14 SKIRSNIS. ILGALAIKIO TURTO APSKAITA IR NUSIDĖVĖJIMAS
1. Ilgalaikio turto apskaitos reikšmė Ilgalaikis turtas, arba pagrindinės priemonės, yra būtinas visoms įmonėmsbei organizacijoms nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio. Įvairioms ūkinėsveiklos rūšims reikia įvairaus ilgalaikio turto. Pvz., transporto firmaireikalingos transporto priemonės, žemės ūkio įmonei — žemė, gyvuliai ir kt.Kiekviena įmonė turi tiksliai žinoti, kokio dydžio turtu ji disponuoja, irprivalo (jeigu ji, aišku, nori pelningai funkcionuoti) nustatyti optimalųilgalaikio turto dydį bei struktūrą. Norint tai atlikti, reikia kruopščiaitvarkyti įmonės ilgalaikio turto apskaitą. Ir nekilnojamasis materialus turtas, ir kilnojamasis turtas vienodaisvarbūs įmonės gamybinei veiklai. Kilnojamojo turto, t. y. turto,tiesiogiai susijusio su produkcijos ar paslaugų gamyba, ir nekilnojamojoturto, t. y. turto, tiesiogiai nedalyvaujančio gamybos procese, optimalaussantykio nustatymas — viena iš efektyvaus įmonės darbo sąlygų. Be abejo,šis santykis įvairiose įmonėse gali būti įvairus, tačiau svarbu, kad jisbūtų pasirinktas optimalus. Įmonės ilgalaikį turtą sudaro:
Materialus turtas žemė pastatai nekilnojamasis turtas transporto priemonės įvairūs įrenginiai kilnojamasis turtas įmonės baldai gamtos ištekliai
Nematerialus turtas
prestižas patentai licenzijos autorinės teisės mokslinio tyrimo išlaidos ir kt.
Viso šio turto reikia normaliam įmonės funkcionavimui. Įmonės valdymopersonalas turi tiksliai ir nuolat žinoti turimo ilgalaikio turto dydį, jostruktūrą, panaudojimo lygį, turto būkę bei kitus svar-bius duomenis.Norint žinoti disponuojamo turto naujumo laipsnį, skaičiuojamas visonaudojamo ilgalaikio įmonės turto nusidėvėjimas. Lyginant ilgalaikio turtopradinę vertę su jo nusidėvėjimo suma, nustatomas įmonės turto naujumolaipsnis. Nusidėvėjimo bazė gali būti turto pradinė arba likutinė vertė(priklausomai nuo naudojamų nusidėvėjimo skaičiavimo metodų). Pradinė turtovertė negali būti pakeista, išskyrus šiuos du atvejus: 1) perdirbantobjektus iš kapitalinių įdėjimų ir 2) perkainojant turto objektusvyriausybės sprendimu. Pradinę ilgalaikio turto vertę sudaro visos reikalingos šiam turtuipirkti, atsivežti bei paruošti išlaidos. Šių išlaidų suma parodomakonkrečios ilgalaikio turto sąskaitos debete. Remiantis suma, kiekvienąapskaitos laikotarpį skaičiuojamos nusidėvėjimo išlaidos. Tais atvejais, kai nusidėvėjimas skaičiuojamas remiantis turto likutineverte, nusidėvėjimo išlaidos skaičiuojamos remiantis suma, gaunama išilgalaikio turto pradinės vertės atėmus ankstesnių laikotarpių nusidėvėjimosumą. Nusidėvėjimas skaičiuojamas remiantis likutine verte, taikantmažėjančios vertės (nusidėvėjimo skaičiavimo) metodą.Nuo pasirinktos įmonės ilgalaikio turto strukturos gali priklausyti šiosįmonės veiklos efektyvumas, todėl tam reikia skirti daug dėmesio.Kiekvienoje įmonėje turi būti nuolat vykdoma turimo turto vertikalianalizė, kurios metu nustatomas kiekvieno ilgalaikio turto elementoprocentinis santykis su visa ilgalaikio turto verte. Paprastai didžiausialyginamąjį svorį visame įmonės turte turi kilnojamasis materialus turtas,t. y. įrengimai, transporto priemonės, gamybinis inventorius ir kt. Taipyra todėl, kad ši turto dalis tiesiogiai susijusi su produkcijos gamyba arpaslaugomis. Galima daryti prielaida, kad kuo didesnė aktyvi ilgalaikioturto dalis, tuo daugiau galima pagaminti produkcijos ar suteikti paslaugų(esant palankiems kitiems veiksniams). Daugelyje mūsų įmonių ilgalaikis turtas sudaro beveik du trečdalius visoturto. Rinkos šalyse ilgalaikis turtas turi dar didesnį lyginamajį svorįįmonėse, kadangi šiose šalyse nėra atsargų stygiaus problemų, be to,paprastai daugiausia lėšų skiriama investicijoms, t. y. ilgalaikiam turtuiįsigyti (kaupimui). Įmonės analitikai, remdamicsi savo skaičiavimais, turinustatyti optimalų ilgalaikio turto lyginamajj svorį visame įmonės turte.Nuo to priklauso įmonės vadovybės vykdomos investicinės politikosefektyvumas. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo dydis priklauso nuo naudojamų nusidėvėjimoskaičiavimo metodų. Kai kuriose šalyse vyriausybė nustato, kokiusnusidėvėjimo skaičiavimo metodus reikia naudoti pelno mokesčio tikslais.Daugelyje šalių įmonėms leidžiama naudoti pagreitintus nusidėvėjimometodus. Pagreitintų nusidėvėjimo metodų naudojimas pateisinamas tuo, kadkuo naujesnis turtas, tuo daugiau ir kokybiškiau jis gali ,,dirbti”.Vadinasi, kuo daugiau dirba, tuo daugiau ir nusidėvi. Ilgalaikio turto naudojimo gerinimas yra svarbi gamybos efektyvumodidinimo salyga. Racionaliai naudojant ilgalaikį turta, pagaminama daugiau
produkcijos, be papildomų įdėjimų mažinamos jos išlaidos, didinamas gamybospelningumas. Taigi ilgalaikio turto apskaitai turi būti skiriama ypač daugdėmesio. Apskaitos pagrindiniai uždaviniai — teikti informaciją apie turimąilgalaikį turtą, jo buvimo vietą, darbo laiką, judėjimą, naudojimą pagalpaskirtį, nusidėvėjimą, remonto išlaidas, likvidavimo rezultatus,nenaudojamus objektus ir kt.2. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo koncepcija Rinkos ekonomikos šalyse naudojami įvairūs metodai paskirstant ilgalaikioturto vertę gaunamoms pajamoms per visą jo naudojimo laiką. Yra žinomi tryspagrindiniai ilgalaikio turto vertės paskirstymo gaunamoms pajamoms metoda: 1. Nusidėvėjimas (depreciation). 2. Išeikvojimas (depletion). 