Kadangi medžiagos į gamybą nura-
šomos pagal naujausią rinkos kainą, tai produkcijos savikaina laiku
atspindi rinkos kainų svyravimus ir firmos menedžeris turi realesnį vaizdą
apie galimą pelną iš produkcijos realizacijos. Tai rodo 16 schema:

MEDŽIAGŲ KAINŲ IR PRODUKCIJOS SAVIKAINOS SVYRAVIMAI TAIKANT LIFO METODĄ
(16 SCHEMA)

0

t-laikas

Medžiagų kainų svyravimai

Gatavos produkcijos
savikainos svyravimai

Iš schemos matyti, kad medžiagų ir gatavos produkcijos kainų dinamikos
kreivės beveik sutampa.

LIFO metodas pagrįstas prielaida, kad atsargų vertė laikotarpio pabaigoje
priklauso nuo pirmiausiai isigytų gaminių kainų. Žinoma, kad ši prielaida
neatitinka faktinio prekių judėjimo. Tačiau šis metodas pagrįstas loginiu
argumentu, t. y. kad dirbančiame koncerne būtinas tam tikras atsargų
kiekis. Jas realizavus, iš karto reikia įsigyti naujų prekių, sudarančių
tas atsargas.

LIFO šalininkai teigia, kad tiksliausiai atsargos įvertinamos, kai
einamosios išlaidos prekėms įsigyti atitinka realizacijos pajamas,
nesvarbu, kokios prekės buvo realizuotos. Pasikeitus kainoms ir naudojant
LIFO metodą, parduotų prekių kainos tiksliau atitiks bendrą kainų lygį jų
realizavimo metu. Taigi, naudojant LIFO metodą, infliacijos metu parodomos
mažesnės bendros pajamos, o kainų mažėjimo metu — didesnės ncgu naudojant
kitus metodus. Tuomet verslo ciklų pasikeitimai sumažinami. Tai lemia tas
veiksnys, kad, vertinant atsargas, svarbesnę reikšmę turi kainų
pasikeitimai, o ne faktinis prekių judėjimas ar balanso sumos
apskaičiavimas. Šio metodo trūkumas tas, kad balanse parodytos atsargos bus
įvertintos ankstesnėmis kainomis, jos rodys nerealią vertę, todėl tokį
balansą reikės interpretuoti labai atsargiai.

Mūsų pavyzdyje, naudojant LIFO metodą, prekių atsargos birželio 30 d.
sudarė 249 dol., o parduota 376 dol. vertės prekių. Šios sumos
skaičiuojamos taip:

50 vienetų po 1,00 dol. (birželio 1d. atsargos) = 50
dol.

50 “ “ 1.10 dol. (birželio 6d. pirkimas) =

55 “

120 “ “ 1.20 dol. (birželio 13d. pirkimas)=
144 “

Iš viso: 220 vienetų

249 “

Prekės, skirtos parduoti

625 “

Minus likutis birželio 30d.

249 “

Parduotų prekių vertė

376 “

Dėsningai kyla klausimas, kuris iš šių metodų yra tinkamiausias, kurį
tikslingiausia taikyti praktikoje?

Daugelis autorių yra atlikę šių metodų palyginamąją analizę. Mūsų
pavyzdyje visų šių metodų palyginamoji lentelė atrodo taip:

(doleriais)
|Rodikliai |Specifinės |Vidutinės |FIFO metodas |LIFO metodas |
| |identifikacijo|kainos metodas| | |
| |s metodas | | | |

Pardavimas 500 500 500 500
Pradinės atsargos 50 50 50 50
Pirkimas 575 575 575 575
Prekių, skirtų
parduoti,vertė 625 625

625 625
Minus,atsargų,likutis
Laikotarpio,pabaigoje. 268 275

301 249
Parduotų,prekių,vertė 357 350

324 376
Pelnas(iš relizacijos) 143 150

176 124

Išanalizavus šios lentelės duomenis, galima pastebėti, kad specifinės
identifikacijos metodas yra pagrįstas faktinėmis kainomis, o kiti metodai —
kainų pokyčiais. Taigi kainų kilimo laikotarpiu, naudojant LIFO metodą,
gaunamas mažiausias pelnas, o FIFO — didžiausias. Vidutinės kainos metodu
apskaičiuotas pelnas apytikriai bus viduryje tarp šių rezultatų. Kainų
kitimo atveju rezultatai bus priešingi. Akivaizdu, kad ilgalaikių kainų
pokyčių metu labai didelę reikšmę tvarkant apskaitą turi metodo
pasirinkimas.

Finansinėms ataskaitoms tinka naudoti visi išvardyti metodai, tačiau
paprastai specifinės identifikacijos metodas beveik nenaudojamas. Visi
metodai turi savo pranašumų ir trūkumų, todėl ne vienas iš jų negali būti
laikomas tinkamiausiu. Vieno ar kito metodo pasirinkimą dažniausiai lemia
tokie veiksniai kaip jų įtaka balansui, pajamų ataskaitai, mokesčių
ataskaitai, valdymo sprendimams.