3. Amortizacija (amortization). Nusidėvejimas — tai periodinis materialaus turto (mašinų ir įrengimų,pastatų ir kt.) vertės paskirstymas periodiškai gaunamoms pajamoms. Išeikvojimas — tai periodinis gamtinių išteklių vertės paskirstymasperiodiškai gaunamoms pajamoms. Amortizacija — tai periodinis nematerialaus turto (patentų, autoriniųteisių ir pan.) vertės paskirstymas periodiškai gaunamoms pajamoms. Dažnaišis terminas vartojamas visais trim atvejais. Kadangi šioje knygoje rašoma apie materialų turtą, tai daugiausia dėmesioskirsime nusidėvėjimo problemai. Vakarų šalių autoriai, nagrinėdaminusidėvėjimo esmę, kruopščiausiai analizuoja veiksnius, lcmiančiusnusidėvėjimą. Dažniausiai jie skiria dvi veiksnių grupes: 1) fizinius ir 2)funkcinius veiksnius. Prie fizinių veiksnių, lemiančių nusidėvėjimą, priskiriama: a) nusidėvėjimas dėl mašinų, įrengimų ir kitų priemonių naudojimo gamybosprocese. Tai visiškai suprantamas veiksnys: kuo ilgiau ir intensyviauturtas naudojamas gamyboje, tuo daugiau jis nusidėvi; b) nusidėvėjimas dėl turto naudojimo laiko. Turto naudojimo laikas savoruožtu priklauso ir nuo firmos remonto bei įrengimų priežiūros politikos.Neadekvati įrengimų priežiūra ir remontas gali laikinai sumažinti išlaidas,tačiau tuomet įrengimų naudojimo laikas sutrumpės, o nusidėvėjimo išlaidospadidės; c) nusidėvėjimas dėl turto gedimų. Prie funkcinių veiksnių, lemiančių ilgalaikio turto nusidėvėjima,priskiriama: a) turto neatitikimas poreikių. Dažniausiai taip atsitinka plečiantisgamybai, kai didėja įrengimų apkrovimas ir turtas jau negali patenkintididėjančių poreikių; b) turto pasenimas. Paprastai tai lemia pirmasis veiksnys, t. y. turtoneatitikimas poreikių, arba turtas pasensta, kai nėra gaminamos produkcijosarba teikiamų paslaugų paklausos. Pažymėtina, kad visi fiziniai veiksniai, lemiantys nusidėvėjimą,pasireiškia nuolat, o funkciniai veiksniai — nc visada. Ilgalaikio turtorinkos vertės pasikeitimas nepripažįstamas kaip veiksnys, lemiantisnusidėvėjimą. Nusidėvėjimo apskaita turi atsižvelgti į visus veiksnius, kurie ribojailgalaikio turto naudojima. Periodinės turto vertės paskirstymas gaunamomspajamoms turi būti pagrįstas grupių veiksniais. Tie veiksniai, kuriųpoveikis yra pastovus, apskaitoje pripažįstami pirmiausiai.
3. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai Nusidėvėjimo apskaičiavimo mctodai nusako, kaip bus nustatoma tam tikrolaikotarpio nusidėvėjimo suma. Įvairūs nusidėvėjimo apskaičiavimo metodaiduoda įvairų to paties apskaitinio laikotarpio rezultatą. Vakarų šaliųapskaitos teorijoje ir praktikoje naudojami keli nusidėvėjimo apskaičiavimometodai, todėl jie įvairiai klasifikuojami. Čia pateiksime G. Welch ir Ch.Zlatkovich nusidėvėjimo apskaičiavimo metodų klasifikavimo schemą irapskaičiavimus, apibūdinančius vieno ar kito metodo naudojimą: 1) remiantis tolygiu išlaidų paskirstymu visiems ataskaitiniamslaikotarpiams: a) tiesinis (proporcinis, linijinis) (straight line); 2) remiantis produkcijos apimtimi: b) naudojimo valandų (service hours), c) produkcijos apimties (kiekio) (productive output); 3) kiekvieną laikotarpį mažinant nusidėvėjimo išlaidas (pagreitintonusidėvėjimo apskaičiavimo metodai): d) metų skaičiaus sumos (sum-of the-years-digits), e) mažėjančio balanso (declining balance). Trumpai apibūdinsime kiekvienometodo esmę. Tiesinis metodas ir jo įvertinimas. Čia remiamasi prielaida, kadilgainiui turtas praranda savo vertę, todėl, naudojant šį metoda,nusidėvėjimas siejamas su laiko veiksniu. Kiekvienu ataskaitiniulaikotarpiu nurašoma ta pati nusidėvėjimo suma, kuri apskaičiuojama pagalšią formulę: [pic] kurioje: N — metinė nusidėvėjimo suma; PV — pradinė vertė; LV — likutinė vertė; tm — tarnavimo laikas. Sakykime, kad turime šiuos duomenis: (doleriais)|Rodikliai |Simboliai |Suma ||Turto pradinė vertė (įsigijimo |PV |6 600 ||išlaidos) | | || | | ||Turto pradinė vertė (jsigijimo | | ||išlaidos) | | ||Turto likutinė vertė |LV |600 ||Numatomas tarnavimo amžius: | | ||a) metai |tm |5 ||b) valandos |tv |20000 ||c) produkcijos apimtis (kiekis |P |10000 |
|vienetais) Nusidėvėjimo norma | | ||(metams, tarnavimo | | ||valandai, produkcijos vienetui) |n | |Remdamiesi šiais duomenimis, apskaičiuojame:
[pic]Vadinasi, kasmet turtas nusidėvės 1200 dol. Skaičiuoti tikslinga tokiojelentelėje:
|Metai |Kasmetinė |Nusidevėjimo suma |Knyginė (likutinė)|| |nusidevėjimo norma|nuo eksploatavimo |vertė || | |pradžios | || | |(sukauptas | || | |nusidevėjimas) | ||0 | | |6600 ||1 |1200 |1200 |5400 ||2 |1200 |2400 |4200 ||3 |1200 |3600 |3000 ||4 |1200 |4800 |1800 ||5 |1200 |6000 |600(likutinė || | | |vertė) |
Iš viso: 6000 x
Tiesiniu (proporciniu, linijiniu) metodu apskaičiuotas nusidėvėjimasdažnai atvaizduojamas procentine išraiška. Mūsų pavyzdyje metinėnusidėvėjimo norma sudarys apie 18% pradinės vertės [pic]. Tiesinis metodas naudojamas, kai yra šios sąlygos; 1. Turto ekonominis potencialas mažėja apytiksliai pastoviai kiekvienuataskaitiniu laikotarpiu. 2. Turto naudojimo intensyvumas kiekvienu ataskaitiniu laikotarpiu mažai kinta. 3. Remonto ir priežiūros išlaidos apytiksliai tos pačios kiekvienąataskaitinį laikotarpį. Naudojimo valandų metodas. Naudojant šį metodą, remiamasi prielaida, kadturto vertė mažėja priklausomai nuo faktinio naudojimo (darbo) laiko. Pvz.,jeigu įrengimas tam tikrą laikotarpį dirbo du kartus daugiau negu prieš taiesantį laikotarpį, tai ir nusidėvėjimas turi būti du kartus didesnis.Norint naudoti šį metodą, reikia turto naudojimo laiką išreikšti jofaktinėmis naudojimo valandomis. Šiuo atveju formulė nusidėvėjimui pervalandą apskaičiuoti bus tokia: [pic]. Mūsų pavyzdyje tai sudarys: [pic] Vadinasi, per vieną naudojimo valandą įrengimas nusidėvėjo 0,30 dol. Tamtikro laikotarpio įrengimo nusidėvėjimo suma skaičiuojama nusidėvėjimą pervieną valandą dauginant iš faktinio naudojimo valandų skaičiaus. Sakykime,kad pirmaisiais metais įrengimas dirbo 3800 val. Tada nusidėvėjimassudarytų 1140 dol. (0,30 x 3800). Penkerių metų įrengimo nusidėvėjimąskaičiuosime taip:|Metai |Naudojimo |Kasmetinė |Nusidevėjimo |Knyginė || |valandos |nusidevėjimo |suma nuo |(likutinė) || | |suma |eksploatavimo |vertė || | | |pradžios | || | | |(sukauptas | || | | |nusidevėjimas)| ||0 | | | |6600 ||1 |3800 |3800*0,30=1140 |1140 |5460 ||2 |4000 |4000*0.30=1200 |2340 |4260 ||3 |4500 |4500*0.30=1350 |3690 |2910 ||4 |4200 |4200*0.30=1260 |4950 |1650 ||5 |3500 |3500*0.30=1050 |6000 |600(likutinė || | | | |vertė) |
Iš viso: 20000 6000 x x
Remdamiesi šiuo metodu, mcs galime logiškai išlaidas paskirstytipajamoms. Šiuo atveju svarbus ir produkcijos apimties veiksnys, ypač tada,kai tarp tarnavimo laiko trukmės ir pagamintos produkcijos egzistuojatiesioginė priklausomybė. Kai kurių turto rūšių (pastatų, baldų, spausdinimo mašinėlių)nusidėvėjimą skaičiuoti šiuo metodu yra nepraktiška ar net visiškaineįmanoma. Produkcijos apimties (kiekio) metodas. Čia daroma prielaida, jog turtovertė mažėja dėl to, kad jis yra naudojamas gaminant produkcija. Todėl šiuoatveju nusidėvėjimas priklauso nuo pagamintos produkcijos apimties (kickio)(kuo daugiau pagaminama, tuo didesnis nusidėvėjimas). Turto naudojimolaikas įvertinamas produkcijos vienetais. Turto nusidėvejimo sumapaskirstoma kiekvienam pagamintos produkcijos vienetui, t. y.įkalkuliuojama į jo savikaina. Todėl nusidėvėjimo išlaidų dalis, tenkantikiekvienam produkcijos vienetui, yra pastovi. Nusidėvėjimo sumai, tenkančiai produkcijos vienetui, apskaičiuotinaudojama tokia formulė: [pic]. Mūsų pavyzdyje nusidėvėjimo suma sudarys: [pic] produkcijos vienetui. Tam tikro laikotarpio įrengimo nusidėvėjimo suma apskaičiuojamanusidėvejimą, tenkantį produkcijos vienetui, dauginant iš faktinioprodukcijos kiekio. Sakykime, kad pirmaisiais metais pagaminta 1800 vnt.Tada nusidėvėjimas sudarys 1080 dol. (0,60 x 1800). Penkerių metų įrcngimo nusidėvėjimas apskaičiuojamas taip:|Metai |Produkcijos |Kasmetinė |Nusidevėjimo |Knyginė || |vienetai |nusidevėjimo |suma nuo |(likutinė) || | |suma |eksploatavimo |vertė || | | |pradžios(sukaup| || | | |tas | || | | |nusidevėjimas) | ||0 | | | |6600 ||1 |1800 |1800*0.60=1080|1080 |5520 ||2 |2000 |2000*0.60=1200|2280 |3220 ||3 |2400 |2400*0.60=1440|3720 |2880 ||4 |1800 |1800*0.60=1080|4800 |1800 ||5 |2000 |2000*0.60=1200|6000 |600(likutinė || | | | |vertė) |
Iš viso: 10000 6000
Šis metodas paprastai yra efektyvus, kai: a) gali būti apskaičiuotas faktinis produkcijos kiekis; b) naudojimo laikas gali būti apskaičiuotas produkcijos vienetais; c) senėjimas nėra pagrindinis veiksnys. Pagreitinto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai. Šie metodai naudojamiremiantis prielaida, kad pradiniais laikotarpiais turto vertė mažėjagreičiau negu velesniais. Manoma, kad neseniai įsigytas turtas dirbaefektyviau negu senas, todėl ir nusidėvi greičiau. Be to, ilgainiui didėjaturto remonto ir priežiūros išlaidos, todėl kasmetinė nusidėvėjimo sumaturėtų mažėti. Naudojami du pagreitinto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai:1) metų skaičiaus sumos ir 2) mažėjančio balanso. Metų skaičiaus sumos metodas. Naudojant šį metodą, sudaroma trupmena,kurios vardiklyje rašoma naudojimo metų suma, o skaitiklyje — naudojimometai, tik atvirkštine tvarka. Kad būtų aiškiau, pateiksime pavyzdį. Tarkime, aktyvo naudojimo laikas —5 metai. Vardiklis apskaičiuojamas taip: 1+2+3+4+5= 15. Skaitiklis – 5,4,3,2,1 (priklausomai nuo metų, kurių skaičiuojamasnusidėvėjimas). Trupmena (kiekvienų metų) atrodys taip: [pic] Padauginę trupmeną iš turto pradinės vertės (atėmus likutinę vertę),
gausime nusidėvėjimo sumą konkrečiais metais. Mūsų pavyzdyje nusidėvėjimas šiuo metodu skaičiuojamas taip:|Metai |Kasmetinė |Nusidevėjimo suma |Grynoji knyginė || |nusidevėjimo suma |nuo eksploatavimo |(likutinė) vertė || | |pradžios | || | |(sukauptas | || | |nusidevėjimas) | ||0 | | |6600 ||1 |5/15*6000=2000 |2000 |4600 ||2 |4/15*6000=1600 |3600 |3000 ||3 |3/15*6000=1200 |4800 |1800 ||4 |2/15*6000=800 |5600 |1000 ||5 |1/15*6000=400 |600 |600(likutinė || | | |vertė) |
Iš viso: 6000
Mažejančio balanso metodas. Naudojant šį metodą, nusidėvėjimo norma(procentinė išraiška) iš pradžių apskaičiuojama tiesiniu metodu. Tada jidauginama iš pasirinkto pagreitinimo procento, kuris dažniausiai svyruojanuo 200% iki 150%, t. y. priklausomai nuo turto tipo ir jo įsigijimo datos.Gauta kiekvienų metų nusidėvėjimo norma dauginama iš turto grynosios vertės(įsigijimo išlaidos minus susikaupęs nusidėvėjimas). Tarkime, kad turtonaudojimo laikas yra 5 metai, o nusidėvėjimo norma — 40% (100% : 5 x 2 = 40%). Tuomet mūsų pavyzdyje nusidėvėjimas skaičiuojamastaip:|Metai |Metinė norma |Kasmetinė |Nusidevėjimo |Grynoji || | |nusidevėjimo |suma nuo |knyginė(likuti|| | |suma |eksploatavimo |nė) vertė || | | |pradžios | || | | |(sukauptas | || | | |nusidevėjimas)| ||0 | | | |6600 ||1 |40% |40%*6600=2640 |2640 |3960 ||2 |40% |40%*3690=1584 |4224 |2376 ||3 |40% |40%*2376=950 |5174 |1426 ||4 |40% |40%*1426=570 |5744 |856 ||5 |40% |256 |6000 |600(likutinė || | | | |vertė) |