Svarbiausia atsargų įvertinimo problema atsiranda todėl, kad jos turi
būti rodomos ir balanse, ir pajamų ataskaitoje. LIFO metodas tinkamiausias
pajamų ataskaitoms, nes tuomet pajamos neviršija prekių įsigijimo išlaidų.
Bet balanse atsargos yra rodomos netiksliai, ypač jei ilgą laiką vyravo
kainų kritimo ar kilimo tendencijos.

FIFO metodas tinkamiausias balansinei atsargų vertei apskaičiuoti, nes
atsargų likutis mėnesio pabaigoje rodo tikrąją jų vertę ir suteikia gerą
galimybę tiksliai įvertinti materialinius aktyvus.

Vadinasi, finansinių ataskaitų vartotojai turi gerai išmanyti visus
atsargų įvertinimo metodus bei jų daromą poveikį apskaitos duomenims.

Kokį prekių atsargų metodą naudoti, paprastai pasirenka pačios įmonės.
Svarbu yra tai, kad pasirinkta metodą vėliau reikia naudoti kasmet.
Pakeisti jį galima tik dėl labai svarbių priežasčių. Be to, prekių atsargų
įvertinimo metodo pakeitimą būtina parodyti finansinėse ataskaitose.

Daugelis buhalterių pritaria nuomonei, kad FIFO ar vidutinės kainos
metodo naudojimas pastovaus kainų kilimo laikotarpiu skatina įmones
vadovybę fînansinėse ataskaitose rodyti padidintą pelną kartu mokėti
didesnius mokesčius valstybei. Jei įmonės prekių atsargos įvertinamos LIFO
metodu, tai jis turi būti naudojamas ir apskaitos sistemoje. Infliacijos
metu naudojant LIFO metodą, įmonės prekių atsargų balansinė vertė bus
mažesnė negu reali jų kaina. Valdymo personalas tokia situacija turėtų
manipuliuoti labai atsargiai.

Be pagrindinių keturių atsargų įvertinimo metodų, Vakarų literatūroje
aprašomi ir kiti metodai, pvz., HIFO, LOFO, GIFO, GILO ir kt. Trumpai
apibūdinsime šiuos metodus.

HIFO (highest-in, first-out, t. y. aukščiausias įeina, pirmas išeina).
Šio metodo esmė ta, kad daiktai, turintys didžiausią pirkimo ar gamybos
vertę, pirmi suvartojami arba parduodami ataskaitiniu laikotarpiu.
Vadinasi, visi daiktai pagal savo vertę turi būti vartojami ar parduodami
atitinkamu laikotarpiu tam tikru nuoseklumu. Šio metodo tikslas — balanso
sudarymo dieną pasiekti kuo mažesnę visų atsargų vertę, kuri atitinka
pagrindinius ekonominius apdairumo principus.

LOFO (lowest-in, first-out, t. y. mažiausias išeina pirmas). Daiktai,
turintys mažiausią pirkimo kainą ar gamybos vertę, suvartojami arba
parduodami ataskaitiniu laikotarpiu pirmiausia. Vadinasi, daiktų (turto,
atsargų) didžiausia vertė naudojama metų pabaigoje.

Šis metodas prieštarauja pagrindiniams ekonominiams atsargumo principams
ir atspindi veiklos rezultatus esant didžiausiai atsargų vertei. Jis
nesuderinamas su bendraisiais apskaitos principais, todėl
nerekomenduojamas.

GIFO (group-in, first-out, t. y. grupė įeina, pirma išeina). Šio metodo
esmė ta, kad savos gamybos produktai arba atsargos, gautos iš atitinkamos
grupės kompanijų}, suvartojama arba parduodama ataskaitiniu laikotarpiu
pirmiausiai. Ši tvarka garantuoja, kad konsoliduotos kompanijos neturės
dalinių atsargų metų pabaigoje. Ši nuostata svarbi rengiant grupines
saskaitas.

GILO (group-in, last-out, t. y. grupė įeina, paskutinė išeina). Tai
mažmeninio pardavimo sumos, atėmus bendrą pelną, metodas. (The retail of
valuation, by deduction of gross margin.) Šis metodas naudojamas, kai sunku
nustatyti individualių produktų pirkimo kainą remiantis dokumentais.
Bendrojo pelno kategorija (riba) tam tikru laipsniu nusako produktų pirkimo
kaina.