Iš viso: 6000
Abu pagreitinto nusidevėjimo apskaičiavimo metodai naudojami, kai daugiauekonominio potencialo ,,sunaudojama” ankstesniais turto ,,gyvenimo” metais(t. y. jo efektyvumas ar įplaukos jį vartojant ilgainiui mažėja arba didėjaturto remonto ar priežiūros išlaidos. Be minėtų ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodų, galimaskirti dalinį (ne visų) metų turto nusidėvėjimo skaičiavimą. Anksčiaupateiktuose pavyzdžiuose buvo daroma prielaida, kad turto nusidėvėjimometai ir kompanijos ataskaitiniai metai sutampa. Tačiau turtas retai yraperkamas pirmąją ataskaitinių metų diena, taip pat ir nurašomas paskutinę.Todėl dažnai turi būti skaičiuojamas tik tam tikros metų dalies turtonusidcvėjimas. Sukurti apskaitos metodai, kuriais skaičiuojamos metų daliųturto pastovios nusidėvėjimo sumos. Dažniausiai tam naudojami tiesinio irpagreitinto nusidėvejimo apskaičiavimo rnetodai. Jeigu turtas buvo įsigytas 15 mėnesio dieną ar anksčiau, tai pagaltiesinį metodą nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo pirmos mėnesio, kurį turtasbuvo įsigytas, dienos; jeigu jis įsigytas po 15 mėnesio dienos, daliesmėnesio turto nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Neskaičiuojamas mėnesio daliesturto, nurašyto 15 atitinkamo menesio dieną ar anksčiau, nusidėvejimas.Jeigu jis nurašytas po 15 mėnesio dienos, skaičiuojamas viso mėnesio turtonusidėvėjimas. Nustatant mėnesinę nusidėvėjimo sumą, metinė nusidėvėjimosuma dalijama iš 12. Metinis nusidėvėjimas skaičiuojamas naudojant pagreitinto nusidėvėjimoapskaičiavimo metodus (metų skaičiaus sumos ar mažėjančio balanso). Metinisnusidėvėjimas paskirstomas priklausomai nuo mėnesių, kuriais turtas buvonaudojamas per ne visus metus, skaičiaus. Tarkime, turtas buvo įsigytas 19A metų gegužės 1 dieną ir nurašytas 19Fmetų balandžio 30 dieną. Naudojant metų skaičiaus sumos metodą,skaičiuojama taip:
|Metai|Metinis |Mėnesia|Skaičiavimas |Nusidėvėjim|| |nusidevėjimas(skaičiavi|i | |as || |mas nepateikiamas) | | | ||19A |2000 |8 |(2000*9/12) |1333 ||19B |1600 |12 |(2000*4/12)+(1600*8/12)|1733 ||19C |1200 |12 |(1600*4/12)+(1200*8/12)|133 ||19D |800 |12 |(1200*4/12)+(800*8/12) |933 ||19E |400 |12 |(800*4/12)+(400*8/12) |533 ||19F | |4 |(400*4/12) |135 |
Iš viso: 6000 60 6000
Šiame pavyzdyje 19A metų turto nusidevėjimas skaičiuojamas remiantis 8mėnesiais tų metų, kuriais aktyvas pradėtas naudoti, 19B metų turtonusidėvėjimas — remiantis kitais (likusiais) pinmųjų naudojimo metųketuriais mėnesiais ir pirmais aštuoniais antrųjų naudojimo metų mėnesiais.Visų kitų mėnesių turto nusidėvėjimas skaičiuojamas panašiai. Kuris iš visų turto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodų dažniausiainaudojamas praktikoje? Amerikos diplomuotų buhalterių instituto 1986 m.atlikti tyrimai rodo, kad finansinėse ataskaitose tiesinis metodas naudotasdažniau negu visi kiti metodai kartu paėmus, t. y. 74% visų atvejų, pa-greitinto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai — 18%, o produkcijos apimtiesmetodais — 6%. Tie patys tyrimai parodė, kad 85% kompanijų yra dideliskirtumai tarp nusidėvėjimo, parodyto finansinėse ataskaitose, irnusidėvėjimo, apskaičiuoto pajamų mokesčio tikslams. Daugeliu atvejųpagreitinto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai buvo naudojami mokesčių, otiesinis metodas — finansinių ataskaitų tikslams. Retkarčiais firmos keičia naudotus nusidėvėjimo apskaičiavimo metodus,naudojimo valandų ar likutinės vertės įvertinimus arba randa klaidų,susijusių su nusidėvėjimu. Kiekvienas šių pakeitimų turi būti užfiksuotasir parodytas. Jų esmė tokia: 1. Apskaitos principo pakeitimas — tai vieno pripažinto metodo pakeitimaskitu (pvz., pradedamas naudoti tiesinis metodas vietoj metų skaičiaus sumos
metodo). Todėl reikia atitinkamai pataisyti, nes yra sukaupto nusidėvėjimoskirtumas tarp seno ir naujo metodų. Šis skirtumas užrašomas kaip,,nusidėvėjimo pataisymas” ir pateikiamas pajamų ataskaitoje tarpstraipsnių ,,Pajamos prieš neįprastus straipsnius” ir „Grynosios pajamos”. 2. Įvertinimo pasikeitimas — tai įvertinimo naudojimo laiko ar likutinėsvertės pasikeitimas. Neamortizuota aktyvo vertė paskirstoma likusiamtamavimo laikui, atsižvelgiant į naują naudojimo laiko ar likutinės vertėsįvertinimą. Šiuo atveju nedaromas joks pataisomasis įrašas. 3. Apskaitos klaida — klaidos, padarytos skaičiuojant nusidėvėjimąankstesniais metais, turi būti ištaisytos, kai tik jos pastebimos. Jeiguklaida turėjo įtakos tik ataskaitinio laikotarpio duomenims, netikslusįrašas gali būti panaikintas ir pakeistas tiksliu. Jei klaida turėjo įtakosvienam ar daugiau ataskaitinių laikotarpių, pataisomasis įrašas apima irankstesnių laikotarpių pataisymus. Nusidėvėjimo metodai turi įtakos tiek firmos finansinei padėčiai, tiek irveiklos rezultatams. Todėl, pvz., atskiru apskaitos standartu nustatyta,kokia informacija turi būti pateikta finansinėse ataskaitose ar jųpaaiškinamuosiuose raštuose, t. y.: a) tam tikro laikotarpio nusidėvėjimo išlaidos; b) pagrindinių nusidėvinčių aktyvų likučiai, suskirsčius juos pagal rūšisar atliekamas funkcijas, finansinių ataskaitų sudarymo dieną; c) susikaupęs nusidėvėjimas pagal pagrindines nusidėvinčių aktyvų klasesar bendra susikaupusio nusidėvėjimo suma finansinių ataskaitų sudarymodieną; d) bendras metodų, naudotų skaičiuojant pagrindinių nusidėvinčių aktyvųklasių nusidėvėjima, aprašymas.15 SKIRSNIS. ATSARGŲ APSKAITA IR JŲ ĮVERTINIMO METODAI.
1. Atsargų apskaita ir jų įvertinimo reikšmė Tiek didmeninės, tiek mažmeninės prekybos įmonės daugiausia pajamų gaunarealizuodamos prekes. Svarbią tokių įmonių turto dalį sudaro prekiųatsargos. Gamybos įmonėse yra trejopos atsargos: žaliavos, reikalingosgaminių gamybai, pusfabrikačiai ir gatava produkcija. Prekių atsargassudaro prekės, skirtos realizuoti, ir prekės, jau esančios kelyje. Kadangiprekės yra likvidaciniai aktyvai ir paprastai paverčiamos į grynus pinigusper mctus, jos vadinamos apyvartinėmis lėšomis ir parodomos balanse. Svarbiausias prekių atsargų apskaitos tikslas — nustatyti įmonės pajamaslyginant gautas įplaukas su išlaidomis. To esmė: kuo tiksliau nustatytipajamas, o ne įvertinti turimas atsargas. Labai dažnai tai yra nesuderinamidalykai. Prekių atsargų vertė naudojama skaičiuojant ir bendrą realizuotų prekiųvertę. Tuomet iš bendros realizacijai skirtų prekių vertės atimamas prekiųatsargų likutis laikotarpio pabaigoje. Taigi prekių atsargų likutis rodo,kokią dalį realizuotų prekių reikės atimti iš visos realizacijai skirtosprodukcijos apimties ir koks jis bus būsimo laikotarpio pradžioje. Realizacijai skirtos produkcijos vertė apskaičiuojama sudedant pradinįprekių likutį ir visas per ataskaitinį laikotarpį gautas prekes. Taigi svarbiausia yra nustatyti ir apskaičiuoti realizuotų ir dar esančiųsandėliuose prekių vertę, nes tai lemia produkcijos vertės dydį. Klaidos, padarytos įvertinant atsargas, turi labai didelį ir ilgalaikįpoveikį. Todėl, netiksliai įvertinus turimas prekių atsargas, busnetiksliai apskaičiuotos ir gautos pajamos, netiksliai apskaičiuoti irsumokėti mokesčiai. 0 balanse bus netiksliai parodytas turtas ir nuosavybė. Klaidų ilgalaikį poveikį lemia tai, kad atsargų likutis laikotarpiopabaigoje savaime tampa ir likučiu kito laikotarpio pradžioje. Klaidalieka. Klaidų įtaką galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu:
|Rodikliai |Bendros pajamos || |padidintos |sumažintos |
Prekių atsargos laikotarpio pradžioje Padidintos x Sumažintos x Prekių atsargos laikotarpio pabaigoje Padidintos x Sumažintos x
Nekreipiant dėmesio į mokesčių įtaka, galima būtų teigti: kiek padidinamosprekių atsargos, tiek sumažėja bendros pajamos, ir atvirkščiai. Prekių atsargų vertė laikotarpio pabaigoje priklauso nuo 2 rodiklių: kiekio ir kainos. Paprastai inventorizacija kompanijose atliekama vienąkartą per metus (dažniausiai ataskaitinio laikotarpio pabaigoje) ir apimatokias operacijas: 1) turimų prekių skaičiavimą, matavimą ir svėrimą; 2) konkrečių gaminių įkainojimą; 3) bendros sumos nustatymą. Prekės, išsiųstos pirkėjams, vadinamos prekėmis kelyje ir apskaitomosatskirai. Be to, įmonėsc gali būti produkcijos, nelaikomos atsargomis. Tai galibuti laikinai saugoti priimtos prekės ir pan. Prekių atsargų vertė paprastai apima tokias savokas: 1) saskaitos-faktūros kainą (su prekybos nuolaida); 2) transportavimo, krovimo išlaidas ir draudimą; 3) apskaičiuotus mokesčius ir tarifus. Į atsargų vertę turi buti įskaitomos ir kitos išlaidos, pvz., prekybos,gavimo, sandėliavimo ar saugojimo, tačiau paprastai jos įskaitomos į būsimo
laikotarpio išlaidas. Prekių kainos per metus gali labai pasikeisti. Net ir tos pačios prekėsilgainiui gali būti parduodamos įvairiomis kainomis. Kadangi yra perkamosir parduodamos tos pačios prekės, labai svarbu nustatyti, kurios iš jų yraparduotos, o kurios — dar ne. Todėl reikia nuspręsti, kokiu budu tas prekesrealizuoti. Kadangi nustatytas jų realizavimo būdas ne visada sutampa sunaudojamu, tai vartojama savoka „kainų pasikeitimai” (flow of costs), o ne„prekių atsargų pasikeitimai” (flow of physical inventory). „Prekių atsargų pasikeitimas” atspindi faktinių prekių judėjimąkompanijos veiklos procese, o „kainų pasikeitimas” — tai tariamas jųjudėjimas kompanijos veiklos procese. Šie pasikeitimai nebutinai būnavienodi. Tai natūralus dalykas. Remiantis bendraisiais apskaitosprincipais, galima apskaičuoti keletą kainų pokyčių. Šį terminą geriauvartoti, nes jis tiksliau atspindi pajamas, o tai ir yra pagrindinisatsargų įvertinimo tikslas.2. Atsargų įvertinimo metodai Atsargų įvertinimo problema yra viena iš daugiausiai ginčų keliančiųproblemų apskaitos teorijoje ir praktikoje. Tai motyvuojama tuo, kad prekiųatsargų vertė turi įtakos bendrųjų pajamų apskaičiavimui. Vadinasi, jilemia ir pelno mokesčių, privalomų mokėti valstybei, dydį. Todėlvalstybinės mokesčių inspekcijos taip pat yra suinteresuotos tiksliaipasirinkti atsargų įvertinimo metodą. 0 firmų buhalteriai dažnai turispręsti dvi prieštaringas problemas: tiksliai apskaičiuoti pajamas ir kartumažinti pelno mokesčius. Vakarų apskaitinėje literatūroje dažniausiai aprašomi (ir praktikojelaikomi) šie atsargų įvertinimo metodai: 1) specifinės identifîkacijos (specific identifîcation method); 2) vidutines kainos arba aritmtinio svertinio vidurkio (average costmethod, weighted-average cost method); 3) FIFO (first-in, first-out — pirmas įėjo, pirmas išėjo); 4) LIFO (last-in, first-out — paskutinis įėjo, pirmas išėjo). Šių metodų esmė lietuvių literatūroje pirmoji aprašė J. Mašanauskienė.Dabar, nagrinėdami šiuos atsargų įvertinimo metodus, naudosime JAV autoriųB. Needles, H. Anderson ir J. Caldwell pateiktus pavyzdžius. Sakykime, kad birželio menesį buvo šie duomenys, apibudinantys atsargųbūklę firmoje: Birželio 1 d. turėta atsargų 50vienetų po 1,00 dol. = 50 dol. 6 pirkta50 “ “ 1.10 “ = 55 “ 13 “150 “ “ 1.20 “ = 180“ 20 “100 “ “ 1.30 “ = 130 “ 25 “150 “ “ 1.40 “ = 210 “ Prekių, skirtų parduoti 500vienetų 625 “ Parduota280 “ Likutis birželio 30 d. 220 “