Praktikoje labai dažnai atsargos įvertinamos mažiausia rinkos kaina
(Lower of Cost or Market — LCM.) Tinkamiausias rodiklis atsargoms įvertinti
yra jų kaina, bet ataskaitose gali būti naudojama ir mažesnė negu jų vertė.
Tais atvejais, kai prekės brokuotos, kai jų vartojimo laikas baigiasi arba
jų vertė rinkoje sumažėja, prekės įvertinamos mažiausia rinkos kaina.
Rinkos kaina čia rodo faktinę vertę. Prekybos kompanijai ji yra dydis
(pinigine išraiška), kurį ta kompanija mokėtų esamu momentu už tam tikras
atitinkamo kiekio prekes, gautas iš nuolatinių tiekėjų.

Naudojami 3 pagrindiniai atsargų įvertinimo mažiausia rinkos kaina
variantai: 1) konkrečių vienetų įvertinimas, 2) konkrečių prekių grupių
įvertinimas ir 3) visų prekių atsargų įvertinimas.

Naudojant pirmąjį variantą, lyginama konkrečių produkcijos vienetų kaina
ir jų rinkos vertė, t. y. įvertinama mažesnė kaina. Visais atvejais prekės
įvertinamos mažesne kaina. Trečias variantas beveik nenaudojamas, nes jis
netinka skaičiuojant valstybinių mokesčių dydį.

3. Atsargų inventorizavimo sistemos

Rinkos ekonomikos šalyse dažniausiai naudojamos dvi atsargų
inventorizavimo sistemos: 1) periodinė (periodic inventory system) ir 2)
nuolatinė (perpetual inventory system).

Jeigu įmonėje inventorizacija atliekama naudojant periodinę sistemą,
vadinasi, per visą ataskaitinį laikotarpį detalūs įrašai apie prekių
atsargų būklę nedaromi, o laikotarpio pabaigoje atliekama inventorizacija,
kurios metu nustatomas tada esantis atsargų likutis. Remiantis juo,
apskaičiuojama ir realizuotų prekių vertė.

Periodinė inventorizacija atliekama daugelyje didmeninės ir mažmeninės
prekybos įmonių. Ši sistema turi vieną pagrindinį trūkumą, t. y. neįmanoma
tiksliai nustatyti, remiantis buhalteriniais įrašais, kokių prekių yra
įmonės sandėliuose tam tikru momentu. 0 juk tokie duomenys leistų įmonės
vadovybei imtis veiksmų siekiant geriau patenkinti vartotojų poreikius,
efektyviau parduoti turimas prekes ir kontroliuoti prekių įsigijimo
išlaidas. Sistema, teikianti tokio pobūdžio informacija, vadinama
nuolatinės inventorizacijos sistema. Vadinasi, nuolat daromi tikslūs irašai
apie prekių atsargų pasikeitimą. Tai suteikia galimybių kiekvienu momentu
žinoti turimų atsargų vertę.

Naudojant nuolatinę inventorizacijos sistemą, įrašai daromi specialioje
kortelėje. Jos pavyzdys toks:

|Data |Pirkta |Parduota |Likutis |
| |vienet|kain|Iš |viene|kain|Iš |vienet|kaina|Iš viso|
| |ai |a |viso |tai |a |viso |ai | | |
|Birželio 1 d. |
|60 5,00 300,00 |
|Birželio 4 d. 10 |
|5,00 50,00 50 5,00 250,00 |
Birželio 10 d. 100 6,00 600,00

50 5,00 250,00

100 6,00 600,00
Birželio 20 d. 5,00
30,00 150,00 20 5,00 100,00

100 6,00 600,00

Kadangi, taikant nuolatinę atsargų inventorizavimo sistemą, sunaudojama
daug darbo, tai lemia jos panaudojimą tokiose sferose, kur apskaitomos
brangios prekės arba kur prekių yra mažai. Dabar, vis plačiau naudojant
kompiuterinę ir elektroninę technika, ši sistema tampa vis populiaresnė.

Įmonė buhalterinė apskaita priklauso nuo vienokio ar kitokio
inventorizacijos pobūdžio. Jei inventorizacija atliekama nuolat, tai ir
irašai „Prekių atsargų” sąskaitoje daromi nuolat. 0 jei inventorizacija
atliekama periodiškai, tai ir prekių atsargos yra apskaitomos tik
laikotarpio pradžioje ir pabaigoje.

Atliekant nuolatinę inventorizaciją, parduotų prekių vertė laikotarpio
pabaigoje atitinka gautas bendras pajamas.

Norint tiksliau įvertinti prekių atsargų buklę, būtina atskirai
apskaityti kiekvieną atsargų rušį. Tuo tikslu kiekvienai prekei pildoma
kortelė arba failas kompiuteryje. Remiantis šiais pagalbiniais dokumentais,
daromi įrašai ir „Prekių atsargų” sąskaitoje.

Net ir naudojant nuolatinės inventorizacijos sistemą, metų pabaigoje
būtina atlikli įmonėje inventorizacija. Tai leidžia patikrinti buhalterinės
apskaitos duomenų tikslumą. Tik inventorizacija gali parodyti trūkumus, o
pagal tai atitinkami irašai daromi ir inventoriaus kortelėse.

Leave a Comment