Specifinės identifikacijos metodas. Pirmiausia reikia įvertinti birželio30d. atsargų likutį: jis lygus 220 vienetų. Sakykime, kad šie 220 vienetųbuvo tam tikros specifikacijos, t. y.:
50 vienetų po 1,00 dol. = 50 dol. 100 “ “ 1.20 “ = 120 “ 70 “ “ 1.40 “ = 98 “
Iš viso: 220 “ = 268 “
Dažniausiai likučiai imami pradinių ir galutinių pirkimų arbaturintysdidžiausia ir mažiausia kaina. Kadangi parduoti skirtų prekių vertė buvo 625 dol., o likutis 268dol., vadinasi, parduota 357 dol. (625-268) vertes prekių.Specifinės identifikacijos metodas labai paprastas ir pakankamai tikslus.Jis dažniausiai naudojamas vertinant brangias prekes, pvz., automobilius,įrengimus, meno kūrinius. Jeigu firma turi daug ir įvairaus asortimentoprckių, tai jį taikyti sudėtinga, nes yra daug kainų. Be to, šio metodotrukumas tas, kad labai sunku, o kartais ir apskritai neįmanoma tiksliainustatyti kai kurių prekių įsigijimo ar realizavimo. Vidutinės kainos metodas. Šis metodas naudojamas remiantis prielaida, kadbendrą turimių prekių atsargų vertę sudaro laikotarpio pradžioje turėtųprekių vertę plius visų per mėnesį gautų prekių vertė. Apskaičiuota bendravcrtė dalijama iš prekių vienetų ir gaunama vidutinė 1 vieneto kaina. Ja irįvertinamos prekių atsargos laikotarpio pabaigoje. Mūsų pavyzdyje,naudojant vidutinės kainos metoda, skaičiuojama taip:
Birželio 1 d. turėta atsargų 50 vienetų po 1,00dol. = 50 dol. 6 pirkta 50 “ “ 1.10 “ = 55 “ 13 “ 150“ “ 1.20 “ = 180“ 20 “ 100“ “ 1.30 “ = 130 “ 25 “ 150“ “ 1.40 “ = 210 “ Iš viso: 500vienetų 625“ Iš čia: Vidutinė vieneto kaina 625:500=1.25 dol. Atsargos laikotarpio pabaigoje (birželio 30d.) 220*1,25=275dol. Parduotų prekių vertė 625-275=350 dol.
Vidutinės kainos metodas patogus tais atvejais, kai firma turi vienodoasortimento prekes. Šiuo metodu skaičiuojant kainas, nesimato prekių kainųdidėjimo ar mažėjimo įtakos. Kai kurie specialistai kritikuoja šį būda, nes mano, kad paskutinėmsišlaidoms reikia skirti daugiau dėmesio, kadangi jos yra svarbios tiekskaičiuojant pajamas, tiek priimant valdymo sprendimus. FIFO metodas pagrįstas prielaida, kad pirmiau įsigyti prekių kaina turiatitikti ir pirmiau parduotų prekių kaina. Taigi atsargų vertė laikotarpiopabaigoje priklausys nuo paskutinių pirkimų kainų (vėliausiai įsigytųprekių kainų). Šis metodas tinka kiekvienoje vcikloje, nes pagrįstas ne prekiųpokyčiais, o jų kainų pasikeitimais. FIFO metodu atsargų likutisataskaitinio laikotarpio pabaigoje skaičiuojamas sudedant vėliausiaiįsigytų ir nerealizuotų prekių kainas. Realizuotų prekių vertę galimaapskaičiuoti sudėjus gautas pajamas.
Mūsų pavyzdyje birželio 30 d. atsargų likutis sudaro 301 dol., o parduotųprekių vertė — 324 dol. Naudojama tokia skaičiavimo metodika:150 vienetų po 1,40 dol. (birželio 25 d.pirkimas) = 210 dol. 70 vienetų po 1,30 dol. (birželio 20 d.pirkimas) = 91 “ Iš viso 220 vienetų 301“ Prekių, skirtų parduoti, vertė 625“ Minus prekių atsargos laikotarpio pabaigoje (birželio 30d.)301“ Parduotų prekių vertė 324 “
Šį metoda lengva taikyti, nes jis gana paprastas. Sudėtingiau jį taikytituomet, kai yra daug mažų pirkimų įvairiomis kainomis. Šis metodasneefektyvus, jeigu kainos staigiai keičiasi. Naudojant FIFO metoda, kainų didėjimo laikotarpiu didesnės būna irgrynosios pajamos, kadangi šiuo atveju jos atitinka kainų lygio pokyčius.Kainų mažėjimo atveju pastebimas atvirkštinis procesas. FIFO metodą kai kurie autoriai kritikuoja todėl, kad jis atspindidirbtinai padidinta verslo ciklų įtaka pajamoms. Naudojant FIFO metoda, pramonės įmonėse medžiagos nurašomos į gamybą tuonuoseklumu, kuriuo jos buvo gautos į įmonės sandelį. Tačiau šis metodasturi vieną svarbų trukumą. Jei medž-iagų rinkos kainos svyruoja, tai tiesvyravimai vienaip ar kitaip lemia gatavų gaminių savikainą ir kartu pelną.Ypač tai ryšku daug medžiagų vartojančiose pramonės šakose. Kadangiįsigytos mcdžiagos į gamyba patenka ne iš karto, tai gatavų gaminiųsavikainos svyravimai laiko požiūriu gerokai atsilieka nuo medžiagų rinkoskainų svyravimų. 0 tai lemia nenumatytą realizacinio pelno padidėjimą arbasumažėjimą (todėl daugelis kompanijų bando taikyti LIFO metodą). Šį procesaakivaizdziai parodo 15 schema. LIFO — tai materialinių vertybių įvertinimo atstatomąja verte(einamosiomis kainomis) metodas. Vadovaujamasi tokia taisykle: paskutinėpartija į pajamas, pirmoji į išlaidas. Materialinės vertybės, išduotos išsandėlio, įvertinamos paskutinio įsigijimo verte, po to — prieš tai buvusioir t. t., nors faktinis judėjimas sandėlyje gali būti kitoks. MEDŽIAGŲ KAINŲ IR PRODUKCIJOS SAVIKAINOS SVYRAVIMAI NAUDOJANT FIFO METODĄ( 15 schema.)
0 t-laikas medžiagų kainų svyravimai gatavosprodukcijos savikainos svyravimai
Taikant šį metodą, vėliausiai įsigytos medžiagos į gamybą išduodamospirmiausia. Šis metodas leidžia matyti nenutrūkstamus medžiagų ir gatavosprodukcijos rinkos kainų svyravimus ir pastebėti (numatyti) nuostoliųsusidarymą dėl rinkos kainu svyravimo. Kadangi medžiagos į gamybą nura-šomos pagal naujausią rinkos kainą, tai produkcijos savikaina laikuatspindi rinkos kainų svyravimus ir firmos menedžeris turi realesnį vaizdąapie galimą pelną iš produkcijos realizacijos. Tai rodo 16 schema: MEDŽIAGŲ KAINŲ IR PRODUKCIJOS SAVIKAINOS SVYRAVIMAI TAIKANT LIFO METODĄ(16 SCHEMA)
0 t-laikas Medžiagų kainų svyravimai Gatavos produkcijossavikainos svyravimai
Iš schemos matyti, kad medžiagų ir gatavos produkcijos kainų dinamikoskreivės beveik sutampa. LIFO metodas pagrįstas prielaida, kad atsargų vertė laikotarpio pabaigojepriklauso nuo pirmiausiai isigytų gaminių kainų. Žinoma, kad ši prielaidaneatitinka faktinio prekių judėjimo. Tačiau šis metodas pagrįstas loginiuargumentu, t. y. kad dirbančiame koncerne būtinas tam tikras atsargųkiekis. Jas realizavus, iš karto reikia įsigyti naujų prekių, sudarančiųtas atsargas. LIFO šalininkai teigia, kad tiksliausiai atsargos įvertinamos, kaieinamosios išlaidos prekėms įsigyti atitinka realizacijos pajamas,nesvarbu, kokios prekės buvo realizuotos. Pasikeitus kainoms ir naudojantLIFO metodą, parduotų prekių kainos tiksliau atitiks bendrą kainų lygį jųrealizavimo metu. Taigi, naudojant LIFO metodą, infliacijos metu parodomosmažesnės bendros pajamos, o kainų mažėjimo metu — didesnės ncgu naudojantkitus metodus. Tuomet verslo ciklų pasikeitimai sumažinami. Tai lemia tasveiksnys, kad, vertinant atsargas, svarbesnę reikšmę turi kainųpasikeitimai, o ne faktinis prekių judėjimas ar balanso sumosapskaičiavimas. Šio metodo trūkumas tas, kad balanse parodytos atsargos busįvertintos ankstesnėmis kainomis, jos rodys nerealią vertę, todėl tokįbalansą reikės interpretuoti labai atsargiai. Mūsų pavyzdyje, naudojant LIFO metodą, prekių atsargos birželio 30 d.sudarė 249 dol., o parduota 376 dol. vertės prekių. Šios sumosskaičiuojamos taip:
50 vienetų po 1,00 dol. (birželio 1d. atsargos) = 50dol. 50 “ “ 1.10 dol. (birželio 6d. pirkimas) = 55 “ 120 “ “ 1.20 dol. (birželio 13d. pirkimas)=144 “ Iš viso: 220 vienetų 249 “ Prekės, skirtos parduoti 625 “ Minus likutis birželio 30d. 249 “ Parduotų prekių vertė 376 “
Dėsningai kyla klausimas, kuris iš šių metodų yra tinkamiausias, kurįtikslingiausia taikyti praktikoje? Daugelis autorių yra atlikę šių metodų palyginamąją analizę. Mūsųpavyzdyje visų šių metodų palyginamoji lentelė atrodo taip: (doleriais)|Rodikliai |Specifinės |Vidutinės |FIFO metodas |LIFO metodas || |identifikacijo|kainos metodas| | |
| |s metodas | | | |Pardavimas 500 500 500 500Pradinės atsargos 50 50 50 50Pirkimas 575 575 575 575Prekių, skirtųparduoti,vertė 625 625 625 625Minus,atsargų,likutisLaikotarpio,pabaigoje. 268 275 301 249Parduotų,prekių,vertė 357 350 324 376Pelnas(iš relizacijos) 143 150 176 124
Išanalizavus šios lentelės duomenis, galima pastebėti, kad specifinėsidentifikacijos metodas yra pagrįstas faktinėmis kainomis, o kiti metodai —kainų pokyčiais. Taigi kainų kilimo laikotarpiu, naudojant LIFO metodą,gaunamas mažiausias pelnas, o FIFO — didžiausias. Vidutinės kainos metoduapskaičiuotas pelnas apytikriai bus viduryje tarp šių rezultatų. Kainųkitimo atveju rezultatai bus priešingi. Akivaizdu, kad ilgalaikių kainųpokyčių metu labai didelę reikšmę tvarkant apskaitą turi metodopasirinkimas. Finansinėms ataskaitoms tinka naudoti visi išvardyti metodai, tačiaupaprastai specifinės identifikacijos metodas beveik nenaudojamas. Visimetodai turi savo pranašumų ir trūkumų, todėl ne vienas iš jų negali būtilaikomas tinkamiausiu. Vieno ar kito metodo pasirinkimą dažniausiai lemiatokie veiksniai kaip jų įtaka balansui, pajamų ataskaitai, mokesčiųataskaitai, valdymo sprendimams. Svarbiausia atsargų įvertinimo problema atsiranda todėl, kad jos turibūti rodomos ir balanse, ir pajamų ataskaitoje. LIFO metodas tinkamiausiaspajamų ataskaitoms, nes tuomet pajamos neviršija prekių įsigijimo išlaidų.Bet balanse atsargos yra rodomos netiksliai, ypač jei ilgą laiką vyravokainų kritimo ar kilimo tendencijos. FIFO metodas tinkamiausias balansinei atsargų vertei apskaičiuoti, nesatsargų likutis mėnesio pabaigoje rodo tikrąją jų vertę ir suteikia gerągalimybę tiksliai įvertinti materialinius aktyvus. Vadinasi, finansinių ataskaitų vartotojai turi gerai išmanyti visusatsargų įvertinimo metodus bei jų daromą poveikį apskaitos duomenims. Kokį prekių atsargų metodą naudoti, paprastai pasirenka pačios įmonės.Svarbu yra tai, kad pasirinkta metodą vėliau reikia naudoti kasmet.Pakeisti jį galima tik dėl labai svarbių priežasčių. Be to, prekių atsargųįvertinimo metodo pakeitimą būtina parodyti finansinėse ataskaitose. Daugelis buhalterių pritaria nuomonei, kad FIFO ar vidutinės kainosmetodo naudojimas pastovaus kainų kilimo laikotarpiu skatina įmonesvadovybę fînansinėse ataskaitose rodyti padidintą pelną kartu mokėtididesnius mokesčius valstybei. Jei įmonės prekių atsargos įvertinamos LIFOmetodu, tai jis turi būti naudojamas ir apskaitos sistemoje. Infliacijosmetu naudojant LIFO metodą, įmonės prekių atsargų balansinė vertė busmažesnė negu reali jų kaina. Valdymo personalas tokia situacija turėtųmanipuliuoti labai atsargiai. Be pagrindinių keturių atsargų įvertinimo metodų, Vakarų literatūrojeaprašomi ir kiti metodai, pvz., HIFO, LOFO, GIFO, GILO ir kt. Trumpaiapibūdinsime šiuos metodus. HIFO (highest-in, first-out, t. y. aukščiausias įeina, pirmas išeina).Šio metodo esmė ta, kad daiktai, turintys didžiausią pirkimo ar gamybosvertę, pirmi suvartojami arba parduodami ataskaitiniu laikotarpiu.Vadinasi, visi daiktai pagal savo vertę turi būti vartojami ar parduodamiatitinkamu laikotarpiu tam tikru nuoseklumu. Šio metodo tikslas — balansosudarymo dieną pasiekti kuo mažesnę visų atsargų vertę, kuri atitinkapagrindinius ekonominius apdairumo principus. LOFO (lowest-in, first-out, t. y. mažiausias išeina pirmas). Daiktai,turintys mažiausią pirkimo kainą ar gamybos vertę, suvartojami arbaparduodami ataskaitiniu laikotarpiu pirmiausia. Vadinasi, daiktų (turto,atsargų) didžiausia vertė naudojama metų pabaigoje. Šis metodas prieštarauja pagrindiniams ekonominiams atsargumo principamsir atspindi veiklos rezultatus esant didžiausiai atsargų vertei. Jisnesuderinamas su bendraisiais apskaitos principais, todėlnerekomenduojamas. GIFO (group-in, first-out, t. y. grupė įeina, pirma išeina). Šio metodoesmė ta, kad savos gamybos produktai arba atsargos, gautos iš atitinkamosgrupės kompanijų}, suvartojama arba parduodama ataskaitiniu laikotarpiupirmiausiai. Ši tvarka garantuoja, kad konsoliduotos kompanijos neturėsdalinių atsargų metų pabaigoje. Ši nuostata svarbi rengiant grupinessaskaitas. GILO (group-in, last-out, t. y. grupė įeina, paskutinė išeina). Taimažmeninio pardavimo sumos, atėmus bendrą pelną, metodas. (The retail ofvaluation, by deduction of gross margin.) Šis metodas naudojamas, kai sunkunustatyti individualių produktų pirkimo kainą remiantis dokumentais.Bendrojo pelno kategorija (riba) tam tikru laipsniu nusako produktų pirkimokaina. Praktikoje labai dažnai atsargos įvertinamos mažiausia rinkos kaina(Lower of Cost or Market — LCM.) Tinkamiausias rodiklis atsargoms įvertintiyra jų kaina, bet ataskaitose gali būti naudojama ir mažesnė negu jų vertė.Tais atvejais, kai prekės brokuotos, kai jų vartojimo laikas baigiasi arbajų vertė rinkoje sumažėja, prekės įvertinamos mažiausia rinkos kaina.Rinkos kaina čia rodo faktinę vertę. Prekybos kompanijai ji yra dydis
(pinigine išraiška), kurį ta kompanija mokėtų esamu momentu už tam tikrasatitinkamo kiekio prekes, gautas iš nuolatinių tiekėjų. Naudojami 3 pagrindiniai atsargų įvertinimo mažiausia rinkos kainavariantai: 1) konkrečių vienetų įvertinimas, 2) konkrečių prekių grupiųįvertinimas ir 3) visų prekių atsargų įvertinimas. Naudojant pirmąjį variantą, lyginama konkrečių produkcijos vienetų kainair jų rinkos vertė, t. y. įvertinama mažesnė kaina. Visais atvejais prekėsįvertinamos mažesne kaina. Trečias variantas beveik nenaudojamas, nes jisnetinka skaičiuojant valstybinių mokesčių dydį. 3. Atsargų inventorizavimo sistemos Rinkos ekonomikos šalyse dažniausiai naudojamos dvi atsargųinventorizavimo sistemos: 1) periodinė (periodic inventory system) ir 2)nuolatinė (perpetual inventory system). Jeigu įmonėje inventorizacija atliekama naudojant periodinę sistemą,vadinasi, per visą ataskaitinį laikotarpį detalūs įrašai apie prekiųatsargų būklę nedaromi, o laikotarpio pabaigoje atliekama inventorizacija,kurios metu nustatomas tada esantis atsargų likutis. Remiantis juo,apskaičiuojama ir realizuotų prekių vertė. Periodinė inventorizacija atliekama daugelyje didmeninės ir mažmeninėsprekybos įmonių. Ši sistema turi vieną pagrindinį trūkumą, t. y. neįmanomatiksliai nustatyti, remiantis buhalteriniais įrašais, kokių prekių yraįmonės sandėliuose tam tikru momentu. 0 juk tokie duomenys leistų įmonėsvadovybei imtis veiksmų siekiant geriau patenkinti vartotojų poreikius,efektyviau parduoti turimas prekes ir kontroliuoti prekių įsigijimoišlaidas. Sistema, teikianti tokio pobūdžio informacija, vadinamanuolatinės inventorizacijos sistema. Vadinasi, nuolat daromi tikslūs irašaiapie prekių atsargų pasikeitimą. Tai suteikia galimybių kiekvienu momentužinoti turimų atsargų vertę. Naudojant nuolatinę inventorizacijos sistemą, įrašai daromi specialiojekortelėje. Jos pavyzdys toks:|Data |Pirkta |Parduota |Likutis || |vienet|kain|Iš |viene|kain|Iš |vienet|kaina|Iš viso|| |ai |a |viso |tai |a |viso |ai | | ||Birželio 1 d. ||60 5,00 300,00 ||Birželio 4 d. 10 ||5,00 50,00 50 5,00 250,00 |Birželio 10 d. 100 6,00 600,00 50 5,00 250,00
100 6,00 600,00Birželio 20 d. 5,0030,00 150,00 20 5,00 100,00
100 6,00 600,00
Kadangi, taikant nuolatinę atsargų inventorizavimo sistemą, sunaudojamadaug darbo, tai lemia jos panaudojimą tokiose sferose, kur apskaitomosbrangios prekės arba kur prekių yra mažai. Dabar, vis plačiau naudojantkompiuterinę ir elektroninę technika, ši sistema tampa vis populiaresnė. Įmonė buhalterinė apskaita priklauso nuo vienokio ar kitokioinventorizacijos pobūdžio. Jei inventorizacija atliekama nuolat, tai irirašai „Prekių atsargų” sąskaitoje daromi nuolat. 0 jei inventorizacijaatliekama periodiškai, tai ir prekių atsargos yra apskaitomos tiklaikotarpio pradžioje ir pabaigoje. Atliekant nuolatinę inventorizaciją, parduotų prekių vertė laikotarpiopabaigoje atitinka gautas bendras pajamas. Norint tiksliau įvertinti prekių atsargų buklę, būtina atskiraiapskaityti kiekvieną atsargų rušį. Tuo tikslu kiekvienai prekei pildomakortelė arba failas kompiuteryje. Remiantis šiais pagalbiniais dokumentais,daromi įrašai ir „Prekių atsargų” sąskaitoje. Net ir naudojant nuolatinės inventorizacijos sistemą, metų pabaigojebūtina atlikli įmonėje inventorizacija. Tai leidžia patikrinti buhalterinėsapskaitos duomenų tikslumą. Tik inventorizacija gali parodyti trūkumus, opagal tai atitinkami irašai daromi ir inventoriaus kortelėse.